Feliksas Urbonas - Algirdas

1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas. 

Feliksas Urbonas gimė 1937 m. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Bumbuliškės k. Tėvai buvo partizanų rėmėjai.

1953 m. mirus motinai, našlaičiais liko keturi broliai.

Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti.

1955-aisiais, kai daugeliui atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos partizanais. Leonas greitai pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o Feliksas partizanavo beveik ketverius metus.

1999 m. gegužės 12 d. F. Urbonui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).

„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas. 

Ir štai Petras Nognius paskutinius du Šilalės rajono partizanus atvedė pas pusbrolį, o savo sūnų Praną Nognių pasiuntė į Kvėdarną pranešti saugumui. Netrukus Šilalės saugumas apsupo Kazimiero Nogniaus sodybą, apšvietė ją. Kaimynai manė, kad dega Nognių sodyba, bet rytą pamatė, kad sodyba tebestovi. Prasidėjo mūšis. Moterys su vaikais spėjo išbėgti. Kazimierą Nognių sugavę saugumiečiai spardė, grasino uždegti namą. Pasipylė kulkosvaidžių ir automatų serijos. Partizanai stipriai atsišaudė. Ir dabar tebėra kulkų žymės. Saugumiečių buvo daug. Netrukus iš Klaipėdos atvyko pilna mašina pasieniečių. Feliksas Urbonas bandė išsiveržti iš namo, bet jį pervėrė automato serija. Petras Oželis iš karto atsišaudė nuo aukšto, paskui nulipęs bandė prasiveržti pro langą. Sužeistas prie lango su rankšluosčiu, matyt, šluostėsi kraują. Iš visų pusių lėkė kulkos – lubos buvo kulkų išvarpytos. Petras Oželis bandė išbėgti atsišaudydamas pro duris, bet sukniubo sunkiai sužeistas. Įsiveržę į namą saugumiečiai spardė merdintį partizaną, tyčiojosi, siūlė samagono. Partizanas amžinai užmerkė akis. Kazimierą Nognių ir jo žmoną Vandą išsivežė į Šilalę tardymui. Vertė atpažinti partizanus, kuriuos buvo pametę daržinėje prie saugumo. Paskui dar ilgai tardė Kazimierą ir Vandą Nognius Šilalėje, Kvėdarnoje, Švėkšnoje. Vėliau Kazimierą Nognių, sirgusį vėžiu ir gulintį Klaipėdos ligoninėje, saugumietis Gudavičius tardė sakydamas: „Nogniau, neišnešk paslapties! Tau vėžys. Tu vis tiek mirsi. Banditus maitini!“ Kazimieras Nognius nieko neišdavė ir savo paslaptį nusinešė į amžinybę“. Kęstutis Balčiūnas „Paskutinis mūšis“, Tremtinys, 1999 10, Nr. 14 (29)

Kęstučio apygardos Pušies rinktinės partizanai: Petras Oželis-Jaunutis (kairėje) ir Feliksas Urbonas-Algirdas (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Kęstučio apygardos Pušies rinktinės partizanai. Iš kairės: Kęstutis Urbonas-Levanas, Pranas Juknius-Švyturys, Feliksas Urbonas- Algirdas.Genocido aukų muziejaus fondų

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/05/201405_urbonas_biogr.pdf

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/05/201405_zutis.pdf