PIRMASIS IŠ GREAT NECKO
GRAŽIOS VYTAUTO DAUGIRDO IŠLEISTUVES Į ARMIJA
Tarptautiniam gyvenime į grubią agresijos jėgą — tegalima atsakyti jėga. Tad visiškai suprantama ir natūralu, kad Jungtinės Amerikos Valstybės, tiek ligšiolinės raudonojo fašizmo agresijos Korėjoje, tiek paskubomis bręstančio III-jo Pasaulinio karo akivaizdoje, — yra verčiamos visomis galiomis pasirengti sutikti šią, atrodo, neišvengiamą audrą.
Vykdant reikalingą, įstatymais numatytą gyvosios pajėgos mobilizaciją, JAV armijon vis dažniau pašaukiama ir lietuvių tremtinių vyrų.
Gruodžio 9 d. vakare, Great Necke’, jaukioje Elenos ir Jono Blažonių svetainėje įvyko pirmojo iš šios lietuvių tremtinių kolonijos kario—Vyt. Daugirdo išleistuvės JAV armijon.
Vytautas Daugirdas gimė 1927 m., lapkričio 25 d. Dotnuvoje. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, o ją baigė jau tremtyje, Vokietijoje, Eichstaedt’o DP stovykloje.
1947 m. pradžioje, Vokietijoj pradėjus formuotis pagelbiniams tautiniams lietuvių daliniams okupacinės JAV armijos sudėtyje, Vytas savanoriškai stojo vienon sargybų kuopon. Ten jis garbingai išbuvo ligi 1949 m. birželio mėn., kol su tėveliais turėjo pasirengti išvykti Amerikon.
Linksmas, energingas jaunuolis, sąžiningas vyras, puikus akordeonistas — buvo didžiai mylimas tiek savo draugų, viršininkų, tiek tremties jaunimo, kada grįždavo trumpų atostogų stovyklom
Būdamas tarnyboje, vienu metu ilgą laiką gyveno “kažkur” miškuose, negalėdamas ne tik niekur išvykti, bet ir laiškais susisiekti su savo namiškiais. Tarnaudamas dalinyje, pavyzdingas sūnus daug padėjo savo tėvams, anuo metu įvairiais būdais morališkai ir ekonomiškai terorizuojamiems slaptųjų NKVD šnipų bei “paraudusių” UNRROS bei IRO valdininkų...
Kuopiečių stovykla “kažkur” Vokietijoje
Atvykęs į JAV, noriai dirbo visus pasitaikančius fizinius darbus, iš santaupų įsigijo auto mašiną, akordeoną. Ir čia vėl daug padėjo namiškiams, sudarydamas sąlygas neieškoti kitur darbo savo mylimai, tremties gyvenimo iškankintai, nesveikuojančiai mamytei. Tėvo ir sūnaus darbo dėką, Daugirdai gana pavyzdingai įsikūrė šiame gražiame Great Necko miestelyje.
Mūsų- kuopų vyrai žygiuoja miesto gatvėmis, Vokietijoje
Išleisti Vytą kariuomenėn, susirinko apie pusė šimtinės greatnekiečių, senųjų gyventojų ir tremtinių, vyresniojo amžiaus ir ypač jaunimo. Buvo svečių ir iš Brooklyno.
Jaukioje, tikrai nuoširdžioje nuotaikoje bėgo trumpos kuklių vaišų valandos. Gražius atsisveikinimo žodžius pasakė visa eilė kalbėjusiųjų išleistuvių dalyvių. Tarp kitų, kalbėjo KARIO redaktorius kpt. Simas Urbonas. Jis pabrėžė tradicinę šio gražaus pobūvio reikšmę ir padovanojo su įrašu būsimam kariui Vytautui KARIO 1-jį nr., kviesdamas išleidžiamąjį būti artimu bendradarbiu iš JAV armijos gretų.
Jautrų žodį tarė ir žurnalistas A. Merkelis:
“Šiandien mes čia susirinkome į nepaprastą pobūvį, dar pirmą kartą įvykstantį Great Neck’o lietuvių kolonijoje. Mes iš savo tarpo išleidžiame jaunąjį Daugirdą. Jis vyksta ne didesnio uždarbio ir geresnių gyvenimo sąlygų ieškoti. Jaunasis Daugirdas išvyksta į Jungtinių Amerikos Valstybių kariuomenę, budriai stovinčią savo valstybės ir visos žmonijos laisvės sargyboje.
Šiandien mes gyvename išvakarėse pačio didžiausio karo, kuriame turės būti sutriuškinta žmonijos pabaisa — bolševizmas. Mes tikime, kad JAV ginklai ir technika šį karą nulems ir pasaulį išvaduos iš visuotinės vergijos ir per amžius jo kurtos kultūros sunaikinimo.
Bolševizmas yra didysis ir mūtų tautos prieas. Jis pavergė ir naikina mūsų tautą, jis ir mums tremtiniams užkėlė vartus grįžti į brangiąją, pasiilgtąją Lietuvą tėvynę mūsų. Tik bolševizmą sužlugdžius, mūsų tauta taps laisva, ir mums atsivers vartai į tėvynę. Tad mes negalime nuošaliai tos kovos stovėti.
Ligi šiol mūsų, tremtinių, kova su bolševizmu daugiausia buvo žodinė. Džiugu, kad mes jau galime įsijungti ir į ginklo kovą. Todėl ir šiandien atsisveikiname su jaunuoju Daugirdu neliūdesio, bet džiaugsmo ir pakilios nuotaikos kupini.
Raudonojo tvano bloškiami iš savo tėvynės į nežinią, mes savo skausmu plyštančioj širdy prisiekėme ligi grabo lentos kovoti su savo tautos mirtinu priešu bolševizmu. Mes pasižadėjome kovoti su bolševizmu vardan savo nukankintų tėvų, brolių ir seserų. Laimingas jaunasis Daugirdas, galėdamas tą tauraus lietuvio garbingą priesaiką tesėti. Jei man lemta būtų nuo savo pečių numesti bent 20 metų — aš savanoriu jungčiaus prie tų laimingųjų.
Jaunajam Daugirdui linkiu gero vėjo, o kovoje — sėkmės.
Po keleto valandų bičiuliškos draugijos, išleistuvių pobūvis! baigėsi, o gruodžio 11 d. Vytautas Daugirdas pakėlė sparnus ir išvyko naujojon karo tarnybon. Čia, Great Neck’e, pasiliko Vyto tėveliai ir sesutė Liucija-Danu-tė.
Garbė, narsumo dvasia ir kario laimė telydi Tave, Vytautai
Algimantas Giedrius
