VIENINGOJE LIETUVIŠKOS KULTŪROS JUNGTYJE

KAZYS G. AMBROZAITIS

Dr. K. Ambrozaičio žodis, tartas 1992.V.11 Vilniuje, Menininkų rūmuose, atidarant pirmąją „Į laisvę fondo" filialo Lietuvoje surengtą savaitę.

Sveikinu garbingus svečius ir visus susirinkusius į Lietuvos visuomeninio gyvenimo ateities svarsty-bas. Dėkoju ,,Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti" Lietuvos filialo darbuotojams už tai, kad sutelkėte gausų būrį kultūrininkų ir mintytojų, susirūpinusių demokratijos ugdymu Lietuvoje.

Keturi Į laisvę redaktoriai susitiko Nidoje. Iš k.— Juozas Baužys, Leonas Narbutas, Juozas Kojelis, Vytautas Volertas. Nuotr. A. Sutkaus.

Šių studijų pagrindas ir pobūdis yra grynai kultūrinis. Į jas visai savaitei susirinko ir tie, kurie laisvėje gyvendami ilgai diskutavo ir tobulino pilnosios demokratijos doktrinas ir galimybes, ir tie, kurie kantriai tokios demokratijos idėjas ir svajones brandino čia, už uždarytų langų ir užrakintų durų.

Pasirinktoji demokratijos tema suteikia plačią bazę ir gerą progą pasikeisti idėjomis apie pilnutinę demokratiją, apie nepasaulėžiūrinę ar pasaulėžiūrinę politiką, apie patį demokratišką žmogų ir krikščioniškosios moralės būtinybę. Linkiu, kad diskusijos nesitenkintų vien tik demokratijos sąvokų apibrėžimu, bet būtų siejamos su žmogaus asmenybe apskritai.

Apie pusšimtį metų Lietuvoje trukusi tamsi naktis pasibaigė. Išeiname į šviesą ir dairomės, diskutuojame, kuriuo keliu Lietuva dabar eis. Bet kartu ir jaučiame, jog atėjo laikas šias išdiskutuotas ir diskutuojamas idėjas pritaikyti šiandieninės tikrovės rėmuose.

Maždaug ketvirta dalis visos lietuvių tautos tebėra išblaškyta svetimose žemėse. Dabartinė išeivija Lietuvos nepamiršo. Ji atliko kai kuriuos darbus, kurių čia okupacijų metais nebuvo galima padaryti. Sudarėme nors ir nedidelį kultūrinį kraitį, kad ir išleistų knygų formoje, ir norime juo su visais pasidalinti. ,,Į laisvę fondo" filialas Lietuvoje yra vienas iš tų kultūrinių tiltų, kuriuo grįžtame į tėvų žemę. Paskutiniųjų 50 metų laikotarpis pakartotinai grasino lietuvių tautos gyvybei ir palietė visus — tiek savam krašte, tiek ir svetur. Svetimų kultūrų įtakos, genocidas, priverstinės nutautinimo ir nureliginimo pastangos mus visus lygiai palietė. Po visų tų audrų, suprantama, reikia visų mūsų pastangų tiek tautos gyvybei išlaikyti, tiek rūpintis demokratinės Lietuvos tobulinimu.

Gegužės saulėje Nidoje. Į laisvę fondo studijų savaitės metu. Nuotr. K.Ambrozaičio.

Lietuvos likimas ir ateitis priklauso pagrindinai tiems, kurie šiame krašte liko ir išaugo. Išvykusiųjų vaidmuo, išskyrus Sibiro tremtinius, liks tik pagalbinis, nežiūrint ar jie sugrįžtu, ar liktų išeivijoje. Viena tik aišku, kad mes visi turime likti ir dirbti vieningoje lietuviškos kultūros jungtyje. Linkėčiau, kad visos mūsų jėgos ir dėmesys nebūtų kreipiami vien tik į ekonominius klausimus. Svarbu suprasti, kad tokių klausimų sprendimas, kaip pvz., jaunosios kartos perauklėjimas, atsirėmimas į krikščionišką moralę bei valstybės demokratinių pamatų stiprinimas galės lietuvių tautai užgarantuoti laimingą ateitį.

Grįždami tuo dar gana siauru kultūriniu tiltu į Lietuvą, randame naują jos gyvenimo veidą ir neišvengiamai pastebime, kiek mes visi esame pasikeitę, nežiūrint ar mes grįžtume iš Vakarų, ar iš Rytų. Tas tiltas, tiesiamas per marias, tebūna ta jungtis ir tetarnauja bendram darbui. Turime Lietuvą iš naujo pažinti ir suprasti. Ir po pirmųjų žingsnių jau džiaugiamės, kad Lietuva liko gyva, gaji ir dinamiška, nors ir ilgai jos rankos buvo surakintos.

Šiaurės Amerikoje panašių metinių studijų savaičių turėjome jau 35, o Vakarų Europoje — net 38. Būtų gera, kad ši istorinė pirmoji studijų savaitė Lietuvoje virstų metine tradicija. Šiemet ji reikšmingai išsitiesusi nuo Lietuvos širdies Vilniaus iki lango į Vakarus — Nidos. Ji taip pat reikšmingai vyksta pavasarį, naujos gyvybės ir vilties metu, Lietuvos ūkininko sėjos metu. Sakoma, kad žodis, išėjęs iš burnos, negrįžta. Tačiau ir žodis, kaip tas Evangelijos Sėjėjo grūdas, gali patekti į klausančiojo ausį ir duoti vaisių. Šios studijos — tai tautinės rekolekcijos, tai ieškojimas teisingo kelio, atsargus žvilgsnis į ateitį. Demokratijos visi mokomės: jos mokykla yra pats gyvenimas. Laisvė nėra palaida ir viena. Laisvė eina kartu su atsakomybe.

Mūsų visų pageidavimas būtų, kad šios savaitės rengėjai ir „Į laisvę fondo" filialo vadovybė surinktų šios studijų savaitės žodžius į vieną leidinį (jo išleidimą mes, svečiai, garantuosime) ir padarytų jį prieinamu visiems, kurie čia negali dalyvauti.

Su pagarba ir padėka noriu prisiminti asmenis, kuriems ši studijų savaitė galėtų būti dedikuota — tai būtent prof. Juozą Brazaitį, dr. Juozą Girnių ir prof. Vytautą Vardį. Jie buvo tie pirmieji studijų savaičių pradininkai ir ideologai, programų planuotojai ir moderatoriai, davę studijoms kultūrinį toną.

Ir pagaliau užbaigai — Juozo Brazaičio, Laikinosios vyriausybės faktinojo ministerio pirmininko, lietuvių kultūros puoselėtojo, politinės ir visuomeninės veiklos milžino, mintis, pareikšta 1954 metų pavasarį, minint sovietinės okupacijos dešimtmetį: „Turime susigyventi su tomis demokratinės dvasios dorybėmis, kurios palengvina visuomeninį gyvenimą — reikalavimu taikyti pareigas ir teises kitam tas pačias kaip ir sau; suvokimu, kad žmonių tarpusavio sugyvenimą daugiausia lemia , nerašyta konstitucija', kuri yra žmogaus elgesyje ir darbuose, o ne susitarimų ir įstatymų kodeksuose..."