Partizanai: Istorija ir dabartis

TREMTYJE: METŲ SĄVARTOJE

Naujuosius metus pradėjus, manding, naudinga būtų apžvelgti, kiek praėjusiais metais mūsiškė laisvinimo veikla yra pasireiškusi visur ten, kur jai pasireikšti yra buvusi proga, o gal ir būtinumas, žvelgiant į lietuviškosios veiklos barus, sykiu tenka paliesti ir šios veiklos kontragentai, t. y. tie veiksniai, į kuriuos ar per kuriuos lietuviškųjų veiksnių laisvinimo veikla gali arba ir turi būti kreipiama.

Pažymėtina, kad laisvinimo veiklos baruose kontragentinių veiksnių lygiai apstu, kaip kad ir lietuviškųjų. Atrodo, kad mūsų dienų pasaulis stačiai suveiksnėjęs. Gal todėl jam labai trūksta, lygiai kaip kad ir mūsiškiams veiksniams, veiksmingumo, trūksta tarinio.

Apytikriam vaizdui susidaryti apie tuos visus veiksnius, per kuriuos ar į kuriuos mūsų laisvinimo pastangos eina, tenka bent jų vardai suminėti. Savo funkcijomis, uždaviniais ir paskirtimi jie yra keleriopi. Jungtinės Tautos su savo atsišakojimais (Tarptautinė Darbo Organizacija, UNESCO ir kt.), Europos Taryba su savo Patariamuoju Seimu ir Centro bei Rytų Europos Komisija (specialiai rūpintis taryboje neatstovaujamąja pavergtų Centro ir Rytų Europos dalimi), Pan-Amerikos Federacija, Atlanto Sąjunga (NATO), Anglies ir Plieno Bendruomenė, Europos Gynimosi Bendruomenė (sunkiai ir ilgai tebegimdoma), — vis tai mūsų laisvinimo pastangoms reikštis tarpvalstybinio pobūdžio laukas.

Europinis Sąjūdis su analogiška kaip Europos Tarybos Centro ir Rytų Europos Komisija, tarptautinis federalistų sąjūdis, profesiniai internacionalai, politinių grupių internacionalai, katalikų kultūrininkų internacionalas (Pax Romana), — vis tai siaura prasme tarptautiniai organizmai, į kuriuos ir per kuriuos mūsų laisvinimo veikla gali ar ir turi būti kreipiama.

Centro ir Rytų Europos Konferencija Jungtinėse Valstybėse, Antradienio Sambūris New Yorke, Centro ir Rytų Europos Komitetas Washingtone, Žaliasis Internacionalas, Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Unija New Yorke, Centro ir Rytų Europos Socialistų Sambūris Paryžiuje, Centro ir Rytų Europos Krikščioniškųjų Profesinių Sąjungų Federacija New Yorke, Centro Europos Liberalų Unija New Yorke, Laisvųjų Juristų Federacija Berlyne, Laisvųjų žurnalistų Federacija New Yorke, Buv. Politinių Kalinių Tarptautinė Federacija New Yorke, Laisvųjų Profesinių Sąjungų Tarptautinis Centras New Yorke, Antibolševikinis Tautų Blokas Chicagoje, — vis tai sovietų pavergtųjų kraštų bei tautų tarptautiniai sambūriai bendro-

mis jėgomis išsilaisvinimo kovai kovoti. Greta jų kaip dažno jų globėjas minėtinas Europos Laisvės Komitetas, taip pat France-Europe de l’Est Paryžiuje. Taigi įvairaus pobūdžio tarptautinių organizmų, į kuriuos ar per kuriuos mūsų laisvinimo veikla eina, turime bent keliasdešimt.

Kuo ir kaip ši mūsų veikla pastaraisiais metais yra pasireiškusi?

Jungtinėse Tautose ir jų atsišakojimuose. Ryšium su Sov. S-gos iniciatyva Jungtinėse Tautose iškelti agresijos apibrėžimo klausimą buvo įteiktas JT Pilnaties VII sesijos pirmininkui Lietuvos memorandumas su • įrodymais, ką. sovietams reiškia agresijos apibrėžimo sutartys. Lietuva 1933. 7. 5. pasirašė su Sov. S-ga agresijos apibrėžimo konvenciją, vienok ji 1940 m. nesulaikė Sov. S-gos nuo agresijos prieš Lietuvą. Ryšium su memorandumo įteikimu Lietuvos pasiuntinys buvo priimtas JT gen. sekretoriaus pavaduotojo. Kiek vėliau tuo pačiu reikalu JT Pilnaties sesijos dalyviams atitinkamą raštą įteikė ir Vlikas. Suprantama, šioks dubliavimas tik parodė, kad lietuvių žygiai nesuderinti.

Kitas lietuvių pasireiškimas Jungtinėse Tautose buvo praėjusią vasarą visiems JT nariams informacinis atsišaukimas Baltijos Politinės Tarybos vardu. Jo vaidmuo labai reliatyvus.

Nemažos reikšmės buvo JT Tarptautinės Darbo Organizacijos sudarytam Priverčiamajam Darbui Tirti Ad Hoc Komitetui medžiagos suteikimas apie priverčiamąjį darbą okupuotoje Lietuvoje. To reikšmę liudija faktas, kad JT III-ojoj komisijoj Sov. S-gos atstovas piktai puolė, kam JT vardu leidžiama visokiems “liaudies priešams” Sov. Sąjungą “šmeižti”. Medžiagos Ad Hoc Komitetui pateikti rūpinosi LAIC ir LLK. Ad Hoc Komiteto raportas perduotas "Ūkio ir Socialinei Tarybai.

Europos Taryboje.Jei Jungtinėse Tautose ir jų atsišakojimuose pavergtųjų kraštų reikalai daugiau ar mažiau atgarsio susilaukia, tai apie Europos Tarybą su jos atsišakojimais to pasakyti negalima. Tiesa, jau 1950 m. Europos Tarybos Patariamasis Seimas įsteigė specialią komisiją pavergtosios Centro ir Rytų Europos interesams Europos Taryboje atstovauti. Ta komisija regimu būdu turėjo parodyti, kad laisvoji Europa esamą Centro ir Rytų Europoje padėtį laiko nenormalią ir laikinę. Šios komisijos 1951 m. raportas Europos Tarybos Patariamajam Seimui ir pabrėžia, kad pati Europos Taryba įsteigta visai Europai apjungti, o ši tarybos komisija esąs ne kas kita, kaip visos Europos apsijungimo simbolis. Komisija pabrėžtinai siūlė E. T. globoti europinės kultūros paveldėjimą Centro ir Rytų Europoje, nes sovietinė okupacija tuose kraštuose beatodairiškai vykdo kultūrinį genocidą. Komisija siūlė laisvajai Europai teikti paramos pavergtųjų kraštų tremtinių kultūrinėms pastangoms. Deja, komisijos pastangos pačioje E. T. pritarimo nerado. Atvirkščiai, į šias komisijos pastangas buvo pažiūrėta, kaip į žalingas, nes provokuojančias sovietus. Esą tremtiniai turį asimiliuotis.

Lietuvos vardu santykiai su Europos Taryba susimezgė iš New Yorko.

Pan-Amerikos Federacijoje yra daug valstybių, nusiteikusių pozityviai ir paslaugiai pavergtosios Europos atžvilgiu. Taigi mūsų laisvinimo pastangoms dirva gera. Deja, šiame regione, kaip ir daug kur, formaliai tebeegzistuojančios Lietuvos diplomatinės ar konsularinės įstaigos faktiškai veik nejusti, ir jų indėlis laisvinimo bare mikroskopiškai mažas. Daug daugiau medžiagos yra apie šių “Lietuvos salų svečiose šalyse” privačius biznelius oficialios padėties paunksmėje. Bet tai bus atskiro rašinio tema.

NATO ir Europos Gynimosi Bendruomenėpavergtiesiems kraštams įdomūs ne tik pavergtųjų kraštų tautinių dalinių organizavimo prasme, bet lygiai ir kaip realūs veiksniai sovietinei ekspansijai sulaikyti ir sunaikinti.

Europinis Sąjūdis yra Europosap

sijungimo idėjos kūdikis ir sykiu jos auklė. Kai Europos apsijungimo idėja po II-ojo pasaulio karo vienu metu buvo tapusi kažkaip labai reali, tai tada (1948) ir E. S. susidarė. Jis apjungia Airijos, Austrijos, Belgijos, Britanijos, Danijos, Graikijos, Italijos, Luksemburgo, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Turkijos tautines tarybas, Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Ispanijos, Jugoslavijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos, Vengrijos tautinius egzilų komitetus, be to kaikurias tarptautines organizacijos, kaip Europos Federalistų Sąjūdis, Jungtinių Europos Valstybių Socialistinis Sąjūdis, Nouvelles Equipes Internationales (NEI), Liberalų Internacionalas ir t.t.

1948 m. Hagoje įvyko E. S. organizacinis kongresas. 1949 m. gruodžio 8/12 Lausannoje įvyko E. S. globojamo Europos Kultūros Konferencija. Numatyta steigti europinę kolegiją (Briiggėje), koordinuoti Europos mokslininkų tyrimai, Europos teisės vienodijimas, tremtinių mokslininkų bei studentų globa. Tačiau pačioje konferencijoje išryškėjo laisvosios ir pavergtosios Europos nuotaikų skirtumai. Juos tada šveicarų spaudoje teisingai pavaizdavo žinomas rumunų rašytojas Cheorgin; kai pavergtojoj Europoj tūkstančiai esą žudomi, milionai vegetuoja KZ-se, pusė Europos gyvenanti terore, ką daranti laisvoji Europa pavergtajai gelbėti ? Laisvosios Europos politikai, gyvendami ištaigoje, tesą susirūpinę išlaikyti status quo.

Nors pavergtųjų Europos kraštų tautiniai komitetai E. S. tebėra, bet pats sąjūdis faktiškai vis labiau ribojasi tik laisvosios Europos reikalais. Pernai spalio mėn. Hagoje įvykęs II-sis E. S. kongresas faktiškai buvo skirtas Belgijai, Italijai, Luksemburgui, Prancūzijai, Olandijai ir Vokietijai apsijungti. Be abejojimo, tai yra bendrųjų Europos nuotaikų padarinys. Tos nuotaikos neaplenkia nė E. S. viršūnių. Toks Spakas jau nekartą yra pareiškęs, kad pavergtųjų reikalai neliestini.

E. S. veiklos pradžioje 1949 m. buvo sudaryta, kaip kad ir prie Europos Tarybos, speciali Centro bei Rytų Europos Komisija. Jos sudėtin įėjo žymūs britų, prancūzų, belgų, olandų politikai, partijų vadai. 1952 m. pradžioje komisijos sukviestas centro ir rytų Europos konferencija be kita ko nutarė: sudaryti Tremtinių Kultūrinės Akcijos Komitetą, steigt Tyrimų bei Informacijos Institutą, steigti Tremtinių Fondą, Organizuoti pagalbą tremtinių kultūros įstaigoms, siekti tremtiniams lygių su krašto piliečiais verslo teisių ir kt. Bet kad šių nutarimų vykdymas priklausė Europos Tarybos, kuriai jie nebuvo prie širdies, tai taip ir liko tik nutarimais. Pati komisija pakibo ore. šiandien jau niekas jos vadovybėje nenori būti, kad nesikompromituotų.

Lietuvai Europiniam Sąjūdyje rūpestingai atstovauja dr. S. A. Bačkis.

Europos Federalistų Sąjūdyje pastoviai Lietuva lig šiol neatstovaujama. Europos LF bičiulių konferencija šiuo sąjūdžiu yra parodžiusi susidomėjimo.

Iš politinių grupių internacionalų Nouvelles Equipes Internationales lig šiol pavergtiesiems daugiausia palankumo rodo. Kai socialistų internacionalas tik po didelės kovos Lietuvą priėmė; kai liberalų internacionalo praėjusią vasarą Luksemburgeįvykęs kongresas pavergtiesiems buvo abejingas, NEI šiuo atžvilgiu yra beveik išimtis. Lietuvai NEI paprastai atstovauja E. Turauskas, liberalų internacionale — S. Žymantas, socialistų — prof. J. Kaminskas.

Pavergtųjų kraštų tarptautiniai sambūriaiveik išimtinai telkiasi Amerikoje. Juose visuose Lietuva atstovaujama, kaikuriems jų lietuviai ir vadovauja. Pažymėtinas Buv. Politinių Kalinių Tarptautinės Federacijos žingsnis bolševikų revoliucijos laimėjimo dieną (lapkričio 7 d.) paskelbti Nežinomojo Kalinio Diena, tuo būdu suteikiant jai naujos prasmės. Šioj akcijoj lietuviai vadovaujamai pasireiškė. Stipriai pasireiškė ir Žaliojo Internacionalo ir Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Unijos veikloj. Stipriai Lietuva stovi Centro ir Rytų Europos Konferencijoj, kuri ypač ryšium su pastarojo meto tarptautiniais įvykiais rodo iniciatyvos. Lietuviai pozityviai reiškiasi ir vadinamam Antradienio Sambūry, ir Antibolševikiniam Tautų Bloke Chicagoje. Nesutvarkytas lig šiol Lietuvos atstovavimas Centro ir Rytų Europos Krikšč. Profes. Sąjungų Federacijoj.

Paskutiniu laiku Vlikas yra panoręs Lietuvos atstovavimą bendriniuos tarptautiniuos pavergtųjų sambūriuos rezervuoti savo kompetencijai. Esmėje, žinoma, toks Lietuvos atstovavimas derėtų vadovaujančiam laisvinimo organui. Bet iš Pfullingeno ir dar dabartiniam Vlikui tai neįvykdoma.

Baltų Taryba Vokietijojeyra Baltijos kraštų internacionalas, veikiąs nuo 1946 m. Tik estų bei latvių politiniams centrams esant ne Vokietijoje, paskutiniais metais Baltų Tarybos vaidmuo pasidarė nereikšmingas. Net Baltijos federacijos studijas ji pavedė Baltijos Laisvės Komitetams New Yorke. Amerikoje Baltijos internacionalui atstovauja Laisvės Komitetų bendri organai, Baltijos Laisvės Namai (Baltic Freedom House) ir “The Baltic Review” žurnalas.

Apskritai Lietuvos įsijungimas į tą ar kitą tarptautinį sambūrį yra prasmingas jau vien tuo, kad šiuo keliu Lietuvos siekimai gauna kitų paramos. Vienas betkurio žygio svoris bus tik vienos Lietuvos vardu, jau kitas svoris, kai einama trijų Baltijos valstybių vardu ir dar didesnis, kai drauge su Baltijos valstybėmis eina Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija.

Lietuvos draugai. Netenka aiškinti, kad JT ir šiaip įvairūs internacionalai atspindi pirmiausia didžiųjų valstybių politiką. Nei britas, nei prancūzas negali vienoks būt Jungtinėse Tautose ar kuriame internacionale, juoba valdančios grupės žmogus, o vėl kitoks savo valstybės politikoje. Todėl ir laisvinimo veikloje svarbu ne tik lenkti, bet ir stebėti ypatingai didžiųjų valstybių politiką. Tam gali daug padėti to ar kito krašto Lietuvos draugai. Nepriklausomybės metais pvz. turėjome britų parlamente draugų, kurie stengėsi Lietuvos reikalui padėti. Kaip yra tuo atžvilgiu šiandien — neaišku, regimų ženklų nematyti. Prancūzijoj tuo atžvilgiu neabejotinai geresnė padėtis. Gaila, kad Vlikas mūsų Paryžiaus veiklią ekspozitūrą “išlaisvino” iš galimybių dirbti, ir dėl to šiandien nebeturime nei Bulletin Lithuanien, nei Revue Parlamentaire.

Padėtis Jungtinėse Valstybėse.Be abejojimo, ten Lietuvos laisvinimo reikalas geriausiai stovi. Tiesa, ir laisvinimo jėgų ten nestoka: pasiuntinybė Washingtone, gen. konsulatas su 3 konsulais New Yorke, konsulatas Chicagoje, ALTas su Vykdomuoju Komitetu, su Informacijos Centru ir skyrių tinklu, be to, nuo 1951 m. vasaros LLK.

Turint galvoj min. Žadeikio amžių, jis, palyginti su kai kuriais kitais savo kolegomis, yra dar judrus.

Ir į Valstybes Departamentą, pajuda ir egzilų sambūry reiškiasi. Jam tenka globoti raktai nuo Amerikos atšildomo Lietuvos aukso. Del šių raktų jis turbūt ne mažiau stropus, kaip šv. Petras dėl paties Dangaus raktų. Tuo jis saugo savo suverenumą, Žadeikis Washingtone, kaip seniausiai akredituotas, yra diplomatinio korpuso dekanas ir tam tikromis progomis turi tam tikrą vadovaujamą poziciją.

Žymų Lietuvos laisvinimo kovoj vaidmenį atlieka ALTas. Tatai liudija ir Kongreso nutarimas ištirti Baltijos valstybių okupaciją. Lietuvos ar visų trijų Baltijos valstybių memorandumais Jungtinės Tautos jau daug kartų prašytos ištirti padėtį, sustabdyti genocidą, pašalinti neteisėtą Sov. S-gos okupaciją, atstatyti teisę. Tie skundai ir prašymai eigos nesulaukė, daugiausia kad buvo išdalinti delegacijoms. Ko per 8 metus nesiėmė Jungtinės Tautos, tatai nutarė JV Kongresas. Tegu tatai daroma ir tik šaltojo karo pagrindu, kiekvienu atveju Baltijos valstybių okupacijos tyrimas JV Kongreso Komisijoje yra reikšmingas šioms valstybėms įvykis, kurio teisiniai padariniai priklausys nuo bendros tarptautinės raidos. ALTas ir visi lietuviai gali pagrįstai didžiuotis, nes šiam Kongreso žygiui laimėti labai daug prisidėjo ALTas ir jo veikėjai. Tik kaikurie ALTo pirmūnai be reikalo baidosi pasipildymo naujomis pajėgomis.

Lietuvos Laisvės Komitetą kaikas linkęs laikyti tik Europos Laisvės Komiteto lietuviška atžala, kaikas, atvirkščiai, savarankišku lietuvių veiksniu. Kaip ten bebūtų, aštuoni "diplomuoti” politikes “tūzai” plus keletas techniško personalo žmonių, iš šalies žiūrint, turėtų daug padaryti. Teisybė, jie buvo pažadėję eilę reikalingų leidinių: enciklopedinę “Lithuania”, istorinę geografiją, Lietuvos pakraščius, žemėlapį ir kt.

Faktiškai gauname tik nereguliariai pasirodančią “Lietuvą”. Mažoka! Visuomenė turi pagrindo laukti iš LLK daugiau.

Dar daugiau laukia iš daugumo konsulų. Faktiškai galbūt geriau jų jėgas koncentruoti pačioj pasiuntinybėj. Tiek Lietuvos auksu mintančių vyrų, o jų veiklos nejausti. Kai Kersteno komisijai prireikė medžiagos, tai pradėta rankioti. Ir jei dalis šios rūšies medžiagos jau yra žuvus, jei dalis nepateks Kongreso bylon, tai už tai didelė atsakomybė visiems veiksniams, bet labiausiai Lietuvos auksu mintantiems.

D. BritanijojLietuvos laisvinimo reikalas visais atžvilgiais prasčiau stovi nekaip Jungtinėse Valstybėse. Britai, nors ir tik de facto, Lietuvos prievartinį įjungimą yra pripažinę. Visa Britanijos pokarinė politika, jau nekalbant apie karo metą, sovietų atžvilgiu yra perdėm appeasementinė. Lietuviškieji veiksniai Britanijoj, be 1950 m. išleisto mimeografuoto leidinėlio “Some Aspects of the Soviet Russian Rule in Occupied Lithuania”, per pastaruosius metus regimai nieku nėra apsireiškę. Ar tai objektyvių, ar subjektyvių sąlygų, ar abejų drauge padarinys — sunku spręsti.

V. VokietijojeLietuvos laisvinimo veiklai geriausios galimybės. Geresnės net kaip JV, nes, jei JV esamą padėtį gali neribotai tęsti, V. Vokietija suskaldytos Vokietijos ilgai kęsti negali. Be to, V. Vokietija iš arti, betarpiai mato sovietinę praktiką. Nėra abejojimo, kad, suverenumą atgavus, V. Vokietija bus Europoj antisovietinės veiklos centras. Vokietijoje ir JV savo šaltojo karo įstaigas yra įkurdinusi. Todėl nenuostabus V. Vokietijos palankumas sovietų pavergtiesiems kraštams. Kad tuo palankumu mūsiškiai čionykščiai veiksniai lig šiol nenorėjo ar nesugebėjo pasinaudoti, tai apgailėtinas Lietuvos laisvinimui nuostolis. Buvo neapdairumo, kad Lietuvos - Vokietijos santykiai buvo tarsi užmiršti 1945-46 metais, kai vokiečiai, parblokšti ir nelaimingi, būtų buvę linkę toli siekiančioms nuolaidoms. Faktiškai kontaktai Bonnoje pradėti tik 1950 m. Jie turėjo gerą pagrindą, bet vėliau pasidarė tarpveiksnių derybų dalyku ir pakibo ore ir atsidūrė latvių ir estų uodegoje. Bonna laisvinimo veiksnių pareigose ir tarpusaviniuose santykiuose yra tamsi dėmė.

Ispanijoje ir PortugalijojeVliko pavestas vysk. Brizgys jau 1950 m. “čiupinėjo” Lietuvos atstovavimo atnaujinimą. Atsimename, kad jo misija visiškai pasisekė. Tačiau kaip su Ispanijos ir Portugalijos palankumu laisvinimui elgiasi veiksniai? Nei Madride, nei Lisabonoj net jokio mūsų ryšininko dar ir dabar nėra. Net savanoriu ryšininku Turauskui pasisiūlius, nebuvo paskirtas. Reutlingeno veiksnys be Romos veiksnio neišdrįso Turausko skirti, o Romos veiksniui turbūt Turausko asmuo nepatinka, tai todėl Lietuvos atstovavimas Iberų pusiasalyje tebelaukia, nebeprisivydamas latvių, kurie atstovavimo reikalu vėliau pradėjo rūpintis ir anksčiau jį sutvarkė.

Italijojelietuviškųjų veiksnių apstu: atstovybė prie Šv. Sosto, min. Lozoraitis, Šv. Kazimiero Kolegija, marijonai, saleziečiai... Tačiau atstovybė prie Šv. Sosto be pasikartojančių vagysčių joje kitais garsais nepasiskardena. Min. Lozoraitis bent jau tvirtai reiškiasi, gindamas savo šefystę, nors faktiškai Lietuvos laisvinimui lygiai tiek pat darbuojasi, kaip ir jo kolega Girdvainis, net gal kiek neigiamiau, nes kartais linkęs ir dirbantiems kliudyti, kaip tai atsitiko 1953 m. vasario 16 d. minėjimą Romoje organizuojant. Žinoma, kliūva ir “geležinė uždanga” tarp via Barnaba Oriani 87 ir via Casalmonferato 20. Kliūva ir mistiški reiškiniai atstovybėje prie Šv. Sosto, atstovą paverčią, anot Herbačiausko dvasia be vietos, tuo pat metu valgantį pietus atstovybėje ir atostogaujantį Capri. Užtat Lietuvos reikalai daugiau atitenka tik privačiai iniciatyvai.

Privati iniciatyva.Ji svarbų vaidmenį vaidina ne tik mūsų laisvinimo pastangose Italijoj, bet ir daug kur kitur. Ne tik energingasis kun. V. Mincevičius Romoje, bet ir Čibiras Montevideo, ir dr. Padalis Amerikoje su savo antruoju šimtu paskaitų JV visuomenės grietinėlei, ir M. Kižytė, A. Rudis, V. Kvietkas su veikla Kersteno rezoliucijos reikalui, ir Dr. Eretas su savo žiniomis apie Lietuvą Šveicarijos enciklopedijai, ir Dr. Maceina savo veikalais vokiečių kalba ir savo redaktoriavimu Herderio enciklopedijoje ir bendradarbiavimu Italijos katalikų enciklopedijoje, ir eilė kitų nešefuotų, nevlikuotų lietuvių patriotų sava iniciatyva Lietuvos laisvinimo indėlį padidina kartais net daugiau, nei tam pašauktieji. O ir taip atsitinka, kad veiksnys pasistengia privačią iniciatyvą užmušti. Faktas. Kai, tęsiant Vliko delegacijos 1950 m. pradėtas pastangas atstatyti Lietuvos atstovavimą prie Italijos vyriausybės, privati iniciatyva pasiekė pozityvių rezultatų ir apie tai painformavo Vliko Vykdomąją Tarybą, tai ši atrėžė: “Vykdomoji Taryba prašo Tamstą susilaikyti Italijos valdžios įstaigose nuo betkokių tolimesnių žygių dėl neoficialaus Vliko atstovo paskyrimo prie Italijos Užsienio Reikalų Ministerijos. Politinė diplomatinė veikla derinama Lietuvos Diplomatijos Šefo ir VLIKo pirmininko sutarimu”. Ir reikia tik stebėtis, kad anas patriotas lietuvis po šiokio atsakymo negavo širdies priepuolio. Į tai jis, tarp kitko, paaiškino: “Vykdomosios Tarybos atsakymu esu giliai nustebintas ir įskaudintas. Nenoriu tikėti, kad mano veikla būtų žalinga Lietuvos bei lietuvių reikalams, kaip taip pat negaliu galvoti, kad kurio nors asmensar partinės grupės reikalai Vykd. Tarybos būtų statomi augščiau už bendrąjį Lietuvos labą . . . Vykd. Taryba turi pilną teisę kam nori duoti ar neduoti įgaliojimą kalbėti ir veikti jos vardu, bet man yra nesuprantamas draudimas (eilę metų dirbančiam savo Tėvynės ir tautos labui) Lietuvos piliečiui veikti savo vardu Lietuvos gerovei. “Kiekvienas lietuvis šiandien yra savo Tautos ambasadorius”, yra pareiškęs min. Balutis ... Į Jūsų draudimo motyvą: “Politinė diplomatinė veikla derinama Lietuvos Diplomatijos Šefo ir VLIKo Pirmininko susitarimu", turiu pareikšti, kad jeigu lietuviškoji visuomenė, prieš ką nors darydama, būtų turėjusi laukti virš minėtų autoritetų susitarimo, tai būtų tekę laukti apie 7 metus. Tai būtų buvęs tikras nusikaltimas prieš savo Tėvynę ir Tautą”. (M. p.).

Šioj laisvinimo padėties mozaikoje regime nemaža teigiamų, patrauklių, padrąsinančių reiškinių bei faktų. Bet regime joje nemaža ir neigiamų, trukdančių, piktinančių ir nuviliančių reiškinių. Įsidėmėtina, taisytinieji dalykai didžiąja dalimi yra mūsų pačių valioj.

P. Juodvalkis