1953 m. birželio 19 d. žūtis
1953 m. birželio 19 d. Kelmės r. Roglaičių k. apylinkių miške (dabar – Raseinių r. sav.) MGB agentai apgaule iškvietė į susitikimą Kęstučio apygardos vadovybę ir surengė jai pasalą. Per susišaudymą su agentais smogkais žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas ir štabo narys Stanislovas Zinkus-Algimantas 1 .
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 100.
1953 m. MGB ir toliau kūrė naujus partizanų sunaikinimo planus. Tam buvo naudojami suimti partizanai, tapę agentais smogikais. MVD Pakruojo ir Tytuvėnų kariuomenės įgulas sustiprino iš Rygos atsiųsti daliniai.
Čekistams pavyko į susitikimą iškviesti Kęstučio apygardos vadovybę. 1953 m. birželio 19 d. atvyko trise: apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas, apygardos štabo narys Stanislovas Zinkus-Algimantas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas. Savo palydovus palikęs atokiau, P. Morkūnas priėjo pasisveikinti su buvusiu bendražygiu Juozu Valantinu-Granitu (MGB agentas Kaštonas) ir jį lydinčiais trimis smogikais. Sveikinantis agentai stvėrė jį, bet patyręs partizanas nutrenkė provokatorius į šalį. Vienas iš smogikų tuo metu priėjo prie S. Zinkaus ir iš karto šovė į jį, o tada automato vamzdį nukreipė į bėgantį Rimantą, peršovė jam kojas. Sužeistas P. Morkūnas, išsitraukęs pistoletą, ėmė atsišaudyti, tačiau buvęs partizanas Juozas Šakmanas-Patronas (MGB agentas Kuisys, Jorgėla) atsuko į jį automatą.
Gyvas liko tik J. Dobrovolskis, susirėmimo metu buvęs už 10–15 metrų nuo agentų. Jam pavyko pabėgti nuo persekiotojų ir apie savo draugų žūtį pranešti Kęstučio apygardos štabo viršininkui ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo nariui Juozui Algirdui Vilčinskui-Algirdui.
Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
POVILAS MORKŪNAS- ČERNIUS, KYRAS, DRAKAS, RIMANTAS
1920 11 26–1953 06 19
Povilas Morkūnas gimė 1920 m. lapkričio 26 d. Raseinių aps. Šiluvos vls. Zbarų k. Kazio Morkūno ir Marijonos Andrulytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo sesuo Juzė (Juzefa?, g. 1931 m. liepos 21 d.), broliai Stasys (g. 1929 m. gegužės 30 d.) ir Juozas (g. 1935 m. spalio 15 d.) 2 .
1942 m. gegužės 27 d. Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis P. Morkūnas su tėvais, močiute Elžbieta Morkūniene, seserimi Juze, broliais Juozu ir Stasiu gyveno Šiluvos vls. Zbarų k. Buvo baigęs Žemės ūkio mokyklą ir dirbo tėvų ūkyje 3 .
Dukterėčios Janinos Stankutės-Staponkienės teigimu P. Morkūnas dar turėjo seserį Zofiją (g. 1925 m. balandžio 2 d. ) 4 ir brolį Joną (g. 1919 m.).
Nuo 1944 m. P. Morkūnas partizanavo Kėdainių aps. Ariogalos ir Raseinių aps. Betygalos valsčių apylinkėse. Ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorio rinktinės kuopos vado pareigas.
1948 m. pradžioje buvo įpareigotas užmegzti ryšį su kiek pairusia po karinių čekistų operacijų Povilo Lukšio (nuo 1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Sužinojęs, kad rinktinėje trūksta atitinkamas pareigas galinčių eiti kovotojų, 1948 m. balandžio 29 d. P. Morkūnas tapo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadu, pasirinko Černiaus slapyvardį (vėliau slapyvardžiai buvo Kyras, Drakas). Jau tą patį mėnesį kartu su savo pavaduotoju Juozu PaliūnuRytu jis inspektavo partizanų dalinius Kėdainių aps. Ariogalos, Gudžiūnų, Josvainių, Krakių, Pernaravos ir Radviliškio aps. Grinkiškio valsčiuose, formavo rajonus, nurodė padalinių vadovams rinktinės vadovybei reguliariai teikti ataskaitas, tvarkyti štabų dokumentaciją, organizuoti Organizacinio sektoriaus narių tinklą, įsakė laikytis karinės drausmės. Iš buvusių keturių Povilo Lukšio rinktinės rajonų P. Morkūnas suformavo stiprų Kudirkos (vėliau – Mindaugo) rajoną ir jo vadu paskyrė J. Paliūną. Iš likusių paskirų būrių 1949 m. buvo sudaryti du rajonai (nuo vasaros – tėvūnijos): Kęstučio (vadas Romas Vaitkevičius-Radvila) ir Birutės (vadas partizanas, slapyvardžiu Daunys).
1 Iki šiol partizano vardas ir pavardė visuose šaltiniuose buvo Stasys Zinkevičius.
2 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA).
3 LCVA.
4 1950 XI 18 išduotas Lietuvos TSR Gimimo liudijimas
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės: Feliksas Kokšta-Rustemas, P. Morkūnas-Černius, Kyras, Drakas ir J. Paliūnas-Rytas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Per Maironio rinktinę ėjo kelias pas Aukštaitijos partizanus. Jau 1948 m. balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardos Aušros būriu. Tuo pačiu metu užmegztas nuolatinis ryšys su šiaurinėje Lietuvos dalyje veikusia Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine.
P. Morkūnas buvo vienas iš Maironio rinktinės būstinėje parengto partizanų eilėraščių ir dainų rinkinio „Kovos keliu žengiant“ (1948 m. išėjo du leidinio tomai, 1949 m. – trečiasis, 1950 m. P. Morkūno rūpesčiu jie išleisti pakartotinai), į kurį sudėta daugiau nei 300 kūrinių, leidėju. 1949 m. Prisikėlimo apygardos vadovybė nutarė Maironio rinktinei pavesti dar ir spausdinti apygardos štabe parengtą laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Partizaninio karo antroje pusėje spaudos svarba darėsi vis didesnė.
Leidyba buvo viena iš svarbiausių Prisikėlimo apygardos štabo veiklos sričių. Štabo pareigūnai rašydavo vedamuosius straipsnius, parengdavo užsienio naujienas. Dauguma laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ straipsnių buvo nepasirašyti, autorius galima atpažinti tik iš rašymo stiliaus.
Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. 1949 m. Pirmas iš kairės: Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas-Vytautas, apygardos vadas P. Morkūnas-Rimantas, Stefa Martišiūtė-Bakanauskienė ir Česlovas Jankūnas-Reivydas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1949 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūnas buvo paskirtas į aukštesnes pareigas – tapo Prisikėlimo apygardos vadu (slapyvardis Rimantas). Turėjo kapitono laipsnį. 1950 m. vasarą jis praleido Radviliškio r. Užpelkių, Mažuolių ir Šiaulių r. Dukto miškuose, kur susitiko su Vyčio apygardos teritorijoje žiemojusiu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu. 1951 m. birželio pabaigoje kartu su juo nuvyko į Tytuvėnų r. esantį Bulavėnų mišką, kur susitiko su Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities ir Kęstučio apygardos vadovybe. Čia vykusiame pasitarime P. Morkūnas buvo paskirtas Jūros srities vadu.
1952 m. sausio 1 d. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko įsakymu P. Morkūnas-Rimantas už trijų tomų laisvės kovotojų eilėraščių ir dainų „Kovos keliu žengiant“ išleidimą, už visų LLKS organizacinių vienetų aprūpinimą šia literatūra, šiuolaikiško laisvės kovotojo maldyno „Rūpintojėlis“ išleidimą dideliu tiražu, taip pat už kitas atliktas pareigas buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Lietuvos Laisvės Kovos Kryžiumi.
1952 m. gegužės mėn. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas Antanas Bakšys-Germantas panaikino Prisikėlimo apygardą, o Jūros srityje paliko porą stiprių apygardų – Kęstučio ir Žemaičių. To paties mėnesio 20 d. Kęstučio apygardos vadu jis paskyrė P. Morkūną. Pastarasis kartu su apygardos štabo viršininku Jonu Algirdu Vilčinsku-Algirdu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, taip pat ėjo ir LLKS Tarybos nario pareigas.
Sesuo J. Morkūnaitė-Lakštingala buvo Prisikėlimo apygardos partizanė. Žuvo 1950 m. rugpjūčio 9 d. Radviliškio r. Gražiškių k.
1999 m. gegužės 12 d. P. Morkūnui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 18 d. dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu – pulkininko laipsnis (po mirties).
STANISLOVAS ZINKUS- ALGIMANTAS
1920 05 08–1953 06 19
Stanislovas Zenkevičius gimė 1920 m. gegužės 8 d. Raseinių aps. Šiluvos vls. Vičaičių k. Izidoriaus Zenkevičiaus ir Onos Adomaitytės-Zenkevičienės šeimoje 5 .
Baigė 4 pradžios mokyklos skyrius. Tarpukario metu šeima susilietuvino pavardę, nes 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenyse nurodoma, kad Raseinių aps. Šiluvos vls. Vičaičių k. gyventojos Onos Zinkienės ūkyje gyveno jo šeimininkė O. Zinkienė, sūnus Stasys Zinkus (g. 1920 05 08), duktė Stefa Zinkutė ir motina Teklė Adomaitienė 6 .
S. Zinkus dirbo prie Šiaulių esančiame medžio apdirbimo kombinate buhalteriu.
1950 m., paėmęs iš banko darbuotojų atlyginimus, užsuko pas motiną, kur išgirdo gandus apie greit kilsiantį karą. Paveiktas šių gandų visus pinigus atidavė ištekančiai seserei kaip kraitį, o pats pasitraukė pas partizanus 7
Prisikėlimo apygardos Povilo Lukšio rinktinės Vaclovo Daukanto-Ryto būrio, nuo 1951 m. – Antano Budgino-Žvainio būrio partizanas. Dirbo Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities, vėliau – Kęstučio apygardos štabe. Šios apygardos štabo narys.
5 Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
6 LCVA.
7 Alfonsas Vaišvila. Nenusilenkusi Šiluva, Vilnius: Versmė, 2018, p. 187.
Kęstučio apygardos štabo narys S.Zinkus (Zenkevičius) (centre), Emilija Adomaitytė-Papreckienė (kairėje) ir neatpažinta.
A. Vaišvila, Nenusilenkusi Šiluva, p. 424.
Laisvės paminklas „Baladė“. Kelmė, S. Nėries ir V. Pūtvio-Putvinskio g. kampas. Skulptorius Vladas Vildžiūnas. Atidengtas 2005 m. spalio 22 d.
A. Kazlausko nuotr., 2005 m.
Parengė Rūta Trimonienė
