Partizanai: Istorija ir dabartis

Algimanto apygarda

APYGARDOS VADAI

ANTANAS SLUČKA-ŠARŪNAS

(1947 m. gegužės 1 d. –1948 m. rugpjūčio mėn.)

ANTANAS STARKUS-MONTĖ

(1948 m. spalio mėn.–1949 m. lapkričio 1 d.).

Dauguma partizanų apygardų kūrėsi natūraliai – jungėsi būriai, vadai buvo iškeliami iš pačių partizanų. Tačiau kelių apygardų pradžią žymi kiek kitokie įvykiai. Tokia išskirtinė yra Algimanto apygarda. 1947 m. Vytauto apygarda pernelyg išsiplėtė – ją sudarė Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių, Utenos, Zarasų apskrityse, taip pat Baltarusijos Svyrių apskrityje veikę laisvės kovotojų daliniai. Dėl to buvo neįmanoma jai veiksmingai vadovauti, sunku palaikyti tarpusavio ryšius. Būtent dėl šių priežasčių tų pačių metų gegužės 1 d. Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities štabas sąskrydžio Šimonių girioje metu nutarė įkurti naują apygardą – Algimanto. Apygarda buvo suformuota iki 1948 m., ją sudarė Šarūno, Žalioji ir Kunigaikščio Margio rinktinės. Jos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai – Žaliosios rinktinės partizanai, daugiausia veikę Panevėžio apskrityje, glaudžiau bendravo su Prisikėlimo apygardos teritorijoje veikusiais partizanų štabais; rinktinėje veikė Aukštaitijos partizanams nebūdingas organizacinis sektorius (legaliai veikiantis rezervas, platinęs spaudą, rinkęs informaciją ir pan.). Kunigaikščio Margio rinktinės partizanai, daugiausia veikę Rokiškio apskrityje, su Algimanto apygardos štabu glaudesnius ryšius užmezgė tik 1949 m., prieš pat apygardos egzistavimo pabaigą. Šarūno rinktinė, kurios veiklos teritorija buvo Anykščių ir Kupiškio apskritys, sudarė apygardos pagrindą – čia telkėsi štabai, buvo suorganizuotas spaudos leidimas, leidžiamas laikraštis „Partizanų kova“. Nepaisant visų šių apygardos ypatumų, nuo 1947 iki 1949 m. pabaigos Algimanto apygarda buvo Lietuvos partizanų Aukštaitijoje centras, čia nuolat laikėsi visos Aukštaitijos ir Šiaurės Rytų Lietuvos (nuo 1948 m. gegužės 1 d. ir Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadovybė. Algimanto apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, vyko visi svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų pasitarimai ir sąskrydžiai.

Pirmasis Algimanto apygardos vadas

Antanas Slučka-Šarūnas

Antanas Starkus-Montė, nuo 1948 m.

Algimanto apygardos vadas

Pirmuoju Algimanto apygardos vadu tapo Antanas Slučka-Šarūnas.

Jis gimė 1917 m. balandžio 19 d. Panevėžio aps. Troškūnų miestelyje zakristijono šeimoje. Buvo Lietuvos kariuomenės viršila, vėliau – gen. Povilo Plechavičiaus įkurtos Lietuvos vietinės rinktinės leitenantas.

1944 m. vasarą Troškūnų apylinkėse A. Slučka suformavo apsaugos būrį ginti gyventojus nuo suaktyvėjusių sovietinių diversantų ir Troškūnų bolševikų. Tapęs Algimanto apygardos vadu, griežtai ir principingai reikalavo drausmės ir karinės tvarkos, dar būdamas Šarūno rinktinės vadu rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus. Jam vadovaujant buvo užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. A. Slučka-Šarūnas aktyviai palaikė ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo.

1948 m. rugpjūčio mėn. A. Slučkai-Šarūnui tapus Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, vadovavimą Algimanto apygardai perėmė apygardos štabo viršininkas Antanas Starkus-Blinda, Montė. Jis gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Zubiškių k. Pirmosios sovietų okupacijos metais kartu su broliu Feliksu, kitais gimtųjų apylinkių vyrais suorganizavo partizanų būrį, kuris, prasidėjus karui, atkūrė lietuvišką valdžią visame valsčiuje. 1944 m. Šimonių valsčiuje subūrė Tėvynės apsaugos būrį, saugojusį vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų siautėjimų. Tais pačiais metais, sovietų armijai okupavus Lietuvą, mokėsi abvero žvalgybos mokykloje netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. 1945 m. sausio 21 d. buvo parašiutu nuleistas Kupiškio apylinkėse netoli Salamiesčio. Grįžęs į gimtinę A. Starkus suorganizavo partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo iki 1946 m. pavasario.

Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopai priklausė partizanų būriai, veikę Šimonių, Kupiškio, Viešintų ir Skapiškio valsčiuose.

1949 m. birželio 30 d. A. Starkus pakeitė slapyvardį į Montę. Tarp partizanų jis garsėjo kaip bebaimis karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš sovietų represinių struktūrų apsupties.

Didžiausią smūgį Algimanto apygarda patyrė 1949 m. paskutinėmis spalio ir pirmosiomis lapkričio dienomis.

1949 m. spalio 28 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Butkiškių vienkiemyje Jovaišų sodyboje įrengtoje štabavietėje kartu su žmona Joana Railaite-Neringa ir partizanu Juozu Jovaiša-Lokiu žuvo pirmasis apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas.

Okupantų kariuomenė, turėdama informacijos iš suimtų ir per tardymus palūžusių partizanų, apsupo Šimonių girią, kurioje telkėsi visa apygardos vadovybė, ir 1949 m. lapkričio 1–2 d. kautynių metu sunaikino daugumą šiose apylinkėse įrengtų partizanų bunkerių kartu su juose buvusiais laisvės kovotojais. Žuvo Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė, taip pat apygardos štabo nariai ir dauguma kitų partizanų, galėjusių atkurti štabus ir perimti vadovavimą.

Patyrusi tokių nuostolių Algimanto apygarda taip ir nebeatsigavo, todėl 1950 m. lapkričio mėn. partizanų srities vado įsakymu buvo išformuota.

Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių likučiai buvo sujungti, pavadinti Tumo-Vaižganto rinktine ir priskirti Vytauto apygardai, o Žalioji rinktinė prijungta prie Vyčio apygardos.

• Ankstesnis
• Sekantis