Trumpai apie partizanų strategiją ir taktiką

Strategija ( graik. Strategia) – vadovavimo menas, karvedžio menas. Plačiąja prasme strategija – tai bendra, ilgalaikė, organizacinė, įvertinanti visas galimybes, išteklius, pajėgumus ir sąlygas planingo veikimo sistema (planas), tarnaujanti į ateitį orientuotam pagrindiniam strateginiam tikslui pasiekti. Jos sudėtinės dalys – taktika. Tai strateginio plano įgyvendinimo smulkių, tarpinių veiksmų, vykstančių su mažais laimėjimais esamajame, tarpiniame laike, visuma. Pasirinkta strategija pasiekia savo tikslą tik sėkmingai spręsdama tarpinius taktinius uždavinius, t.y., taktika tėra strategijos įrankis, o iš mažų, teisingai suplanuotų ir sėkmingai iškovotų taktinių pergalių pasiekiama viena didelė pergalė, strateginis tikslas. Strateginiai tikslai yra tarpiniai (etapiniai) ir galutiniai.

Partizaninis karas, kaip daugialypis ir sudėtingas reiškinys, procesas, turi vieną būtiną elementą – ginkluotą kovą, o ji sudaryta iš karo strategijos ir jos sudėtinės dalies - taktikos. Taktika, kaip karo meno dalis, apsprendžia mažų kovinių grupių, padalinių, dalinių ir junginių kovinius veiksmus, paremtus karine teorija ir praktika. Ji išplaukia iš strateginio planavimo ir yra labai jautri ir priklausoma nuo materialinės bazės (karinio aprūpinimo). Karinė taktika – tai praktinės priemonės ir būdai, kariuomenės naudojami mūšyje siekiant pergalės. Žodis „taktika” kilęs iš graikų kalbos ir naudotas senovės graikų karo vado Ksenofonto kariuomenėje karinės rikiuotės principams apibūdinti. Iš to sektų, kad taktika - tai gerai apgalvota kovinė rikiuotė, jos judėjimas, šaudymas, teisingas esamos kovinės padėties įvertinimas siekiant nugalėti stipresnį priešą. Taktika apima kiekvieną karo vedimo metodą, bet visada jį sudaro šie pagrindiniai elementai.

Partizaninio karo atveju tai būtų:
1. Ginklų ugnies galia (įvairių modelių ir kalibrų automatinės ugnies tankumas, sukeliantis kuo didesnius nuostolius priešo pusėje).
2. Mobilumas ir manevringumas (tai greitis, tempas ir teisingas taktinis jėgų išsidėstymas).
3. Staigus smūgis (tai netikėta, įnirtinga ataka, antpuolis ar pasala pačiu netikėčiausiu ir priešui labiausiai pažeidžiamu momentu, kas yra ypač svarbus partizaninės kovos taktinis elementas, sukeliantis priešo pusėje pasimetimą, chaosą, paniką ir didelius nuostolius).
4. Savalaikis, gerai organizuotas, be nuostolių atsitraukimas, išsiskirstymas ir pasislėpimas.
5. Žvalgybinės informacijos rinkimas, kovinis planavimas, gyvųjų ir materialinių jėgų sutelkimas (susijungimas), naujas smūgis (kovinė operacija).

Šią partizaninę taktiką galima apibūdinti ir sutrumpintai: smūgis – atsitraukimas – išsisklaidymas - pasislėpimas – jėgų sutelkimas – naujas smūgis arba net paprastai, dviem žodžiais: smok ir atsitrauk.

Dar galima pridurti, kad tokiais atvejais visada naudojamasi nakties priedanga – tai yra labai svarbi, sudėtinė taktinė dalis.

Karinė taktika – tai vienas po kito sekančių mūšių vedimo būdai ir metodai, jų organizaciniai ypatumai. Jei taktika reikalinga laimėti mūšiui, tai strategija – visam karui.

Partizaninis judėjimas kaip nacionalinio išsivadavimo kova skirstomas į du tipus, apsprendžiančius ir jų taktiką: pagalbinį ir pagrindinį. Partizaninis judėjimas kaip reguliariajai kariuomenei pagalbinis kariavimo būdas – tai pačios valstybės politinių, karinių ir spec. tarnybų sukurtas partizaninis judėjimas esant dalinei šalies teritorijos okupacijai, toliau besitęsiant karo veiksmams tarp abiejų kariaujančių pusių, kuriuose pagrindinį vaidmenį priešo užimtos teritorijos išlaisvinime vaidina reguliarioji kariuomenė. Toks II - ojo Pasaulinio karo metu buvo sovietinis partizaninis judėjimas, kurio formuotės veikė ir Lietuvoje. Jis buvo organizuotas tam, kad priešo užnugaryje vykdytų šias pagalbines reguliariai kariuomenei užduotis: 1. Žvalgybą. 2. Diversijas.3. Terorą. Jie ardė, sprogdino, griovė priešo magistralines komunikacijas (geležinkelius, tiltus), visomis priemonėmis trikdė vokiečių kariuomenės tiekimą karine technika, amunicija, gyvosios jėgos rezervais, sprogdino karinius sandėlius, aerodromus, vykdė taktinę ir strateginę žvalgybą, tačiau visada stengdavosi išvengti atviros kovos su reguliariąja vokiečių kariuomene (tai buvo jų išlikimo, išsilaikymo ir tolesnio veikimo pagrindas). Jų antraeilės užduotys buvo kova su okupaciniu režimu ir jo sudėtimi dalimi – kolaborantais (vykdė terorą). Šiems uždaviniams įgyvendinti karinės aviacijos pagalba jiems buvo tiekiami ginklai, sprogmenys, amunicija, jais atsiųsdavo žvalgybinio – diversinio darbo specialistus, gerai paruoštus, patyrusius vadus, vyko centralizuotas ir koordinuotas vadovavimas iš užnugaryje (centrinių) bei vietose sukurtų įvairių lygių štabų (o taip pat ir iš kariuomenės Frontų štabų). Tai buvo atviros formos, labiausiai materialiai aprūpintas, gerai apmokytas ir partizaninio karo kadrinių vadų vadovaujamas partizaninis judėjimas.

Tokiu pačiu, kariuomenei pagalbiniu partizaniniu judėjimu, tarpukario Lietuvoje turėjo tapti LŠS nariai, vykdantys priešo (rusų, vokiečių ar lenkų) okupuotoje teritorijoje kovinę veiklą: ardantys jų komunikacijas, naikinantys sandėlius, transporto priemones, mažas kareivių grupes, visais būdais trukdantys įvesti okupacinį režimą, kovojantys ir baudžiantys vietinius kolaborantus.

Pagrindinio tipo partizaninis judėjimas – tai pagrindinė, savarankiška ir vienintelė ginkluota jėga, kovojanti už savo šalies išvadavimą, valstybės nepriklausomybę, yra sukurtas pačios tautos (o ne valstybės) pastangomis priešui okupavus visą krašto teritoriją (kaip Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, taip pat ir Lenkijos atveju).Toks išsivadavimo judėjimas jau yra kaip atskiras karas, nors dažnai ir oficialiai nepripažintas.

Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo šalyse, Ukrainoje jis turėjo vieną labai nepalankią savybę – buvo uždaras, išoriškai visiškai izoliuotas, sovietų pasienio kariuomenės aklinai uždarytomis sienomis, be jokio karinio - materialinio tiekimo, be jokios pagalbos iš užsienio šalių, su trūkinėjančiais ir priešo MGB(KGB) tarnybų perimamais ryšiais su Vakarų Europos valstybėse veikiančiomis atstovybėmis (emigracine BDPS Užsienio delegatūra (iki 1948m) ir VLIK-o organizacija (nuo 1948m) bei NATO šalių - JAV, Anglijos ir Švedijos - spec. tarnybomis.

Dar reikėtų pažymėti, kad partizaninis judėjimas visada yra silpnesnės kariaujančios pusės kovos būdas, o tai irgi apsprendžia jo taktiką. Siekdami kiek įmanoma išlyginti jėgų pusiausvyrą, disproporciją ir, patiriant kuo mažesnius nuostolius, pasiekti kuo didesnę kovinę sėkmę, rezultatą, partizanų atoveiksmis į priešo veiksmus visada yra ne frontalinis, o asimetriškas, racionalus, tiksliai apskaičiuotas, taikant į jo labiausiai pažeidžiamas, mažiausiai apsaugotas vietas. Veikiama ne jėga, skaičiumi, bet siekiama mažomis jėgomis tam tikroje vietoje ir tam tikru metu prieš priešą pasiekti karinį pranašumą ir kovinę sėkmę. Tik tokiomis priemonėmis išlaikoma jėgų pusiausvyra, tik tokiu būdu išsaugomos nuo nuostolių ir sunaikinimo kovinės struktūros.

Lietuvos partizaninis judėjimas, kaip ir priklauso pagrindinio tipo uždaros formos išsivadavimo judėjimui, veikusiam be jokios užsienio pagalbos (materialinio aprūpinimo), pagrindiniu savo taikiniu laikė krašto teritorijoje svetimos valstybės sukurtą okupacinį režimą bei jo sudėtinę dalį – kolaboracinę sistemą (kolaborantus). Taktikos esmė buvo visomis veikimo priemonėmis: karinėmis, baudžiamosiomis, politine agitacija – propaganda - kovoti, griauti, ardyti okupacinį režimą, jo bazę, pagrindą - kolaboracinę sistemą (kolaborantus), šį režimą saugančias bei ginančias represines struktūras ( NKVD/NKGB) bei sukarintas vietinių samdinių formuotes (stribus), visada išvengiant atviros kovos su reguliariąja kariuomene. Tai lėtino ir pristabdė Lietuvos sovietizacijos, kolonizacijos, jos integravimo į vieningos, globalios Sovietų Sąjungos politinės – ekonominės – karinės - socialinės - kultūrinės sistemos procesus.

Lietuvos partizanų vadovybė niekada neplanavo išsivaduoti iš sovietų okupacijos vien tik savo jėgomis, tik remiantis vidiniais tautos ištekliais – tam buvo per daug didelis jėgų disbalansas priešo naudai. Nuo pat Atlanto chartijos pasirašymo 1941m. rugpjūčio 14d. (pirmieji ją pasirašė JAV prezidentas F.D. Ruzveltas ir Didž. Britanijos vyriausybės premjerministras V.S.Vinstonas, o rugsėjį prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga (su tam tikromis išlygomis) bei devynios kitos Vakarų bei Vidurio Europos valstybės) lietuvių patriotai, pogrindinės antinacinio, o nuo 1944m. veikiančios jau kaip antisovietinio pasipriešinimo organizacijos, partizanų vadai savo ateities ir laisvės perspektyvas siejo tik su Vakarų demokratinėmis valstybėmis (anglosaksais) – JAV ir Jungtine Karalyste. Pagrindinai jie rėmėsi šiais Atlantos chartijos punktais, tiesiogiai liečiančiais tokias okupuotas šalis, kaip Lietuva: 1. JAV ir Didžioji Britanija nesiekia įsigyti teritorijų ar ko kito. 2. Jos nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. 3. Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori; jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios.

Taip pat viltį skatino lietuvių antinacinio pogrindžio užmegzti ryšiai su Amerikos pasiuntinybe Stokholme (Švedija) bei juos iš ten pasiekiančios palankios žinios, tad į Lietuvos ateities perspektyvas bei jos valstybingumo atstatymą buvo žiūrima optimistiškai.

1944m. vasarą Rytų frontui greitai ritantis į Lietuvą (1944m. vasaros rusų operatyvinė puolamoji ,,Bagrationo” operacija), vokiečių armijos grupė ,,Centras”, nesitikėjusi tokio galingo rusų puolimo Baltarusijos pelkėtame fronto ruože, buvo sutriuškinta, o ties Lietuvos rytine siena Rytų fronte susidarė neginamas fronto tarpas, vadinamas „Baltijos skyle”( tarp Vilniaus ir Drūkšių).Vokiečiai visiškai nebeturėjo karinių rezervų, todėl, siekdami nors šiek tiek pristabdyti rusų kariuomenės puolimo tempus, gynybai dažnai naudojo tik vokiečių „judrias kovinės grupes”- tikintis, kad rusų puolimas dėl šių grupių veiklos nors šiek tiek, o dėl ištęstų tiekimo komunikacijų - ir taip sulėtės, o galiausiai - ir sustos. 1944m. Lietuvos valsčiuose kovai su jų teritorijoje atsiradusiais sovietiniais diversantais, gyventojų vadintais „raudonaisiais banditais‘‘(atvykusiais „oro keliu“ ar „žaliuoju taku” per fronto liniją) iš vietinių savanorių buvo sukurti apsaugos būriai (į juos įstojo ir vyrai, turėję didelį karinį patyrimą, kovoje Rytų fronte). Daugelyje valsčių įvyko jų kautynės, susišaudymai, kuriose diversantai patyrė didelius nuostolius. 1944m. liepos pradžioje rusų kariuomenei perėjus Lietuvos sieną ir veržiantis gilyn į jos teritoriją, pirmieji su jų avangardinėmis grupėmis Aukštaitijoje susikovė valsčių apsaugos būrių kovotojai. Jiems iškilo dilema – ką toliau daryti? Vieni iš jų pasiliko Lietuvoje ir organizavo būrius partizaninei kovai, tačiau didžioji dalis organizuotai, būriais, kolonomis, kartu su civiliais gyventojais traukėsi į Žemaitiją, mat sklido kalbos, gandai, kad ten bus atkuriama Lietuvos kariuomenė. Iš tikrųjų tuo metu iniciatyvos ėmėsi jaunoji karininkija, kapitonai ir leitenantai, prie Sedos, Plinkšių dvare ėmęsi Tėvynės apsaugos rinktinės formavimo darbų, kur didelė dalis šiauriniu Lietuvos pakraščiu, per Biržus, Pasvalį, Joniškį besitraukiančių vyrų ir pateko. Kiti, aplenkdami Šiaulius, kurį rusai smarkiai bombardavo, pro Panevėžį, Šeduvą, Tytuvėnus, Kelmę traukėsi link Tauragės, pasiekdami Žygaičių apylinkes. Iš ten dalis jų pasuko į Žemaitiją, pasiekė Alsėdžius ir buvo nukreipti į LLA Platelių mokomąją stovyklą.Vyko intensyvus ruošimasis, organizavimasis partizaniniam karui rusų kariuomenės užnugaryje, ieškoma ginklų, tiekimo kelių, paramos, ruošiami vadovavimo kadrai.Tuo metu ir vokiečių karinė žvalgyba (Abwehr), žiūrėjusi į lietuvių politinius laisvės siekius daug atlaidžiau, nei gestapas (valstybės slaptoji policija), pasiūlė jiems savo paslaugas. Lietuvių antinacinio (ir antisovietinio) pogrindžio vadai grynai taktiniais, utilitariniais sumetimais, politiškai būdami orientuoti tik į Vakarų demokratinį pasaulį ir tikėdamiesi tik jo pagalbos, gerai suprato, kad iki pokarinės Taikos konferencijos ir jos pagal Atlanto chartijos principus priimtų nutarimų įgyvendinimas išvęsti iš Lietuvos ir kitų okupuotų šalių rusų kariuomenę vyks lėtai, negreit, o iki tol tautos laukia neišvengiamas, žiaurus, sekinantis partizaninis karas. Derybos vyko tarp LLA, LLKS, LLGS, LF karinės „Kęstučio ” pogrindinių organizacijų vadovybės atstovų ir Abvero, kuriam atstovavo ir vokiečių, ir lietuviškai kalbantys žvalgybos karininkai, Klaipėdos krašto lietuviai. Buvo sutarta, kad vokiečiai lietuvius išmokys diversinio, žvalgybinio, partizaninio karo pagrindų, paruoš radistus, sprogdintojus, aprūpins juos ginklais, sprogmenimis, ryšių priemonėmis ir išmes desantu rusų kariuomenės užnugaryje. Mainais už tai jie turėjo tiekti vokiečiams karinę žvalgybinę informaciją, vykdyti diversijas. Pirmoji sąlyga lietuvius tenkino, o antrosios vykdyti jie ir nesiruošė, nes matė, jog Vokietija karą jau pralaimėjo.

Lietuviai karininkai, pogrindžio organizacijų nariai, pradėjo tarp besitraukiančių jaunų vyrų ieškoti kandidatų ir greit jų surado. Daug jų buvo užverbuota Platelių mokomojoje stovykloje, daug ir kitose vietose (pvz., įžymusis Algimanto apygardos vadas A.Starkus – Montė į vokiečių žvalgybos mokyklą kartu su grupe Šimonių krašto vyrų buvo pasiųstas iš Žygaičių).Visi jie vėliau turėjo grįžti desantu į savo gimtąjį kraštą, kur jie gerai pažinojo vietovę, vietinius gyventojus, turėjo artimus ryšius.Tai jų veikloje buvo didžiulis taktinis privalumas. Žvalgybos mokykloje jiems dėstė ir lietuvių karininkai, dauguma jų – pogrindžio nariai.Tai, kad desantinkai savo partizaninėje veikloje buvo orientuoti į Vakarų pagalbą, įrodo jau tai, kad dvi desantininkų grupės buvo aprūpintos ryšių šifrais ir su Švedijoje veikiančia LLKS radijo stotimi „Donat”, kurią kuravo LLKS vadovybės narys, dr. A.Vokietaitis. Buvo planuota, kad bus palaikomi radijo ryšiai ir tarp atskirų grupių, tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, tai būdavo labai pavojinga. Rusų kariuomenės užnugaryje bet koks radijo ryšio užmezgimas, bet kokio naujo, svetimo radijo siųstuvo šaukinių pasirodymas eteryje iškart būdavo pelenguojamas, užfiksuojamas, nustatoma tiksli ryšio vieta ir tą vietovę plačiai „šukuodavo” NKVD užnugario apsaugos užtveriamieji daliniai. Jeigu po ryšio seanso iškart nebūdavo pakeičiama dislokacijos vieta, laukdavo neišvengiami nuostoliai (taip nutiko kai kurioms grupėms). Rusų kariuomenės fronto kontržvalgyba „Smerš” dirbo labai profesionaliai ir tokių klaidų neatleisdavo.

Partizanų strateginis tikslas visada buvo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymas su tam būtina viena išorine sąlyga – kilsiančiu kariniu konfliktu tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių.Todėl, išliekant tam pačiam strateginiam tikslui, laikui bėgant taktika keitėsi.

1944-45m. buvo manoma, kad rusai iš Lietuvos bus priversti išvęsti kariuomenę pokarinės Taikos konferencijos sprendimu.Jei to rusai neįvykdytų geruoju, taikiai, buvo tikima net kilsiančio karinio konflikto tarp Rytų ir Vakarų galimybe, todėl manyta, kad išsivadavimas tėra tik artimos ateities perspektyva.Todėl tuo metu partizanų būriai būdavo dideli, kariuomenės tipo, o partizaninė taktika labai aktyvi, puolamojo pobūdžio, veikė „skrajojantys”būriai, nevengta ir pozicinių kautynių: būdavo puolami ir užimami valsčių centrai, miesteliai, skrebų būstinės, kaunamasi su NKVD daliniais.Tuo pačiu buvo rengiami mobilizaciniai planai, kaupiami ginklai, ruošiamasi ginkluotam sukilimui, valdžios perėmimui, valstybės sienų apsaugai.

Ši taktika buvo nuostolinga ir ilgai tęstis negalėjo (juk nebuvo ir jokio tiekimo iš išorės), nes iš Vakarų demokratinio pasaulio jokių palankių politinių sprendimų nebuvo girdėti. Tuo metu dar nežinota, kad 1945m. vykusiose Jaltos ir Potsdamo konferencijose Antihitlerinio aljanso valstybių, JAV ir Didž. Britanijos iš vienos pusės ir Sovietų Sąjungos iš kitos, anglosaksams gėdingai nuolaidžiaujant sovietams buvo pripažintos visos jų 1939-40m. okupuotos teritorijos, tame tarpe ir Baltijos šalys, o tarp jų - ir Lietuva (todėl šie Rytų ir Vidurio Europoje įgijo didelę galią). Priimant sprendimus jų pačių pasirašytomis Atlanto chartijos deklaracijomis visai nesivadovauta, o okupuotų tautų interesai, jų laisvo apsisprendimo teisė visiškai ignoruoti. Didžiojoje politikoje eilinį kartą viską nulėmė ciniški, utilitariniai išskaičiavimai, atsižvelgiant tik globalinius politinius interesus. Paryžiuje 1946-47m. vykusi Taikos konferencija pasibaigė tyliai, Pabaltijo šalių valstybingumo klausimo net nepalietusi.

Pasidarė aišku, kad partizanų strateginis tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, nukeliamas į dar tolimesnę kelerių metų perspektyvą, kol dėl nesuderinamo antagonizmo tarp Vakarų (demokratinio) ir Rytų (komunistinio) blokų kils karinis konfliktas. Partizanų spaudoje buvo svarstoma, bus karas, ar ne, kur jis kils?- Kinijoje, Turkijoje, Balkanuose ar kitur. Dėl didelių nuostolių ir neaiškios tarptautinės padėties 1946m. logiškai pereita prie laukimo, jėgų išsaugojimo, mažų kovinių grupių taktikos, atsisakant nuostolingų puolamųjų veiksmų, o konspiratyviam veikimui užtikrinti buvo naudojamos išradingai įrengtos, priešui vizualiai nematomos slėptuvės ir bunkeriai. Vis tik buvo tikimasi, kad Vidurio ir Rytų Europoje, rusų okupuotose šalyse, po kelerių metų neišvengiamai kils revoliucijos, sukilimai, į kuriuos įsikiš Vakarų valstybės. Daug vilčių, džiaugsmo sukėlė 1946m. V.Čerčilio pasakyta kalba Fultone (JAV), kuri laikoma „šaltojo karo” pradžia,1947m. paskelbta JAV prezidento H.Trumeno doktrina, nukreipta sovietų ekspansijos sulaikymo kryptimi ir 1949m. sukurtas vakarų valstybių karinis NATO aljansas.

Paskutinė viltis buvo 1950m. prasidėjęs Korėjos karas, kuriame dėl Sovietų Sąjungos vykdomos agresyvios ekspansinės užsienio politikos įvyko Rytų komunistinio ir Vakarų demokratijos blokų lokalus karinis konfliktas. Aktyvūs kariniai veiksmai vyko iki 1951m. vidurio, tačiau Vakarų demokratijos jame pergalės nešventė: po ilgai užsitęsusių derybų 1953m. tarp kariaujančių pusių pasirašius paliaubų sutartį ir nustačius demarkacinę liniją, tapo aišku, jog jis į pasaulinio masto karinį konfliktą neperaugs, o partizanų strateginis tikslas – Lietuvos valstybės atstatymas, nusikelia į tolimą ateitį.

1950m. Sovietų Sąjungoje įvedus visuotinę karinę prievolę, partizanų eiles papildė dar 200 naujokų, tačiau tai jau buvo partizanų ginkluotos pasipriešinimo kovos saulėlydis - reikėjo keist taktiką, ieškot naujų kovos formų. Tokia nauja pogrindžio organizacija, kaip LLKS dvasinių - intelektualinių idėjų tęsėja, turėjo tapti Vyčių sąjunga, vienijanti ir partizanus, ir legaliai gyvenančius asmenis. Tai buvo taikaus, pogrindinio, neginkluoto pasipriešinimo okupacijai forma – reikėjo augint, auklėt, ugdyt dvasiškai naująją kartą, puoselėt lietuviškumą, ateityje tikintis naujų, Lietuvai palankių, pasaulio geopolitinių lūžių. Jos organizatorius ir ideologas buvo vienas iš partizanų vadų A.Bakšys – Germantas (buvęs mokytojas). Partizanams jų veikimo teritorijoje buvo įsakyta kurti Vyčių sąjungos skyrius, tačiau tai padaryti buvo labai sunku – jau trūko ir pačių partizanų pajėgų, tam trukdė ir sovietų valdžios vykdomos represijos, teroras, tankus KGB agentų tinklas. Paskutiniame etape partizaninis judėjimas ypač skaudžius, kruvinus smūgius patyrė iš partizanais apsimetusių KGB agentų – smogikų. Jie nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę 220 partizanų, klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių, kurių parodymai leido suimti dar 5000 pasipriešinimo rėmėjų. Du paskutiniai partizanai žuvo 1965m., o vienas besislapstydamas mirė1986 metais.

Lietuva, kaip maža šalis, neturinti nei didelių, sunkiai praeinamų miškų masyvų, pelkių, raižytų, nelygių vietovių, partizaniniam karui nebuvo (ir nėra) tinkamas, palankus kraštas. Visi miškai buvo NKVD kareivių „iššukuoti”, įtartinos vietos virbais išbadytos, kiekviena sodyba nuodugniai „iškrėsta”.Tačiau viską nulėmė žmonės – jų pasiaukojimas, pasišventimas, jų idėjiniai – dvasiniai pamatai, krikščioniškoji – tautinė ideologija.Tai buvo stiprių žmonių karta, turėjusi savo vertybes, mokėjusi jas gint, o esant reikalui – nebijojusi už jas ir numirt. Naudota literatūra:

1.https://gs-news.ru/2016/01/29/chetyre-elementa-taktiki-sovremennoi-voiny-odnoi/. Prieiga internete: 2024.01.02.
2. https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Taktika. Prieiga internete: 2024.01.7.
3. https://www.vle.lt/straipsnis/strategija/. Prieiga internete: 2024.01.12.
4. https://upravlenie.org/17-strategija-chto-eto-takoe-prosto-o-slozhnom.html. Prieiga internete: 2024.01.12.
5. Karys-2019-10-Starkus-Monte.pdf. Prieiga internete: 2024.01.26.
6. https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Bakšys. 2024.01.26.
7. https://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030115/kryz_01.html. 2024.01.27.