ŠEŠTASIS POJŪTIS
Robertas Patamsis
Ilgus dešimtmečius kalėdami Sibiro lageriuose, lietuvių partizanai labai gerai vienas kitą pažinojo, atskirdavo, kuriuo galima pasitikėti, kuriuo – ne, kam galima atskleist paslaptį, o kam – ne.
Aukštaitijos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ilgus metus kalėjo viename lageryje su Suvalkijos partizanu Povilu Pečiulaičiu-Lakštingala.Kadangi vienas kitu visiškai pasitikėjo, pasipasakodavo vienas kitam partizaniškų istorijų, nutikimų, paslapčių.
Ši istorija, papasakota P. Pečiulaičio, įvyko viename Suvalkijos kaime, tačiau kaimo pavadinimo ir kuriais metais tai įvyko, J. Kadžionis nebeatsimena – paprasčiausiai tuo metu į tai neatkreipė dėmesio, todėl iš atminties ir išsitrynė.
Partizanų būrys viename kaime užėjo pas ūkininką pernakvot, tačiau nusprendė pasilikt ir dienai – dienavot. Šeimą sudarė trys asmenys – tėvas , motina ir mokyklinio amžiaus berniukas. Vaikas ryte išėjo į mokyklą ir paėjęs keliu pamatė, kad apylinkėse pilna rusų kariuomenės, o sodybas apstoję krečia rusų kareiviai. Jis apsisuko ir grįžo pranešt. Partizanai šeimininkams ir sako: Pasikinkykit arklį ir važiuokit iš namų, o mes pasiliksim čia ir jei rusai ateis – ginsimės.Tėvas pasikinkė arklį, su vaiku susėdo į roges, o žmona nesėda ir gana – kategoriškai atsisako važiuot, jokie įkalbinėjimai nepadeda. Vyras su vaiku išvažiavo, o ji grįžo į trobą, pasiėmė maldaknygę, atsiklaupė and grindų ir meldžiasi. Netrukus pasirodė ir ėmė artėti prie sodybos rusų kareivių būrys. Partizanai jau buvo pristūmę prie langų stalus, pasistatę kulkosvaidžius ir pasiruošę gintis. Buvo sutarta, kad ženklas atidengti ugnį bus tada, kai tik pirmas rusų kareivis pravers kiemo vartelius.
Pirmas prie vartelių priėjo baltais kailinukais vilkintis rusų karininkas, uždėjo ranką, ruošdamasis juos atidaryt ir staiga apmirė – nei pirmyn, nei atgal, uždėta ant vartelių ranka tartum sustingo. Tęsėsi įtampos kupinos ilgos, minutėmis virtusios sekundės, visi laikė pirštus ant gaidukų, pasiruošę atidengt ugnį. Tik staiga karininkas žengė žingsnį atgal, apsisuko, ranka mostelėjo kareiviams ir visi per pusnis nubrido tolumoje esančios sodybos link.
Kas lėmė tokį karininko elgesį? Ar tai buvo karo metu išlavėjęs šeštasis pojūtis – perspėjanti pavojaus, mirties nuojauta, o gal jis pastebėjo ir akivaizdų pavojų – į jį atsuktus ginklų vamzdžius. Kaip buvo iš tikrųjų, tegalėtų atsakyti tik jis pats. Tik viena aišku – jis pajuto pavojų ir, nenorėdamas žūti, atsitraukė.
Parašyta remiantis J.Kadžionio -Bėdos atsiminimais.
Nuotraukoje: Povilas Pečiulaitis-Lakštingala
Šaltinis: https://www.vle.lt/straipsnis/povilas-peciulaitis/
