Nuotraukoje: Albinas Milčiukas-Tigras, apsigaubęs rusiška palapinsiauste. 1948 m. (iš G.Vaičiūno asm. archyvo)
Šią istoriją pirmąsyk išgirdau iš savo tėčio, K. Patamsio, praėjus nuo šio įvykio maždaug 30 metų. Anais laikais tai buvo ne tik Troškūnų, bet ir aplinkiniuose valsčiuose plačiai nuskambėjusi, aptarinėjama, perduodama iš lūpų į lūpas su įvairiausiomis detalėmis bei pagražinimais istorija.
Mes kažkokiais kasdieniniais darbo reikalais buvome atvažiavę į Degsnių k. apylinkes ir netoli Parojaus kalno, ant Traupio-Troškūnų vieškelio sustabdę motociklą, kažko belaukdami šnekučiavome. Tėtis man parodė pakelėje stovintį medinį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, kryžių ir pradėjo pasakoti šioje vietoje prasidėjusią šiurpią istoriją. Šiais laikais, atsivėrus archyvams, apie ją galima papasakoti dar išsamiau.
Tai atsitiko 1947 m., vėlų rudenį. Troškūnų skrebai, kaip dažniausiai ir būdavo, pėsčiomis, kad pakliuvę į partizanų pasalą mažiau nukentėtų, pasiskirstę mažomis grupelėmis po 2-3 žmones, ėjo vieškeliu Į Traupio pusę. Ar iš nuobodumo, ar iš kvailumo vienam iš jų, Lionginui Petrauskui, kilusiam iš Troškūnų mst., praeinant pro pakelės kryžių trenkė į galvą mintis „parodyti savo akies taiklumą” – peršauti „Kristaus kančią”. Jis apie savo sumanymą paskelbė garsiai, keli skrebai tam nepritarė, tačiau dauguma neprieštaravo – žiūrėjo į jį šypsodamiesi, galvodami, kad tik pajuokavo, ar tikrai išdrįs. Tas prisitaikė ir iš rusiško automato paleido seriją, perkirsdamas Nukryžiuotąjį pusiau. Po to rusiškai nusikeikęs ištarė: Cha-a-a, peršoviau Dievą per pusiaują – perpus! Jeigu Dievas yra, tegul ir mane taip peršauna! (iš tikrųjų buvo pasakyta daug grubiau ir šlykščiau, viešai nevartojamais žodžiais).
Skaityti daugiau: DIEVO BAUSMĖ
Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).
1.
Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)
Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis. Troboje buvo ir daugiau svečių – pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.
Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo. Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai, dar ir „pašposyt.”
Šeimininkai aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų buvo gerų dainininkų, ypač gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.
Vienas iš jų, kulkosvaidininkas Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.
Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.
Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/
