Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!
Šaukiu aš tautą GPU užguitą
ir blaškomą, it rudenio lapus:
į naują vieškelį, į naują būtį.
Kur niekad šiaurės vėjas neužpūs
(Br. Brazdžionis)
Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!
Nesenai atšventėm didžiąją Tautos šventę, Vasario 16-ją. Ir tai jau 93–ą kartą. Bet šį karą šventė buvo tragiška, nes buvo švenčiama Lietuvoje.
Noriu išsakyti Lietuvos partizanų: žuvusių, nukankintų ir saujelės dar gyvų, ryšininkų, rėmėjų, visų Laisvės kovotojų, ūkininkų, kurie dalinosi su kovotojais duona ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad viskas baigsis bunkerio ir sodybos sunaikinimu, arba, geriausiu atveju, teks važiuoti į Sibirą ir savo kaulus po kančių, vargų, bado ir skurdo palikti svetimoje šalyje.
Mename daug didingų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, užsiliko brangūs ir šventi vardai kiekvieno tauraus lietuvio širdžiai, kaip antai Saulės, Durpės, Žalgirio ir kiti. O kovos buvo tikrai žiaurios ir kruvinos. Istorikai tvirtina, kad iš Žalgirio mūšio grįžo tik pusė Vytauto Didžiojo karių.
Noriu pasidalinti skausmu kurį šiais metais išgyveno lietuvių patriotai per Vasario 16 - ją. Mes visi buvome priblokšti ir neturėjome progos greitai reaguoti per informacijos priemones. Neturime spaudos, radijo ir televizijos, esame svetimų nustumti už gyvenimo ribos, ir vėl viskas yra okupantų rankose. Ir taip vadinamoji „Valstybinė televizija“, išlaikoma valstybės lėšomis, netarnauja Lietuvai, bet dažnai ją griauna. Per kokias nors šventes, po pamaldų katedroje, televizija ir kitos masinės priemonės eterį skiria tik sportui, ar kasdieniams talkuškės reikalams. Ir nė žodžio apie Lietuvos ir Bažnyčios kovas, tarsi jų nebūtų. O juk per okupaciją pogrindyje buvo 25 leidiniai. Tarp jų ir visam pasauliui žinoma LKB kronika. Per televiziją nebegiedamas Lietuvos himnas, masinių informacijų vadovai nori įtikinti visus, kad lietuviai, kaip ir senovės romėnai, nori tik duonos ir žaidimų. Bet ir duonos neduodama visiems pakankamai. Nes, kaip tvirtina statistika, net 20 - 25% žmonių yra žemiau skurdo ribos. Ne veltui daugelis meldžia: „Viešpatie išgelbėk mus nuo skurdo ir įkyrios piktos reklamos“. Kiekvieną dieną per radiją ir televiziją, vien ištisi pranešimai apie valdžios vyrų korupciją, vagystes ir kitus nusikaltimus. Sąžinė Lietuvoje yra nepopuliarus žodis. Kyla klausimas: nejaugi Lietuvoje gyvena vien tik vagys ir nusikaltėliai? Ką apie tai gali galvoti jaunimas?
Lietuvoje yra daug žmonių, kurie yra pasiryžę atlaikyti ir naują okupaciją.
Nesenai Kaišiadoryse, partizanai šventė, Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno – Žalio Velnio šimtąsias gimimo metines. Kretingoje būrelis tikinčiųjų paminėjo Petro Paulaičio, didžiojo žemaičių partizano, atsėdėjusio lageriuose 35 metus ir išlikusio žmogumi, 25 - ąsias mirties metines. Laisvės kovų vado, karininko Antano Juozapavičiaus, sumušusio ties Alytumi sumušusio bolševikus, nepaminėjo nei žodžiu per masines informacijos priemones. Ar toks valdžios ir masinių informacijos priemonių elgesys nėra nusikaltimas tautai?
Niekur taip negerbiami laisvės kovotojai kaip Lietuvoje. Kas didvyrių negerbia, tas jų ir neturi. Tai liudija mūsų dienų tikrovė.
Per Vasario 16 – os, mes gerbiame tuos 20 didvyrių, kurie pasirašė vasario 16 - os aktą, ir pareiškė pasauliui, kad po 123 metų Rusijos okupacijos, Lietuva ir vėl išeina į pasaulio areną, kaip laisva ir nepriklausoma valstybė. Mes pagerbiam visus ir tuos, kurie mus vedė į Vasario 16 - tą, ir kurie ją apgynė.
Ginant Vasario 16 žuvo apie 3000 karių – savanorių, o kiek liko suluošintų. Mes prisimename Kauno Karo muziejuje nepriklausomybės karių invalidų eiseną vėliavos pakėlimui ir nuleidimui.
Trumpas Vasario 16 - os amžius, o kiek daug buvo padaryta. Tauta išmoko skaityti ir rašyti, didžiuotis savo kilme ir garbe. Buvo sukurtos gimnazijos, kaip Antano Smetonos Ukmergėje, panašios – Klaipėdoje ir Kėdainiuose. Sukurtas universitetas ir kitos aukštosios mokyklos. Lietuva turėjo daugybę, laikraščių, žurnalų ir knygų. Dauguma lietuvių baigę aukštąjį mokslą tėvynėje, lankė ir užsienio universitetus. Atstatytas, beveik iš nieko žemės ūkis. Bekonais (eksporte, pirmi po Lenkijos), maitiname Angliją, o dabar savos mėsos turime tik 60%. Žaidėme krepšinį (1937-1938 m. Europoje turėjome 1 vietą), kaip dvasinės ir fizinės pažangos įrodymas – šeštadieniais ir sekmadieniais, per Lietuvos kaimus skambėjo daina, o bažnyčiose – giesmė. Kas iš mūsų senesniųjų neatsimena turiningų gegužinių ir birželinių pamaldų. Šeštadieniais moterys mazgojo langus su kreida, o ant jų statė žydinčias palergonijas. Taigi, tai kalba apie ūkininkų dvasios džiaugsmus.
Kalėjimai buvo tušti. Sėdėjo tik komunistai, kurie griovė naują Lietuvos respubliką. Jie griovė tada, griauna ir dabar.
Bet tai buvo labai trumas laisvės laikotarpis. 1939 metais du baisūs diktatoriai, Stalinas ir Hitleris pasidalino Rytų Europos žemėlapį ir tautas. Ir 1940 metais birželio 15 dieną, bolševikų tankai okupavo Lietuvą. O vėliau lietuviai kolaborantai parvežė „Stalino saulę“
Per trumpą laiką Lietuva atsistojo ant kojų. Išlaikė tvirtą litą, sukūrė gražią kariuomenę. 1937 metais išmokėjo visas valstybės skolas ir paliko sukaupę aukso Švedijoje, JAV ir Prancūzijoje. Neturėjo dabartinės technikos, gyveno pagal dekalogą, buvo dori ir darbštūs. Dabar Lietuva turi virš 30 milijardų litų skolų. Ir artimiausiu metu ruošiasi skolintis dar 6 milijardus. Ir mes tapsime Afrikos tautelė, o paskui vėl kas nors „išvaduos“ iš kapitalistų jungo. Bet mes tikim, kad Dievas šito neleis vardan sudėtų aukų: 22000 partizanų, daugelio Laisvės kovotojų ir visų gausingų tremtinių. Juk neoficialiai sakoma, kad Lietuva neteko kas trečio žmogaus!Lietuvos jaunimas, išauklėtas geroje tautinėje ir religinėje dvasioje, nenorėjo su kruvina, raudona vėliava užkariauti Europos sovietams. Susikūrė partizanų daliniai. 10 metų jie kovėsi. Ilgas okupacijos laikas, duonos stoka – prisiminkime tą kruviną kolchozų kūrimo metą, už darbo dieną mokėjo po 100 gr. prastų grūdų. Trūko ir šovinių. Suvalkijos srities vadas Sergėjus Staniškis – Litas, paskutinį laiką prieš mirtį, turėjo tik du pistoleto šovinius. Žmonės surado dar du. Taigi duonos ir šovinių stoka privertė užbaigti tą tragiškai didingą laisvės kovą. Iš šiandien mes turime laisvę tik dėka gausaus partizanų kraujo, pralieto už Lietuvos laisvę.
Prasideda naujoji okupacija. Nesenai Lietuvos Rytas begėdiškai apšmeižė mūsų kardinolą A. J. Bačkį. Pasaulinė katalikų organizacija „Opus Dei“. Kuomet pasaulio krikščionys siuntė vagonais vaistus ir rūbus į Lietuvą, kairioji spauda (bolševikai) tylėjo, o dabar tuos gerus žmones, kaip ir pačią „Opus Dei“ organizaciją drabsto purvais. Mes šito pakęsti negalime. Atsakymas mūsų aiškus, nepatinka Lietuvoje, važiuokit į Maskvą. Ten jau senai įgyvendintas „rojus žemėje“. Ir dabar mums dar padeda daugelis krikščioniškų tautų. Kiek daug Europa duoda pinigų. Deja, mūsiškiai ne visuomet sąžiningai padalina, o kartais ir patys pavagia. Ir mes patys, vos atstatę Respubliką, materialiai padėjom, Peterburgui, Armėnijai, Moldovai ir kitoms tautoms, besilaisvinančios iš komunizmo jungo. Sakykite, ar komunistai kam nors padėjo, ir kurioms valstybėms padėjo? O jei ir padėjo, tai su tikslu griauti. Ir mes patys dėl savo praeities esame dalinai kalti. Iki šiol per 20 metų nepastatėme laisvės paminklo Vilniuje. Štai bolševikai sušaudė 16 Lietuvos ministrų, 9 generolus, ir majoro Bulvyčiaus 8 bendražygius.Ir apie tas aukas nors gerai žinome, bet nekalbame nei žodžio. Kaip antai prie Kamajų miestelio, kaime bolševikai užpuolė partizanus, uždegė namą kuriame buvo du partizanai ir šeimininkai ir neleido niekam iš degančio namo išeiti. Gatvėse stovėjo skrebai. Iš kažkur atbėgo du vaikai, 3-5 metų berniukas ir mergaitė. Vienas skrebas juos pamatęs sušuko, nebėra tėvų, nėra ir vaikams ko veikti! Pagriebė vaikus už kojų ir sumetė į degančio namo liepsnas. Tokių žvėriškų nusikaltimų Lietuvoje yra daug, bet į juos nusikalstamai neregistruojama ir baigiama užmiršti. Ar toks užmiršimas nėra nusikaltimas prieš lietuvių tautą?
Ir štai dabar, po ilgos įžangos, apie patį tragišką reikalą. Vasario 16 – tą dieną 10 valandą Lietuvos televizijos pranešėjas pradėjo kalbėti apie šventę, ir apačioje ekrano pasirodė titras: „Mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Gali keistis programa“ ir po 15 minučių per valstybinę televiziją prasidėjo programa apie mirusį poetą, ir taip visą dieną, su mažomis pertraukomis: per pamaldas katedroje, prie Signatarų namų ir prie Krašto apsaugos ministerijos. Tarkim, jei tą dieną būtų miręs Maironis ar Brazdžionis, diktorius būtų pasakęs: „Mirė mūsų brangus poetas, minėjimas bus rytoj, o laidotuvės – poryt“ bet nutraukti tokią svarbią šventę, dėl kokio nors nusipelniusio žmogaus, būtų niekam neatėję nei į galvą. Kiekvienas normalus protaujantis lietuvis supranta, kad Vasario 16 - oji yra svarbesnė už bet kokio nusipelniusio, o šiuo atveju nenusipelniusio, žmogaus mirtį. Žmonės mano, kad sekančiais metais Vasario 16 -os nebus, bus tik Justino Marcinkevičiaus mirimo pirmosios metinės. Ar ne tragedija?
Kas turėjo teisę, nepaaiškinęs tautai, nutraukti Vasario 16 – os programą.Kas savavališkai nutraukė programą, padarė didelį ir sunkų nusižengimą, paniekino tūkstančius aukų ir visus gyvus patriotus. Kur dingo mūsų Valdžia, Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumas?
Laisvoje Lietuvoje, tauta negali laisvai atšvęsti Vasario 16-os! Todėl aš, kaip žuvusių, nužudytųjų ir gyvųjų partizanų kapelionas ir visų Laisvės kovotojų vardu, prašau Generalinę prokuratūrą, viešai paskelbti visų nusikaltėlių, paniekinusių šią didingą šventę, pavardes ir juos visus perduoti teismui. Leisti laisvės kovotojams, svarbiais Lietuvos istorijos momentais, pasisakyti per radiją ir spaudą. Šią teisę mes nusipelnėme, savo gyvybės ir kraujo auka.
Mes reikalaujame, mūsų prašymą skubiausiai išpildyti! Nejaugi laisvės kovotojai, Lietuvoje neturim teisės tarti viešą žodį matant, kaip penktoji kolona žudo Lietuvą.
Pasaulio Lietuviai, padėkite mums. Kuomet mes buvome bolševikų žudomi, kada masiškai buvo vežami žmonės į Sibirą, tada jūs vieni kovojote už Lietuvą. Dabar mums gėda prisipažinti, kad mes esame taip sužaloti, kad nebemokam kovoti už Tėvynę ir save.
Lietuvos patriotai Tėvynėje! Apsvarstykite šį mano atsišaukimą pakelkite savo balsą ir netylėkite, šiuo atveju, tyla - nusikaltimas. Pagalvokite, kad mūsų visų laukia istorijos ir Dievo teismas. Apsileidusiems katalikams dar skaudesnis.
Kitą kartą bus straipsnis bus apie Justiną Marcinkevičių, kaip apie žmogų ir lietuvį.
Pagarbiai Lietuvos partizanų kapelionas Alfonsas Svarinskas,
Vyčio Kryžiaus ir Šiaulių Žvaigždės ordinų kavalierius.
VILNIUS 2011 kovo 11 d.
