NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO KELIU ŽENGIANT
Mečislovas Vitkus
Mečislovas Vilkus- medicinos m.dr., mikrochirurgas,
Respublikinio mokslinio Vilniaus mikrochirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. 1949 m. baigė Kauno u-to Medicinos f-tą. 1951-1953 -Skuodo r. ligoninės vyr.gydytojas ir Chirurginio skyriaus vedėjas, 1953-1960 m.- Resp.Klaipėdos ligoninės Traumatologinio sk.ved., 1960-1967 m. - Resp.Vilniaus ligoninės Chirurginio sk.ved.
Lietuvos valstybinės premijos lauretas (1988).Mikrochirurgijos Lietuvoje pradininkas (1980 m. kartu su sūnumi Kęstučiu Vitkumi sėkimngai replantavo nupjautą ranką).
Tobulinosi moderniosios rekonstrukcinės chirurgijos klausimais JAV chirurginiuose centruose- Mayo klinikose, Standfordo u-te, San Francisko, Los Angeles Pietų Kalifornijos u-te, Teksaso medicinos centre, Lozanos u-te (Šveicarijoje), Maskvoje ir kt. Virš 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais, monografijos "Odos plastika" autorius.
1940 m. birželio 15 d. Žemaitijos žvyrkeliais nuvilnijo sovietinės armijos “išvaduotojos” pulkų sukelti dulkių debesys. Vasara buvo karšta, be lietaus.
Lietuvos žmonės susirūpinę stebėjo, vyresnieji raudojo, kad žūsta Nepriklausomybė ir Lietuva po 20 nepriklausomo gyvenimo metų patenka vėl į raudonojo “caro” žnyples.
Tik pradėjus kurti tarybinį gyvenimą, buvo uždarytos katalikiškos, tautinės organizacijos - jos paskelbtos fašistinėmis ir jų vadovai areštuoti. Prie šių organizacijų buvo priskirta ir Šaulių organizacija, kuri visada buvo visaliaudine susipratusių lietuvių visuomenine, nepolitine organizacija.
Netgi ir Šaulių sąjungos nariai privalėjo registruotis naujuosiuose liaudies milicijos skyriuose. Kai kurie aiškiaregiai iš karto pakeitė gyvenamąsias vietas, kad galėtų išvengti būsimų nemalonumų.
Mano tėvukas Pranas Vitkus, labai patriotiškai nusiteikęs, gerai pažino caro režimą. Aš, mokydamasis Šilalės progimnazijoje (jau buvau baigęs 2 klases), priklausiau Šaulių organizacijai, bet dėl jauno amžiaus buvau šauliu rėmėju. Tėvas saugumo sumetimais mane iš Šilalės tęsti mokslų perkėlė į Kelmės gimnaziją. Spėjimai pasitvirtino: jau prieš Naujuosius 1941 metus visi Šaulių organizacijos nariai ir rėmėjai liaudies milicijoje buvo užregistruoti (aš, kaip naujai atvykęs, nesiregistravau).
Mokantis Kelmės gimnazijoje, nepaisant politruko etato įvedimo, jau nuo pat mokslo metų pradžios ėmė augti mokinių pasipriešinimas naujajai santvarkai, ypač skausmingai priėmėme trispalvės vėliavos uždraudimą. Pirmųjų spalio revoliucijos "švenčių" demonstracijos parade išvydome virš gimnazijos skardinio stogo iškeltą Trispalvę. Po šio įvykio buvo areštuoti ir išvežti į Raseinių kalėjimą gimnazijos mokytojas Rusas, mokiniai E.Merkys, V.Butkus, E.Jokubauskas, L.Karpis (dabar gyvena Palangoje). Vėliau, vokiečiams subombardavus Raseinių kalėjimą, likimas leido visiems pasprukti.
Didelį įspūdį padarė vokiečių kilmės kelmiškių išvažiavimas į Vokietiją. Išlydimi Lietuvos vokiečiai, nepaisydami milicijos apsaugos, garsiai šaukė: “Nenusiminkite ir nieko negriaukite, mes netrukus grįšime”.
Kelmės gimnazijoje susidarė 17-18 metų amžiaus bendraminčių grupė, kurioje dalyvavau ir aš. Nutarėme išplėšti Varnių ginklų sandėlius. Išžvalgius sužinojome, kad ginklų sandėlį saugo keletas kareivių (nepriklausomybės laikais Varniuose buvo dislokuotas Lietuvos kariuomenės drausmės bataliono būrys). Kadangi pavasarį trumpos naktys, operaciją nutarėme atidėti rudeniui, tačiau nuo šios avantiūros išgelbėjo prasidėjęs karas.
1941 metų rudenį susirinkę į klases buvome liūdni: nors Lietuva ir nusikratė raudonųjų teroro, bet neberadome mūsų brangių mokytojų Lastauskų, klasės auklėtojos Mockienės, kurią labai mylėjome ir gerbėme (jos sūnus A.Mockus - žymus Raudonojo kryžiaus ligoninės urologas).
1943 m. iš Kauno atvažiuodavo dėdė J.Žebrauskas (jis buvo Lietuvių Aktyvistų Fronto dalyvis). Tuo metu vokiečiai gaudė Lietuvos jaunimą darbams į Arbeitsamtą ir į vokiečių kariuomenės pagalbinius dalinius Rytų fronte. Jaunuoliai slėpėsi miškuose ir jau nuo tada juos imta vadinti miškinių arba žaliukų vardais. Kartą man pavyko išsigelbėti nuo gaudynių pasislėpus tvartuke po šiaudais. Dėdė Žebrauskas mane įtaisė į Telšių rajono Duseikių durpyną, kurio darbuotojai buvo atleidžiami nuo karo tarnybos, mechaniku. Dirbdamas palaikiau ryšius su Kauno ir Telšių aktyvistais ir gautą iš jų informaciją platinau tarp vietinių žmonių.
Pogrindinė spauda tvirtino, jog “išlaisvintojai” Rytų fronte pralaimi, o atvykus kitiems “išlaisvintojams”, irgi nebus leista čia likti, nes sąjungininkai, nors dabar ir tvirtai remia “raudonuosius”, pareikalaus grįžti į ikikarines ribas ir bus atstatyta Nepriklausoma Lietuva. Dėl to visoje Lietuvoje kūrėsi Lietuvos Laisvės Armija.
Pagaliau grėsmingai artėjant “raudonajam tvanui” buvo pradėta organizuoti gen.P.Plechavičiaus armija, turėjusi sudaryti busimosios Lietuvos kariuomenės branduolį, kuris lemiamu momentu galėtų ginti Tėvynę. Tačiau būta ir nuomonių, kad vokiečiai Lietuvos jaunimą įjungs į Vermachto dalinius ir jie gali žūti, taip ir nesulaukę sąjungininkų laimėjimo prieš hitlerizmą. Tokios nuomonės buvo mūsų klasės auklėtojas J.Biržiškis, ilgametis Šilalės viršaitis. Jis laikėsi LLA idėjų ir buvo aktyvus šios organizacijos koordinatorius, stengėsi išlaikyti gyvąją jėgą Nepriklausomai Lietuva. Nė vienas iš mano giminių į gen.P.Plechavičiaus dalinius nestojo, o iš Šilalės gimnazijos 1944 m. abiturientų likome likome laikyti brandos atestato tik 5 mokiniai: A.Kolyčius (žuvęs), Z.Brinkis (dabar gyvena JAV), A.Poškus (vėliau docentas, miręs), V. Aužbikavičius ir aš. Kiti 13 abiturientų, kuriems buvo išduoti gimnazijos baigimo atestatai, įstojo į gen.Plechavičiaus armiją. Tarp jų buvo Ž.Batys, J.Barškys, V.Eismontas, A.Girskis (išvykęs į JAV), A.Kinsgaila (žuvęs partizanu 1947 m.), J.Kvietkauskas, A.Lingis (pasitraukė į JAV), K.Petrožius (žuvęs partizanu 1948 m.), A.Rupšlaukis, E.Steponavičius (pasitraukę į JAV), A.Sungaila, A.Šatkus ir K.Vašeikis.
Kai 1944 m. baigiau Šilalės gimnaziją, grėsmingai artinosi frontas. Liepos-rugpjūčio mėn. raudonoji okupacija užplūdo visą rytinę Lietuvos dalį. Jaunimas blaškėsi, kai kurie ruošėsi trauktis kartu su vokiečiais, kad vėliau patektų į Vakarų zoną pas sąjungininkus. Visi šventai tikėjo, kad po karo pabaigos bus atstatytos Europos tautų ikikarinės nepriklausomų valstybių sienos.
LLA naujos okupacijos išvakarėse apėmė visą Lietuvą. Miesteliuose veikiantys štabai stengėsi palaikyti ryšius su kaimyninėmis organizacijomis. Konspiracijos sumetimais, artinantis frontui, štabų vadavietės buvo slepiamos. Pavyzdžiui, Kaltinėnų LLA štabas buvo pas mano tėvą Praną Vitkų Dirgėlų k., 4 km nuo Kaltinėnų. Pas mus gyveno vyr.leitenantas Kazakevičius. Į štabo sudėtį buvau įtrauktas ir aš - rūpintis organizaciniais klausimais, Petras Dargis, žvalgybos organizatorius, B.Augustinavičius, Dirgėlų k. ūkininkas, tarnavęs ulonų pulke, V.Budginas (štabo narys), tarnavęs kariuomenėje vyr.puskarininkiu, vėliau sudaręs ginkluotos apsaugos būrį, į kurį įėjo mūsų kaimynai Vaišvilai, Montvydai iš Beržės k., Antanas ir Stepas Rimkai ir kt.
Kaltinėnų LLA priklausė ir valsčiaus viršaitis Zdanavičius, tarnautojai Pakalniškis, Petras Ivanauskas (mokėsi Kauno Universiteto Medicinos fakultete, suimtas ir žuvo lageryje), V.Žukas, Borisevičius ir kt. Prie valsčiaus savivaldybės po pamaldų buvo rengiami mitingai, sakomos ugningos kalbos. Frontas stovėjo ties Dubysa ir Šiauliais.
Ypač geras oratorius buvo Kaltinėnų valsčiaus viršaitis, mano tėvo geras draugas Zdanavičius. Jis Pirmajame pasauliniame kare kovojo kaip Amerikos armijos Europoje kareivis, turėjo Amerikos pilietybę. Labai drąsiai ir įtikinamai sakydavo, jog komunistų Lietuvoje neliks ir bus atkurta nepriklausomybė, ragino nepanikuoti ir nebėgti į Vakarus. Jis pats niekur nebėgo ir rusų kariuomenę sutiko savo namuose, tačiau pikti liežuviai netrukus jį įskundė fronto “Smerš” daliniams, kurie nežiūrėdami, kad jis Amerikos pilietis, suėmė ir nusivarę sušaudė. Archyve rasti duomenys, kad jį nugabenę į Vilnių sušaudė Tuskulėnuose. Žmona Zdanavičienė liko su 3 vaikais. Dukra Lionė Zdanavičiūtė mokėsi su manimi gimnazijoje, vėliau Kaune baigė Seserų mokyklą, dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaikė ryšius su Kauno pogrindžiu bei partizanais. Kolegės med.sesers buvo išduota ir areštuota, 8-erius metus praleido katorgoje.
Kaltinėnų LLA štabo žvalgybos tarnybos organizatorius P.Dargis pasiliko mokytojauti Bartašiškės pradžios mokykloje, 8 km nuo Kaltinėnų, ir buvo suimtas tų pačių metų gale. Toks pat likimas ištiko ir gimnaziją baigusi V.Žuką, kuris pasiliko mokytojauti ir buvo suimtas.
Po Stalino mirties grįžę iš “gulagų” P.Dargis ir L.Zdanavičiūtė apsivedė. Motina Zdanavičienė išsaugojo dokumentus apie tėvo, Amerikos kareivio, dalyvavimą kare. Dokumentus motinai Zdanavičienei pavyko paslėpti per kratas, dėl to L.Zdanavičiutė-Dargienė, kaip žuvusio Amerikos piliečio dukra, su šeima išvyko į JAV pastoviai gyventi, gavo pilietybę.
LLA neturėjo tikslo atvirai kariauti su raudonųjų ordomis. Jų tikslas - išsaugoti gyvąją jėgą iki sąjungininkai derybų keliu privers atstatyti nepriklausomos Lietuvos ribas. LLA susirinkimai buvo organizuojami slaptose vietose, kad komunistų šnipeliai negautų informacijos. Prisimenu vieną didesnių susirinkimų Gedminiškės k. eglyne, prie grafo Volmerio kapų. Čia dalyvavo daug valstybinių įstaigų tarnautojų ir policijos valdžios iš jau okupuotos rytinės Lietuvos dalies (tai buvo apie rugpjūčio vidurį). Susirinkimo metu buvo suformuluotas LLA tikslas - išsaugoti jaunimą. Žinodami, jog gyvoji jėga rytinėje okupuotoje dalyje prievarta mobilizuojama Berlyno paėmimui, LLA vadovai rekomendavo daryti miškuose slėptuves ir jose slėptis, ir tik ypatingo pavojaus atveju pasipriešinti ginklu. Jeigu prasidėtų masiniai trėmimai, apsaugoti taikius gyventojus. Taip pat buvo siūloma iš dezertyruojančių vokiečių kareivių įsigyti ginklų, mainant juos į maisto produktus, degtinę. Kad būtų galima ne tik apsiginti, bet ir apginkluoti busimąją Lietuvos kariuomenę. Kaltinėnų LLA štabui Gedminiškės kaime Rimkams pavyko užvaldyti vokiečių ginklų sandėlį. Apie tai pasakojo išlikęs gyvas partizanas Steponas Rimkus, po tremties gyvenantis Tauragėje (Bronius Rimkus ir motina Rimkienė su dviem dukromis mirė tremtyje).
Dar prie vokiečių dirbdamas LLA štabo organizatoriumi, iš mūsų vado vyr.ltn.Kazakevičiaus gavęs pavedimus, turėjau važinėdamas dviračiu atlikti užduotis ir palaikyti ryšius su Tauragės, Skaudvilės, Kelmės, Kražių, Šilalės, Varnių LLA. Daugel vietovardžių, atsakingų asmenų pavardžių jau pasimiršo. Kaip iškilią asmenybę prisimenu Tauragės LLA Vanagų vadą Babilių. Tuomet Vidmantuose, Varnių r., susitikau su Liudu Januševičiumi, kurį pažinojau iš Telšių gimnazijos ir kuris aktyviai dalyvavo antinacinėje ir antikomunistinėje veikloje. Vėliau jau studijuodamas Kaune sužinojau, kad L.Januševičius dalyvavo Sedos mūšyje sovietinei kariuomenei veržiantis į Žemaitiją. Po mūšio grįžo į Kauną, įsijungė į Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos veiklą, nes kaip vyresnio kurso studentas buvo atleistas nuo tarnybos armijoje. 1946 m. suimtas.
Šilalėje susipažinau su būsima garsių partizanų Kentrų šeima. Ken-tra-Tigras žuvo mano tėviškėje Dirgėlų k. pas K.Katauską. Katauskai minėjo savo tėvo Anupro mirties metines, jose dalyvavo kunigas Aužbikavičius. Tuo metu iš bunkerio pasišildyti pavasario saulėje išlindo sužeistas partizanas Kentra-Tigras. Stribai, buvę pasaloje, pamatė jį ir nušovė. Po to mirė ir kunigas Aužbikavičius, kurį tada stribai smarkiai sumušė ir įmetė į bunkerį išvaryti partizanų, nors jų ten nebuvo. Aužbikavičiaus brolis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, ištremtas pirmuoju trėmimu. Jį aš atsimenu iš tų laikų, kai vasaros metu atvažiuodavo atostogų - mes bėgdavome pasisveikinti ir apžiūrėti automobilio. Pulkininko brolio sūnus Vaclovas Aužbikavičius buvo mano klasės draugas nuo pradžios mokyklos iki gimnazijos baigimo. Baigęs gimnaziją mokytojavo gimtinėje ir buvo suimtas. Jį ištrėmė, o iš tremties negrįžo. Vaclovo Aužbikavičiaus brolis Alfonsas grįžęs iš tremties dirbo kolūkyje.
Iš partizanų Kentrų išliko gyvas jauniausias - Albinas Kentra, kuris buvo 10-12 m. amžiaus suimtas, kankintas. Grįžęs iš tremties dirba Vilniaus universitete, audio-video laboratorijos moksl.darbuotoju. Veiklus Sąjūdžio dalyvis turi sukaupęs didžiulį dokumentinį video filmų archyvą nuo Sąjūdžio pradžios.
Jonas Kentra-Rūtenis, partizanų būrio vadas, buvo sužeistas 17 kartų, žuvo prie Laukuvos. Jo brolis Leonas-Tauras žuvo prie Rietavo.
Lietuvos žmonės norėjo, kaip ir vokiečių okupacijos metais, išlikti neįsivėlę ginkluotus susirėmimus. Tačiau žiaurus okupantų elgesys nulėmė ir ginkluotą pasipriešinimą. Pirmiausia buvo paskelbta visuotinė vyrų, gimusių 1906-1926 m., mobilizacija ir pradėtos gaudynės. “Smeršo” ir NKVD daliniai eidavo per kaimus ir gaudydavo į kariuomenę. Vyrai slėpėsi daržinėse, miškuose, iš pradžių dar nenorėdami ir neturėdami ginklų priešintis atėjūnams. NKVD daliniai, eidami laukais, šaudydavo kaip medžioklėje net į toliau einančius žmones. O jei įtardavo, jog kur nors slepiasi vyrai, padegdavo ištisus kaimus.
Prisimenu savo dėdės Kazimiero Vitkaus iš Pagrybės k., Kaltinėnų vls. pasakojimą, kaip jis su trim ar keturiais vyrais, užplūdus “aktyvistams” ir kareiviams, įlindo į daržinę. Pajutę, kad daro kratą, beginkliai vyrai pasileido per lauką bėgti (buvo spalio pabaiga). Enkavedistai ėmė šaudyti. Mano dėdei Kazimierui Vitkui peršovė šlaunikaulį, ir jis paskui ilgai gydėsi Tauragės ligoninėje, o vėliau ir pas mane. Liko invalidu.
Aš tomis spalio dienomis LLA vadovybės buvau su užduotimi antrąkart išsiųstas į Varnių vls., Žarėnų pusėn - čia mane ir užklupo frontas. Grįžęs į namus, neberadau mūsų vado ltn.Kazakevičiaus, kuris frontui artinantis užsidėjo kuprinę ir iškeliavo vakarų kryptimi.
Grįžęs į namus, pasitaręs su būrio vyrais, turėdamas pasą, pagal kurį buvau jaunesnis negu iš tikrųjų, bei paslėptą brandos atestatą su kuprine ant pečių išvykau į Kauną. Keliavau pusiau pėsčiomis dvi dienas, kol galiausiai trečios dienos vakare pavyko laikinu tiltu per Nerį pasiekti pažįstamų prietelių butą, buvusį Centrinio pašto IV aukšte, Laisvės alėjoje. Kadangi techninių fakultetų studentus pirmakursius neatleisdavo nuo kariuomenės, teko stoti į Medicinos fakultetą. Kol tapau studentu, tris savaites išbuvau šiame bute "kaliniu" ir turėjau galimybę matyti, kaip visą parą Laisvės alėja buvo varomi kaliniai ir "rekrutai", lydimi ginkluotų sargybinių.
Tapęs studentu, įgijau didesnių laisvių, nes turėjau visus dokumentus. Tačiau grįžti į gimtinę bijojau. Laikydavausi visų atsargumo priemonių, parvažiuodavau į tėvų namus lauko keliais ir dažniausiai vakare. Pasinėriau į mokslus. Saugumiečiai siautė ir dažnai netekdavome kurso draugų, pasitaikė, kad suimdavo netgi gatvėje, einant iš vienų rūmų į kitus.
Galimybės išlikti buvo nedidelės. Studijuojant baimę keldavo, kai į auditoriją ateidavo savo žmonos parsivežti NKVD tardytojas Dušanskis (dabar slepiasi Izraelyje, ir yra kaltinamas už Lietuvoje vykdytą genocidą). Visų akivaizdoje, einant iš paskaitų Daukanto gatve, buvo pagrobtas mūsų kursiokas Kaminskas (buvo įstumtas į kirpyklą).
Šis įvykis, sekęs po mano kursiokės Vitalijos Nenortaitės, būsimos žmonos, susitikimo su Seniu, mus išgąsdino. Įvertindami aplinkybes, kad likimas gali išskirti, prisiminimui padarėme nuotrauką Kauno Karo muziejaus sodelyje prie Lietuvos Knygnešio. Senio vardą (LLA kūrėjo Kazios Veverskio) prisiminiau todėl, kad jis buvo apsilankęs mūsų LLA štabe Žemaitijoje su Generolu (dabar galvoju, kad tai buvo generolas Pečiulionis).
Mano žmonos tėvas, Jonas Nenorta (Lietuvos savanoris, dimisijos majoras), buvo įtarinėjamas ir tardomas Šakiuose, kas pakirto jo sveikatą. Jos pusbrolis Algimantas Matuzevičius (Matuza), g.1921 m. ir Gražina Matuzevičiūtė (Matuzaitė) buvo išėję partizanauti į Lekėčių miškus. Al-
□P.Vitkus, O.Vitkienė, J.Košienė (tremtinė). Vitkų vaikai: Eugenija, Vladas, Mečislovas (antras) ir Stasys. 1933 m.
□Vitalija Nenortaitė ir Mečislovas Vitkus
gimantas kūrė Žalgirio rinktinę, buvo Vytauto rinktinės adjutantu. Kadangi visiškai nevartojo alkoholio, buvo išrinktas Kovos su alkoholizmu partizanų tarpe pirmininku. Algimantas ir Gražina Matuzevičiai žuvo 1950 m. bunkeryje Agurkiškėse, prie Lukšių. Vėliau partizanų eilėse žuvo ir jaunesnis brolis Vygantas Matuzevičius.
Pirmaisiais studijų metais, nežiūrint areštų ir įtarinėjimų, susibūrė atskiros grupelės, šventai tikėjusios, kad amerikiečiai sudarys sąlygas Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Ir taip metai iš metų. O kaime tuo metu vyko žūtbūtinė kova. LLA vyrai buvo priversti kautis partizaniniame kare, nebepakako taikaus pasipriešinimo, slapstymosi ir t.t. Prasidėjo tremtys į Sibiro ir šiaurinius "didžiosios ir plačiosios tėvynės" kraštus...
Mūsų kurse irgi atsirado drąsuolių-kitaminčių būrys, įsitraukęs į LIT, skelbęs prof.Keliuočio idėjas, kad Lietuva bus išvaduota. Tarp jų buvo P.Sasnauskas, III kurso filologas (vokiečiams uždarius universitetą, dirbo mokytoju Merkinėje, ir kartu su mokytojavusiu gen.T.Daukantu organizavo ginkluoto pasipriešinimo grupes Dzūkijoje)., P.Ivanauskas, A.Bloznelis, K.Stepšys (po tremties gyvena Vilniuje), restauratorius, turi meninių sugebėjimų ir gamindavo įvairius antspaudus), J.Sakelis iš Žemaitijos (dabar gyvena Lenkijoje, Kotovicuose. Jo tėvas nukankintas Rainių miške), Povilas Butkevičius (g.1922 m. 1945 m. besimokydamas Medicinos fakulteto III kurse dėl LIT veiklos buvo areštuotas. Grįžo į Lietuvą 1956 m. Pasipriešinimo veiklos neatsisakė ir 1984 m. saugumo surežisuotoje avarijoje nežinomomis aplinkybėmis žuvo).
Aš, atvykęs į Kauną, pritapau prie bendrakursių iš LIT veiklos, palaikiau ryšius su LLA kovotojais. Su savo gimtinės Šilalės-Kaltinėnų ir Kražių partizanais palaikydavau ryšį per savo šviesios atminties Tėvuką, P. Vitkų ir per visus tris jo svainius: D.Kožį, P.Misevičių ir V.Katauską. Jie visi kaip vienas tiesė pagalbos ranką kovojantiems Lietuvos partizanams. Ryšius palaikė ir padėjo kartu su tėvais ir giminėmis mano broliai Vladas ir Stasys Vitkai, taip pat vyresnieji pusbroliai iš Košių, Misevičių ir Katauskų šeimynų. Jie buvo ryšininkai, pagelbėdavo maistu ir drabužiais, rinko informaciją. Aš iš Kauno per savo Tėvuką atsiųsdavau tvarsliavos ir medikamentų. Kadangi buvau susijęs su LIT, esu parūpinęs karinių bilietų su atleidimu nuo karo tarnybos ir kt. dokumentų.
Su partizanais esu susitikęs tik porą kartų, trumpam grįžęs į namus.
Jie patys sakydavo: "Mečislovai, mes rečiau lankysimės (pas mano tėvus), kad nepakenktume tavo studijoms, nes tu būsi reikalingas Lietuvai”. Kartą V.Budginas, užėjęs su būriu, pristatė savo vadą Žemaitį. Tai atrodė puikus, malonios išvaizdos eruditas ir malonus žmogus. Jis palinkėjo sėkmingai užbaigti studijas, nes išsilavinę žmonės bus reikalingi Lietuvai. Tada nežinojau, kad jis Žemaičių apygardos vadas ir kad jo viena iš vadaviečių buvo pas mūsų artimą kaimyną Bronių Augustinavičių, LLA štabo narį.
Broniaus Augustinavičiaus-Pentino namuose 1950 m. sausio 10 d. vyko Žemaičių apygardos vadų pasitarimas. Matyt, dėl išdavystės, po 18 dienų, sausio 28 d., Bronius buvo suimtas. Po tremties grįžo į Lietuvą, dabar miręs. Man lankantis tėviškėje, Marytė Petkienė (Augustinavičienės brolio žmona), gyvenanti Dirgėlų k., parodė, kur ariant kolūkio laukus buvo aptiktas užgriuvęs bunkeris, rasta daug radijo aparatūros likučių. Aš šioje krūmingoje vietoje irgi buvau įruošęs nedidelę slėptuvę. Vėliau partizanai nužiūrėjo, kad tai yra strategiškai puiki vieta, ir įrengė vasaros bunkerį.
Labiausiai buvau sukrėstas, kai atvažiavęs Tėvukas pranešė žinią, jog 1947 m. birželio 3 d. visas partizanų būrys buvo išduotas ir Kareiviškių dvare prie Kražių mūšio metu žuvo. Dauguma vyrų buvo iš mūsų kaimo. Gyvas liko tik Steponas Rimkus, kurį sužeistą, sumuštą, be sąmonės pririšę virve prie vežimo atitempė į Kaltinėnų stribų buveinę, o paskui išgabeno į garsųjį Tauragės kalėjimą - Šubartinę.
Baigiantis studijoms pasiekė baisi žinia, jog tėvai turėjo būti ištremti, tačiau stribams nepavyko jų pagauti. Mano dvylikametis brolis Stasys, užmigus kareiviams, paryčiais pabėgęs pranešė tėvams, o šie pasislėpė ir taip išvengė išvežimo. Abudu su broliu Vladu, kurį aš buvau Kaune įtaisęs į darbą garaže mechaniku, organizavome tėvų perkraustymą į Šilutę, o paskui perkelimą dirbti į Ukmergės durpyną, mat tėvas buvo labai nagingas ir geras mechanikas. Po tėvų pabėgimo visų mūsų gyvenimas pasidarė įtemptas, nes nežinojome kas iš mūsų įtraukti į tremiamųjų sąrašus.
Man, vyriausiam šeimos sūnui, reikėjo rūpintis šeimos išsaugojimu. Tai nebuvo lengva, nes studijos medicinos fakultete buvo sunkios; kad galėčiau išgyventi ir mokytis, teko pačiam ir dirbti. Pirmos rimtos šeimos problemos prasidėjo su seserimi Genute Vitkute. Ji mokėsi Šilalės gimnazijoje, buvo įsitraukusi į aktyvią partizanų aprūpinimo šiltais drabužiais veiklą, ir pakliuvo į MGB akiratį. Kaip ir daugelis to meto mergaičių, ji nerdavo pirštines, šalikus, kojines, megztukus miško partizanams. MGB išaiškino jų darbą, ir prasidėjo mokinių areštai. Seserį atsivežiau į Kauną. Čia ji pradėjo lankyti gimnaziją. Aprimus suėmimams sesuo persikėlė į Kelmės gimnaziją, kurią ir baigė. Tėvai apsigyveno Šilutėje. Tėvas savo darbovietėje buvo gerai vertinamas, tad, stojant Genutei į Vilniaus universitetą Chemijos technologijos fakultetą, gavo jai gerą charakteristiką. Tačiau studentišku gyvenimu ir universiteto studento pažymėjimu neilgai džiaugėsi, nes po 3 mėnesių studijų buvo išmesta, kaip buožių dukra.
Po metų iš tėviškės atėjo dar liūdnesnė žinia - ištremta visa likusi giminė: Katauskų, Misevičių ir Košių šeimos su vaikais. Iš Košių liko neišvežti tik Juozas, kuris mokėsi kitame mieste.
Manęs, nors ir sukūrusio atskirą šeimą, nepaliko ramybėje. Iki valstybinių egzaminų likus keliems mėnesiams, buvau išmestas iš Kauno universiteto Medicinos fakulteto. Kadangi karo metais daug daktarų emigravo iš Lietuvos, jų trūko. Aš, surinkęs reikiamas charakteristikas, kartu su Kauno Universiteto prorektoriumi administracijos reikalams, buvusiu Spaudos fondo direktoriumi ir tremtiniu Žygeliu nuvykau pas LTSR aukščiausiosios tarybos pirmininką J.Paleckį. Žinoma, turėjau garbės tik pasėdėti priimamajame kambaryje. J.Paleckio "dėka" buvau sugrąžintas į Medicinos fakultetą ir išlaikęs valstybinius egzaminus gavau gydytojo diplomą. Tačiau kai baigęs mokslus norėjau likti dirbti Universitete, manęs nepriėmė, matyt, netiko socialinė kilmė - iš “neklusniųjų tarybinei santvarkai”... Paskyrė į tolimą Žemaitijos kampą - Tirkšlių ambulatoriją. Čia likimas suvedė su dideliu eruditu ir puikiu chirurgu dr.V.Burba. Su juo iš ryto dirbdavau operacinėje (tiksliau sakant, mokiausi chirurgijos meno), o vakarop važiuodavau į Tirkšlius.
Mažeikiuose dirbau sunkiu Lietuvai metu, kai vyko partizaninis karas. Tekdavo teikti medicininę pagalbą nukentėjusiems partizanams ir oficialiai, ir slapta. Tapęs chirurgu po darbo Kauno klinikose buvau paskirtas savarankiškai dirbti į Skuodą, Klaipėdą, o pagaliau - apgynus disertaciją - į Vilnių.
Turiu prisipažinti, o gal ir pasigirti, kad visuose visuomenės sluoksniuose visada buvau vertinamas kaip specialistas. Tačiau kartais susimąstau - kodėl niekada niekas nepasiūlė stoti į partiją? Galbūt žinojo apie mane daugiau negu aš pats? Labai norėjau dirbti Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete, tačiau nepavyko. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ši mano svajonė išsipildė - už tai likimui esu dėkingas. Ir, žinoma, kad pavyko išvengti “gulagų” ir Sibiro platybių...
Bet visa tai ir idėjos draugų nuopelnas, kurie žuvo, kad išliktų Lietuva ir lietuviai. Amžina garbė Jiems... Lieku laimingas, kad nieko neišdaviau, nieko nepardaviau...
