DAR KARTĄ APIE KPT. JUOZĄ ČEPONĮ
Parengė Feliksas Tiškus
DOKUMENTAI KAPITONUI ČEPONIUI
Bronė Dirmauskaitė-Lotožienė
Kai visokios nelaimės užgriuvo ir vyrams pasidarė sunku slapstytis, jiems buvo rengiami dokumentai. Ir mano rankinuke buvo padaryti dokumentai kapitonui Čeponiui. Tiesa, už pamušalo užkišti, bet... (B.Dirmauskaitė-Lotožienė, LKA, t.20, psl.114)
- Gal žinote, kas paruošė dokumentus Juozui Čeponiui, kuriuos turėjote su savim arešto metu? Iš ko juos gavote?
- Kas pagamino tuos dokumentus, aš nežinau, apie tai net nemaniau teirautis. O perdavė man juos Mečius Trakinskas. Jis nuo Betygalos ar Ugionių kilęs; su juo kartu Žemės ūkio mokykloje mokėmės. Paskui buvo karai, žmonės į visus pakampius išsiblaškė, ir Mečiaus man neteko sutikti. Kai pasitraukiau į Kauną ir gyvenau Marvelėje, jis, nežinau iš ko sužinojęs mano padėtį, mane aplankė, pasiūlė padėti. Gyveno jis Aleksote, ant kalnelio, tuoj už tilto. Čia gyveno vienas, jo šeimyninės padėties nežinau, dirbo transporte - į tolimuosius reisus važinėdavo. Pas jį neidavau: susitardavom kur, kada susitiksim.
Pirmoji jo pagalba buvo man pačiai: parūpino metrikus su truputį pakeista pavarde (vietoje Dirmauskaitė - Dumauskaitė). Su jais aš sėkmingai ir teisėtai gavau pasą. Kada mane suėmė, per pirmuosius tardymus kilo triukšmas dėl pavardės, bet paskui nutilo: juk pasas jų pačių pasų skyriaus išduotas... Vėliau, kai Juozas [Čeponis- red.]paprašė jam ir draugui dokumentus parūpinti, vėl kreipiausi į Mečių. Jis turėjo draugų, kurie ne vienam bėdoje padėjo. Mečius sąžiningai viską padarė ir dieną prieš mano suėmimą dokumentus atnešė. Turėjau juos su savim, nes norėjau kuo greičiau Juozui perduoti. Deja... Tolimesnio Mečiaus likimo nežinau. Kuomet mane suėmė (1947 m. rudenį), jis liko laisvėje, o grįžusi iš lagerio (1955 m.) sužinojau, kad jis miręs...
□Juozas Čeponis Lietuvos kariuomenėje Kaune: kariūnas (nuotrauka viršuje, sėdi) ir karininkas (nuotrauka apačioje, stovi dešinėje). Patvirtino Genutė Banevičienė 1997 m.
□Juozas Čeponis 1943 m.
Mečius buvo liūdnai pagarsėjusio kunigo Trakinsko pusbrolis (buvo brolių vaikai). Šis, dar klieriku būdamas, buvo veiklus, energingas. Darbavosi su pavasarininkais, vasaros sueigas rengdavo: prisimenu kaip valtele Dubysoje irstydavomės. Blogas jis nebuvo. Turėjo, tiesa, silpnybę merginoms. Su tokia Gulbinaite draugavo. Paskui, jau būdamas kunigu, Kaune ją globojo... Bolševikams sugrįžus, kunigas Trakinskas, matyt, įsipainiojo į MGB voratinklį ir... pats voru-išdaviku tapo - abu su savo "gaspadine" pavergėjų naudai darbavosi. Patiklūs žmonės jam išsipasakodavo ir tai, ko net per išpažintį nederėjo atskleisti. Taip sužinodavo jis apie partizanų bunkerius, ryšius - daug naudingo naujiesiems savo "šeimininkams". Tai jis Paliepių girininką Venslauskį išdavė, daugybę kitų pražudė. Pats Mečius Trakinskas apie jo "darbelius" yra man pasakojęs...
Išaiškinę neabejotinai padarytas išdavystes, partizanai nuteisė jį mirti. Du išlikę gyvi vyrai atvažiavo į Kauną, susirado jo butą (jis Žaliakalny, Dzūkų gatvėje gyveno). Jo paties namuose su juo ir atsiskaitė už visus vyrus, kuriuos buvo pardavęs: paskambino į duris, ir kai jas atidarė -gavo nusipelnytą kulką...
Kuomet priversta slapstytis prisiglaudžiau Kaune, teko ir man pas tą "kunigėlį" lankytis. Nors dar nežinojau, kad jis saugumo užverbuotas, apie tikrąją savo padėtį nepasakiau. Besišnekant jis pasakė: "Žinai, prieš vėją nepapūsi... Gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra..." Suklusau, sunerimau tokius "paguodos" žodžius išgirdusi. Norėjo dar arbata mane vaišinti, bet pasijutusi nejaukiai pasakiau, jog Kaune esu pravažiuodama, turiu skubėti ir išėjau.
MAČIAU JŲ MIRTĮ...
Eugenijus Kupstys
...Tądien jie visi trys buvo bunkeryje: Čeponis su Svajūnu ir ryšininkas siuvėjas Mileris, dar jaunas vyras; pastarasis čia neseniai, gal apie mėnesį lindėjo. Su jais ir aš - spausdinau su rankena. Uždedi lapuką (maždaug tokį 15x18 cm), tarkšt, nuimi, atidedi; uždedi kitą - vėl su ta rankena tarkšt... Dažnai pas juos įlįsdavau, padėdavau spausdinti.
Prie bunkerio atėjo šeimininkė* (iš sandėliuko buvo langelis, per kurį
□Elytė Ščepavičiutė g.1914 m. Gimnazistė
□Juozo Čeponio tėvai: Liudovika ir Pranas Ščepavičiai 1951 m.
□Juozo Čeponio vestuvės (Vilkaviškis)
buvo galima pasikalbėti, valgį į vidų paduoti) ir sako man: "Aš tau valgyti neatnešiau. Išlipk, mažyleli, gyvulius pašerti. Tėvukas **sugripavo..." Vyrai dar prašė: "Mes daug darbo turim, tegul jis pabūna". Ji atsakė: "Pašers gyvulius, pietus pavalgys ir pareis atgal..." Išlindau. Pašėriau. Atsisėdau virtuvėje už stalo ir... padėjau šaukštą: pro langą pamačiau, kad namas jau apsuptas. Įgula!..
Į virtuvę suvirto kareiviai, apsirengę baltai. Su jais majoras, kalbantis lietuviškai. Iškart paklausė: "Kur bunkeris?.. Sakykit, kol nevėlu!.. Šeimininkė atsakė: "Nėra pas mus jokio bunkerio". Tuoj mus uždarė į kampinį kambariuką, o majoras prigrasino: "Jei mūsiškių nors vienas žus, žus vienas iš jūsų šeimos!.." Pasklidę po visą namą, pradėjo verst, ieškot -kratą daryt... Namo viduryje buvo gal 3 metrų pločio sandėliukas rąstų sienomis su bulvių aruodu. Už aruodo padaryta netikra galinė sandėliuko siena. Gultai su patalyne įrengti tarpusienyje, o po bulvėmis - bunkeris. Grindų tarp virtuvės ir "gerojo" trobos galo nebuvo: nuo sandėliuko iki namo sienos - plika asla. Jie pradėjo kasti palei sandėliuko sienos pamatą, ties tuo aruodu smaigais badyti. Badė, badė ir... įdūrė į tuštumą - pataikė į bunkerį. Tada supuolė kastuvais kasti. Prisikasus lentinę bunkerio sieną (bunkeris apie metrą buvo įgilintas į žemę), pasigirdo šūvis, o po jo sprogimas... Tik išgirdom, kad enkavedistai su triukšmu išgarma iš namo laukan. Mums nieko nesakė. Visi išsinešdino. Neliko ir stovėjusių lauke prie langų. Jiems bėgant iš trobos, šeimininkas garsiai suriko: "Vyrai, nežudykit mūsų! Vyrai!.." Turbūt apie tą sprogimą pagalvojo, kad tai partizanai puolė rusus ir prašė, kad mūsų nešaudytų...
Praėjo gal 15 minučių. Įgula pradėjo atsargiai grįžti į trobą. Kareivių buvo labai daug. Vėl atsirado tas majoras. Mane ir Stefutę***nusivarė ant aukšto. Įėjimas į bunkerį buvo padarytas nuo aukšto per lubas, uždaromas dangčiu, kuris buvo įleidžiamas sulig lubų paviršiumi ir visai nepastebimas. Sprogimas tą dangtį nubloškė... Ant aukšto prie atviros landos kareiviai su paruoštais ginklais... Pirmai lyg ir Stefutei liepė lįsti į bunkerį, bet paskui lindau aš. Aptūpė tą skylę kaip varnai ir sako: "Žiūrėk, galvos neiškišk!" Pasiėmęs žibintą įlipau. Po sprogimo čia dar buvo pilna dūmų. Čeponį radau be sąmonės, silpnai dejavo. Jam virš smilkinio prie kaktos galva buvo išplėšta, veidas sudraskytas. Svajūnas su atkištu pistoletu rankoje (tai jis į galvą šovėsi...) irgi be sąmonės, kai paėmiau iš jo rankos pistoletą, sumurmėjo, lyg bandė kažką pasakyti, ir... nutilo. Trečiasis - ryšininkas Mileris - nerodė jokių gyvybės ženklų. Buvo nebegyvas. Iš viršaus jau rėkė: "Oružije, oružije bystrej padavaj!" ("Ginklus, ginklus greičiau paduok!") Surinkau, surišau ginklus: buvo toks vokiškas į kulkosvaidį panašus ginklas su dideliu ragu, bet jo šoviniai panašūs į rusiškus, du vokiški automatai... Kol ginklus ištraukė, visi trys partizanai jau buvo mirę. Įsakė traukti lavonus. "Risk juos už galvos", - sako. Rusiškai mokėjau, tai jiems paprieštaravau: "Leiskit man išlipti. Atplėšim lentas apačioje ir iškelsim. Ta anga labai siaura, kaip ten juos į viršų ištrauksi..."
--------------
* Rozalija Jokimienė
** Zenonas Jokimas
*** Stefanija Jokimaitė
Leido man išlįsti, o viršuje jie vis tą įėjimą apgulę - bijo, kad dar kas paskui neišlįstų... Apačioje atplėšėm tos netikros sienos lentas, kur buvo gultai. Vėl įlindau į bunkerį, o rusai rėkia iš naujo: "Risk už galvos!.. Už galvos!.." Rišau per pečius. Kam gi už galvos?.. Traukė juos ir nešė į mašiną suvaryti kaimynai Vladas Velička, Gutauskiai. Kareiviai niekur nekišo nagų. Kūnus nešant dar nebuvo sutemę. Mačiau visą kiemą, nugultą baltai aprengtų kareivių. Sumetę visus tris į mašiną, pradėjo skraidinti: "Greičiau rink dokumentus, popierius!.. Ir tą spaustuvę! Viską! Davaj davaj!" Enkavedistai į bunkerį nelindo, tik sustoję prie krašto spoksojo vienas į kitą, įsakinėjo, skubino. Iškėlus popierius ir kitą mantą, liepė perduoti spaustuvę. Ji buvo pritvirtinta prie įkastos į žemę kaladės, sprogimo aplamdyta, rankena nuplėšta. "Kaip aš jums paduosiu, - sakau. -Duokit kastuvą, pirma reikia atkasti." Jie neklausė ir liepė virvę rišti už pačios spaustuvės. Nemačiau, kas traukė, gal patys kareiviai. Patampę vis tik išrovė. Baigdamas rankioti, šlavinėti iš pakampių, radau nutrauktą ranką... Paskui, kai jau nuvarė į mašiną, pamačiau, kad Mileriukas, tas ryšininkas, be rankos... maždaug nuo alkūnės...
Mums įsakė susiruošti, pasiimti valgyti. Neseniai buvo pjauta kiaulė. Mes keturi, tai kas kumpiuką, kas petuką į krepšį, ir viskas. Kai išvarė į lauką, jau buvo tamsu. Mašinoje įsakė sėstis ant lavonų, atsistoti neleido. Kėbulas pilnas prilipo kareivių. Išvažiavus iš krūmų, pamatėm gal dešimt
Zenono Jokimo sodybos ir namo planas, sudarytas jo sunaus Kazimiero Jokimo. 1997 m.
sunkvežimių. Visose apylinkėse tą dieną knibždėte knibždėjo kareivių. Atvežė į Raseinius, prie stribyno. Medinis namas prie turgaus buvo, o po juo - rūsys. Į tą rūsį mus išsikirstę po vieną sukišo. Ten, kur mane patupdė, buvo, rodos, keturi vyrai, o aš - penktas. Vienas jų buvo pažįstamas -Tersiukas iš už Šaltuonos. Gal ketvirčiui valandos praėjus, mus išvarė kelti iš mašinos žuvusiųjų kūnų. Ryte, tik prašvitus, mus išvedė vėl ir liepė nuvilkti prie gatvės ir ten juos surikiuoti, kur jau gulėjo du ar trys anksčiau pamesti partizanai. Apsnigti, veidai užpustyti...
Kurį laiką už pertvaros buvo Stefutė. Pasikalbėdavom, pro durų apačią paduodavau jai peilį mėsai atsipjauti. Tardymui vedžiojo į Dikinio mūriuką. Vis nakčia. Mane, vaikigalį, varydavo keturi stribai! Kai per "ablavą" buvom suvaryti į kambariuką, man prisakė: "Tu čia svetimas esi, pas mus tarnavai. Apie bunkerį ir partizanus nieko nežinojai..." Aš taip ir laikiausi. Akistatose ir Stefutė, ir šeimininkė patvirtino, kad aš niekuo dėtas - nieko nežinojau. Šeimininkas buvo labai sutrikęs. Kai per akistatą jo paklausė, kas tą bunkerį statė, pasakė: "Aš... su berniuku..." Jį tuojau liepė išvesti, o man - į ausis... Aš nuo kėdės blinkt... Tai tu, pasirodo, bunkerius diibinėji!.. O spyriojiesi, neprisipažįsti!.."
Mane pradėjo tardyti su persakytoja-vertėja, bet ji persakinėjo iškraipydama mano žodžius. Tokia pasiutus buvo. Tada pasakiau, kad rusiškai suprantu, moku ir man jos nereikia... Po kurio laiko nustojo vedžioti į stribyną. Uždarydavo į tokį kambariuką-sandėliuką. Tenai ir voliojausi ant cementinių grindų. Ateina ta persakytoja vesti į tardymą. "Einam", -sako. Einu koridoriumi, ji - iš paskos. Į kurį kabinetą veda, nežinojau ir praėjau tas duris, kur reikėjo įeiti. Tai ji kad spirs man į užpakalį ir kriokia: "Kur eini? Ar nematai?!.." Bjauri mergšė!
Kartą MGB tardytojas pasikvietė į kabinetą Jocių nuo Girkalnio. Jis buvo stribų vadas ir vis ieškojo mano brolio Juozo (Juozas per karą buvo pasitraukęs, paskui atsidūrė Anglijoje). Kartą žiemos metu tėtį tik su baltiniais nusivarė į mišką ir reikalavo: "Rodyk, kur Juozo bunkeriukas!" Buvo sužvėrėjęs. Su juo net žmona ir vaikai nenorėjo turėti jokių reikalų. Tardytojas ir sako jam rodydamas į mane: "Nu vot, tvoj Kupstys u menia!" ("Na štai, tavo Kupstys pas mane!"). Jocius priėjo arčiau, paklausė mano vardo. "Genius", - sakau. Jis papurtė galvą: "Ne tot. Mne Juozas nado..." (Ne tas. Man Juozo reikia.)
Tą savo kumpiuką suvalgiau, o čia valgyti neduoda nieko, net duonos. Kai paskutinę dieną atėjo manęs vestis, atsisakiau keltis. Tada kareivis atnešė kepaliuką duonos ir kareivišką katiliuką vandens. Duoną surijau ir tą dieną manęs niekur nevedė. Išvarė kitą dieną. "Turėtum su savo šeimininkais į Sibirą važiuoti, bet esi nepilnametis..." (Mat buvau išsiėmęs apylinkėje pažymėjimą, kad esu gimęs 1931 metais - dviem metais pasijauninau. Metrikų juk jokių nebuvo. Tiesa, vėliau iš Vilniaus prisiuntė tikrą gimimo pažymėjimą - 1929-ųjų.) "Tai kur tu dabar eisi?" -klausia. "Kur gi daugiau eisiu - namo", - atsakiau. "Į mišką neisi?" "O ką aš ten veiksiu?..." Išleido. Daugiau kaip mėnesį išbuvau. Išėjau nusibaigęs - kaulai ir skūra. Po paleidimo daugiau nešaukė, neklausinėjo.
Parėjau pas tėvuką į Zacižos k. prie Kalnujų. Mes buvome šeši vaikai šeimoje: trys broliai ir trys seserys. Vyriausioji sesutė gimusi 1922 m., antras - brolis Juozas (tas, kurio Jocius taip uoliai ieškojo). Mūsų mamytė mirė dar 1938 m. Neilgai trukus atsirado pamotė, ir mes visi išsklidome po žmones tarnauti. Aš irgi ganiau, nes 8 ha ne per geriausios žemės negalėjo išmaitinti tiek daug burnų.
Grįžęs namo, nuvažiavau į Pagausantį. Sakau: savo uždirbtų bulvių parsivešiu, bet ta Barauskienė (ar Baranauskienė?) nedavė. Dabar ji šeimininkavo Jokimų ūkyje. "Kad nori į Ariogalą važiuok - tegul jie įsako, o aš neduosiu". Nusispjoviau ir į Ariogalą nevažiavau. Barauskienės tą dieną, kai puolimas užgriuvo, jau dvi ar tris paras nebuvo namie. Buvo tik sūnus. Mus išvežant žiūrim - bepareinanti. Keista, kad nei jos, nei sūnaus (buvo jau vyras) nelietė. Juk po tokio įvykio, rodos, visus namo gyventojus turėjo susemti ir išvežti. Išėjęs iš saugumo, mačiau Barauskienę Raseiniuose vaikščiojant su tuo majoru, buvusiu per siautimą...
Būnant pas tėvelį (jau 10 metų kai miręs), pašaukė į armiją. Po "valdiškų namų" svėriau tik 48 kilogramus, o pagal jų taisykles šaukiamasis privalėjo sverti ne mažiau 50-ies. Komisaras, toks bjaurus rusas, pasakė: "Vziatj! Zdies oni vsie bandity!" (Paimti! Čia jie visi banditai!). Tarnavau Užkarpatėje. Atsigavau, išaugau... Dirbau 9 metus Kalnujuose "Gintaro" kolūkyje, paskui Kaliningrado srityje nusakintoju ir Šakių rajone melioracijoje. Nuo 1974 m. gyvenu Jurbarke.
Nors praėjo 50 metų, labai aiškiai prisimenu tą lemtingą dieną. Persekioja mintis: jei šeimininkas tą rytą nebūtų sunegalavęs ir nebūtų reikėję šerti, puolimas mane būtų užklupęs bunkeryje, ir būčiau žuvęs kartu su vyrais; jei enkavedistai būtų užgriuvę kiek anksčiau (prieš man išlendant) ar truputėlį vėliau (pavalgęs būčiau grįžęs į bunkerį spausdinti) -vėlgi neišvengiama žūtis!
Ar tai atsitiktinumas, ar mane išsaugojusi likimo ranka? Ir kodėl? Ar dėl to, kad galėčiau papasakoti, sulaukęs kitų laikų?..
