LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS POLITINĖ MINTIS IR VALSTYBINĖ IDĖJA

REZISTENCIJOS AMŽIŲ APŽVELGIANT

Pranešimai, skaityti 2000 12 13 Kaune Karininkų Ramovėje vykusioje konferencijoje "Rezistencijos amžių apžvelgiant"

Kiekvieną kartą grįždami į praeitį pastebime vis labiau prarandantį realybę laiką ir buvusių įvykių vertinimų sąlygiškumą. Tačiau pagrindinė įvykių tėkmė gyvenamojo laiko atžvilgiu bei veiklos pasekmėmis palieka ta pati. Žuvusiųjų neatgaivinsi, įnirusiems galima tiktai suteikti kiek pakeistą jų rūpesčių vertinimą. Kuo giliau grimzta praeities sūkuriuose karų ir laisvės kovų atgarsiai, tuo sunkiau atskirti jų dalyvių darbus - pasiaukojimą ir idealizmą - nuo bendro mūsų tautos - valstybės gyvenimo.

Antrasis pasaulinis karas iškėlė ir mūsų tautai išlikimo klausimą. Okupacijų kaita, pastangos išgyventi ir išvengti represijų vertė žmones telktis į taikų bei karinį pasipriešinimą. Aktyvistų Fronto veikla, Sukilimas, Laikinosios Vyriausybės sudarymas, didėjantis studentų ir moksleivių bruzdėjimas ir pagaliau kaimo fundamentalus ruošimasis išlikti sudarė sąlygas atsirasti organizuotoms - karinėms struktūroms. Pirmoji, davusi pradžią ginkluotam pasipriešinimui, buvo Lietuvos Laisvės Armija.

1941 metų gruodžio 13 dieną Vilniuje, prie Gedimino pilies Nepriklausomos Lietuvos karininkai pirmąja priesaika įkūrė Lietuvos Laisvės Armiją. Ši priesaika skambėjo daug tūkstančių kartų visoje Lietuvoje, suburdama pasiryžusius kovoti už savo Žemę, savo Kalbą ir Laisvę.

Tai buvo pirmoji karinė organizacija, pradėjusi veikti okupacijos metu, vėliau davusi pradžią kitiems pasipriešinimo būriams. Okupantų nesiskaitymas su gyventojų būtinaisiais poreikiais bei bet kokia politine iniciatyva dar labiau skatino pogrindžio organizacijų plitimą. LLA, pradėjusi savo veiklą Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose beveik vienu metu, sugebėjo užimti patogias pozicijas kuriant bazes pogrindžio veiklai. Buvo sutvarkytas LLA Biuletenio leidimas, įrengti sandėliai įvairioms medžiagoms bei ginklams saugoti ir visa eilė konspiracinių butų įvairaus pobūdžio ryšiams palaikyti. Pakankamai sėkmingai buvo sprendžiami finansavimo reikalai. Tai leido reikalui esant netgi mokėti dienpinigius tiems LLA kariams, kurie neturėjo galimybių pasirūpinti savo pragyvenimu.

Tačiau įdomiausia LLA organizacinės veiklos dalis buvo programa, žvelgianti toli į ateitį atkuriant valstybingumą. Būtina pabrėžti, kad LLA veiklos gairės, numatytos programoje, buvo pagrįstos "Tėviškės politika". Mūsų žemėje mes patys privalome rūpintis savo ateitimi. Visi turime teisę būti sotūs, saugūs ir jaustis šeimininkais savo namuose. Negali būti svarbesnių problemų, kaip išlikti, kaip išsaugoti savo žemę ir savo tautą! Todėl LLA yra pasiiyžusi vienyti visas partijas bendram tikslui - Nepriklausomybei atstatyti.

Žinoma, šiandien, po tiekos metų įvairiausių istorinių pakitimų, okupacinių smegenų plovimų, prievartų ir ekonominių perversmų sunku įsivaizduoti LLA programoje numatomą politinę Lietuvos raidą, jos vietą Europoje ir vystymosi galimybes. Viena galime tvirtinti - vidinis tautos saugumas būtų išlaikytas ir nė viena valdžia nedrįstų remtis menama demokratija!

Kiekvieno laikotarpio istorikai teigia, jog istoriją "daro" ne žmonės, gyvenantys kartu su įvykiais, bet istorikai - jau po tam tikro laiko. Tarkime, jie teisūs. Bet iki šiolei LLA nesulaukė tinkamo istorinio įvertinimo.

Matydami būtinybę suteikti LLA veiklai ir politinę galią, vadai kuria Lietuvos Gynimo Komitetą. Tai jau 1944 m. vasara, nors pasiruošimai ir diskusijos ta tema vyko daugiau negu pusmetį. LLA organizacinio štabo Kauno apygardoje vyko pagrindiniai pasiruošimai sutikti atsiritantį frontą. Ligi to laiko visi LLA nariai buvo laikomi kariais, kurie patys rūpinosi ir ginklais, ir apranga, ir maistu. Vyko reorganizacija - padalijimas į aprūpinimo ir veiklos dalis. Pirmieji kaupė ir skirstė ginklus, maistą, drabužius, ruošė slėptuves, antrieji būrėsi į vanagų rinktines - ruošėsi ginkluotam pasipriešinimui.

Daug sumaišties ir nesusipratimų kėlė Vakarų propaganda. Nevienodai suprasdavome Vakarų pažadus: "sovietams nebus leista pasilikti Lietuvoje, dar pakentėkite..." ir pan. Net gen.Pečiulionio ruošiamame LLA biuletenyje prasmukdavo pernelyg optimistinės gaidelės, kurios teikdavo nerealių, klaidinančių vilčių. Vadams ir štabų darbuotojams atsirado daug nenumatyto darbo. Buvo ieškoma žmonių, kurie galėtų vykti į Vakarus įvairių ryšių užmegzti. Priartėjus karo veiksmams, pasinaudodami susidariusiu sąmyšiu, keli paskirtieji išvyko į Vakarus. Tuo pačiu laiku buvo griežtai nurodyta visiems LLA kariams likti savo vietose. Frontui pasiekus Kauną, iš pradžių kiek sutriko štabų veikla. Kai kam teko ne vieną kartą kirsti ugnies liniją.

Prasidėjo naujas pasipriešinimo laikotarpis, pareikalavęs atitinkamų sprendimų. Ypač po LLA vado Kazimiero Veverskio žūties 1944 m. pabaigoje tas tapo būtina. Nemaža pirmųjų LLA narių buvo suimta, o dalis jų ir sušaudyta. Teko visą pogrindį, tuo pačiu ir ginkluotą pasipriešinimą pertvarkyti. LLA kūrė pradžią ir sudarė branduolius tolimesnei kovai vystytis.

Minėdami šiuos įvykius, prisimindami LLA, jos žūtbūtinę kovą su okupantais, negalime pamiršti šios karinės organizacijos ideologų, nusakiusių būsimos atstatytos nepriklausomybės pagrindus aiškiai išdėstytoje programoje. Vienas jų - Pranas Veverskis.

"LLA yra tautinė, karinė ir politinė organizacija..." Visa programa grindžiama be filosofinių- sofistinių pasiūlymų bei demagoginių samprotavimų. Tarsi kirviu nukerta - "buvusias grupines, partines ir kitokias nesan-taikas LLA pasmerkia ir susiskaldymui partijomis nepritaria..." Tiems, kurie dabar vadina save politikais, vertėtų susimąstyti!

Laikas nenumaldomai retina mūsų gretas ir tenka palikti idealus, už kuriuos tiek aukų sudėta! Tas pats laikas keičia žmonių nuomones ir požiūrius į idealus. Ką jau kalbėti apie kartas, kurios skiriasi keliais dešimtmečiais... Mums, LLA veteranams, norėtųsi, kad mūsų idėjos ir pastangos, skirtos kovai už nepriklausomybę, neliktų atsitiktiniu straipsneliu paraštėse, bet užimtų deramą vietą Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje. Kol kas ir patys istorikai neturi aiškios nuomonės apie LLA ne tik dėl duomenų stokos, bet ir dėl politinių sumetimų. Tai kelia nuostabą ir nuogąstavimus būti visai pamirštiems ir žūti istorijos vingiuose. Būtina šią istorijos spragą užpildyti ir įvardyti LLA veiklos mastą ir svarbą organizuojant pasipriešinimą žodžiu ir ginklu bet kokiai okupacijai!

Siūlome šios dienos LLA suvažiavimui kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir paprašyti paaiškinti, kodėl jis vetavo Seimo priimtą įstatymą dėl 1941-ųjų birželio Sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės sudarymo, kaip Lietuvos Nepriklausomybės tęstinumo, faktą.

Visų LLA karių, kurių jau nėra tarp mūsų, ir tų, kurie dar gyvi, vardu

Organizacinio Lietuvos Laisvės Armijos štabo ryšininkas
Andrius Rondomanskis
atsakingas už spaudą 
Kęstutis Pluščiauskas