PAMINĖTA VYTAUTO APYGARDOS VADO BALIO VAIČĖNO-PAVASARIO ŽŪTIS
Prieš penkiasdešimt metų, 1951 m. balandžio 11 d., Strazdų kaime (Ignalinos r.) žuvo septyni Lietuvos partizanai. Tarp jų-Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris.
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo aktyvus jos narys. Daug prisidėjo organizuojant ir statant Šaulių sąjungai namus Obeliuose. Jam talkino Povilas Žagūnas, Juozas Dručkus iš to paties Vaičėnų kaimo. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus, bet vokiečiams tarnauti atsisakė.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, nuo degina-
□Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas
□Prie paminklo žuvusiems partizanams 1951 04 10 Strazdų k. likę gyvi Vytauto apygardos partizanai.
mų sodybų paraudo Lietuvos dangus. Drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai organizavosi į partizanų būrius. Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, pusbroliais Baliu ir Vytautu Dručkais organizavo partizanų būrį, vėliau peraugusį į Vyties kuopą, kurioje buvo iki šimto partizanų. Vyties kuopa priklausė Vytauto apygardos Lokio rinktinei.
1945 m. gruodžio 26 d. Balys Vaičėnas dalyvavo Antazavės šilo (Zarasų r.) kautynėse, kuriose buvo nukauta daugiau nei pusantro šimto okupantų kareivių.
1945 m. gegužės 2 d. žuvo Balio Vaičėno bendražygis, vienas iš organizatorių kuriant kovos struktūras, Vyties kuopą Balys Dručkus. Tą pačią dieną stribai sudegino Balio Vaičėno namus.
Balys Vaičėnas su Vyties kuopa apsistojo ir įsitvirtino Obelių šile. Saugumo daliniai tai žinojo, bet pulti nedrįso, tik 1945 m. liepos 13 d. įgula, pasitelkusiį pagalbą žygio kariuomenę, apsupo mišką, kuriame įvyko kautynės. Buvo sužeisti trys partizanai. Po šio mūšio Balys Vaičėnas savo dienoraštyje rašė: "Mes laimėjome trumpą mūšį, bet dar nenugalėjome sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose - viltis, kad ją sugriausime". Šios ir kitos kautynės okupantams parodė, kad su partizanų jėga reikia skaitytis.
Šauni pergalė pakėlė partizanų dvasią, stiprino ryžtą. Kita vertus, visiems tapo aišku, kad mirtis nuolat šalia. Gal tokių minčių skatinamas Balys Vaičėnas, įsikūręs naujojoje vietoje (Dusetų girioje), parašė testamentą: "Kiek daug jau mes esame netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk jau laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis pastojo jiems kelią. Jeigu man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai rašau testamentą. Gal tai juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejo, pasiims, kai mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet... Tebeturiu aš turtą, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi".
Balys Vaičėnas veikė Rokiškio, Zarasų, Utenos apskrityse, Latvijos teritorijos pietinėje dalyje. 1946 m. rudenį kariuomenė su stribais apsupo paruoštą bunkerį "Tvirtovė". Dengdamas atsitraukimą žuvo Stasys Klingys ir buvo sunkiai sužeistas Balio Vaičėno brolis Bronius. 1947 m. sausio mėn. jis pateko į pasalą ir žuvo Latvijos teritorijoje.
1948 m. lapkričio 18 d. Vytauto apygardos darbui stiprinti Balys Vaičėnas pakviečiamas dirbti štabe ir paskiriamas propagandos ir agitacijos skyriaus viršininku. Lokio rinktinė tampa kovingiausia ir pavyzdingiausia tarp rinktinių. 1948 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr.28 Balys Vaičėnas skiriamas Lokio rinktinės spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Leidžia ir redaguoja laikraštį "Sutemų keleivis". 1950 m. paskiriamas Vytauto apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Kartu tapo ir apygardos vado pavaduotoju, išrenkamas apygardos partizanų karo lauko teismo pirmininku. 1951 m. sausio 26 d. Balys Vaičėnas-Pavasaris paskirtas Vytauto apygardos vadu ir Šiaurės Rytų srities vado pavaduotoju. 1951 m. pavasarį pakviečiamas į susitikimą Strazdų kaime su Šiaurės Rytų partizanų vadovybe aptarti tolimesnių partizanų veiksmų esamomis sąlygomis. 1951 m. balandžio 10 d. Balys Vaičėnas atvyksta į Strazdų kaimą, į Jono Čibiro sodybą kartu su Vytautu Dručkumi-Šernu (Džiugo štabo nariu), Alfredu Garneliu-Čigonu (Džiugo rajono vadu), Vladu Juozapavičiumi-Sakalu (Šventosios štabo nariu), Jeronimu Bulka-Gintaru (Lokio rinktinė).
Į susitikimą MGB agentas Juozas Buika (dabar kunigauja Baltarusijoje! - red.) atvedė smogikus. Sodyba buvo apsupta kariuomenės, kuri padegė ūkinį pastatą kartu su gyvuliais. Prasiveržti - jokių galimybių. Balys Vaičėnas-Pavasaris įsakė kautis ir nepasiduoti. Kaip pasakojo Juozo Čibiro dukra, Balys Vaičėnas-Pavasaris, matydamas žūstančius draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamą dainą "Sudie, pavasari malonus, sudie, pavasari gražus". Sužeistas vadas dainavo tėvynės laukams, savo 35-ajam pavasariui. Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai. Kulkos suvarpė jų kūnus, bet sušaudyti jų kovos idealus, viltį, tikėjimą ateitimi okupantai buvo bejėgiai.
Iš gausios Vaičėnų šeimos liko tik viena Emilija Vaičėnaitė, pasiaukojusi brolio idėjoms.
Balys Vaičėnas-Pavasaris po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Andrius Dručkus
