ĮŽANGA
Šios knygos puslapiuose noriu sugrįžti į praeitį, į tą netolimos mūsų istorijos laikotarpį, kurį savo krauju rašė partizanai - mano broliai, draugai, kaimynai. Aprašyti tai, ką dar prisimenu, ką papasakojo tėvai, kaimynai, artimieji, ką radau partizanų dokumentuose ir buvusiame KGB archyve.
Po 18 metų grįžęs iš kalėjimų, lagerių ir tremties bandžiau rinkti žinias apie savo žuvusius brolius-partizanus Antaną Kvedarą-Tautvydą ir Stasį Kvedarą-Jaunutį, bet tuo metu žmonės nenoriai kalbėjo ir mažai ką sužinojau apie jų partizaninę veiklą ir žuvimą. Tik Sąjūdžiui prasidėjus, atsirado galimybė daugiau sužinoti apie brolius ir kitus mano krašto partizanus. Keletą dokumentų apie brolį Antaną-Tautvydą gavau iš “Laisvės kovų archyvo” redakcijos. Prieš trejetą metų gavau leidimą naudotis Lietuvos Ypatingojo archyvo bylomis ir suradau labai daug istorinės medžiagos apie partizaninę veiklą Kėdainių rajone 1944-1954 m.; apie visiškai slaptus KGB sekimo ir puolimo planus prieš veikiančius partizanų būrius, apie agentų ir informatorių verbavimą, jų pranešimus KGB tarnyboms ir kt.
Padėdamas tvarkyti išlikusio “Prisikėlimo” apygardos partizanų archyvo dokumentų kopijas (Tremties ir Rezistencijos muziejus Kaune), radau daug reikšmingų žinių: kautynių aprašymus, partizanų Karo Lauko Teismų (KLT) nuosprendžius šnipams, agentams ir išdavikams, išdavikų tardymo protokolus ir daug kitų žinių apie partizaninę veiklą.
Suradau ir keletą buvusių partizanų, jų ryšininkų ir daug žmonių, prisimenančių netolimos praeities partizanų gyvenimą.
Kad tai, ką radau archyvuose ir sužinojau iš tų laikų gyvų liudininkų pasakojimų, neliktų užmarštyje ir nors iš dalies išsipildytų žuvusių partizanų svajonė - nebūti užmirštiems ir jų archyvuose išsaugoti partizaninės kovos dokumentai būtų paskelbti laisvoje Lietuvoje, šia knygele bandau tai padaryti.
Partizanai dokumentus rašė bunkeriuose, prie žvakės ar žibalinės lempos šviesos, drėgmėje, šaltyje, pavojuose. Archyvai, partizanams patekus į KGB rankas, buvo perkeliami į kitą vietą. Metai iš metų, tai tęsėsi visą dešimtmetį.
Aprašau tik man gerai žinomą Kėdainių krašto dalį: Pernaravos, Josvainių, Krakių, dalį Dotnuvos, Grinkiškio, Gudžiūnų ir Vosyliškio buvusių valsčių ribose.
Ten, kur partizanų aprašomi įvykiai, KGB archyvų dokumentai ir gyvų liudininkų pasakojimai nesutampa ar vienas kitam prieštarauja - palieku aiškintis būsimiems Lietuvos istorijos tyrinėtojams.
Mano peržiūrėtų kelių dešimčių bylų LYA archyve ir truputį mažiau partizanų archyvuose susidarytų keliolika tūkstančių lapų. Manau, kad galiu pasakyti savo nuomonę apie minėtų dokumentų patikimumą, tikslumą.
Partizanų archyvų dokumentai patikimiausi, nes pranešimus, kautynių aprašymus vaizduoja atvirai, neslepia žuvusiųjų, sužeistųjų skaičiaus, ginklų, turto, dokumentų praradimo. Gal tik vėliau rašytuose dokumentuose, po 2-3 metų senumo kautynių aprašymuose padaromos mažos klaidos.
KGB dokumentuose ataskaitos, pranešimai, planai rašomi su grifu “Slapti” arba “Visiškai slapti”. Ten irgi rašoma, mano manymu, beveik tiesa, tik neminimi savi nuostoliai, žuvusiųjų, sužeistų skaičius, ginklų praradimas. Galbūt tai aprašoma kitose ataskaitose, kurių man neteko skaityti. Tik originaluose, ranka rašytuose raportuose kartais paminėti žuvę karininkai, bet vėlesniuose dokumentuose jau neminimi.
KGB agentų, informatorių pranešimuose būna daug melo, išsigalvojimų, neatitinkančių vėliau rastos informacijos. Kartais, atrodo, pateikia sugalvotas istorijas. Agentai tai darė, matyt, norėdami įsiteikti savo darbdaviams, o dar kiti, turintys sąžinę, pateikdavo klaidinančias žinias. Dauguma KGB agentų išpasakodavo net menkiausias smulkmenas apie duotos užduoties įvykdymą.
Gyvų liudininkų pasakojimai apie tą patį įvykį būna panašūs arba labai skirtingi. Susumavus viską - pasakojimus, vienos ir kitos pusės dokumentus - galima priartėti prie aprašomo įvykio tikrovės.
Šioje knygelėje ypač noriu pabrėžti informatorių, skundikų, KGB agentų išdavikišką darbą, kuris padėjo okupantams greičiau sunaikinti partizaninį sąjūdį Lietuvoje.
Partizanai ir ryšininkai žinojo, kad buvo agentų ir informatorių, bet kad jų buvo tiek daug ir net įterptų į partizanų būrius, jie, matyt, neįsivaizdavo.
Išdavikais, skundikais tapdavo artimi kaimynai, partizanų rėmėjai, ryšininkai, buvę idėjos draugai, net broliai partizanai. Labai liūdna pripažinti, kad tai daugiausia buvo lietuviai. Gal tik galime pasiguosti tuo, kad ir tarp dvylikos Kristaus apaštalų vienas buvo Judas, o Lietuvoje gal mažiau jų buvo?...
Nebūdamas istorikas ar tyrinėtojas, susilaikau nuo platesnių komentarų, apibendrinimų, išvadų - skaitytojui pateikiu faktus, dokumentus, jų vertimus, gyvų liudininkų prisiminimus.
Visi KGB pranešimai, ataskaitos, raportai, agentų-skundikų pranešimai rašyti tik rusų kalba, todėl vertimuose vartoju tikrąją žodžių prasmę. Čekistams tikriausiai buvo privalomas žargonas, kurį jie naudojo net suimtųjų tardymo protokoluose. Jiems, pavyzdžiui, sakoma: “Aš buvau partizanų būryje”. Jie rašo: “...buvau banditų gaujoje” ir t.t. Todėl versdamas iš rusų kalbos dokumentus, žodžius banditai - verčiau - partizanai, banda - būrys, glavarj - vadas, osviedomitel - skundikas, informatorius.
