POVILO LIGEIKOS PRISIMINIMAI APIE BROLĮ ANTANĄ-PERKŪNĄ
□Antanas Ligeika-Perkūnas
Antanas Ligeika-Perkūnas, g.1923 m. Leonavoje, Tytuvėnų r., gyveno Godų vls., Grinkiškio vls. Užėjus okupantams 1945 m. pavasarį išėjo partizanauti. Stovykla buvo Bargailių pelkėje prie Praviršulio ežero. Vaclovas Gudaitis-Rasas, Antanas Ligeika-Perkūnas ir Balandis grįždami užėjo pas Balinskus Gedraičių k., kurie palaikė ryšius su partizanais, ir jie užtikrino, kad apylinkėje ramu. Grįžę į stovyklą nuramino draugus, kurie jau ruošėsi išsikelti. Paryčiui stovykla buvo apsupta. Per mūšį žuvo keturi partizanai: Norkus, Skaburskas, Jaščiolda ir Antanas Ligeika. Žuvę partizanai buvo palikti neva dėl sužeisto NKVD kapitono.
Skabursko mama (tikriausiai ne viena) pasiekė stovyklą, bet sūnaus paimti neįstengė. Grįždama žymėjo kelią, lauždama medelių viršūnes.
Pelkei užšalus, Antano sesutė Joana ir Antano mergaitė Mikasė Gurčinaitė su partizanais Antanu Brazausku-Žaibu iš Paberžių ir Kazimieru Laužiku-Briedžiu iš Čerkosų k. pagal Skaburskienės atžymas surado kelią į stovyklą ir keturis žuvusius. Atpažinę Antaną, pralaužė ledą, nuplovė griaučius ir parnešę į tėviškę kieme po kryžiumi palaidojo. 1972 m. naktį slapčia Antano palaikus perlaidojo į Pašušvio kapinaites.
Likusius tris žuvusiuosius palaidojo partizanai. Deja, laidoję partizanai irgi žuvę, atrasti tų kapų nepasisekė.
Už išdavystę Balinskus ir sūnų partizanai nubaudė.
Povilas Ligeika
Šiauliai, 2000 m.
