KĘSTUTĖNŲ PATRIARCHAS

Petras Girdzijauskas

□ Petras Girdzijauskas įteikia P.Paulaičio Vyčio Kryžiaus ordiną jo pusbroliui bendražygiui P.Gervyliui


Skiriu 95-osioms Petro Paulaičio, stačiusio LL kovos sąjūdžio pamatus, gimimo metinėms.

1958-1959 m. žiemą pačiame Dubravlago centre Javase traškėjo tvoros. Per pačius šalčius sutriko sveikata. Jau antrą savaitę karščiavau. 11-ojo konclagerio ligoninė antibiotikų neturi, o be jų nėra vilties išsigelbėti. Artimiausi draugai niekuo negali man padėti. Greit bus supiltas dar vienas kauburėlis nesuskaičiuojamam Dubravlago kapinyne.

Iš nelemtos ligoninės guolio lyg per rūką žvelgiu į veidą ir stengiuosi atsiminti jo vardą ar slapyvardį, mėginu atkurti dešimtmečio senumo įvykius. Taip. Lapgirinė, Kęstutėnų vadas Merkys...

- Aš - Petras Paulaitis, - prisistato svečias ir padeda ant spintelės paviržį, pataria būtinai suvalgyti ir dar - išganingojo penicilino buteliukų krūvelę. -Tu dar jaunas, ir sveikas reikalingas Nepriklausomai Lietuvai. Mes prisiekėme jai tarnauti ir grįšime jos išlaisvinti,- ramiai, įtaigiai dėstė, tarsi nebūtų žiemos speigo, Dubravlago ir katorgos.

Per kitas dvi savaites "atsistojau ant kojų", išrašė iš ligoninės.

Petrui Paulaičiui buvo skiriamas ypatingas emgebistų dėmesys. Jam buvo uždrausta dirbti konclagerio gamyklos cechuose, kur žiemą nekamuoja šaltis ir darbas lengvesnis. Ši jų nuostata buvo užrašyta ant jo asmens bylos viršelio: "Ispolzovatj tolko dlia vniešnich rabot". Jų kalboje tai reiškė: "iš lėto sunaikinti".

Šis silpnos sveikatos žmogus rūpinosi aplink jį esančių dvasios kovingumu, pasipriešinimo organizavimu.

-    Nė akimirkai negalime užmiršti, su kokiu stipriu ir klastingu priešu turime galynėtis, - kartodavo jis.

Labai mėgo ir sugebėjo bendrauti su jaunimu, kurio Dubravlage padaugėjo po Vengrijos įvykių. Jis buvo mažakalbis, tačiau įdomus pašnekovas.

Baigėsi šalta žiema. P.Paulaitis kasdien dirbo sunkius darbus už zonos. Aš dirbau zonoje - katilinėje peleniumi. Mano pareigos iškuopti iš rūsio pelenus ir anglis, išžertas iš pakurų. Darbas nuodingas, bet prestižinis, nes už vieną darbo dieną skaičiuodavo tris.

Vasaros karščiai įsisiautėjo, prie jų prisidėjo katilinės rūsio karštis, kai tame be ventiliacijos pragare išžeria pakuros turinį, įkaitusį iki kelių šimtų laipsnių. Jį išvežti galima tik užpylus šaltu vandeniu. Vanduo, patekęs į tokią krūvą, sproginėja virsdamas garais. Veždavome mediniu karučiu, kuris nuolat užsiliepsnodavo.

Kartą greta manęs išdygsta prižiūrėtojas ir, pasiteiravęs pavardės (ji jiems buvo labai sudėtinga, bet kol neištardavo kaip reikia, sakydavau, jog tokio čia nėra), įsako nusiprausti katilinės duše, nes kviečia pats konclagerio viršininkas kpt.Baronin. Prausiuosi neramia širdimi, nes dėl gerų dalykų čia nekviečia. Veda mane į gyvenamąją zoną, kurioje yra jo rezidencija. Be kliūčių pristato tiesiog į kabinetą. Ten sėdi lagerio viršininkas ir karininkas pulkininko antpečiais. Pastarasis be įžangos užsipuola mane, kodėl aš, diplomuotas statybininkas, slepiuosi pelenyčioje.

-    "Prikaz načalnika - zakon dlia pačinionovo" ("viršininko įsakymas -pavaldiniui įstatymas"),- išpoškinu jų mėgiamą frazę.

Tada lagerio viršininkas paaiškina, kad inžinierius Valiušaitis atliko bausmę ir išvažiavo, ir aš dabar esu vienintelis diplomuotas statybininkas. Teks rytoj perimti statybą ir Naujiesiems metams ją pabaigti. "Priduosi Naujiesiems, išleisiu namo",- užviršijo pulkininkas. Mažiausiai tikiu tuo keikūnu ir jo pažadais. Suprantu, kad prapuolė mano "gerasis" darbas.

Petras Paulaitis kaip tik dirba išorinių darbų brigadoje, kurią įsakyta man perimti. Jo sveikata visai pašlijusi. Galvojame, kaip pataisyti padėtį. Pasiūlau likti gyvenamojoje zonoj ir ilsėtis, nes prasidėjo statybų baigimo šurmulys. Žmonių brigadon pridėjo keleriopai, tad gal "kūmas" ir skundi-

□ P.Paulaičio pirmoji vadavietė, redakcija ir spaustuvė

□ Petras Gervylius su P.Paulaičio Vyčio Kryžiumi prie paminklinio akmens pirmoje vadavietėje

kai nesusigaudys kur kokie darbininkai. Petras prašo palikti jį bent brigados patalpų prižiūrėtoju. Darbas vietoje, nereikia eiti į nesibaigiančias rikiuotes prieš darbą ir po jo, klampoti rudeniniu purvu ir žiemos speigu į statybas. Jis pasiryžta sustiprėti be ligoninės. Petras rūpinasi brigados ūkiu, prižiūri mane. Jam kelia rūpestį tas pulkininkas iš Gulago vyriausios valdybos, su kuriuo man kasdien tenka bendrauti darbe.

Turiu du tiesioginius prižiūrėtojus-globėjus: Merkį ir pulkininką bei trečią netiesioginį - majorą "Kūmą" su grupe skundikų.

Keikūnas pulkininkas mūsų statybininkų brigadą perima savo žinion ir uždraudžia konclagerio administracijai kištis į jo reikalus. Šią nuostatą, kaip paslaptį, sužinau iš dispečerio. Tai palengvina P.Paulaičio padėtį, nes bent laikinai jis liks statybininkų brigadoje. Tačiau netrukus pulkininkas, aptaręs gamybinius klausimus, manęs teiraujasi, kas tas Paulaitis ir kur jis dirba, kad juo taip domisi majoras.

Silpnas senukas, aiškinu pulkininkui, jausdamas, kad baigsis bloguoju šitas reikalas. Mokslus baigė Romoje, mokytojavo Ispanijoje, moka italų, ispanų, vokiečių, rusų (pridedu anglų ir prancūzų) kalbas.

Tačiau ši tirada pulkininkui įspūdžio nepadarė.

-    Ką jis veikė pas banditus? - užriko pulkininkas.

-    Buvo apygardos propagandos skyriaus viršininkas, leido laikraščius, redagavo statutą, - atšoviau nedelsdamas (juk visa tai majoras gerai žino).

-    Nešaudė?

-    Ne, net ginklo nenešiojo, - patvirtinau.

Stojo nejauki pauzė. "Tegul būna tas senukas ten, kur tu jį paskyrei".

Po mėnesio Petro sveikata pastebimai pagerėjo. Jis vėl pilnas idėjų, kurias realizuoti privalu man.

Mūsų brigadoje pusė tūkstančio darbininkų, iš kurių daug katalikų. Zonoje penki kunigai. Merkys duoda nurodymą į vieną sekciją sukelti visus katalikus (tai mes nepastebimai padarome), kad kunigai galėtų joje aukoti mišias. Prieš darbą ir po jo ši sekcija tampa slapta bažnyčia, nes kasdien aukojamos penkerios mišios.

Merkys man draudžia duoti darbo buvusiems partizanams. Sutinku, kad statybvietėje darbų jiems neskirtų (gerai, kad jų tik trys), nors užmokestis bus išrašytas.

Petras (Merkys, Aidas) pasipriešinimo veiklą plėtojo tarp visų koncla-gerio lietuvių (ne tik mūsų brigadoje). Jis neišdavė principų, kuriuos buvo išdėstęs "Lietuvos atgarsiuose" "Į reformuotą demokratiją". Jaunimą ragino tęsti kovą iki pergalės. Išmušus Laisvės varpui, jungtis į partiją "Už reformuotą demokratiją" ir atstatyti Lietuvos valstybę.

Būta ir kuriozų: statomame miestelyje buvo paskirti butai ir aukštiems Gulago karininkams. Prieš Naujuosius metus karininko žmona apžiūri būsimą butą. Lydžiu ją ir aiškinu patogumus. Su manimi pulkininkas keikūnas.

Rodau: "virtuvė, vonia, tualetas", demonstruoju prietaisų veikimą.

-    Prie virtuvės šikinyčia! Dieve, Dieve, pasaulio pabaiga - prie virtuvės šikinyčia! - vaitoja pulkininkienė.

-    Nesistebėk, jie visi iki šiol gyvena žeminėse, - paaiškina pulkininkas Golovanovas. Šio keikūno du trečdalius kalbos sudarė keiksmažodžiai. Jis buvo praėjęs frontą nuo Maskvos iki Berlyno. O ir mano sprendimus palaikė gal todėl, kad nuo fronto laikų nekentė čekistų.

Pastatus perduoti pavyko iki 1960 m. sausio vidurio. Pulkininkas-keikūnas savo pažadą ištesėjo - aš išvažiavau Lietuvon. P.Paulaitis liko statybininkų brigadoje.

* * *

1999 m. birželio 18 d. minėjome P.Paulaičio-Aido, Merkio 95-ąsias gimimo metines Jurbarke. Bažnyčioje ir kultūros rūmų salėje žmonių susirinko nedaug, bet smagu, kad buvo nemažai jaunimo. Jie domisi Kęstutėnų kariu, paskyrusiu gyvenimą kovai su okupaciniu režimu.

Man teko garbė įteikti Vyčio kryžiaus ordiną artimiausiai giminei ir bendražygiui P.Gervyliui. Minėjimas iš Jurbarko persikėlė į kaimą prie pirmosios Merkio vadavietės. Bendražygiai prisimenė pirmąsias spaustuves, bunkerius.