LABANORO GIRIOS (KIAUNELIŠKIO) KAUTYNĖS
Šiemet sukanka 50 metų nuo 1945m. kovo 11-14 dienomis įvykusių didžiausių šiame krašte partizanų kautynių su NKVD kariuomenės daliniais. Spausdinami liudininko partizano J.Aldusevičiaus užrašyti prisiminimai ir istoriko-kraštotyrininko V.Striužo apibendrinimai. Yra panaudota ir žurnalisto A. Šiukščiaus KGB (NKVD) archyvuose rastų faktų.
1944m. rugpjūčio mėn. prasidėjo pirmoji mobilizacija į rusų kariuomenę, kurioje niekas nenorėjo tarnauti. Nutarėme slapstytis pavieniui savo namuose, įsirengdami nedideles slėptuves. Gavę žinių apie gaudomus vyrus, greit vieni kitiems pranešdavome. Rugsėjo-spalio mėnesiais Krivasalio, Bendrovės ir kitų kaimų vyrai įkūrėme bunkerį Siubiškio (Strazdiškio) miške. Mūsų buvo 30 vyrų būrys. Vadovavo psk. Antanas Krinickas-Romelis. Maisto neturėjome. Naktimis eidavome į namus ar pas kitus gyventojus jo parsinešti. Karo ir pokario metais žmonės gyveno sunkiai, bet padėti neatsisakydavo. Visada dar padrąsindavo.
Buvo lapkričio vidurys. Vadas Romelis vienąsyk pranešė, kad skubiai išsikeltume kitur, nes turi priešas pulti. Rusų kariuomenės įgula paryčiui puolė, deja, jau tuščią mūsų bunkerį. Pasitraukėme į Kiauneliškio mišką, šiškiniečių Margio bunkerį, kurio būriui vadovavo Vytenis-Apolinaras Juršys. Bet tenai buvo mažai vietos: jų pačių buvo apie 50 vyrų. Tad už kelių šimtų metrų vadai nutarė įrengti kitą bunkerį. Tris paras dieną ir naktį sunkiai dirbome, kasėme įšalusią žemę. Paruošėm mišką, pastatėm kampuose stulpus, nutašėm medžius. Bunkerį 2 m gylio, 10x8 m pločio apipylėme 60-80 cm smėlio sluoksniu, apdėjom samanomis, pasodinome eglaites, įrengėme 2 išėjimo angas. Margio bunkeryje buvo šaudymo angos. Mes manėme, kad tokias angas kautynių metu gali užpilti žemėmis. Aplink bunkerį iškasėme ir tranšėjas. Vienas sargybinis stovėdavo šalia, kitas - už 200-300 metrų. Bunkeris apšildomas; krosnis įrengta, kaminas. Kūrendavome tik naktį. Tačiau išlikti nepastebėtiems buvo sunku. Susidarė apie 60 partizanų būrys; prisijungė 20 vyrų iš Molėtų, Anykščių rajono. Būrys buvo gerai ginkluotas, turėjome 4 ar 5 kulkosvaidžius; 2 čekiškus, vokišką, rusišką "Petelnę", šautuvų ir daugybę šovinių. Aš turėjau vokišką, kurį pats susitaisiau. Į mūsų bunkerį vėliau atvyko vokietis partizanas Richardas. Įdomi jo istorija. Drauge su kitu vokiečių karininku slapstėsi už Labanoro, vieno tvarto palėpėje. Turėjo du kulkosvaidžius. Kartą pro jų namą važiavo 12 automašinų rusų. Vokiečiai pradėjo šaudyti ir daug nukovė. Richardo draugas žuvo, o jis pats pabėgo ir vėliau į štabą, pas mus pateko. Richardas buvo draugiškas, kalbėjo keliomis kalbomis. Sakydavo: "Neturiu nei tėvų, nei giminių - Lietuvoje aš gyvenu ir kartu kovosiu."
Save vadinom "Vanagais". Tikslas buvo - laikytis. Rinktinės štabas buvo Labanoro girioje, Paluknyje. Iš ten žinias atnešdavo vadas Romelis; gaudavo iš štabo kasdien naują "parolį." Mūsų bunkeryje buvo 3 skyriai Skyrininkai: psk. Vladas Šerėnas, psk. Juozas Menčinskas, Erškėtis.
Kovo 10 dieną išgirdom Vosiuliškės kaime, už kokių 3 km šaudant. Vakare nuėjusi žvalgyba apklausinėjo žmones. Sako, lyg ir telefonistai: dėžių prisivežė, kabelių, izoliatorių. Iš tikro tik ant viršaus šitaip prikrauta, o viduj-šoviniai, vaistai, tvarsčiai, bet tuo metu nesupratom. Kaip ir nusiraminom. O tas po karo likęs vokietis lyg nujausdamas pasakė: "Ruskis šaudo šaudo, aš pripratęs, kare buvau - ryte bus čia." O dar prieš kelias dienas sargybinis matė keliu nuo Kiauneliškio į Vosiuliškę važiuojant rogėmis 3 žmones: du baltais kailiniais, rusų įgulos, ir vieną juodai apsivilkusį. Juodasis rodė į mūsų pusę. Kitą dieną virš bunkerių pasirodė lėktuvas.
Aš buvau virėjas. Kovo 11-osios ryte, gal 4-ą valandą, užkūriau ugnį; ruošiau pusryčius. Tik išgirdau pokšt - šovė į bunkerį; pradėjo daugiau šaudyti Draugui Balanui-Broniui Avižieniui ir sakau: "Dabar tai pavalgėm, sotūs." Na ką, įbėgom bunkerin. Visi sukilę, kas buvo, ir į apkasus. Kas ką turi, tas ir duoda, pliekia, šaudo. Čia jau rusai matos, puola kariuomenė. Toks slėnis priešais buvo. Kai tik rusai įbėga, tai mūsiškiai kai duoda - anie nebesikelia iš šito slėnio. Kapoja, šaudo, o šalta, sniego buvo priversta. Pušelės nuo kulkosvaidžių tik virsta. Sakau, Antanai, dabar laikykis. Neatsilik nuo manęs, aš jau rausiu, mums vietos nėr. Buvo apsupta iš trijų pusių. Iš šitos pusės puola, o šiškinių Margio bunkeris toliau, už 300 metrų. Mūsų - Kauno bunkeriu vadinosi. Ant miško kvartalinių sunkieji kulkosvaidžiai pastatyti. Rusams buvo klaidingos žinios perduotos, kad mūsų 400 yra. Iš tikrųjų tiek ir
buvo, bet 200 partizanų buvo už keliolikos kilometrų, prie rinktinės štabo, Palsodės miške — 100, ir mūsų Margio ir Kauno bunkeriuose apie 120. Tad mus ir puolė apie 500 rusų. O kitą dieną pasipildė ir susidarė per 2 tūkstančius, gal ir daugiau.
Tai, sakau, Antanai, reikia bėgti. Aš švarką palikau, apsivilkau vatiniu. Ir pro vieną angą kyšt galvą - zvimbia tik kulkos, paskui pro kitą angą bėgau, šliaužiau pakalnėn. Žiūriu - vienas jau guli, nejuda. Toliau šliaužiu. Vienas sužeistas. Jonai, sako, pribaik mane. Na, pribaigt ne štuka, aš turiu kuo pribaigia. Vis dėlto galvoje turėsiu savo draugą, nežinia, koks likimas būtų buvęs. Šliaužiu tolyn, ten pasidarė didesnė uždanga. Aš susiriečiau ir bėgt pakalnėn. Kiti jau buvo nubėgę, aš vienas likęs, o kurie likę apkasuos, tai šaudos. Žiūriu - kareivis su kulkosvaidžiu. Ir aš nespėjau sudribti - perkirto. Sukapojo kumpius ir per kaulus. Tik nudegino. Na ir numetė mane ant sniego. Nugriuvau, anas irgi guli, sujudėsi - duos. Kareivis permetė kulkosvaidį į bunkerį. Aš koją pajudinau - juda, užkaito tik visa. Rusas antrą perbėgimą padarė. Aš pasikėliau ir raistan. Raistelin įbėgu - randu savo draugus. Tenai toks slėniukas: karklai, pušynas. Kai pylė nuo dviejų kvartalinių mums ugnis, apsupo nuo ežeriuko. Ale duoda, tik žybsi ugnys karkluose. Kelias serijas subruko ir nutilo. Mes pasikėlėm ir bėgom. Persikėlėm per tokį kalniuką, per raistą, į Gatakiemį, per ežerą. Ten ant skrebų užbėgom. Kai bėgom pro Margio-Vytenio bunkerį įspėjom juos, kad bėgtų, neatsilaikysim. Ten buvęs Tigro rinktinės štabo viršininkas Kirvis atsakė; "Šaudymo angos yra, ar neatlaikysim stribų puolimo?" Būrio vadas Vytenis: "Norim su rusais pasišaudyti." Kauno bunkerio ginti liko 12-15 partizanų. Negalėdami atsilaikyti, iš apkasų subėgo į bunkerį. Pralaužus viršų, rusai metė granatas. Nespėja įmesti, kaip partizanai jas išmeta lauk, ir jos sprogsta lauke. Saldutiškio saugumo Itn. Maksimovas vėliau kalbėjo man: "Pasakyk, kokie drąsūs žmonės ten buvo, metam granatas, o jie išmeta laukan ir susprogdina?" Tačiau kova buvo nelygi, ir visi likę Kauno bunkerio partizanai žuvo. Aptilus kovai prie šio bunkerio, rusas leitenantas, gal pamanęs, kad visi žuvę, lindo vidun. Iš vidaus, likęs gyvas kažkuris partizanas kakton nušovė.
Labanoro mūšis
Rusams pradėjus pulti, Kauno bunkerio partizanai, iš pradžių manę, kad priešo pajėgos negausios, bandė puldami atmušti; apie 200 metrų rusus atstūmę. Girdėjosi rusų karininkų komandos kareiviams nesitraukti ir pulti Tačiau, įvertinę jėgas, partizanai greitai grįžo į bunkerį. Margio ir Kauno bunkerių partizanai laikėsi iki vakaro. Kovo 11-osios dienos vakare atėjo 200 partizanų pagalbon iš rinktinės štabo 3 būrių. Rado jau visai nusibaigusius. Rusai apsupę, laužus susikūrė ir ilsėjosi Rengėmės lemiamam smūgiui. Ir staiga, prislinkę gal kokių 100 m atstumu, štabo partizanai, daugiausia kulkosvaidžių ugnimi žiebė į nugaras. P.Lipinskio-Baravyko štabo kulkosvaidininko pasakojimu rusai visai nesitikėjo tokio smūgio iš užnugario. Pasinaudoję priešo sutrikimu, partizanai šaudė tiek, kad rusų vėliau išvežė du prikrautus vagonus. Pralaužę apsupimą prie besiginančio Margio bunkerio, partizanai vardais ir slapyvardžiais šaukė ten buvusius draugus. Šiškiniškiai, turbūt pamanę, kad tai stribai, išgavę iš suimtų partizanų jų slapyvardžius. Tikrai, nuo visą dieną trukusio mūšio Vytenio būrio partizanai buvo apkvaitę. Jie pradėjo šaudyti į savus. Vieną saviškį nušovė. Štabo partizanai pasitraukė. Iš visų pagalbon atvykusių žuvo trys. Rusų įgulos vadai iškvietė iš Švenčionių ir Utenos pastiprinimą. Prašė atvežti minosvaidžius, nes "banditų jau neima granatos." Iš Utenos sulaukė 100 pastočių. Po 5 kareivius kiekvienose - iš viso apie 500. Perpus daugiau iš Švenčionių. Rusų pusėje susidarė ne mažiau kaip 2 tūkstančiai kareivių. O partizanų buvo likę visai nedaug, tačiau -narsiausieji Atvykus gausioms priešo jėgoms, štabo partizanai atsitraukė. Kovo 12-osios pavakare minosvaidžiais ir prieštankinėmis granatomis bunkeriai buvo baigti išsprogdinti Žuvo apie 80 partizanų: Margio žeminės Vytenio būrio - apie 60; Kauno žeminės Romelio būrio - apie 15; štabo būrių -
3. Vienas kontūzytas partizanas suimtas. Žuvo Tigro rinktinės štabo viršininkas mjr. Kirvis (pavardė nežinoma), būrio vadas Vytenis-Apolinaras Juršys. Panašus žuvusiųjų skaičius ir NKVD bylose - 82 (kitur 83) partizanai, suimti
2. Tačiau negalima sutikti, kad žuvo ir atseit kartu buvę 6 (kitur 7) vokiečiai. Arba norėta parodyti — štai su fašistais lietuviai susidėję, arba enkavedistai neatskyrė Lietuvos kariuomenės uniforma apsivilkusių partizanų. Tiesa, vienas vokietis Richardas kovojo Romelio būryje, buvo likęs nuo fronto, tačiau jis žuvo vėliau.
Kiek nukauta rusų? NKVD raporte pranešama apie "buvusias nuožmias ir atkaklias kautynes", apie "didelius nuostolius iš mūsų (rusų — V.S.) pusės." Minimas 26-ių kareivių ir stribų skaičius. Tai akivaizdžiai sumažinti skaičiai Pagal liudininkų parodymus, žinomi labai skirtingi faktai - nuo 100 iki 200. Tikėtina, kad ne mažiau šimto, nes patys rusai pripažįsta labai gausius nuostolius. Žuvusius partizanus stribai siauruku nuvežė į Švenčionis. Po trijų dienų užkasė pievoje prie Cirkliškio. 1990 metais pagal tautodailininko J.Jakšto projektą pastatyti metalinis ir ąžuolinis atminimo kryžiai, Rūpintojėlis. Dabar čia istorinis paminklas.
Po mūšio rusai Labanoro kaimuose "košė" kiekvieną pirkią. Rinktinės štabo būriai išsikėlė kitur, skaidėsi į mažesnius, jungėsi su Romelio būrio likučiais. Išdavikus — Joną Dubauską ir apylinkės pirmininką K.Jakutį — partizanai nušovė. NKVD iš agento Šarovo buvo gavę informaciją, kad Labanoro girioje partizanų būriuose yra apie 500 žmonių. Tai panašu į tiesą, bet kautynių vietoje apsupo tik du būrius - apie 120 partizanų. Šarovas - iki šiol dar neišaiškintas asmuo, užverbuotas, padedant jo paties žmonai NKVD Švenčionių viršininko Beriozino.
... Taip baigėsi bene didžiausios šiame krašte partizanų kautynės prieš rusiškuosius okupantus. Liko išsprogdintos žeminės (istoriniai paminklai), apie 100 partizanų kapinynas prie Cirkliškio (toje vietoje stribai užkasdavo ir vėliau žuvusius rezistentus); išliko liudininkų, dar gyvenančių partizanų prisiminimais, nuotraukos. O žmonės dar ilgai prisimins narsuolius lietuvius vyrus, drąsiai sutikusius lemtį, o ne nusižeminimą ir vergystę.
Parengė Valdas Striužas
Prierašas. Pavasario-Leonardo Basio būrys. Įsikūrė 1946m. Iš viso 12 partizanų. 1-as skyrius - 6 partizanai Skyrininkas Putinas-Jonas Balsys (žuvo 1947m.) iš Dainių kaimo, Ceikinių valsč. Veikė dabartinio Ignalinos rajono Ceikinių krašte.
2-as skyrius — 6 partizanai Skyrininkas Plechavičius-Jurgis Dimbelis iš Dimbelių kaimo. Veikė Melagėnų kaime, Švenčionių apyL
1948m. NKVD išsprogdino Darinės žeminę. Žuvo beveik visi Plechavičiaus skyriaus partizanai. Pavasaris-Leonardas Basys žuvo 1950m.
