Tai Juozo Daumanto, tikroji pavardė Juozas Lukša, atsiminimų knyga, trečiojo pataisyto ir papildyto leidimo, išleisto 1984 m. Čikagoje Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti, fotografuotinis variantas.
Publicistinėse apybraižose įamžinti beletrizuoti pokario rezistentu paveikslai iš įvairių Lietuvos vietovių. Knyga nėra istorinis veikalas nei kraštotyrinė studija, tačiau joje atsispindi autentiški skaudžios mūsų praeities fragmentai. Knygos stilius vaizdingas, pasakojimas lakoniškas, todėl ji lengvai skaitoma.
Tai knyga apie Didžiosios Kovos apygardos partizanus. Medžiaga paremta archyviniais dokumentais, partizanų jų rėmėjų pasakojimais. Sudaryta plati svarbiausių DKA įvykių kronika, skelbiama vadovybės struktūra nuo bataliono iki apygardos vadų taip pat apie 4000 partizanų ir laisvės kovų dalyvių sąrašas su trumpais kovotojų biografiniais duomenimis. Pasakojama apie šiandieninį tų įvykių atminimo įamžinimą Ukmergės, Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Jonavos ir kitų rajonų teritorijose.
LAISVĖS VYTIS LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS KARIAI VAKARŲ LIETUVOJE (Kęstučio apygarda)
Kaunas 1999 m.
Markuckytė, Elena, Pilkauskas, Donatas
Kovoję už brangią Tėvynę: Algimanto apygardos partizanų istorija Panevėžys, 2008. Algimanto apygarda - žymiausia, bet trumpiausiai Aukštaitijoje gyvavusi (1947-1950 m.) Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų apygarda. Jos kovotojai pasižymėjo ypač aktyvia partizanine veikla. Išliekamąją istorinę vertę turinčiame albume skaitytojai supažindinami su apygardos struktūra ir žymesnių vadų biografijomis. Atskirus apygardos partizanų kovos ir jų atminimo įamžinimo epizodus iliustruoja privačių asmenų ir muziejų archyvuose išlikusios nuotraukos ir dokumentai.
Kęstutis Remeika (vyr. redaktorius), Geistautas Gečiauskas, Vidas Grigoraitis, prof. dr. Tomas Remeikis
Ne taip paprasta iškilaus Laisvės Karžygio - Juozo Lukšos - istoriją pateikti naujai, kadangi manoma, jog čia viskas žinoma. Jo talentingai parašyta knyga „Partizanai", pasirodžiusi Atgimimo laiku, apstulbino didingais laisvės kovos vaizdais ir ne vieną ragino detaliau gilintis į tą erdvę, kurioje gimė ir užaugo Juozas Lukša bei jo garbingi broliai ir pažinti šeimą, kurios tragiški aspektai atspindi visos Lietuvos dalią.
Vilnius 2006 Leidinyje rašoma apie partizano Antano Kraujelio-Siaubūno (1928-1965) gyvenimą ir veiklą. Be to, knygoje atskleistas gausios Kraujelių šeimos likimas sovietinio genocido ir pasipriešinimo jam sąlygomis, įtraukti partizano artimųjų bei bendraamžių prisiminimai bei pateikta bibliografinė rodyklė apie paskutinį Aukštaitijos kovotoją, kuris iki gyvenimo pabaigos nepalūžo, nepasidavė, nepakluso raginimams legalizuotis.
KAUNAS 1992Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga. Pirma jos dalis — vaikystės, jaunystės prisiminimai, o antra, pasak autoriaus,— metraštis išgyvenimų, kuriuos jis patyrė per dvylika metų „mušamas per tardymus, stumdomas po kalėjimus ir lagerius".
Autorius, buvęs tremtinys, surinko pokario rezistencijos įvykiu dalyvių pasakojimus, nutapė kai kurių žymesnių partizanų paveikslus, atvėrė baisias bolševizmo gelmes, kur žmonės dingdavo be pėdsakų.
Knygą sudaro dvi dalys, savaip pakartodamos dviejų žmonių - brolio Prano ir sesers Irenos Runų - gyvenimus: pirmoje dalyje sesuo Irena pasakoja apie brolio Prano, narsaus ir tauraus partizano, kovą su okupantais ir mirtį, antroje - per eilėraščius atsiskleidžia pačios autorės prabėgę dešimtmečiai.
Tai partizano ir politinio kalinio A. Lisausko prisiminimai, straipsniai ir kalbos.
STUDENTŲ BYLA
Knygoje spausdinami 1950-1955 m. Lietuvoje veikusios Vilniaus ir Kauno studentų pogrindinės organizacijos "VIENINGOJI DARBO SĄJUNGA" (VDS) veikėjų prisiminimai.
VILNIUS 1990 Sudarė ir parengė VYTAUTAS LEDAS HENRIKAS RIMKUS „Sušaudytos dainos" tai Lietuvos partizanų dainos, surinktos Dzūkijoje. Jose atsispindi pokario metų rezistencija, o ypač su ja susijusių žmonių jausmai ir svajonės. Dainų rinktinė sudaryta iš įvairių šaltinių: iš asmeninių dainininkų archyvų, iš sodžiuose dainuojamų ir pastaruoju metu užrašytų dainų, taip pat perspausdinami pačių partizanų išleisti ir iki šiol išsaugoti dainų sąsiuviniai.
1939-45 metų Antrasis pasaulinis karas ir pokaris žmonijai kainavo 35 milijonus gyvybių. Tai yra pasibaisėtinas skaičius. Bet jis pasidaro mums dar baisesnis ir skaudesnis, kai dabar vis daugiau aiškėja, kad dviejų sovietinių okupacijų metais KGB "genocidu buvo sunaikinta apie pusė milijono, tai yra 473,175 Lietuvos gyventojų. Tas sudaro apie septyniasdešimtąją dalį visų pasaulyje karo metu žuvusiųjų ir 15,136% visų Lietuvos gyventojų. Prie to dar pridėjus 210.000 nacių okupacijos aukų, t. y. 6,81% visų Lietuvos gyventojų, Lietuvai atitenka penkiasdešimt ketvirtoji dalis visų karo aukų. Tie visi 683.175 žuvusiųjų sudaro 22,17% visų Lietuvos gyventojų.
Studijoje „Kruvinos žemės“ Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu „kruvinose žemėse“. Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos - Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys -tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija.
Šiandieną 1950 m. sausio mėn. Kaip ir visus kitus Naujuosius Metus sulaukęs, ir šiais metais apsvarstau, kiek yra pergyventa, kiek Tėvynei pasidarbuota. Tuoj pat kyla mintis, kiek bendražygių netekau?.. Ir tas man suteikia ne baimę, o stiprybę — ryžtą, nes matau, kad ne vienas kovoju, o dauguma ir dar ryžtingiau.
Kartu atėjo mintis, kad per šiuos metus teks atlikti uždavinių nemažiau, kaip ir kiekvienais metais. Tai gali taip pat pareikalauti ir mano gyvybės. Tas dėl Tėvynės laisvės nebaisu, tik paskutinę gyvybės atidavimo minutę noriu būti su ginklu rankoje ir kautynių padėty.
Tam pasirengdamas, surašau savo pergyvenimus 41.06.10.— 49.12.31. pavergtoje Tėvynėje. Stengiuos rašyti tyra dvasia, be menkiausių nukrypimų, todėl šį mano asmenišką dokumentą, jei Tėvynės laisvės kova pareikalautų mano gyvybės, prašau perduoti mano artimiesiems.
Maironio Rinktinės Vadas
Aš sutinku su tuo, kad laisvę praradom ne 1939 m., kada bolševikai mus okupavo, o 1926 m. kada Smetoninė valdžia sugrobė valdžią į savo rankas, panaikindami demokratiją, įvesdami diktatūrą. Kad šis mano pasisakymas būtų vaizdesnis, aš dedu ištrauką iš LLKS visuomeninės minties organo PRR 2, 1949 m.
„Kuo kitiems šita konstitucija buvo, tuo ji ir pas mus pasireiškė. Ir pas mus partijos demokratinę krašto teisę suprato, kaip praeinamą momentą, kaip sau kelią prie respublikos sutvarkymo ir galutinės savo valios kraštui reiškimą. Kai 1926 m. seimas nedavė nė vienai lietuviškai partijai reikiamos daugumos vyriausybei sudaryti, tai Lietuva sulaukė tokios vyriausybės, kuri Lietuvą leido komunistams tarybinti, o lenkams šviesti. Šitas seimas demokratines Lietuvos teises ir užbaigė. Tautininkai, iš 85 seimo narių teturėjo tris, sudarė Lietuvos vyriausybę ir demokratinę Lietuvos Respubliką pertvarkė į Lietuvos Respubliką.
Šią konstituciją mes galime vertinti, kaip vertingą pamoką, už kurios gavimą kiti net savo garbe užmokėjo. Tai parodo mums, kad nevien geri norai gali suteikti Lietuvai demokratines teises, bet tam atsiekti reikia atitinkamų pavyzdžių ir pastangų...“
Nors ta mūsų smetoninė valdžia tik su užeinančiu bolševizmu pabėgo į užsienį, bet mes likome Tėvynėje, kartu su visa tauta gyventi pavergtos Tėvynės gyvenimą.
Istorinės atminties gijos: Knygos „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ (1996) apžvalga
Knygos duomenys:
Pavadinimas:Partizanų kovos Šiaulių krašte
Sudarytoja: Aurelija Malinauskaitė
Redaktorius: Bronius Maskuliūnas
Dailininkė: Gražina Šimoliūnienė
Leidimo metai ir vieta: 1996 m., Šiauliai
Leidykla: „Saulės Delta“
Apimtis: 143 psl., iliustracijos, žemėlapiai
Leidimą parėmė: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius
Įvadas: Laisvės kovų atgimimas Šiaurės Lietuvoje
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Lietuva išgyveno intensyvų istorinės atminties dekolonizacijos etapą. Sovietmečiu sistemingai slopintas, iškraipytas ir demonizuotas partizaninio karo (1944–1953 m.) paveldas reikalavo objektyvių, moksliniais tyrimais ir autentiškais šaltiniais grįstų atsakymų. Būtent tokiu tikslu 1996 m. Šiauliuose pasirodė istorikės ir muziejininkės Aurelijos Malinauskaitės sudarytas leidinys „Partizanų kovos Šiaulių krašte“.
Ši knyga tapo viena pirmųjų regioninių kregždžių, kurios ne tik lokaliu, bet ir nacionaliniu lygmeniu padėjo formuoti objektyvesnį, empatiškesnį ir gilesnį požiūrį į tragiškąjį pokario laisvės kovų laikotarpį. Tai nėra vientisas istorinis romanas ar vieno autoriaus monografija – tai kruopščiai apgalvota istorinių tyrimų, autentiškos archyvinės medžiagos (partizanų dokumentų, spaudos) ir gyvų liudininkų atsiminimų mozaika.
Knygos struktūra ir esminiai akcentai
Knygą sudaro trys tarpusavyje glaudžiai susiję segmentai, kurie leidžia į partizaninį karą pažvelgti iš trijų skirtingų perspektyvų: mokslinės-analitinės, dokumentinės ir asmeninės (žmogiškosios).
1. Istorinė-analitinė dalis: etika, taktika ir struktūra
Šioje dalyje išsiskiria du fundamentalūs straipsniai, padedantys suprasti pasipriešinimo ideologiją ir jo fizinį mastą Šiaulių apylinkėse:
Nijolės Gaškaitės (Gaškaitės-Žemaitienės) „Partizanų garbė“ (p. 4–14): Viena žymiausių Lietuvos rezistencijos tyrinėtojų šiame straipsnyje analizuoja ginkluoto pogrindžio teisinę sistemą, moralinį kodeksą ir etines dilemas. N. Gaškaitė atskleidžia, kaip ekstremaliomis sąlygomis partizanų vadovybė stengėsi išlaikyti kariuomenės drausmę, kovoti su savivale ir užkirsti kelią bet kokiems nusikaltimams prieš taikius gyventojus. Autorė pabrėžia, kad partizanų teismai ir griežtas statuto laikymasis buvo tai, kas skyrė laisvės kovotojus nuo okupacinės NKVD/MGB kariuomenės bei stribų savivalės.
Aurelijos Malinauskaitės „Šiaulių krašte veikusių rinktinių apžvalga“ (p. 15–25): Šiame skyriuje sudarytoja pateikia išsamų ir detalų partizaninio judėjimo struktūrizavimąsi Šiaurės Lietuvoje. Skaitytojas supažindinamas su ankstyvąja ginkluoto pogrindžio faze, kuomet atskiri, fragmentuoti būriai (Lietuvos Laisvės Armijos – LLA pagrindu) pamažu jungėsi į rinktines (tokias kaip Žalioji, Kunigaikščio Žvelgaičio, Vytauto Didžiojo ir kt.). Būtent ši evoliucija vėliau leido suformuoti vieną stipriausių ir aktyviausių partizanų struktūrų – Prisikėlimo apygardą. Šis straipsnis yra itin vertingas kraštotvyriniu požiūriu, nes jame minimi konkretūs valsčiai (Gruzdžiai, Šeduva, Kuršėnai, Joniškis, Radviliškis), miškai ir mūšių vietos.
2. Archyviniai dokumentai: autentiškas laisvės balsas
Vienas didžiausių šios knygos privalumų – autentiškos archyvinės medžiagos publikavimas. Čia pateikiami:
Partizanų štabų įsakymai, kreipimaisi į Lietuvos vyrus (raginantys vengti mobilizacijos į okupacinę raudonąją armiją).
Atsišaukimai į visuomenę, demaskuojantys sovietų propagandos melą ir raginantys boikotuoti pseudorinkimus bei prievartinį kolūkių kūrimą.
Pogrindžio spaudos (pvz., Juozapavičiaus tėvūnijos spaudos leidinių) pavyzdžiai.
Šie pirminiai šaltiniai leidžia skaitytojui pačiam pajusti to laikmečio įtampą ir suvokti, kad partizaninis karas vyko ne tik su ginklu rankose, bet ir intelektualiame bei informaciniame lauke. Partizanai puikiai suprato žodžio ir tiesos galią.
3. Atsiminimai: tragiškos ir viltingos likimų istorijos
Trečiojoje knygos dalyje istorija nusileidžia iki individualaus žmogaus lygmens. Čia publikuojami partizanų, jų ryšininkų bei rėmėjų atsiminimai (pvz., Kazimieros Butkuvienės, Adolfo Turausko ir kitų šio krašto žmonių liudijimai).
Šie pasakojimai atskleidžia sunkiai įsivaizduojamą kasdienybę: nuolatines kratas, bunkerius po grindimis ar tvartuose, badą, išdavystes ir kartu nepalaužiamą viltį bei pasiaukojimą. Liudininkų pasakojimai padeda suprasti, kad be vietos gyventojų, ūkininkų ir drąsių moterų-ryšininkių paramos partizaninis karas nebūtų galėjęs tęstis beveik dešimtmetį.
Metodologinė ir pažintinė knygos vertė
Nors šiandien, praėjus trims dešimtmečiams po knygos pasirodymo, partizanų istorijos tyrimai yra gerokai pažengę į priekį, 1996 m. leidinys „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ išlaiko didžiulę mokslinę ir pažintinę vertę:
Šaltinių sintezė: Knygoje sėkmingai suderinti trys informacijos šaltiniai – istoriko vertinimas, sausas valstybės saugumo ar partizanų dokumentas ir emociškai įkrauti gyvi atsiminimai. Tai leidžia susidaryti 3D vaizdą apie tirtus įvykius.
Vietovardžių ir pavardžių fiksavimas: Leidinyje sugrąžintos iš užmaršties dešimtys partizanų pavardžių, slapyvardžių, ryšininkų vardų. Šiaulių krašto bendruomenėms ir tyrinėtojams tai yra neįkainojamas genealoginis ir kraštotvyrinis šaltinis.
Pogrindžio spaudos tyrimai: Knyga giliai atskleidžia spaudos reikšmę Šiaulių regione, ypač akcentuojant partizanų leidybos sunkumus (matricų gavimas, rotatorių saugojimas miške, platinimas).
Išvados
Aurelijos Malinauskaitės sudaryta knyga „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ – tai ne tik istorinis leidinys, bet ir moralinis paminklas Šiaurės Lietuvos laisvės kovotojams. Nors knyga parašyta šviečiamuoju stiliumi ir yra lengvai suprantama plačiajai visuomenei, ji išlaiko aukštą akademinį lygį dėl gausaus pirminių dokumentų naudojimo.
Ši studija primena, kad laisvė nebuvo gauta dovanų – ji buvo išpirkta sunkiausiomis aukomis, o Šiaulių krašto miškai ir kaimai buvo viena svarbiausių šios dramos scenų. Knygą primygtinai rekomenduojama skaityti visiems, besidomintiems Lietuvos rezistencijos istorija, Šiaulių regiono praeitimi ir tiems, kurie nori geriau suprasti mūsų laisvės kainą.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Partizaninių kovų aidai mus pasiekė tik po penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų. Dauguma senosios kartos žmonių iškeliavo į amžinybę, kartu išsinešdami savo gyvenimo puslapius, neįrašytus į prisiminimų knygas.
Tautai atgavus nepriklausomybę, tuos baltuosius atminties plotus po truputį dengia naujai leidžiamos knygos apie pokario ginkluotąjį pasipriešinimą, buvusių laisvės kovotojų prisiminimai, skelbiama archyvinė medžiaga, bet jaunoji karta labai nedaug žino apie tai. Atskleisti to skausmingiausio XX amžiaus istorijos tarpsnio vaizdą viename nedidelės apimties leidinyje - sunkoka užduotis. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad ši knyga ras takelį į skaitytojų širdis, gal kai ką privers susimąstyti ar priblokš savo neįprastu turiniu.
Represuotųjų prisiminimus pradėjau užrašinėti maždaug nuo 1968 metų. Tiesiog sunku ir paaiškinti, kas mane paskatino imtis šio darbo. Priežasčių buvo nemažai. Pirmoji, gal pati svarbiausia - kad mano tėvai buvo ištremti į Sibirą. Eidamas penktuosius, likau atskirtas nuo šeimos. Svetimų prieglobstyje prabėgo visa mano vaikystė. Tėvų netektis ir didelis jų ilgesys neleido pamiršti praeities, tos netekties skausmas išsiliejo graudulingais poezijos posmais. Okupantai sugriovė ne tik mano, bet ir daugelio mano tautiečių gyvenimus. Vieni buvo ištremti iš savo gimtųjų sodybų, kiti paguldė galvas Tėvynės laukuose ir miškuose. Todėl pradėjau ieškot atsakymo į klausimą: už ką tos kančios ir netektys.
Atsirado gerų žmonių, kurie pasitikėjo manimi, suvedė su buvusiais laisvės kovotojais, tarpininkavo, aš labai stengiausi, ir atrodo, kad jų nė vieno neapvyliau. Mano asmeniniam archyve susikaupė dešimtys partizanų prisiminimų. Gerai žinojau, kas laukia tų žmonių, jeigu pas mane čekistai rastų tuos prisiminimus. Į mano rankas pateko jų likimo aprašymai, aš privalėjau elgtis taip, kad pats neįkliūčiau ir kitų neįklampinčiau, o čekistams, žinau, didžiausią rūpestį kėlė mano bendravimas su buvusiais politiniais kaliniais. Teko ir to atsisakyti. Pajutau, kad esu slapta sekamas KGB šnipų. Su jais ilgai „nepažaisi“, ruošiausi pačiam blogiausiam, bet mano nuostata buvo viena: aš privalau padaryti šį darbą.
Šiandien, grįždamas mintimis į praeitį, galiu nedvejodamas pasakyti, kad ištesėjau pasižadėjimą - užrašiau daugelio buvusių laisvės kovotojų prisiminimus. Vieni jų įdomesni, kiti ne tokie įdomūs, bet jie visi nuoširdūs, perteikti labai daug iškentėjusių žmonių lūpomis. Gal kai kurie ir per daug emocingai kalbėjo, tirštino įvykių spalvas. Jų pasakotus išgyvenimus užrašiau be jokių literatūrinių padailinimų, stengiausi išlaikyti pasakojimo autentiškumą, juk istorijai reikia tikrų liudijimų. Prisiminimai yra gana objektyvūs, išskyrus kad kuriuos sąmoningus nutylėjimus dėl žinomų priežasčių ir tai, ką žmogus primiršo per daugelį metų, ką laikas ištrynė iš jo atminties: vardus, datas, vietovardžius, o įvykių vaizdai išliko tokie, kokius jie matė ir patyrė.
Jau išėjo trys mano parengtų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų knygos (Vilnius: Vaga, 1996, 1998), netrukus turėtų pasirodyti ir ketvirtoji. Remdamasis minėtuose leidiniuose skelbtais vertingiausiais ir įdomiausiais atsiminimais bei dokumentine medžiaga parengiau šią rinktinę. Tai tarsi įvadas į vieną tragiškiausių ir didingiausių mūsų istorijos tarpsnių. Jis skirtas ne istorikams profesionalams, o pirmiausia tiems, kurie iš principo norėtų suvokti, kas tuo metu Lietuvoj vyko ir kokia buvo žmogaus laisvės kaina. Stengiausi atskleisti priežastis, kurios tautos jaunimą paskatino paimti ginklą į rankas, išeiti į miškus ir pradėti sunkų ir alinantį karą, kuris tęsėsi ištisą dešimtmetį.
Lietuvos laisvės gynėjus žmonės vadino partizanais, miško broliais, žaliukais ir galiausiai miškiniais. Pastarasis pavadinimas bene labiausiai buvo prigijęs daugelio Lietuvos gyventojų šnekamojoje kalboje. Šio žodžio nevengė pasakyti kartais ir patys okupantai bei jų vietiniai parankiniai, nes partizanai, kaip žinia, gyveno ir veikė miškuose, miškai partizanams buvo vienas iš pagrindinių atsparos punktų, jų prieglobstis ir namai. Tad ir šiai knygai buvo parinktas toks pavadinimas.
Baigdamas noriu tarti nuoširdų ačiū visiems, talkinusiems šią knygą rengiant ir leidžiant.
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį. Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo... Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Jų kraujas susigėrė į šią žemę, tai duoda man teisę joje gyventi“ Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, taukši kaip pagaliai. Kai kurie stovi atsirėmę į gulinčius krūvoj. Pianistas Ah., Lėjos Charašaitės sužieduotinis, stovi nuogas, atsirėmęs į kažkieno plikas kojas. Klingmanienei pragraužtas pilvas, matyti sušalusios žarnos, bet baltosioms lapėms apetito ji aiškiai nesukėlė. Jos rankos išskėstos į šalis, akys išverstos, blizga mėnulio šviesoje“
Tematika: Dokumentinė proza, rezistencijos istorija, kraštotyra, gyvoji atmintis
Regionas: Utenos kraštas (Aukštaitija)
Leidimo metai: 2012–2013 m.
Įvadas: paminklas išgyventai tiesai
Balio Juodzevičiaus knyga „Akistata su mirtimi: Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimai“ – tai sukrečiantis dokumentinis paminklas Utenos krašto Laisvės kovų dalyviams. Autorius, ilgametis Utenos kraštotyros muziejaus direktorius, visą savo gyvenimą paskyrė pokario partizanų, ryšininkų ir tremtinių likimų fiksavimui. Ši knyga gimė iš nenumaldomo noro išsaugoti ateities kartoms autentiškus liudijimus apie vieną tragiškiausių ir kartu didingiausių Lietuvos istorijos puslapių.
Turinys ir struktūra: šimtai puslapių gyvosios dramos
Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę – puslapiai prisodrinti pasakojimų apie smurtines mirtis, kankinimus, išdavystes ir kasdienį balansavimą ant išlikimo ribos. Knygos struktūrą sudaro trys pagrindiniai elementai:
Autentiški atsiminimai: Užrašyti pačių išlikusių partizanų, jų ryšininkų bei ištikimų rėmėjų liudijimai pirmuoju asmeniu.
Archyviniai dokumentai: Lietuvos ypatingojo archyvo (buvusio KGB) medžiaga, kurios sugretinamos su žmonių prisiminimais, padeda susidaryti objektyvų kovos vaizdą.
Vizualinė medžiaga: Unikalios partizanų nuotraukos, kurios suteikia sausiems faktams veidus ir emocinį gylį.
Pagrindinės temos ir idėjos
Smurtas prieš dvasinę stiprybę: Knygoje detaliai aprašomi partizanų susirėmimai su stribais ir NKVD kariuomene. Tačiau esminis akcentas krinta ant to, kaip žmonės pasitiko mirtį – išlaikydami gilų tikėjimą, moralinį kompasą ir meilę Tėvynei.
Ryšininkų ir rėmėjų vaidmuo: Autorius ypatingą dėmesį skiria tiems, kurie negalėjo nešioti ginklo, bet rizikavo ne mažiau – kaimo ūkininkams, jaunoms merginoms-ryšininkėms, motinoms. Knyga įrodo, kad tai buvo viso krašto, o ne saujelės vyrų pasipriešinimas.
Išdavystės ir kankinimų tragizmas: Nevengiama skaudžių temų – atskleidžiama, kaip per nežmoniškus kankinimus saugumo rūsiuose buvo bandoma palaužti žmogaus valią ir kaip provokatoriai infiltruodavosi į partizanų gretas.
Emocinis ir stilistinis poveikis
Knygos stilius nėra sausai akademinis. Nors autorius remiasi istoristo metodais, leidinys parašytas gyva, emocionalia kalba. Skaitytojas įtraukiamas į partizaninio gyvenimo kasdienybę – šaltį bunkeriuose, nuolatinę išdavystės baimę ir neišvengiamą, dramatišką atomzgą.
Vertinimas ir išvados
Balio Juodzevičiaus „Akistata su mirtimi“ yra neįkainojamas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos laisvės kovų istorija, ypač Aukštaitijos kontekste. Tai sukrėsti ir susimąstyti priverčianti knyga, kuri įrodo, jog net ir pralaimėta karinė kova virto moraline pergale ateities kartoms.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Knygos apžvalga: „Mokytojas – partizanas Antanas Eglinskas (Margiris). 1927–1952“
Autorius: Danielius Balčiūnas
Leidimo metai ir vieta: Šiauliai: „Sidabrinis medis“, 1997 m. (taip pat platinama skaitmeniniu formatu partizanai.org)
Tema: Pokario Lietuvos laisvės kovos, partizano Antano Eglinsko-Margirio biografija, pasipriešinimo judėjimas ir jo tragiškas likimas.
Įvadas: Istorinės atminties mozaika
Danieliaus Balčiūno knyga (kraštotyrinė apybraiža) „Mokytojas – partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)“ – tai ne šiaip biografinis pasakojimas, o autentiškas paminklas vienam iš tūkstančių Lietuvos jaunuolių, paaukojusių savo gyvybę ant Tėvynės laisvės aukuro. Pokario partizaninis karas (1944–1953 m.) Lietuvoje buvo viena tragiškiausių ir kartu didingiausių mūsų istorijos epochų. Ši knyga bando sugrąžinti iš užmaršties asmenybę, kurioje susijungė dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos misijos: švietėjo (mokytojo) ir kario (partizano).
Autoriaus atliktas kruopštus kraštotyrinis darbas – surinkti liudijimai, archyviniai dokumentai, amžininkų prisiminimai – leidžia skaitytojui ne tik rekonstruoti faktinį Antano Eglinsko gyvenimo kelią, bet ir pajusti tą slegiančią, tačiau herojišką pokario atmosferą Utenos ir Skuodo kraštuose.
Biografinis kelias: Nuo Žemaitijos iki Aukštaitijos miškų
Knygoje chronologiškai ir jautriai atskleidžiama neeilinė A. Eglinsko gyvenimo drama:
Vaikystė ir klajonės: Antanas gimė 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Įdomus jo biografijos faktas – ankstyvoji vaikystė Argentinoje (1930–1935 m.), kur jo tėvai laikinai ieškojo geresnio gyvenimo. Sugrįžusi šeima įsikūrė prie Skuodo. Ši dviguba patirtis – emigracija ir sugrįžimas į tėvų žemę – nuo mažens suformavo gilų tėvynės branginimo jausmą.
Pašaukimo paieškos: Mokydamasis Skuodo gimnazijoje, o vėliau įstojęs į Telšių kunigų seminariją (kurią uždarė sovietų valdžia), Antanas formavosi kaip giliai tikinti, intelektuali ir patriotiška asmenybė. Baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, 1949 m. jis buvo paskirtas dirbti fizikos ir matematikos mokytoju į Saldutiškio vidurinę mokyklą (Utenos r.).
Sprendimas stoti į kovą: Mokytojo darbas pokario metais buvo ideologinė minų aikštelė. Nenorėdamas paklusti sovietinei propagandai ir jausdamas nuolatinę arešto grėsmę, 1950 m. A. Eglinskas priėmė lemtingą sprendimą – pasitraukė į mišką, pasirinkdamas Margirio slapyvardį Vytauto apygardoje.
Pagrindinės knygos temos ir analizė
1. Dviguba tapatybė: Mokytojas ir karys
Viena stipriausių knygos linijų – intelektualo virsmas kariu. Mokytojas pokario kaime buvo šviesos nešėjas, o miške – strategas, gebantis rašyti atsišaukimus, palaikyti kovotojų dvasią ir analizuoti taktinę situaciją. D. Balčiūnas puikiai parodo, kad Margiris net ir miške išliko mokytoju: jo kalba buvo kultūringa, o elgesys su vietos gyventojais – mandagus ir pagarbus. Tai griauna sovietinį „miško brolių kaip plėšikų“ mitą, kurį okupantai dešimtmečiais bandė įskiepyti visuomenėje.
2. Bendruomenės pasiaukojimas ir parama
Knygoje ypatingas dėmesys skiriamas paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms, be kurių partizaninis karas nebūtų išsilaikęs nė metų. Autorius detaliai aprašo epizodą po 1951 m. kovo 2 d. susirėmimo, kai Margiris buvo sunkiai sužeistas į koją.
Skaitytoją jaudina istorijos apie Mineiškiemio kaimo gyventojus (Veroniką ir Joną Blažius bei kitus), kurie, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, glaudė, slaugė ir gydė sužeistą partizaną. Šie prisiminimai suteikia knygai ypatingo jautrumo ir intymumo – tai pasakojimai apie žmogiškumą didžiausio žiaurumo fone (pavyzdžiui, kaip sužeistam kovotojui žaizdas tvarstė suplėšyta gražiausia šeimos suknele).
3. Tragiškoji išdavystės tema
Pokario tragedija pasiekia apogėjų, kai knygoje pradedama plėtoti MGB (sovietų saugumo) infiltracijos tema. 1951 m. partizanų vadovybėje jau veikė užverbuoti agentai smogikai. Vienas žinomiausių ir kraupiausių pokario išdavikų – Juozas Bulka (agentas „Svajūnas“, vėliau „Bimba“), kuris buvo paties Margirio ieškomas ryšininkas.
Skaitytojas su giliu liūdesiu seka įvykius, kaip 1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime Margiris buvo klastingai užmigdytas saugumo agento Bulkos specialiais preparatais (migdomaisiais cheminiais vaistais) ir gyvas perduotas į saugumo rankas. Ši išdavystė atskleidžia visą sovietinių specialiųjų tarnybų ciniškumą ir kovos beviltiškumą, kai priešas smogė iš nugaros, prisidengęs draugo kauke.
4. Teismas ir kankinio mirtis
Knyga baigiama tragiška, bet herojiška nata. Po ilgų kankinimų, tardymų ir teismo nuosprendžio, 1952 m. liepos 11 d., būdamas vos 25-erių metų, Antanas Eglinskas buvo sušaudytas Vilniuje (KGB rūmuose, palaikai užkasti Tuskulėnuose). Autorius pabrėžia, kad net ir tardomas Margiris neišdavė savo bendražygių, iki galo išlikdamas ištikimas duotai priesaikai.
Kūrinio vertė ir meninė raiška
Danieliaus Balčiūno stilius yra dokumentinis, bet kartu labai emocingas. Knyga nėra sausas istorinių faktų rinkinys. Autorius sumaniai įpina:
Archyvinius KGB dokumentus: kurie suteikia pasakojimui nenuginčijamo istorinio svorio.
Prisiminimų nuotrupas: vietinių gyventojų kalba išlaiko to meto tarmės ir dvasios autentiškumą.
Nuotraukas: (knygoje pateikiama vizualinė medžiaga leidžia pamatyti šviesų, inteligentišką jauno mokytojo veidą, kontrastuojantį su karine uniforma).
Šis leidinys atlieka labai svarbią edukacinę funkciją – jis padeda suprasti, kad laisvė nebuvo dovana, ji buvo išpirkta geriausių tautos sūnų ir dukterų gyvybėmis.
Išvados
„Mokytojas – partizanas Antanas Eglinskas (Margiris)“ – tai sukrečiantis, liūdnas, bet kartu įkvepiantis kūrinys apie idealizmą ir pasiaukojimą. Knyga priverčia susimąstyti apie pasirinkimo laisvę: ką darytum tu, jei tavo jaunystę užgriūtų okupacijos tamsa?
Ši knyga rekomenduojama kiekvienam, besidominčiam Lietuvos pokario istorija, laisvės kovų detalėmis bei tiems, kurie nori suprasti dvasinę pokario kartos stiprybę. Antano Eglinsko-Margirio istorija primena, kad didvyriai buvo paprasti žmonės – mokytojai, studentai, ūkininkai – kurie tiesiog negalėjo gyventi melo ir prievartos pasaulyje.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.
Knygos apžvalga: Vinco Gurskio „Lietuvių laisvės kovos 1940–1990 (istorijos bruožai)“
Autorius: Vincas Gurskis
Pavadinimas:Lietuvių laisvės kovos 1940–1990 (istorijos bruožai)Leidimo metai ir vieta: 1996 m., Vilnius („Varpo“ leidykla)
Tema: Lietuvos pasipriešinimo judėjimas, partizaninis karas ir neginkluotas pasipriešinimas sovietinės okupacijos metais.
Įvadas ir istorinis kontekstas
Vinco Gurskio knyga „Lietuvių laisvės kovos 1940–1990 (istorijos bruožai)“ yra itin reikšmingas leidinys, pasirodęs praėjus vos keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šis laikotarpis Lietuvos istoriografijoje pasižymėjo intensyviu poreikiu užpildyti dešimtmečius trukusias sovietinės cenzūros spragas, reabilituoti laisvės kovotojų vardus ir pateikti objektyvų, dokumentais bei liudijimais pagrįstą XX a. antrosios pusės istorijos vaizdą.
Pats autorius Vincas Gurskis (g. 1931 m. Kelmėje) – buvęs politinis kalinys, pats tiesiogiai susidūręs su represine sovietine sistema, dar būdamas gimnazistas suimtas už rezistencinę veiklą. Ši asmeninė patirtis suteikia knygai ypatingo jautrumo, tačiau kartu autorius siekia išlaikyti tyrėjo distanciją, pateikdamas chronologiškai ir struktūriškai aiškius pasipriešinimo bruožus.
Knygos struktūra ir pagrindinis turinys
Knyga apima itin platų penkių dešimtmečių laikotarpį, kurį autorius tikslingai suskirsto į pagrindinius pasipriešinimo etapus. Knygos struktūra atspindi natūralią laisvės kovų evoliuciją – nuo pirmosios sovietinės okupacijos iki masinio ginkluoto partizaninio karo ir galiausiai disidentinio bei dvasinio pasipriešinimo.
1. Pirmosios okupacijos ir ankstyvoji rezistencija (1940–1941 m.)
Autorius pradeda analizę nuo skaudaus 1940 m. birželio sukrėtimo, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Knygoje aprašomi pirmieji teroro aktai, masiniai 1941 m. birželio trėmimai ir natūraliai kilęs atsakas – 1941 m. Birželio sukilimas. Ši dalis svarbi tam, kad skaitytojas suprastų, jog partizaninis karas nekilo tuščioje vietoje – tai buvo tęstinis tautos atsakas į brutalų suvereniteto praradimą.
2. Ginkluotas partizaninis karas (1944–1953 m.)
Tai pati dramatiškiausia ir plačiausiai knygoje aprašoma dalis. Autorius apžvelgia:
Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) vaidmenį organizuojant pasipriešinimą.
Partizanų apygardų susikūrimą ir jų struktūrą (Kęstučio, Tauro, Prisikėlimo ir kt.).
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimą 1949 m. ir istorinę vasario 16-osios deklaraciją, kuri teisiškai pratęsė Lietuvos valstybingumą miško bunkeriuose.
Partizanų kasdienybę, kovos taktiką, bunkerių statybą bei dramatiškas išdavystes, kurias organizavo MGB (sovietinis saugumas) per infiltrantus ir agentus-smogikus.
3. Neginkluota rezistencija, disidentinis judėjimas ir dvasinis pasipriešinimas (1954–1986 m.)
Nuslopinus ginkluotą kovą, pasipriešinimas persikėlė į pogrindį. Gurskis detaliai aprašo:
Saviraišką per pogrindinę spaudą (pvz., „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, „Varpas“).
Tikėjimo laisvės gynimą ir dvasininkų vaidmenį.
Jaunimo organizacijų veiklą ir disidentų (tokių kaip Viktoras Petkus, Antanas Terleckas) indėlį žadinant tautinę savimonę.
1972 m. Ramo Kalantos susideginimą Kaune ir po jo kilusias demonstracijas, įrodžiusias, kad laisvės siekis išliko gyvas naujojoje kartoje.
4. Kelias į nepriklausomybę (1987–1990 m.)
Knygos finalinis etapas skirtas Sąjūdžio pakilimui, viešiems mitingams, istoriniam Baltijos keliui ir galiausiai – 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašymui. Autorius sėkmingai sujungia pokario miško brolių auką su taikia dainuojančios revoliucijos pergale, parodydamas, kad Kovo 11-oji buvo dėsningas pusės amžiaus kovos rezultatas.
Knygos stiprybės ir vertė
Sintezė ir prieinamumas: Knyga nėra perkrauta sunkiai suprantamu akademiniu žargonu. Ji parašyta aiškia, gyva kalba, todėl yra puikus įvadas tiek istorikui, tiek plačiajai visuomenei, norinčiai suprasti kovų anatomiją.
Plati chronologija: Retas leidinys viename tome taip nuosekliai sujungia ginkluotąjį pokario etapą su vėlesniu disidentiniu judėjimu ir Sąjūdžio laikotarpiu. Tai padeda suprasti rezistenciją kaip vientisą procesą.
Dokumentinis pagrindas: Nors knygoje juntama gili empatija kovotojams, autorius remiasi archyviniais duomenimis, partizanų dokumentais, laiškais bei poezija, kas suteikia leidiniui papildomo svorio ir autentiškumo.
Regioninis aspektas: Kaip Žemaitijos krašto šviesuolis, autorius nemažai dėmesio skiria ir Vakarų Lietuvos (Žemaitijos, Kęstučio apygardos) kovų specifikai bei aukoms, taip praturtindamas bendrą Lietuvos rezistencijos paveikslą.
Kritinės pastabos
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, galima pastebėti, kad knyga, išleista 1996 m., turi tam tikrų to meto epochai būdingų bruožų:
Istoriografinis kontekstas: Tuo metu dar nebuvo prieinami visi šiandien žinomi KGB archyvai, todėl kai kurios detalės ar skaičiai dabar gali atrodyti tikslintini (šiuolaikiniai istorikai disponuoja tikslesne statistika).
Emocinis tonas: Knygoje kartais dominuoja romantizuotas ir herojizuotas pasakojimo tonas. Šiandieninė istorijos mokslo tendencija siekia dar giliau analizuoti ir skaudžiąsias pasipriešinimo puses, kolaboravimo priežastis bei moralines dilemas, kurias patyrė to meto gyventojai. Tačiau turint omenyje autoriaus biografiją, toks tonas yra visiškai suprantamas ir pateisinamas.
Išvados
Vinco Gurskio „Lietuvių laisvės kovos 1940–1990“ išlieka pamatiniu ir nepaprastai svarbiu kūriniu Lietuvos rezistencijos istorijoje. Tai knyga-paminklas tiems, kurie paaukojo savo gyvybes ir jaunystę ant Tėvynės laisvės aukuro.
Šis leidinys puikiai primena, kad laisvė nebuvo gauta dovanų – ji buvo išpirkta penkiasdešimt metų trukusia nuolatine, sunkia ir pasiaukojančia kova. Apžvelgiamas darbas rekomenduojamas kiekvienam, norinčiam suprasti modernios Lietuvos valstybės pamatų stiprybę ir istorinę atmintį.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Autoriai: Albertas Medelinskas, Alfonsas Varanauskas
Leidykla: „Atkula“, Vilnius, 2000 m.
Tema: Panemunio krašto partizanų, politinių kalinių ir tremtinių likimai.
Įvadas: Lokali istorija – tautos veidrodis
Alberto Medelinsko ir Alfonso Varanausko knyga „Vergijos ir netekčių metai“ nėra tiesiog istorinis metraštis. Tai gyva, skausminga ir itin lokali Panemunio krašto (Rokiškio raj.) kronika, apimanti vieną tragiškiausių Lietuvos laikotarpių – sovietinę okupaciją, partizaninį karą ir masinius trėmimus. Autorių motyvacija aiški: užpildyti istorijos spragas, nes bendruose rezistencijos aprašuose mažesniems regionams, tokiems kaip Panemunis, Čedasai ar Suvainiškis, dažnai trūkdavo dėmesio.
Turinys ir struktūra
Knyga sudaryta iš kelių esminių blokų, kurie kartu sukuria panoraminį krašto tragedijos vaizdą:
Istorinė rezistencijos genezė: Autoriai meistriškai susieja pokario kovas su senesnėmis tradicijomis – 1863 m. sukilimu, knygnešyste ir 1919 m. savanorių kovomis. Tai pabrėžia, kad pasipriešinimas sovietams nebuvo atsitiktinis, o išplaukė iš gilių laisvės siekio šaknų.
Partizaninis karas: Išsamiai aprašoma „Pilėnų“ tėvūnija, Panemunio būrio veikla, vadovaujama Vytauto Tauterio, Povilo Skiauterės ir kitų. Čia pateikiami ne tik faktai, bet ir autentiški prisiminimai apie bunkerius, išdavystes ir kasdienę kovą.
Kaliniai ir tremtiniai: Didelė knygos dalis skirta trėmimų bangoms (nuo 1941 m. iki 1953 m.). Pateikiami konkretūs šeimų sąrašai (Gervės, Kalpokai, Mikšiai ir kt.) bei sukrečiantys pasakojimai iš Krasnojarsko krašto ar Irkutsko srities lagerių.
Literatūrinis sluoksnis: Knygą praturtina partizanų ir tremtinių kūryba – Albinos Baniulio, Dianos Glemžaitės ir kitų eilės bei dainos, kurios padeda pajusti dvasinę to meto būseną.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kolaboravimo ir pasiaukojimo kontrastas: Knygoje nevyniojama į vatą – atvirai kalbama apie vietinius „stribus“, kurie dėl asmeninės naudos ar pavydo išduodavo kaimynus, ir apie tuos, kurie pasirinko mirtį vietoje išdavystės.
Atminties išsaugojimas: Autoriai pabrėžia, kad daugelis kovotojų kapų yra užmiršti, suarti ar išniekinti. Ši knyga pati tampa „paminklu“ tiems, kurie neturi kryžiaus.
Dvasinė stiprybė: Net ir baisiausiomis sąlygomis tremtyje ar kalėjimuose žmonės sugebėjo išlikti orūs, kurti, meistrauti instrumentus (kaip Juozas Samulėnas) ir tikėti Lietuvos nepriklausomybe.
Vertinimas
„Vergijos ir netekčių metai“ yra neįkainojama medžiaga kraštotyrininkams, genocido tyrinėtojams ir visiems, kurių šaknys yra Rokiškio krašte. Nors autoriai įžangoje atsiprašo už galimus netikslumus dėl informatorių garbaus amžiaus, būtent tie autentiški liudijimai suteikia knygai didžiausią vertę.
Tai knyga apie kraują, ašaras, bet kartu ir apie nepaprastą viltį. Ji primena, kad laisvė nėra duotybė, o už ją sumokėta kaina Panemunio krašte buvo matuojama šimtais sugriautų gyvenimų.
Išvada: Tai būtinas skaitinys norint suprasti, kaip globalūs istoriniai procesai pervažiavo per mažo miestelio paprastų žmonių likimus, palikdami neišdildomus randus, bet nepalauždami dvasios.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.
Dangau, palaiminki vargo diena.
Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.
Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.
Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.
Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis
Partizaninis judėjimas, kaip ginkluoto tautos pasipriešinimo būdas, yra senas kaip ir visas civilizuotas pasaulis. Tai silpnesnės kariaujančios pusės ginklas, kurį naudoja nereguliariosios ginkluotosios pajėgos, tačiau dinamiškas, lankstus, asimetrinis, labai gyvybingas ir grėsmingas. Esant pakankamai karinei-politinei pagalbai iš draugiškų užsienio šalių bei profesionaliai, išradingai naudojant partizaninę taktiką, pasyvias pilietinio pasipriešinimo formas, informacines-propagandines priemones, galima pasiekti tokią karinę-politinę padėtį, kai agresyvi, stipri valstybė savo tikslų nebegali pasiekti karinėmis priemonėmis ir pereinama prie politinių-diplomatinių sprendimų, atnešančių okupuotai šaliai laisvę ir nepriklausomybę. Nors jis visąlaik būna nestandartinis, novatoriškas, karo eigoje nenuspėjamai besikeičiančių ir įvairialypių formų, tam pamatus padėti reikia jau taikos metu.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Šioje knygoje toliau skelbiami gerokai anksčiau užrašyti ir nepublikuoti keliolikos buvusių partizanų, ryšininkų ir jų rėmėjų prisiminimai, nemaža vietos skiriama archyvinei medžiagai, kuri buvo surinkta iš įvairių sovietinio saugumo tardymo ir operatyvinių bylų šiomis temomis: Gudelių valsčiaus užpuolimas; sulaužyti likimai; Tauro apygardos „Geležinio vilko" rinktinės partizanų dokumentai; kovoje su pavergėjais; „Didžiosios kovos“ apygardos partizanų, ryšininkų, rėmėjų „prisiminimai“ įamžinti NKVD–KGB–MGB–MVD tardytojų protokoluose; apie Švenčionių rajono MGB skyriaus agentūrinį darbą; iš J. Guigos, K. Činčiko ir K. Grybausko kvotos protokolų; Laisvės Kovų aidai šiaurės rytų Aukštaitijoje.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Tai 12-oji R. Kauniečio sudaryta ir parengta Laisvės kovotojų prisiminimų knyga. Joje Pilėnų tėvūnijos, Žaliosios rinktinės, Prisikėlimo, Žemaičių, Algimanto, Vyčio, Vytauto, Didžiosios Kovos, Dainavos, Tauro apygardų partizanų, ryšininkų, rėmėjų ir rezistentų prisiminimai, straipsniai iš archyvų bei kitų leidinių, 181 nuotrauka.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus. Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje. Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo. Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.
Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.
Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.
Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.
Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
Šioje, devintoje, „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygoje publikuojama trijų Lietuvos regionų – Žemaitijos, Aukštaitijos ir Suvalkijos – pokario kovų medžiaga. visa tai sudaro Žemaičių apygardos Kardo (Kardų) rinktinės kovotojų, keletas Aukštaitijos krašto – Panevėžio, Radviliškio ir Pakruojo apylinkių – buvusių partizanų ryšininkų ir rėmėjų bei Tauro apygardos – Prienų, Garliavos, Pakuonio ir kt. Užnemunės apylinkių – Geležinio vilko bei Žalgirio rinktinės laisvės kovotojų prisiminimai. Ši, kaip ir kitos serijos knygos, gausiai iliustruota archyvinėmis nuotraukomis (149 vnt.), pateikiama išsami asmenvardžių rodyklė..
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Šioje - aštuntoje - dalyje pateikiami Siaurės — Rytų Lietuvos regione - Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Utenos, Molėtų, Biržų, Rokiškio - veikusių laisvės kovotojų prisiminimai, pateikiama archyvinės medžiagos apie MGB agentų smogikų veiklą.
Kadangi pokario metais Vytauto apygarda ir Pilėnų tėvūnija buvo sti priausios ir aktyviausios Rytų Lietuvoje, šioje knygoje daug vietos skiriama jų įkūrimui, veiklai, nemažai atsiminimų apie Antazavės šilo ir Kiauneliškio mūšius.
Ši, kaip ir kitos serijos knygos, gausiai iliustruota archyvinėmis nuotraukomis (253 vnt.), pateikiama išsami asmenvardžių rodyklė.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Šią – septintąją dalį – sudaro dvi knygos, į kurias sudėti skirtingo laikmečio ir įvairių kategorijų laisvės kovotojų prisiminimai. Jose skirta vietos ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių prisiminimams,
yra pasakojimų iš lagerių gyvenimo. Be to, šiose knygose savo prisiminimus publikuoja Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos laisvės kovotojai. Šioje dalyje plačiau nušviečiama ne tik laisvės kovotojų, bet ir sovietinių okupacinių struktūrų veikla, pateikiama dalis archyvinės medžiagos apie MGB agentų, agentų smogikų veiklą įvairiuose Lietuvos regionuose. Tad šias knygas dėl įvairaus jų turinio teko pavadinti „Laisvės kovotojų prisiminimai“, nors jos – serijos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ tęsinys.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Apybraižomis, dokumentais, prisiminimais, liudijimais autorius atskleidžia 1944-1947 m. įvykius Suvalkijos krašte, Geležinio Vilko rinktinės bei kitų Tauro apygardos partizanų kovos ir pasiaukojimo istoriją.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Web - html
PDF
PDF Asmenvardžiai
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams)
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje:
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1919 metais, Paryžiaus Versalyje įvyko valstybių - karo nugalėtojų atstovų konferencija. Svarstytas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Vinstono Vilsono pasiūlytas Tautų apsisprendimo teisės principas: pripažinti iš buvusių Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos imperijų jungo išsivadavusių Vidurio ir Rytų Europos tautų teisę atkurti nepriklausomas valstybes, sujungiant visas tautos etninių grupių žemes.
Versalio konferencijos dalyviai, 1918 metų vasario 18 dieną atkurtos Lietuvos ir pasaulio lietuvių politinių organizacijų pasiuntiniai, reikalavo: Lietuvos valstybės ribas nustatyti nuo Gardino iki Karaliaučiaus, garantuoti priėjimą prie Baltijos jūros, pripažinus Lietuvai Klaipėdos uostą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nario, klasikinės filologijos magistro Romualdo Apanavičiaus teigimu, šiam siekiui ypač pasipriešino Lenkijos delegatai. Raseinių apskrities Pilsudų dvaro valdytojas, lietuvių kilmės plikbajoris (jo motina Bilevičiūtė - žemaičių bajorų duktė) Juozapas Giniotas siekė Lietuvos valstybę atkurti buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribose. Tačiau lenkų bajoru Jozefu Pilsudskiu „pakrikštyto“ puslenkio Juozapo Ginioto manymu, atkurti valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros buvo realu tik sąjungoje su Lenkija. Šią Pilsudskio idėją palaikė ir Versalio sutarties nutarimu Klaipėdos kraštą valdanti Prancūzija ir Anglija.
Siekdami užimti visą Lietuvą ir Klaipėdą, Lenkijos valstybės atkūrėju pripažinto maršalo Jozefo Pilsudskio palaiminti, lenkų generalinio štabo karininkai 1918 metų pavasarį sukūrė lenkų karinę organizaciją „Polska Organizacija Wojskova“ (POW).
