Šv. Onos naktį...
Genovaitės Janulytės-Karpavičienės
partizaniškų eilėraščių rinktinė
Sudarė ir parengė Robertas Patamsis
Vilnius, 2021
Sudarė ir parengė Robertas PATAMSIS
Šios knygos leidybą finansavo trys Klaipėdoje dirbantys
gydytojai, bendraminčiai ir draugai:
Vytautas Toliušis, UAB „Dermatologas”
Arvydas Dargevičius, RKL
Robertas Patamsis, KJL
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Sudarymas Robertas Patamsis, 2021
Skaityti daugiau: Šv. Onos naktį...
DR. KOSTAS R. JURGĖLA
LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS
Sukilimo organizavime ir pačiame sukilime dalyvavo visų sluogsnių žmonės — pradedant aristokratais ir dvarininkais bei kunigais, baigiant valstiečiais ir revoliucionieriais. Visų autorių pripažįstama, kad tik Lietuvoje valstiečiai masiniai dalyvavo sukilime, ypač Kaunijoj. Uoliausi buvo “plikbajoriai” arba “iždiniai” valstiečiai. Pinigiškai daugiausiai nukentėjo dvarininkai — anot Geištoro, kontribucijomis dešimteriopai sumokėjo sumą, sukeltą sukilimui organizuoti. Proporcingai daugiausiai nukentėjo kunigai — veik nebuvo kunigo, kuris nebuvo ilgai kalinamas, keli šimtai buvo ištremti, kai kas buvo sušaudyti. Grynais skaičiais imant, daugiausia nukentėjo šlėktos arba “plikbajoriai” — senosios Lietuvos pagrindas, nuo Vytauto laikų valdovų ir pareigūnų rinkikai, šimtmečiais nešę karinės prievolės naštą, išsaugoję “bajoriškos demokratijos” ir laisvės tradicijas — juos daugiausiai persekiojo absoliutistinė carų Rusija, stengdamasi juos masėmis nubajorinti ir Rusijon iškeldinti. Palyginamai lengviausiai išėjo valstiečiams: rusų vyriausybė bijojo masinio valstiečių sukilimo po tiek daugelio 1861-1862 metų bruzdėjimų, todėl mėgdžiojo sukilėlių programą valstiečių atveju, pakartotinai teikė lengvatų, kurių nedavė Rusijos valstiečiams, sąmoningai kurstė valstiečius prieš “ponus” ir carą vaizdavo valstiečių globėju, “kaimo sargybas” vaizdavo buvus ištikimybės veiksniu, lengvai teikdavo amnestiją iš sukilimo grįžusiems valstiečiams: paties Muravjovo pranešimu, tūkstančiai valstiečių buvo palikti savo gyvenvietėse, kai bajorai ir kunigai buvo priskaitomi prie “gaujų vadų” ir be pasigailėjimo šaudomi, kariami ir tremiami katorgon.
Iš viso, atrodo, kad valstiečiai sukilime dalyvavo daugiausia Kauno gubernijoj, ir gana žymiai reiškėsi Sūduvoje, mažiausiai Vilnijoje ir Gardinijoje — tik tarp katalikų. Guduose valstiečiai-stačiatikiai buvo “valdžios ramstis”.Iš viso, Lietuva smarkiau nukentėjo nuo sukilimo, nei Lenkija. Lietuvoje daugiau kaip 6,000 sukilėlių žuvo kovoje, daugiau 13,200 buvo ištremti, apie 10,000 buvo kalinami ir palikti krašte, keli šimtai pabėgo užsienin — iš viso nukentėjo apie 30,000 žmonių.
Betgi skaudžiausia sukilimo pasekmė buvo — lietuvių tautinio atgimimo ir sudemokratėjimo atidėjimas keliems dešimtmečiams. Jau pat sukilimo išvakarėse ir 1863 m. pradžioje buvo uždarytos visos parapijinės mokyklėlės, visos blaivybės draugijos, suimti šimtai kunigų ir liaudies švietėjų. Kaip skaitėme nežinomo lenko pasakojime apie jo įstojimą Mackevičiaus dalinin, Kėdainių apylinkėje lietuvių pareigūnas jam pasakė, “Visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms kartoms”. Ištiesų, visa ta jaunoji studentų, karininkų, kunigų ir jaunų inteligentų karta žuvo. Tai buvo daug žadanti karta — visiškai įsisąmoninusi laisvės, lygybės ir demokratijos principus, tautybės principus. Tiesa, tie keli tūkstančiai jaunuolių buvo vadinami ir patys vadinosi “lenkais”, bet jie skatino masių kalbą ir kultūrą, skelbė tautinį apsisprendimą, leido literatūrą lietuvių ir baltgudžių kalbomis. Tie “lenkai” Maskvoje leido laikraštėlį lietuvių kalba, Petrapilyje steigė “Baublio Karalystę”, ir Varšuvoje ir užsienyje kietai gynė Lietuvos autonomijos teises, leido įsakymus lietuvių kalba netgi “Lenkijos Karalystėje”, Sūduvoje, kur dargi išėjo pirmas politinis-karinis laikraštis lietuvių kalba.
Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad Kalinausko, Mackevičiaus, Vrublevskio vadovaujamoje Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases? Visuomenės socialinis ir politinis sudemokratinimas, teisingi agrariniai santykiai, visuotinas švietimas ir socialinis teisingumas buvo sukilimo ideologų gairės.
Deja, tai ištisai demokratiniai- revoliucinei kartai žuvus, nebeliko netgi jos saito su sekančia karta, užaugusia tironijos sąlygose be jokios žinios apie dingusios generacijos idėjas ir pastangas. Tautinis atgimimas, Valančiaus įdiegtas, turėjo dar ilgai laukti.
Garbė mūsų senuoliams, 1863 metų sukilimo karžygiams ir kankiniams, Tėvynės, tikėjimo, laisvės ir liaudies gynėjams, kurie mus įgalina iš jų kovų, iš Lietuvos praeities stiprybės semtis!
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
PDF
|
 |
|
Knygos fotografinė kopija -PDF
|
 |
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
KOVOS KELIU ŽENGIANT
Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos
1945—1953 metai
Vilnius „Vyturys“ 1991
Knyga PDF formatu: 
fotografinė kopija:
UDK -888.2-1
Ko-561
Iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių
atrinko ir parengė spaudai LEONAS GUDAITIS
K 4702390000—155
M 856(08)—91 Neskelbta
ISBN 5-7900-0689-2
© Sudarymas ir pastabos,
Leonas Gudaitis, 1991
Partizanų žodis
Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.
Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.
Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.
Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.
MAIRONIO vadovybė
(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)
* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.
Skaityti daugiau: KOVOS KELIU ŽENGIANT
Tai — Diana Glemžaitė, jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį. Viena iš tų, kurie palikę universitetų auditorijas, padėję į šalį knygas leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie lemtingo apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai. Tuo brangesnis, tuo didesnio dėmesio vertas jų kūrybinis palikimas. Greta Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių dabar galime įrašyti ir Dianos Glemžaitės vardą. Iki šiol mūsų literatūroje jis buvo visai nežinomas. Tik pastaraisiais metais pasidarė įmanoma surinkti jos išlikusius eilėraščius ir iš amžininkų prisiminimų atkurti poetės gyvenimo istoriją.
Diana Glemžaitė
MES MOKĖSIM NUMIRT
Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija
Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Vilnius, 1994
Knyga PDF formatu: fotografinė knygos kopija PDF knyga WEB formatu 
UDK 888.2.09-1
Gl-84
Sudarė
VYTAUTAS AMBRAZAS ir
VIDMANTAS JANKAUSKAS
Tekstą ir paaiškinimus parengė
VYTAUTAS AMBRAZAS
Glemžaitė D.
Gl-84 Mes mokėsim numirt: Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija / Sudarė [ir įž. str. „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, p. 5—21, parašė] V. Ambrazas, V. Jankauskas; Tekstą ir paaišk. parengė V. Ambrazas.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994.— 224 p., [8] iliustr. lap.
UDK 888.2.09-1
© Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994
IŠ UŽMARŠTIES IŠNYRANTIS VEIDAS
Gūdžią 1949 metų lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Apylinkės buvo retai apgyventos, ir toli vienas nuo kito išsibarsčiusiuose kaimuose maža kas tenugirdo tuos lemtingus garsus. Tik kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad kažkur netoliese įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu. Jos šiuose kraštuose niekas nepažinojo, ir stribams miestelio pakraštyje užkasus visų kūnus, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią jos vardas ir tos nakties paslaptis. Tačiau buvo lemta kitaip. Po trupinėlį, po kruopelę atkuriame Plunksnočių miško tragedijos istoriją, ir iš dešimtmečių užmaršties pamažu išnyra šviesus tos vyrišką mirtį pasirinkusios moters veidas.
Skaityti daugiau: Diana Glemžaitė Mes mokėsim numirti
Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
I dalis
VILNIUS|2014
UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08
© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014
Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai
Ranka mus spaudžia geležinė
Krūtinę apkala ledais.
Uždekim meile sau krūtinę!
Kovon stokim milžinais!
M a i r o n i s
Be anksčiau išleistų įvairių leidinių, šiemet, aštuntus metus vesdami žiaurią pasipriešinimu ginklu, spauda ir gyvu žodžiu, kovą prieš pavergėjus ir savo krašto išdavikus, išleidžiame „Laisvės kovų aidai“ pirmąją dalį.
„Laisvės kovų aidai“ — dainos ir eilėraščiai, sukurti brolių ir sesių žengiančių pro mirtį ir kurstančių Laisvės Aukurą savo gyvybėmis ir krauju. Šiose kukliose dainose įpintos partizanų kovos ir žygiai, kalinių kančios ir ašaros, tremtinių dejavimai, motinų skausmas ir liūdesys. Šio leidinio tikslas — duoti jaunimui daugiau dainų apie dabartines kovas ir kančias, užkirsti kelią okupantų atneštoms ir mūsų parsidavėlių rašytojų sukurtoms, tautiečių dvasią nuodijančioms, dainoms.
Tenka pažymėti, kad dabartiniu laikotarpiu dainų ir eilėraščių esame surinkę labai daug. Tačiau dėl sunkių sąlygų, kokiose tenka dirbti ir laiko stokos, negalime jų visų išleisti. Bet, kiek tai leis sąlygos, stengsimės jas dalimis išleisti ir paskleisti tautiečiams.
Daugelį šių dainų autorių pridengė krauju garuojanti mūsų tėvų žemė. Jų kūnus priešai išniekinę užkasė nežinomose vietose. Daugelis jų liks Nežinomais Partizanais. Tačiau jų sukurtos dainos amžiams liks gyvos. Jos šiandien plaukia iš kovojančio lietuvio lūpų, jos uždega ne vieno lietuvio krūtinę Tėvynės laisvės ilgesiu. Jos primena lietuviui, kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima tol, kol yra kam už Jos laisvę kovoti. Dainose įpinta tarp žaliuojančių girių, vingiuotų upių, blizgančių ežerų ir pakelėj rymančių smūtkelių graži Tėvynė. Jos skatina lietuvį išlaikyti tautiškumo raktą savo rankose.
Kiek caras nepajėgė užstoti kelio iš Prūsų gabenamam lietuviškam raštui, tiek šiandien tūkstantinės azijatų gaujos nepajėgs užkirsti kelio lietuviškam žodžiui ir raštui, plintančiam iš miškų ir požemių. Veltui jų stūgavimai! Veltui jų pastangos palaužti lietuvio dvasią saviems tikslams.
Lietuvis bus ir liks nepalaužiamas, nes jo dvasia kietesnė už granitą. Jo troškimai, įpinti dainoje, vėjo sparnais skrenda per Žemaitijos kalnus, Suvalkijos lygumas, jie atsispindi blizgančiuose ežeruose ir lietuvių širdyse.
Daina šiandien lydi girių brolius kovon, ji ramina juos audringą rudens naktį niūniuojant prie laužo. Daina lydės iškovojus laisvę grįžtančius į gimtą sodžių, kada nukris grandinės nuo kalinių rankų, kada nebebus niekinami partizanų kūnai.
Daina primins lietuviui kovų dėl laisvės vaizdus ir liks pavyzdžiu priaugančioms kartoms.
TAUTOS HIMNAS
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme!
Iš praeities Tavo sūnus
Te stiprybę semia.
Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.
Tegul saulė Lietuvos
Tamsumus pašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
PARTIZANŲ HIMNAS
Ar sninga, lyja, naktį — dieną,
Ar šaltis kausto mus,
Žinau aš laisvėn kelią vieną, —
Kovot dėl jos ginklu.
Mes, partizanai, vyrs į vyrą,
Mes viešpačiai miškų,
Ar dainos skamba, švinas byra,
Mums visados ramu.
Į pergalę ryžtingai žengiam,
Širdis pilna garbės,
Aplink granatom apsispengę,
Ranka nesudrebės.
Drąsa ir ryžtas spindi aiškiai
Akyse ir veiduos.
Valia nenugalima reiškias
Tėvynę atvaduot.
Nors sąjūdis šaunus, garbingas
Sudėjo daug aukų,
Bet vyrų jam narsių nestinga,
Didvyrių, karžygių.
Skaityti daugiau: Laisvės kovų aidai
Vyskupas Jonas Kauneckas
Vyskupas Jonas Kauneckas
Prieš visus vėjus
UAB „Petro ofsetas“
2022
Knygos leidimą finansavo dr. Pranas Kiznis
© Vyskupas Jonas Kauneckas, 2022
© Aistė Tarabildienė, viršelio dailininkė, 2022
Knyga PDF formatu:
ISBN
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
Prieš visus vėjus
(visas mano gyvenimas keliais žodžiais)
lemta būti aklam
bemoksliui ne kunigu
skirta išnykti ligoje
psichiatrinėje
misijose
lageryje
...neplanuotas vyskupas
Tu, Viešpatie, išpainiojai iš pinklių man priraizgytų
(Ps 31,5)
Turinys
Įžanga. Iš kur aš? / 9
Šaknys/ 25
Mano pirmojo mokslo pėdsakai / 35
Mama/ 49
Tėtė / 65
Bėdos mokslai (Panevėžyje) / 73
Kiti, ypatingesni įvykiai mano Panevėžio studijų metais / 83
Melioratorius / 89
Neakivaizdiniai vokiečių kalbos mokslai / 105
Stebinantys Volgos vokiečiai Sibire / 111
Lituanistikos studijos / 115
Pašaukimas iš naujo užsidega / 119
Seminarija / 127
Pogrindžio spauda / 135
Seminarijos nuotaikos / 147
Rėksnys kunigas vikaras / 159
Eucharistijos bičiulių ugnis / 173
Panų kalnas / 179
Rainių kankinių gerbimas / 189
Eucharistijos bičiulių kelionės ir garsas / 191
Kasdienybė / 205
Katekizacija / 209
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" / 213
Pamokslai / 217
Kagėbistų „ginklai" / 219
Biblioteka / 225
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" gyvybė ir garsas / 229
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) / 235
Vėl vokiečiai / 263
Nesėkminga „misija“ / 269
Ugnis grasina, degina ir stiprina / 271
Klebonas / 291
Vėl seminarijoje ir mokykloje / 311
Akiplėša / 323
Kančios didybė / 327
Kelionės / 331
Lyg tai vyskupas / 335
Panevėžyje / 353
Kan. Gerhardas Langė / 367
Pranas Kiznis / 373
Ne vyskupo darbas / 375
Partizanai / 387
Kunigai / 393
Tai ir pabaigiau / 411
Asmenvardžių rodyklė / 417
Įžanga. Iš kur as?
Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!
(Maironis)
Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės? Kodėl? Svarbiausia - kodėl?
Skaityti daugiau: Vyskupas Jonas Kauneckas "Prieš visus vėjus"
Jonas Kadžionis-Bėda
Per skausmo pelkes
Pirmoji knyga
Lietuvo gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras
Vilnius, 2021
Antroji pataisyta laida
Knyga PDF formatu:
ISBN 978-609-8298-05-5
© Jonas Kadžionis, 2020, 2021
© Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 2021
2001 m. gruodžio 8-oji,
Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventė
Pasiprašęs Dangaus pagalbos, prisiverčiau pradėti prisiminimus. Rašysiu juos be pagražinimų, taip, kaip buvo. Visi žinome, kad Lietuvoje bolševikų okupacijos metais vyko kraupūs dalykai, o žmonės, kiekvienas savaip, išgyveno tas negandas.
Ilgi metai daug ką apnešė užmaršties sluoksniu, bet dar daug ką ir prisimenu. Suprantu, kad nepasiseks visiškai tiksliai atkurti prisiminimų, todėl iš anksto atsiprašau. Jau seniai žmonės ragina mane parašyti, ką esu išgyvenęs, kad nenusineščiau į kapą to, ką per ilgus bedieviškos okupacijos metus esu patyręs ir aš pats, ir mano artimieji bei bendražygiai.
Skaityti daugiau: Jonas Kadžionis-Bėda Per skausmo pelkes
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ
II dalis
© Donatas Stakišaitis, sudarymas, 2017
© Reda Sopranaitė, sudarymas, 2017
© Lina Šulcienė, 2017
© Domas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-9955-03-945-7 (bendras)
ISBN 978-609-474-053-4 (II dalis)
Skaityti daugiau: Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ II dalis
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
I dalis
NEPATAISOMASIS
VARDAN
DIEVO, TĖVYNĖS IR LAISVĖS
Atsiminimai apie monsinjorą
ALFONSĄ SVARINSKĄ
I dalis
Antroji laida
UDK 27-722.5(474.5)(092)
Ne-129
© Donatas Stakišaitis, sudarymas, 2015
© Lina Šulcienė, sudarymas, 2015
© Domantas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2015
ISBN 978-9955-03-945-7 (bendras)
ISBN 978-9955-03-946-4 (1 dalis)
Turinys
Sudarytojų žodis 11
LAISVĖ 15
Vytautas Radžvilas. Žmogus, iš kurio švytėjo Laisvė 16
Monsinjoras Alfonsas - šeimai ir vaikystės draugams 29
Jonas Svarinskas. Prisiminimai apie dėdę Alfonsą 30
Zigmas Zinkevičius. Nepailstantis kovotojas už Bažnyčią ir Lietuvos laisvę 49
Romualdas Baltrušis. Didis Lietuvos laisvės kovotojas 53
KOVA 61
Kan. Kęstutis Žemaitis. Antroji sovietų okupacija.
Bendra Bažnyčios padėtis 62
Monsinjoras Alfonsas - seminarijos bendramoksliams ir partizaninio laikotarpio bendražygiams 69
Vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Prisiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską 70
Faustas Jončys. Kaip gyvenome monsinjoro -seminaristo - laikais 73
Jonas Čeponis. Atsiminimai apie mūsų Kovą 77
Apolonija Purlienė. Rugiagėlė 113
Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas uždegdavo kovos ugniakurą 121
Kun. Vaclovas Aliulis MIC. Kariai ir artojai 136
KANČIA 141
Dalius Stancikas. Be teisės pasikeisti 142
Monsinjoras Alfonsas - kalėjimų ir lagerių draugams 165
Aldona Vilutienė. Pažintis, kuri neužmirštama 166
Ona Agota Butkevičienė. Monsinjoras Alfonsas -
mūsų šeimai artimas žmogus 172
Petras Plumpa. Susitikimai su kunigu Alfonsu 173
Algirdas Endriukaitis. Istorinis Lietuvos laisvės kovos riteris 180
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Nepailstantis kovotojas už Lietuvą ir Bažnyčią 184
Gintautas Iešmantas. Tėvas Alfonsas 189
Kan. Vytautas Vaičiūnas. „Pakelta galva reikia visur eiti“ 194
Petras Cidzikas. Smagu būdavo 206
KRISTAUS KUNIGYSTĖ 217
Kun. Robertas Grigas. Kristaus kunigas, Lietuvos laisvės kovotojas 218
Monsinjoras Alfonsas - Tėvynėje dirbusiems konfratrams 227
Vyskupas Jonas Kauneckas. Tokių daugiau nėra pasauly 228
Vyskupas Juozas Matulaitis. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 245
Kun. Petras Dumbliauskas SDB. Monsinjoras 247
Kan. Jonas Bučinskas. Kun. Alfonsas Svarinskas mums visada ateidavo į pagalbą 251
Kan. Gvidonas Dovidaitis. Nepailstantis kovotojas 256
Monsinjoras Alfonsas - seserims bendradarbėms 261
Ses. Jadvyga Gema Stanelytė SJE. Nenuilstantis kovotojas 262
Ses. Celina Aldona Ona Umbrasaitė SJE. Kai
buvau kunigo Alfonso pagalbininkė 265
Ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE.
Prisiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską 266
Ses. Monika Gavėnaitė SJE. Apie mons.
A. Svarinsko - dvasininko, kalinio - gyvenimą 271
Ses. Regina Teresiūtė SJE. Ko trūksta? Laisvės! 280
Monsinjoras Alfonsas - „svarinskinės mokyklos“ jaunimui 285
Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė. Monsinjoro Alfonso Svarinsko
paunksmėje 286
Loreta ir Vidas Abraičiai. Kaip per gyvenimą
patyrėme bendrystę su kunigu Alfonsu Svarinsku 300
Kun. Kęstutis Brilius MIC. Dievo šviesa jisai
spindėjo ir mums kelią į ateitį švietė 306
Monsinjoras Alfonsas - Miroslavo parapijiečiams 315
Giedrė Teresė Markelytė-Stanevičienė. Dvasios milžinas 316
Kun. Antanas Gražulis. Prisiminimai apie prel. A. Svarinską Miroslave 323
Nijolė Ona Klimavičiūtė-Lepeškienė. Mano mokytojas 326
Miroslaviškių atsiminimai 330
Monsinjoras Alfonsas - Igliaukos parapijiečiams 337
Kun. Vitas Urbonas. Atsiminimai apie Igliauką ir kun. (mons.) Alfonsą Svarinską 338
Kan. Vytautas Prajara. Dėkoju monsinjorui Alfonsui, kad esu kunigas 362
Benius Lukšys. Monsinjoras A. Svarinskas atlaikė - sovietinė sistema pralaimėjo 369
Lina Budrevičiūtė-Lukšienė. Kunigas Alfonsas Svarinskas mano gyvenime 376
Monsinjoras Alfonsas - Viduklės ir gretimų parapijų parapijiečiams 379
Algimantas Žilinskas. „Nepataisomasis“ -Viduklės klebonas 380
Algirdas Sopranas. Prisiminimai apie Viduklės kleboną Alfonsą Svarinską 421
Reda Sopranaitė. Mokęs savo pavyzdžiu 425
Elena Kučinskienė. Tada buvo Svarinsko laikai 431
Virginija Sopranienė. Prisiminimai apie tikėjimo ir
pilietinių teisių gynėją kun. Alfonsą Svarinską 436
Eugenijus Ignatavičius. Tikėjimas ir meilė išlaisvina 441
Apie autorius 449
Monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimo datos 457
Vardų rodyklė 461
Rėmėjai 471
Skaityti daugiau: Atsiminimai apie monsinjorą ALFONSĄ SVARINSKĄ I dalis
Jau daugiau kaip dešimt metų minimas Broniaus Krivicko vardas. Jo kūryba - jau mokyklinės literatūros programos dalykas. Brandžiausi jos puslapiai liudija talentą, pajėgusį išreikšti tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas.
PARENGĖ
Virginijus Gasiliūnas
LIETUVOS
GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR
REZISTENCIJOS
TYRIMO
CENTRAS
VILNIUS
1999
UDK 888.2-8
Kr 294
Dailininkas
Romas Dubonis
ISBN 9986-757-30-4
© Sudarymas, įžangos straipsnis, paaiškinimai,
Virginijus Gasiliūnas, 1999 ©
Meninis apipavidalinimas, Romas Dubonis, 1999
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras, 1999
Knyga PDF formatu: fotografinė kopija: HTML formatu:
Skaityti daugiau: Broniaus Krivicko raštai
Partizaninis judėjimas, kaip kariavimo būdas, yra vienas iš galingiausių ir grėsmingiausių ginkluoto pasipriešinimo metodų. Profesionaliai bei išradingai naudojant jo taktiką galima visiškai sužlugdyti didelių valstybių puikiai ginkluotų kariuomenių grobikiškų planų įgyvendinimą ir pasiekti galutinį kovos tikslą – savo krašto išvadavimą. Nors jis visąlaik būna novatoriškas, nestandartinis, lankstus, karo eigoje nenuspėjamai besikeičiančių, įvairialypių formų, tam pamatus reikia padėti jau taikos metu.
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija: WEB formatu:
Malonus skaitytojau,
Jeigu turėsite noro ir kantrybės pavartyti ar perskaityti šiuos prisiminimus, noriu pareikšti keletą pastabų.
Pirmiausia – gal kokie 95 ar daugiau procentų rašyti iš atminties. Ir tik vieną kitą datą ar pavadinimą tikslinau enciklopedijose ar kituose šaltiniuose. Tikslūs ir išrašai iš mano, „pavojingo nusikaltėlio“, bylos.
Turiu pastebėti, kad vaikystė ir jaunystė atminty išliko labai ryškios, o daugelį datų buvo lengva nustatyti pagal tai, kur tuo metu gyventa, kokioje klasėje ar skyriuje mokytasi, kokie įvykiai pasaulyje vyko.
Stengiausi viską pateikti chronologiškai ir taip, kaip aprašomuoju laikotarpiu įvykiai ir pasaulis atrodė man pačiam. Nors iki brandaus amžiaus turėjau tikrai neblogą atmintį, bet atmintis vis tik nėra šimtaprocentinis teisybės garantas. Tad ir mano aprašomieji įvykiai ir jų supratimas objektyviai galėjo skirtis nuo mano tuometinio įsivaizdavimo. Todėl toks ir šių prisiminimų pavadinimas: „Ką atmintis išsaugojo“.
Rašiau vaikams ir anūkams, norėdamas, kad jie galėtų susidaryti ryškesnį vaizdą apie tėvų ir senelių gyventą laikotarpį, ko neturėjome galimybės daugelis iš mano kartos.
Skaitytojas gal susidarys nuomonę, kad daug ką pagražinau, nes per daug jau nekonfliktiškas mano gyvenimas, per gerai sekėsi mokyklose. Iš tikrųjų buvau „caca“ vaikas ir per visą savo gyvenimą neteko su niekuo susipešti, išskyrus paauglystės apsikumščiavimus su broliu Zeniu. Ir girtis tikrai niekada nemėgau.
Neplanavau šių užrašų spausdinti ar plačiau publikuoti, ir ši publikacija – ne mano iniciatyva. Vis tik viliuosi, kad gal vieną kitą jie sudomins, o gal paskatins ir pačiam imtis plunksnos (atsiprašau – kompiuterio!). To labiausiai ir linkiu. Juk iš kiekvieno gyventojo istorijų susidaro ir visos šalies istorija ar bent svariai ją papildo.
Stasys Algimantas Būdas
