Į Laisvę 1957 14(51)

T u r i n y s
Andrius Baltinis: Jaunimas dviejų kultūrų kryžkelėje ................. 1
Kęstutis Skrupskelis: Mano generacijos problemos ..................... 8
Bronius Vaškelis: Mūsų jaunimo perspektyvos yra mūsų pačių rankose .. 15
Aldona Krikščiūnaitė: Jaunimas ir šeima: mano šeima —lietuvybės pilis 26
Valdas V. Aamkavičius: Jaunimas visada buvo pirmose kovų eilėse ..... 35
* * * Kaune. Atsiminimai iš 1955-57 ................................. 40
DARBAI IR IDĖJOS: ................................................ 56-96
Pasauly: Nuo Ženevos iki sputniko (J. B.), 
         Aliarmas Jungtinėse Valstybėse (Price), 
         Dirbtiniai mėnuliai (A. Sabalis),
         Kas kaltas dėl infliacijos. 
Anapus: Lietuva Sovietų statistikoje (A. Musteikis), 
         Kultūriniai įvykiai per vieneris metus (M. Musteikis), 
         Poezijos žodis iš Sibiro ir Lietuvos: 
                  Įspūdis, 
                  Tu tėvą išdavei, 
                  Kūčios; 
Tremtyje: Jėgos ir aukos dvasia kariuomenėje (J. Brazaitis), 
         Kova prieš rutiną už minties budrumą, 
         Europos LF Bičiulių pareiškimas, 
         Amerikos LFB studijų dienos vaizduose, 
         Senieji ir naujieji lietuviai socialistai Amerikoje; 
Idėjos spaudoje: Žodis priklauso jaunimui, 
         Vyresnieji tebesvarsto nepasaulėžiūrinės politikos klausimą, 
         Politinės diskusijos lygis žemiau kritikos, 
         Pirmieji balsai už koegzistenciją?, 
         Partizano vaizdas literatūroje. 
Vardai įvykiuose. 
Laiškai: Apie du istorijos vadovėlius.


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1957 14(51)

Jaunimas dviejų kultūrų kryžkelėje

NR. 14 (51) 1957 GRUODIS

- ANDRIUS BALTINIS, Chicago -

Gimęs 1909. 10. 12 Biržų apskr.; baigęs Telšių kunigų seminariją, ir įšventintas į kunigus 1936; Wuerzberge filosofijos daktaras 1948. Tremties periodikoje vienas iš giliai, gyvai ir aktualiai svarstančių lietuviškus klausimus filosofo žvilgsniu.

1. Jaunimo padėtį apsprendžiantieji veiksniai

Jaunatvė, kaip žmogaus gyvenimo išsivystymo tam tikras tarpsnis, turi savo amžinas, visiems laikams ir visoms vietoms tas pačias nekintamas ypatybes, bet turi ir tokių ypatybių, kurios būdingos tik tam tikro laikotarpio ir tam tikroje ypatingoje padėtyje esančiam jaunimui. Tik šias ypatingąsias, laiko ir vietos apspręstąsias mūsų jaunimo ypatybes čia liesime.

Kiekvieno žmogaus gyvenimą apsprendžia jo paties vidiniai ir jo aplinkos arba išoriniai veiksniai. Vidiniams veiksniams priklauso žmogaus paveldėtos savybės ir jo paties valia savo gyvenimą vienaip ar kitaip tvarkyti. Išoriniams priklauso nuo žmogaus nepriklausomai egzistuojanti gamtos aplinka, žmonių tarpusaviai santykiai linka ir socialinė aplinka. Pastaroji iš dalies priklauso gamtos aplinkai, kiek ji natūralių žmogaus polinkių apspręsta, iš dalies kultūrinei aplinkai, kiek žmonių sukurta kultūrinė apremiasi kultūrinėmis normomis.

Vidinių bei išorinių veiksnių visuma sudaro ypatingą mūsų tremties ir išeivijos jaunimui padėtį. Čia nekalbėsime apie mūsų jaunimą apsprendžiančių veiksnių visumą, o tik apie vieną jų — kultūrinę aplinką. Ji yra dvejopa — lietuviška ir amerikoniška. Šis kultūrinės aplinkos dvejopumas ir sudaro mūsų tremties ir išeivijos jaunimo gyvenimui savotišką kryžkelę.

Skaityti daugiau: Jaunimas dviejų kultūrų kryžkelėje

MANO GENERACIJOS PROBLEMOS

- KĘSTUTIS SKRUPSKELIS, New York -

Gimęs 1938. 3. 15 Kaune; mokėsi lietuvių gimnazijoje Scheinfelde ir High School Hartforde; nuo 1955 Fordhame studijuoja politinius mokslus ir filosofiją,; studentų ateitininkų ir bendrose studentų organizacijose bei spaudoje reiškiasi aktyviai, kaip kitados jo tėvas dr. Ignas Skrupskelis, nukankintas bolševikų konc. lagery.

1. DVEJOPI SKIRTUMAI

Mano generacijos skirtumai nuo senesniosios yra dvejopi. Vieni kyla dėl skirtingos praeities, antri — dėl skirtingo reagavimo į dabartinę padėtį.

Senesnioji mūsų intelektualų generacija, kuri ir dabar tebedirba beveik visą lietuvišką kūrybinį darbą, yra išgyvenusi tautinį atgimimą ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Lietuvos ateitis jai tada turėjo atrodyti daug žadanti, o Lietuvos valstybės išsilaikymas aksioma. Lietuvos valstybė su savo institucijomis buvo realybė. Šiai generacijai ji tokia ir tebėra, tik laikinai priešo okupuota. Bet okupacija vistiek turės baigtis, ir Lietuvos valstybė vėl bus tokia, kaip buvo. Todėl šiai generacijai nė nekyla jokio konflikto dėl pasirinkimo: Lietuva ar Amerika. Ji nenori, o iš dalies ir negali įsijungti į naująją aplinką. Jos dalis yra “apsikasusi” net visai lietuviškoje aplinkoje. Dirbdami lietuvių kultūrinėse organizacijose, laikraščių redakcijose ir kitur, šios generacijos lietuviai yra nuolat tokioje aplinkoje, kuri maža kuo skiriasi nuo buvusios savame krašte. Mažių mažiausia, ji yra lietuviška.

Visuomeniniame veikime šioji generacija stengiasi tęsti nepriklausomos Lietuvos tradicijas. Ji dirba seniai savo išmoktais metodais, stengiasi atkurti tremtyje tokias pat ir kiek galima daugiau tėvynėje turėtų organizacijų. Lietuviai visuomet buvo praeities garbintojai. Tas bruožas ypač gyvas ir šioje generacijoje. Lietuvos praeitis jai neišsemiamas svarstymų, ginčų, bet ir tautinės stiprybės šaltinis. Buvusi galybė ir seniai jau išnykusi Lietuvos didybė įkvepia ir palaiko šios kartos lietuvišką nusistatymą.

Skaityti daugiau: MANO GENERACIJOS PROBLEMOS

MŪSŲ JAUNIMO PERSPEKTYVOS YRA MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

- B. VAŠKELIS, Toronto, Canada -

Lietuvoje baigė 4 gimnazijos klasių kursą, Luebecke įsigijo brandos atestatą, Toronte technikos mokykloje 4 metų architektūros ir statybos kursą, o nuo 1954 Toronte studijuoja universitete. Veikia skautuose, dabar yra Kanados lietuvių studentų sąjungos pirmininkas ir T. Žiburiuose studentų skyriaus redakcijos narys.

I.

Kalbant apie jaunimo ateitį, tenka remtis dabartimi. Šiandieninis jaunimas yra rytdienos senimas. Kokia yra dabartis, tokia bus ir ateitis. Todėl, norėdami projektuoti mūsų jaunimo lietuvybės ateitį ir bandydami statyti užtvankas besibraunančioms į lietuvių čionykštę bendruomenę svetimybėms, pirmiausia turime realiai vertinti dabartį.

Apskritai šiandieninė lietuvybės padėtis šioje Atlanto pusėje dažnai piešiama gražesnėmis spalvomis, negu tikrumoje yra. Darbai stengiamasi padidinti, jų vertė — padauginti, klaidos ir negerovės — palikti nuošaliai. Betgi padėčiai objektyviai suprasti neužtenka tik džiaugtis viskuo, kas dar lietuviška, ar lietuviškai perteikiama, nes tai daugiau siejasi su vyresniąja karta. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien paskatų bei akstinimų jaunimui, kad jungtųsi į vyresniųjų lietuvybės darbą, užsimerkiant prieš visa tai, dėl ko vyresniosios kartos vadovaujamo darbo gretose tokie reti jaunimo veidai. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir atsiremti tik atskirais pavyzdžiais, išleidžiant iš akių visumą. Pagaliau, padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien matyti nutautimo grėsmė, pripažinti laiko neigiamas poveikis nuo savo kamieno atplėštai tautos šakai ir apgailestauti senosios išeivijos prieauglio likimas. Mūsų lietuvybės padėties objektyvus supratimas visų pirma privalo išsiaiškinti bei įsisąmoninti, ar yra ir kiek pozityvių priemonių mūsų jaunimo nutautimo procesui sulaikyti ar bent sulėtinti. Pastarąja prasme ir norėčiau pasvarstyti mūsų jaunimo perspektyvas.

Skaityti daugiau: MŪSŲ JAUNIMO PERSPEKTYVOS YRA MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

JAUNIMAS IR ŠEIMA: MANO ŠEIMA — LIETUVYBĖS PILIS

- ALDONA KRIKŠČIŪNAITĖ, Elmhurst -

Gimusi prie Pasvalio; gimnazijos mokslus ėjo Telšiuose ir juos baigė Oldenburge. Pabaltijo un-te studijavo vokiečių kalbą, bei literatūrą ir pedagogiką. Baigė Illinois un-tą ir gavo teisę dėstyti vokiečių kalbą. Ją dėstė Illinois un-to High School, Urbana, dabar Elmhurst taip pat High Schocl. Studentaudama dirbo studentų ateitininkų sąjungoje, dabar dalyvauja lietuvių organizacijose bei amerikiečių profesinėse draugijose.

1. Jaunimas didmiesčio aplinkoje

Mūsų gyvenimo sąlygos taip susiklostė, kad, būdami ūkininkų tautos vaikais, turėjome pasidaryti didmiesčio gyventojais. Patekome į triukšmą, skubėjimą, rėkiančias reklamas, į neramią ir nepatvarią, komercijos ir materializmo dvasia persunktą didmiesčio aplinką. Jaunus žmones domina ir traukia viskas, kas nauja ir nepatirta. O didmiestyje tokių dalykų apstu. Pirmiausia didmiestyje apstu praktiškumo, apstu jieškojimo patogumų ir pasipelnymo, apstu pigių, gilesnio įspūdžio nepaliekančių ir susitelkimo nereikalaujančių pramogų. Tiesa, didmiestyje glaudžiasi ir mokslo bei meno židiniai. Bet kadangi paskaitos, koncertai, parodos ir p. dalykai reikalauja susitelkti, tai mūsų dėmesio nelabai traukia. Jiems neturime nė laiko. Didmiestyje mes ryškiai pajuntame kovą dėl būvio. Ši kova beveik nepalieka vietos idealizmui, nes kai reikia skubėti į sotų materialinį gyvenimą ir visomis jėgomis kalti pinigas, sunku rasti laiko dvasiai palepinti ir pasiaukoti.

Didmiesčio skubėjimas ir tik savo reikalų žiūrėjimas, žodžiu, didmiesčio dvasia stipriai įtaigoja ir mūsų jaunimą. Ir labai dažnai mes pasileidžiame pasroviui. Mes nenorime išsiskirti. Ką mes renkamės studijuoti? Kas apsprendžia mūsų pasirinkimą? Pašaukimas ar nauda? Atrodo, kad dažniau pasirenkami tie mokslai, kurie daugiau pinigo gali atnešti. Tik dėl to turbūt humanitariniai mokslai tiek maža kandidatų mūsų jaunime suranda. O apskritai pagal čionykštės mokyklos kryptį mūsų jaunimo bendrasis išsilavinimas darosi labai lėkštas, o jo profesinis išprusimas labai siauros specialybės aprėžtas.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS IR ŠEIMA: MANO ŠEIMA — LIETUVYBĖS PILIS

JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE

VALDAS V. ADAMKAVIČIUS, Chicago

Besitęsianti krašto okupacija iškėlė mums nepramatytas problemas. Viena iš tų problemų tai jaunosios kartos išlaikymas prie lietuviško kamieno, kita— jaunųjų įjungimas Lietuvos vadavimo darban.

1.

Ramintis iliuzija apie mūsų nepajudinamą tautinį atsparumą ir užmerkti akis prieš realybę neleidžia mums nei gyvenimas nei laikas. Tad ir keliame klausimą: ant kurio kertinio lietuvybės akmens atsistosime ir kas mumyse išlaikys ilgos kovos dvasią?

Jaunoji karta yra nauje aplinkoje, kuri savo mokykla, darbu, lengviausiai prieinama dvasine kultūra ir dar augštu civilizacijos lygiu formuoja naują žmogų. Sis žmogus normaliu keliu įsijungia į gyvenamos bendruomenės eiles, atiduodamas jai savo kūrybinę jėgą. Savojo krašto reikalai lieka graži, romantiška ir nepasiekiama vizija, be kurios galima gyventi ir netrukdomai naudotis gyvenimo patogumais. Tai viena gyvenimo pusė, kurioje šiandien esame. Kitoje pusėje matome kovojančios tautos vaizdą kuris mus riša kraujas, meilė, moralė ir sentimentas. Šių dviejų sąlygų lietuviškas jaunimas yra formuojamas gyvenimui.

Jaunimo kongresas spręsdamas lietuvybės išlaikymo problemą, pripažino, kad tautinė kultūra nebūtinai turi žlugti be savosios žemės, jeigu jos kūrėjas, šiuo atveju lietuvis, įstengs savo tyru lietuviškumu priimti svetimųjų gerąsias vertybes ir, perleidęs per lietuviškąjį spektrą, atskleisti savosios kultūros fone.

Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas. Būdami be gimtosios žemės, kurioje tarpsta ir formuojasi pirmoji meilė savajai kultūrai, tremtyje turime atsiremti į šeimą ir organizaciją. Tai vienintelis tikros savosios žemės lopas, ant kurio galime drąsiai atsistoti abiem kojom. Šeima jaunajai kartai yra pirmasis šaltinis, iš kurio semiasi lietuvybės ir pradeda formuoti lietuvišką charakterį. Todėl mes su pasigėrėjimu ir pagarba lenkiam galvas prieš didžiumą tėvų, kurie šiandien atlieka didelį lietuvybės darbą savo vaikų auklėjime, bet sykiu su rūpesčiu žvelgiame į lietuviškas šeimas, kurios savo vaikus net atitolina nuo lietuvių tautos kamieno.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE

KAUNE. ATSIMINIMAI IŠ 1959-57

AUTORĖ, ilgus metus išbuvusi “numeriu”, išreiškė norą pasilikti ir šiame pasakojime anonimu.

Pasakojime stebina sugebėjimas pažvelgti iš arti ir konkrečiai; sugebėjimas tuos konkrečius reiškinius sutelkti į gyvus, įspūdingus Kaune naujo gyvenimo vaizdus.

Pasakojimas netaria žodžio apie režimą; tik rodo to režimo įtakoje žmogų, virpantį visais nervais, nes jis yra be laisvės ir be duonos. Tačiau jis kovoja gaivališkai dėl savo biologinės ir dvasinės egzistencijos.

Pasakojimui teisingai suprasti reikia atsižvelgti į psichologinius pergyvenimus, kuriais kalinys skiriasi nuo laisvojo žmogaus. Sibiro pergyvenimai sužalojo, sako autorė, nebepataisomai dvasią, ir to pėdsakai neišvengiamai atsekė į jos pasakojimo žodžius. Tai sužalotos širdies žodžiai.

Monotoniškai dunda vagonų ratai. Pro šalį slenka Sibiro taiga, miškai, maži, vargingi kaimeliai — krūvelė iš molio sulipdytų trobelių su iškrypusiais mažais langeliais ir tuose pačiuose labai mažai stiklo . . . Stogo dalis vėjo nunešta; likę šiaudai stovi pasišiaušę ... Visa tai primena išsigandusį žvėrelį žiauriame Sibire.

Tai tremtinių kaimai.

Bet mano širdis plaka džiaugsmu. Aš palieku tą liūdną, ašarom primirkytą kraštą. Aš negaliu tikėti savo laime — “dvidešimt penkeri metai Sibiro lageriuose ir penkeri metai ištrėmime”, — skambėjo man skirta bausmė ... O didis Dieve, tavo gerumas neišmatuojamas. Tu leidi man po penkerių su puse metų grįžti į Lietuvą.

Kiek daug metų nutekėjo amžinybėn, kai aš tave, brangi mano širdžiai, miela žemele, turėjau palikti. Tada negalvojau, koki skaudūs aplinkiniai keliai atves mane į Lietuvą . . .

Kaip kaleidoskope vaizdas keičia vaizdą — liūdni, puikūs, nematyti; galų gale ramus uostas — šeimos džiaugsmai, ir po viso to staiga — juodas limuzinas, kuris išplėšė man laisvę, atskyrė nuo viso, kas man buvo brangiau už gyvybę; toliau — kamera, drėgnas rūsys, augštai apkaustytas langelis. Durys taip pat apkaustytos geležim, ir už jų dieną naktį budintis raudonarmiestis.

Laisvę, laisvę grąžinkit man — šaukė visa mano jauna širdis. Rūsio sienos ir raudonarmietis tam šauksmui buvo kurtūs.

Skaityti daugiau: KAUNE. ATSIMINIMAI IŠ 1959-57

Nuo Ženevos iki sputniko:

PASAULY

Politinių bei moralinių idėjų maišatis Amerikoje

Politikos eigoje tiek daug įvykių ir žodžių, planingo ir isteriško veikimo, juodos rezignacijos ir optimistiško tikėjimo, — kad visoje toje maišaty neįmanoma sustoti prie atskirų įvykių. Jie eina tokiu tempu, kad iki vieną, aprašysi, jau ateis kitas. Belieka stebėti pagrindinei linijas, apie kurias tie įvykiai sukasi, stumiami dviejų pagrindinių variklių — Rytų ir Vakarų, kurių siekimai nuo pat karo pabaigos buvo ir yra tie patys: Rytų ofenzyvinis veržlumas laimėti dominavimą pasaulyje ir Vakarų defensyvinis siekimas išlaikyti tai, kas yra jo žinioje bei įtakoje.

1. Vakarų įmigimo ir pabudimo momentai

Rytų laimėjimo priešpaskutinė viršūne buvo Ženevos konferencija 1955. Ten jie laimėjo ne tik pusę Vietnamo, bet ir Vakarų pritarimą, koegzistencijos idėjai. Laimėjimas buvo juo didesnis Rytams, nes Ženevos konferencijos padarinius ir Vakarai laikė savo laimėjimu. “Ženevos dvasia” buvo tas šūkis, kurį skelbė Eisenhoweris kaip savo laimėjimo triumfą, ir Amerikos visuomenė laikė jį tokiu politiniu herojum, kaip antrojo karo baigimas jį buvo padaręs visuomenės opinijoje karo herojum.

Po Ženevos konferencijos prasidėjo stiprus Vakarų įmigimas iliuzijose, naudingose Maskvai. Ten gimusi “koegzistencijos”, arba Ženevos dvasia turėjo susiklostyti į dvejopus naujus laimėjimus — nusiginklavimą ir rytų Europos klausimų sprendimą. Nusiginklavimo reikalu iliuzijas Vakaruose palaikė tikėjimas, kad Eisenhowerio oro kontrolės idėja bus priimta, o rytų Europos klausimui išspręsti idėją davė Edenas — sudaryti neutralią zoną tarp Europos rytų ir vakarų. Vakarai tikėjo, kad antruoju klausimu galės eiti derybos tik dėl linijos stumdymo labiau į rytus ar labiau į Vakarus, pačios idėjos neatmetant nei Rytams nei Vakarams.

Skaityti daugiau: Nuo Ženevos iki sputniko:

ALIARMO BALSAI JUNGT. VALSTYBĖSE

Dr. George R. Price, 35 metų, dirba Minnesotos universiteto tyrinėjimų srityje. Karo metu jis dalyvavo prie garsiojo “Manhattano projekto” vykdymo. Life paskelbtas jo straipsnis “Diskutuojant dabartinės panikos klausimą”, liečia aštrius Amerikos likimo klausimus ryšium su sovietiniais laimėjimais raketų srityje. Bet atsakymai į juos gali turėti ir siauresnės mums reikšmės, nes ir mūsų tautinio gyvenimo plote yra gyvi klausimai: kalbėti pesimistiškai ar optimistiškai, tai reiškia — tiesiai, ar pridengiant; ir mums lieka susimąstyti: ar patogumų kelias ar kovos ir atsparumo kelias; ar turim dvasinių autoritetų, ar turim juos susikurti, ar geriau juos sunaikinti ir visai atmesti... Straipsnio santrauką paruošė V. Jurkuvienė.

*

Kai į erdvę pakilo Sovietų satelitas, Washingtonas pradėjo nuraminimo ir kartu įspėjimo politiką, — pradeda autorius ir tuojau pasisako prieš tuos raminimus, nes padėtis esanti tiek rimta, kad Amerika galinti šiuo kartu pralaimėti. Kodėl? Atsako:

Tautos vietoje nestovi

Dabar, kaip ir Amerikos revoliucijos metu, mes gyvename laiką, kuris bando žmogaus dvasinį tvirtumą. Bet šiandien mes nebeturime tokios energijos ir stiprybės atsispirti artėjantiems pavojams. Mes, amerikiečiai, esame kaip tie Hans Christian Andersono pasakos žmonės, kurie, stebėdami savo karalių nuogą paraduojantį gatvėmis, giria jo rūbo gražumą. Šiandien mes turime daugybę įrodymų, kad Rusija gali mus nugalėti, bet mes vienas kitam giriame mūsų krašto pajėgumą, jo gražią ateitį ir įsivaizduojame, kad jokio pavojaus nėra.

Skaityti daugiau: ALIARMO BALSAI JUNGT. VALSTYBĖSE

Dirbtiniai mėnuliai

Pasisekę Sovietų žygiai į erdvę paaštrina klausimą, su kokiomis problemomis susiduria mokslininkai, verždamiesi į erdvę, jei tų problemų išsprendimas ir žygio suorganizavimas trunka ištisais metais.

Kad nugalėtų žemės traukos jėgą, pakiltų į erdvę ir joje skristų pagal žmogaus valią, reikia — (1) sukonstruoti jėgainę, kuri galėtų veikti beorėje erdvėje, (2) pagaminti dideliu greičiu galintį skristi “lėktuvą”, (3) turėti nepaprastai tikslias kontrolės ir sekimo priemones. Pažiūrėkime į kiekvieną jų skyrium.

1. Jėgainės problema— iki šiol buvo cheminė ir metalurginė. Cheminė todėl, kad vartojamas kuras buvo per silpnas. Pagal Newtono dėsnį, raketos masės ir jos greičio sandauga yra lygi išmetamųjų dujų ir greičio sandaugai: MV=mv. Taigi norint suteikti raketai didelį greitį V, kai jos masė yra M, dujų greitis turi būti labai didelis, nes masė m yra labai maža. Šitas išmetamųjų dujų greitis gaunamas sprogimo viena kryptimi būdu, kryptimi, kuri yra priešinga raketos keliaujamai krypčiai.

Vokiečiai ir amerikiečiai, norėdami išgauti kuo didesnį sprogimą ir dujų greitį, vartojo labiausiai degančias ir degimą palaikančias medžiagas: etylio alkoholį ir skystą deguonį. Tačiau raketai bent truputį pakelti nuo žemės reikalingas didelis šio kuro kiekis. Ogi kuro kiekis raketos skridimo pradžioje prisideda prie raketos svorio. Tai užburtas ratas.

Skaityti daugiau: Dirbtiniai mėnuliai

Kas yra infliacijos kaltininkas

Infliacija jau yra faktas Amerikoje ir Europoje. Apie ją daug kalbama, bet ji nesirengia sustoti. Vyriausybė Amerikoje sudarinėja komisijas infliacijai sustabdyti. Komisijos ir vėl daug kalba, bet pozityvių rezultatų neprieina. Kodėl taip dedasi, dalinį atsakymą nušviečia Sign, Amerikos katalikų žurnalo, redaktorius Tėvas R. Gorman, C. P., 1957 spalio nr. vedamajame. Jo mintys ir faktai gali paskatinti susimąstyti ir mūsų skaitytoją.

*

Infliacija — sako autorius, — jau yra. Ją pajunta labiausiai pensininkai ir kiti, kurie turi pastoviai ribotas pajamas. Organizuotos darbininkijos priešininkai infliacijos priežastį suranda labai pigiai ir vaistą jai pašalinti nurodo labai greitai: tegul tik darbininkai nereikalauja pakelti atlyginimo, tai ir kainos nekils.

Autorius tokį pigų aiškinimą nelaiko teisingu. Jis ragina įsižiūrėti į faktus ir keletą jų nurodo. Vienas— Amerikos plieno korporacija,kuri meta didelius pinigus, kad įtikintų Amerikos visuomenę, jog visa nelaimė tai unijos, kurios reikalauja kelti atlyginimą, tuo pačiu verčia kelti kainas ir taip vykdo infliaciją. Autorius nurodo, kad per vienerius metus toji plieno korporacija, pakeldama darbininkams atlyginimą, padidino savo išlaidai algoms 94 milijonais dol. Ta proga pakeldama plienui kainas, savo pajamas ji papildomai padidino 340 mil. Kiekvienas naujai darbininkams išmokėtas doleris atnešė korporacijai naujus 3.50 dol. Nuo 1945 korporacija pakėlė plieno kainas 21 kartą, o atlyginimus kėlė tik 9 kartus. Per visą tą 12 metų laiką korporacijos išleistas vienas naujai doleris atnešė papildomus 3 dol. Šiais metais korporacijos netto pelnas neatskaičius mokesčių, buvo 461,9 milijonai dol. Ar turint tokį pelną buvo būtina išspausti iš vartotojo dar po naują nikelį?

Skaityti daugiau: Kas yra infliacijos kaltininkas

Lietuva Sovietų statistikoje

ANAPUS

1.

Rusiškoje komunizmo imperijoje 1956 pasirodė retas paukštis — “Valstybinis Sovietų Sąjungos Ūkis”, statistikos rinkinys, išleistas valstybinės leidyklos Maskvoje. Nors pažangai rodyti komunistinė propaganda griebiasi skaičių ir juos dažnai kaišioja popierinei utopijai sukurti, bet ištisus du dešimtmečius ji negalėjo jais naudotis, nes viskas, ypač gyventojų skaičius, buvo laikoma “valstybine paslaptimi”. Paskutinis statistikos metraštis buvo pasirodęs 1936, kai esą “socializmas” Sovietų Sąjungoje jau buvęs “įgyvendintas”. Po to dar buvo atspausdinta keletas statistinių brošiūrėlių, bet veikiai visokios žinios buvo susietos su “išdavimu”, ir komunistinė “pažanga” buvo kuriama tik reliatyviais skaičiais bei procentais, nekada nepateikiant tikrųjų duomenų.

Kas nauja dabartiniame rinkiny ? Apsistokime ties viena jo dalimi — tautybių (sovietiškai tariant, “tautų draugystės”) problema. Kiek galima pateiktomis žiniomis pasikliauti?

Atrodo, kad vienas dalykas, būtent: bendras rusų komunistinės imperijos gyventojų skaičius gali būti apytikslis. Nors visuotinio gyventojų surašymo nebuvo, bolševikai apskaičiuoja, kad jų imperijoj esą 200,200,000 žmonių. Yra dvejopo pagrindo šiuo skaičium patikėti. Pirma, jis yra gana artimas vakarų mokslininkų (R. Maurach, P. Miro-nenko ir kt.) apskaičiavimams. Antra, jis yra truputį mažesnis nei pastarieji. Šis penkių ar penkiolikos milijonų skirtumas susidaro iš to, joj vakariečiai buvo linkę skirti tik apie 45 milijonus gyvybių, paaukotų ant sovietinės programos aukuro civilinio karo, kolektyvizacijos, bado, priverčiamųjų darbų ir pasaulinio karo bei užgrobimų metais, kas bendrą, gyventojų skaičių padidintų ligi 215 milijonų. Matyt, kad tų aukų skaičius siekė apie 60 milijonų per visą rusiškojo komunizmo erą, tad visos imperijos gyventojų skaičius apie 200 milijonų reikia laikyti apytikris.

Skaityti daugiau: Lietuva Sovietų statistikoje

Kultūriniai įvykiai per vieneris metus

Norime suregistruoti kultūrinius įvykius Lietuvoje per ištisus vieneris metus — 1956. Kitų metų tos rūšies įvykių eigą lyginant su tais metais, bus galima daryti išvadas, kuria linkme ir kokiu tempu Lietuvoje reiškiasi kultūrinis gyvenimas. Įvykius registruojame pagal komunistų mėnesinio žurnalo “Pergalės” ir savaitinio “Literatūros ir Gyvenimo” davinius.

*

DRAMOS TEATRAI

Šiuo laiku dramos teatrai veikia šiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Mariampolėje. Kai kurie jų išvyksta gastrolių į kitus miestus. Per 1956 metus buvo toki nauji pastatymai: Vilniausvalstybinis akademinis dramos teatras sausio 8 d. davė premjerą — A. Bieliausko pjesę “Egzaminą”, kuriame vaizduojami baigusieji augštąsias mokyklas specialistai; pavaizduojamas jų gyvenimas ir darbas kolchozuose.

Kovo mėn. atnaujino dano H. Hejermano dramą “Vilties žuvimas”.

Gegužės 1 d. premjera pagal A. Vienuolio “Paskenduolę” — A. Liobytės ir K. Kymantaitės parašyta 4 veiksmų 5 pav. drama, kurioje, be kita ko, niekinamas katalikų tikėjimas. Po premjeros tą pačią “Paskenduolę” suvaidino Rygoje vadinamam “Pabaltijo teatrinio festivalio pavasaryje”, o sugrįžęs atgal, tas pats kolektyvas su tuo pačiu veikalu gastroliavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose, duodamas 15 spektaklių.

Tas pats teatras Vilniuje gegužės mėn. davė dar vieną premjerą — Amerikos komunistuojančio rašytojo Arthuro Millerio dramą “Salemo Raganos”.

Skaityti daugiau: Kultūriniai įvykiai per vieneris metus

Poezijos žodis iš Sibiro ir Lietuvos

Šalia poezijos, kuri reiškiasi laikraščiuose ir žurnaluose, Lietuvoje rašoma ir tokios poezijos, kuri nesitiki būti paskelbta. Bet ji rašoma, nes žmogus jaustų kančią, savo jausmo neišsakęs.

Kokie jausmai sukyla atskiriems žodžio kūrėjams dabartiniu metu, išreiškia poezija, kurios pluoštas yra mus pasiekęs iš anapus uždangos. Dviejuose to pluošto gabaluose matyti dvasios reakcija prieš “govorilkų” kartojamus idealus, priešingus natūralaus žmogaus prigimčiai.

Povilas Morozovas, kuris įskundė enkavedistams savo tėvą, sovietų propagandos buvo paverstas jaunimo idealu ir jam atminti pristatyta paminklų. Natūralaus žmogaus pergyvenime tokia paminklas pažadino kitokius jausmus ir pramatymus. Tai matyti iš čia skelbiamo eilėraščio.

Skelbiame ir kito autoriaus eilėraštį iš Sibiro, — buvusio partizano. Jis duoda progą stebėti ne poetinius imantrumus, bet jausmą, kuriuo jis ten gyvena Kalėdose, ir tą pergyvenimą palyginti su kalėdiniu pergyvenimu žmogaus, kuris yra visa kuo pertekusiame laisvės gyvenime. Tekis palyginimas praturtins ir pagilins žmogaus dvasią kalėdine prasme.

ĮSPŪDIS


Keliai vilki... ir dienos vilkos . ..
Veidai bekraujai, svetimi;
Melu ataustos frazės ilgos
Ir žodžiai; žodžiai — tik tušti. . .

Ne plienas posmų grandį kala,
Ne švinas — išdainuos eiles . . .
Kada širdis šalčiu pabąla,
Kai miršta tavo Aš — žmogus . . .

Skaityti daugiau: ĮSPŪDIS

TU TĖVĄ IŠDAVEI


Granito rūbuos tu, berniuk,
Šiandieną —
Ant savo sosto — aikštėje viešoj.
Šalia tokie pilki veidai praeina,
Kaip kitados — to kaimo glūdumoj.

Negyvos tavo akys
Žemę siekia,—
Pakilę rankos šaukiasi
Maldos . . .
O lūpos akmeninės, tartum, rėkia
Ir dangų rūstų
Prašo
Atgailos . . .

Skaityti daugiau: TU TĖVĄ IŠDAVEI

PRIE KŪČIŲ STALO


Tu neverk, motule, kad prie kūčių stalo
Viena kėdė šiemet jau stovės tuščia,
Kad nelauš iš rankos tau baltos plotkelės
TAS, kurs pernai laužė su tavim slapčia.

Mano vieton šiemet padėk eglės šaką
Lietuvos eglyno, kuris globė mus,
O prie jo uždeki Kūčių stalo žvakę,
Ir sūnaus artumas atgaivins namus.

Kai prie Kūčių stalo maldos žodžiai liesis
Ir vaikus minėsi sielvarte, tyliai,
Mane atsiminus, ašara riedės tau,
Skausmo kalavijai smigs širdin giliai.

Skaityti daugiau: PRIE KŪČIŲ STALO

Jėgos ir aukos dvasia kariuomenėje

TĖVYNĖJE

Kas metai spaudoje prasiveržia dvejopi pasisakymai apie buvusią kariuomenę. Arba jos niekinimas, arba jos pagyrimas. Vieniems gyrimas nepatinka, kitiems nepatinka niekinimas. O mėginimas pastatyti klausimą kitokioje šviesoje nepatiks abejiems. Nepatiko nė J. Brazaičio tokis mėginimas, kurį jis darė pranešime apie “Jėgos ir aukos dvasią kariuomenėje” tos kariuomenės minėjime. Pora laikraščių vadino tai šališku pranešimu. Kaip tik dėl to ir atrodo tikslinga tą pranešimą pakartoti kaip paskatą žiūrėti į kariuomenę ne kaip į kastą, klasę, siekiančią savo intereso, bet kaip į tautos dalį, kurioje daugiau ar mažiau reiškiasi tos pačios dorybės ir tie patys negalavimai kaip ir visuomenėje.

*

Minėjimai kasmet tie patys. Kasmet kartojami gal ir tie patys žodžiai. Nuogąstauti dėl to netenka. Ir bažnytinių švenčių metu kasmet kartojami Evangelijos tie patys žodžiai. Tačiau Evangelijos žodžių niekad nebus žmogui perdaug. O jos aiškintojas kiekvienu kartu juose galės surasti naujos šviesos ir aktualios prasmės ... Tautinėje šventėje tenka kasmet priminti pagrindinius įvykiu^, susijusius su ta švente, kurie turi virsti kiekvieno atmintyje tautinio gyvenimo tiesomis. Tokius įvykius reikia priminti ir kariuomenės šventėje.

Iš nepriklausomos Lietuvos 22 metų gyvavimo kariniai žygiai susitelkia tik į porą metų—į 1918 pačią pabaigą, ištisus 1919 ir iki 1920 arti pabaigos. Kelios tų įvykių datos:

1.    Pirmas įsakymas organizuoti kariuomenę išleistas 1918 lapkričio 23. Vadinas, po 12 dienų A. Voldemarui sudarius pirmą Lietuvos vyriausybę.

Skaityti daugiau: Jėgos ir aukos dvasia kariuomenėje

Kova prieš rutiną už minties budrumą

Europos LF bičiuliai pirmieji pradėjo rengti studijų savaites savo nariams ir svečiams. Jas tęsia jau penkti metai. Šiemet studijų savaitė buvo rugpjūčio 4-11 Schondorfe prie Ammero ežero Vokietijoje. Iš lig šiol buvusių ji turėjo mažiausia dalyvių — 40. Tačiau ji laikoma labiausiai pasisekus susigyvenimo, solidarumo atžvilgiu.

Amerikos LF bičiuliai šiemet pasekė europiečių pavyzdžiu, surengdami studijų dienas rugpjūčio 1-3 Kennebunkporte.

Šalia asmeninio susiartinimo studijų savaitės ar dienos turi idėjinės rezistencijos uždavinių. Rezistencijoj prieš negalvojimo rutiną, kuri peršama ne tik Rytuose, bet virsta ir vakaruose savanoriška epidemija. Ta negalvojimo epidemija, arba minties paviršutiškumas, mūsų laikais diktuoja kiekvienam;

*    visomis išgalėmis kalk pinigą;

*    laimėk kuo daugiau sau saugumo, patogumo, malonumo;

*    visuomeniniais reikalais nesisielok, nes jais sielojasi augščiau ui tave pastatyti valdžioje;

*    tikėk, kad valdžioje pastatytieji daugiau žino, geriau išmano ir viską sutvarkys taip, kad visiems būtų gera;

*    valdžioje pastatytieji tau pasakys, kiek ir kada reikia pinigo duoti ir kokias frazes kartoti, kad būtum visada optimistas.

Tokia nuotaika yra patogi valdžiai, nes negalvojančius patogu valdyti; patogi ir piliečiui, nes atima iš jo rūpestį, kaip galvojo Inkvizitorius.

Skaityti daugiau: Kova prieš rutiną už minties budrumą

EUROPOS L. F. BIČIULIŲ PAREIŠKIMAS

EUROPOS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ metinė konferencija, įvykusi Schondorfe 1957. VIII. 7 - dienomis, priėjo šias išvadas:

I. REZISTENCINĖS DVASIOS PALAIKYMO REIKALU:

1.    Nors kova užsitęsė, lietuviškojo pasipriešinimo dvasia tebėra gyva ir reiškiasi įvairiais būdais. Ji yra bendras ryšys, kuris sieja visus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovojančius lietuvius pavergtoje tėvynėje, tremtyje ir laisvame pasaulyje. Jai priešinga yra tautinės nesantaikos, nesusitarimo, vidaus kovų dvasia, kuri ne tik beprasmiškai eikvoja energiją, bet kai kuriais atvejais tiesiog pasitarnauja pavergėjui. Bičiuliai pakartoja savo pasiryžimą ir toliau budėti savo aplinkoje rezistencinės dvasios sargyboje, būti jos šaukliais ne tik žodžiais, bet ir darbas.

2.    Rezistencinė dvasia reiškiasi idealizmu ir aukomis. Ją žlugdo užsisklendimas asmeninio, šeimyninio ar grupinio egoizmo ribose. Todėl konferencija ragina kovoti ypač prieš suburžuazėjmo pavojus.

3.    Akivaizdoje klastojančios bolševikų propagandos, siekiančios suniekinti laisvės kovos aukų atmnimą, reikia ypatingų pastangų išsaugoti šį atminimą šventą ir nepaliestą priaugančioms kartoms.

Skaityti daugiau: EUROPOS L. F. BIČIULIŲ PAREIŠKIMAS

Amerikos LFB studijų dienos vaizduose

STUDIJŲ DIENOS VAIZDUOSE. ALF Bičiulių studijų dienose — K. Skrupskelis skaito pranešimą; dr. J. Girnius vadovauja diskusijoms. Apačioje: Maldoje prie Liurdo grotos už žuvusius — matyti J. Gelumbauskas, dr. K. Ambrozaitis, M. Ambrozaitienė, I. Mikulskytė, L. Šimkus.

Antrame puslapy: klauso pranešimų dr. J. Kižys, V. Naudžius, dr. J. Girnius, L. Dambriūnas... žemiau: vakaro tamsoje žuvusių pagerbimas prasidėjo prie kryžiaus. V. Kulboko pranešimas. L. Žitkevičius, dr. P. Kisielius, dr. V. Majauskas skaito “Kennebunkporto uodą”.    (Foto V. Maželio)

Skaityti daugiau: Amerikos LFB studijų dienos vaizduose

Senieji ir naujieji lietuviai socialistai Amerikoje

Š. m. birželio 1-2 Brooklyne įvyko Lietuvių Darbininkų Draugijos suvažiavimas. Ta proga išryškėjo, kad lietuviai socialistai nesutelpa savo pažiūromis vienoje socialistų organizacijoje ir kad net toje pačioje organizacijoje skirtingai pasireiškia senieji ir naujieji ateiviai socialistai.

*

Lietuvių Socialistų Partija Amerikoje susiorganizavo 1905; po poros metų ji pasikeitė į Lietuvių Socialistų Sąjungą. Savo rankose socialistai turėjo nuo 1905 Bostone “Keleivį”, nuo 1911 ten pat Bostone “Laisvę”, nuo 1914 Chicagoje “Naujienas” (visą laiką P. Grigaičio redaguojamas).

Iniciatyva organizuotis atėjo iš lietuvių imigrantų, išaugusių carinės Rusijos socialdemokratų įtakoje. Tačiau su Amerikos lietuvių socialistų likimu darėsi tas pats kaip su socialdemokratais Rusijoje — juose stiprėjo ir juos skaldė komunistų srovė. Labiausiai į komunizmą lietuviai socialistai Amerikoje pasinešė, veikiami 1916-17 čia buvusio V. Kapsuko. To vaisius buvo tas, kad 1919 “Laisvė” iš jų rankų atsidūrė Brooklyne komunistų rankose. Tais pat metais rugsėjo 28 Brookiyne įvykęs Lietuvių Socialistų Sąjungos suvažiavimas nutarė susijungti su komunistų partija.

Taip lietuviai socialdemokratai buvo suskaldyti. Jiems ištikimi liko susispietę apie Grigaičio “Naujienas” ir dar atskiros kuopos. Bet 1932 įsisteigė kita socialistų organizacija — Lietuvių Darbininkų Draugija, šiemetinis jos suvažiavimas buvo 25 metų sukakčiai paminėti. Toji draugija nesutapo su “Naujienų” socialdemokratais, bet ir joje komunizmas buvo jėga, sprogdinanti socialistus iš vidaus.

Skaityti daugiau: Senieji ir naujieji lietuviai socialistai Amerikoje

IDĖJOS SPAUDOJE

Žodis priklauso jaunimui * Vyresnieji tebesvarsto nepasaulėžiūrinės politikos klausimą * Politinės diskusijos lygis žemiau kritikos * Pirmieji balsai už koegzistenciją? * Partizano vaizdas literatūroje.

Apžvalgoje sykį galima atkreipti dėmesį ir į savuosius “Į Laisvę” bendradarbius. Šiame num. yra prašnekę išimtinai jaunesniosios generacijos atstovai. Tai santrauka jų pasisakymų jaunimo kongrese ar LF studijų dienose. Kiekvienas jų pasisako kitaip, nes prie to paties dalyko prieina iš kitos pu'ės. Tačau visi jie yra verti ne tik paskaitomi, bet ir atidžiai pasvarstomi. Jie visi stengiasi konkrečiai suvokti savo padėtį šio momento gyvenime, savo uždavinius bei jiems vykdyti priemones. Tai jų gyvenimo problemos. Bet jų sprendimas nėra tik jų reikalas. Jų sprendime gali ir turi dalyvauti taip pat ir vyresniosios generacijos žmonės. Tai kas, kad jų pasisakymuose yra aštrių žodžių vyresniesiems. Jeigu būtų rasta, kad jų žodžiai per aštrūs, tenka prisiminti, kad tai žodžiai jaunimo, kuris į gyvenimą žiūri idealiau ir skirtumą tarp idealo ir tikrovės plaka aštriau. Tačiau kas tuos žodžius skaitys, matys, kad tas pats jaunimas siekia kontakto su vyresniaisiais, jieškodamas jų tarpe sau gyvenimo pavyzdžių ir norėdamas, kad jų veikimas būtų skaidresnis. Taip būdavo, taip ir dabar yra.

Jeigu jaunesniųjų žodis labai vertas vyresniųjų dėmesio, tai ir jaunesniųjų dėmesio tiek pat vertas šiame nr. dr. A. Baltinio balsas, kuris deda pareigas jaunimui.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

Vardai įvykiuose

Tarp mirusiųjų:

Lietuvoje mirė rašytoja Marija Lastauskienė 1957 liepos 19, kun. prof. Morkus Morkelis rugsėjo 3, rašytojas Antanas Vienuolis-žukaus-kas rugpjūčio 17, pulkininkas ir karinės istorijos rašytojas Vytautas Steponaitis spalio 10.

Vokietijoje mirė M. Lietuvos veikėjas Jonas Grigolaitis spalio 18. Amerikoje mirė tvirtas patriotas Worcesterio klebonas Augustinas Petraitis rugpjūčio 30. Toronte mirė visiems mielas žmogus Antanas Pabedinskas spalio 28, New Yorke lapkričio 30 mirė kanauninkas Juozas Meškauskas, pirmas lietuvių kariuomenės kapelionas, New Yorke geradarių įskųstas vyskupo kurijai.

*

Sukūrė šeimas

Eilė mūsų skaitytojų ir bendradarbių: Tadas Alinskas ir Renata Ba-barskaitė, inž. Antanas Sabalis ir Aušra Barauskaitė, dr. Antanas Sužiedėlis ir Galina Macelytė, prof. Zenonas Ivinskis irPaulina Talanskaitė, rašytojas Paulius Jurkus irVida Rėklaitytė, Kęstutis Kudžma irRegina Inglevičiūtė, Eduardas Alkevičius irRegina Gurskytė.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

LAIŠKAI

Pone redaktoriau,

Ryšium su Į Laisvę Nr. 13 (50) straipsniu apie Petrapilio seimo eigą, noriu su nustebimu atkreipti jūsų dėmesį j to seimo aprašymą mūsų istorijos vadovėliuose. Prašomo skaityti:

A. M., Chicaga

Dr. A. Šapokos redaguotoji LIETUVOS ISTORIJA (535 psl.) apie 1917 m. Rusijos lietuvių seimą rašo:

—    Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis. Nesutikimas toks buvo griežtas, kad kairioji mažuma išėjo ir išardė seimą. —

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

Rėmėjai, metrika

Į LAISVĘ RĖMĖJAI

Į LAISVĘ reikalams aukojo:

V. Naudžius $25.00, LFB Detroito sambūris $15.00, dr. V. Šmulkštys $10.00, R. Šomkaitė $7.00, V. Žiaugra $7.00, dr. P. Žemaitis $2.00, St. Barzdukas $2.00, K. Čibiras $2.00, Z. Jančius $2.00.
Į Laisvę rėmėjams nuoširdus ačiū.

LFB VALDYBA

"Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:

Australijoje: A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.

D. Britanijoje: V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.

Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.

Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika