Algimantas Lisauskas Iš pragaro angos

{idkey=3455b0[url=http%3A%2F%2Fwww.partizanai.org%2Findex.php%2Falgimantas-lisauskas-is-pragaro-angos][title=Algimantas+Lisauskas+I%C5%A1+pragaro+angos][desc=Tai+partizano+ir+politinio+kalinio+A.+Lisausko+prisiminimai%2C+straipsniai+ir+kalbos.]}{cmp_start idkey=2658[url=http%3A%2F%2Fwww.partizanai.org%2Findex.php%2Falgimantas-lisauskas-is-pragaro-angos][title=Algimantas+Lisauskas+I%C5%A1+pragaro+angos][desc=Tai+partizano+ir+politinio+kalinio+A.+Lisausko+prisiminimai%2C+straipsniai+ir+kalbos.]}

Grįžti į pradinį meniu


Kito vežimo į Sibiro laukta po savaitės. Šauliai jam pasiruošė. Miške, prie vieškelio Kruonis-Darsūniškis, protėvių išbandytu būdu pakirto medžius. Trėmėjams įvažiavus į mišką, kelią į priekį ir atgal užverstų griūvantys medžiai, prasidėjęs šaudymas būtų ženklas visiems slėptis.

Lauktą naktį niekas neatvažiavo. Paryčiui vyrai gal ir girdėjo dundėjimą Kauno pusėje, bet galėjo nekreipti dėmesio, nes jau kelias dienas rusai manevruodami bumpsėjo iš patrankų.

Kai kitą dieną jie susirinko nuošalioje vietoje pasitarti, vietinis skundikas juos parodė jau sprunkantiems rusų kareiviams. Surištus, užklijuotomis akimis juos nusivarė į mišką ir žiauriai nukankino.

Kažkas atsitiktinai miške girdėjęs kankinamųjų klyksmus ir kaip Batučio Albinas iš paskutiniųjų jėgų sušukęs:

-    Mirštame už Lietuvą!


Būdami ypatingai griežto režimo sovietų valstybės saugumo kalėjimuose, mes negalėjome įsivaizduoti, koks nusikaltėlių pasaulio koncentratas yra sovietiniuose lageriuose. Plėšikai ir žmogžudžiai čia jautėsi savo stichijoje. Jie nebaudžiami plėšė nepriklausančius jų ordinams kalinius. Tyčiojosi, žalojo ir žudė vien tik savo pasitenkinimui, atimdavo ne tik bent kiek vertingesnius daiktus, bet ir duonos davinį. Lošdami kortomis, prasilošdavo iki nuogumo, tada statydavo pirštą, ausį ar akį. Kartais savo, o kartais pašalinio, nieko nenujaučiančio žmogaus gyvybę. Pajutę mažiausius pasipriešinimo požymius, jie kankindavo ir žudydavo nepaklusniuosius.


Dabar visa tardymo ugnis sutelkta į organizacijos vadą. Iš esmės nebuvo ko ir tardyti, nes iš surinktos medžiagos viskas buvo aišku. Tačiau pagal MGB paruoštą įprastinę tardymo schemą organizacijos išdavimas ir prisipažinimas privalėjo būti atliktas organizacijos ar grupės lyderio. Kitų akyse jis turėjo likti išdaviku, niekšu, tuo pačiu apsaugant savo agentus ir provokatorius nuo iššifravimo.

Šį kartą reikalas įstrigo. Kaip bekankino Katiną, jis pradžioje visai tylėjo, po kelinto seanso pradėjo klykti, bet į tardytojų klausimus atsakinėjo tvirtu "nežinau". Jį jau "nešiojo"... Suimtasis nusprendė mirti, todėl jo įveikti nebuvo jokių galimybių. Tada emgėbistai pakeitė taktiką. Kankino ir toliau, bet jau rafinuočiau ir kančias dozuodami. Tuo tardymai Kaune skyrėsi nuo stribų tardymų miesteliuose. Ten, jei suimtojo nepareikalaudavo Kaunas arba Vilnius, tai jį paprasčiausiai užmušdavo, jei ne pirmą, tai antrą ar trečią naktį po sulaikymo.

Katinui buvo suruoštas psichologinis spaudimas. Atvedę į tardymą, pradėdavo reikalauti prisipažinti kokį nors faktą. Kai jau pamatydavo, kad kankinio jėgos baigiasi, tardytojai jam su smulkmenomis viską papasakodavo, atseit mes viską žinome: "Reikia, kad tik tu pats prisipažintum ir tau iš karto taps lengviau". Katinas neprisipažindavo. Kitą naktį vėl tas pats. Ir taip gal savaitę... O vieną rytą įvyko lūžis... Vyras, iškentęs nežmoniškas fizines kančias, buvo palaužtas psichologiškai. Jis prisipažino kažkokią smulkmeną. Jam palengvino kalėjimo režimą. Toliau jau ėjo lengviau. Pagaliau tardytojams beliko tik užrašinėti Katino atsakymus. Kai jau viskas buvo iš jo išgauta, prasidėjo ir intensyvus kitų bendrabylių tardymas, dabar jau remiantis Katino parodymais. Prasidėjo akistatos, kuriose Katinas jau privalėjo įrodinėti savo buvusiems draugams jų antitarybinę veiklą. Visiems bendrabyliams pasidarė aišku, kad organizaciją išdavė pats vadas. Moralinis krachas buvo visiškas. Tačiau šito budeliams buvo dar maža.

Baigus tardymą saugumo kalėjime, kaliniai buvo pervežti į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Katinas atsidūrė vienoje kameroje su daugeliu savo bendrabylių. Kankinys buvo paskelbtas išdaviku bei toliau kankinamas, dabar jau buvusių draugų, matyt, samdomų, ir buvo suruoštas kameros teismas. Gimnazistai, tardymo metu praskydę po poros antausių, miesčionys, net nepasiginčiję su tardytojais, ir visokie apakėliai dabar dėjosi didvyriais, tėvynės gynėjais ir teisingumo riteriais, kartu išliedami visą įtūžį už savo nelaimes. Teismo sprendimas buvo rūstus - mirtis: dar sykį jau nebepajėgiančiam gintis Katinui tenka iškentėti mušimą su kaulų laužymu. Budelių būta apdairių. Pakorė jį dar gyvą. Po to buvo kalbama, kad Katinas pats pasikorė kameroje, kai visi kaliniai buvo išvesti į ruošą. Neliko ko apkaltinti.

Taip doras ir narsus vyras po baisių kančių susilaukė pažeminančios mirties ir pomirtinės paniekos. MGB savo darbą atliko iki galo. Jų priešas turėjo būti sunaikinamas absoliučiai. Jo greito fizinio sunaikinimo arba dingimo be žinios buvo maža. Mirtis aukai galėjo suteikti didvyrio aureolę, o šito leisti negalima. Totalitarinė sistema savo priešus naikino totaliai. Pokario istorijoje panašių bylų - ne viena. Moralinis sužlugdymas ir pažeminimas draugų ir artimųjų akyse buvo neišvengiama areštuotųjų partizanų ir pogrindžio vadovų dalia.

Bėgant metams, keitėsi komunistinės imperijos represijų aparato pavadinimai nuo ČK iki KGB, keitėsi jų mastas naikinant žmones ir naikinimo metodai. Nuo masinio teroro pereita prie atrankinio. Siaurą pažinčių ratą turintys žmogeliai buvo likviduojami kas po teismo, kas ir be teismo, pastumiant po sunkvežimiu, įmetant į Nerį. Jei buvo triuškinama žinomesnė asmenybė, tai pirmiausia buvo siekiama moralinio sužlugdymo. Efektas įtikinamesnis, jei tai padaro būtų ir nebūtų nusikaltimų prisipažinimu pats pasmerktasis arba jo bendraminčiai. Fizinis sunaikinimas - tik po to. Šios kraupios veiklos metodų ir priemonių arsenalas turtingas. Vienas iš jų - tai sugebėjimas priversti dirbti savo naudai žmones ir valstybines struktūras, šiaip jau jiems visiškai nepavaldžias arba net priešiškai nusistačiusias.


Norėdami sukurti valstybę tokią, kokios trokštame, turime kurti naują, vakarietiško tipo valdymo struktūrą su padidinta valdininkų ir tarnautojų atsakomybe, besąlygiškai vykdančia įstatymus. To nepadarysime nepriėmę desovietizavimo įstatymo, neparuošę desovietizavimo programos. Pirmiausia turi būti desovietizuota teisėsauga ir teisėtvarka, pagrindiniai valstybės ramsčiai. Jei to nenumato storos partijų programos, apie tai nekalba jų kandidatai, tai jų veikla verta tiek, kiek aklų kačiukų miauksėjimas.


Per Nemirskiemį einančiame plente tysojo tankų suvažinėti civiliai gyventojai. Prie vienos daržinės durų kabojo nukryžiuotos nuogos mergaitės. Kitame gyvenvietės name gulėjo 72 sadistiškai nužudytos moterys, 84 metų moteriškei su kareivišku kastuvėliu nuskelta pusė galvos. Kitoje vietoje buvo suversta 50 sušaudytų prancūzų karo belaisvių - žvėriškumo liudytojų. Skubiai sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad visos nužudytosios (net 8-12 metų mergaitės ir ta 84 metų senutė) buvo išprievartautos. Šios komisijos akto per 1946 m. Niurnbergo teismą anglai ir amerikiečiai nesutiko skelbti, nes manė neetiška kelti savo sąjungininko karinius nusikaltimus. Taigi bolševizmas nebuvo teisiamas.

Masinės žudynės Karaliaučiaus krašte buvo iš anksto subrandinta niekšybė. Vienas jų ideologų buvo generolo Černiachovskio štabo propagandistas, 53 metų žydas rašytojas Ilja Erenburgas. Atsišaukime į karius jis rašė: "Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!" Šiuos atsišaukimus ant pilkšvai mėlynų atvirutės dydžio lapelių šimtatūkstantiniu tiražu išspausdino Kauno ir Vilniaus spaustuvės.

Panašiai elgtasi pajūryje - raudonžvaigždžiai lėktuvai bombardavo pabėgėlių vilkstinę. Karaliaučiuje raudonarmiečiai vertė vaikus kasti didžiulę duobę ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti. Netoli Ragainės miesto 20 rusų kareivių išprievartavo lietuvę, mažų vaikų motiną, jų akivaizdoje, po to, apipylę benzinu, ją sudegino. Karininkai, tiesa, taip nesielgė. Jie, pasirinkę sau gražesnes, ir užvalgyti duodavo, ir pagirdydavo, o pergulėję ir paleisdavo. Užsiėmusių plėšikavimu, moterų prievartavimu ir civilių, ypač vyrų, žudymu raudonarmiečių drausmė visai pakriko ir net ištisi daliniai dėl to vėluodavo į nurodytas fronto pozicijas. Todėl dalinių vadovybė buvo priversta žudynes apriboti.

Po viso siaubo, 1951 m. gegužės mėnesį, iš Įsrutės geležinkelio stoties buvo deportuoti paskutinieji 3600 krašto gyventojų. Pačioje Karaliaučiaus srityje jų buvo surasta tik 189. Kiti atvežti iš Lietuvos ir Latvijos. Tai viskas, kas buvo likę iš 950 tūkstančių čia gyvenusių 1939 m. Iš jų apie 410 tūkstančių buvo lietuvių kilmės.


Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams)

 

{cmp_end}{cmp_comments idkey='2658c'[url=http%3A%2F%2Fwww.partizanai.org%2Findex.php%2Falgimantas-lisauskas-is-pragaro-angos]}{idkey=3455b1[url=http%3A%2F%2Fwww.partizanai.org%2Findex.php%2Falgimantas-lisauskas-is-pragaro-angos][title=Algimantas+Lisauskas+I%C5%A1+pragaro+angos][desc=Tai+partizano+ir+politinio+kalinio+A.+Lisausko+prisiminimai%2C+straipsniai+ir+kalbos.]}{idkey='3455c'[url=http%3A%2F%2Fwww.partizanai.org%2Findex.php%2Falgimantas-lisauskas-is-pragaro-angos]}