Mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Alfonsas Svarinskas

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius patvirtino, jog mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 

A. Svarinskas, gimęs 1925 metais, mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1946 m. pavasarį persekiotas sovietinio saugumo, paliko studijas ir išėjo pas partizanus. 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininkas. 1946 m. gruodžio 21 d. areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriuose. 1947-1956 m.  kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu. 1958 m. balandį areštuotas ir nuteistas 6 metams už antisovietinės literatūros laikymą, 1958-1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose. 

Skaityti daugiau: Mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE - Domas Jasaitis

Atsp. iš: L.K.M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 367-424

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS

GENOCIDAS  LIETUVOJE 

Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir tikrasis,
Tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems,
kurie gyvena že
mėje ? (Apreiškimas, 6, 10).

I. Istorinės paralelės

Lietuvos šalis yra ne tik didvyrių žemė, bet ir kankinių tauta. Ją slegia septyni šimtai metų užlūžtančių kovų vakaruose su germanų Skile ir tiek pat metų rytuose su slavų Charibde. Sunki mūsų istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebijokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad «Tauta būtų amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepalūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas. Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsų tautos būdo turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai... prūsai! Kur dingo jie ? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovardis ...

Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brolžudystė: Kainas nužudė broli Abelį. Ir nuo tada «Kaino rasė į dangų kopia ir meta Dievą žemėn ».

Skaityti daugiau: NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE - Domas Jasaitis

KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ

     Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame – kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.

     Mūsų kultūra -  Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti – kultūros krize, o tretieji – beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą, Tautos orumo trypimą, vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams – reklamai arba provokacijai“- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. – „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori – tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje“. Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose“. Turėjome ir „Fluxus“ performansą „Taikinys“, kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar  - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos, didžiausios vertybės – Tikėjimo - viršūnė – Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą? 

     Valdžios institucijos bejėgiškai tyli. Joms rūpi tik ekonomika ir technologijos. Todėl jau ir nebesikreipiame į valdžios institucijas. Beviltiška. Joms Lietuvos žmonių dora ir dvasinė gerovė nerūpi. Kreipiamės į Jus, tautiečius, Lietuvos valstybės suvereną

     Nepraleiskime progos šiandien patikrinti save, ar turime ištvermės, ir kiek mumyse dar liko Lietuvos. Net negražu lyginti su tuo, ką ištvėrė Lietuvos tremtiniai, kovotojai, kaliniai ar tiesiog pažemintieji, kuriems iš gyvenimo buvo išbraukta okupanto dešimtys metų, buvo atimta Tėvynė ir laisvo žmogaus orumas – nė nelyginkime su tuo mažu išmėginimu, kuris mums dabar yra Dievo duodamas. Mums reikia daugiau idealizmo. Kaip rašė prof. Vytautas Landsbergis, „Idealizmas – tai nuostata ir įsitikinimas , pavirtęs jausmu, kuris žmogui pasako ir įspėja, kaip sąžinės balsas, kaip vidaus balsas, kame yra riba tarp gėrio ir blogio“. Tą riba dabar ištrynė mūsų valdantieji.

     Idealizmas žino, kad yra vertybės, dėl kurių verta gyventi ir mirti, nes jos didesnės už gyvenimą. Vertybės, dėl kurių kartais turime aukotis ir gera būna aukotis.

    O dabartinis pragmatizmas – tai paprasti šūkiai: politika – profesionalams, kurie baigė komunistų partines mokyklas, „kompetetingiems“ valdžios reikaluose, sukūrusiems savo, šeimos ir artimų savo giminaičių gerovę visų mūsų sąskaita, mokantiems valdyti verslą – ir sukčiauti, nemokant valstybei mokesčių , dergiantiems mūsų valstybę po Kremliaus kurantais, prisidengus šventa Lietuvos Trispalve ir taip ją išniekinant, o dabar jau dergiant Lietuvą – ir iš aukštųjų Europos tribūnų.

     Mieli tautiečiai, Seimo rinkimuose, nepraleiskime progos pareikšti savo Tautos suvereno valią ir išdrįskime keisti Valstybės kelią, išdrįskime gelbėti tautos gyvybę. Nebalsuokime už liberalus ir jų ministrus, žudančius Tautos dvasią ir mūsų Tikėjimą; nebalsuokime už „profesionalus“, baigusius aukštąsias komunistines partines mokyklas, nebalsuokime už „kompetetinguosius“, ateinančius į Seimą kaupti sau milijonų; nebalsuokime – už dergštus, dergiančius mūsų Tautos brangiausius žmones, mūsų Tautą ir mūsų Valstybę, prekiaujančius mūsų ateitimi. Balsuokime už partijas, siekiančias teisingumo, doros ir tautinių vertybių atkūrimo Lietuvoje.

                 Akad. A.Marcinkevičius

                 Akad. A.Tyla

                 Akad. Z.Zinkevičius

                 Akad. G. Uždavinys

                 Prof. O. Voverienė

                 Prof. S. Marčiulaitis

                 Kun. A. Keina

                 Seselė vienuolė N. Sadūnaitė

                 Mons. prel. Alf. Svarinskas

 

Vilnius, 2012 m. spalio 10 d.

Mus moko JAV katalikų vyskupai

    Remdamiesi Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo tradicija, kurios ištakos glūdi evangeliniame Kalno pamoksle, o naujiesiems laikams pritaikytos nuostatos pirmą kartą suformuotos popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklikoje „Rerum novarum", beveik visų šalių vyskupai svarbių valstybei parlamento ar prezidento rinkimų išvakarėse paskelbia savo socialinį kreipimąsi į tikinčiuosius rinkėjus. Taip ganytojai nori priminti visiems Bažnyčios nariams, kad per šį rimtą pilietiškumo išbandymą jie turi būti vieninga „sąžinės bendruomene", o ne įvairių, dažnai viena kitai prieštaraujančių interesų grupių veikėjais ar paklusniais vykdytojais.

   Vyskupų priešrinkiminis kreipimasis pirmiausia yra paraginimas visiems katalikams rinkėjams, kad jie rimtai įvertintų kiekvieną kandidatą, kiekvienos partijos rinkimų programą, vadovaudamiesi pateiktais krikščioniško mokymo principais - bendruoju gėriu, pagarba žmogaus gyvybei, orumui ir žmogaus teisių gynimui. Kreipimasis taip pat yra reikšminga sielovadinė direktyva, skirta parapijų klebonams, visiems kunigams bei Bažnyčios socialiniams darbuotojams ir katalikiškų organizacijų aktyvistams, kad jie patys išsiaiškintų ir padėtų visiems tikintiesiems susiorientuoti atskirti esminius dalykus nuo lengvabūdiškų pažadų ir vilionių. Dėl to neretai specialios komisijos parengtas vyskupų kreipimasis (pavyzdžiui, toliau aptariamas JAV vyskupų konferencijos laiškas „Tikinčiųjų pilietiškumas: pilietinė atsakomybė naujajam tūkstantmečiui") paskelbiamas prieš kelis mėnesius ar net metus iki rinkimų ir išsamiai aptariamas kunigų susirinkimuose, kitų pastoracinių darbuotojų seminaruose, apie jį rašoma katalikiškoje spaudoje. Pagaliau, kreipimasis yra skirtas patiems politikams ir partijoms, kad jos žinotų, ko nori Bažnyčia, o jeigu patys politikai yra tikintys, katalikai, - kad paklaustų savo sąžinės, ar jų veiksmai ir programinės nuostatos tikrai yra krikščioniškos.
   Kreipimąsi „Tikinčiųjų pilietiškumas: pilietinė atsakomybė naujajam tūkstantmečiui", skirtą 2000 m. lapkričio 7 dieną numatytiems JAV prezidento ir dalies Kongreso rinkimams, JAV katalikų vyskupai paskelbė dar 1999 metų spalį. Šis Bažnyčios dokumentas buvo išsiuntinėtas pagrindinių politinių partijų - Respublikonų ir Demokratų - rinkimų programas rengiančioms komisijoms, kad jos atsižvelgtų j nuostatas Katalikų Bažnyčios, kurios nariai sudaro ketvirtadalį Jungtinių Valstijų elektorato. Vėliau amerikiečių katalikų spaudoje buvo plačiai analizuojamos minėtų partijų programos, priešrinkiminių suvažiavimų eiga ir kiek juose buvo svarus katalikų balsas.

Skaityti daugiau: Mus moko JAV katalikų vyskupai

Kaip atsiskaityta su išdavikais ir koloborantais

Danijoje

Per 60 danų koloborantų buvo nuteisti mirties bausme.. Iš visų koloborantų okupacijos metu nepamatuotai įgytas nekilnojamas turtas buvo atimtas.

Palestinoje

Susikūrusios įvairios grupės, reikalaudamos nepriklausomybės, pradžioje naikino Britanijos turtą, vėliau daugėlį metų ir Britanijos pareigūnus, užpuldinėdavo arabus ir pan.

Alžyre

Sukilėliai prancūzus ir jų kolonizacijos šalininkus sprogdino turguose, kino teatruose, šaudė pavieniui.

Pietų Afrikos Respublikoje

Anglų šalininkams būdavo nukertamos rankos, ant kaklo uždedama dujų pripildytos automobilių padangos ir miniai stebint padegama – tuo siekta įbauginti gyventojus, kad šie nekolaboruotų su kolonijine anglų valdžia.

Lenkija, Didžioji Britanija, Italija ir Vokietija šiandien

Vokietijos Miuncheno teismas 2009-08-11 nuteisė kalėti iki gyvos galvos 90 metų buvusį vokiečių armijos vadą Jozefą Šoingraberį už tai, kad jis 1944 metais viename Italijos mieste surengė gyventojų žudynes, kurioje nukentėjo 14 asmenų.

Vokietijoje šiuo metu teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui 89 metų amžiaus Demeniukas į teismą atgabenamas neštuvais budint gydytojui, nes, medicinos ekspertų nuomone, jis kasdien du kartus po 1,5 valandos gali dalyvauti teismo procese.

Vokietijoje

Prančūzijoje vadinamųjų „laukinių“ valymų laikotarpių, t.y. pačių gyventojų iniciatyva, vykstant išvadavimui iš vokiečių okupacijos ir prieš pat jį 1944 -1945 metais dėl žmonių pasipiktinimo, emocijų ir ekscesų proveržio, sąlygoto okupacijos aplinkybių, buvo nužudyta apie 9 tūkst. žmonių – išdavikų, skundikų, kolaborantų.

Tik vėliau buvo suimta ir internuota apie 130 tūkst. žmonių, kolaboravusių su vokiečiais.

Naujai įsteigti ypatingieji teismai 1951 m. sausio 31d. Išnagrinėjo 127751 bylą: mirties bausmė skirta 6763 asmenims, 767 nuosprendžiai įvykdyti. 694 kolaborantus pasmerkė mirti jau nuo 1944 m. vidurio veikę karo lauko teismai. Buvo patikrinti apie 475 tūkst. (55 proc.) septynių didelių ministerijų ir valstybinių istaigų tarnautojų. 12864 žmonėms pritaikytos sankcijos, iš jų pusė buvo atleisti iš darbo.

Olandijoje

Karui baigiantis be teismo nužudyta 10 asmenų. Buvo internuota 150 tūkst. asmenų, kaltinamų kolaboravimų. Dar 1870 metais Olandijoje panaikinta mirties bausmė vėl buvo įvesta.

Ypatingieji teismai paskelbė 140562 nuosprendžius, iš jų 154 asmenims buvo paskirta mirties bausmė, 148 nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Mirties bausmė įvykdyta 40 asmenų. 49920 olandų nuteisti kalėti arba pritaikytos kitos sankcijos. Iš 39 tūkst. žmonių atimtos pilietinės teisės – aktyvi ir pasyvi rinkimų teisė. Asmenims, dirbusiems vokiečių karinėje ir valstybinėje tarnyboje (40 tūkst.) atimta pilietybė, kartu ir visiems jų šeimų nariams. Apie 18 tūkst. valstybės tarnautojų buvo atleista iš darbo.

Dar 1995 metais Olandijoje 50 tūkst. kolaborantų neturėjo rinkimų teisės.

Po karo, policijai ir valdžiai nuolaidžiaujant, į vokiečių įrengtus lagerius buvo varomi dešimtys tūkstančių kolaborantų. Kalėjimuose ir lageriuose buvo žudoma. Asmenims patekusiems į sudarytus „Valymo sąrašus, buvo uždrausta studijuoti, mokytojauti, dirbti laikraščiuose ir radijuje, vadovauti privačiomis firmoms, kultūros, sporto ir karitatyviniams susivienijimams, jie negalėjo gauti užsienio paso, įsirengti telefono, turėti banke sąskaitos, pašto numerio

Lietuvos Aidas 2012 Sausio 28

 

AKISTATA SU LTSR

Lėto Palmaičio apsigynimo  kalba pasakyta 2012 kovo 28d. Kauno apylinkės teisme. Jam duota galimybė spendimą apskųsti Kauno apygardos teismui. Kaltinamas tai žadą ir padaryti.

     Daugelis yra pasimetę nesuprasdami, kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje. Juk lyg ir gyvename nepriklausomoje valstybėje, patys renkame Seimą ir Prezidentą. Išrinktas Seimas patvirtina Prezidento siūlomą Ministrą Pirmininką bei skiria Aukščiausiojo bei Konstitucinio teismų pirmininkus bei teisėjus. Ministras Pirmininkas sudaro Vyriausybę, Mes, rinkėjai, esame Aukščiausioji Valdžia, Suverenas.
      Kokios tad klaidos gali įsiterpti, kad teismai imtų nesiskaityti su savo Suverenu, Lietuvos Visuomene, bei vadinti visuomenę "minia" bei "patvoriniais"?
      2008 m. buvęs Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Algirdas Katkus išleido analitinę studiją ,,Nuo aušros iki sutemų", kurioje atskleidė Rusijos agentūros veiklu aukščiausiose valdžios struktūrose, visų pirma - Valstybės saugumo departamente, parodė, kaip Rusijos interesai realizuojami Lietuvos energetikos ir politikos srityse, išvardijo pagrindines figūras, atskleidė pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo Breste potekste, taip pat daugelį kitų susidorojimų su nepageidaujamais, pasipriešinančiais arba perdaug žinojusiais asmenimis.
      Nuo to laiko padėtis Lietuvoje ne gerėjo, bet tik blogėjo, nes pagrindinės informacijos priemonės yra vienaip ar kitaip su Rusijos pinigais susijusių verslininkų rankose. Nepaisant deklaruojamos „žodžio laisvės" ir net peržengiant teisinės logikos ribas, pradėtas svetainės www.slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visockio teisminis persekiojimas. Ši svetainė buvo pasižymėjusi drąsiais straipsniais apie Rusijos agentūrinę veiklą Lietuvoje. Interneto resursai yra mažiau paveikiami nei spauda, o į gyvenimą žengė naujoji karta, išaugusi prie kompiuterių ir interneto. Visockio resursą šiuo metu toli pralenkia ne vietinio, bet nepasiekiamo užsienio serverio aptarnaujama svetainė www.ekspertai.eu. Ši svetainė daugiausia dėmesio skiria naujausiai Lietuvos situacijai, kada prorusiškas tandemas VSD- prokuratūra-teismai faktiškai jau uzurpavo valdžią Lietuvoje, bet nei Seimas, nei Prezidentė, nei Vyriausybė nerodo jokios politinės valios nutraukti šią aiškiai antivalstybinę veiklą. Maža to, Seimas neseniai dar labiau padidino algas prokurorams. Visoje Europos Sąjungoje Lietuvoje yra pasiekta rekordinė socialinė atskirtis, kai aukštesniųjų pareigūnų algos 28 kartus viršija minimalų atlyginimą. Tuo pat metu padidintos baudos už valstybės pareigūnų, nuo par policininkų, įžeidimą, nepaisant žįnomų smurto faktų iš policijos pusės. Galima teigti, kad susidarė  neliečiamoji ponija, drastiškomis priemonėmis įtvirtinanti savo socialinę padėtį ir baimėje bei ekonomine priespauda bandanti apsisaugoti nuo bet kokių pretenzijų iš visuomenės pusės.

Skaityti daugiau: AKISTATA SU LTSR

Mokytis iš Maskvos - šį kartą reiškia mokytis nugalėti

       Šis vokiečių kalba leidžiamo internetinio laikraščio forumo komentaras parašytas nuoširdžiai.

      Prieš daugiau kaip du dešimtmečius frazę „Mokytis iš Sovietų Sąjungos - mokytis nugalėti" tarsi privalomus maldos žodžius dažnai pasakydavo iš buvusios VDR atvykę oficialių delegacijų vadovai. Prisimenu, dviem autobusais su Erfurto apygardos darbo pirmūnais nuvykome į Panevėžį. Į programą buvo įtrauktas ir susitikimas su aktoriumi Donatu Banioniu, kuris VDR išgarsėjo po jo sukurtų Bethoveno ir Gojos vaidmenų DEFA studijos filmuose. Sakydamas sveikinimo žodžius populiariam aktoriui delegacijos vadovas pasakė, jog Donato Banionio asmenybė, menininko sukurti darbai rodo, jog mokytis iš Tarybų Sąjungos yra mokytis nugalėti.

      Minėtame forume pasakyti žodžiai buvo skirti Maskvos merui Jurijui Lužkovui, nedavusiam sutikimo gegužės mėnesį Rusijos sostinėje surengti gėjų paradą. Korespondentų pranešimi} antraštės - „Rusija: Lužkovas vėl uždraudžia homoseksualų paradą", „Policija naudojo jėgą prieš demonstrantus" ir pan.

Skaityti daugiau: Mokytis iš Maskvos - šį kartą reiškia mokytis nugalėti

Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus

      Šiais dvasiniai šurmuliuojančiais laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai parapijose vis dar nesubūrė nei po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus", todėl Bažnyčios šmeižė jai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas. Tokie komitetai savaime skleisti} krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, prezidento A. M. Brazausko laidotuvių režisieriai nebūtų drįsę laužtis į Arkikatedrą, o tam nepavykus - apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvuoti Bažnyčios gynėjams partizanams. Per netrumpą savo gyvenimą esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.

      Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, provokacinė režisūra. Kalbu apie LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo mirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų" braižą.

Skaityti daugiau: Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus

Dar turi tiek daug padaryti

Balandžio 17-ąją Benediktas XVI šventė savo 83-ijį gimtadienį. Rytoj sukaks penkeri metai, kai jis pradėjo eiti popiežiaus pareigas. Nors šį jubiliejų temdo neslopstantis skandalas dėl dvasininkų vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo, palaimintojo vardų pasirinkęs Katalikų bažnyčios vadovas nesieja kunigų pedofilų su tikėjimu ir iš visos širdies ragina tikinčiuosius plačiai atverti duris Kristui.

      2005 metų balandžio 19 dieną Vatikane iš kamino pasirodę balti dūmai pranešė, kad katalikai turi naują popiežių, ir netrukus pasirodė juo išrinktas vokietis Josephas Ratzingeris. Kreipdamasis į susirinkusią minią Benedikto XVI vardą pasirinkęs Bažnyčios vadovas sakė: „Kardinolai išrinko mane, paprastą ir kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką, kuris turės pakeisti didįjį popiežių Joną Paulių II. Mane guodžia laktas, kad Viešpats žino, kaip dirbti su neadekvačiais įrankiais."

      Iš tiesų niekas ir nesitikėjo, kad solidaus amžiaus konservatyviu vadinamas kardinolas J. Ratzingeris taps popiežiumi reformatoriumi. Visi žinojo, kad jis pasisako prieš abortus, kontracepciją, moterų įšventinimą į kunigus ir gėjų santuokas. Tačiau taip jis siekė apginti tai, ką Katalikų Bažnyčia visais amžiais laikė moralinėmis vertybėmis. Net kai kurie naujojo popiežiaus kritikai buvo priversti pripažinti, kad saugodamas šias vertybes popiežius padeda Bažnyčiai išlikti.

Skaityti daugiau: Dar turi tiek daug padaryti

A.Maceina Zoocentrizmas

 Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.

 

 

Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra

k u l t ū r i n i s   v i t a l i z m a s.

     Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.

     Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.

Skaityti daugiau: A.Maceina Zoocentrizmas

A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ

LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ 
1. Pamiršta tiesa

      Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.

      Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.

      Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.

Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ