LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 33 T. 2003 m. - Turinys, metrika

Sergijus Staniškis-Litas, Viltis

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS  33

TURINYS

Dokumentai, faktai, komentarai Pietų Lietuva
Partizano mintys apie demokratiją. Parengė B.Šidlauskienė ........................ 7
Vaidoto grupės nežinomo partizano dienoraštis ................................... 29
Vaidoto grupės partizano Broniaus Vasiliausko-Bevardžio dienoraštis.
    Parengė B.Ulevičius ir H.Rimkus ............................................. 37

Rytų Lietuva
Antazavės mūšis; Nežinomo partizano užrašai. Parengė K.Kasparas ................. 63
Atsiminimai, liudijimai Bendrasis pasipriešinimas
Jonas Žičkus. Dar kartą apie Petrą Paulaitį ..................................... 76
Petras Girdzijauskas. Dar kartą apie Petrą Paulaitį ir jo laiškus iš Dubravlago . 80
Petro Paulaičio laiškai Nijolei Sadūnaitei ...................................... 83
Pietų Lietuva
Algirdas Radzevičius-Lapas. Mano jaunystės metai ............................... 111
Rytų Lietuva
Algimantas Morkūnas. Šeimos likimas ............................................ 126
Bonifacas Ulevičius. Viltis žūsta... paskutinis ................................ 160
Kazys Strazdas, Linas Šmigelskas. Alfonsas Saugūnas-Žaibas ..................... 180
Jonas Ančerevičius. Vladas Kuročka-Dūdelė ...................................... 188
Tremtis, lageriai
Balys Gajauskas. Tolimoji Inta ................................................. 198
Rezistencijos enciklopedijos puslapius verčiant
Anelė Karkauskaitė. Martynas Karkauskas-Dievaitis. Polė Karkauskienė-Dievaitė .. 203
Birutė Baronienė. Pranas Pavilonis ............................................. 205
Atmintis
E.Vaičėnaitė. Skaudi netektis .................................................. 209
S.K.Žemaitis. Juozas Grušys-Žilvinis (1915-2002) ............................... 211
Laiškai, kronika ............................................................... 218
Asmenvardžių rodyklė ............................................................227
Vietovardžių rodyklė ........................................................... 236

PDF:   fotografinė kopija: 

Kaunas, 2003

 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 33 T. 2003 m. - Turinys, metrika

PRO MEMORIA

Bonifacas Ulevičiaus gimė 1928 m. Suvalkijoje. Jis - kartos, pergyvenusios okupacijas ir karą, sūnus. Laisvės kovas matė ne tik savo akimis, bet ir pats jose dalyvavo, buvo veiklus Adolfo Valentos-Ožio kuopos, veikusios gimtajame Gintautų kaime Kalvarijos valsčiuje, rėmėjas. Linkęs į techniką jaunuolis partizanams ginklus taisydavo, pramokęs batsiuvio amato - batus. Gedimino tėvūnijos vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis, jausdamas tragišką rezistencinės kovos likimą, paliko saugoti partizaninius dokumentus B.Ulevičiui ir jo patėviui Juozui Mitrikevičiui. Jiedu užmūrijo archyvą drėbto molio tvarto sienoje. Patėviui mirus, paslaptį saugojo Bonifacas ir jo motina.

Vėliau B.Ulevičius baigė mokslus, įsigijo inžinieriaus mechaniko specialybę.

Prasidėjęs Atgimimas Bonifacą įsuko į istorijos tyrimų verpetą. Pradėjęs bendradarbiauti su Tremtinio klubo istorijos grupe, B.Ulevičius buvo vienas iš veikliausių Tauro apygardos istorijos tyrinėtojų, per daugiau kaip dvylika metų sukaupęs tiek žinių, kad užtektų keliems storiems tomams. Jis jų ir neslėpė: visuose „Laisvės kovų archyvo“ žurnalo numeriuose surasime mokslinio bendradarbio Bonifaco Ulevičiaus parašytų straipsnių, jo parengtų partizanų dokumentų bei prisiminimų. Šimtai iš užmaršties sugrąžintų partizanų pavardžių, įamžintų informacinėse rodyklėse spaudoje ir akmens paminkluose. Kruopštumas ir sąžiningumas - jo profesionalumo požymis. „Nenoriu, kad ateities istorikai vadintų mane melagiu“, - sakė B.Ulevičius.

Pradėjęs dirbti „Laisvės kovų archyvo“ redakcijoje, daug metų nuolat važinėjo iš Kauno į Vilnių, buvusiame KGB archyve perskaitė tūkstančius bylų, tikrino, tikslino datas, charakteristikas, ieškojo ir rėmėsi liudininkų prisiminimais.

B.Ulevičius žinojo, kad Pasipriešinimo istorija - nepaprastai didelis, kruopštus darbas, bet jis norėjo, kad šią istoriją perskaitytų dar esantys gyvi tų kovų dalyviai. B.Ulevičiaus pavardė - keturių autorių knygoje „Lietuvos partizanai 1944-1953 m.“ ir tarp naujosios Lietuviškosios enciklopedijos autorių.

Visą gyvenimą buvo darbščiu, sąžiningu ir pareigingu žmogumi, nebijojo būti lietuviu, šeimoje puoselėjo lietuvybės, demokratines ir krikščioniškas vertybes.

Buvo kuklus, taupus žodžių, ypatingos kultūros ir takto žmogus. Toks jis išliks mūsų atmintyje.

Šis numeris skirtas mūsų Bendradarbio atminimui. Jame - paskutinieji Bonifaco rašiniai, parengti žurnalui

PARTIZANO MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

PIETŲ LIETUVA

Pranas Runas-Daugirdas□ Pranas Runas-Daugirdas

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanas Pranas Runas-Daugirdas gimė 1916 09 17d. Bandžų k., Plokščių vls., Šakių aps.

1944 m. Lietuvos Laisvės Armijos dalyvis. 1945 m. įkūrė dr. V.Kudirkos kuopą ir jai vadovavo. Vėliau buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininkas, Birutės rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Tauro apygardos adjutantas, partizanų teismo prokuroras.

Sunkios partizaniško gyvenimo sąlygos pakirto Daugirdo sveikatą.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais sirgo reumatu ir atvira plaučių tuberkulioze.

Žuvo 1951 06 16 d. Meškelių k., Paežerėlių vls., Šakių aps., išduotas agentės “Puidokienės ” - Marytės Karaliūtės ir informatoriaus “Dalgelės", nelygioje kovoje pašautas į kojas pats nusišovė.

Partizano Prano Runo mintis apie demokratiją spaudai parengė Birutė Runaitė-Šidlauskienė.

Šiandien ne tik pas mus pavergtoje Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje verda politinės kovos - šaltuoju karu vadinamos. Įžengėme į paskutinį tų kovų etapą - antikomunistinio karo išvakares. Jau eilė metų, kaip nuolat girdime žodžio „demokratija“ linksniavimą. Mūsų, geriau sakant, visos žmonijos priešai, parazitai raudonieji

kraugeriai, bolševikai ir kiti tik drįstų save vadinti “demokratiškiausiais”. Žiūrint į tai, noriu su kovos broliais ir visais tauriais tautiečiais pasidalinti mintimis tuo klausimu, ir esu įsitikinęs, kad nuodugnus pabertų minčių apsvarstymas sukels visai kitą vaizdą apie šią visuomeninę santvarką.

Jau žiloje senovėje tautos ir atskiros žmonių grupės turėjo iš kartos į kartą perduodamus papročius. Tie papročiai būdavo užrašomi ir virsdavo, laikui bėgant, įstatymais. Tie papročiai arba ta sociali santvarka būdavo ne vieno žmogaus, bet visuomenės kaipo tokios padaras, tik atskirais atsitikimais atskiri žmonės tuos papročius suderindavo, sugrupuodavo ir paskelbdavo kaipo įstatymus. Besikuriant didesnėms valstybėms ir besidarant visuomeniniam gyvenimui sudėtingesniu, iškilo reikalas turėti pastovesnę socialią tvarką, kuri būtų paremta ne papročiais, bet proto sumetimais.

Skaityti daugiau: PARTIZANO MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ

Vaidoto grupės nežinomo partizano dienoraštis

KUNIGAIKŠČIO VAIDOTO PARTIZANŲ GRUPĖS, VEIKUSIOS MARIJAMPOLĖS APS. LIUDVINAVO VLS. BUKTOS MIŠKO APYLINKĖSE, 1945M. BIRŽELIO 25D. LAUNICOS KAIME ŽUVUSIO NEŽINOMO PARTIZANO DIENORAŠTIS

Balandžio 9 d.

Nieko ypatingo neįvyko. Buvo sušauktas numatytas partizanų būrių pasitarimas. Pasiūlyta papildyti ginklų atsargas. Nutarta išvykti į Alytaus ir Balbieriškio apylinkes. Į Alytaus apylinkes išvyko Perkūnas, Alytė, Dagilis, Genys ir Gervė. Jiems vadovauja būrio vadas Raginis.

Į Balbieriškio apylinkes, vadovaujami Kilbo, išvyko Beržas, Šmėkla, Božė ir Leninas.

Iš Alytaus apylinkių buvo parnešta:

1.    Kiaušininių granatų - 10.

2.    Granatų su rankenomis - 3.

3.    Granatų dėl granatsvaidžių.

4.    Automatinis šautuvas Nr.E4938 - 1.

5.    Rusiškas šautuvas Nr.NC201301 - 1.

6.    Vokiškas šautuvas Nr.3277 - 1.

7.    Vokiški kulkosvaidžiai Nr.9611 ir 55702 - 2.

8.    Kulkosvaidžiams vamzdžiai - 3.

Skaityti daugiau: Vaidoto grupės nežinomo partizano dienoraštis

DAINAVOS APYGARDOS DZŪKŲ RINKTINĖS VAIDOTO GRUPĖS PARTIZANO BRONIAUS VASILIAUSKO-BEVARDŽIO DIENORAŠTIS

Dienoraštį pradėjau vesti nuo 1947 metų. Ką prisiminsiu, parašysiu ir iš 1945 metų gyvenimo.

Tėvų netekau 1945 m. gruodžio mėn. - juos išvežė į Rusiją. Atsitiktinai likęs Lietuvoje iki 30 d. slapsčiausi. 30 d., vienos pažįstamos panelės padedamas, susisiekiau su partizanais ir buvau priimtas į jų gretas. 31 d. naktį su grupe partizanų išėjau į žygį.

Partizaninis gyvenimas man patiko. Miško stovykloje gyvenome apie 15 vyrų. Iki šv.Kalėdų nieko ypatingo neįvyko. Atėjo Kūčios. Kūčių dieną grupės vadas atvedė mus į Aukštąjį Balbieriškį pas vieną komunistą. Turimomis žiniomis pas jį turėjo atvažiuoti istrebiteliai pasiimti šventinio šnapso. Jų laukėme išsidėstę pas du ūkininkus. Atėjo vakaras. Istrebiteliai neatvažiavo, ir mes pasitraukėme į mišką. Grįžę į stovyklą, išsivalėme ginklus ir išėjome į kaimą valgyti Kūčių. Po vakarienės aš su Bijūnu išėjome švęsti šv.Kalėdų. Buvo ramu. Rusai per šventes apylinkėse nepasirodė ir į stovyklą grįžome tik ketvirtą dieną. Stovykloje radome grįžusį tik vieną partizaną. Kiti susirinko tik rytojaus dieną. Artėjo Naujieji metai.

Naujų metų sutikti išėjome visas pirmas būrys. Sutikimas buvo labai linksmas ir gražus.

Skaityti daugiau: DAINAVOS APYGARDOS DZŪKŲ RINKTINĖS VAIDOTO GRUPĖS PARTIZANO BRONIAUS VASILIAUSKO-BEVARDŽIO...

ANTAZAVĖS MŪŠIS

RYTŲ LIETUVA

NEŽINOMO PARTIZANO UŽRAŠAI 1945 M. GRUODŽIO 27-28 D.

Tai vieno iš didžiausių partizanų mūšių Rytų Lietuvoje- Antazavės šilo kautynių dienoraštis (1944 m. gruodžio 27-28 d.). Autorius nežinomas. Dienoraštis parašytas pieštuku, vokiškame lauko pašto bloknote. Turi 38 puslapius, kurie buvo sunumeruoti (praleidžiant 21). Spaudai parengtas iš kopijos, saugomos Tremties ir Rezistencijos muziejuje Kaune. Ištaisytos neesminės rašybos bei skyrybos klaidos.

Apie Antazavės mūšį yra rašyta periodikoje, knygose (A.Dručkus, K.Kasparas ir kt.).

Schema 1.Rokiškio apskrities siautimas Šiaurės kariuomenės grupe 1945 01 8-14.

->okupantų kariuomenės smūgiai
- ištisinis apsupimo žiedas 
- -> partizanų iš Antazavės šilo pasitraukimo


Iš svarbesnių straipsnių paminėti: Juozo Puslio atsiminimai"Dievo ir Tėvynės meilės vedami" (LKA.T.25. R170-191); ir Ildelfonso Maldausko "Antazavės šilo mūšiui - 55" (Kardas. 2000. Nr.l. P. 39-42). I.Maldauskas sudarė ir Antazavės šilo mūšio operatyvinį planą, kurį pridedame (p. 71) palyginimui su dienoraštyje nubraižyta dislokacijos ir pasitraukimo schema.

Antazavės mūšis-tai ne tik pirmosios didelės kautynės, bet ir partizanų taktikos bei karinių sugebėjimų pranašumo įrodymas.

Skaityti daugiau: ANTAZAVĖS MŪŠIS

DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS

PETRO PAULAIČIO LAIŠKAI (2)

Jonas Žičkus

Jau yra paskelbta nemažai atsiminimų apie Petrą Paulaitį. Kadangi žinojau, jog Jonas Gaidauskas-Breivė buvo P.Paulaičio ryšininkas, artimai su juo bendravo, įkalbėjau jį parašyti atsiminimus. Breivės atsiminimai paskelbti LKA 13-ame tome. J.Gaidauskas savo atsiminimuose praleido vieną kitą įvykį, kuris buvo reikšmingas tam laikotarpiui. Mudu su J.Gaidausku gerai pažinojome mudviejų dėdę Juozą Žičkų ir visą jo šeimą, žinojome visas aplinkybes, kurios atvedė P.Paulaitį į Juozo Žičkaus sodybą.

P.Paulaitis ne kartą prašė J.Gaidauską surasti saugią vietą slėptuvei. J.Gaidauskas pakalbėjo su savo pusbroliu Jonu Žičkumi ir šis sutiko padėti. Žičkų sodybos kieme buvo erdvus, gerai įrengtas daržovių sandėlys ir P.Paulaitis, padedant J.Gaidauskui ir J.Žičkui, jame įsirengė slėptuvę, atsigabeno rašomąją mašinėlę, šapirografą, popieriaus. Rašė, redagavo, spausdino “Laisvės Varpą”, atsišaukimus ir kitus pogrindžio leidinius. Troboje buvo erdvi virtuvė, jos pakraštyje prie lango stovėjo lova, kurioje P.Paulaitis miegojo, o valgė kartu su visa Žičkų šeima. Kaimynas Žičkui paaiškino, kad šis varganai atrodantis žmogelis yra giminaitis, ir jie daugiau apie P.Paulaitį nesiteiravo. Kaimynai matė, kad jis su tėvu ir sūnumi pjauna malkas, šeria gyvulius, dirba kitus ūkio darbus. Poškakaimyje ir kituose apylinkės kaimuose buvo ramu - nesilankė stribai ir kiti įtartini asmenys. Motina Žičkuvienė ir dvi jauniausios dukterys, pasibaigus namuose rudens darbams, ilgam išvažiuodavo pas vyresniąsias ištekėjusias dukteris, kurios su šeimomis gyveno Klaipėdos krašte, ir iki pavasario į namus grįždavo retai.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ

DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ IR jO LAIŠKUS IŠ DUBRAVLAGO

Petras Girdzijauskas

□ Petras Paulaitis (1904 06 29-1986 02 19) prieš pat iškeliavimą į Amžinybę. 35 metus kalėjo už meilę Dievui ir Tėvynei. Teilsisi Viešpaties džiaugsme!

Tuo metu P.Paulaitis dirbo Dubravlago 11 punkto Javase statybininkų brigados barako valytoju. Kartu su juo buvo jo bendrabyliai Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjungos nariai, buvę studentai: V.Margaitis, V.Zaikauskas, K.Jankauskas ir kt. Be šių, buvo ir daugiau studentiško jaunimo. Tai - D.Bičiūnas,A.Susnys, T.Karvelis ir kt. Klestėjo tarpusavio vienybė. Jaunimas gerbė P.Paulaitį kaip patriotą, kaip savo ideologinį vadą. Ši organizacija surengdavo pasipriešinimo akcijų prieš bolševikines šventes. Aplaistydavo rašalu, apdrabstydavo purvais agitacinius stendus. Ne be jų rankos kilo gaisras mechaninėse dirbtuvėse. Buvo daugiau didesnių ar mažesnių veiksmų. Tie faktai siutino kagėbistus, nes jie nesusekdavo, kas tai daro. Lietuviai buvo vieningi ir informacija nenutekėdavo. Tarp Dubravlago lagerių studentai palaikė ryšį laiškais - daugumoje nelegaliais, perduodamais per vairuotojus, tiekėjus ir kt. Tada ir prižiūrėtojai suprato, kad jie yra engiami. Pabaltijiečiai kaliniai geriau atrodė už juos, jų siuntiniai kur kas turtingesni už jų parduotuves. Tiek laisvai samdomi, tiek prižiūrėtojaimėgo užsidirbti iš šalies. Lietuviai pinigų visuomet turėjo.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ IR jO LAIŠKUS IŠ DUBRAVLAGO

PETRO PAULAIČIO LAIŠKAI NIJOLEI SADŪNAITEI

1977 10 25
(1 laiškas)

Mylima ir brangi Sesute

Jau antras Jūsų laiškutis iš naujos Jūsų gyvenvietės mane pasiekė. Nežinau ir kaip Jums už tuos taip mielus vizitus padėkoti. Ir bendrai Sadūnų šeima - tai mano varganame gyvenime išimtinė man šeima. Aš jaučiuosi apsuptas, be jokių mano nuopelnų Jums, nuoširdžios ir tyros Jūsų, net ir mažosios Marijos, to angelo, kurį Jūs ir Ji Jus taip myli, meilės. Juk Jūsų Broliukas, Jo šeima mane taip dažnai lanko, ramina, guodžia. Telaimina ir teatlygina Jiems Dievas.

Džiaugiuosi, kad Jūs, miela Sesute, mokate surasti tikrąjį šaltinį jėgų pakelti nelengvą ir kalinimo, ir tremties dalią. Testiprina jus ir toliau Visagalis.

Lapkričio 10 d. gavau telegramą L.S. (Liudas Simutis - Red.), jau paliekančio Angaros krantus. Puiku! Jūsų sveikinimus savo bičiuliams perdaviau, kai kuriam dar perduosiu, nes tai vienas, tai kitas, tai čia, tai kitur. Jūsų buv. bute (lageryje -Red.) pasikeitimų, atrodo, nėra. Vargsta ir laukia, kaip ir visi kiti, geresnių dienų - laisvės. Man š. mėn. 30 d. sueina lygiai 30 m., tik po raudonųjų “globa”. Seniai buvau rimčiau sirgęs. Bet neseniai, jau po Jūsų išvykimo į tremtį, nei iš šio, nei iš to pora savaičių rungtyniavau su 38, 2,4 ir net 7 dalimis karščio. Bet šiuo tarpu visiška mano pergalė. Nors VI.L. (Vladas Lapienis - Red.) tiktai nuo rugsėjo 9 d. mūsų kieme, bet aš kol kas, ypač sveikatoje, Jam nenusileidžiu. Toliau... kaip Dievas duos.

Skaityti daugiau: PETRO PAULAIČIO LAIŠKAI NIJOLEI SADŪNAITEI

MANO JAUNYSTĖS METAI

PIETŲ LIETUVA

Algirdas Radzevičius-Lapas

Augau pasienio policininko ir paprastos kaimo merginos šeimoje. Tėvas, gimęs 1898 m., pas kaimo daraktorių buvo išmokęs skaityti ir rašyti lietuviškai, o daugybos lentelę rusiškai. Motina, jokių mokslų nebaigusi, mokėjo skaityti ir pasirašyti. Kas jiems įkvėpė meilę Lietuvai, man mįslė iki šiol. Tėvas stojo savanoriu į Lietuvoje besikuriančią kariuomenę, 1923 m. dalyvavo vaduojant Klaipėdą, karo frontuose buvo sužeistas į koją (koja nesilankstė per kelį), 13 metų dirbo pasienio policijoje.

Nuo mažų dienų tėvai skiepijo meilę Lietuvai, apgailestavo, kad netekome sostinės Vilniaus. Ant pliušu aptrauktos sofos gulėjo juodo šilko pagalvėlė, kurioje aukso raidėmis motina buvo išsiuvinėjusi žodžius: “Mes be Vilniaus nenurimsim”.

1944 m., praslinkus frontui, tėvą kažkas įskundė, kad buvo policininku, vokiečių metais tarnavo eiliniu valdininkėliu. Pirmieji čekistai tėvą uždarė į naujai įsteigtą areštinę Druskininkuose. Karas buvo nesibaigęs, nebuvo dar ir stribų, todėl motina per pažįstamą lenkaitę priėjo prie čekistų vyresniojo (žinoma, nuvežusi pusę bekono ir baką samagono) ir tėvą netikėtai mums visiems paleido. Po to, paskelbęs visiems kaimynams ir giminėms, kad išvyksta gyventi į savo tėviškę (Lynažerio kaimą Rudnios valsčiuje), išėjo partizanauti. Veikė Klevo slapyvarde Marcinkonių būryje, kuris tuo metu stovyklavo ir sėsliai gyveno vadinamoje Gudų šalyje (maždaug dabartinė Čepkelių raisto teritorija). Kadangi nelankstė dešinės kojos, didesniuose žygiuose nedalyvavo. Dažniausiai palaikė ryšį tarp Šilų ir Leipalingio girios partizanų. Turėjo padirbtus dokumentus svetima pavarde, apsirengęs nudriskusia sermėga, nesiskutęs, su terba ir lazda keliaudavo nuo Dubičių iki Dulgininkų kaimo (Leipalingio vls.), užsukdamas pas mamą, kuri gyveno Liškiavos vienuolyne, vadinamuose cieliuose prie bažnyčios. Dažnai, konspiracijos sumetimais, vesdavosi telyčaitę, kuri lengvai įveikdavo apie 100 km atstumą. Tuo metu aš buvau vaikas ir visų vyriškų, partizaniškų paslapčių nežinojau. Po kiek metų sužinojau, kad telyčaitei būdavo apvyniojama koja, o tuose skuduruose ir būdavo tai, ką reikdėdavo pristatyti iš vieno partizanų dalinio į kitą. Taip mano tėvas išsislapstė nuo čekistų ir stribų iki 1949 m., tuo pačiu įnešdamas savo indėlį į bendrą partizaninę kovą prieš raudonąjį okupantą.

Skaityti daugiau: MANO JAUNYSTĖS METAI

ŠEIMOS LIKIMAS

RYTŲ LIETUVA

Algimantas Morkūnas

Gimiau ir augau Ukmergės aps., Taujėnų vls., Vadų k. Šeimoje buvome penki. Tėtis Petras Morkūnas, g.1899 m., mama Elena, g.1903 m., sesuo Zofija, g.1925 m., brolis Kostas, g.1930 m., ir aš, Algimantas, g.1935 m. Tėtis, kaip savanoris, gavo žemės 8 ha, ir mes persikėlėme į vienkiemį. Aš lankiau Taujėnų pradinę mokyklą, sesuo pramoko siuvėjos amato, brolis Kostas įgijo traktorininko specialybę. Tėtis buvo labai nagingas, mokėjo viską daryti: arklius kaustyti, pečius mūryti ir t.t.

Nuo 1948 m. pas mus pradėjo lankytis partizanai, buvo padaryta slėptuvė, kurioje galėjo slėptis iki 5 vyrų. Lankydavosi Vyčio apygardos partizanai: Petras Sinkevičius-Ąžuoliukas, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Kazys Gečiauskas-Garvežiukas, Jeronimas Mulevičius-Verpetas, Adelė Juzokėnienė-Liūtienė, Vanda Adomaitytė-Krienienė, Povilas Kupčinskas-Alijošius, Pranas Dirsė-Kraštelis.

1950 m. kovo 2 d. mūsų namuose žuvo Ąžuoliukas, Šermukšnis, Alijošius, Krienienė, Kraštelis pasidavė gyvas. Vyrai buvo, matyt, išduoti*, nes kareiviai žinojo, kiek pas mus buvo partizanų.

------------
* Žr. dokumentinį priedą. - Red.

Sniego buvo labai daug, todėl ilgai negalėjo uždegti namo. Bet kai užsidegė, viskas sudegė, nedavė net knygų išnešti, o kai sesuo jas išnešė, stribas sumetė atgal į ugnį. Per susišaudymą aš buvau mokykloje. Nutaikęs progą išėjau namo (mūsų sodyba nuo mokyklos buvo už 2 km), eidamas pamačiau du vežimus, prikrautus žmonių, iš paskos varomus tėtį, seserį ir surištą partizaną.

Skaityti daugiau: ŠEIMOS LIKIMAS

VILTIS ŽŪSTA... PASKUTINIS

BIOGRAFIJOS

Bonifacas Ulevičius

□ Sergijus Staniškis (1899-1953) -husarų kapitonas

SERGIJUS STANIŠKIS-PELĖ, ANTANAITIS, LITAS, VILTIS. PARTIZANŲ IR GYVENTOJŲ MALONYBINIAI VADINAMAS TĖVUKU IR UOŠVIU

Sergijus Staniškis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Geležinių k., Padovenių (vėliau Gudelių) vls., Marijampolės aps., pasiturinčio ūkininko daugiavaikėje šeimoje.

Baigęs rusišką pradžios mokyklą Liudvinave, stojo į realinę Marijampolės gimnaziją. Buvo aktyvus aušrininkas. 1920 m. baigęs keturias gimnazijos klases, buvo priimtas į Karo mokyklos šeštąją karininkų laidą Kaune, kurią baigus 1923 m. spalio 26 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis1. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos išvadavime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Gimnaziją baigė jau būdamas karininku.

Baigęs Karo mokyklą, tarnavo DLK Birutės 2 ulonų LDK Birutės pulke Vilkaviškyje, o nuo 1926 m. - Alytuje. Dalyvavo gruodžio 17 d. perversme: su eskadronu gelbėjo tėvynę nuo bolševikų sąmokslo ir vėliau perkeltas į Kaune dislokuotą I husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulką - vadovavo eskadronui. 1931 m. vedė būsimą mokytoją Salomėją Bastytę. Jiems gimė dvi dukros: Danutė ir Jūratė. 1935 m. buvo pakeltas į kapitonus, o 1938 m. paskirtas eskadrono vadu ir Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos kavalerijos lektoriumi majoro teisėmis. 1940 m. pakeltas

Skaityti daugiau: VILTIS ŽŪSTA... PASKUTINIS

ALFONSAS SAUGŪNAS-ŽAIBAS

Kazys Strazdas,
Linas Šmigelskas

Alfonsas Saugūnas□ Alfonsas Saugūnas Lietuvos kariuomenėje apie 1937 m.

Alfonsas Saugūnas gimė 1915 m. vasario 13 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Paberžės k. Antano Saugūno ir iš Garšvėnų k. kilusios Apalonijos Vainalavičiūtės-Saugūnienės šeimoje. Krikštytas 1915 m. vasario 15 d. Balninkų bažnyčioje1. Paberžės kaimas yra apie 7 km nuo Balninkų, 1 km nuo Makių ežero.

Šeimoje augo 4 vaikai: Vincas, Alfonsas, Antanina ir Stasė. Vyriausia duktė Antanina, g. 1908 m., paskui eina Vincas, Stasė ir Alfonsas. Paaugę vaikai lankė Geliogalių pradinę mokyklą. Dar prieš sovietų okupaciją mirė Alfonso tėvas ir motina. Likę keturi vaikai vertėsi savarankiškai. Saugūnų šeima buvo didelė, o žemės turėjo vos per 10 ha, todėl Vincui jaunystėje teko bernauti, o Alfonsas buvo labiau linkęs mokslui.

Alfonsas, tarnaudamas Lietuvos armijoje, dirbo Radviliškyje vairuotojų instruktoriumi. Apie 1937-1938 m. baigus karinę tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio karinis laipsnis2. Baigęs karinę tarnybą Alfonsas dirbo savo ūkyje, buvo aktyvus Ukmergės šaulių rinktinės Balninkų Šaulių kuopos narys. Užaugusi Antanina ištekėjo už Karolio Pragaravičiaus, o likę ūkyje trys vaikai pasidalino lygiomis vidutiniškai po 3,5 ha tėvo paliktą beveik 11 ha žemę. Statėsi savo sodybas ir kūrė šeimas. Ligota sesuo Stasė liko gyventi su Alfonsu, todėl jam teko vienkinkiu arkliuku apdirbti apie 7 ha žemės ūkį. Alfonso sodyba buvo graži, o jo gyvenamasis namas, kaip gero pasiturinčio ūkininko: dviejų galų gryčia su priemene, kamara, svetaine bei aštuoniais baltai dažytais varstomais langais. 1940-41 m. sovietų ir 1941 m. vokiečių okupaciją Alfonsas sutiko nepalankiai. Jo požiūrį į okupacijas atspindi tuo metu sukurta Saugūno mėgstama daina:

Dvi švilpynės- vienas tonas:
Čia Berlynas, ten Maskva-
Kas negroja kaip jo ponas,
Tam nusirita galva.

Koks čia draugas, toks ten ponas-
Toks ir būdas kaip spalva-
Viens raudonas kaip šėtonas,
Kitas rudas kaip šuva.

Skaityti daugiau: ALFONSAS SAUGŪNAS-ŽAIBAS

VLADAS KUROČKA-DUDELĖ

Vladas Kuročka

Jonas Ančerevičius

□ Vladas Kuročka, apie 1943 m.

Vladas Kuročka gimė 1923 m.Kaune. Jo tėvas Stasys Kuročka, baltgudis, nepriklausomybės pirmaisiais metais buvusio baltgudžių dalinio karininkas. Nuo 1924 m. žinių apie jį nėra. Vladas su mama kurį laiką gyveno Kaune. Vlado tėvui dingus, mama, neturėdama gyvenamojo būsto, pradėjo dirbti tarnaite, todėl Vladą atvežė į Grinkiškį pas seserį Oną Ančerevičienę.

Čia jis augo kaip sūnus, baigė pradinę mokyklą.

Grinkiškyje Vladas lankė mokyklą, tapo skautu, ir čia, dalyvaudamas skautiškuose žaidimuose, įgijo pirmuosius žvalgo įgūdžius. Skautų stovykla buvo įrengta šalia Grinkiškio miestelio, Spirgiškių miške. Skautų būrio vadas buvo aktorius Vaclovas Blėdis. Patriotizmo dvasia išauklėjo šeima ir mokyklos direktorius Jonas Poderys.

Baigęs mokyklą, Vladas pateko į amatų mokyklą Vilijampolėje, kur greta šaltkalvio-mechaniko specialybės įgijo platų bendrą išsilavinimą, tapo religingesnių. 1940 m. rusams traukiantis iš Kauno buvo užminuoti tiltai. Kad tiltų nesusprogdintų, Vladas su mokyklos draugu išminavo Vilijampolės ir Aleksoto tiltus. Išminavus tiltą juos pastebėjo kariškiai ir plaukiančius apšaudė, o draugą sužeidė, bet abu sėkmingai išplaukė ir pasislėpė.

Skaityti daugiau: VLADAS KUROČKA-DUDELĖ

TOLIMOJI INTA

TREMTIS, LAGERIAI

Balys Gajauskas

2000 m. lankiausi Rusijoje, Permės gubernijoje ir dalyvavau “Memorialo” muziejininkų konferencijoje. Tarp jų buvo Intos “Memorialo” muziejaus vedėjos pavaduotoja Valentina Adujeva. Konferencijoje ji pasakojo apie buvusius lagerius, politinius kalinius, Intos praeitį ir jos dabartį. Intoje kalėjo daug lietuvių, todėl jos pasakojimas mane sudomino. Norėjau gauti žinių bei dokumentų apie lietuvius kalinius. Gaila, tokiam mano prašymui ji nebuvo pasiruošusi, tačiau vieną nuotrauką turėjo su lietuviška pavarde, o kituose raštuose minimi lietuviai. Vienas dokumentas labai įdomus. Tai Intos politinių kalinių sąrašas pagal tautybes bei jų skaičius. Perskaitęs jį, tuoj prisiminiau šūkį: “Carinė Rusija - tautų kalėjimas”, kurį bolševikiniai propagandistai mėgo dažnai kartoti. Čia, tokiame mažame žemės lopinėlyje, Intoje, tiek tautybių žmonių kalėjo! Kas tą sąrašą sudarė? Spėju, kad tokią informaciją galėjo surinkti lagerio darbuotojai savo reikalams (“tarnybiniam naudojimui”), o jų kontoroje dirbęs kalinys slapta nurašė.

Neseniai Inta šventė miesto teisų suteikimo jubiliejų. Ta proga miesto vadovybė išleido gražiai iliustruotą albumą ir atviručių. Adujeva pasakojo, kad gražiausias statinys mieste yra politinių kalinių pastatytas vandentiekio bokštas. Jį baigė statyti 1954 metais. Ant stogo iškėlė rutulį, į kurį slapta sudėjo dokumentų, vietinių laikraščių komplektą ir nuotraukų. Po keliasdešimt metų valdžia nusprendė nuimti rutulį ir užkelti žvaigždę. Rutulį perdavė muziejui. Po kurio laiko muziejaus darbuotojai aptiko rutulio viduje radinį.

Skaityti daugiau: TOLIMOJI INTA

MARTYNAS KARKAUSKAS-DIEVAITIS. POLE KARKAUSKIENĖ-DIEVAITĖ

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT

Martynas Karkauskas, Juozo, gimė 1912 m. lapkričio 11d. Alytaus aps., Butrimonių vls., Kru-žiūnų k., vidutinio ūkininko šeimoje. Turėjo 15 ha žemės. Buvo gausi šeima: keturi broliai ir trys seserys. Martyną leido į mokslus.

1930 m. aukso medaliu baigė Alytaus gimnaziją, įstojo į Kauno karininkų mokyklą ir 1933 m. ją baigė, gavo diplomą ir aukso medalį, taip pat leitenanto laipsnį. Išėjo į atsargą. Kariuomenėje nepaliko, nes vedė Polę Jusaitę iš Punios miestelio, kuri buvo baigusi tik 4 pradinės mokyklos skyrius.

1933 m. rudenį Martynas

□ Girininkas Martynas Karkauskas su žmona Pole, sūneliu Algučiu ir dukryte Aldute. 1943 m. Punia


Karkauskas įstojo į miškininkų mokyklą, kurią 1935 m. baigė irgi vien penketais. 1935-1936 m. Rokiškio, 1936-1937 m. Trakų urėdijų, 1937-1938 m. Telšių Alsėdžių urėdijos, 1938-1940 m. Dzūkų urėdijos Jiezno, 1940-1943 m. Seinų urėdijos Kapčiamiesčio girininkas. 1943-1946 m. Alytaus miškų ūkio Punios girininkas.

Skaityti daugiau: MARTYNAS KARKAUSKAS-DIEVAITIS. POLE KARKAUSKIENĖ-DIEVAITĖ

PRANAS PAVILONIS

Pranas Pavilonis□ Pranas Pavilonis, Biržų gimnazistas

Pranas (Pranciškus) Pavilonis gimė 1924 m.gruodžio 25 d. Mitlanų kaime (26 km nuo Biržų), Papilio vls., Biržų aps., ūkininkų šeimoje. Tėvas Jonas Pavilonis, g.1889 m. Mitlanų k. Motina Valerija Bičiūnaitė-Pavilonienė, g.1903 m. taip pat Mitlanų kaime. Šeimoje buvo penki vaikai: vyriausias Pranas, Birutė, g.1926 m., Danutė, g.1929 m., mirusi 1944 m., Vytautas, g.1932 m., ir Antanas, g.1938 m.

Buvo vienkieminis ūkis. Tėvai turėjo 26 ha žemės, kuliamąją mašiną, ūkis buvo geresnis už kitų, nes visi šeimos nariai daug dirbo.

Pranas 1933 m. pradėjo lankyti Kvetkų pradžios mokyklą, o 1937 m. birželio 14 d. baigė visą ketvertų metų pradžios mokyklos kursą. Toliau mokėsi 5 ir 6 skyriuose toje pat mokykloje. Juos baigęs 1939 m. įstojo į Biržų gimnaziją ir mokėsi iki 1943 m. Dėl karo teko nutraukti mokslą.

Su broliu Pranu mokėmės kartu pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje, nors jis buvo vyresnis už mane 1 metais ir 4 mėnesiais. Į Biržus tėvelis nuveždavo su arkliais. Išvažiuodavom labai anksti rytą, patamsyje. Pranas mokėsi neblogai, kaip ir daugelis. Buvo energingas ir guvus, savimi pasitikintis.

Skaityti daugiau: PRANAS PAVILONIS

SKAUDI NETEKTIS

ATMINTIS

Besibaigiančiais 2002-aisiais metais negailestinga mirtis pasiglemžė iš mūsų tarpo ištikimą Tautos dukrą, kovotoją už Lietuvos laisvę partizanų gretose Antaniną Dručkutę, g.1919 m. balandžio mėn. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps. neturtingų, bet dorų žmonių Konstancijos ir Juozo Dručkų šeimoje. Tai buvo tauri istorinio mažo Vaičėnų kaimelio asmenybė. Šiame kaimelyje, kiek žinau, materialiai žmonės niekada nebuvo turtingi, tačiau dvasiškai tvirti, mylėjo Dievą, Tėvynę ir artimą. Antaninos ir mano proseneliai dalyvavo 1863 m. sukilime. Caro laikais tėvai kovojo dėl žemės, prieš tikėjimo ir lietuviškos spaudos draudimą.

Antanina augo dorų tėvų šeimoje tarp dorų kaimynų, kurie stengėsi viens kitam padėti bėdoje, ligoje, visur, kur tik galėjo. Kuomet atžlegėjo į Lietuvą rusų komunistų tankai, mūsų brangūs vyrai, tėvai, broliai, sūnūs būrėsi į partizaninę kovą. Vaičėnų kaimo gyventojai neliko nuošalyje ir 1944 m. rudenį organizavo partizanų būrį.

Dručkų šeima pirmoji įsijungė į tą veiklą: Balys, paauglys Andrius, sesė Antanina ir tėvai. Balys - pirmoji šeimos ir mūsų kaimo auka. Ši žiauri tragedija nesužlugdė Antaninos pasiryžimo būti kovotoja, bet dar labiau uždegė. Areštuota, kankinta, bet nepalaužta. Su dideliu pasiaukojimu rūpinosi partizanais, sužeistaisiais, vaistais ir maistu, mezgė kojines, pirštines, skalbė drabužius. Antanina buvo 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų vyriausioji ryšininkė.

Apdovanota garbės ženklu “Už nuopelnus Lietuvai”, turėjo partizanų padėką, jai pripažintas laisvės kovotojos statusas. Tai buvo kilnios dvasios asmenybė, meilės ir pasiaukojimo šaltinis vargšams, ligoniams ir benamiams.

Skaityti daugiau: SKAUDI NETEKTIS

JUOZAS GRUŠYS-ŽILVINIS (1915-2002)

Juozas Grušys2002 m. sausio 29 d. mirė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (toliau LLKS) Garbės narys, karys savanoris, rašytojas, poetas Juozas Grušys-Žilvinis.

Juozas Grušys gimė 1915 m. kovo 20 d. Kretingos apskrityje, Kulių miestelyje. Čia baigė 6 skyrių mokyklą. 1935 m. baigė Naradavo žemės ūkio mokyklą.

1936-1937 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje Tauragės 3-ia-me dragūnų Geležinio Vilko pulke. Tarnybą kariuomenėjebaigė j.puskarininkio laipsniu..

1938 m. dirbo Kauno vandens kelių ruože. Nuo 1939 m. sausio mėn. - Valstybės saugumo departamente sekliu. Lietuvai atgavus sostinę Vilnių, buvo pasiųstas į Vilnių organizuoti VSD sekimo dalį. Vėliau slapstėsi nuo sovietų valdžios. Kurį laiką dirbo Neries jėgainės (elektrinės) statyboje buhalteriu ir studijavo Vilniaus universiteto vakariniame skyriuje gamtos fakultete.

1941 m. grįžo į Kauną. Dalyvavo 1941 m. birželio 22-28 d. sukilime (liudijimai: Mykolo Naujokaičio, Felikso Dzegoraičio, R.Eigelio ir kt.). Laikinajai Vyriausybei paraginus, grįžo dirbti į Valstybės saugumo departamentą.

Vokiečių okupacijos pradžioje įsijungė į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos rezistencinę veiklą. Platino pogrindinę spaudą. Su Broniumi Budginu veždavo ją Žemaitijos regiono platintojams. Pogrindininkams parengė brošiūrą-instrukciją “Agentūrinis ir išorinis sekimas”, instruktuodavo juos konspiraciniais klausimais. Dalyvavo pagrobiant iš Šiaulių gatvėje buvusio sandėlio vokiečių valdžiai priklausiusią spausdinimo mašiną. Rinko LLK Sąjungai aukas ir ginklus, juos slėpė savo bute.

Skaityti daugiau: JUOZAS GRUŠYS-ŽILVINIS (1915-2002)

LAIŠKAI, KRONIKA

2002 m.

Birželio 1 d. Seimo rūmuose įvyko Taišeto lagerių - Oziorlago, Taišetlago, Angarlago - buvusių politinių kalinių VII suvažiavimas.

Birželio 2d. 12 vai. Biržų r., Kvetkų kapinėse, atidengta paminklinė lenta partizanui Pranui Paviloniui, žuvusiam 1945 m. Jis kovojo būryje, kuriam vadovavo Jonas Marcukas.

Birželio 2 d. 14 val. Klaipėdos aukštesnioje mokykloje (Bijūnų g.10) įvyko knygos „Antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas” pristatymas. Dalyvavo Kongreso dalyviai.

Birželio 7-8 d. Utenoje įvyko Tremtinių dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę”.

Birželio 9 d. Merkinėje, Varėnos r., įvyko buvusių Irkutsko sr. Čeremchovo r., Grišovo gyvenvietės tremtinių ir politinių kalinių susitikimas.

Birželio 14-15 d. Gedulo ir Vilties dienos minėjimo renginiai vyko Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kt. miestuose.

Birželio 15 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, prie tremtinių jurtos-žeminės įvyko tremties iš Altajaus krašto į Jakutiją 60-ųjų metinių minėjimas, taip pat tradicinis Magadano ir visos Kolymos politinių kalinių susitikimas.

Birželio 15 d. netoli Ežerėlio pašventintas atstatytas Tauro apyg. partizanų bunkeris ir paminklas.

Birželio 22 d. Kavarske pašventinti kryžiai, pastatyti partizanų būrio vadui Antanui Juzukėnui-Liūtui bei jo bendražygiams.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Adomaitytė-Krienienė Vanda 126
Adujeva Valentina 198 
Aidas, žr. Stanaitis Vytautas 
Airikian Paruiz 86, 90 
Ajutis 206
Alijošius, žr. Kupčinskas Povilas
Ališauskas 74
Alytė, žr. Radauskas
Alesius 29-31, 59
Alksnis 118
Alkūnas Bronius, sl. Dobilas 182

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ