LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 25 T. 1999 m. - Turinys, metrika

     T U R I N Y S

Dokumentai, faktai, komentarai
Bendrasis pasipriešinimas: paskutiniais okupaciniais metais
    Patarimai, kaip laikytis tardymo metu    5
    Mindaugas Luobikis. Partizanų statutai
    Lietuvos laisvės kovotojų Tauro apygardos Vidaus tarnybos statutas  21

Atsiminimai, liudijimai, svarstymai
Pietų Lietuva
    Edvardas Guoga-Glaudys. Išėjo broliai tėvynės ginti    46
    Bonifacas Ulevičius. Kapitono Jurgio Valčio laisvės kovotojai Šakių aps. 94
    Leonas Pališkis. Pašventę jaunystę už laimę Tautos    127
Rytų Lietuva
    Juozas Puslys. Dievo ir tėvynės meilės vedami 170
Vakarų Lietuva
    Janina Vytautė Januškienė. Nulaužti ąžuolai...    192
1941 m. sukilimas

    Antanas Baužys. Plungės gimnazistai laisvės kovoje  202
    Alfredas Jonušas. 1941 m. birželio 25 d. mūšis prie Biržulio ežero    215

Antinacinė reziztencija
    Antanas Dundzila. Jaunime Budėk!    220

Biografijos
    Jonas Venckevičius. Stipresni už mirtį    228

Kalėjimai, lageriai
    Petras Girdzijauskas. Prisiminimai iš Mordlago    233

Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės    242

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 25 T. 1999 m. - Turinys, metrika

PATARIMAI, KAIP LAIKYTIS TARDYMO METU

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS

Taikus pasipriešinimas prieš okupacinį režimą paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos viešpatavimo Lietuvoje metais turėjo savo ypatybių bei raiškos būdų. Visuotinės kontrolės atmosferoje, pasipriešinimo dalyviams buvo būtina ne tik apsiginkluoti esamais "dvasiniais ginklais", gerai pažinti esamą santvarką, bet ir suvokti terorą vykdančio aparato veiklos būdus ir priemones. Pogrindinės spaudos leidėjai, platintojai, laisvo žodžio skleidėjai turėjo būti pasirengę suėmimo, tardymo ir šiaip apklausos pavojui.

Nepaisant to, kad stalininis teroras su "fizinio poveikio priemonėmis" buvo pasibaigęs, sovietų okupacinės struktūros - KGB, milicija turėjo sukaupusios didžiulę persekiojimo, tardymo, bauginimo patirtį.

Šiame naujame laisvės kovos etape reikėjo naujų mokymo būdų ir patiems pogrindininkams. Todėl neišvengiamai pogrindis generavo tam tikrų instrukcijų dėl visuomenės ar piliečių elgesio ypatingomis sąlygomis idėją.

"Patarimai, kaip laikytis tardymo metu" - tai nedidelės apimties 17 puslapių mašinraščio tekstas, be autoriaus. Šis įdomus istorijos šaltinis atskleidžia sovietų neteisminio teroro ypatybes, kurios sunkiai konkretizuojamos istorinių faktų šviesoje, bet buvusias tikrovėje. Dažnai sovietinio režimo persekiotasis asmuo sunkiai gali įrodyti "persekiojimo", "trukdymo" atvejus, nors visą gyvenimą jautė KGB spaudimą ir sekimą.

"Patarimai" tuo tarpu atskleidžia dalį totalitarinio režimo subtilybių. Sovietų teisinės sistemos išmanymas bei intelektualinė mintis rodo dokumento autorių buvus patyrusį pogrindininką. Dokumentas spausdinamas be esminių redakcinių pataisymų, išskyrus nereikšmingas gramatines klaidas.

Kiekvieną gali nelauktai pašaukti tardymui, todėl, nors tai nelabai malonu, kiekvienas turi būti tam pasiruošęs. Kvotos būna įvairaus pobūdžio - apklausinėja kaltinamuosius, suimtus ir nesuimtus, klausinėja liudininkus ir šiaip sau, dėl visa ko. Tardo dėl tikrų nusikaltimų ir dėl poelgių, kurių baudžiamasis kodeksas visai neliečia. Apklausinėja tardytojai, tačiau ne vien jie - dažnai partorgas ar šiaip koks nepažįstamasis, priklausantis "organams", bet nepateikiantis jokių dokumentų, piliečius verčia pusiau oficialiai arba visai neoficialiai su jais "pasišnekėti". Tokie pokalbiai dažniausiai mažai tesiskiria nuo tardymo. Tokiais atvejais tardomajam iškyla daug painių klausimų: kaip elgtis, kaip nepabloginti padėties, nes jeigu tardo, vadinasi, reikalai nekokie. Vienus daugiau neramina jų pačių padėtis, kitus - nors dėl savęs nesibaimindami - bijo suteršti savo sąžinę arba pakenkti draugams. Tardymo metu jau būna per vėlu svarstyti apie užimtą poziciją arba savo elgseną - tas, kas imasi tardyti, išmano savo darbą ir privalo pergudrauti nepasiruošusįjį. Todėl, jeigu jums gresia tardymas, stenkitės jam pasiruošti iš anksto.

Skaityti daugiau: PATARIMAI, KAIP LAIKYTIS TARDYMO METU

LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ TAURO APYGARDOS VIDAUS TARNYBOS STATUTAS

PIETŲ LIETUVA

PARTIZANŲ STATUTAI

Okupacijai apribojus Lietuvos suverenumą, buvo apribotas ir valstybės įstatymų veikimas. Valstybinė teisė šiuo atveju funkcionavo tik Pasipriešinime. Tai patvirtino skelbiamo dokumento sudarytojai, nurodydami, kad nuo pat Tauro apygardos susikūrimo veikė Lietuvos kariuomenės statutai (st.34, 109). Reguliariosios kariuomenės statutas partizaninės kovos sąlygomis ne visiškai tiko, todėl reikėjo jį šiek tiek keisti. Be to, dalį partizanų sudarė kariuomenėje netarnavęs jaunimas, kuriam buvo būtinas karinės teisės pažinimas. Statutai buvo reikalingi ir patiems vadams kaip metodinė priemonė. Todėl buvo parengti Lietuvos laisvės kovotojų Tauro apygardos Vidaus tarnybos, veikimo statutai ir Tauro apygardos drausmės nuostatai. Kada šie dokumentai buvo sudaryti ir kas juos sudarė, tiksliai nėra žinoma. Manoma, kad tai įvyko A.Baltūsio-Žvejo vadovavimo laikotarpiu, nes tuo metu buvo rengiamos mokymo programos, galutinai sutvarkyta administracinė apygardos struktūra1. Pati partizanų statutų parengimo idėja ir jos įgyvendinimo pradžia neabejotinai priklausė pirmiesiems Tauro apygardos organizatoriams: mjr.Leonui Tauniui-Kovui, mjr.Zigmui Drungai-Mykolui-Jonui ir kt. Skelbiamo Statuto įžanga yra autorizuota partizanų plk. A.Baltūsio-Žvejo parašu.

Lietuvos laisvės kovotojų Tauro apygardos vidaus tarnybos statutas pakeitė iki tol galiojusį Lietuvos kariuomenės Vidaus tarnybos statutą 2.

Tauro apygardos Vidaus tarnybos statutą. Jį sudaro devynios dalys ir du priedai. Palyginus su 1924 m. Kariuomenės Vidaus tarnybos statutu, pakeista tikslų ir uždavinių formuluotė. Reguliariosios kariuomenės tikslas ginti valstybę, o partizanų - pirmiausia atkurti nepriklausomybę, toliau - trukdyti priešui įsitvirtinti krašte, kovoti su išdavikiška veikla. Sugriežtinama atsakomybė už nusikaltimus, už priesaikos sulaužymą - mirties bausmė. Visa taiaptariama įžangoje ir pirmoje dalyje"Bendros kovotojų pareigos ir tikslai". Paskutinėje dalyje "Bendri nurodymai" aptariami statuto laikymosi, pakeitimo klausimai.

Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ TAURO APYGARDOS VIDAUS TARNYBOS STATUTAS

IŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

PIETŲ LIETUVA

Edvardas Guoga-Glaudys

Tauro apygardos partizano prisiminimai

Gimiau 1913 m. lapkričio 7 d. JAV, Brukline. 1916 m. iš Bruklino išvažiavome į Ohajo valstiją Springfildo miestą, o 1918 m. - į Čikagą, Ilinojaus valstiją. Čia pradėjau lankyti mokyklą, kuri buvo greta gražios, didelės bažnyčios. Mokytojos buvo vienuolės, kultūringos, tvarkingos ir griežtos. Prisimenu, kaip vienam mūsų klasės berniukui, bandžiusiam nuskriausti savo draugą, įkrėtė į sėdimąją dešimt rykščių. Kai susirgau skarlatina, mokyklos lankyti neleido. Dėl to labai išgyvenau, nes mokslas man sekėsi gerai ir labai norėjau mokytis. Jei būtume pasilikę gyventi Amerikoje, tai žinau viena - tikrai būčiau buvęs kariškis. Grįžus į Lietuvą, priešingai - mokytis nenorėjau, be to, ir sąlygų nebuvo.

1902 m., mano tėtis bėgo į Ameriką, nes tuo metu rusų kariuomenėje reikėjo tarnauti 25 metus. Po metų ar dvejų į caro armiją buvo pašauktas mano dėdė - tėtės brolis. Tėtė atsiuntė broliui "šipkartę"*ir jis, perėjęs Vokietijos sieną, išvažiavo į Ameriką ir taip išvengė tos kariuomenės.

--------
*Bilietą plaukti laivu į Ameriką

Mano tėtis dirbo ketaus liejykloje. Vieną kartą jis mane ten nusivedė. Mačiau, kaip sunkiai dirba darbininkai: padarydavo detalės formas, ant tam tikrų padėklų sausame smėlyje įspausdavo detalės pavyzdį, kur reikia pataisydavo: tam turėjo komplektą įvairiausių mažų mentelių. Po to su ilgakočiu metaliniu kaušu eidavo prie aukštakrosnės, pasemdavo išlydyto metalo masės ir pilstydavo. Darbas buvo sunkus ir sveikatai kenksmingas.

Mūsų šeima - tėvai, trys seserys ir trys broliai, gyvenome Čikagos centre aštuonių kambarių bute. Vyresnieji - brolis ir dvi seserys, buvo jaupilnamečiai ir baigę aukštuosius mokslus. Iš jauniausiųjų - brolis ir aš -lankėme pradinę mokyklą. Mūsų aštuonių asmenų šeimą išlaikė vienas dirbantis tėtis.

Skaityti daugiau: IŠĖJO BROLIAI TĖVYNĖS GINTI

KAPITONO JURGIO VALČIO LAISVĖS KOVOTOJAI ŠAKIŲ APS.

Bonifacas Ulevičius

Edvardo Guogos-Glaudžio prisiminimus baigiamuoju žodžiu palydint

Edvardo Guogos-GIaudžio prisiminimų aprašomas laikotarpis - tai partizaninio judėjimo ir kovos pradžia, tolimesni jo kančių keliai.

1944 m., frontui nusiritus į Vakarus, Šakių aps. dėl įvairių priežasčių slapstėsi daug vyrų. Vieni Nepriklausomoje Lietuvoje priklausė vienai ar kitai partijai ar organizacijai, sovietų laikomai nusikalstama, ar kitaip buvo "nusidėję darbo liaudžiai". Kiti vokiečių okupacijos metais užėmė vienokias ar kitokias pareigas valstybinėse įstaigose, o tai reiškė, kad tarnavo fašistams. Treti tarnybos vengė sovietinėje armijoje, nenorėdami kovoti, o gal ir žūti už jiems svetimus interesus. Visi tikėjo, kad kapitalistinis pasaulis neleis, kad raudonasis komunizmas įsiveržtų į Europą, skleistų čia mirtinai pavojingas komunistines idėjas ir pragaištingą veiklą. Kad

□ Motiejus Baltrušaitis


□ Viktoras Gudiškis


□ Albinas Gustainis-Nulis

□ Jonas Stankevičius

Vokietija karą pralaimėjo, visiems buvo aišku. Neliko jėgos, į kurią būtų dedamos viltys, kad jei ji ir nesunaikins bolševikinio slibino, tai bent užkirs jam kelią į Vakarus ir sumažins agresijos kitoms tautoms. Liko viena viltis, kad šios misijos imsis JAV, Anglija ir kitos kapitalistinio pasaulio valstybės. Niekas netikėjo, kad bolševikams bus atiduota pusė Europos. Visi vylėsi, sutriuškinus Vokietiją, užgriuvusiai Pabaltijį raudonajai pabaisai bus parodyta jos tikroji vieta ir, jei šito nepavyks pasiekti gražiuoju, tai bus padaryta jėga. Buvo tikimasi, kad tai įvyks labai greitai, kai susitiks komunistinio ir kapitalistinio pasaulių kariuomenės. O tai buvo ne už kalnų - mėnesių klausimas, ir vyrai likėjo, kad tą laiką jiems pavyks išsislapstyti. Nors vien tik slapstymasis jų netenkino. Sovietai buvo priešai, okupantai, su kuriais jie troško kovoti, o amerikiečiams privertus juos išeiti - tinkamai, kaip ir 1944 m., palydėti.

Skaityti daugiau: KAPITONO JURGIO VALČIO LAISVĖS KOVOTOJAI ŠAKIŲ APS.

PAŠVENTĘ JAUNYSTĘ UŽ LAIMĘ TAUTOS

LEONO PALIŠKIO-PILIGRIMO (1929-1995) PRISIMINIMAI

1946 m. vasarą Pilviškių progimnazijoje gimnazisto Juozo Mauručo iniciatyva buvo įkurta antisovietinė pogrindinė jaunimo organizacija, į kurią įstojo Kostas Staneika, Antanas Kasperavičius, Vytautas Raibikis ir Albinas Pasiliauskas. Jos vadu išrinktas Juozas Mauruča. Organizacijos tikslas - padėti partizanams, t.y. vesti agitaciją prieš sovietinę valdžią, platinti antisovietinę spaudą, klijuoti atsišaukimus, rinkti partizanams ginklus, maistą, pinigus, rūbus, teikti žvalgybinio pobūdžio informaciją, verbuoti naujus narius ir ruoštis ginkluotam sukilimui. Organizacijos nariai sukūrė priesaikos tekstą ir prisiekė ištikimai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Pasirinko slapyvardžius: Juozas Mauruča-Strausas, Kostas Staneika-Dragūnas, Vytautas Raibikis-Leopardas, Antanas Kasperavičius-Ąžuolas, Albinas Pasiliauskas-Šarūnas. Visi, stojantys į organizaciją, prisiekdavo.

1946    m. gruodžio 25 d. progimnazijos mokinys Romanas Stančikas-Tristanas suorganizavo Juozo Mauručos susitikimą su Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų vadovybe: rinktinės vadu Juozu Jasiulaičiu-Kazoku, štabo ūkio skyriaus viršininku Antanu Martinaičiu-Kapsu ir kuopų vadais Juozu Jakščiu-Tarzanu ir Jonu Braziu-Klajūnu. Rinktinės vadovybė pritarė būrio įkūrimo idėjai. Būrio narius priskyrė prie pasyviai veikiančių partizanų, Juozą Mauručą instruktavo dėl tolimesnės veiklos, davė konkrečias užduotis, nustatė ryšius su rinktinės vadovybe; Romaną Stančiką įpareigojo persikelti mokytis į Vilkaviškio gimnaziją ir ten organizuoti panašų būrį.

1947    m. į Pilviškių pogrindinę organizaciją įstojo gimnazistai Jonas Kačergius-Tigras, Vytautas Žemaitis-Astras, Vytautas Šulskis-Vydūnas ir Vytautas Grupkaitis-Aras. Spalio mėnesį grupės nariams pageidaujant ir Klajūnui sutikus, vadovavimą būriui perėmė Kostas Staneika, pasižymėjęs veiklumu ir aktyvumu. Buvusį Dragūno slapyvardį pakeitė į Šarūno, o būrį pavadino Natango vardu. Juozas Mauruča Klajūno buvo paskirtas ryšininku tarp būrio ir rinktinės vadovybės. Būrio nariai aktyviai vykdė partizanų užduotis, iš kurių žymesnės: rašomosios mašinėlės iš bibliotekos realizavimas ir trijų koloborantų likvidavimas.

1947 m. pabaigoje suėmus Vilkaviškio gimnazijoje veikusios pogrindinės

□ Žalgirio rinktinės 35-os kuopos partizanai. I eilėje: 1 .Juozas Kriaučiūnas-Cezaris (Beržas), 2.Leonas Vizgirda-Keleivis, būrio vadas, 3.Algirdas Akombakas-Perkūnas (Špicas). II eilėje: 1 .Vytautas Žemaitis-Šermukšnis (Astras), 2.Juozas Kamius-kas-Rolandas, 3.Vytautas Šulskis-Laisvūnas (Vidūnas), 4.Vladas Rimkus-Siaubas

Skaityti daugiau: PAŠVENTĘ JAUNYSTĘ UŽ LAIMĘ TAUTOS

DIEVO IR TĖVYNĖS MEILĖS VEDAMI

RYTŲ LIETUVA

Juozas Puslys

Paliekantys šį pasaulį išeina ir tyli... Noriu papasakoti tai, kas išliko atmintyje iš mano gyvenimo. Noriu, kad jaunoji karta, neužmirštų tai, kas taip sunkiai buvo iškovota. Noriu, kad žinotų, kiek daug kovota dėl Tėvynės Lietuvos. Lieta kraujo ir prakaito, kentėta ir žūta. Noriu, kad jaunimas žinotų, ką reiškia kovoje tikėjimas Dievo Apvaizda ir pasišventimas Jo globai. Žinok jaunime, jei Tu būsi su Dievu - Dievas visada bus su Tavimi.

Gimiau 1912 m. vasario 16 d. Zarasų aps., Antazavės vls., Duburių k., nuostabaus grožio Aukštaitijos žemės kampelyje, kur aplinkui tyvuliuoja daugybė ežerų ežerėlių, miškų ir miškelių.

Tėvelis nuosavos žemės neturėjo - 66 ha nuomojo iš ukrainiečio, Ukrainoje turėjusio didelį dvarą. Tai buvo doras žmogus, tikintis. Nederliaus metais jis sumažindavo nuomą. Sakydavo: "Jūs ir jūsų vaikai čia pragyvensite". 1918 m. šis ūkis tapo valstybiniu. Tuomet tėvai nuomojo žemę iš valstybės. Vyriausybės buvo numatyta šį ūkį išparceliuoti, o mums duoti 20 ha žemės aplink sodybą.

Skaityti daugiau: DIEVO IR TĖVYNĖS MEILĖS VEDAMI

NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

VAKARŲ LIETUVA

Janina Vytautė Januškienė

Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.

□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra

Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirkoradiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.

... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.

Skaityti daugiau: NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

PLUNGĖS GIMNAZISTAI LAISVĖS KOVOJE

1941 M. SUKILIMAS

Antanas Baužys

GIMNAZIJA

... 1939-1940 m. žiema. Sekėme rusų-suomių karą, gėrėjomės mažos tautos didvyriškumu. Mūsų noras būti panašiais į suomius stiprėjo diena iš dienos. Vasarą į Lietuvą jau veržėsi "skudurų krūvos", vežamos "polutarkėmis". Sako, kad buvo ir tankų, bet man neteko jų matyti. Apšepę, apskurę, maitinami juodomis kruopomis, jie su nuostaba žvelgė į mūsų krautuves, pasipuošiusias merginas ir bernus, sekmadieniais einančius į bažnyčią ar po pietų į gegužines. Drebančiomis rankomis jie siekė prisiliesti prie dviračio kaip prie stebuklo. Pardavėjai už kelioliką litų prikraudavo karininkams dešrų, o šie nesugebėdavo jų sutalpinti nei į planšetes, nei į kišenes.

1940 m. per abiturientų išleistuves pasiekė žinia, kad rusai peržengė sieną ir eina per Lietuvą, o pirmiausia Kauno link. Susimąstę abiturientai, liūdni mokytojai. Visi suprato, kad laidojama Lietuva.

Po vasaros atostogų grįžome mokytis. Mokslo metus pradėjo darkyta kalba kažkoks žydas. Ką jis sakė, neprisimenu, tik dažnai vos sulaikydavome prunkščiojimą. Gatvėmis ėjome su plakatais "Dėkojame vyriausybei už nemokamą mokslą", bet tas "nemokamas" mokslas tęsėsi tik porą savaičių. Išleido įsakymą už mokslą mokėti: kaimiečiams 200, o miestiečiams 400 Lt, t.y. tris kartus daugiau nei anksčiau. Susirinkę į klasę sužinojome, kad vadinsimės ne aštuntokais, o dešimtokais. Atsirado Stalino biografija, dialektinis materializmas, rusų kalba, "konstitucija" ir t.t. Klasėje buvo 18 mokinių: šešios mergaitės ir dvylika berniukų. Tiek susirinkome į paskutiniuosius mokslo metus, o kai kuriems tai buvo ir paskutinieji gyvenimo metai.

Po kurio laiko išgirdome apie organizuojamą komjaunimą. Mokyklos koridoriuje pradėjo vaikščioti komsorgas Kteiva, nesiprausęs ir susivėlęs.

Skaityti daugiau: PLUNGĖS GIMNAZISTAI LAISVĖS KOVOJE

1941 M. BIRŽELIO 25 D. MŪŠIS PRIE BIRŽULIO EŽERO

Alfredas Jonušas

1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, Telšių apskrityje pasklido žinia: prasidėjo karas. Vokiečių kariuomenė pagrindiniais keliais visu smarkumu veržėsi į Rytus.

Pirmadienį, birželio 23 d., žemaičiai išgirdo, kad Kaune sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, raginanti atsargos karininkus, buvusius šaulių vadus, organizuoti partizanų būrius, naikinti visais Lietuvos keliais bėgančius nenubaustus bolševikus. Telšių aps. Pavandenėje Antanas Andriuška skubiai sudarė 15 partizanų būrį, kuris, birželio 25 d., pastojo kelią besitraukiantiems rusų armijos daliniams.

Rusų armija vengė didžiųjų kelių, kuriais veržėsi vokiečių kariuomenė. Klaišių miške ties Žarėnais rusai buvo bombarduojami lėktuvų. Apsupti tamsoje rusų daliniai susikovė tarpusavyje. Jie traukėsi pro Kegų kaimą Janapolės miestelio link. Vokiečių kariuomenė besitraukiantiems lipo ant kulnų, o jiems išlindus iš Pušinės miško ties Eidžiutų kaimu, pakliuvo į vokiečių artilerijos apšaudymą. Rusų kariuomenė veržėsi link vienintelio tilto per Virvytės upę ties Janapole.

Skaityti daugiau: 1941 M. BIRŽELIO 25 D. MŪŠIS PRIE BIRŽULIO EŽERO

JAUNIME BUDĖK!

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Antanas Dundzila

VALDAS ADAMKUS, LIŪTAS GRINIUS IR GABRIELIUS ŽEMKALNIS POGRINDŽIO VEIKLOJE

1943 m. vasario 16 d. trys patriotiškai nusiteikę 14-16-čiai "Aušros" gimnazijos bendraklasiai pradėjo leisti pogrindžio laikraštėlį, pavadintą "Jaunime, budėk!" Laikraštėlis gana reguliariai ėjo apie pusantrų metų, iki 1944 vasaros, kai vokiečių-rusų frontas pradėjo riedėti per Lietuvą. Visa tai skatina su nekasdieniniu smalsumu bei pagarba pasklaidyti "Jaunime, budėk!" lapus ir susipažinti su leidėjais. Mūsų šiandieninėje visuomenėje jie iškilo į neeilines asmenybes.

Laikraščio sumanytojų bei leidėjų grupę sudarė Valdas Adamkavičius-Adamkus, Liūtas Grinius (miręs JAV dar prieš nepriklausomybės paskelbimą, 1989 m.), buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus, ir Gabrielius Žemkalnis. Vėliau prie grupės prisijungė Amerikoje profesoriaujantis Benediktas Mačiuika, o dar vėliau - jo brolis Vytautas.

Pogrindyje panašiai pasireiškusių, tokių jaunų leidėjų bei redaktorių Lietuvos okupacijų istorijoje daugiau nežinome. Buvo daug aktyviai kovojusių, kankintų ir net žuvusiųjų, tačiau jie neišliko gyvi arba į dabartines valstybės valdymo aukštumas neiškopė. Šis konspiracinės veiklos išlikimo ir valstybiniame gyvenime iškilimo bruožas Valdui Adamkui ypač ryškus. Valdymo viršūnėje dar taip neseniai matėme kitokią asmenybę, kuri Maskvos pavedimu valdė okupuotą kraštą bei terorizavo laisvinimo puoselėtojus, o vėliau - ironija persunktos demokratijos keliu - tapo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu.

Skaityti daugiau: JAUNIME BUDĖK!

STIPRESNI UŽ MIRTĮ

BIOGRAFIJOS

Prisimintas prieš 100 metų gimęs gen. štabo aviacijos plk.ltn.Mykolas Mačiokas ir pagerbta 95-erių sulaukusi birutietė Juzė Mačiokienė

PlkAtn.Mykolas Mačiokas

1999 m. kovo 20 d. Kaune buvo pagerbta tauri prieškario aviatoriaus šeima, kurios nuostabi darna, inteligentiškumas ir šiandien žavi daugelį mūsų. Deja, tik pirmoji bendro gyvenimo pusė iš trisdešimties metų buvo palydėta asmeninės laimės. Kitas šios veiklios lietuvių patriotų šeimos penkiolikos metų tarpsnis buvo pažymėtas mirties ženklu, nes sutapo su skaudžiausiais Lietuvos istorijos įvykiais ir tebuvo vien kančių ir negandų, baimės ir kovos laikotarpiu, kurį galėjo įveikti tik tvirtos moralės žmonės, tikri patriotai, remdamiesi begaliniu tarpusavio pasiaukojimu krikščioniškoje šeimoje, patikimų bendraminčių parama ir neišsenkančia viltimi į Aukščiausiojo globą...

Mykolo Mačioko tėvas - sumanus Suvalkijos valstietis, ne be pagrindo didžiavosi savo trimis atžalomis, Lietuvos kariuomenės kūrėjais, savanoriais. 20-metis Mykolas, mokydamasis Vilniuje, įstojo į Karo mokyklą ir 1919 m. baigė antrąją laidą kartu su broliu Antanu, dalyvavo mūšiuose su lenkais. Kitas brolis aviacijos v.ltn.Vincas Mačiokas žuvo lėktuvo katastrofoje.

Skaityti daugiau: STIPRESNI UŽ MIRTĮ

PRISIMINIMAI IŠ MORDLAGO

KALĖJIMAI, LAGERIAI

Petras Girdzijauskas

"ŽALGIRIS"

Konclagerių gyvenimas sunkus, alkanas ir nuobodus. Naujokų atvežimas visada sukelia šurmulį. Sužinoję apie etapą, smalsuoliai renkasi prie vartų, domisi ką atvežė: senus kalinius ar naujokus iš laisvės...

Mane ir dar keletą jaunų lietuvių atgabeno į 14 skyrių papildyti siuvėjų brigadai, nes buvo gautas didelis užsakymas siūti karines uniformas. Užsakymas karinis, suprantama, - svarbus. Tik jaunus žmones galima greitai parengti vykdyti naują, svarbią užduotį. Tad - į Ypatingąjį lagerį ypatingoms užduotims!

Nors mus siuntusieji į Ypatingus lagerius turėjo visiškai kitus tikslus. Mat, buvome neklusnus jaunimas, gerokai "užsibuvęs” Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, atlaikę ne mažiau kaip 20 bado streikų, apdaužę ir išuję iš savo kamerų ne vieną šnipą, tad garantuoti "liaudies priešai" net už grotų, Tokiais buvo įprasta atsikratyti siunčiant į Ypatingo režimo konclagerius, su įrašu "panaudoti tik fiziniam darbui". Iš čia dažniausiai negrįždavo. Tačiau keitėsi situacija. Buvo reikalinga gyva darbo jėga.

Pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų nelengva. Gerai, jei geranoriški tautiečiai. Paremia patarimais, sušelpia duonos kąsniu.

Kalėjimuose ir konclageriuose inteligentijos buvo nemažai. Jiems tos įstaigos ir buvo įkurtos. Tačiau iš jų poetų ir rašytojų pasitaikydavo retokai. 14 konclagerio skyriuje kiek anksčiau buvo įkalintas Antanas Miškinis. Mums atvykus, apie jį jau buvo susiformavusi tam tikra aplinka: jis turėjo savo draugų ir gerbėjų, bendradarbių darbo vietoje, kaimynų barake. Pats jo buvimas aplinkiniams sudarė tam tikrą literatūrinį foną. Ypač jaunimas norėjo pabendrauti su gyvu poetu, padiskutuoti arba, tiksliau, pasisemti iš gyvo poezijos šaltinio.

Skaityti daugiau: PRISIMINIMAI IŠ MORDLAGO

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT

Kazys Černevičius, Kazimiero (Kazio), g. 1924 m. Kauno aps. Garliavos vls. Garančiškių k. Lietuvos okupantų šaukiamas į SSRS armiją nestojo - slapstėsi.

Jį sugavo ir pristatė į dalinį, sprogdinusį uolas, kur 98 jo būrio kariai žuvo. Liko tik du iš šimto. Kazys, parbėgęs į Lietuvą, įstojo į partizanų būrį, pasirinkdamas slapyvardį pagal žuvusiųjų po uolomis skaičių - Šimtinis. (Okupantai jo neieškojo -laikė žuvusiu).

Priklausė partizanų būriui, kuriam vadovavo Vytautas Gudynas-Papartis. Įstojęs 1946 03, žuvo 1946 06 kautynėse miške, vadinamu Garliavos Ilguoju (tarp Jurginiškių, Ilgakiemio, Grabavos kaimų).

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT