Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

BENDROS KADRŲ VALYMO TENDENCIJOS. Atleidimas iš darbo dėl socialinės kilmės, veiklos praeityje ar netinkamų politinių pažiūrų buvo dar viena masinė Lietuvos gyventojų terorizavimo priemonė. Žmonių atleidimo iš darbo vajui vadovavo ne čekistai, bet partiniai funkcionieriai; čekistai tik būdavo pasitelkiami ieškant kompromituojančių duomenų. Atleidimas iš darbo buvo skaudesnė bausmė, negu dabar gali atrodyti, nes valstybė buvo vienintelė darbdavė. Atleistas iš darbo žmogus negalėjo įsidarbinti net pas ūkininkus, nes šie tuoj pat būtų buvę paskelbti buožėmis su visais iš to kylančiais padariniais (padidinti mokesčiai, įrašymas į tremtinų žmonių sąrašus ir t.t.). Išmestam iš darbo žmogui buvo kelios išeitys — arba pereiti į daug žemesnį socialinį sluoksnį nei tas, kurį turėjo garantuoti jo išsilavinimas ir patirtis, arba ieškoti pagalbos duodant kyšius valdžios pareigūnams.

Visų šalių naujai į valdžią atėjusios politinės jėgos ar užkariautojai stengiasi į svarbiausius postus pasodinti savo šalininkus. Komunistai, kurie į valdžią dažniausiai ateidavo perversmo ar užkariavimų būdu, kadrus stengdavosi pakeisti totaliai. Visokį liberalumą kadrų politikoje jie laikė mirtinai pavojingu.

Apie kadrus buvo kalbama beveik visuose LKP(b) CK plenumuose, ko gero, ir daugelyje CK biuro posėdžių. LKP(b) CK IV plenume (vyko 1944 m. gruodžio 27—30 d.) tuo klausimu kalbėjo CK kadrų sekretorius M. Junčas-Kučinskas ir LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas. Pirmasis aiškino: „Išvalyti tarybinį ir ūkinį aparatą - skubi politinė užduotis. Šito mes negalėsime padaryti nuodugniai nepatikrinę visų darbuotojų, sistemingai ir organizuotai jų neištyrę“, o antrasis tuo klausimu kalbėjo taip: „Neišvijus iš tarybinio aparato priešiško ir politiškai nepatikimo elemento, bus sunku išspręsti nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų greito likvidavimo klausimą“. Pasak jo, Lietuvos apskrityse yra kuriami NKVD valsčių poskyriai, kuriuose dirbs nuo 8 iki 13 žmonių ir reikės daug vietinių darbuotojų. LKP(b) CK priimtame nutarime nurodoma partijos komitetams šiam darbui parinkti patikimus žmones1.

Neeiliniame LKP(b) CK VII plenume, vykusiame 1945 m. rugpjūčio 23-24 d., VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas apie kadrus dėstė, kad reikia skubiai išvalyti sovietinį ūkinį aparatą ir kooperacinių organizacijų kadrus. Jis teigė, kad netinkamus kadrus demaskuoja „organai“, o partinės institucijos tyli. Anot jo, priešų yra net Švietimo, Ryšių ir kituose liaudies komisariatuose. M. Suslovo išvada: reikia keisti vadovavimo stilių - tikrinti, kaip vykdomi priimti nutarimai2.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KADRŲ VALYMAI IR NAUJŲ KADRŲ RENGIMAS

Juozas Starkauskas PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Žuvę Vyčio apygardos Radvilos būrio partizanai (iš kairės): Kazys Mickevičius-Kaziukas, Antanas Urbonas (Mačiulis?), būrio vadas Ipolitas Mulevičius-Pavasaris, Apolonija Dailidėnaitė ir Jurgis Dailidėnas. Žuvo 1952 m. gegužės 21-22 d. išduoti agento Stalo

Partinių funkcionierių požiūrį į čekistus bene geriausiai atskleidžia LKP(b) CK VII plenume 1945 m. rugpjūčio 23-24 d. vykęs pokalbis tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininko M. Suslovo ir partijos Šakių aps. komiteto pirmosios sekretorės T. Jančaitytės. Tas „pilkasis generolas“ sekretorei kalbant ją nuolat pertraukdavo (nepagarbaus elgesio tradicija ėjo iš paties Stalino, tokį žmogaus suniekinimo būdą mėgo ir A. Sniečkus; net ir kalbėjimo patirtį turintis žmogus, staigiai pertrauktas, neretai pasimesdavo; matyt, to ir buvo siekiama, norint parodyti, kas yra padėties šeimininkas). Pertraukęs T. Jančaitytės kalbą M. Suslovas pasakė: „Štai paimkite Delgaujan (Gelgaudiškio?) vykdomojo komiteto pirmininką“. T. Jančaitytė: „Jis suimtas ir nužudytas“. M. Suslovas: „Kieno?“ T. Jančaitytė: „NKVD organų“. M. Suslovas: „Vadinasi, buvo toks, koks neturi būti žmogus. Jį suėmė teisingai“1. Ne kartą ir A. Sniečkus įvairiomis progomis yra sakęs, kad čekistai neklysta, nors iš įvairių šaltinių buvo gavęs šimtus pranešimų apie čekistų savivalę ir smurtavimą. Buvo diegiamas požiūris, kad brutali jėga privers lietuvius paklusti.

Kai kurie partijos komitetai neužmiršdavo pasirūpinti ir čekistų apdovanojimais, taip išreikšdami jų darbo įvertinimą. Tuo labiausiai išsiskyrė partijos Kėdainių aps. komitetas. 1945 m. kovo 6 d. jame buvo svarstomas NKVD AS viršininko pplk. G. Jevdokimovo pranešimas „Apie vykdomas priemones likviduojant banditizmą apskrityje“, kuriame pateikti tokie skaičiai: 224 nušauti ir 337 gyvi paimti partizanai. Už tuos „nuopelnus“ partijos komitetas prašė LKP(b) CK pristatyti apdovanojimui minėtą papulkininkį ir dar vieną papulkininkį iš čekistinės kariuomenės2. Prieš tai, vasario 28 d., to paties komiteto nutarime rašoma, kad „į apskritį atvykus kariuomenės daliniams, buvo išvystytas didelis NKVD AS operatyvinis darbas, dėl to įvykdyta 111 čekistinės kariuomenės operacijų, likviduota 13 banditų grupių, nukauta 224 banditai, suimti 337 banditai, atėjo su atgaila 124, suimti 133 banditų rėmėjai [...]“. Komitetas prašė apdovanoti operatyvinio sektoriaus viršininką Karliną ir jau minėtą NKVD skyriaus viršininką3.

PRIEKAIŠTAI ČEKISTAMS. Vieni partijos sekretoriai čekistus vertino atsargiau, kiti drąsiau. Priekaištai paprastai būdavo išsakomi ne visoms represinėms žinyboms, o kuriam nors konkrečiam čekistui; pasitaikydavo ir apibendrinimų. Iš dokumentų galima jausti atskirų sekretorių, biurų palankumą ar nepritarimą kai kuriems čekistų veiksmams. Visa čekistų veikla, jų veikimo metodai ir tikslai niekada nebuvo kvestionuojami.

Dauguma partinių funkcionierių buvo linkę kaltinti čekistus dėl užsitęsusio partizaninio karo. Jie manė, kad čekistai ar bent jų dalis yra neįgudę, neveiklūs, kartais bailūs, neretai morališkai pakrikę. Taip komunistai iš dalies išspręsdavo jiems noromis nenoromis kylantį klausimą - kodėl taip ilgai Lietuvoje užsitęsė ginkluotas pasipriešinimas: ar todėl, kad pasipriešinimą palaiko dauguma gyventojų, ar todėl, kad nemokama kariauti. Aišku, patogiau buvo remti pastarąją mintį. Vienas iš dažnų priekaištų čekistams - mažai suima, mažai nušauna, o jei nušauna - tai ne tuos. 1946 m. liepos 30 d. partijos Raseinių aps. komiteto biuras, svarstęs klausimą „Dėl politinės padėties ir banditizmo likvidavimo Betygalos valsčiuje“, kaip ir daugelis kitų apskričių biurų, nutarime išsakė tokį pagrindinį kaltinimą — „per pastaruosius 6 mėnesius valsčiuje suimti tik 2 žmonės“. Už tai valsčiaus partorgui Jociui ir MVD poskyrio viršininkui buvo įrašyti griežti papeikimai ir pagrasinta, kad jeigu jie iki rugsėjo 1 d. nelikviduos dar esančių partizanų, tai bus baudžiami griežčiau4. Partijos komitetai dažnai čekistams priekaištaudavo, kad jie nenori apginkluoti partinių sovietinių aktyvistų. Čekistai iš tiesų neskubėjo duoti ginklų abejotiniems kovotojams. LKP(b) CK vadovybė ne tiek represinėms žinyboms, kiek partijos komitetams priekaištaudavo, kad tie du pagrindiniai sovietų valdžios ramsčiai dirba atskirai, nederina savo planų, nors ir NKVD (MVD), ir NKGB (MGB) apskričių skyrių viršininkai beveik visuomet įeidavo į komiteto biuro sudėtį.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas PARTINIŲ FUNKCIONIERIŲ POŽIŪRIS Į ČEKISTUS

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS ĮTAKA ČEKISTAMS

LKP(b) VI suvažiavimo delegatai. Iš kairės: LSSR užsienio reikalų minist­ras Ignas Gaška, LSSR vidaus reikalų ministras gen. mjr. Juozas Barta­šiūnas,  LKP(b)  CK  sekretorius  Eduardas  Ozarskis,  LSSR  Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, įgaliotinis kulto reikalams prie LSSR Ministrų Tarybos Leonas Pušinis, LSSR karinio komisaro pa­vaduotojas gen. mjr. Jonas Macijauskas ir LKP(b) Šiaulių m. komiteto sek­retorius Petras Federavičius. 1949 m. vasario mėn.

 

ĮTAKA ČEKISTŲ KADRAMS, ČEKISTŲ VALDYMO GRANDYS LKP(b) CK IR A. SNIEČKAUS VAIDMUO. Čekistų kadrų komplektavimas ir jų keitimas buvo bene svarbiausias būdas daryti jiems įtaką. Skiriamų į apskritis represinių žinybų vadovų partiniai funkcionieriai dažniausiai nepažinodavo (šioks toks pažinimas atsirado vėliau, kai kuo nors nusikaltusius čekistus pradėta masiškai kilnoti po Lietuvą), bet turėjo galimybę juos keisti (dažniausiai dėl per menkų pastangų ar nesugebėjimo kovoti su pogrindžiu). Šiek tiek stengtasi „sulietuvinti“ čekistų kadrus, skiriant pareigas represinėse žinybose partijos funkcionieriams ir tuo tikslu Vilniuje atidarius NKVD mokyklą (tarsi rengtasi tam, kad kada nors reikės atsakyti, kas sovietų valdžią Lietuvoje įtvirtino; oficialiai buvo teigiama, jog lietuviai čekistai turėtų padėti atsirasti ryšiui tarp čekistų rusų ir vietos gyventojų). Padėti sukomplektuoti represinių struktūrų kadrus A. Sniečkus ragino ir vietos partinius organus. 1944 m. rugpjūčio 27 d. LKP(b) CK III plenume jis kalbėjo: „NKVD organai mums labai padeda apskrityse. Iš NKVD mums reikės dar daugiau pagalbos, todėl partiniai organai turi ypatingą dėmesį kreipti į NKVD organų sukomplektavimą“1. Po keturių mėnesių vykusiame LKP(b) CK IV plenume LSSR NKVD liaudies komisaras J. Bartašiūnas jau priekaištavo partiniams sovietiniams organams: „Reikia pažymėti, kad kai kurie partijos apskričių komitetai ir vykdomieji komitetai iki pat pastarojo meto nedalyvauja kovoje su banditizmu“. Toliau jis dėstė, kad jei čekistus rems partijos komitetai ir liaudis, tai „NKVD atliks savo darbą“. Pasak jo, abi mokyklos - milicijos mokykla Kaune ir NKVD mokykla Vilniuje - turėjo pradėti veikti 1944 m. gruodžio mėn., bet neveikia, nes partijos apskričių komitetai į jas neatsiuntė savo kandidatų 2. Beje, kad į šias mokyklas, ypač čekistų, trūksta kandidatų, buvo kalbama ir po metų, ir po penkerių. Lietuviai, net prijaučiantys komunistams, nelabai norėjo jose mokytis.

Kaip žinome, A. Sniečkus dar 1944 m. pradžioje prašė tuometinį „Smeršo“ (karinės kontržvalgybos) vyriausiosios valdybos viršininką V. Abakumovą leisti Lietuvoje dirbti J. Bartašiūnui. Šis vienas žiauriausių Lietuvos budelių, surusėjęs čekistas, iki 1953 m. ėjo NKVD (MVD) liaudies komisaro (ministro) pareigas. 1944 m. jis dirbo 16-osios vadinamosios lietuviškosios divizijos „Smeršo“ viršininku. A. Sniečkaus pastangomis, sovietinei okupacinei kariuomenei dar neįžengus į Lietuvą, 1944 m. gegužės mėn. iš 16-osios divizijos buvo atrinkti 72 žmonės dirbti LSSR NKGB sistemoje, o tų metų gegužės 10 d. NKGB žinion iš 16-osios divizijos 2-ojo atsargos bataliono atvyko 81 žmogus 3.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS ĮTAKA ČEKISTAMS

Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Turinys, metrika

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

VILNIUS 2007

Juozas Starkauskas

REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.

Recenzavo dr. Vytautas Tininis


© Juozas Starkauskas, 2007
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007
© Meninis apipavidalinimas, Alfonsas Žvilius, 2007

ISBN 9986-757-76-2

TURINYS

9 ĮVADAS
23 Trumpai apie Lietuvoje veikusius čekistus 
25 Tyrimo šaltinių patikimumas
30 Sovietinė istoriografija
35 Dabartinė Lietuvos istoriografija

39 POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS
43  Rusų kariai apie Lietuvą
51  Apie bendrą šalies padėtį, gyventojų pažiūras, politinį nusiteikimą pirmaisiais pokario metais
53  Laiškas Stalinui
57  Vietinių komunistų ir rusų tarpusavio santykiai
64  Apie kovas su partizanais ir juos palaikančiais gyventojais
109 Trėmimų moralinis aspektas
115 Kolektyvizacija ir jos padariniai Lietuvos kaimui 
125 Padėtis po kolūkių įsteigimo
156 1953-ieji - didžiųjų pokyčių metai

168 LKP(b) CK BIURAS IR VKP(b) CK BIURAS LIETUVAI

176 KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

 

195 KOMUNISTŲ PARTIJOS APSKRIČIŲ (RAJONŲ) IR VALSČIŲ KOMITETAI
202 Biurai
204 Partijos apskričių (rajonų) komitetų tautinė sudėtis
209 Sekretoriai
211 Partijos valsčių komitetai
215 IŠVADOS

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Turinys, metrika

Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Įvadas

Juozas Starkauskas

 

REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.

 

ĮVADAS

 

Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.

Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.

Siekiant medžiagą susisteminti, knyga suskirstyta į skyrius. Daugeliu atvejų tas skirstymas yra sąlyginis, nes tie patys įvykiai ir juos grindžiantys dokumentai gali būti aptariami įvairiuose skyriuose. Be to, suskirsčius į skyrius, nutrūksta istorijos vyksmo vientisumas, nes daug kas vyko tuo pačiu metu, bet kito būdo, kaip pateikti daugybę faktų ir dokumentų, nėra. Autorius neslepia savo nusistatymo ir požiūrio į komunistus, jų idėjas, į jų sukeltą terorą, tačiau patys faktai yra neišgalvoti, o paimti iš komunistų partijos ir čekistų archyvų. Stengtasi matyti ne vien komunistų veiklos blogybes, pateikta ir tai, kas buvo padaryta ar mėginta padaryti mūsų tautai teigiamo (tarkime, Antano Sniečkaus veikla ką tik atvykus į Lietuvą 1944 m.). Ir ne dėl autoriaus duomenų atrankos teigiamų faktų rasta tiek mažai. LKP(b) veikla iš esmės buvo antivalstybinė, antidemokratiška ir antitautinė. Net toje srityje, kurioje buvo nemažai padaryta, pavyzdžiui, plėtojant švietimą, komunistai siekė savų tikslų - išugdyti naują, komunistinėms idėjoms atsidavusį žmogų, o ne tik išlavinti jaunimą.

Rašant vien apie komunistų partijos ir jai pavaldžių struktūrų vykdytą terorą, šios organizacijos veikla gerokai susiaurinama. Ta veikla buvo daugialypė, nes komunistų partija, jos vadovaujantys organai rūpinosi viskuo. Komunistų partijos vadovaujantis organas - Centro komitetas (CK) - buvo tarsi savotiška ministrų taryba, tvarkiusi visas gyvenimo sritis: ūkį, švietimą, kultūrą. Tą patį darė ir partijos apskričių (rajonų) komitetai. Vis dėlto svarbiausias komunistų veiklos tikslas buvo valdžia ir su tuo susiję beatodairiški metodai siekiant ją išlaikyti.

Knygoje yra tarsi įvadą pratęsiantis skyrius, pavadintas „Pokario Lietuva okupantų ir kolaborantų akimis“. Autoriaus manymu, jį reikėjo pateikti, nes vis mažiau belieka žmonių, gyvenusių Stalino valdymo metais. Nors jame ir nėra atskleistos visos to meto gyvenimo peripetijos, vis dėlto tas skyrius gal padės tiems, kurie nepatyrė represijų ir teroro, pajusti to laikotarpio atmosferą.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Įvadas

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ IR ČEKISTU BENDRADARBIAVIMAS

BENDRADARBIAVIMO PAGRINDAI. Komunistai ir čekistai Lietuvoje siekė to paties tikslo -įtvirtinti ir kiek galima įteisinti okupacinį režimą, vaizduojant jį kaip sovietų valdžią. Šis tikslas vertė tas dvi svarbiausias okupacinės valdžios grandis bendradarbiauti.

Lietuvoje okupantai susidūrė su įnirtingu gyventojų pasipriešinimu, todėl pamažu išsirutuliojo savotiškas darbų pasiskirstymas - čekistai besipriešinančius asmenis ir apskritai visą tautą spaudė administracinėmis priemonėmis (taip buvo vadinamas fizinis teroras - sušaudymai, suėmimai, tardymai ir pan.), o komunistai, jų įvairaus lygio partijos komitetai turėjo ideologiškai apdoroti žmones, taip silpnindami jų nusiteikimą priešintis, nors neretai dalyvaudavo ir susidorojant fiziškai (išbuožinant, tremiant ir pan.). Buvo siekiama, kad tie du metodai, tiek brutalus fizinis, tiek dvasinis apdorojimas, kuo labiau susipintų. Visą partizaninio karo laikotarpį tiek čekistai, tiek komunistų partijos vadovai, ypač A. Sniečkus, iš komunistų partijos narių reikalavo, kad jie ne tik žodžiu bei ūkinėmis priemonėmis, bet ir ginklu kovotų su vadinamaisiais buržuaziniais nacionalistais. Tačiau komunistų savisaugos jausmas juos ne itin stūmė į atvirą kovą, nors buvo ir išimčių. Be to, LKP(b) CK partiečius, ypač pirmaisiais pokario metais, nelabai ir vertė aktyviai su ginklu kovoti, nes buvo pavojus, kad partizanai gali visus ar didelę dalį okupantams prijaučiančių asmenų sunaikinti. Galima sakyti, kad lietuviai komunistai buvo saugomi, nors žodžiu ir buvo nuolat raginami su ginklu rankose ginti „darbo žmonių iškovojimus“. Toks žodžių ir darbų neatitikimas dažnai piktino čekistus, kurie, kad ir dengiami kariuomenės, turėjo patys stoti į mūšius. Todėl, ypač pradžioje, anaiptol ne visi jie buvo linkę įsiklausyti į partinių veikėjų patarimus, juo labiau kad tuo metu provincijoje buvo tik vienas kitas šiek tiek išprusęs partinis funkcionierius, galintis ką nors tinkamo patarti. Be to, dauguma atsiųstų čekistų Lietuvą laikė užkariautu kraštu ir nebuvo linkę per daug atvirai kalbėti su visais lietuviais, net ir su tais, kurie buvo nusiteikę jiems pataikauti.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ IR ČEKISTU BENDRADARBIAVIMAS

Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS

Troikos ir petiorkos Lietuvos apskrityse ir valsčiuose veikė 1945-1947 m. (pirmas rastas jų veiklos dokumentas - partijos Alytaus aps. komiteto 1945 m. kovo mėn. protokolas, paskutinis - Prienų aps. petiorkos 1947 m. birželio mėn. protokolas). SSRS skirtingu laiku veikė įvairios troikos ir petiorkos. Jos sudarytos daugiausia siekiant sujungti represinių organų ir partinių institucijų pastangas kovai su komunistų priešais. Trijų ir penkių asmenų laikinai sudaryti teismai SSRS nuteisė milijonus žmonių, šimtai tūkstančių jų sprendimu buvo sušaudyti. Lietuvos gyventojai daugiausia yra girdėję apie vieną iš SSRS specialiųjų teismų — Ypatingojo pasitarimo troikas1. Komunistai mėgo sudaryti nelyginio skaičiaus trijų ar penkių žmonių organą, vaizduojantį tam tikrą demokratijos formą, kai kuriuo nors klausimu nesutarus vienbalsiai, sprendimas turėjo būti priimamas balsuojant.

Kiek žmonių turėjo būti tame pokario metais trumpai Lietuvoje veikusiame aukščiausiame apskrities organe, kuris vadovavo kovai su pasipriešinimu okupantams, lėmė vietinės aplinkybės; oficialių nurodymų, matyt, nebuvo. Apskrityse dažniausiai būdavo petiorkos, sudarytos iš penkių žmonių; tarp jų visada būdavo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretorius (dažniausiai abu) bei MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, neretai ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Valsčiuose beveik visur veikė troikos, sudarytos iš partorgo ar partijos valsčiaus sekretoriaus, NKVD (MVD) poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) valsčiaus operatyvinio įgaliotinio. Tačiau sudarydami troikas kai kurie partijos apskričių komitetai savo iniciatyva stengėsi papildyti tą organą. Antai partijos Biržų aps. komiteto plane Nr. 100, patvirtintame pirmojo sekretoriaus J. Griciūno 1945 m. rudenį, kiekviename valsčiuje numatyta sudaryti četviortkas (NKVD, NKGB poskyrių darbuotojai, čekistinės kariuomenės įgulos atstovas ir ketvirtas - iš partinių vadovų), kurioms pavesta vadovauti partizanų sutriuškinimui. Antrame komiteto nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti aukščiau išvardytiems draugams dar kartą patikrinti ir patikslinti gaujoje esančius asmenis, įspėti juos per jų šeimas, kad pasitrauktų [iš gaujos]. Paskui nusavinti visą jų žemę, gyvulius, turtą, inventorių, derlių ir pastatus“.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI

Marksistinė ideologija toleravo ir net skatino prievartą prieš vadinamuosius klasinius priešus, o kai šie jau būdavo beveik sunaikinti, komunistai represuodavo saviškius. Prie idėjinių komunistų prisiplakę komunistai karjeristai dėl savo materialinės padėties ir valdžios taip pat buvo linkę maskuodamiesi, kartais net labiau už idėjinius komunistus, naudoti prievartą. Tačiau didžiausius prievartos naudojimo arsenalus turėjo čekistai. Partijos nariai šioje srityje buvo neblogi jų mokiniai (iš Rusijos atvykusiems partijos funkcionieriams nieko mokytis nereikėjo, jie jau buvo prievartos naudojimo specialistai), o kai kur, tarkime, turto plėšimo srityje, čekistus net lenkė. Bet okupacijos pradžioje čekistus ir partinius funkcionierius reikėjo suvesti draugėn, kad jie vieni kitiems padėtų ir vieni iš kitų mokytųsi. Juo labiau kad „bendro darbo“ buvo per akis — reikėjo sutriuškinti besipriešinančius okupacijai. Paskelbus, kad geriau, pasiturimai gyvenantys žmonės yra pagrindiniai pogrindžio rėmėjai, represijos užgriuvo dažniausiai niekuo dėtas šeimas.

Laukių šeima Odinske, Irkutsko sr., 1951 m. Ištremta iš Kretingos r. Tarvydų k.

Apie glaudžius partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo pamatus 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų, dėstė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Tas bendradarbiavimas ir veikimo vienovė daugelyje Lietuvos apskričių buvo ir anksčiau, tačiau po M. Suslovo kalbos ji peraugo į itin glaudų bendradarbiavimą, kurio viena iš apraiškų buvo neformalus partinių institucijų ir represinių organų darinys - troikos ir petiorkos*. Tame plenume, apkaltinęs LKP(b) CK tuo, kad su pogrindžiu Lietuvoje kovoja vien čekistai, o partiniai organai stovi šalia kovos (be abejo, tai buvo gerokai perdėta), bei tuo, kad CK ir partijos komitetai nesugebėjo į „kovą su pogrindžiu pakelti darbo žmonių“, M. Suslovas toliau kalbėjo taip: „Tikslinga, kad partijos komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai kasdien, blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityse ir numatytų operatyvines priemones kovoje su banditizmu“. Jis nurodė kiekvienoje apskrityje sudaryti „gaujų“ likvidavimo planus* 1.

Beje, po M. Suslovo šį reikalavimą - kad kartu su NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkais partijos komitetai sudarytų pogrindžio būrių sutriuškinimo planus - išsakė ir A. Sniečkus. Planai turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės - administracinės-represinės, politinis masinis darbas ir kitos tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita“.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI

Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI, JŲ VEIKLA

Plačiau susipažinus su stalininiu laikotarpiu Lietuvoje gyvenusiais ir veikusiais komunistų partijos nariais, bus galima geriau suprasti jų pasirengimą bendradarbiauti su represiniais organais, iš jų mokytis teroro priemonių, o kai kada ir pralenkti juos taikant represijas.

Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje gana aktyviai veikė komunistų partija. Nors jos narių nebuvo labai daug, ji neturėjo itin raštingų žmonių, bet buvo gerai organizuota, ją sudarė fanatiškai komunizmo idėjomis tikintys žmonės, todėl jos veikla ir įtaka, iš dalies  aktyvinama Sovietų Sąjungos finansinių injekcijų, buvo žymi, ypač tarp tautinių mažumų. 

Lietuvos komunistų partija tarpukariu iš esmės buvo Sovietų Sąjungos agentūra, dirbo tos šalies naudai, neretai jai ir šnipinėdavo. Todėl Lietuvos saugumas su ta partija atitinkamai elgėsi, jos narius gaudė ir uždarinėjo į kalėjimus ar išsiųsdavo į Sovietų Sąjungą.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI, JŲ VEIKLA

Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Apie A. Sniečkų (1903-1974) - svarbiausią Lietuvos kolaborantą - yra nemažai rašyta. Pakankamai protingas, valingas, veiklus, jis kai kuriems žmonėms ir dabar imponuoja, apie jį vis dar sklando įvairūs pasakojimai, dažniausiai nelabai ką bendro turintys su tikrove. Imponuoja jis ne tik savo bendražygiams komunistams, bet ir kai kuriems toli nuo valdžios buvusiems žmonėms. Pirmieji, vis kurstydami kalbas ir svarstymus apie A. Sniečkaus veiklą neva mūsų šalies labui, taip gina save ir savo išdavikišką veiklą, o antrajai grupei sekretorius patiko dėl savo veiklumo ir mokėjimo bendrauti su paprastais žmonėmis.

Atrodo, kad A. Sniečkų bene geriausiai yra apibūdinęs V. Tininis, plačiai ir nuodugniai apie jį rašęs savo knygoje1. Naujame savo darbe istorikas štai ką apie jį rašo: „Antanas Sniečkus -stalininės epochos žmogus, sovietinės santvarkos Lietuvoje kūrėjas, svarbiausias sovietų kolaborantas. Įtikėjęs komunizmo idealais ir bolševikų partijos išauklėtas žmogus, jis visą gyvenimą liko ištikimas marksistinio dogmatizmo, paklusnumo, nepakantumo priešingai nuomonei tradicijoms. Visais pokario metais A. Sniečkus buvo VKP(b) CK politinės veiklos įrankis, ištikimas Maskvos vietininkas Lietuvoje. Kaip tik su jo vardu sietinas prievartinis Lietuvos sovietinimas ir rusinimas, kovos su tautiniu pogrindžiu organizavimas, masiniai nekaltų žmonių trėmimai, įkalinimai, kitaminčių ir Katalikų bažnyčios persekiojimas, tautinės kultūros žlugdymas.

Politinės (partinės) karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes: atsargumą, lojalumą ir paklusnumą. Nepretenduojantis į aukštesnius partinius postus Maskvoje, niekada nekeliantis jokių revizionistinių klausimų, nuosekliai įgyvendinantis bet kurios politinės pakraipos partijos vadovybės nurodymus, pasižymintis draugiškumu ir kuklumu, A. Sniečkus daugeliui Kremliaus vadovų kėlė simpatiją. Išsilaikyti daug metų valdžioje jam taip pat padėjo pareigingumas, administratoriaus savybės, valingas būdas, griežtumas, puiki atmintis ir ryžtingumas. Turėdamas gerą politinę nuovoką, jis visada sugebėdavo laiku persiorientuoti, pakreipti įvykius sau palankia kryptimi. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. Kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo grėsmė, A. Sniečkus ne tik kad nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai - palaikė ir net skatino partinių ir represinių struktūrų vykdomas genocido akcijas, visada rėmė „liaudies priešų“ ar „socialiai svetimų asmenų“ represavimo politiką. [...]

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (1903-1974)

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas (1895-1972)

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (abu sėdi antroje eilėje, viduryje) su saugumo darbuotojais ir kariškiais. Apie 1952-1959 m.

Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.

Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.

Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.

Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS

Komunistinė pasaulėžiūra, kuria vadovavosi okupantai ir kolaborantai, buvo suformavusi standartinius požiūrius į istorijos vyksmą. Visus reiškinius stengtasi vertinti marksistiniu požiūriu. Visuomenės raidos varomąja jėga buvo laikoma vadinamoji klasių kova. Toje kovoje su išnaudotojais turėjo laimėti darbo žmonės, vadovaujami proletariato, kurio pažangioji dalis buvo įstojusi į komunistų partiją. Buvo teigiama, kad komunistų partijos veiksmų programa remiasi objektyviais visuomenės raidos dėsniais, todėl komunizmo idėjos ir jas skleidžiančios socialistinės šalys be jokių išlygų turi laimėti visame pasaulyje. Joms laimėti esą trukdė daugiausia subjektyvios priežastys, kurias komunistai, sutelkę apie save visus darbo žmones, turėjo įveikti.

Komunistų partijos ideologai teigė, kad Lietuvoje visi darbo žmonės (juk jie sudarė didžiąją gyventojų dalį) turi paremti komunistų partiją, jos tikslus. Sovietinei sistemai esą priešinasi tik išnaudotojų klasės (tarp jų Lietuvoje gausiausia - vadinamieji buožės, geriau gyvenantys kaimų gyventojai) bei dalis suklaidintų dirbančiųjų. Suklaidinti jie buvo buržuazinės santvarkos metais, kai buvo auklėjami mokyklose, bažnyčiose, įvairiose buržuazinės pakraipos sąjungose ir partijose. Suklaidintuosius galima grąžinti į komunistinės doros kelią daugiausia agitacijos ir propagandos priemonėmis; tuos, kurie „sugedo“ galutinai, reikia izoliuoti nuo visuomenės uždarant į kalėjimus ir lagerius, o nepasiduodančius — sunaikinti. Išvalius visuomenę nuo įvairių buržuazinių ir į buržuazijos įtaką patekusių atplaišų, visuomenėje netrukdomai pradėtų veikti objektyvūs visuomenės raidos dėsniai ir netrukus po socializmo raidos fazės būtų pasiektas komunizmas.

Vadinamieji buržuaziniai nacionalistai — aktyviausi buržuazinės santvarkos gynėjai, savo klasiniams tikslams pasiekti iškėlę nacionalinius klausimus, ypač šalies nepriklausomybės klausimą.

Taip arba panašiai mąstė šiek tiek išprusę idėjiniai komunizmo šalininkai Lietuvoje. Kaip matysime, prie naujos okupacinės valdžios buvo nemažai prisiplakusių ir grynai dėl materialinių, karjeros paskatų. Apskritai pirmaisiais pokario metais — 1944-1948 m. - Lietuvoje beveik nebuvo, ypač apskrityse, labiau išprususių, komunistų lietuvių. Idėjinių komunistų tarpsluoksnį daugiausia sudarė rusai, kurių nemaža dalis atvyko į Lietuvą pokario metais — tiek savo noru, tiek komandiruoti — norėdami geriau gyventi.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS