LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 34 T. 2003 m. - Turinys, metrika

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 34

TURINYS

Arvydas Anušauskas. Pratarmė ............................................. 7
Česlovas Kavaliauskas. Norilsko sukilėlių himnas ........................ 10
NORILSKE ŠVIETĖ LIETUVOS LAISVĖS PAŠVAISTĖ
Bronius Zlatkus. Norilsko Vyčiai ........................................ 11
   Lietuviai Norilsko lageriuose ........................................ 13
   Įvykių eiga 1-ajame Gorlago skyriuje - Medvežkoje .................... 16
   ČK užmačios .......................................................... 22
   Sukilimas Medvežkoje ................................................. 24
   Paliekame Norilską ................................................... 29
   Sukilimo pasekmės .................................................... 31
Kazimieras Vezbergas. Šiaurės vėtrose ................................... 33
   Karagandoje .......................................................... 33
   Norilske. Sukilimas .................................................. 35
   Kelias atgal, į vakarus .............................................. 42
Vytautas Kaziulionis. Kruvina kelionė pragare ........................... 45
Irena Martinkutė-Smetonienė. Pasipriešinimas GULAG’e .................... 53
Pasakoja sukilimo dalyviai .............................................. 64
   Filomena Karaliūtė-Mikelionienė ...................................... 64
   Kazimieras Šalkauskas ................................................ 66
   Vaclovas Vodzinskas .................................................. 68
   Bronius Skardžius .................................................... 69
   Vytautas Mosteika .................................................... 70
   Vincas Vilkelis ...................................................... 72
   Vytautas Juodvalkis .................................................. 74
   Jonas Davulis ........................................................ 76
   Julius Savickas ...................................................... 77
   Mindaugas Sudnikas ................................................... 79
   Antanas Kurpalis ..................................................... 79
Ala Makarova. Norilsko sukilimas ........................................ 81
   Kodėl 1953-iųjų metų vasaros įvykius Norilske mes vadiname „sukilimu“? 81
   1953-iųjų metų Norilsko sukilimo prielaidos .......................... 82
   Pradžia. Agitatoriai ir provokatoriai. Etapas iš Karagandos .......... 87
   Kalinių reikalavimai. Komitetai ...................................... 99
   Norilsko sukilimo kronika ........................................... 111
   Susidorojimas. Rezultatai. Išvados .................................. 126
PASIPRIEŠINIMAS VORKUTOS IR KITUOSE LAGERIUOSE
Edvardas Burokas. Išsilaisvinimo kovų pėdsakais ........................ 143
Edvardas Svilainis. 1955 m. streikas Vorkutos 40-ojoje šachtoje ........ 182
Juozas Butrimas. Rečlagas. 1953 m. streikas Ajač Jagoje ................ 186
T. Romankova. 1953-iųjų kruvinasis rugpjūtis ........................... 202
Bronius Zlatkus. Kengiro sukilimas ..................................... 206
Pasakoja sukilimo dalyviai ............................................. 208
   Jonas Žilaitis ...................................................... 208
   Antanas Petrikonis .................................................. 209
   Augustinas Švenčionis ............................................... 210
Vytautas Kaziulionis. Kaip mes buvome šaudomi .......................... 211
Eugenyus Ignatavičius. Pogrindis spygliuotų vielų užtvarose ............ 226
Vincas Gurskis. Laisvės šūksniai prie Balchašo ......................... 230
KŪRYBINIAI PUSLAPIAI
Eduardas Vodzinskas. Norilsko Vyčiams .................................. 233
Aleksandras Mikutavičius. Angliakasio dūma ............................. 234
Bronius Zlatkus. Mes nedelsėme ......................................... 236
Bronius Zlatkus. Pirmiau buvo Norilskas, bokštas buvo paskui ........... 239
Bronius Zlatkus. Pirmoji pergalė ....................................... 242
Bronius Šapka. Supink .................................................. 244
Aleksas Navickas. Kalinio vertė ........................................ 246
Žodynėlis .............................................................. 247
Asmenvardžių rodyklė ................................................... 249

 

Kaunas, 2003

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 34 T. 2003 m. - Turinys, metrika

PRATARMĖ

Arvydas Anušauskas

Komunistiniai režimai ypač žiauriai susidorodavo su savo priešais. Tie, kurie išgyvendavo, turėjo galimybę vegetuoti, dirbdami alinančiomis sąlygose ir lėtai mirdami nesuskaičiuojamuose GULAG’o lageriuose. Įkalintas žmogus turėdavo patirti daugybę fizinių ir moralinių kančių. Lagerių tikslas - iš žmogaus padaryti nuolankų ir paklusnų vergą, nesugebantį mąstyti ir priešintis prievartai bei savivalei. Bet pokariniu laikotarpiu už spygliuotų vielų sugrūdus aktyvaus antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, represuotus karo belaisvius ir panašius nepriteklių bei mirties alsavimo užgrūdintus žmones pasikeitė GULAG’o lagerių gyventojų sudėtis. Tai jau nebuvo tik nuolankiai kentėti galintys žmonės.

Mirus J. Stalinui, 1953 m. kovo 27 d. L. Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“, pagal kurį iš GULAG’o lagerių buvo paleista 1,2 mln. kalinių, daugiausia nuteistų už kriminalinius ir vadinamuosius buitinius nusikaltimus. Politiniai kaliniai tebemirė nuo ligų, sunkaus darbo ar buvo sargybos nužudomi. Nuvilti lūkesčiai ir nepasikeitusios kalinimo sąlygos priartino sukilimų pradžią. Lagerių zonose atsirado smurto nepripažįstanti opozicija. Ji ėmėsi priešintis nužmoginančiai GULAG’o sistemai: rengė kalinių mitingus, masinius badavimus, rašė skundus, prašymus, pareiškimus sovietinei vyriausybei ir t.t. Postalininio režimo tarpuvaldžio laikotarpiu (suėmus Beriją) keliuose ypatinguosiuose lageriuose vienas po kito kilo kalinių sukilimai, kurių dalyviai reikalavo elementarių teisių (lengvesnio režimo, medicinos pagalbos, ištirti kalinių nužudymo atvejus ir pan.). Šiuos sukilimus galima vertinti ir kaip kalinių protestą prieš nesiliovusį žmonių naikinimą lageriuose, ir kaip bandymus labai trumpam laikotarpiui įkurti demokratines „kalinių respublikas“. Tiesą sakant, antisovietinių šūkių buvo vengiama, kad nebūtų visuotinio kalinių naikinimo. Lietuviai, tęsdami rezistencines tradicijas, aktyviai dalyvavo visuose kalinių sukilimuose: Norilske (Gorla-ge) tebekalėjo 1339 lietuviai (tarp 19 545 kalinių), Džezkazgane (Stepla-ge) - 2637 lietuviai (tarp 20 321 kalinio), Vorkutoje (Rečlage) - 4554 lietuviai (tarp 38 642 kalinių) ir t.t.

Skaityti daugiau: PRATARMĖ

NORILSKO SUKILĖLIŲ HIMNAS

Česlovas Kavaliauskas

Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, rūstus! 
Mūsų kruviną priesaiką girdi 
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.

Dzūkų girios, Žemaičių arimai
Ir Aukštaičių melsvi ežerai, 
Nepakils jūsų sūnūs nurimę,
Tie gražiausi Tėvynės žiedai.

Skaityti daugiau: NORILSKO SUKILĖLIŲ HIMNAS

NORILSKE ŠVIETĖ LIETUVOS LAISVĖS PAŠVAISTĖ

Bronius Zlatkus

NORILSKO VYČIAI

Norilskas - tai Norilsko miestas ir miestai jo palydovai: Talnachas ir Kajerkanas, 300 tūkstančių gyventojų. Stambus spalvotos metalurgijos centras. Čia iškasama vario, nikelio, kobalto rūdos, anglies, sieros, platinoidų, seleno. Rasta gamtinių dujų telkinių. Pastatytas modernus Nadeždos spalvotos metalurgijos kombinatas.

Mūsų atmintyje Norilskas išliko kaip milžiniškos GULAG’o imperijos kančių ir vargo žemė, balto pragaro kraštas, kur kiekvienas nuėjome savąjį kelią, lydimi šalčio, ligų, pažeminimo ir mirties. Ne vieno iš mūsų gyvenimas nutrūko Šmito kalno papėdėje, kur tranšėjose suguldyta apie 100 tūkstančių įvairių tautybių likimo brolių ir sesių. Norilskas - tai ir Kolargono sunaikinimo kalėjimas su savitomis sušaudymo kameromis. Čia sunaikintas trijų Baltijos valstybių kariuomenės žiedas - karininkija. Čia 1953 m. gegužės-rugpjūčio mėn. vyko Norilsko ypatingojo Kalnų lagerio (Gorlago) politinių kalinių sukilimas, pakirtęs ir sugriovęs GULAG’o salyno pamatus.

Norilskas - tai Užpoliarė, vasaros metu tris mėnesius saulė sukasi ratu, nesiekdama horizonto, žiemos metu naktis tęsiasi ištisus tris mėnesius.

Pirmoji pasaulinė socialistinė valstybė neapsiėjo be priverčiamojo darbo. Ir ne tik lageriuose, bet ir gamyklose, kolchozuose. Ruošdamiesi Antrajam pasauliniam karui, bolševikai represijų mastą nepaprastai išplėtė: reikėjo daug vergų priverčiamojo darbo statybose, pramonėje, kasyklose ir kitur. Menkai aprengti ir prastai maitinami, gyvendami blogai šildomuose ar nešildomuose barakuose, kaliniai nuo šalčio, bado, sunkaus darbo greitai nusilpdavo, susirgdavo ir išmirdavo. Reikėjo vis naujo darbo jėgos kontingento tiek statomiems, tiek naujiems objektams. Iki karo pradžios lagerių sistema buvo jau visiškai sukurta ir sutvarkyta. Jos administravimas 1943 m. perduotas NKVD Vyriausiajai lagerių valdybai (rus. GULAG). Tai prievartos „valstybė“ valstybėje, dvidešimtojo amžiaus nelaimė ir gėda. Pokario kaliniai lagerius vadindavo „septyniolikta respublika“ (sąjunginių buvo 16). Priverčiamasis darbas tapo svarbiausiu SSRS ekonomikos veiksniu - ištisų sričių pramonė priklausė NKVD. Pasidarė svarbu, kad ši pigi darbo jėga ilgiau išsilaikytų, dirbtų našiau, kad nebūtų greita specialistų kaita, nes jų ėmė trūkti. Dar 1946-1947 m. atrodė „normalu“, kai 6-8 tūkst. kalinių lageryje žiemos metu iš bado, šalčio, išsekimo kasdien mirdavo 6-8 kaliniai. Iki karo ir karo metu aukščiausiosios instancijos reikalaudavo gamybos užduotis įvykdyti nepaisant žmonių nuostolių.

Skaityti daugiau: NORILSKE ŠVIETĖ LIETUVOS LAISVĖS PAŠVAISTĖ

ŠIAURĖS VĖTROSE

Kazimieras Vezbergas

KARAGANDOJE

1949 m. gruodžio 14 d. mus atvežė į Kazachiją, Karagandą. Aplink miestą buvo daug lagerių, kiekviename po 3-4 tūkst. kalinių. Visa ši „respublika“ buvo vadinama Karlagu. Dar neišlipę iš vagonų matėme vokiečių belaisvius: pagal kapituliacijos sutartį visi vokiečiai iki 1949 m. pabaigos turėjo būti grąžinti į tėvynę.

Iš Karagandos patekome į Dolinkos lagerį, prie kurio buvo įsikūrę ir viso Karlago viršininkai. Zonoje visur matėsi užrašai vokiečių kalba, nupiešti taikos balandžiai su vokiškais laisvės užrašais. Vokiečių belaisvių zonas užėmėme mes, politiniai kaliniai. Dolinkoje gyvenamieji barakai buvo po žeme. Langai lubose, šviesa menka. Tik 27-asis barakas pastatytas. Žiemą žemėje jokie šalčiai nebuvo baisūs. Apie lagerį kelios akmens anglies šachtos. Pradėta sudarinėti brigadas pagal specialybes. Užsirašiau į statybininkų brigadą. Mano darbo vieta buvo nebloga - vokiečiai paliko tvarkingus įrankius. Nemokėjusiems jokio amato teko šachtose kasti anglis.

Čekistai čia darbavosi savais metodais: surasdavo parsidavėlių kalinių ir jų rankomis stengėsi valdyti kalinius. O parsidavėlių buvo daug. Už „paslaugas“ gavę brigadininkų, kepėjų, maisto išdavėjų vietas padlaižiai stengėsi išsilaikyti. Brigadininkai be gailesčio vos paeinančius varydavo į darbą, stengėsi įvykdyti normas dėl garbės. Kaliniai buvo engiami ir pagal tautybes: supriešinami rusai ir ukrainiečiai, lietuviai ir ukrainiečiai. Blogai maitino, nes daug pasiimdavo „draugai“. Ryte gaudavome duonos 250 g, per pietus ir vakare 200 g. Mintis tik viena - kada gausiu sočiai pavalgyti juodos duonelės?

Skaityti daugiau: ŠIAURĖS VĖTROSE

KRUVINA KELIONĖ PRAGARE

Vytautas Kaziulionis

Ne iš piršto laužtas bolševikų posakis: „Duokite žmogų, o bylą jam mes sukursime“. Sunaikinti čekistui asmenį tolygu sutraiškyti uodą. Galų gale ką reiškia vienas žmogus, jei nuo žemės paviršiaus šluodavo ištisas tautas (Krymo totorius, kalmukus, Pavolgio vokiečius, čečėnus, ingušus ir kt.). Susidorojimui turėjo ištisą arsenalą išmėgintų priemonių. Gal tik pabuvusiam bolševikinėj mėsmalėj suprantamas kalėjimas, vadinamas karceriu. Kankinimai badu, nemiga, šalčiu, oro stygiumi normaliam žmogui nesuvokiami. Dar apie vieną alinimo priemonę kažkodėl mažai rašoma, tai kalinių pervežimai - etapai. Jie galutinai pribaigdavo leisgyves aukas. Ne tik kalinius, bet ir nenuteistas tremtinių šeimas enkavedistai veždavo sausakimšai prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose, pridvokusių baržų triumuose ištisus mėnesius tūkstančius kilometrų kuo toliau į šiaurę arba alkanas Kazachstano stepes. Vagonuose siautėjo grupelės recidyvistų. Jie ypač skriaudė politinius kalinius. Atiminėjo drabužius, apavą ir maistą. Geresnius daiktus perduodavo sargybiniams, kurie, sustojus traukiniui, už menką kainą parduodavo gyventojams. Sargyba savo bendrus aprūpindavo rūkalais, o kartais ir degtine, žinoma, liūto dalį pasilikdavo sau. Didžioji kalinių dalis nedrįsdavo priešintis plėšikams, vienas kito neužstodavo. Ne retas atvejis, kai pasipriešinę kaliniai buvo subadomi peiliais ar pasmaugiami.

Du kartus per parą sargyba tikrindavo vagono vidų. Medinėmis kuokomis daužydavo vagonų grindis, sienas ir lubas. Iš skambesio nustatydavo, ar lentos neatšokusios, nemėginama jų atplėšti, neruošiamas pabėgimas. Tikrindami kareiviai etapininkus subrukdavo į vagono galą. Pereinančius į kitą vagono pusę skaičiuodavo ne pirštais, o mediniais plaktukais tvodami per galvas. Dažnai priskaičiuodavo per daug ar per mažai, tada procedūra kartodavosi ir kartu daugėdavo sulaužytų raktikaulių, sužeistų galvų.

Skaityti daugiau: KRUVINA KELIONĖ PRAGARE

PASIPRIEŠINIMAS GULAG’E

Irena Martinkutė-Smetonienė

Pasipriešinimo pagrindas - visada dvasinis. Jauna širdis jautriausiai atsiliepia į Tėvynės nepriklausomybės netekimą, savo tautos naikinimą, žmogaus orumo paniekinimą, švenčiausių jausmų ir vertybių patyčias. Kai trėmė, šaudė ir gaudė, turėjo būti beširdis, bejausmis ir bailys tas, kuris prieš atėjūną neišėjo jei ne su šautuvu, tai bent su Kudirkos, Maironio ar Šapokos tomeliu. Ir neįtikėtina teisybė: į partizanų apygardą galėjo mesti Berlyno nugalėtojų diviziją, o prieš Tiesos žodį, Viltį ir Tėvynės meilę jie ginklo neturėjo. Gal nejuokinga, kad dažnai partizanas gaudavo 10-15 metų katorgos, o 1950-1953 m. studentai ir moksleiviai buvo pagal standartą „teisiami“ 25-iems metams.

Nesupranta ano meto jaunimo tas, kuris mano, kad karinių tribunolų nuteistieji buvo palaužti ir puolė neviltin (o to labai siekė priešas). Pirmiausia netikėjome, kad tas gigantiškas bausmes atliksime. Mums jų nuosprendžiai buvo ne tik neteisingi, bet ir juokingi. Kalėjimų dvasintuvuose be oro pažaliavę ir pusbadžiai tyliai dainavome savo Tautos dainių kūrinius, giedojome Tautos giesmes. Atsiminėme mokyklų kapelionų išmokytas giesmeles ir daineles, kurios seniai buvo uždraustos, bet gyvos mūsų širdyse ir atmintyse. Išmokome su kaliniais susisiekti Morzės abėcėle ir kitais būdais. Stengėmės išlikti orūs prieš nužmogėjusius kalėjimų tarnus, kad jie galėtų skaudinti ir žeminti kuo mažiau. Vieni kitus šelpėme, o jei kas gaudavo siuntinį, dalijomės su negaunančiais. Užuojauta ir pagalba kiekvienam nelaimės draugui - tokia buvo to jaunimo moralė. Kūrėme dainas ir eilėraščius Laisvei. Ar galėjome būti nusiminę ir sugniuždyti? Gal tyliai po antklode paverkdavome, nujausdami alpstančias prie kalėjimo vartų savo Motinas, bet tai buvo palengvėjimo ašaros - lyg sąžinės sąskaita ar išpažintis.

Skaityti daugiau: PASIPRIEŠINIMAS GULAG’E

SUKILIMO DALYVIAI PASAKOJA

FILOMENA KARALIŪTĖ-MIKELIONIENĖ

1953 m. gegužės mėn. Norilsko 6-ajame lagerio skyriuje prasidėjo sukilimas. Išsilaikėme iki liepos 6 d. Moterų lageryje išankstinio pasiruošimo sukilimui nebuvo. Jis prasidėjo vyrų lageryje. Vieną gegužės dieną, kai moterys buvo nuvestos į darbą, vyrai jau buvo iškėlę juodas vėliavas ant kranų ir šaukė: „Nutraukit darbą, streikuojami“ Sukilimui paskutinį lašą įvarvino įvykis 5-ajame vyrų lageryje, kai buvo sušaudyti gulintys ant gultų vyrai. Grįžusios po darbo moterys nebeišleido iš zonos kitos pamainos į darbą, visa kolona užstodamos vartus. Aktyviausios ėjo per barakus ir agitavo streikuoti. Tarp jų buvau ir aš. Buvo paskelbtas ir 10-ies dienų bado streikas, nors faktiškai jis tiek netruko. Tik nedidelė dalis moterų nestreikavo: jos išėjo į darbą ir negrįžo - administracija jas apgyvendino atskirai. Bet dėl bado streiko pasipriešinimas buvo daug didesnis. Aktyvios moterys eidavo per barakus, agitavo neimti maisto, budėdavo prie valgyklos ir einančias bandydavo sustabdyti.

Svarbiausi reikalavimai buvo sudaryti normalesnes darbo ir gyvenimo sąlygas (taip pat nuimti numerius nuo drabužių, nuimti grotas ir pan.), nebausti streiko organizatorių. Administracija tai pažadėjo. Vieną dieną moterys išėjo į darbą. Bet tą pačią dieną buvo likviduota viena iš pagrindinių streiko organizatorių - estė. Tada streikas buvo pratęstas ir iškelti nauji reikalavimai - paleisti iš lagerio.

Skaityti daugiau: SUKILIMO DALYVIAI PASAKOJA

NORILSKO SUKILIMAS

Ala Makarova

1953-iųjų gegužė-rugpjūtis

KODĖL 1953-IŲJŲ METŲ VASAROS ĮVYKIUS NORILSKE MES VADINAME „SUKILIMU"?

1953-iųjų vasaros įvykiai SSRS VRM Gorlage į istoriją įėjo Norilsko sukilimo pavadinimu. Mes suvokiame, jog šis terminas netikslus, nes sukilėliai neturėjo ginklų, savo valia atsisakė įvairių bandymų juos apginkluoti.

Bet iškart pareiškiame, jog atmetame pavadinimus „maištas“, „gaišatis“ ir „masinis kalinių nepaklusnumas lagerio administracijai“, t. y. terminų, kuriuos vartojo teismas, prokuratūra ir lagerio administracija. Tai ir suprantama, mat kalinių, prižiūrėtojų apleistose zonose, protestą jie laikė tik darbo prastova ir masiniu chuliganizmu, netvarka, anarchija.

Norilsko įvykių prasmė ir esmė pranoksta ir žodį „streikas“, nors pagrindinė 1953-iųjų Gorlago kalinių protesto forma prieš nežmonišką režimą buvo atsisakymas išeiti į darbą, nes zonose atsiradusi smurto nepripažįstanti opozicija, priversta laikytis sovietinio teisėtumo, ėmėsi ir kitų anksčiau nevartotų veikos formų. Tai buvo kalinių mitingai ir susirinkimai, skirti bendriems reikalavimams nustatyti, masinis badavimas, laiškai, skundai, pareiškimai, prašymai, kreipimaisi į sovietinę vyriausybę ir daugelis kitų formų, kurias aprašysime vėliau.

Galima teigti, kad sukilėlių komitetams, ėmusiems kontroliuoti Gorlago zonas, pavyko suformuoti maksimaliai demokratinį valdymą, iš esmės - tegu ir neilgam laikotarpiui (paradoksalus faktas) įkurti „kalinių respubliką“.

Ir nors terminas „sukilimas“ taip pat pasiūlytas VRM darbuotojų (komitetų vadovų tardymo ir teismo metu norėta jų veiksmus kvalifikuoti kaip „antitarybinį ginkluotą kontrrevoliucinį sukilimą“), mes vis dėlto laikysimės šio termino, turėdami galvoje ne kalinių ginkluotą sukilimą, o jo priešingybę - „dvasios sukilimą“ - aukščiausią nesmurtinio pasipriešinimo nežmoniškai GULAG’o sistemai apraišką.

Skaityti daugiau: NORILSKO SUKILIMAS

KALINIŲ REIKALAVIMAI. KOMITETAI

Kaip visuose Gorlago skyriuose Norilsko sukilimas skirtingai prasidėjo, taip nevienodai ir vyko. Dviem etapais jis vyko 4-ajame, 5-ajame ir 6-ajame lagerio skyriuose: prasidėjo gegužės pabaigoje, o, kaip aiškėja iš atsiminimų ir straipsnių, vėl įsiplieskė po dviejų savaičių. Tarp birželio 22 ir 24-osios buvusi pertrauka39. 3-iajame katorgininkų skyriuje streikas, nesustabdytas nė vieną dieną, truko lygiai du mėnesius - nuo birželio

4- osios iki rugpjūčio 4-osios. Nebuvo antrojo streiko etapo Medvežkos lagerio 1-ajame skyriuje - jis truko nuo birželio l-osios iki 13-osios. Jo tęsinio nebuvo. Trumpiau nei savaitę streikas truko Gorlago 2-ajame skyriuje - Kajerkane. Kaip prisimena B. Kostinskis40, čia „...laisvai samdomieji iš gyvenvietės pranešė apie streiką Medvežkoje. Po 5-6 dienų ir mes neišėjome į darbą. Išrinkome komitetą, bet kažkodėl nė nepamąstėme apie savisaugą. Tiesiog nėjome į darbą (įprasti mūsų objektai buvo šachta Nr. 18, Kajerkano statybų pamatų duobės, krovimo ir iškrovimo darbai prie geležinkelio siauruko). Kai kareiviai iš abiejų pusių perkirpo vielas ir įžengė į lagerį, mes deramai nė nesupratome, kas įvyko. Tai įvyko maždaug penktąją streiko dieną.

Skaityti daugiau: KALINIŲ REIKALAVIMAI. KOMITETAI

NORILSKO SUKILIMO KRONIKA

Gegužės 21-oji.Gorlago 2-asis skyrius. Gorlago viršininko generolo Semionovo nurodymu čionai perkelti peiliais apsiginklavę ypač pavojingi banditai. Zonoje atsirado aukų. Dėl tos priežasties 5 dienas lagerininkai neišėjo į darbą63.

Gegužės 23-ioji.1-asis lagerio skyrius. Išsiunčiant etapu grupę lagerininkų, vyresnysis leitenantas Širiajevas vieną kalinį nušovė, o kitą į galvą sunkiai sužeidė (abudu buvę tikintys, todėl prašė jų neišskirti). Ir jis buvo paskatintas: Širiajevas netrukus paskiriamas Gorlago 4-ojo skyriaus centrinio izoliatoriaus (SIZO) viršininku.

Gegužės 25-oji.4-asis skyrius. Iš Gorlago centrinio ŠIZO į 5-ąjį skyrių konvojui lydint 16 žmonių koloną, seržantas Cygankovas nušovė Emilį Sofroniką, kalinį Nr. F-630. Jo kūnas sunkvežimiu buvo nugabentas į 4-ojo skyriaus ligoninę. Apie tai tučtuojau sužinojo visos zonos. G. Klimovičiaus atsiminimuose minimas Piotras Klimčiukas, J. Griciako - Piotras Safroniukas, I. Kasilovo - Saproniukas. (Po dviejų mėnesių lagerio teismas V. Cygankovą visiškai išteisino, „jo veiksmuose neradęs nusikaltimo sudėties“, ir šis, gavęs pagyrimo raštą, demobilizavosi ir įsitaisė Krasnodare milicininku.)64

Skaityti daugiau: NORILSKO SUKILIMO KRONIKA

SUSIDOROJIMAS. REZULTATAI. IŠVADOS

Netgi visiškai slaptose 1953 m. Norilsko kombinato darbo ataskaitose apie kalinių sukilimą buvo rašoma gana miglota, mįslinga kalba. Pavyzdžiui, „Metinėje ataskaitoje apie kapitalinius įdėjimus“, kuri saugoma Norilsko miesto valstybiniame archyve, pažymėta: „Nuo 1953-iųjų metų gegužės 26-osios iki rugpjūčio dėl daugelio aplinkybių, nepriklausančių nuo kombinato, statyba atsidūrė itin sunkioje padėtyje - tiek aprūpinant darbo jėga, tiek tiekiant statybines medžiagas. Nuo gegužės 26-osios iki liepos pabaigos Gorlago režimo sąlygomis į Norilsko miesto įvairių objektų statybas - nikelio gamyklos, nikelio kasyklos, gamyklos Nr. 25 ir į kitas -pagrindinė darbo jėga visai nebuvo išvedama arba ją išvesdavo itin retai ir ne visos buvusios sudėties. Ši aplinkybė paralyžiavo taip pat visų pagrindinių statybinių medžiagų gamyklų darbą... Dėl viso to Norilsko miesto ir svarbiausių pramonės objektų statybos ilgoką laikotarpį geriausiu -vasaros - metu visiškai sustojo arba veikė itin lėtai ir tik kai kuriuose ruožuose. Kapitalinių įdėjimų planas per antrąjį ketvirtį įvykdytas 95,2 proc., o per III ketvirtį - tik 73,4 procento...“81

Nuostolių, kurių patyrė kombinatas per kalinių streiką, dydžiai kartojami daugelyje ataskaitų. Dažniausiai minimi 6 milijonų rublių nuostoliai. Bet kartais jie susiejami vien su statyba, o kartais - su viso kombinato darbu. To kaltininkais laikomi tai visi lagerio skyriai, tai vieni katorgininkai, kaip tai užrašyta Krasnojarsko krašto teismo B. Šamajevo grupės bylos nuosprendyje. O Norilsko lagerių prokuroro pavaduotojo J. Pavlovskio, vedusio katorgininkų (komiteto nario Aleksandro Gulio ir kt.) bylas, teigimu, nuostoliai sudaro 2-2,5 milijono rublių. Iš visko sprendžiant, kombinatui iš tikrųjų laikinai trūko pigios darbo jėgos, žlugo planas, bet matyti ir akivaizdžios pastangos streikui suversti padarytus neapskaičiuotus nuostolius.

Skaityti daugiau: SUSIDOROJIMAS. REZULTATAI. IŠVADOS

PASIPRIEŠINIMAS VORKUTOS IR KITUOSE LAGERIUOSE

Edvardas Burokas

IŠSILAISVINIMO KOVŲ PĖDSAKAIS

Užgrobę valdžią 1917 m., komunistai tuoj pat ėmė steigti koncentracijos lagerius, kuriuose nuo pirmųjų dienų prasidėjo įvairūs maištai, bendri bado streikai ir sukilimai, kūrėsi pogrindinės organizacijos. Todėl prie kiekvienos didesnės lagerių grupės buvo ir baudžiamieji mirties lageriai, kuriuose išaiškinti aktyvūs pasipriešinimo dalyviai buvo sunaikinami. Atsitiktinai likę gyvi, subrandinę pasipriešinimo idėjas, paskleisdavo jas lengvesnio režimo lageriuose. Kildavo streikai, sukilimai ir laisvės bei antikomunizmo mintys užvaldydavo vergų galvas. Sukilėlius sušaudydavo, bet po kiek laiko šių sukilimų legenda vienur kitur įžiebdavo naujus masinius pasipriešinimus priespaudai. Čekistai, komunistų nurodymu, žalojo kalinius fiziškai, bet palaužti žmogaus valios ir dvasios nesugebėjo. Po šaudymų ir kitų represijų kaliniams pavykdavo atsigauti, kol 1955 m. Vorkutoje buvo pasiektas esminis persilaužimas. Lagerininkų nebešaudė. Apie 50 aktyvesnių kalinių išvežė į Vladimiro kalėjimą ir apie 300 į Taišeto lagerius. Vienur perteisė sumažindami bausmes, o kitur be konvojaus išleido į darbus šachtose. Pagaliau išsigando „draugai“ Kremliuje ateityje bręstančių sukilimų GULAG’e ir 1956 m. įkūrė AT Prezidiumo komisiją, kuri 80 proc. visų kalinių ir 100 proc. tremtinių paleido į „laisvę“.

Komunizmo aukas ir sovietinio genocido laikotarpį, kuriame apie 70 mln. žmonių buvo sunaikinta, t.y. per metus po milijoną, prisimename su kiekvieno žmogaus likimu, su jo fiziniais ir dvasiniais jausmais bei skausmais, su jo šeimos artimųjų ir giminaičių slogiais išgyvenimais. Noriu priminti tų metų didvyriškus lagerių pasipriešinimo legendų atgarsius, kurie pasiekia mus iš likusiųjų gyvų žmonių prisiminimų ir iš tą genocidą vykdžiusiųjų skurdžių rašytų dokumentų. Nepretenduoju į išsamią įvykių chronologiją, negaliu pateikti tikslaus jame dalyvavusių žmonių skaičiaus, tačiau noriu pasidalyti mintimis apie didvyrius, kurie surakintomis rankomis, beginkliai nepabūgo atsistoti visu ūgiu prieš XX a. piktuosius viešpačius, prieš kuriuos drebėjo ir tebedreba laisvasis pasaulis.

Skaityti daugiau: PASIPRIEŠINIMAS VORKUTOS IR KITUOSE LAGERIUOSE

1955 M. STREIKAS VORKUTOS 40-OJOJE ŠACHTOJE

Edvardas Svilainis

1954 m. Intoje, jau po tunelio kasimo bandant pabėgti iš pirmosios šachtos, po tardymų ir t.t., nesugebėję sudaryti bylos, mane - t.y. Edvardą Svilainį-Dulkę ir Joną Valaitj-Viesulą iš kalėjimo atvežė į 2-ąjį lagerį. Drauge su mumis buvo gabenama grupė įtariamųjų: Balys Sadauskas-Naras, Juozas Kliučinskas, Juozas Eidukevičius-Dzūkas bei kiti. Vienas iš tunelį kasusiųjų - Algis Šidlauskas - buvo paliktas Intos l-ajame lageryje. Taigi, 1954 m. pabaigoje atsidūrėme Vorkutoje. Patekome į vagių lagerio „peresylką“. Vagys zonoje gyveno laisvai, o visi kiti - spygliuota viela aptvertuose barakuose. Praėjus porai savaičių, buvome išvežti į darbo lagerius. Aš, Balys Sadauskas, Juozas Kliučinskas, Juozas Eidukevičius ir dar keletas intiškių patekome į 40-osios šachtos lagerį. Greitai susipažinome su lagerio gyventojais ir įsitraukėme į šio lagerio kasdienybę. Aš buvau atsisakęs dirbti dar Intos šachtoje; savo atsisakymą pakartojau ir čia. Padedant vietiniams kaliniams, pavyko įsitaisyti dirbti šlako blokų (plytų) gamyklos teritorijoje pas lietuvį skulptorių ir geologą Praną Baneliūną, kuris ten turėjo savo dirbtuvę. Tapau jo padėjėju ir darbininku. Liejome iš gipso įvairias statulas, karnizus, vykdėme gipso darbų užsakymus. Užsakovų buvo ir gyvenančių laisvėje! Taigi, toks buvo mano darbas ir gyvenimas 40-osios šachtos („Milijonkės“) lageryje, kuriame kalėjo daugiau kaip 6 tūkstančiai įvairiausių tautybių ir pažiūrų žmonių. Daugiausia ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų. Dar prieš atvežant mus iš Intos, čia jau ruoštasi 1955 m. visuotiniam Vorkutos lagerių streikui. Tiesa, jis tuomet vadintas sukilimu. Koordinacinis komitetas buvo 62-ajame baudžiamajame lageryje, kadangi jame buvo visos Vorkutos lagerių atstovų, ir palaikė ryšius su visais lageriais - taigi, ir su mūsų 40-ąja šachta. Įsijungęs į šios šachtos lagerio organizacinę grupę, aš pradėjau susirašinėti su 62-ojo baudžiamojo lagerio Organizacinio komiteto nariais: Jonu Valaičiu, Edvardu Buroku ir Ignu Uogintu. Pasirašinėjau Dulkės slapyvardžiu.

Skaityti daugiau: 1955 M. STREIKAS VORKUTOS 40-OJOJE ŠACHTOJE

REČLAGAS. 1953 M. STREIKAS AJAČ JAGOJE

Juozas Butrimas

SSRS MVD 1948 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu įkūrė Komijos ASSR ypatingąjį lagerį Nr.6 - MVD Rečlagą 25 tūkstančiams katorgininkų ir kalinių.

1949 m. pradžioje čekistai bendrojo režimo lageriuose kruopščiai atrinkinėjo kalinius siųsti į organizuojamus Rečlago padalinius. Į Vorkutą po teismo Vilniuje iš Lukiškių kalėjimo patekau 1945 m. su dideliu etapu. Dirbau kalnakasių kirtavietėje akmens anglių kasykloje Kapitalinė Nr. 1, įvairiuose darbuose VŽD (Vorkutos geležinkeliai) ir Platinos (elektrinė Nr. 1) lageriuose. Iš paskutiniojo mane ir išvežė į Rečlagą.

1949 m. kovo mėn. iš Vorkutos geležinkelio stoties važiavom neilgai. Vidurdienį mūsų vagoną atidarė ir mus išlaipino Severnyj stotyje. Etapą pėsčiomis nuvarė į Ajač Jagos režiminį lagerį. Režimas iš pradžių ten buvo griežtas: kaliniai, kaip ir kaliniai katorgininkai, privalėjo nešioti numerius ant nugaros, kelnių ir kepurės. Po metų, matyt, dėl spaudimo iš užsienio, režimas palengvėjo. Barakų nakčiai nerakino, metalines grotas nuo langų nuėmė. Barakų zonoje buvo 62. Gyvenamųjų keliais mažiau.

Skaityti daugiau: REČLAGAS. 1953 M. STREIKAS AJAČ JAGOJE

1953-IŲJŲ KRUVINASIS RUGPJŪTIS

T. Romankova

„1953 m. rugpjūčio 1 d. aš buvau du kartus sunkiai sužeistas Rečlago 10-ajame lageryje (Vorkutoje).

Dėl to prašau jūsų pranešti man, kuo vadovavosi tų metų tarybinė administracija, įsakiusi šaudyti į beginklius kalinius“ (ištrauka iš Vakarų Vokietijos piliečio Haini Fritšės prašymo Rusijos federacijos generalinės prokuratūros vyriausiajai valdybai)

. .Per garsiakalbius nugriaudėjo tik vienas žodis „Ugnis!“ Tai buvo baisi uraganinė ugnis iš visų kulkosvaidžių ir automatų į žmones ir barakus. Vėliau aidėjo pavieniai šūviai.

„Buvo šaudoma prisitaikius“, - prisimena Mironas Zacharnia, buvęs ypatingojo režimo Rečlago 10-ojo lagerio kalinys. Jis kruvinos tragedijos, įvykusios 1953 m. rugpjūčio 1 d. Rečlago lageryje, aptarnavusiame anglių kasyklą Nr. 29, gyvas liudytojas.

Skaityti daugiau: 1953-IŲJŲ KRUVINASIS RUGPJŪTIS

KENGIRO SUKILIMAS

Bronius Zlatkus

 (1954 m. gegužės 16 - birželio 26 d.)

Kengiro sukilimas sovietinių lagerių istorijoje buvo pats kruviniausias ir žiauriausiai numalšintas. 1954 m. gegužės 16 d. keli tūkstančiai kareivių ir 6 tankai susidorojo su laisvės siekiančiais kaliniais. Tankų T-34 vikšrai be gailesčio maigė beginklius kalinius.

Manoma, kad į Kengirą atvežti 1953 m. Norilsko ir Vorkutos sukilimų dalyviai rado daug pasekėjų, paskleista laisvės dvasia plačiai prigijo. Perimta norilskiečių patirtis organizuojant kalinių savisaugos grupes, sargybos postus, popierinių aitvarų su atsišaukimais į vietinius gyventojus leidimas. Juose buvo pranešama apie padėtį lageryje, norėta, kad apie sukilimą kuo plačiau sužinotų laisvieji gyventojai.

Stalino mirtis, Berijos nušalinimas, atvykusiųjų pasakojimai apie įvykius Norilske ir Vorkutoje kalinių širdyse įžiebė vilties kibirkštėles ir stiprino pasiryžimą nesitaikyti su esama padėtimi.

Skaityti daugiau: KENGIRO SUKILIMAS

PASAKOJA SUKILIMO DALYVIAI

JONAS ŽILAITIS

1954 m. gegužės 15 - birželio 26 d., Džezkazgane, Kengiro lageryje, įvyko kalinių sukilimas, pareikalavęs beveik 1000 žmonių aukų.

Šis sukilimas buvo pats kruviniausias sovietinių lagerių istorijoje ir plačiai nuskambėjo visame laisvajame pasaulyje. Apie jį rašė ir A. Solženicynas savo knygoje „Gulago archipelagas“.

Šiame kalinių sukilime teko ir man dalyvauti. 1954 m. balandžio mėn. pabaigoje iš Tomsko kalėjimo, beveik metus ten iškalėjus, atvežė į Kazachstano Kengiro lagerį.

Tuo metu jame buvo per 10 000 politinių kalinių: rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, japonų ir kitų tautybių. Net ir vienas JAV negras. Lietuvių irgi buvo keletas šimtų.

Nepakeldami baisių darbo ir buities sąlygų, žvėriško režimo, jame aktyviai dalyvavo ir 1953 m. Vorkutos bei Norilsko politinių kalinių sukilimų dalyviai, atgabenti iš ten pas mus, į Kengiro lagerį.

Sukilimui vadovavo pačių kalinių išrinktas komitetas, jo pirmininkas buvo buvęs pulkininkas Kuznecovas. Komitete dalyvavo ir lietuvis teisininkas Kundrotas.

Skaityti daugiau: PASAKOJA SUKILIMO DALYVIAI

KAIP MES BUVOME ŠAUDOMI

Vytautas Kaziulionis

1947 m. pabaigoje stalinistinės represijos palietė ir mūsų šeimą, kurios nebedaug kas buvo likę. Vyriausias brolis Juozas, priklausęs šaulių sąjungai, vokiečių okupacijos metais dirbo kooperatyvo pardavėju. Sugrįžus sovietams, keletą kartų buvo suimtas ir žiauriai kankinamas. Paskutinį kartą paleistas pasakė: „Išeinu į mišką, gyvas okupantams niekada nepasiduosiu“. Įstojo į ką tik besikuriantį Jono Jakubavičiaus-Rugio partizanų būrį. Antras brolis, Leonas, ne kartą tardomas ir kankinamas, ištvėrė iki tol, kol mane su tėvais išvežė į Sibirą. Kur jam dėtis? Ir jis išėjo į Rugio būrį. Abu žuvo 1949 m. pradžioje, nesulaukę trokštamos laisvės. Trečias brolis, Petras, persirgęs meningitą ir netekęs klausos, mokėsi Kauno kurčnebylių mokykloje ir gerų žmonių dėka išvengė tremties. Trys seserys, seniai ištekėjusios, gyveno savo šeimose.

Trėmimo akcijos vykdavo vidurnakčiais dalyvaujant vietiniam partiniam aktyvui ir stribams, kurie stengėsi įsiteikti okupantams ir buvo itin žiaurūs. Išvežtųjų sodybose jie riedamiesi dalijosi sunkiai užgyventą žmonių turtą. Vėliau dauguma jų visai degradavo.

Skaityti daugiau: KAIP MES BUVOME ŠAUDOMI

POGRINDIS SPYGLIUOTŲ VIELŲ UŽTVAROSE

Eugenijus Ignatavičius

1953 m. vasarą iškamuoti tardymų, teismų, kelionių gyvuliniuose vagonuose, buvome atgabenti į bausmės atlikimo vietą -V.I. Lenino hidroelektrinės, įvardintos komjaunimo statybomis, faktiškai - kalinių lagerius, ant Volgos krantų, Žigulių šlaitų papėdėje. Čia pamažu atkutę vėl pradėjome normaliai mąstyti, įsitikinome, jog įkalinti žmogaus minčių neįmanoma. Čekistų pulkininko Vaganovo vadovaujamame lageryje iš 2000 kalinių politinių buvo vos du šimtai; tarp jų lietuvių dviejose brigadose - apie aštuoniasdešimt. Bendraujant ėmė ryškėti šviesesni protai, daugiau apsiskaitę žmonės, intelektualai. Žymus literatūros kritikas Antanas Vengris, kunigas Kazlauskas, klierikai Leonas Smalinskas ir Jonas Juškaitis, įsigilinęs į politiką Antanas Stasiškis tapo mūsų autoritetai vertinant pradedančiųjų literatų bandymus. Ėmė formuotis bendraminčių aktyvo branduolys ir 1954 m. netikėtai pasirodė apie 30-ies ranka perrašytų puslapių almanacho formos žurnaliukas „Tėvynės aidas“ su dailininko mėgėjo Broniaus Jancevičiaus iliustracijomis, gražiai apiformintu viršeliu. Be kūrybos ir politinių straipsnelių, atsirado ir žinių iš SSRS ir pasaulio kronikos. Leidinys buvo gerai įslaptintas ir skaitydavo jį, žinoma, tik mokantys lietuviškai. Žinias iš užsienio, pasirodo, teikdavo už zonos išeinantis mūsų brigados narys Antanas Ramanauskas, kuriam darbų vykdytojas leisdavo pasiklausyti radijo. Pogrindžio leidinys sėkmingai buvo leidžiamas, išėjo net dvylika ar keturiolika numerių, tapo politinių kalinių dvasios ir vilčių atgaiva. Tarp lietuvių nebūta „stukačių“ ir į KGB nagus dėl jo niekas nepateko.

Skaityti daugiau: POGRINDIS SPYGLIUOTŲ VIELŲ UŽTVAROSE

LAISVĖS ŠŪKSNIAI PRIE BALCHAŠO

Vincas Gurskis

Sovietų Sąjungai einant į „brandų“ socializmą, nuolat didėjo persekiojamųjų žmonių skaičius. Jis jau siekė milijonus. Iš karto visus sunaikinti buvo neparanku, o be to, tikėtasi iš jų gauti ir šiokios tokios naudos. Kai lageriais buvo nusėta visa šiaurė, pigios darbo jėgos poreikis lagerinių strategų žvilgsnius nukreipė į įvairių iškasenų turtingą Kazachstaną. 1948 m. čia buvo įkurtas Steplagas. Jo centras įsisteigė šalia kitų panašių „organizacijų“ Karagandos mieste, o atskiri jo punktai nusidriekė per Kazachstano stepes ir galiausiai pasiekė Balchašo ežero pakrantes. Čia kūrėsi stambi vario rūdos sodrinimo gamykla, gaunanti žaliavą iš netoliese esančio Kounrado rūdyno, kur metalo rūda buvo išgaunama atviru būdu. Tačiau ne mažiau reikšmingas buvo Rytiniame Kounrade esantis molibdeno rūdynas - svarbus raketinės technikos maitintojas. Iki tol šioje kasykloje dirbo japonų karo belaisviai, o po to į čia slinko ešelonai su Vakarų Ukrainos ir Lietuvos politiniais kaliniais.

Balchašo vergų lageris turėjo Steplago 8-ojo skyriaus pavadinimą. Du šio skyriaus punktai (vyrų ir moterų) buvo pačiame Balchaše, o trečiasis -Rytų Kounrade. Nedidelis tai buvo punktas, su vos keliais tūkstančiais gyventojų, bet su tendencijomis plėstis. Tam buvo papildomai statomas gyvenamasis barakas, plečiama valgykla.

Skaityti daugiau: LAISVĖS ŠŪKSNIAI PRIE BALCHAŠO

NORILSKO VYČIAMS

KŪRYBINIAI PUSLAPIAI

Eduardas Vodzinskas

Jūs augote laisvoj šalelėj
Ir ugdėte kilnius jausmus,
Bet viešpats skyrė jūsų daliai
Pajusti pragaro skausmus.

Į karo sūkurį patekę
Kitos neradot išeities,
Tėvynės ir namų netekę
Pakėlėt ginklą prie peties.

Skaityti daugiau: NORILSKO VYČIAMS

ANGLIAKASIO DŪMA

Aleksandras Mikutavičius

Be saulės, be šviesos, be oro
Aš vargstu šitam pragare.
Akmens anglis - tikrai akmuo,
Juoda anglis, visur anglis.
Taip drėgna, nepatogu susilenkus.
Smulki anglis man graužia plaučius.
Ir akys skauda nuo silpnos šviesos.
O kaplio jau pakelti negaliu
Tiek valandų be maisto čia išbuvęs.
Toks vienišas aš čia, užmirštas gal visų,
Lyg sliekas įsirausęs žemės gelmėn.

Skaityti daugiau: ANGLIAKASIO DŪMA

MES NEDELSĖME

Bronius Zlatkus

Bet iš tamsybės kils šalis ir tautos,
Ir laisvė neužges Norilsko žiburiuos...
(iš Norilsko sukilėlių himno)

Džr, džr... sunkiai girgžda pakrauti vagonėliai. Jų daug. Daug plytų ir reikia Norilskui, Kalinių miestui. Kalinių rankom pastatytam. Pilni į plytinę, tušti pas mus, į karjerą:

„Katorga, ko delsiate? Visi Gorlago kaliniai sukilo!“ - skelbė užrašai ant grįžtančių tuščių vagonėlių šonų. Tai rašo penktojo lagerio kaliniai. Birželio pradžia, 1953 metai.

Remdamiesi dokumentais, paimtais iš specialaus Rusijos Federacijos valstybinio archyvo (buvęs CGAOR SSR), susijusiais su sukilimu ypatingajame Norilsko Gorlage, paseksime įvykių pradžią viename iš lagerių skyrių - trečiajame, buvusiame katorginiame. Jame kalėjo daugiau kaip 4000 kalinių.

Skaityti daugiau: MES NEDELSĖME

PIRMIAU BUVO NORILSKAS, BOKŠTAS* BUVO PASKUI

Bronius Zlatkus

1953 m. birželio 30 d. Gorlago
5-ajame skyriuje nukauta apie 
50 kalinių, kita tiek sužeista.

Tikslių duomenų nėra.

Mes stovime vienas prie kito. Mūsų daug. Mes net ne žmonės. Mes numeruoti vargetos, dvidešimtojo amžiaus vergai, darbo inventorius, liaudies priešai. Ypatingojo režimo lagerio politiniai kaliniai. Tarp mūsų rasi visų tautų atstovų - nuo japono iki ispano... Profesorių, mokslininkų, dvasininkų, inžinierių, kariškių... Bet daugiausia vakarų ukrainiečių - „banderinin-kų“ ir mūsų - „nacionalistinių banditų“, kaip vadina čekistai.

Jie eina išskleista vora, automatų kiaurymės piktai žvelgia į mus. Zoną juosiančios spygliuotos vielos tvoroje padarytu koridorium jie pamažu artėja, o ten, už tvoros, riaumoja stovinčių traktorių ir buldozerių varikliai. Tolėliau miestas, Norilskas, gyvenamieji namai, pastatyti mūsų rankomis. Ir nuo jų stogų grėsmingai žiūri į mus kulkosvaidžiai.

Trisdešimt penkta sukilimo diena. 35 dienas lageris mūsų valdomas, mūsų tvarkomas, mūsų saugomas.

Jie artėja pamažu, mažais žingsniukais. Jie jauni, devyniolikmečiai. Jų antpečiai raudoni, jie - Stalino kariai. Jie pašaukti atlikti pareigą socialistinei tėvynei.

-----------------
*  Televizijos bokštas, sausio 13 d. įvykiai.

Skaityti daugiau: PIRMIAU BUVO NORILSKAS, BOKŠTAS* BUVO PASKUI

PIRMOJI PERGALĖ*

Bronius Zlatkus

Viens, du, viens, du... porą šimtų metrų į vieną pusę ir tiek pat atgal, iki susitinkame su kitos grupės sargybiniais. Mes dviese. Mes saugome mūsų laisvąją zoną - kalinių respublikos sienas. Šalia spygliuotos vielos tvora, toliau keleto metrų pločio mirties juosta, tarpas tarp dviejų sargybos bokštų: čia šaudoma be įspėjimo. Už jos išorinė spygliuotos vielos tvora. Ten taip pat budi, vaikšto sargybiniai, jų rankose automatai. Jie raudonais antpečiais, Stalino-Berijos kariai. Sargybinių pareiga saugoti tarybinę liaudį nuo tokių, kaip mes, liaudies priešų, bandančių išklibinti socialistinės tėvynės pamatus. Jie gali mus žudyti, tyčiotis.

1953 m. gegužės 30 d. Norilskas. Šiaurė, 70 paralelė. Naktis. Nakties tik pavadinimas. Saulė priartėja prie ledinių kalnų viršūnių, tarsi sakydama: „Sveikučiai!“. Greitai ateis laikas, kai ištisiems trims mėnesiams kalnai paslėps saulę. Naktis - tai naktis, kad ir kokia ji būtų. Kaliniai miega barakuose, budi tik sargyba. Jau daugiau kaip savaitė, kai lagerį valdome mes, mūsų išrinktas komitetas. Mes - tai daugiau kaip 5000 politinių kalinių, ypatingojo režimo 5-asis Gorlago skyrius, katorginis. Tokių lagerių Norilske - šeši, tarp jų vienas moterų. Numeriai ant rūbų, grotos languose, užraktai duryse. Mums skirti patys sunkiausi fiziniai darbai: karjerai, pamatų pastatams ruošimas, tranšėjų kasimas ir t.t.10-12 val. darbas šaltyje, vėjuje. 

Skaityti daugiau: PIRMOJI PERGALĖ*

SUPINK

Bronius Šapka

Gėles surinki iš darželio,
Surinki iš lankų žalių.
Tarp jų įpink laimingą dalią,
Įpink ir pirmąjį „myliu“.

Įpink mėnulio ramią šviesą,
Klevų ošimą prie namų.
Įpink lakštutės meilės giesmę
Ir svaigų kvapą jazminų.

Skaityti daugiau: SUPINK

KALINIO VERTĖ

Aleksas Navickas

Br. Zlatkui

Ar turėjo vertę kalinys,
kulkomis Norilske suvarpytas 
Ir spygliuotų vielų patvory 
Numestas ant sniego auštant rytui?

Čia užvėrė tūkstančiams vartus.
Tūkstančiais skaičiuojami jų metai. 
Ir pajuodo mėlynas dangus,
Nė kraštelio saulės nesimatė.

Skaityti daugiau: KALINIO VERTĖ

ŽODYNĖLIS

atsisakėliai    -    otricalovka - kaliniai, atsisakę dirbti; fizinio darbo neigimas

banderininkai    -    ukrainiečių tautinės organizacijos (OUN - organizacija ukrainskich nacionalistov) nariai

beldikas    - stukač’ - kalinys, slapta pranešinėjantis čekistams (prižiūrėtojams) apie kitus kalinius, agentas

blatnasis    -    blatnoi - kriminalinis kalinys, turintis privilegijų

BUR    -    barak usilennogo režima - sustiprinto režimo barakas

bušlatas    -    viršutinis kiek ilgesnis kalinio drabužis, vatinis paltas

Skaityti daugiau: ŽODYNĖLIS