Į Laisvę 1971 53(90)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis .................................................. 2

Petras Daužvardis: Lietuva ir jos išlaisvinimas ................... 4

Antanas Musteiklis: Bėgome nuo hibridų ........................... 10

Petras Kisielius: 1941 metų sukilimo prasmės ieškojimas dabartyje  22

Žuvusiems dėl Lietuvos prisiminti ................................ 28

Pranas Padalis: Lietuva, už tave mirštu .......................... 36

Vytautas Vaitiekūnas: Raudonoji Kinija naujame vaidmenyje ........ 38

Aloyzas Baronas: Pravertas langas ................................ 50

Solidarumas su tauta ............................................. 59

Laisvinimo veiksniuose ........................................... 69

Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................. 79

Spauda, radijas, knygos .......................................... 86

“Į Laisvę” vedamieji ............................................. 95


PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1971 53(90)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Balsai apie vedamuosius

Naujas redaktorius įnešė techniškų pakeitimų, sumažinęs vedamųjų kiekį ir juos nukėlęs į numerio pabaigą. Gal būt tai padaryta norint paskutiniu akordu reziumuoti žurnalo turinį.

Jurgis Gliauda
‘Dirva” 1971.VIII.18

Puikus 1971 metų rugsėjo mėnesio numerio vedamasis — ‘‘Išbalansuota veikla”. Visų organizacijų vadovybių nariai turėtų jį perskaityti.

J. Petrutis
New York, N.Y.

Neskanu buvo skaityti ‘‘Į Laisvę” apžvalginį skyrių ‘‘Laisvinimo veiksniuose”. Panašų jausmą sukėlė ir vedamieji — perdaug probendruomeniški.

J. V.
J. A. V.

Bet vedamieji, Redaktoriau, mano menka galva, turėtų būti pradžioje, ne gale. Nes jie vedamieji, ir labai geri, ypač “Kvietimas į vienybę”.

Alė Rūta
Santa Monica, Calif.

Nesilankstoma draugams nei priešams

Aplamai, žurnalas (nr. 52/89 — red.) įdomus ir kitomis savo temomis, o ypač gerai parengta apžvalgine savo dalimi. Puslapiuose jaučiamas tvirtas žinojimas, kur einama ir ko siekiama. Nesilankstoma nei draugams, nei priešams, o žengiama pakelta galva.

"Draugo” kultūrinis priedas 1971.X.9

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

LIETUVA IR JOS IŠLAISVINIMAS

PETRAS DAUŽVARDIS

Redakcijos pastaba: Lietuvių Fronto Bičiulių Čikagos sambūrio vadovybės pakviestas, Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis 1968.XII.15 skaitė paskaitą. kurios tekstą prelegentas atsiuntė “Į Laisvę” redakcijai. Paskaitininko pareikštos mintys tuo metu buvo plačiai paskleistos lietuvių spaudoje, todėl “Į Laisvę” tos paskaitos nebespausdino. Dr. P. Daužvardžio toje paskaitoje pateikti faktai, pareikšti samprotavimai ir padarytos išvados turi išliekančios reikšmės, todėl su pagarba prisimindami 1971.IX.26 mirusį šį žymų valstybininką, gilų patriotą ir nepailstamą kovotoją dėl Lietuvos laisvės, paskaitos tekstą spausdiname ištisai. Savo paskaitai autorius davė tokį apibūdinimą: “mano žodis bus palyginamai trumpas ir rupus: faktinis, teisinis ir sugestyvinis. Jį tariu savo vardu — be viršininkų parėdymo ar tikrinimo”.

Tauta pavergta, valstybė okupuota

Lietuvos valstybė ir didžiuma lietuvių tautos yra nelaisvėje. Jų suvereninės ir žmogaus teisės yra pažeistos. Jos turi būti atstatytos. Lietuva turi būti išlaisvinta. Tam ji turi visas teises.

Lietuva yra jėga ir smurtu Sovietų Sąjungos okupuota bei aneksuota ir valdoma priešingai tarptautinei teisei ir lietuvių tautos nusistatymui bei valiai.

Skaityti daugiau: LIETUVA IR JOS IŠLAISVINIMAS

BĖGOME NUO HIBRIDŲ

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MUSTEIKIS

I

Į Laisvę 51 (88) numery (1971 gegužės mėn.) prof. dr. Antanas Maceina plačiai nagrinėja klausimą, nuo ko mes bėgome: nuo rusų ar nuo komunistų? Autorius baiminasi, kad pastaruoju metu komunizmas pradeda dilti mūsų sąmonėj — užleisdamas vietą rusiškojo imperializmo negandui. Kaip paprastai savo raštuose, Maceina patraukliai įveda skaitytoją į rūpimą problemą, pasiremia gausybe gerų autoritetų ir pagaliau logiškai prieina prie žinomos išvados, kad Lietuvą yra ištikę abu negandai, ir ji turi būti ne tik nerusiška, bet ir nekomunistinė. Savaime aišku, kad šią temą galima išplėsti į daugiatomius veikalus, tad ir mano dvylekis, nenuvertindamas mūsų vyresniojo bičiulio darbo, tikiuosi, jį papildys. (Autorių aš pavadinau vyresniuoju ir sugavau save besišypsant: pravartu būti jaunesniam, tik ir aš — kaip siekianti ir nesiekianti lygybės moteris — seniai jau nustojau savo amžiaus metus skaityti).

V(yresnysis) B (ičiulis) yra filosofas ir literatas; jo stiprybė — kas gilu ir gražu. Jo raštų grožiu aš visada žaviuosi, vadinas, mūsų skoniai sutampa. Bet man dažnai niežti prikibti prie to, kas yra gilu ir esminga. Ir ne tai, kad aš pasigesčiau gelmės ar esmės V B veikaluose. Anaiptol. Tik kad tie dalykai man atrodo kartais tiek atitraukti nuo realybės, tiek pakilę į padangę, kad paskęsta debesyse. Numanau, kad čia kalta mano specialybė. Filosofai žvelgia į apylinkės mišką, taip sakant, iš aukšto kalno ir suvokia bei apsprendžia jį iš bendro medžių vaizdo; socialinių mokslų mėgėjai, priešingai, pėstininkiškai iššniukštinėja tą mišką iš apačios, išskaičiuoja, surūšiuoja ir tik tada jį suvokia bei apsprendžia. Aš esu prisišliejęs prie pastarųjų. Tad jeigu kai kurie mano pastebėjimai skirsis nuo V B paskelbtųjų, tai bus daugiau priėjimo prie studijuojamo dalyko skirtybės, dažniausia nepaneigiančios pirmųjų, o tik metančios šviesą iš kitos kertės.

V B tiksliai pristato skaitytojui dvi sampratas, liečiančias rusiškumo ir komunistiškumo santykius. Tai banditų gaujos teorija ir iškabos teorija. Pagal pirmąją — komunistai esą tik banditų gauja, užpuolusi rusų tautą, plėšianti ir prievartaujanti; komunizmas — tai europietiški nuodai (Marksas nebuvo rusas). Pagal antrąją — visa kaltė atitenka rusų tautai, kuriai komunizmas tik iškaba, priedanga rusiškajam imperializmui vykdyti ir svetimas tautas surusinti. Abiejų teorijų autoriai yra filosofai, nors V B daugiur cituoja ir kitokius mokslininkus. Jis sukritikuoja šiaip — siaurai — suvoktą rusiškumo ir komunistiškumo problemą. Sustodamas ties valdžios ir masių santykiais priešrevoliucinėj Rusijoj, V B klausia, ar carinis režimas (dorinė lepra) “nebuvo ženklas, kad kažkas rusų tautos kūne nėra tvarkoje, jei šie raupsai galėjo prasiveržti ir įsigalėti visuose visuomenės sluoksniuose?” Ir prieina prie išvados, kad Rusijos valdanti klasė (kamarila) apėmė visą kraštą ir kad rusų emigrantų daromas skirtumas tarp režimo ir tautos bus “greičiau tik tuščias posakis, kuriuo norima pridengti rusų tautos atsakingumą tiek už caristinio režimo klaidas, tiek už dabartinio komunistinio režimo iškrypimus priespaudą” (13 p.). Iš kitos pusės, V B atmeta iškabos teoriją, nes “Rusijoje auga jau ketvirta karta visuotinėje komunizmo įtakoje ... Visas dvasinis, socialinis, politinis, meninis gyvenimas Rusijoje yra palenktas komunizmo principam” (16 p.). Man rodos, kad ir aš galiu būti laikomas vienu tų, kurie, V B žodžiais tariant, “ar čia mes nedarome kartais didžiulės klaidos”, kai neseniai periodinėje spaudoje parašiau: pradrėksk sovietinio žmogaus odą, ir atrasi rusą.

Skaityti daugiau: BĖGOME NUO HIBRIDŲ

Bėgome nuo teroro, PORA PASTABŲ

REDAKCIJOS PASTABA:

Prof. Antano Maceinos straipsnis “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę”, nr. 52/88) lietuvių spaudoje susilaukė gausybės atsiliepimų. Vargu kuris kitas straipsnis pastaruoju metu buvo taip plačiai vertintas, komentuotas, cituotas. Tai rodo, kad profesoriaus, dr. Gr. Valančiaus žodžiais sakant, “mintys aktualios ir įspėjimas laiku padarytas” (“Draugas”, 1971.VIII.10). Platų, studijinį prof. Antano Musteikio šiame numeryje spausdinamą straipsnį norime papildyti dviem trumpesniais pasisakymais:    rašytojo Jurgio Gliaudos “Bėgome nuo teroro” ir LFB JAV ir Kanados c. v. nario Vinco Akelaičio “Pora pastabų”.

Bėgome nuo teroro

A. Maceinos svarstymas “Nuo ko mes 'bėgom?” sustojo atokiau nuo pagrindinių šio numerio (“Į Laisvę” nr. 51/88) temų. Į klausimų sumą — ar mes apleidome tėvynę dėl rusų ar dėl komunistų baimės, tenka atsakyti ir trečia prielaida. Tai būtų atviras mūsų prisipažinimas, kad mes apleidome Lietuvą dėl okupacinio režimo teroro baimės. Gi režimo komponentai buvo režimo rėmėjai. Tai jie vykdė ir talkino terorui. Jų tarpe buvo nemaža lietuvių tautos narių, kurie savo teroro praktika nesiskyrė nuo importo. Savi teroro talkininkai buvo pavojingesni už importuotus budelius. Ir dabar neatitinka istorinei tiesai nuomonės, kad tik rusai, tik importuoti komunistai, kalti dėl tautos nelaimių. Jeigu nebūtų lietuviškų kvislingų ir ši okupacija būtų paviršutiniška, kaip tai buvo su carine okupacija, kuri ir per šimtmetį neįsismelkė į tautos sąmonę. Šitą istorinį faktą privalėtų įžvelgti kiekvienas, kas skubomis, dėl tariamos padėties realybės anksčiau puoselėjo satelitinės Lietuvos sampratą, dabar puoselėja utopiškų ryšių su kraštu teoriją.

Skaityti daugiau: Bėgome nuo teroro, PORA PASTABŲ

1941 METŲ SUKILIMO PRASMĖS IEŠKOJIMAS DABARTYJE

Prisiminimai ir svarstymai

PETRAS KISIELIUS

1941 metų lietuvių tautos sukilimas Lietuvos sukilimų istorijoje yra pats paskutinis sukilimas, ir vis prieš tą patį okupantą — rusą. Mūsoji tauta paskutiniųjų 700 metų laikotarpyje ilgiau trukusių okupacijų iš kitų kaimynų kaip ir neturėjo, išskyrus trumpalaikes, praeinamas okupacijas švedų ir pasaulinių karų metu — vokiečių. Tik mūsų kraujo pačios stipriausios kilties — prūsų sukilimas buvo vykdytas prieš vakarų kaimyną ir, jam nepavykus, prūsai kaip tauta išnyko iš istorijos.

Tradicinis ir nuožmiausias mūsų tautos priešas — rusai. Vadinamas jis dar “tautų kalėjimu”. Su baime reikia prileisti, kad jis ateityje gali tapti “tautų kapinynu”, nors ir šiandien jau Rusija yra kapinynas keliolikos, o gal ir kelių dešimčių milijonų svetimų tautų žmonių. Tad ne vieną kartą lietuvių tauta bandė išsiveržti iš šio kalėjimo, nežiūrint, kas buvo to kalėjimo sargas: caras ar raudonoji komuna.

Laisvės gedulas veiduose ir širdyse

Visi buvusieji mūsų tautos sukilimai mums yra labai reikšmingi: tai pati kilniausia lietuvio ir jo tautos istorijos dalis, tai pats švenčiausias žmogaus ir jo genties idealas — laisvė, tai pats didingiausias ir brangiausias būdas šią laisvę išlaikyti ir susigrąžinti, už ją numirštant. “Baisi yra tauta”, kalba Vaižgantas apie savąją tautą, “kuri žudo savo vaikus...” Baisi, taip, ne sau, o priešui.

Istorija žino, kad ne visos tautos tą laisvę yra vienodai branginusios ir ją gynusios. Ir štai kodėl jos tapo trąša kitoms tautoms bei valstybėms.

Kalbame apie paskiausiąjį tautos sukilimą. Daugumas esame jo dalyviai. Ir prisiminimai taip gyvi atmintyje.

Skaityti daugiau: 1941 METŲ SUKILIMO PRASMĖS IEŠKOJIMAS DABARTYJE

ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS PRISIMINTI

Partizaninėse kovose dėl Lietuvos laisvės po II pasaulinio karo kovos lauke žuvo per 30,000 lietuvių partizanų. Dar daugiau buvo sunaikinta kalėjimuose ir Sibiro koncentracijos stovyklose. Pagerbdami brangų žinomų ir nežinomų laisvės kovotojų atminimą, iš “Partizanų” knygos (kurios laida yra išsisėmusi) perspausdiname tos knygos redaktoriaus paruoštus rašinius apie Lietuvos partizanų vadą Juozą Lukšą ir iš užsienio į kraštą grįžusį kovojančiai rezistencijai talkinti Julijoną Būtėną. Tegu jų šviesūs pavyzdžiai saugo vyresniuosius nuo emigracinės dvasios rūdžių, o jaunuosius užsienio lietuvius uždega kovai ir aukai dėl Lietuvos laisvės atstatymo. — Redakcija.

JUOZAS LUKŠA, Lietuvos jaunimo tragiškos herojikos atstovas.

Juozas Daumantas, Kazimieras Skrajūnas, Skirmantas... ir tik po mirties jau žinomas tikrąja pavarde Juozas Lukša yra šios knygos (t. y. “Partizanai” — red.) autorius, tas pats, kuris buvo priverstas palikti universiteto auditoriją, išeiti į miškus, žygis po žygio virsti laisvės kovotojų sąjūdžio vadovaujančiu vyru, turėjusiu, pasak Burlitskio, visuotinai pripažintą autoritetą ir laikomas tautiniu herojų.

Kas nuvedė jį tuo keliu?

Lukša — vienas iš suvalkiečių ūkininkų, kuriuose stipri nepriklausoma dvasia, nenusilenkianti grasinimam ir represijom, lūžtanti, bet ne linkstanti, dinamiška pasipriešinimo akcijai, reikalaujanti save išpažinti viešai.

Juozas Lukša — su aiškiu gyvenimo kelio supratimu — su tautiniu, krikščionišku tikėjimu, pažintu, brandintu, praktikuotu gimnazisto metais nelegalioje moksleivių ateitininkų veikloje. Ana veikla jam daug davė. Davė idealistinius gyvenimo pagrindus ir pasiryžimą dėl jų kovoti ir aukotis. Davė jam gaires, pagal kurias jis matavo aplinkinio gyvenimo lūžius ir apsprendė savo reagavimą į juos.

Skaityti daugiau: ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS PRISIMINTI

MIŠKO BROLIŲ KAPAI

Jų kapų papėdėje laukinės
Uogos sirpsta ašarų lašais
— 
Tik pridėki pirštą prie tėvynės, 
Kad pajustum, kiek jos daug, o tau mažai.
Tik priglauski širdį prie jos ilgesio,
Išplėstų akių nedenk ranka,
Kad apaktum nuo to grumsto spindesio,
Sutrupėjusio po kadugio šaka,
Kad ir vėl stebuklu praregėtum,
Vos palietęs jų akių duobes... 
Štai
skaičiuok mirties delne kaulėtam
Tūkstančio vardų amžinybes.

Kazys Bradūnas
 (Iš premijuoto rinkinio “Donelaičio kapas”)

LIETUVA, UŽ TAVE MIRŠTU

Dr. Prano Padalio žodis, pasakytas 1949 m. Marianapolyje

Antrojo pasaulinio karo metu Flossenbuerge (Bavarijos miestelis Vokietijoje) veikė koncentracijos stovykla, kurioje tarp kitų tautybių asmenų naciai nužudė 2480 lietuvių. Urna su žuvusiųjų pelenais 1949 buvo atgabenta į Ameriką ir dabar saugojama Marianapolio (Thomson, Conn.) vienuolyno koplyčioje. Pagerbiant žuvusiuosius, Marianapoly kalbą pasakė prof. dr. Pranas Padalis-Padalskis, kuris 1971.IV.5 mirė Detroite. Pagerbdami šio tauraus lietuvio šviesų atminimą, spausdiname jo Marianapoly pasakytą kalbą. Daugiau apie prof. Praną Padalį bus rašoma sekančių metų “ĮLaisvę” numeriuose — Redakcija.

Du tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt vyrų ir moterų, jaunų ir senų. Visi jie — Lietuvos vaikai. Visi jie pureno Lietuvos žemelę, laistė ją savo prakaitu, mylėjo ją. Visi jie gyveno savo šeimose, džiaugėsi savo sodybomis, tėviškės dirvomis ir pievomis. Visi jie — mūsų broliai ir sesės lietuviai. Ir visų jų šioj žemėj jau nebėra. Jie mirė ne savo mirtimi ir ne savo žemėje. Juos sušaudė, pakorė, badu ar vėzdu išžudė budeliai naciai. Jų mirties vieta — Flossenbuergo koncentracijos stovykla, viena iš žmonių žudyklų, kurių buvo pilna hitlerinėje Vokietijoje ir kokių tebėra tūkstančiai bolševikinėje Rusijoje.

Jie, 2480 lietuvių, kurių mums šventus kaip relikvija palaikus — pilkus pelenus — šiandien pagerbiam, žuvo todėl, kad jie buvo lietuviai. “Už gilią Tėvynės meilę ir Lietuvos laisvę”, tai žodžiai įrašyti paminklinėj lentoj, kurią praėjusią vasarą jiems pagerbti pastatė tremtiniai tame pačiame Flossenbuergo mirties slėny. Jie nužudyti todėl, kad šventai vykdydami lietuvio priesaiką atsisakė nusilenkti okupantui ir būti vergais. Jie mirė sukaustyti grandinėmis, bet visa savo būtybe laisvi lietuviai.

Skaityti daugiau: LIETUVA, UŽ TAVE MIRŠTU

RAUDONOJI KINIJA NAUJAME VAIDMENYJE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Napoleonas kartą paklaustas, ką galvojąs apie Kiniją, atsakęs, kad Kinija mieganti ir Europai tai labai naudinga, nes, kai ji atsibusianti, Europai ir pasauliui būsią didelių rūpesčių.

Savo plotu ir gyventojų kiekiu Kinija rikiuojasi į pačius pasaulio didžiūnus. Kinijos plotas 3.7 mil. kvad. mylių (9.6 mil. kvad. km.) ir apie 800 mil. gyventojų. Palyginimui: Jungtinių Valstybių plotas 3.6 mil. kv. mylių (9.3 mil. kv. km.) ir 220 mil. gyventojų; Sovietų Sąjungos drauge su okupuotais kraštais plotas 8.7 mil. kv. mylių (22.4 mil. kv. km.), 241 mil. gyventojų; Japonijos plotas tik 142.8 tūkst. kv. mylių (365.5 tūkst. kv. km.) ir per 102 mil gyventojų; Indijos plotas 1.2 mil. kv. mylių (2.2 mil. kv. km.) ir apie 540 mil. gventojų.

Per praėjusius tris šimtmečius Kinijos santykius su kitomis valstybėmis daugiausia lėmė kaimynų ir kitų didžiūnų imperialistinė ekspansija, visiškai nesiskaičiusi su Kinijos žemių integralumu ar sutartų sienų neliečiamumu, ar apskritai su Kinijos teisingais interesais. Šimtmečiais trukęs Kinijos prievartavimas, pažeminimas, išnaudojimas neabejotinai bus įspaudęs tam tikras žymes kinų charakteryje ir pačiai Kinijos politikai bus suteikęs įtarumo, prisitaikėliškumo, slapukiškumo, intrigantiškumo bruožų.

Šiandieną Kinija jau atsibudusi. Pasaulio dėmesys Kinijai akivaizdus. O kadangi pasaulio didžiūnų “klube” yra raudonoji Kinija, jos vaidmens poveikis tarptautinei raidai juo labiau kelia susidomėjimą. Ko tad galima tikėtis iš raudonosios Kinijos naujame vaidmenyje?

Skaityti daugiau: RAUDONOJI KINIJA NAUJAME VAIDMENYJE

PRAVERTAS LANGAS

(Ištrauka iš Aloyzo Barono premijuoto romano “Vėjas lekia lyguma”)

RAŠYTOJAS ALOYZAS BARONAS, parašęs per 20 knygų: 2 humoristinių eilėraščių rinkiniai (dr. S. Aliūno slapyvardžiu), 2 apysakų knygos vaikams, 2 istorinio pobūdžio knygos, kitos — romanai ir novelių rinkiniai.

Romanas ‘‘Lieptai ir bedugnės” laimėjo “Draugo” romano konkursą, romanas “Trečioji moteris” — korp. Giedros literatūros premiją. Abu premijuoti romanai išversti į anglų kalbą — “Footbridges and Abysses” ir “The Third Woman” — susilaukė (ypač pirmasis) labai gero amerikiečių kritikų įvertinimo. Dalyvavo abejose lietuvių novelių anglų kalba antologijose. Al. Baronas yra vienas iš “Draugo” redaktorių, buv. Liet. Rašytojų D-jos pirm.

Šiame “Į Laisvę” numeryje spausdiname ištrauką iš Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio 1971 premijuoto romano “Vėjas lekia lyguma”.

Buvo pirmadienis, tamsi gruodžio naktis. Tik šešetas dienų prieš tamsiausią naktį ir po to turėjo pradėti ilgėti diena, nekalbant, kad taip pat netrukus turėjo gimti šėtono nugalėtojas Kristus. Puikiai Šeštokas prisiminė prieš porą dienų klojime laikytas pamaldas, kur jaunas, sauso veido kunigėlis kalbėjo:

— Advento laikotarpis, ir tenka budėti su ginklu, kad Kristaus atėjimo galėtų ramiai laukti Marija. Ir paskui, kad jis savo lopšely galėtų ramiai miegoti. Ne, šūviai neprikels jo iš miego, nes tai šūviai, kad jis galėtų miegoti, kai šėtonas verčia pakelės kryžius, griauna altorius ir žudo Dievo vietininkus ir jo žodžio skelbėjus. Šie šūviai ir mūsų mirtys yra dovanos šalia suneštų aukso ir smilkalų ir sukrešėję kraujo gabalai kvepia stipriau už mirą. Šėtonas yra amžinas, bet jo triumfas laikinas, ir mūsų mestų granatų sprogimas Kristui leis ilsėtis, nes jis žinos, kad naujųjų laikų Erodas mongolo pavidalu neateis su durtuvu ir jo nenužudys. Mūsų kova šventa ir istorija tai įrašys savo knygose.

Skaityti daugiau: PRAVERTAS LANGAS

ŽVILGSNIAI Į ĮVYKIUS IR SPAUDĄ

SOLIDARUMAS SU TAUTA

•    Partizanai dar tebekalinami

•    “Grąžinkite Lietuvai nepriklausomybę”

•    Sovietų šnipas Ričardas Vaigauskas

•    Talentingo lietuvio netekus

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

•    Informacijos problemas ryškinant

•    Lietuvių Bendruomenės, spaudos ir radijo dienos

•    Žygis, paskelbtas prieš dvejus metus

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

•    Į ketvirtąjį kovos dėl laisvės dešimtmetį

•    Aštuonioliktoji studijų savaitė Vokietijoje

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

•    Rezistencijos akimirkos Lietuvoje

•    Klerikalizmas Lietuvoje

•    Paleckiui išlaisvinta, Chruščiovui aneksuota

•    “Nepriklausoma Lietuva” už nepriklausomą Lietuvą

“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI

PARTIZANAI DAR TEBEKALINAMI

SOLIDARUMAS SU TAUTA

“Į Laisvę” nr. 47-48 numeryje buvo paskelbtos dar dabar tebekalinamų laisvės kovotojų šešios pavardės, kurias bolševikinėje “Tiesoje” 'buvo paminėjęs sovietinis žurnalistas Vyt. Miniotas, — tai Petras Paulaitis, Antanas Kavaliauskas Petras Paltarokas, Jonas Steikū-nas, Vincas Pupelis ir Balys Gajauskas.Rusų emigrantų leidžiamas “Posiev” žurnalas 1971 m. vasario mėn. numeryje įdėjo visų trijų partizanų — fil. dr. P.Paulaičio, P. Paltaroko ir B. Gajausko portretus, kuriuos stovykloje padarė kalinamas rusų dailininkas Jurij Ivanov. Tuos portretus iš Sovietų Sąjungos slapta išgabeno italų organizacija “Europa Civiltà”. Šie buvę partizanai kalinami Mardvos (Mordovijos) sovietinėje respublikoje, koncentracijos stovykloje Z. Ch. 385, septynioliktame skyriuje, vadinamoje “Ežerų” stovyklų grupėje.

Milane leidžiamas žurnalas “Rus. sia Christiana” iš slaptosios rusų pogrindžio spaudos “Samizdat” pranešimų skelbia, kad minėtoje stovykloje buvo kalinami dar du buvę partizanai: Juozas Lankauskas, gim. 1913, pasmerktas koncentracijos stovyklon 19-kai metų, pasikorė 1969.XII.18 ir Jonas Stankevičius, gim. 1902 m., stovykloje mirė 1969 metų gruodžio mėnesį. Tą pačią žinią pakartojo ir jau minėtas žurnalas “Posiev”.

Skaityti daugiau: PARTIZANAI DAR TEBEKALINAMI

“GRAŽINKITE LIETUVAI NEPRIKLAUSOMYBĘ”

1971 m. gegužės mėn. 20 d. Vilniaus teisme pareiškė Simas Kudirka

Jaunas lietuvis jūrininkas, apie kurio bandymą iš rusų vergijos pabėgti, nušokant ant amerikiečių laivo “Vigilant”, buvo rašyta “Į Laisvę” nr. 50 (87), buvo teisiamas sovietų teismo Vilniuje 1971 m. gegužės 17 - 20 d. d. “Washing-ton Post” korespondentas Paryžiuje Anatole Shub slaptais kanalais gavo Simo Kudirkos teisme apsigynimo kalbą, kuri buvo paskelbta visuose didžiuosiuose Amerikos laikraščiuose, perduota radijo ir televizijos programose ir paskleista visame pasaulyje didžiųjų spaudos agentūrų.

Teismui pirmininkavo Misiūnas, kaltino prokuroras Petrauskas, o jo ginti buvo paskirtas advokatas Gavronskis. Kudirka gynėjo atsisakė:

“Jei Gavronskis yra garbingas žmogus ir gins mane pagal savo sąžinę, tai jis sau pakenks, o jei nebus garbingas ir vaidins antro prokuroro vaidmenį, kaip dažnai esti politinėse bylose Lietuvoje, tada man užtenka ir vieno prokuroro”.

(Teisėjas Misiūnas, apie 40 metų amžiaus, režimui ištikimas sovietų teisininkas, skiriamas ypatingoms byloms, kuriose sovietų saugumas sprendimus padaro iš anksto. Jis, pav., pirmininkavo “teismui”, kuriame už akių buvo teisiamas buv. Balfo reikalų vedėjas a. a. kun. Lionginas Jankus — L. M.).

Skaityti daugiau: “GRAŽINKITE LIETUVAI NEPRIKLAUSOMYBĘ”

SOVIETŲ ŠNIPAS RIČARDAS VAIGAUSKAS

1971 m. spalio 7 Čikagoje išeinąs “Draugas” paskelbė tokią žinutę:

“Britų vyriausybė paskelbė sąrašą sovietų agentų, kurie užsimaskavę kitokiais titulais, rinko karines ir ūkines žinias ir organizavo sabotažo veiksmus. Tarp tų vardų yra ir tokia pavardė ir charakteristika: Richard K. Vaigauskas, KGB agentas, dirbęs Amerikoj Jungtinių Tautų sekretoriate nuo 1960 iki 1963”.

Vėliau tas pats dienraštis paskelbė žinutę, kad apie Ričardą Vaigauską buvo jau prisiminta “Į Laisvę” 1971 m. gegužės mėn. numeryje, laiškų skyriuje (žiūr. “Į Laisvę” nr. 51 - 88, 2-3 psl. - red.).

Iš patikimų šaltinių patirta, kad Ričardas Vaigauskas, kilęs iš Telšių apskričio, buvo vos keliolikos metų vyrukas, kai rusų kariuomenė 1940 m. okupavo Lietuvą. Už muštynes ir vagystes jau buvo turėjęs reikalų su policija. Komunistams perėmus į savo rankas valdžią, Vaigauskas savanoriškai pasisiūlė jų tarnybon, šnipinėjo savo draugus, kaimynus ir pažįstamus ir netrukus tapo tikru NKVD agentu.

Ruošiant 1941 metų deportacijas, jam buvo patikėtas galutinis savo apylinkės išvežamųjų sąrašų sudarymas. Birželio 13-15 d. d. važinėjosi sunkvežimiais su rusų kareiviais ir dalyvavo žmonių areštuose ir trėmimuose.

Skaityti daugiau: SOVIETŲ ŠNIPAS RIČARDAS VAIGAUSKAS

TALENTINGO LIETUVIO NETEKUS

1970 m. spalio 8 okupacinės valdžios slaptoji policija Vilniuje suėmė ir sunaikino vieną gabiausių jaunosios kartos lietuvių mokslininkų — kalbininką, Vilniaus universiteto profesorių dr. Joną Kazlauską.

Norėdami “Į Laisvę” skaitytojus plačiau supažindinti su prof. Kazlausko asmeniu ir mokslo darbais, perspausdiname iš 1970 metų gruodio mėn. “Pergalės” žurnalo Kazlausko bendradarbio lituanisto Bronio Savukyno straipsnį — Redakcija.

Vis dar sunku apsiprasti su faktu, kad šių metų spalio 8 d., būdamas pačiame kūrybinių jėgų brandume, tragiškai mirė vienas žymiausių lietuvių kalbininkų — Vilniaus Valst. V. Kapsuko universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius, filologijos daktaras Jonas Kazlauskas. Neišsakomai skaudi nelaimė ištiko lituanistikos mokslą ir ne tik jį — Jono Kazlausko mirtis yra didelis nuostolis baltistikai ir indoeuropeistikai. Lietuvių kalbotyra neteko vieno talentingiausių, darbščiausių ir perspektyviausių tyrinėtojų. Universiteto Lietuvių kalbos katedra — energingo, didelės lingvistinės erudicijos profesoriaus, žurnalas “Baltistica” — atsakingojo redaktoriaus, vieno savo steigėjų ir ugdytojų, kurio rūpestis ir triūsas daugiausia pasitarnavo, kad šis leidinys prilygtų rimčiausiems lingvistiniams žurnalams. Lietuvių tauta neteko sūnaus, komunistų partijos nario, visą savo trumpą, bet kūrybinės įtampos kupiną gyvenimą paskyrusio kilniam tikslui — gimtosios kalbos kuo gilesniam pažinimui, kuris, kaip suprato velionis, yra viena stautos savimonės faktorių.

Skaityti daugiau: TALENTINGO LIETUVIO NETEKUS

Su jaunimu į lietuvišką ateitį

Visų mūsų akys krypsta į jaunimą. Ir suprantama kodėl: jis užima vyresniųjų vietas, perima jų dirbamus darbus, kuria naują ateitį. Mums rūpi, kad ši ateitis būtų lietuviška ir atitiktų tuos siekimus, kuriais gyveno bei sielojosi mūsų tautos pirmtakai, ugdydami tautinę sąmonę, kurdami tautinę kultūrą, organizuodami savą valstybę. Tad ir mūsų jaunimas turės tęsti kovą už Lietuvos laisvę ir apsispręsti už svetur gyvenančio lietuvio išlikimą savo tautoje.

Skaityti daugiau: Su jaunimu į lietuvišką ateitį

INFORMACIJOS PROBLEMAS RYŠKINANT

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

DR. PETRAS DAUŽVARDIS, LIETUVOS GENERALINIS KONSULAS ČIKAGOJE, mirė 1971.IX.26. Buvo gimęs 1895.IX.16 Latvijoje; augo Rokiškio apskrityje, Amerikon atvyko 1914. Teisių daktaro laipsni gavo John Marshall teisių mokykloje. Konsularinėje tarnyboje dirbo nuo 1925.

Mirtis iš kovos dėl Lietuvos laisvės fronto išjungė vieną iš pačių žymiųjų tos kovos vadų ir vieną iš narsiųjų kovotojų. Dr. P. Daužvardis savo oficialia pozicija, asmenišku pavyzdžiu, gyvu ir spausdintu žodžiu stiprino savuosius, informavo ir kovai prieš Lietuvos pavergėją telkė svetimuosius.

Dr. P. Daužvardis Lietuvos laisvės problemas svarsto ir atsakymų ieško šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinamame straipsnyje “Lietuva ir jos išlaisvinimas”.

K. Petkaus straipsnio papildymai ir patikslinimai

Lietuvos bylos kėlimo ir gynimo laisvųjų tarpe klausimas yra šimtus kartų keltas, nagrinėtas ir diskutuotas mūsų spaudoje, veiksnių ir kitų grupių suvažiavimuose bei eiliniuose lietuvių susirinkimuose. Tą klausimą bandžiau kiek pilniau paliesti “Į Laisvę” žurnalo 1970 metų spalio mėnesio numeryje (žiūr. “Į Laisvę”, nr. 49/86 — “Lietuvos bylos kėlimas ir gynimas laisvųjų tarpe”, 4-13 pusl.). Tame straipsnyje daviau eilę sugestijų bei nurodymų, kaip visas šis reikalas turėtų būti įstatytas į tinkamas vėžes. K. Petkus (slapyvardis? - L. V.) bando savo straipsnyje (žiūr. “Į Laisvę” nr. 52/89 — “Informacijos problema Lietuvos laisvinime”, 30 - 41 pusl.) vėl pažiūrėti į šią problemą iš visų pusių ir rasti jai sprendimą. Atrodo, kad vienu kitu klausimu K. Petkus, rašydamas savo minėtą straipsnį, neturėjo pakankamai davinių ir “paslydo”. Mėginsiu jo tuos “paslydimus” atitaisyti, netikslumus patikslinti ir vieną kitą jo paties prieštaravimą pačiam sau nurodyti.

Skaityti daugiau: INFORMACIJOS PROBLEMAS RYŠKINANT

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS, SPAUDOS IR RADIJO DIENOS

Pirmąjį LB spaudos ir radijo darbuotojų suvažiavimą savo vasarvietėj sukvietė prieš ketvertą metų PLB valdybos buv. pirmininkas a. a. Juozas Bachunas. Anot Stasio Barzduko, PLB valdybos dabartinio pirmininko, tada buvo susitikta, pasikalbėta, pabendrauta, ir tai daugeliui patikę. Panašus suvažiavimas, ketvirtas iš eilės, buvo sušauktas ir 1971 metais. Jis įvyko rugsėjo mėnesio 18 - 19 dienomis Tabor Farmoje (Michigan, JAV), kurią dar prieš J. Bachuno mirtį perėmė Valdas Adamkus, šiam suvažiavimui PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas dr. A. Butkus davė gana iškilmingą vardą, pavadindamas jį LB, spaudos ir radijo dienomis.

Suvažiavimo dalyviai

Tabor Farm vasarvietė yra gana nuošali vieta. Praleisti atostogas ten — puiku, bet ją siekti tik porai dienų — sunku. Ypač nepatogu tiems, kurie keliauja lėktuvais. Minėto suvažiavimo dalyvių skaičius buvo gan ribotas — tik apie 50. Dalyvavo penki PLB valdybos nariai: pirm. St. Barzdukas, dr. A. Butkus, dr. H. Brazaitis, dr. A. Nasvytis ir A. Gailiušis. Kanados LB atstovavo pats valdybos pirm. dr. S. Čepas. Suvažiavime nesimatė nė vieno JAV-bių LB Tarybos prezidiumo nė centro valdybos nario. ALT-bos vykdomajam komitetui atstovavo K. Kleiva. Iš galimų 24 radijo programų vadovų tedalyvavo tik 3. Iš redaktorių ar leidėjų suvažiavime dalyvavo: kun. J. Vaišnys, S. J. (“Laiškai Lietuviams”), kun. Pr. Gaida (“Tėviškės žiburiai”), M. Gudelis ir A. Pužauskas (“Naujienos”), A. Kučys (“Varpas”), V. Šimkus (“Laisvoji Lietuva”), A. Juodvalkis (“Dirvos” bendradarbis). Kiti laikraščiai ir žurnalai savo atstovų į suvažiavimą neatsiuntė. Niekas neatstovavo VLIK-ui. Suvažiavime dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės Washingtone patarėjas dr. S. Bačkis ir Baltimorės (Maryland) arkivyskupijos informacijos vedėjas kun. K. Pugevičius. Visi kiti dalyviai — be titulų, svečiai.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS, SPAUDOS IR RADIJO DIENOS

ŽYGIS, PASKELBTAS PRIEŠ DVEJUS METUS

Kur nužygiuota?

Septintajame Amerikos Lietuvių kongrese Detroite 1969 m. Amerikos Lietuvių Tarybos valdybos narys dr. Kazys Šidlauskas (politine priklausomybe krikščionis demokratas, ALT-boje atstotaująs kažkokiu būdu ALT Sandarai) kongreso dalyviams pristatė paruoštą planą, kuris kongreso darbų leidinyje aptartas kaip “Naujas žygis Lietuvos laisvinimo byloje”.

Dr. K. Šidlauskas kalbėjo:

“Prieš šį Amerikos Lietuvių Kongresą, ALT Valdyba yra svarsčiusi ir savo principinį pritarimą davus planui, kuriuo būtų siekiama pravesti JAV Kongrese Užsienio Paramos įstatymo papildymą, kad būtų įsteigta atskira, tik JAV prezidento kontroliuojama federalinė įstaiga Baltijos tautų bylai propaguoti, kurią būtų siūloma pavadinti “Baltic Countries Freedom Ad-ministration”... šiai įstaigai turėtų būti leista teikti materialinę paramą ir atskiroms egzilų bei kitokioms organizacijoms, kurios siekia išlaikyti aukštumoj savo kilmės pavergtų gyventojų dvasią ir stiprinti jų išsilaisvinimo viltis...”

Skaityti daugiau: ŽYGIS, PASKELBTAS PRIEŠ DVEJUS METUS

Į KETVIRTĄJĮ KOVOS DĖL LAISVĖS DEŠIMTMETĮ

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

DR. PRANAS PADALIS - PADALSKIS, miręs 1971.IV.5. šiame “Į Laisvę” numeryje spausdiname jo 1949 pasakytą kalbą “Lietuva, už tave mirštu”.

 (Penkioliktoji JAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio savaitė Dainavoje)

Amerikos ir Kanados Lietuvių Pronto bičiuliai ir svečiai ketvirtąjį kovos dėl Lietuvos laisvės dešimtmetį sutiko studijų ir poilsio stovykloje Dainavoje rugpiūčio 8-15 d. d. politinių, kultūrinių ir mokslinių klausimų nagrinėjimu, lietuviško gyvenimo sklaida ir organizaciniais pasitarimais.

Vėliavos pakėlimu stovyklą oficialiai atidarė JAV ir Kanados LFB centro valdybos pirmininkas J. Mi-konis. Jo pakviestas žodį tarti “Į Laisvę” redaktorius J. Kojelis pastebėjo, kad šuoliu nuo “Vigilant” laivo Simas Kudirka pasauliui dramatiškai atskleidė pavergto lietuvio tragediją, apsigynimo kalba sovietų teisme — pavergtos Lietuvos tragediją.

Tą pačią dieną vakare žurnalistas, buv. “Į Laisvę” redaktorius Stasys Daunys kalbėjo tema “Kinija ir tarptautiniai santykiai”. Operuodamas faktais, prelegentas pavaizdavo praėjusių metų tarptautinės politikos slinktį, kurioje Sovietų Sąjunga patyrė visą eilę nesėkmių. Nixono iniciatyva į tarptautinės politikos areną išvesti raudonąją Kiniją gali laisvėjimu atsiliepti rusų pavergtose tautose. Diskusijose buvo paliestas klausimas, ar Lietuvos laisvinimo veiksniams verta ieškoti kontaktų su komunistine Kinija. Studijų moderatorius prof. A. Klimas, “Lituanus” žurnalo vyr. redaktorius, painformavo, kad į raudonąją Kiniją siunčiama 25 “Lituanus” egzemplioriai.

Skaityti daugiau: Į KETVIRTĄJĮ KOVOS DĖL LAISVĖS DEŠIMTMETĮ

SVEIKINIMAS PROF. JUOZUI BRAZAIČIUI

JAV ir Kanados LFB penkioliktosios studijų ir poilsio stovyklos dalyviai Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje 1941 metais ministerio pirmininko pareigas ėjusiam prof. Juozui Brazaičiui pasiuntė tokį sveikinimą:

Didžiai mielas Profesoriau,

Penkioliktoje Kanados ir Lietuvių Fronto Bičiulių stovykloje DAINAVOJE, prisimindami 1941 metų birželio mėnesį sėkmingai įvykdytą lietuvių tautos sukilimą prieš bolševikinę okupaciją ir sukilime sudėtas aukas, sveikiname Jus, mielas Profesoriau, Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje anose dienose prisiėmusį labai sunkias pareigas ir jas sąžiningai bei apdairiai ėjusį, kol naujasis okupantas tos vyriausybės veiklą nutraukė. Visą trisdešimt metų nuo ano lietuvių tautai reikšmingo įvykio Jūs pasiaukojančiai skyrėte prarastai Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei atstatyti.

Šia proga linkime Jums, Profesoriau, sveikatos, ištvermės ir Dievulio globos. Laisvės kova dar nebaigta. Jūsų žodžių, nurodymų ir patarimų Lietuvių Fronto Bičiuliai iš Jūsų visada tikisi ir laukia.

 

AŠTUONIOLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE

Liepos 18 - 25 d. d. Katalikų akademijos namuose prie Stuttgarto (Vokietijoje) įvyko Europos lietuvių XVIII studijų savaitė, gausi paskaitomis, spaudos, meno, pašto ženklų, foto, lietuviškos tautodailės ir gintaro dirbinių parodomis bei koncertais.

Pagrindinės paskaitos:

Dr. A. Gerutis iš Berno (Šveicarijos) kalbėjo tema “Sovietinimo ir rusinimo padariniai Lietuvoje” ir priėjo išvados, kad rusinimas pavojingesnis už sovietinimą.

Stasys Lozoraitis, jr., Lietuvos atstovas prie šv. Sosto, paskaitoje “Lietuvos situacija naujojo dešimtmečio angoje” dėstė, kad Lietuvos ateičiai daug reikšmės turės bendroji tautybių Sovietų Sąjungoje problema ir didelis technologinis atsilikimas. Taip pat pareiškė įsitikinimą, kad ateinantis dešimtmetis atneš daug pasikeitimų, paliečiančių ir Lietuvos likimą.

Dr. Vytauto Vardžio,Oklahomos (JAV) universiteto profesoriaus, paskaita “Lietuva ir išeivija” bus spausdinama “Į Laisvę” žurnale.

Dr. Zenonas Ivinskis, Bonnos (Vokietija) universiteto profesorius, paskaitoje “Lietuva ir žydai istorijos šviesoje” padarė Lietuvos žydų istorinę apžvalgą. (Kiek žinoma, paskaita bus atspausdinta “Aiduose”).

Skaityti daugiau: AŠTUONIOLIKTOJI STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE

REZISTENCIJOS AKIMIRKOS LIETUVOJE

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

 (Iš spaudai paruoštos knygos “Dabarties kankiniai”)

Mato Raišupio knygoje “Dabarties kankiniai”, kuri turi pasirodyti šiais metais, plačiai pavaizduojamas Katalikų Bažnyčios persekiojimas okupuotoje Lietuvoje, pradedant 1944 metų rudeniu, baigiant kun. A. Šeškevičiaus byla 1971. Čia aprašomas 800 Lietuvos kunigų likimas, jų tarpe 150 biografijų vyskupų ir kunigų, kurie buvo nužudyti, mirė kalėjimuose ar Sibire, o taip pat tikinčiųjų persekiojimas ir jų pasipriešinimo faktai — Redakcija

1946 m. suėmus ir išvežus iš Telšių vysk. V. Borisevičių, jo pagelbininkas vysk. P. Ramanauskas ėmė valdyti vyskupiją. Savo pamoksluose, sakytuose kas sekmadienį Telšių katedroje, kur rinkosi tikintieji iš visų vyskupijos vietų išgirsti savo ganytojo balsą, jis aiškino, kad jie turi tvirtai laikytis savo tikėjimo tada, kai neturės vyskupų. Netrukus ateis laikas, sakė, kada Viešpats pašauks pas save visus savo ištikimuosius tarnus — kunigus. Bažnyčios bus uždarinėjamos. Tada tikintieji patys turi krikštyti savo vaikus, patys juos mokyti tikėjimo tiesų, mirštančius parengti paskutinei valandai. Tikintieji, klausydami vyskupo žodžių, verkdavo balsu.

1946 m. gruodžio mėn. vieną šaltą rytą pasklido gandas, kad milicija apsupo katedrą, laukdama išeinant vyskupo jį suimti. Susirinko prie bažnyčios minia, bet ji buvo bejėgė. Kai tik vyskupas po Mišių išėjo iš bažnyčios, milicininkai jį apsupo ir pareiškė areštuoją, grasindami šauti, jei vyskupas bandytų bėgti. Jis buvo vienplaukis, be palto. Virve surišo jam rankas užpakalyje ir, įsodinę į automobilį, nuvežė nežinion. Teisiamas 1967 m. balandžio mėn. po "prisipažinimų” buvo nuteistas ilgiems metams į Sibiro sunkiųjų darbų stovyklą.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS AKIMIRKOS LIETUVOJE

KLERIKALIZMAS LIETUVOJE

Okupuotoj Lietuvoj 1970 Mokslų akademija išleido istorikės Aldonos Gaigalaitės knygą “Klerikalizmas Lietuvoje 1917    -    1940”. Tiražas 3000 egz. Aldona Gaigalaitė, g. 1927 Pakruojo vals., 1950 baigusi Vilniaus Pedagoginį institutą, nuo 1951 dirba Mokslų akademijoj (Istorijos institute). Partijai priklauso nuo 1957.

Jau nekalbant apie okupuotos Lietuvos tiksliuosius mokslus ir mokslininkus, ir visi humanitariniai mokslai ir mokslininkai yra pajungti okupanto tikslų tarnybai. Ypač kietai yra okupanto tikslų tarnybai pajungta Lietuvos istorija. Lietuvos istorijos faktai tegalimi aiškinti taip, kaip reikalauja okupanto interesai. Kaip tie senosios Kinijos mandarinų vaikai, kurių kojos buvusios apaunamos tokiais batais, kad negalėtų augti, taip ir okupuotos Lietuvos istorikai okupanto yra apauti Kremliaus gamybos Lietuvos istorijos interpretavimo “batais”. Ir vis tiek kuriame Lietuvos istorijos tarpsnyje lietuvis istorikas bevaikštinėtų, jo istorinė interpretacija visada bus kremliška. Todėl kiekvienas okupuotoj Lietuvoj išėjęs istorinio turinio veikalas primena prieš kelerius metus pasaulį sujaudinusias talidomido vaisto aukas — degeneruotus naujagimius.

Skaityti daugiau: KLERIKALIZMAS LIETUVOJE

PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA

Vos prieš metus Vakaruose pasirodė Chruščiovo memuarai, kai štai pats jų autorius pasimirė, menkai tenuneigęs jų autentiškumą. Jei ne jo mirtis, tai tas nuneigimas tebūtų paprasta prisiekusio komunisto ištikimybė Lenino patarimui: “du žingsnius į priekį, — vieną atgal”. Taigi, paneigdamas ar nepaneigdamas, jis bandė žengti žingsnį atgal, kai širdies ataka 1971 m. rugsėjo 11 sustabdė visus kitus žingsnius.

Lietuvą ir kitas dvi Baltijos valstybes liečiančius pasisakymus Chruščiovo memuaruose verta paskaityti visiems: Antanui Snieškui Vilniuje, visiems jo draugams kvislingams, darbo liaudžiai, inteligentijai ir ypač spaudos žmonėms, šiapus ir anapus.

Netenka abejoti, kad koks nors “samizdat” su Chruščiovo prisiminimais supažindina “laisviausio ir demokratiškiausio krašto pasaulyje” piliečius, tarp jų ir lietuvius, o buržuazinių leidyklų leidiniai paplitę kapitalistiniame pasaulyje.

Įdomiausia, kad pats Chruščiovas Lietuvos pavergimo nevysto į nekaltą “išlaisvinimo” rūbelį. “Khrushchev Remembers”, Ban-tom edition, 1971 (tai jau devinta šios knygos laida), pradedant 155 puslapiu, jis vartoja vis besikartojantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos terminą. Kaip vodka gardžiuojasi Chruščiovas Baltijos valstybių aneksija, kuri “reiškė mūsų teritorijos ribų išplėtimą, mūsų gyventojų padidinimą, mūsų sienų sustiprinimą, įsigijimą plataus Baltijos jūros pakraščio... mūsų gynybos pozicijų pagerinimą” ir Leningrado apsaugą, dėl ko vėliau buvo įsivelta į karą su Suomija, kur raudonoji armija pademonstravo visą savo ištižimą.

Skaityti daugiau: PALECKIUI IŠLAISVINTA, CHRUŠČIOVUI ANEKSUOTA

“NEPRIKLAUSOMA LIETUVA” UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ

Kanados lietuvių savaitraščiui 30 metų

“Nepriklausoma Lietuva” pradėta leisti 1941 m., t. y. kaip tik tada, kada mūsų tėvynę Lietuvą užgriuvo didžiosios bėdos:    pirmoji bolševikų okupacija, paskiau — raudonoji nacių okupacija, pagaliau, reikalams permainingai pakrypus, Lietuvą ir vėl slegia sunki bolševikinė okupacija.

Per tą laiką ir šis Kanados lietuvių laikraštis, “Nepriklausoma Lietuva”, daugelį kartų keitė savo formatą, išleidimo laiką, redaktorius, bet turiniu ir linija niekad nenukrypo nuo savo užsibrėžto tikslo — kovos už Lietuvos išlaisvinimą ir už ištikimybę Kanadai.

Iš pradžių šis laikraštis išeidavo gana retai — netgi tik kartą per du mėnesiu, vėliau — kas mėnesį, o padidėjus Kanadoj lietuvių skaičiui, (po II-jo pasaulinio karo pabaigos), pradėtas leisti kas savaitę.

Pirmiau šis laikraštis buvo leidžiamas žurnalo formato ir spausdinamas rotatoriumi, o paskui — pradėjus leisti kas savaitę, spausdinamas spaustuvėje, šiuo metu spaudos darbas atliekamas ofsetu.

Laikrašti redagavo visa eilė reraktorių: rašytoja Marija Aukštaitė, pedagogė ir laikraštininke Marija Arlauskaitė, Jonas Yla, Pranas Rudinskas, L. Girinis, J. Kardelis, dr. H. Nagys ir dabar — R. E. Maziliauskas. Ilgiausiai “Nepriklausomą Lietuvą” redagavo itin prityręs žurnalistas ir redaktorius Jonas Kardelis. Jis to laikraščio kūnas ir siela išbuvo beveik dvidešimt metų — iki savosios mirties.

Skaityti daugiau: “NEPRIKLAUSOMA LIETUVA” UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ

VEDAMIEJI

KOVA PRIEŠ OKUPANTĄ

Svetimos valstybės okupacija kiekvienai tautai yra pats didžiausias blogis.

Kiekviena net ir labai žemos kultūros tauta okupacijai priešinasi. Rezistencija yra natūralus kiekvienoje tautoje reiškinys. Ji vyksta Lietuvoje ir kitose rusų komunistų pavergtose tautose. Rezistencija, arba pasipriešinimas svetimos valstybės prievartai populiariai vadinama kova prieš okupantą.

Kas yra ištikę mūsų tautą, įtikinančiai nusakė prof. A. Maceina straipsnyje “Nuo ko mes bėgome” (“Į Laisvę” nr. 51/ 88). Jo tezes praplečia ir paryškina šiame numeryje spausdinamas prof. A. Musteikio straipsnis ir rašytojo J. Gliaudos pasisakymas. Yra aišku, kad tautą yra užgriuvęs prievartinis rusinimas ir komunistinimas. Paradoksiškai tačiau tų dviejų blogybių tikroviškoji suma yra keleriopai didesnė už teoretiškąją. Juk padarius teoretiškas prielaidas, nuo demokratiškos Rusijos (gaila, ji tokia niekad nėra buvusi) okupacijos nedaugelis būtų bėgę. Gal kiek daugiau nuo savų komunistų diktatūros. Gi nuo rusiško komunizmo bėgo be galo daug. Būtų ir daugiau bėgę, jei tik sąlygos būtų leidę.

Užsieniuose atsidūrusios tautos diasporos pasipriešinimo formų kraštui nurodinėti negali, nes negali pajausti intymių tautos nuotaikų nei subtilių, tik tiesioginiais kontaktais patiriamų tautos santykių su okupantu niuansų. Pasipriešinimo būdai turi išaugti ir subręsti pačioje tautoje. Juos turi ir lietuvių tauta. Tačiau tai nereiškia, kad užsienio lietuviai tos kovos atžvilgiu gali likti neutralūs. Tad kiekvienas sąmoningas lietuvis ir dalyvauja kovoje prieš okupantą, pavergusį tautą ir paneigusį jai valstybinę nepriklausomybę. Todėl teisinga yra raginti “kovoti prieš okupantą” ir įspėti “nekovoti prieš lietuvį”. Deja, šis raginimas bei įspėjimas perdažnai yra piktnaudojamas abiejuose mūsų visuomenės kraštutiniuose sparnuose: vieni šiuo posakiu gina laisvinimo veiksnius nuo pribrendusių reformų, antri pateisina okupantų agentų mūsų tarpan infiltravimą ir kovos dėl laisvės slopinimą. Tauta Lietuvoje žino, kas ten yra laisvės draugas, kas priešas. Tai turėtume žinoti ir čia ir “kovoti prieš okupantą” posakiui grąžinti jam priklausančią prasmę.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI