LIETUVOS

ISTORIJA

R E D. A. Š A P О K А

ŠVIETIMO MINISTERIJOS KNYGŲ
 LEIDIMO KOMISIJOS LEIDINYS
 KAUNAS 1936 M.

Išspausdinta 17.050 egz.: 13.500 prastesnio, 3.500 geresnio ir 50 numeruotų kreidinio popieriaus.

9 (475) (022)

Nr...............

Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. 479
 
Spaudė „Šviesos" spaustuvė Kaune

Istoriškoji mūsų rašliava paskutiniaisiais metais gerokai paūgėjo. Bet ligi šiol dar niekas nebuvo bandęs paruošti platesnę mūsų tautos gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius. Tokio vadovėlio reikalą gyvai jautė tiek visuomenė, tiek mokykla. Ypač dėl jo sielojosi Švietimo Ministerija. Pagaliau p. Viceministerio K. Masiliūno rūpesčiu buvo suburta penketas žmonių, sutikusių imtis to darbo ir sutarusių parašyti kiekvienas apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. Tuo būdu p. J. Jakštas parašė apie pirmąjį mūsų tautos valstybinio gyvenimo laikotarpį, iki krikščioniškųjų laikų pradžios, dr. Z. Ivinskis — apie sekantį laikotarpį, iki Gedi-minaičių dinastijos galo; man teko tęsinys — iki nepriklausomosios valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo laikus, o p. P. Klimas — apie nepriklausomosios valstybės atstatymą ir nepriklausomojo gyvenimo laikotarpį. Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl reikėjo jas visas suderinti, suvienodinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas.

Kaip ir galima buvo laukti, iš rankraščių pasirodė, kad kiekvieno iš bendradarbių turima kiek savotiška pažiūra į visą mūsų tautos praeitį ir, be to, skirstant medžiagą į skyrius, kiekvieno laikomasi kiek kitoniško pagrindo. Tad reikėjo pašalinti nevienodą atskirų faktų interpretavimą ir įvesti vienodą padalinimą į skyrius bei skyrelius. Kadangi, pasiskirstant darbą, negalima buvo viską smulkiai numatyti, tai paruoštoje medžiagoje pasirodė nemaža spragų. Teko ir jas užkaišioti. Taip antai, teko dar parašyti įvedamąją dalį ir atskirus skyrius apie Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą ir lietuvių emigraciją. Kai kur taip pat atrodė reikalinga papildyti atskirų bendradarbių rašytas dalis — įterpti vieną kitą skyrelį. Aišku, kad bendradarbiai, rašę atskiras dalis, už jų turinį negali būti atsakingi. Bet juos čia nurodyti, rodos, nėra jokio reikalo, nes taip pat dažnai buvo padaryta didesnių ar mažesnių pakeitimų, papildymų ar išleidimų ir visuose bendradarbių rašytuose skyriuose. Apskritai, vadovėlį tvarkant pirmiausia buvo stengiamasi išlaikyti vieną vedamąją mintį bei vienodą atskirų faktų interpretavimą.

Be teksto, dar buvo stengiamasi įterpti į vadovėlį kitokios aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustracijų. Iliustracijas parenkant buvo laikomasi nusistatymo teimti tikrai istoriškus dalykus (dėl to, pav., pirmųjų mūsų kunigaikščių atvaizdų skaitytojas čia neras) ir meniškosios vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Trūkstant specialių rinkinių, buvo nelengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Sunkiau buvo su antruoju: nesant geresnių reprodukcijų, kartais tekdavo padaryti kompromisą, nes negalima buvo atsisakyti nuo kai kurių įsidėmėtinų faktų akcentavimo ir iliustracijomis.

Imantis darbo, kaip minėta, buvo turima galvoje tiek visuomenės, tiek mokyklos reikalas. Abu juos suderinti buvo sunkoka, todėl teko ieškoti ir čia kompromisinio kelio. Tuo būdu vadovėlio turinys daugiau taikomas vidutiniam skaitytojui inteligentui, o medžiagos paskirstymas bei dėstymas daugiau taikomas mokyklos reikalui. Taigi, mokytojui tinkamai vadovaujant, rodos, nesunkiai galės juo pasinaudoti ir mokiniai.

Norėtumėm pareikšti viltį, kad vadovėlis nors iš dalies patenkins gyvą visuomenės ir mokyklos reikalą, o kartu ir padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie jo pasirodymo. Pirmiausia tenka padėkoti p. Švietimo Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K. Masiliūnui, kurie daugiausia rūpinosi renkant bendradarbius, o vėliau visą laiką rodė dėmesį dirbamajam darbui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Ministerijos Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą. Negalima irgi viešai nepadėkoti p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiusiam vadovėlio kalbą, ir p. R. Pesiui, braižiusiam žemėlapius bei schemas.

A. Šapoka

TURINYS

įvedamoji dalis

Psl.

1. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas ......................... 1

2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti ...................................  1

3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai ................................... 4

4. Lietuvos istorijos mokslas ............................................. 7

pirmoji dalis. priešistorinis laikotarpis

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas 11

2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos kr. kultūra 13

3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas 18

antroji dalis. lietuva prieš susidarant vieningai

valstybei

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje .. 20

2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai .............................. 23

3. Seniausios istorinės žinios apie aisčius .......................................... 24

4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis ................................ 26

5. Senovės aisčių sodybos .................................................................. 30

6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka ......................................... 31

7. Senovės aisčių religija ................................................................... 34

8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.) . 37

9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines ................................. 39

10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas ......................................... 41

11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus ............................... 43

trečioji dalis. lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis

1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis ....................................................... . 48

2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.) 50

3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo ................................................... 51

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251-1253 m.) ............... 52

5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.) .................................................. 54

6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi ........................................... 55

7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų ..................................... 57

8. Mindaugo nužudymas (1263 m.) ................................................................................ 59

9. Lietuva po Mindaugo mirties — 1263—1270 m. 60 10. Traidenis (1270-1282 m.)  61

ketvirtoji dalis. lietuva, valdoma gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis

I. Vytenio ir Gedimino laikai

1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties ............................ 63

2. Gediminaičių dinastijos pradžia ................................... 64

3. Vytenis (1295-1316 m.) ................................................. 65

4. Gediminas (1316-1341 m.) ............................................ 67

5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis ....... 68

6. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą ........................ 72

7. Gedimino valstybė ........................................................... 74

8. Gedimino valstybės santvarka ........................................... 76

9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda  76

II. Algirdo ir Kęstučio laikai

1. Gedimino įpėdiniai ........................................................... 79

2. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais .....  81

3. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių ................  90

4. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais ...  90

5. Lietuvos santykiai su rusų kr. Algirdo ir Kęstučio laikais  91

6. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika ..................  93

III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m.

1. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika ...................... 95

2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis . 97

3. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės ..................... 100

IV. Jogailos ir Vytauto laikai

1. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium .................................................. 102

2. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium ............................ 104

3. Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium ................................................. 108

4. Lietuvos krikštas (1387 m.) ........................................................................ 110

5. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje ..... 111

6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila ........................................................... 113

7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.) ............ 117

8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas ............. 117

9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.) ........... 120

10. Vytauto savarankiškumo didėjimas .......................................................... 121

11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.) ................................ 122

12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas ........................................... 123

13. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių ...................................................... 124

14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m. ............................................ 126

15. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.) ....................................................... 129

16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.) .. 131

17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m.) ..... 136

18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos ........................................... 137

19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga ..................................... 139

20. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj ............................................... 141

21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias .......... 142

22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj ..................................... 143

23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis 144

24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai ........................................... 148

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas ..... 150

2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis ............ 152

3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą  153

4. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka ..................... 159

5. Senosios Lietuvos socialinė santvarka ...................... 161

6. Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas ............... 165

VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis

1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.) ....................... . 168

2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila . 169

3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas ...... 172

4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis ...................................... 173

5. Jogaila .............................................................................................. 174

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis

I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) — pereinamasis laikotarpis

1. Kazimiero išrinkimas d. Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.) ... 177

2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija ..................................... 179

3. Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. privilegija ....... 180

4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva . 181

5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Torno taika ..... 183

6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais .................. 184

7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais . . .................... 186

8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais . 187

9. Kazimiero asmuo ir jo šeima ................................................ 189

II. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai

1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ............ 191

2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais .................................................... 193

3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais ..................................................... 196

4. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai ........................................................................... 198

5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis .................................................................................... 201

6. Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva ................................................. 201

7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.) .................................................................... 205

8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona .......................................................... 206

9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.) ........... 209

10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais . 212

11. Livonijos prijungimas .................................................................................................. 213

12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais ............................................................... 217

13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas ............................................... 218

14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis ........................................................... 227

C. Lietuvos vidaus santykiai XVI amž.

I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amž.

1. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės  229

2. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m. ..... 232

3. Lietuvos įstatymai ir Statutas ....................................... 233

4. Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje ............... 236

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje

1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai .. 238

2. Valstybės ūkis XVI amžiuje............................. 243

3. Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema  245

 III. Kulturiniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje

1. Švietimas ir tautiškas susipratimas ..... 247

2. Protestantizmas Lietuvoje ................... 250

3. Jėzuitai Lietuvoje ............................... 254

penktoji dalis. ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams

1. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai ................. 256

2. Centro valdžia ........................................................... 259

3. Provincijų valdomieji organai ................................... 264

4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas .................. 265

5. Kariuomenė ................................................................ 272

6. Iždas ............................................................................. 273

7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valst. vadai po unijos 274

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.) ............................. 277

2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.) ...... 279

3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija  282

4. Stepono Batoro asmuo ....................................................... 284

5. Stepono Batoro karai su Maskva ....................................... 285

6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais ......... 289

7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.) ........ 292

8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis ................. 294

C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo laikotarpis I. Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.)

a. Zigmanto Vazos laikai (1588—1632 m.)

1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas   294

2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas ...................................... 298

3. 1606—8 m. maištas (rokošas) ......................................... 300

4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.) .................................. 301

5. Karai su Švedais dėl Livonijos ......................................... 304

6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais  309

7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva ................. 312

8. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika ..................... 315

b. Vladislovo Vazos laikai (1632—1648 m.)

9. Vladislovo asmuo ir elekcija ......................................... 315

10. Karas su Maskva ir Palianovos taika .......................... 317

11. Santykiai su Švedais Vladislovo laikais ..................... 318

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas .................. 319

13. Ukraina ir kazokai .................................................. 320

c. Jono Kazimiero laikai (1648—1668 m.)

14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija ..................................... 323

15. Pradžia 1654—1667 m. karo su Maskva ...................... 324

16. Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis ............................ 326

17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.)  330

18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija ............. 332

II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis

1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas ...................................... 333

2. Lietuvos sienos Vazų laikais ............................................................... 336

3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais ................................................... 336

4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais ........................................................ 337

5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž. .............................. 339

6. Kitatikių mokyklos ................................................................................ 342

7. XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai ............................................. 343

8. Kunigų ruošiamosios įstaigos ................................................................ 344

9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje .................................... 347

10. Lietuvos visuomenė XVII amž .............................................................. 349

11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė" . 350

D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su Lenkija

I. Valstybės pakrikimo laikai

1. Laikotarpio charakteristika ...... 355

a. Dviejų saviškių karalių laikai (1669—1696 m.)

2. Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija 356

3. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis ...................... 359

4. Lietuva M. Višniaveckio laikais ................................... 360

5. Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija .................... 361

6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas .......... 363

7. Lietuva Jono Sobieskio laikais ..................................... 365

8. Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku .. 367

b. Saksų dinastijos laikai (1697—1763 m.)

9. Augustas II (1697—1733 m.) ir jo elekcija ................................................................... 370

10. Lietuva Augusto II elekcijos metu ............................................................................... 371

11. Lietuvos ir Lenkijos „teisių sulyginimo įstatymas" (coae quatio iurium, — 1697 m.) 371

12. Lenkų kalbos įvedimas Lietuvos teismuose ................................................................. 373

13. Augustas II ir jo politiniai siekimai ............................................................................. 374

14. Tolimesnės Lietuvos bajorijos kovos su Sapiegomis ir
    1700 m. Valkininkų konfederacija ................................................................................. 375

15. Švedų antplūdis ir karas su jais ................................................................................... 379

16. St. Leščinskio išrinkimas karalium ir karo pabaiga ................................................... 380

17. Augusto II grįžimas į sostą ......................................................................................... 383

18. 1717 m. „nebylys seimas"............................................................................................ 383

19. Karų padariniai Lietuvos ūkiui ir maras (1708—1711 m.) ....................................... 384

20. XVIII amž. pradžios karų padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui ........................ 387

21. Augusto II valdymo pabaiga ...................................................................................... 388

22. Augustas III — svetimųjų pastatytasis karalius ........................................................ 390

23. Augusto III laikų valstybė ......................................................................................... 391

24. Kotryna II ir Čartoriskių sustiprėjimas ..................................................................... 395

II. Reformų bandymų laikotarpis

1. Europa XVIII amžiuje ................................................................................................. 396

2. Respublika XVIII amžiuje .......................................................................................... 398

3. Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos ............................................. 402

4. Čartoriskių reformos ................................................................................................ 404

5. Radomo konfed. ir Čartoriskių ref. apkarpymas (1768 m.) .................................... 406

6. Baro konfed. ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas ..................................... 409

7. Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime .................................................. 412

8. Valstybės perorganizavimas 1773—5 m. seime .................................................... 414

9. Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai ...................................................... 415

III. Kultūrinė ir ekonominė būklė XVIII amž. gale

1. Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.) ....... 417

2. Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais ...................................... 419

3. Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII amž. gale ................................................. 422

4. Ekonominio gyvenimo kėlimas ......................................................................... 425

5. Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai .............................................. 427

IV. Paskutiniai reformų bandymai ir nepriklausomybės galas

1. Valstybė po pirmojo padalin. iki reformuojamojo seimo ............................... 429

2. Ketverių metų (1788—1792) seimas .............................................................. 430

3. Ketverių metų seimo reformos ...................................................................... 431

4. Reformos ir Lietuvos valstybės reikalai ........................................................ 433

5. Targovicos konfederacija (1792—1793 m.) .................................................. 434

6. Antrasis Respublikos padalinimas (1793 m.) ................................................ 436

7. Valstybės santvarka po II padalinimo .......................................................... 437

8. Kosciuškos sukilimas (1794 m.) ir nepriklausomybės galas ....................... 438

šeštoji dalis. lietuva rusų valdžioje

A. Senųjų tradicijų likvidavimo laikotarpis

I. Lietuva pirmoje XIX amž. pusėje

1. D. Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje ................... 440

2. Rusų įvestoji tvarka ................................................................................ 441

3. Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti d. Lietuvos k-ją ................... 442

4. Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje ..................................... 448

5. Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai XIX amž. pradžioje  449

6. Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis XIX amž. pradžioje ......................... 455

7. Valstiečių klausimas XIX amž. pradžioje ................................................. 457

8. 1831 m. sukilimas .................................................................................... 459

9. Baudžiavos panaikinimas ........................................................................ 465

10. 1863 m. sukilimas ................................................................................ 469

II. Lietuvos rusinimas

1. Rusų valdžios pažiūros į Lietuvą ir rusinimo politika ...................... 474

2. Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas 476

3. Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą ............................... 477

4. Užnemunė po 1863 m. sukilimo ........................................................ 478

5. Rusinimas per mokyklas .................................................................... 480

6. Gimnazijos . . . . . ............................................................................... 485

7. Mokyklos Užnemunėje ..................................................................... 485

8. Lietuviškosios spaudos uždraudimas ............................................... 486

9. Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas ................................ 487

10. Blaivybės brolijos ir jų uždraudimas ............................................ 488

11. Rusų kolonizacija Lietuvoje .......................................................... 492

B. Tautiškasis atgimimas

1. Naujoji gadynė .................................................................... 494

2. Tautiškojo sąjūdžio pradžia ................................................ 495

3. Kova dėl lietuviškosios spaudos ......................................... 497

4. Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa ............ 499

5. Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu ................. . 507

6. Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose 510

7. Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.) ...................... . 512

8. 1905 m. revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas ................. 516

9. Lietuviai Rusijos Dūmoje ................................................... 518

10. Tautos švietimo darbai po 1905 m .................................. 521

11. Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija ......  524

12. Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose ...................... 526

13. Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą ............................... 530

septintoji dalis. nepriklausomosios lietuvos gyvenimas

I. Didžiojo karo ir valstybės atstatymo laikotarpis

1. Lietuva didžiojo karo pradžioje ............................................................... 532

2. Lietuvių tremtiniai Rusijoje ..................................................................... 534

3. Lietuva vokiečių okupacijoje ................................................................... 536

4. Lietuvių veikla Amerikoje, Šveicarijoje ir kitur ...................................... 540

5. Tarybos darbai okupuotoje Lietuvoje ir nepriklausomybės paskelbimas  541

II. Nepriklausomybės kovos

1. Krašto gynimo organizavimas ...................................................... 546

2. Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais ................................... 549

3. Kovos su bermontininkais ............................................................. 551

4. Pradžia konflikto su lenkais .......................................................... 555

5. Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. O. W.) ........................................... 557

6. Vilniaus atgavimas, Suvalkų sutartis ir gen. Želigovskio smurtas  559

7 Karas su Lenkais ir byla Tautų Sąjungoje . .................................... 562

III. Valstybės tvarkymas

1. Steigiamasis seimas ir konstitucija ............................................. 568

2. Žemės reforma ............................................................................ 571

3. Savosios valiutos įvedimas ......................................................... 574

IV. Tarptautinių santykių plėtimas

1. Įstojimas į Tautų S-gą ir Lietuvos pripažinimas de jure . 576

2. Lietuvos Latvijos sienos nustatymas ............................... 577

3. Klaipėdos krašto prijungimas ......................................... 578

4. Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais .................. 582

5. Santykiai su Šv. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai ... 585

6. Specialines Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis .. 586

V. Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas.......... 588

aštuntoji dalis. atskirtųjų lietuvių tautos dalių likimas

Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje . 593

I. Latvių tautos kelias

1. Latviai svetimųjų valdžioje .............................. 594

2. Tautiškas latvių atbudimas ............................... 596

3. Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas . 598

II. Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje

1. Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė ................................... 599

2. Ordino valstybės visuomenė ................................................................ 603

3. Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje ............................................... 605

4. Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus ............................................. 606

5. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII amž. ............................. 608

6. Lietuvių suvaržymai XVII amž. gale ...................................................... 610

7. Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII amž. ........................................ 611

8. Lietuviškumas ir lietuvių kalba M. Lietuvoje XVIII amž. ..................... 613

9. Lietuvių vokietinimas XIX amž. ............................................................. 616

10. Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių ................................. 620

11. Kultūrinė M. Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipratimo augimas 624

12. Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais .................................... 627

III. Lietuviai emigracijoje

a. Emigracijos pradžia ir centrai

1. Emigracijos pradžia ............................. 633

2. Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje ........... 635

3. Lietuviai Pietinėje Amerikoje ............. 636

4. Lietuviai kituose pasaulio kraštuose ... 637

b. Jungtinių Amerikos Valstybių lietuviai

1. Ekonominė J. Amerikos Valstybių lietuvių būklė ............ 637

2. Lietuvių organizavimosi pradžia J. Amerikos Valstybėse 638

3. Lietuvių draugijos J. Amerikos Valstybėse ...................... 643

4. Lietuvių spauda J. Amerikos Valstybėse ......................... 649

5. J. Amerikos Valstybių lietuvių ryšiai su Lietuva ........... 651

6. Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir J. А. V. lietuviai ...... 651

7. Dabartinė J. Amerikos Valstybių lietuvių būklė ........... 658

c. Kultūrinė lietuvių išeivių būklė kituose kraštuose

1. Lietuviai Pietinėje Amerikoje ..................................... 659

2. Lietuviai kituose ne Europos kraštuose ...................... 663

3. Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse ......... 664

d. Lietuvių emigracijos problema

1. Emigracijos politika ....................... 669

2. Lietuvių emigracijos tvarkymas ..... 670

Priedėlių paaiškinimai ....................... 673

Bibliografiniai nurodymai ................. 677

Atitaisytinos klaidos ........................... 687

 

ĮVEDAMOJI DALIS

1. Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas

Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.

Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Žmonių būdas, papročiai, pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes.

Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių — problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

2. Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti

Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Geriausias istorijos šaltinis yra likę senoviniai raštai.

Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi, nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apsieidavo be rašto. Pačių pirmųjų rašytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai, kuriems tekdavo susidurti su lietuviais, — būtent skandinavai, vokiečiai, lenkai ir rusai. Šitų istorinių žinių randame jų kronikose, arba metraščiuose. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. pradžioje.

Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Dažnai jų rašytojai papasakoja Įvykius tendencingai, iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Be to, dažnai tokie rašytojai, neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius, kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant, o apie anksčiau buvusius pripasakoja visokių pasakų. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami žinių, jie prasimano visokių spėliojimų. Istorikai, norėdami atitaisyti jų prasimanymus ir klaidas, naudojasi dokumentais, kurie negali būti tendencingi, nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui.

Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kunigaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų, todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. Iš jų paminėtini kunigaikščių susirašinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vidaus dokumentų: apdovanojimų, privilegijų, valdovų įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Nuo XV amž. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų archyvas, žinomas Lietuvos Metrikos vardu, kurs išliko iki mūsų laikų. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstaigų, arba archyvų, jau pradeda rastis ir vyskupijose, prie bažnyčių, o vėliau — teismuose, kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose.

Be reikalinių raštų, istorijos mokslui dar labai svarbi senovės korespondencija (laiškai). Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę įstatymai, atskirų įvykių aprašymai ir veikėjų atsiminimai. Tiesa, atsiminimų autoriai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai, todėl, norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumentais. Be to, nuo XVI amž. spaudoje pradeda rastis atskirų poleminių brošiūrų, o nuo XVIII amž. vidurio jau pasirodo ir laikraščių, kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai.

Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai, pav., seimų dienoraščiai, derybų protokolai, dvarų inventorių sąrašai, sąskaitos, mokesčių knygos, muitinių knygos ir t.t. Pagaliau dar vienas neretas rašytinis šaltinis yra įvairūs užrašai ant pastatų, paminklų, kapų ir t. t.

Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Pasitaiko klausimų, į kuriuos negali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių medžiaginės ir dvasinės kultūros palaikų.

Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmonių vartoti daiktai, įrankiai, ginklai, pastatai (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Visais tais daiktais rūpinasi specialus senienų mokslas, kurs vadinasi archeologija. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo, kaip žmogaus kadaise gyventa, kaip jo gintasi nuo priešų, su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių; laidojimo būdas, kapų įrengimas ir juose randami daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias, randamas raštuose.

Tie laikai, kurie paliko rašto paminklų, vadinasi istoriniais laikais. Tačiau yra laikų, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tai priešistoriniai laikai. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra archeologų randamos ir tiriamos senienos, arba medžiaginės kultūros palaikai.

Dvasinės kultūros palaikai yra kalba, žodinė kūryba ir įvairūs papročiai bei apeigos. Kalba yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Pavyzdžiui, jei mes, neturėdami kurio nors savo žodžio, vartojame svetimą, tai reikia manyti, jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Ir priešingai, jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu, tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu, tai iš to daroma išvada, kad tų tautų kada nors būta vienos tautos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Tikras išvadas čia, žinoma, gali daryti tik kalbotyros specialistai. Jie labai daug padeda istorijai, nustatydami, be to, iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. Jei, pav., kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški, tai aišku, kad ten gyventa lietuvių, nors dabar jų ten ir nebebūtų. Taigi geografiniai vardai, kurių, kaip pastebėta, nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai, yra labai geras krašto praeities liudininkas.

Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba, arba tautosaka (folkloras), t. y. padavimai, dainos, pasakos, burtai, prietarai ir t.t. Tiesa, eidami iš kartos į kartą, tautosakos kūriniai labai kinta (pav., juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo metodas gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Kai ką paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai. Mat, ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos, tam tikri įsitikinimai, tad ir jie yra senovės liudytojai. Reikia tik mokėti juos suprasti.

Kaip matome, istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvairūs; jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos, kalbotyros ir t. t. — daviniais.

3. Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai

Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. Kad būtų visiems istorikams prieinama, jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Pagal šaltinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai renkami ir saugomi rašytiniai paminklai, atskirai medžiaginės kultūros paminklai, atskirai dvasinės kultūros palaikai.

Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose, vadinamose archyvais. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai, o vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dovanojimai, bet ir teismų sprendimai, seimų nutarimai ir kiti valdžios aktai. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos Metrika. Tuo būdu visas susidaręs archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo. Lietuvą užėmus rusams, jis buvo išvežtas į Rusiją ir dabar yra Maskvoje.

Be šito Metrikos archyvo, senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar teismų archyvų, kuriuose buvo saugomos ne tik teismų bylos, bet ir visokių sutarčių, testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Mat, tada nebuvo notarų, ir visoki aktai, kad gautų juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kol buvo gyva valstybė, visi tie archyvai buvo teismuose; Lietuvą užėmus rusams, jie buvo suvežti į Vilnių. Iš jų sudarytas vadinamasis Centralinis Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar. Be to, iš senovės dar yra likusių miestų archyvų, kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie bažnyčių, vienuolynuose ir senuose dvaruose. Nemaža dokumentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve, nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę, tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako.

Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų; svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune, vadinamajame Centraliniame Valstybės Archyve. Iš kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar Arkivyskupijos, Kauno miesto ir įvairių valdžios įstaigų archyvai.

Be archyvų, labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų bibliotekų, kurios visos turi ir rankraščių skyrių. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav., vienuolynų, mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Tuo būdu bibliotekose atsidūrė daugumas kronikų, metraščių, atsiminimų ir k. senų ir retų rankraščių. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaipjau dokumentų, ypač originalų, kurie surenkami iš privačių asmenų. Toksai rankraščių skyrius yra ir mūsų Vytauto D. Universiteto Bibliotekoj.

Svetimų kraštų archyvai. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Pav., dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją; Rusija daug jos išvežė, užėmusi Lietuvą; unijos laikais nemaža jos pateko į Lenkiją, o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Pagaliau tų pačių dvarininkų nemaža jos išvežta į Prancūziją, Italiją ir Vokietiją.

Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų, kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. Čia visų pirma reikia paminėti Rusijos archyvus, kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvežtos (pav., Lietuvos Metrika), bet ir susidariusios vietoje, nes šis kraštas, Lietuvos kaimynas, visada turėjo su Lietuva daug visokių santykių. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais, o vėliau—su vad. Prūsais, todėl labai daug medžiagos yra ypač Karaliaučiaus, Dancigo ir Berlyno archyvuose. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium, todėl nemaža medžiagos yra ir Vatikano archyve (iš tų laikų, kai buvo rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau — Lietuvos Bažnyčios organizavimu). Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje, Varšuvos ir Krokuvos archyvuose; ypač jos gausu iš tų amžių, kai Lietuva gyveno susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija. Be to, sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus.

Istorinių šaltinių spausdinimas. Archivuose esantieji svarbiausi šaltiniai, kad būtų lengvai prieinami istorikams, dabar specialiai spausdinami. Tuo būdu atskirais leidiniais išspausdinti ir Lietuvos istorijos šaltiniai: kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. Tik, deja, lig šiol viską spausdino svetimieji, kurie, turėdami savo tikslų, dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. Tik dabar nepriklausomoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Rusijoj) tuo tarpu dar galima prieiti.

Senienos. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rašto paminklai, taip pat saugomi ir archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai. Jie aprašomi, sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose.

Vytauto D. Muziejus.

Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Lietuvoje dabar kuriamas centralinis Vytauto Didžiojo Muziejus Kaune. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klaipėdoj, Šiauliuose, Panevėžy, Telšiuose, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur).

Dvasinės kultūros palaikai, arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. Spausdinami padavimai, dainos, pasakos, priežodžiai bei patarlės, papročių ir apeigų aprašymai ir t. t. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų, bet tuo pasinaudoja ir istorikai. Pas mus tą darbą dabar tvaiko Tautosakos Taryba ir Tautosakos Archyvas.

4. Lietuvos istorijos mokslas

Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti svetimšaliai — rusai, lenkai ir vokiečiai. Jiems, žinoma, pirmiausia rūpėjo savo tikslai, o ne istorinė tiesa. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Nuo tos tendencijos Lietuvos istorija pradėta valyti tik paskutiniais laikais, kai pradėjo tyrinėti patys lietuviai.

Seniausieji Lietuvos istorijos raštai prasideda Vytauto laikais. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų. Keletas jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pirmosios jų buvo rašomos ta pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. gale (1582 m.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, lenkiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko Strikauskio. Antroje XVI a. pusėje kaunietis jėzuitas A. Vijūkas Kojelavičius parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana" (2 t.). Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. Daugumas jų rašo lenkiškai, bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai, rašyti lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Daukanto, kuris parašė net kelis Lietuvos istorijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių", „Būdą senovės lietuvių", „Lietuvos istoriją" — 2 t.). O vysk. Valančius parašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.). Iš šito periodo Lietuvos istorikų, rašiusių lenkiškai, reikia paminėti Lydos bajorą T. Norbutą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. išspausdino didžiulį 9 tomų veikalą, pavadintą „Lietuvių tautos istorija". Jis buvo inžinierius, o ne istorikas, todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu.

Kai 1832 m. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą, jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti šviesesni Lietuvos bajorai. Bet apie XIX a. vidurį, ypač po antrojo lenk-

Motiejus Strikauskis.

1548-1582 m. (Raižinys, pridėtas prie jo „Kronikos" 1582 m. leidimo).

mečio (1863 m.), kai rusų valdžia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius, tas darbas buvo apleistas. Lietuvos istorijos tyrinėjimas perėjo į rusų ir lenkų rankas.

Rusai domėjosi Lietuvos istorija dėl savo politikos tikslų. Jiems rūpėjo įrodyti, kad senovės didžioji Lietuvos kunigaikštija, kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai, buvusi rusiškos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė, kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška, todėl ir istorijoje jie ieškojo argumentų šitai savo tezei paremti.

Lenkai ėmė rūpintis Lietuvos istorija, norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti, kad Lietuva buvusi jų kultūros įtakoje, kad ji sudariusi su Lenkija vieną valstybę ir kad jos visuo-

A. Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" I d. viršelinis lapas. (Istorija spausdinta 1650 m. Dancige).

menė buvusi lenkiška. Tiesa, lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau, t.y. Vilniaus universiteto metu; bet tada rašė daugiausia iš Lietuvos kilę bajorai, kurie nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim, todėl stengėsi parodyti didingą savo krašto praeitį. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo išgarbinti kultūrinę Lenkijos misiją, įrodyti, kad lenkai apšvietę „barbarus" pagonis lietuvius.

Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Jie Lietuvos pasieny atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Todėl jų istorikai stengėsi iškelti savo tautos

Teodoras Norbutas

(1784—1864 m.).

nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti, kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy, o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte.

Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Lig šiol, kaip matėm, Lietuvos istoriją rašė svetimieji, — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti, kad Lietuva buvusi rusiška, lenkai — kad ji buvusi lenkiška, o vokiečiai norėjo įrodyti, kad jų užgrobtos žemės priklausančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai, ir dar nedaug jo tenudirbta, ne viskas dar išaiškinta. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų.

PIRMOJI DALIS

Priešistorinis laikotarpis

1. Pabaltijo ir Lietuvos žemės paviršiaus susiformavimas

Žemė, kaip žinome, iš pradžių yra buvusi žėrinti ugninė masė. Ilgainiui, atiduodama šilimą šaltai erdvei, ji vėso ir klojosi pluta. Žemės pluta, nors labai jau sustorėjusi, bet ir dabar dar vietomis smunka arba kyla aukštyn, raukšlėjasi. Seniau tas atsitikdavo dar dažniau. Nuo to priklausė jūros kaitaliojimasis su sausuma, kitaip sakant, jūros ir sausumos svyravimai. Antai Lietuvos paviršiaus žemės plutai svyruojant, t. y. iškylant ir nusileidžiant, jūra su sausuma čia kaitaliojasi net kelis kartus. Dabartinė mūsų krašto sausuma yra atsiradusi tik po 6 jūros periodų. Jos amžius, skaitant metais, bus jau milijoninis.

Bet per paskutinius 800.000 metų mūsų ir didelės Europos dalies paviršių dar labai pakeitė ledynai. Anksčiau mūsų kraštuose klimatas buvo šiltesnis, ir čia augo šiltųjų kraštų augalai. Bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių klimatas ėmė šalti, ir nuo gausių vandens kritulių Skandinavijoje ėmė augti didžiulis ledynas, kurio storis siekė net 2 klm. Amžiams bėgant, jis vis didėjo ir, slinkdamas į pietus, apėmė visą šiaurės ir vidurio Europą. Vėliau, po kelių dešimčių tūkstančių metų, klimatas vėl atšilo, ledynai ištirpo, atsirado augalų ir gyvulių; bet paskui šaltis pasikartojo iš naujo. Iš viso Europoje yra buvę net keturi tokie ledynų laikotarpiai, bet pas mus, Lietuvoje, ir visam Pabaltijy tėr buvę vos du.

Mūsų krašto paviršių galutinai suformavo tie ledynai. Pirmiausia ledynas atslinkdamas išvagojo ir išrausė paviršių, paskui ištirpdamas jis apklojo žemę iš visur suneštomis nuosėdomis ir pagaliau žemės paviršių galutinai aplygino tirpstančių ledynų vanduo. Dabartinę išvaizdą kraštui davė antrasis ledynas. Tuo met ištirpęs ledyno vanduo nutekėdamas išrausė didžiules vagas, kurios dabar mums atrodo slėniais, sudarė dabartines mūsų upių vagas, o kai kuriose ledyno išgręžtose daubose, neprasimušdamas srovėmis, vanduo sudarė gilius ežerus.

Lietuvoje ledyno storis buvo apie 150 metrų. Kadangi ledynai tirpo ne vienu laiku, bet tirpo palengva iš pietų į šiaurę, tai paskučiausiai nuo ledo atsipalaidavo žemaičių kraštas. Ledyno vanduo tuo tarpu tekėjo į Vyslos ir Dniepro baseinus. Nemuno žemupys tebebuvo po ledais: žemutinė jo vaga susidarė vėliau. Bet ir jai susidarius, rytų Lietuvos vandens dar ilgai tekėjo senosiomis vagomis. Kai ledynas dar tebebuvo apklojęs Žemaičius, jo pakraštyje, apie Kauną, buvo daugybė susitelkusių vandenų. Iš čia, dabartine Nemuno vidurupio vaga, vanduo tekėjo priešingai šiandieninei Nemuno tėkmei — į pietus. Kita srovė tekėjo dabartine Neries vaga, irgi priešingai šiandieninei jos tėkmei, taigi— į rytus. Ten šis vanduo susiliedavo su dabartiniu Merkiu, kuris tada buvo didžiausia vandens nutekamoji vaga. Į jį taip pat patekdavo ir ta srovė, kuri tekėjo į pietus dabartine Nemuno vidurupio vaga. Visas tas vanduo patekdavo į Bugą, o juo — į Vyslą. Ledams pasitraukus toliau į šiaurę, atsirado dabartinė žemutinio Nemuno vaga. Kadangi iš minėtų Kauno apylinkėje buvusių vandenų šita vaga pasiekti jūrą buvo daug arčiau, tai srovė čia buvo daug greitesnė ir vis didėjanti, o į pietus ir į rytus tekančios srovės silpo. Pagaliau vanduo tiek nuslūgo, kad takoskyra, skyrusi tekančias iš čia į rytus ir į vakarus upes, buvo prarausta. Tada pakeitė savo tėkmę Neris. Jos ryšys su Merkiu nutrūko. Po kiek laiko dabartinis Nemuno vidurupis pralaužė Alytaus aukštumą ir, pakeitęs tėkmės linkmę, kartu su Merkio vandenim prisijungė prie Nemuno žemupio, tekančio į vakarus. Dabartinis Nemuno aukštupys tada tebetekėjo į Dniepro baseiną, bet, pralaužęs Gardino aukštumą, ir jis pasuko į šiaurę Kauno link. Tuo būdu susiformavo dabartinės centrinės Lietuvos vandenų vagos. Beje, Nemuno žiotys tuomet buvo labai plačios, o jūra ilgą laiką buvo daug arčiau: ji siekė net dabartinę Tilžę ir Jūros upę.

2. Žmogaus atsiradimas ir seniausioji Lietuvos krašto kultūra

Pabaltijy dar prieš ledynų laikotarpį buvo labai šiltas klimatas. Čia vešėjo amžinai žaliuojantieji augalai ir gyveno keisčiausi didžiuliai gyviai. Jūros pakrašty ir dideliam dabartinės jūros plote, kur tada buvo sausuma, augo ypatingos veislės pušų ir eglių, iš kurių gausingų sakų laiko būvyje susidarė mūsų gintaras. Tarpledyniniame laikotarpyje čia buvo ir didžiųjų mamutų. Kitur Europoje kartu su mamutais tarpledyniniais laikotarpiais gyveno ir žmogus, kurs tada vartojo prastai apdoroto akmens įrankius. Todėl tas laikotarpis vadinamas senesniojo akmens amžiaus (paleolito) laikotarpiu. Lietuvoje jokių šitos kultūros palaikų nesurasta, todėl negalima teigti, kad tuo laiku čia gyveno žmogus. Tačiau jis galėjo ir gyventi: jo kultūros palaikus galėjo sunaikinti užslinkę ledynai. Lig šiol taip pat nėra surasta jokių žmogaus gyvenimo palaikų ir pirmajam periode po ledynų, kai mūsų kraštų augalai ir gyvuliai buvo panašūs į dabartinio Ledynuotojo vandenyno sričių tundros gamtą. Pirmieji žmonės mūsų krašte jau neabejotinai gyveno viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) laikotarpiu, kuris tęsėsi maždaug nuo 10.000 iki 3.000 m. pr. Kristų. Klimatas tuomet jau buvo panašus į dabartinį. Šio periodo Lietuvos gyventojai buvo klajokliai, mito žvėriena ir žuvimis. Jie sustodavo trumpam laikui gyventi smiltynuose, upių bei ežerų pakrantėse ir miškų aikštėse. Tokiose vietose dabar užtinkama jų buvusių stovyklų žymių su charakteringais titnago, kaulo ir rago įrankiais. Vienintelis prijaukintas gyvulys tuomet buvo šuo.

Apie 3.000 m. pr. Kr. žmonių gyvenime atsiranda naujų permainų. Žmogus, lig tol buvęs klajūnas, tampa sėslus, pradeda dirbti žemę, sėti javus ir auginti naminius gyvulius. Darbo įrankiai taip pat žymiai pagerėja, žmogus išmoksta juos dailiai nušlifuoti. Šis laikotarpis vadinamas naujuoju akmens amžiumi, arba neolitu. Neolitas Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1.500 m. pr. Kr.

Tik apie vidurį antrojo tūkstantmečio prieš Kristų į Lietuvą patenka patys pirmieji žalvario dirbiniai. Šiai žalvario amžiaus (maždaug 1500—500 m. pr. Kr.) kultūrai yra charakteringi įvairūs žalvariniai kirviai, ietys ir vienas kitas papuošalas.

Lietuvos akmens amžiaus dirbiniai:

1—4 kauliniai harpūnai, 5—6 kauliniai durklai, 7—8 kauliniai kirvukai, 9 apskaldyto titnago įrankis, 10—12 akmens kirvukai, 13—15 titnaginiai iečių galai, 16—17 gintariniai amuletai, 18—22 gintariniai papuošalai, 23 puodas, 24 akmuo, ant kurio su kitu akmeniu trindavo pabertus grūdus, — savotiškos

girnos.

Lietuvos žalvario (bronzos) amžiaus dirbiniai:

1 — 10 kirviai, 11 — 13 kalavijai, 14, 19—21 iečių galai, 15—21 papuošalai, statulėlė, 22, 24—31 kirviai.

Lietuvos geležies amžiaus dirbiniai:

1—8 fibulos (segtukai), 9 ir 15 apirankė, 12 kirvis, 13 ieties galas. 10-12, 14 ir 16 antkakliai.

Be žalvarinių dirbinių, tuo metu gana dažnai dar būdavo vartojami akmens ir kaulo įrankiai.

Naujojo akmens amžiaus kirvukas su kotu, rastas Kaune.

Geležis Lietuvoje pradedama vartoti ne anksčiau, kaip apie 500 m. pr. Kr. Iki mūsų eros pradžios teturime labai maža senosios kultūros liudininkų; tiktai pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje susiduriame su turtinga, gražia ir savita geležies amžiaus kultūra. Iš šio laikotarpio turime daugybę kapų,

Akmenimis apkrauti senovės kapai, atkasti Mažojoje Lietuvoje.

kurie parodo ne tiktai mūsų sentėvių medžiaginę kultūrą, bet ir jų pomirtinio gyvenimo tikėjimą. Šitame periode atskiros mūsų kiltys jau išeina į istorijos šviesą.

3. Mūsų krašto priešistorinio žmogaus tautybės klausimas

Visi minėti kultūros periodai susekami tik iš archeologinių palaikų. Iš jų tegalima nustatyti, kaip žmonės gyveno, kuo vertėsi, kokių turėjo ištaigų, o iš lavonų laidojamo būdo galima susekti pažiūras į pomirtinį gyvenimą; bet, kas jie tokie buvo, kurios tautos buvo, gana sunku pasakyti.

Išilginis kapo (I—II a. po Kr.) piüvis.

Lavonas, palaidotas iš medžio išskaptuotame grabe. Gale galvos puodai su

maistu.

Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Germania". Jis juos vadina aisčiais (aestii, aestiorum gentes). Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai. Mat, kiekviena tauta paprastai turi savą skirtingą kultūrą, ir jeigu kur nors įvyksta tautų pasikeitimas, tai ten aiškiai matyti ir kultūros pasikeitimas. Mūsų krašte kultūros pasikeitimo archeologija neranda, nerodo tautų pasikeitimo nė istorinių laikų šaltiniai, taigi raštuose minimas aisčių kiltis tenka laikyti lietuvių kilmės kiltimis.

Visos lietuvių kilmės kiltys anais senovės laikais bendro vardo gal nė neturėjo, o kad ir turėjo, tai vis tiek jis mums šiandien nebežinomas. Lig šiol svetimšaliai, kai kalbėdavo apie lietuvių kilmės tautas, vartodavo baltų tautų terminą. Tas geografinis terminas reiškia Baltijos pajūrio tautas. Tik didieji mūsų kalbininkai Jaunius su Būga visas tas gimines vadino aisčiais, argumentuodami tuo, kad taip jas vadina senieji viduramžio raštai ir kad ten, kur jie gyveno, yra tą vardą pateisinančių vietovardžių (pav., Aistmarės Prūsuose). Mums nėra reikalo vartoti baltų termino dar ir dėl to, kad juo dažnai pažymimos ir kitos, mums visiškai negiminiškos tautos: lybiai, estai ir suomiai.

 

ANTROJI DALIS

Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei

1. Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje

Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose, kur jie gyveno ir vėlesniais, mums gerai žinomais, laikais. Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gyventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pačios indoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį, lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). Bet prasidedant istoriniams laikams, jie jau gyveno Baltijos pakrantėse, tarp Vyslos ir Dauguvos upių ir dar už Dauguvos, maždaug iki dabartinės Estijos sienos.

Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Pirmoji, dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi, vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais; nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, o dar toliau gyveno tos kiltys, iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai.

Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys. Prūsų, t. y. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė, o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje, kur teka Deimenos ir Alnos upės.

Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų,—maždaug iki dabartinės Latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t. y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniam Suvalkų krašte, — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos — gyveno sūduviai, arba jotvingai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Bererinos aukštupio ir prie Dysnos

Latviai. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių, gyveno kuršiai, kairiajame Dauguvos žemupio krante — žiemgaliai, kairiajame Dauguvos vidurupio krante, siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskritis, gyveno sėliai, o į šiaurę nuo jų, t. y. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno latgãliai (taip šitų sričių gyventojus vadina senieji raštai). Kai XIII amž. daugumas šitų kilčių pateko į vokiečių ordino valdžią, tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę, ir jų vardas išnyko. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje, Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — lybiai. Aisčiams jie visiškai ne giminės; kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų, mokslo vadinamų ugriais suomiais. Jie buvo įsikūrę beveik visam pajūry; aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiemgalių gyvenamame plote, į kairę nuo Dauguvos žiočių. Kai šituose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai, tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. Todėl dabartinė Latvija vakarų Europos raštuose buvo pradėta vadinti Livonija. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas, — lygiai taip, kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariautas vakarinių aisčių kraštas. Kadangi vokiečių ordinas buvo paėmęs į savo valdžią ir Estiją, tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik XVI amž., o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepriklausomai Latvijos valstybei.

2. Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai

Aisčių kraštas. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte, paliai Baltijos jūrą. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos dalyje, t. y. pačiam jos pakrašty, •— ten, iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės), o kitos į rytus (Dniepro baseino upės). Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma, kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis giriomis ir daug kur buvo labai pelkėta. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. Dabartinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj, Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikštėse. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose, todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Didžiulės, giriomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios.

Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pa-marėnai (už Vyslos), pietuose buvo mozūrai, kurių sodybos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Rytuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Su tais pačiais gudais rytuose ribojosi latgaliai; į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. Kitas sienas sudarė jūra.

Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Jūrininkyste aisčiai nesivertė, tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Su tolimaisiais Europos pietumis, kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą, aisčiai galėjo turėti tik retų, atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą).

Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis, ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. Tokie santykiai tęsėsi iki XIII amž., kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių.

Vikingai. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų, o vėliau ateivių vokiečių valstybėms, aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su vikingais, arba normanais. Jie buvo užplūdę visą Europą. Būdami nepaprastai karingi, jie veržėsi į pasaulį, ieškodami turtų ir valdžios. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo kolonijų.

Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, turėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Vienas iš jų svarbiųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą, skiriantį tų upių aukštupius). Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų sodybų: tai buvo sodybos žmonių, saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvenamame krašte. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. Tą, žinoma, galėjo padaryti ne kas kitas, kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė, ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko.

Tuo būdu pirmosios tautos, su kuriomis aisčiams teko susidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais, buvo ateiviai skandinavai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai, o rytuose gudai. XIII amž. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (kalavijuočiai), o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyvenimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę.

3. Seniausios istorinės žinios apie aisčius

Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų, kurie būtų traukę senųjų tautų pirklius. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms aisčių kraštas buvo mažai težinomas, ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių.

Romėnams Pabaltijys, t. y. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo gintaras. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus, iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. Vėliau, kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį, romėnams natūraliai kilo klausimas, kas gi gyvena už tų tautų, kurios yra anapus jų imperijos sienos, t. y.už germanų ir slavų. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Pirmas, kurs duoda platesnių žinių apie aisčius, yra I amž. gale gyvenęs romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale „Germania", kalbėdamas apie tautas, kurios yra anapus germanų, jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą, tikybą, būtinai paminėdamas ir jų gintarą.

Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. IX amž. pradžioje Vakaruose randame pirmą kartą paminėtą lietuvių vardą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai. Tas pranešimas yra išlikęs iki mūsų laikų.

Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų, iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. jūrininko Vulfstano pasakojime. Buvęs Prūsuose, jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius.

Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. Mat. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška, todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. Visų nenusisekusių X—XIII amž. misijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. Be to, aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės, kurios X amž. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. Kadangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo kariauti, tai tiek lenkai, tiek rusai savo kronikose kaskart vis dažniau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis daugiau žinių apie tų giminių gyvenimą, santvarką ir tikybą. Kai XIII amž. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės, tai žinių apie aisčius dar pagausėja, nes jų jau teikia ir vokiečiai. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei, istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. 1—3 p.p.).

4. Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis

Žemdirbystė. Kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu, kada užšaldavo pelkės, ežerai ir upės. Tada būdavo žygiuojama dažniausiai upių ledu. Dėl šitų sunkių keliavimo sąlygų aisčiai iš seno buvo sėsliai. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Todėl aisčiai vertėsi žemės darbu. Jie augino ne tik tokių javų, kokių mes dabar auginamės, bet ir tokių, kurių dabar mūsų kraštuose nebeauginama (pav., sorą). Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. Ypač jie vertino linus, iš kurių audėsi apdarus. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia tik, ar jie auginosi daržovių. Greičiausiai, kad jų nesiaugino, nes XIII amž. vienas vokiečių kronikininkas pažymi, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, buvę labai nustebę; vienas prūsas net pasakęs, kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį pavalgyti žolės.

Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Išsiplėšti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku, tad daugely vietų žemės nepakakdavo. Be to, anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis, negu dabar, todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Prastai išdžiūvusius javus sunku iškulti, todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Pagaliau anais neramiais laikais, kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais, vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Todėl, greta žemės darbo, aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais.

Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Aisčiai galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų( kad nepaklystų miškuose). Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Pirmiausia turėjo arklių, kurie buvo reikalingi ypač karo žygiams. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Mažyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Gali būt, kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liudija kai kurie šaltiniai). Be arklių, aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, ančių, žąsų ir t.t. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.

Medžioklė, gyvenant giriose, aisčiams buvo ne pramogos

Zubras.

(Iš seno XVI a. raižinio, pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo).

dalykas, bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų, mainams, o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. Antai dar XVI amž. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis, kuri mokesčius mokėjo kailiukais. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. Medžiojamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau, negu dabar. Šiandien jau išnykę lokiai, taurai, laukiniai arkliai; reta dabar šernų, elnių, briedžių ir kitų žvėrių; tuomet jų galėjai sutikti kiekvienam žingsny.

Bitininkystė. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos, bet daug ir kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites. Jos nešė medų senų medžių drevėse. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų, o vašką parduodavo. Bitės priklausydavo tam, kas jas atrasdavo. Radusysis drevę, tuojau įkirsdavo joje savo ženklą, ir niekas kitas nedrįsdavo paliesti bičių. Kas tam nusikalsdavo, būdavo labai žiauriai baudžiamas. Bitės buvo labai branginamos aisčių. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių, kuri miršta, kaip ir žmogus; be to, artimam draugiškumui išreikšti turime žodį bičiulystė: mat, bendros bitės mūsų protėvius suartindavo, padarydavo juos draugais, bičiuliais.

Žuvininkystė, arba žvejyba, taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų, kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. Žvejyba, žinoma, galėjo verstis tik tie, kurie gyveno prie vandenų.

Prekyba. Iš žemės, miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti visko, kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Todėl dalį savo produktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių, kurių savo krašte neturėjo: druskos, geležies, įvairių ginklų, vilnonių audinių ir t.t. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius, vašką, o vėliau dar medžius, pelenus ir t.t.

Ankstyvaisiais laikais, dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus, aisčiai varė prekybą net su Roma ir Graikija; tuose kraštuose prekybai pairus, aisčiai prekiavo daugiausia su skandinavais. Netoli Stokholmo esąs Birkos miestas tada buvo didžiausias prekybos centras, su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės.

Tiek Lietuvoje, tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai, kurie rodo kam nors įteiktų daiktų (pav., kailiukų) skaičių. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip, kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Vėliau, sudėjus abi puses į vieną vietą, galima matyti, kiek yra tokių įpiovimų. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas" čia nieko negali pakeisti. Naujų įpiovimų galima padaryti, tik abi puses sudėjus. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas, vekselis, — apskritai skaičiuojamoji priemonė. Senovėje tokias lazdeles vartojo visi, o vietomis jos tebevartojamos ir dabar. Jos vadinamos birkomis. Tas vardas, žinoma, liko iš tų laikų, kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir, toms lazdelėmis naudodamiesi, atsiskaitydavo su jo pirkliais.

Be to, gyva prekyba ėjo su rusų kraštais, o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. Kad iš tikro buvo varoma prekyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajūrio kraštais, liudija senoviniai tų kraštų pinigai, randami Lietuvos piliakalniuose, kapuose ir senųjų sodybų vietose.

XIII amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į savo rankas vokiečių miestų sąjunga, vadinamoji Hanza. Visame Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių, kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis Visby miestas. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį.

Pažymėtina, kad „visbiečiai" ir „pirkliai" senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. Kitokių pirklių jie, matyt, nė nepažino. Todėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis vaisba, kurs reiškia prekybą, vaisbūnas — pirklį.

Dar vėliau, kai Prūsuose ir Latvijoje įsikūrė vokiečių ateivių ordinai, ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti, tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais; susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirkliais buvo sunku.

Pinigų senovės aisčiai neturėjo, o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažymėtąja verte. Jie buvo vadinami muštiniais. Bet daug dažniau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius brangiuosius kailius ir kitus daiktus, žodžiu, varė mainų prekybą. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio, o ypač Vytauto laikais. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta.

5. Senovės aisčių sodybos

Gyvendami nuolat vienoje vietoje, aisčiai, žinoma, statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais savo gyvuliais. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis, prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų, šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos medžių žievės (mauknos), kurios sulaikydavo kibirkštis. Be gyvenamosios trobos, nuo senų senovės buvo statoma klėtis ir pirtis, o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai, daržinės ir kiti trobesiai. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Kur nors prasiplėšus kiek miško, apsigyvendavo viena šeima, o vėliau, dirvas praplėtus, toje pačioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Dažniausiai vienoje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių, žentų, svainių ir t.t.

Be to, dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis, t.y. pi1ių. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo XIV amž.). Jos buvo statomos ginkliose vietose ir, be to, dar sustiprinamos, apkasamos grioviais, dažnai prileidžiamais vandens. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai, kurie, priešui užpuolus, būdavo padegami. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų; apylinkės gyventojai skubė-

Senovės aisčių pilis — sodyba.

Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų rekonstrukcijos fotografija).

davo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūkstančių žmonių. Pavojui praėjus, žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. Pilys turėjo slaptų išėjimų, kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. Tuo būdu kartais, kai nebebūdavo vilties išsigelbėti, pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta persikelti į gretimą pilį. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes, ežerus ar neišklampojamas pelkes, kur po vandeniu būdavo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių, kad jais tegalėjo eiti tik prityrusio vadovo vedami žmonės; niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami kūlgrindomis (kūlis—akmuo). Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų.

6. Senovės aisčių visuomeninė santvarka

Visuomenė. Kaip visų tautų, taip ir aisčių pagrindinis visuomenės vienetas buvo šeima. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais, bet ir

Piliakalnis — Kryžių Kalnas

Jurgaičių kaime, Meškučių valsč., Šiaulių apskr. Piliakalnį laikydami šventa vieta, žmonės stato ant jo kryžius, norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką.

giminės,—bent tie, kurie gyveno kartu, tose pačiose sodybose, o dažnai ir po vienu stogu. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu, rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvairios vedybų apeigos, papročiai, daugybė vestuvinių dainų ir t. t. Visa šeima turėjo bendrą turtą, kurį valdė, tam tikrais paveldėjimo papročiais, vienas šeimos narys. Jis valdė ir visą šeimą. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Karo atveju vadovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai, bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Be to, ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. Tos, kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose, geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės, — greit pralobdavo. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdovais. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Tie vadai buvo vadinami rikiais ir kunigais. Anų laikų svetimšaliai juos vadindavo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais, kilmingaisiais, kunigaikščiais, karaliais ir t. t. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai buvo smulkūs, tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai, savo rikių vadovaujami, atlikdami bendrus žygius turėdavo, žinoma, ir bendrą vadą. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės, bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo, ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — kunigaikščiais. Iš pradžių ir tokių kunigaikščių buvo dar gana daug, bet palengva jų tarpe iškilo galingesnieji, kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. Antai Lietuvoje XIII amž. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau, kaip 20, bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė, o nepaklusnieji neteko savo sričių, buvo išvaryti).

Visuomenės sluoksniai. Iškilus didesnių sričių valdovams —kunigaikščiams, senieji apylinkių vadai—rikiai—tapo aukštesniuoju visuomenės sluoksniu, arba bajorija. Be jų, buvo dar kitų, žemesnių sluoksnių. Pirmiausia čia paminėtini laisvieji ūkininkai. Bajorai buvo daugiausia kariai, krašto gynėjai ir valdė stambesnius ūkius. Ūkininkai buvo ne tokie turtingi; jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles, eiti jų vadovaujami į karą, saugoti ir tvirtinti pilis. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. O praturtėti kelias buvo atviras, nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Be laisvųjų ūkininkų, dar buvo ir nelaisvųjų, kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. Tačiau jie, apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką, galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti bajoru, o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima, tai jis nebegalėdavo eiti į karą, ir tapdavo paprastu ūkininku. Praturtėjęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę.

Be to, buvo dar vienas, pats žemasis visuomenės sluoksnis, kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. Tai buvo vergai. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro ar kunigaikščio ūky. Jų tad darbu naudodamiesi, bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. Be karo belaisvių, vergais galėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė, jis tapdavo savo valdovo vergu ir galėdavo būti kam nors dovanotas ar parduotas.

7. Senovės aisčių religija

Visi aisčiai, pagal kalbos tarmę, kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus, lietuvius ir latvius. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. Kultūros atžvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. Būdami pagonys, jie turėjo daug dievų; dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni, kitur kiti dievai, bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: visi jie garbino gamtą ir visus nesuprantamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis.

Dievai. Kaip visoms arijų tautoms, taip ir aisčiams labiausiai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesuprantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. O kas buvo nesuprantama ir žavinga, tas buvo dievu laikoma. Tuo būdu aistis sudievino patį dangų ir jo kūnus. Pats žodis dievas aisčiams, tur būt, reiškė dangaus tėvą, jo mėlynės valdovą. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas.

Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę, mėnulį, sietyną, aušrinę, aušrą ir net vaivorykštę. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas, kaip priešprieša ramiam, didingam dangaus mėlynės valdovui. Dėl savo įspūdingo apsireiškimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. Bet visiškai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu, viso pasaulio valdovu. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė, — kiekvienas turėjo savo sritį.

Be gamtos reiškinių, savo didybe žavinčių ar bauginančių, aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų, kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. Taip antai, aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas žemės dievas arba pati sudievintoji žemė. Jis — derliaus dievas, žemės vaisių ir žiedų davėjas. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — dvasių, kurios globojo atskiras ūkio sritis. Buvo net svarbesnių javų (pav., linų) globėjų, lauksargių, kaukų, aitvarų ir kitokių dievybių. Be to, buvo miškų, namų, židinio ir gyvulių dievų. Kiekvienam gamtos reiškiny, aisčių supratimu, slėpėsi gera ar bloga dievybė. Gyvuliai, augalai, ežerai, kalnai, girios, miškai ir atskiri medžiai, - žodžiu, visa gamta buvo pilna dievybių.

Bet buvo dievybių, ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. Jų tarpe bene žymiausios buvo laumės, arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstančio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties).

Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais, sužinodavo jų valią; ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Kai kuriose vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai amžinoji ugnis. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje, bet ir kiekvienų namų židiny, kur, bent žiemos metu, ji buvo nuolat kūrenama. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė, arba gabija. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav., kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar nešvarumais).

Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių, taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. Be namų dvasios, kuri saugojusi visus namus, čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Be to, namuose buvo laikomi šventieji gyvuliai, ypač žalčiai. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi, kaip namų globėjai. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose trobose buvo laikomi žalčiai.

Pomirtinis pasaulis. Aisčiai vaizdavosi, kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį, kur žmogus gyvenąs taip pat, kaip gyvenęs žemėje. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas, tai toks pat liekąs ir po mirties. Aisčiai manė, kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių, kuriuos turėjęs šiame pasauly. Todėl, laidodami lavonus, jie įdėdavo į kapą įvairių daiktų: pabalnotų arklių, ginklų, papuošalų ir kitko. Tik patsai laidojimo būdas buvo nevienodas. Vieni žmonės, ypač žymesnieji, pirma buvo sudeginami ant laužo, o paskui buvo laidojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai; kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadinamas dausomis; jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų.

Tačiau aisčiai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose, augančiuose ant jų kapų, ir būnančios savo šeimų globėjos. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamosios šventės, vadinamosios vėlinės; tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Vėlėms kiekvienos puotos metu žemėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto.

Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose, — ypač tie, kurie buvo susiję su aplinkuma. Tai visai suprantama. Gyvendami giriose, aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. Jiems savaime turėjo atrodyti, kad ten pilna visokių dvasių, kurios negalinčios gyventi niekur kitur, kaip tik medžiuose. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai, ypač šimtamečiai didingi ąžuolai, bet ir ištisos girios ir miškai: mat, jie buvo laikomi dievų, dvasių ir vėlių būstinėmis. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas, iš medžių ošimo burdavo likimą. Miškuose dažniausiai būdavo kūrenamos ir amžinosios ugnys.

Šventovės buvo po atviru dangum, jose kūrenosi amžinoji ugnis. Kadangi, aisčių tikėjimu, dievai turėję savo būstines aplinkumoj, tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų, o tik vienas aukuras. Žinoma, ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų, tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų, ant kurių dėjo aukas, bet tai nebuvo dievai.

Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruotas dievų, o kitose mirusiųjų kultas, arba garbinimo apeigos. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės, lavonų deginamosios ir vėlinių apeigų atliekamosios vietos. Visos tos vietos būdavo dažniausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų, ant atskirų piliakalnių. Archeologai atkasa dabar tų šventovių, kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais alkų vardais. Alkos kalnų, Alkakapių, Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai, pav.: Perkūnkalnis, Švent-kalnis, Kaukokalnis ir t.t. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos, kurių vardai turi šakninį skiemenį ram-, rom- ir rag-; pav.: Rambynas, Romainiai, Rominta, Šventaragiai, Alka-ragiai, Raguva, Ragainė, Ragava, Raginėnai ir t.t.

Kulto tarnai, arba dvasininkai. Kaip kiekviena religija, taip ir aisčių, žinoma, turėjo specialių žmonių, kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. Jie buvo prie šventovių, kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą, vadovavo laidotuvių, vėlinių ir visokių švenčių apeigoms. Jie buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais ir kitokiais vardais. Bet, kaip nebuvo vieno vyriausio, viską valdančio dievo, kaip nebuvo vienos centrinės šventovės, taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas, tik, žinoma, kai kurie iš jų buvo žinomesni, išgarsėję gydymu ar būrimu, — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių, su jais skaitėsi valdovai, — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. Taigi pasakojimas, kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva, — yra prasimanymas viduramžio rašytojų, kurie, nedaug težinodami apie tikrąją aisčių religiją, prasimanė šitą dalyką, nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. Šventovės vienur buvo vadinamos romuvomis, kitur alkomis, — gal būt, dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų.

8. Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.)

Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai, o visos kitos giminės, nespėjusios susiburti, pateko į svetimųjų valdžią. Tiesa, vieninga lietuvių valstybė susikūrė tik XIII amž., tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai, reikalas pulti arba gintis nuo priešų. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus, būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. Yra žinių, kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandinavais (danais ir dabartiniais švedais), kurie nuolat puldavo aisčių kraštus, о IX amž. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių, kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolonijas, bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. Taigi jie bus turėję ir laivų. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos, o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. 24 pusi.).

Apsigynus nuo skandinavų, aisčiams vis dėlto priešų nestigo. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais, pietiniams, t. y. jotvingams, — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais, o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Neturėdami didesnės valstybės, aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žygius ir negalėjo nieko nukariauti. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus.

Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikščiams. Mat, jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstv-bės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo, ir smulkūs kunigaikščiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. Tik XIII amž. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). Su prūsais jie kariaudavo vieni, o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. Bet, surinkę jėgų, aisčiai jiems skaudžiai atkeršydavo. Po ilgų kovų, XIII amž. pradžioje prūsų kilčių kaimynai, mozūrų kunigaikščiai, atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius), kurs vėliau, nukariavęs didelius aisčių plotus, sukūrė ten savo valstybę.

Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvin-gais, ir iki XIII amž. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas, Slanimas ir atstatyta, jotvingų buvusi, Gardino pilis (senasis Gardinas, tur būt, bus turėjęs kitą vardą). Tuo būdu XIII amž. pradžioje, kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę, Voluinės kunigaikštijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. Merkinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis, nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus.

Šiaurėje, kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija, lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius, tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. Kurį laiką Padauguvio giminės net mokėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. Bet jau XII amž. Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui, bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką.

9. Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines

Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskutiniai. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikštyti VIII—IX amž., aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. pusėje, o rusai — X amž. gale. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Taip atsitiko dėl to, kad jie gyveno labai nuošaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. Jų krikštu Bažnyčia susirūpino tik po lenkų krikšto, t. у. X amž. pabaigoj. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai; pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse.

Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Vaitiekus, arba Adalbertas. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum, bet krikščionybė ten dar buvo silpna. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti, čekai sukilo, ir jis buvo priverstas pasišalinti į Romą. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją, jis išsirengė misijų į Europos šiaurę. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį, gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į atvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. Tačiau tas nieko nepadėjo: misijo-nieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. Bet vieną rytą, kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias, juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Pasirodė, kad misijonieriai, nieko nežinodami, buvo sustoję šventajam miške, kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės įžeidimą. Tas atsitiko 997 m. balandžio 23 d. Misijonierių lavonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju, krikščionybės kankiniu.

Su šv. Vaitiekaus mirtimi nepasibaigė pastangos krikštyti aisčius. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikščiai, kurie tikėjosi, kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni, o gal net pasiduos jų valdžiai. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boleslovą atvyko naujas misijonierius vokietis Brunonas, kurs, būdamas vienuolis, turėjo Bonifaco vardą. Boleslovas jo misijoms pažadėjo paramos. Pagaliau 1008 m. gale jis išvyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. Bet ir jo misijos nebuvo sėkmingos. Toli įėjęs į aisčių kraštą, jis 1009 metais vasario 14 d. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. Kuriose vietose jis apaštalavo, nežinia, tik tiek žinoma, kad žuvo jotvingų krašte. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu.

Šv. Vaitiekaus mirtis.

(Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos Sembos bažnyčios altoriuje).

Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikščiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Taip tęsėsi iki pat XIII amž. pradžios, kai, matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių, lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną.

Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės išlaikymo prasidėjo vakaruose. Jas gavo patirti tos kiltys, kurios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Giminės, gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę, su šita akcija susidūrė daug vėliau. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga, nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių), atsirado priešingoje pusėje, t. y. dabartinėje Latvijoje, kur gyveno lybiai ir, kiek toliau nuo jūros, aisčių giminės. Šitie kraštai, būdami pajūryje, jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puolami vietos pagonių, tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organizaciją, kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse XIII amž. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės, kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią.

10. Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas

Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. Nuo XI amž., kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai, čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo, vykdami prekiauti į rusų kraštus. Jau XII a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai, kurie ne tik rūpino čia apsigyvenusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus, bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Pirmasis pagonių krikštu susirūpino misijonierius Meinhardas, kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m.). Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna, ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo, gyventojus išžudydavo, jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas, Albertas (1199—1229 m.), ėmė organizuoti ginkluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Kad būtų lengviau gintis, jis pastatė Rygos pilį (1201 m.), kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių, kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes, bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė, kad su netikėliais pagonimis reikią kariauti, todėl savanorių karių atsirasdavo nemaža. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė, nes, pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus), jie grįždavo atgal, ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių.

Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m.). Palestinoje, einant kryžiaus karams su turkais, krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų, joanitų ir vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas). Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Ordinas buvo pavadintas Kristaus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi), bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas kalavijuočių ordinu.

Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Neišnyko nė senas papratimas kviesti svečius iš Vokietijos; buvo pradėti skelbti net specialūs kryžiaus žygiai. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordinas. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. Jis buvo pavestas vyskupui, kurs turėjo valdyti kraštą; ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. Bet vos įsikūręs, ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Vyskupas turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam 1/з viso krašto. Vyskupui tuo būdu liko valdyti 2 krašto. Taip buvo pasidalytas jau užimtas kraštas, taip buvo sutarta dalytis ir visa, kas dar bus nukariauta.

Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje naujos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Tada buvo nukariauti visi lybiai, latgaliai, dalis sėlių ir dalis estų. Jam mirus, ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesiskaitė su Rygos vyskupu, kuris, įsikūrus kitoms Livonijos vyskupijoms, buvo pakeltas arkivyskupu. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines, ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą, bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m.). Pabūgęs, kad vienas neatsilaikys, kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vokiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose, ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankiškumo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus; bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba.

11. Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus

Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susidūrė su krikščioniškuoju pasauliu. O tam krikščioniškajam pasauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai, bet kaimynai lenkai ir pamarėnai. Po pirmųjų nepavykusių misijų, nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuomenėmis.

Pirmasis misijonierius, kuriam Prūsuose ėmė sektis, buvo iš gretimosios Pamarės, Olivos cistersų ordino vienuolis Kristijonas. Jis veikė XIII amžiaus pradžioje, t. y. praėjus šimtui metų po šv. Vaitiekaus ir šv. Bonifaco mirties. Kristijonui pasisekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus, ir 1215 m. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Bet jam vos grįžus, pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruomenes. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Tada, Livonijos vyskupų pavyzdžiu, ir čia pradėta šauktis Vakarų pagalbos. Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių,bet iš to nieko neišėjo, nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalėdavo surasti. Praėjo net keliolika metų, o vysk. Kristijonui vis nesisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruomenes, bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vyskupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) žemės pakraštėj. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. Bet vos tik jie išvykdavo namo, prūsai, išlindę iš miškų, nusiaubdavo visą Kulmą, Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. Tada vysk. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią organizaciją krikščionių reikalams ginti, kokią vysk. Albertas buvo įkūręs Livonijoj. Taigi buvo įkurtas (1228 m.) vyskupo priklausąs riterių ordinas, kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas Dobrinės ordinu. Bet riterių buvo nedaug, todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo apginti savo pilį.

Jau Dobrinės ordiną steigdami, vyskupas ir kunigaikštis Konradas susižinojo su vokiečių riterių ordinu, kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje; ten galutinai įsigalėjus turkams, jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą.

Kai 1099 m. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė, į ją pradėjo traukti minios maldininkų. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus, ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti specialias brolijas savo maldininkams globoti. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo, kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. Bet kai prasidėjo nauji karai, o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti, — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną, prancūzai — templininkų, o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m.). Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kryžiuočiais. Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remiamas ir labai greit pralobo. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj, bet ir Europoj. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra, todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui, jo centras jau buvo Italijoj. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puolančiais pagonimis kumanais. Bet Vengrijos karalius, pamatęs, kad ordinas čia ne jam tarnauja, bet ruošiasi sukurti savo valstybę, jį išvijo (1224 m.). Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus, tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium, norėdamas atgauti iš jo žemes. Nebeturėdamas vilties jų atgauti, ordinas mielai priėmė kvietimą. Turėdamas patyrimo Vengrijoje, dabar jis jau daug geriau juridiškai apsidraudė savo būklę.

1230 m. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pilaite, o patys pasistatė Fogelzango pilį. Netrukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. Ten gyveno ir ordino viršininkas, kurs vadinosi didžiuoju magistru. Prūsuose buvo tik vadinamasis krašto magistras (Landmeister). O kai XIII amž. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikščionimis iš Mažosios Azijos, tada visas ordino dėmesys nukrypo į Pabaltijį. Todėl 1309 m. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. Tuo būdu ordino centras pasidarė Marijenburgas.

Kryžiuotis su karo apranga.

Kryžiuočių ordino nukariavimai. Ordinas savo įstatuose turėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. Be riterių, ordinas turėjo ir paprastų kareivių, vadinamų jų tarnais. Be to, ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus, ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Iš Palestinos ordinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. Kaip ten, taip ir čia, pasitelkęs riterių, jis žygiuodavo į kurią nors sritį, ten kariuomenės priedangoje pasistatydavo pilį, ir joje palikta įgula turėdavo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus, bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. 1231 m. ordinas pradėjo pulti aisčių kiltis. Tokiuo būdu kariaudamas, jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai, o prūsai buvo varu krikštijami. Tiesa, jie dar bandė spirtis, tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją, kuriai padėdavo visa Europa. Prūsams dar ir dėl to buvo sunkiau gintis nuo ordino, kad jie neturėjo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, savitarpy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir, priėjęs Nemuną, susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe, su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Tuo tarpu visos kiltys, buvusios anapus Nemuno, liko amžinoje vokiečių vergovėje.

Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais, nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės, kurios anksčiau puldavo lenkus, o vėliau pirmosios buvo ordino pavergtos. Įsikūręs pirmiausia jų krašte, ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą.

Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo, užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sodybas. O du kartus (1242 - 1249 ir 1260 — 1274 m.) net buvo sukilusios visos pavergtos jų giminės. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė, daug ordino pilių išgriovė; nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių.

Kai sukilimai aprimdavo, ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pasišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų, ir prūsai būdavo nuveikiami.

Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. Ordinas turėjo būti jų įrankis. Tačiau išėjo visai kitaip. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. Vyskupui esant nelaisvėje, ordinas pasirūpino, kad ir imperatorius ir popiežius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės, tai krašto valdovą atrado ordiną. Tiesa, ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1/3 visų savo žemių, tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise, kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas, kuris pasirodė nepajėgus, jau 1235 m. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino).

Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų kunigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. Kunigaikštis Konradas, kaip matėme, kviesdamas ordiną, tarėsi gausiąs savo politikai įrankį, bet ordinas, turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių, greitai pasidarė net kunigaikščio konkurentas ir priešas. Tuo būdu lenkai, kviesdami į Pabaltijį vokiečių ordiną, pasikvietė sau amžinąjį priešą. Greitai tarp jų prasidėjo net karai, varžytynės dėl žemių, ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį.

 

TREČIOJI DALIS

Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis

1. Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis

Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų, savo vadus turinčių, apylinkių iš pradžių buvo labai daug. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. X, XI-me ir net iki pusės XII amž. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius, tiek aukštaičius. Bet nuo antros XII amž. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. XIII amžiaus pradžioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Kai XII amž. gale Livonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, lietuviai ėmė pulti ir ją. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius, o žiemos metu, ledu perėję įlanką, nusigaudavo net į Saremą (Eželį).

Aišku, kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. Didelius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. Jis iš pradžios buvo renkamas susibūrusių karių. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. O pasilaikyti ją buvo nesunku, nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam, ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvusysis vadas. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. Antai 1219 m., darant taiką su

Voluinės kunigaikštyste, Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis, bet jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. Taigi jau tada Lietuva buvo tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. Bet labai greit kunigaikščių skaičius pradėjo mažėti. Daug jų vienoje tautoje negalėjo taikiai sugyventi, ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuosius. Pagaliau Mindaugas pašalino visus kitus kunigaikščius ir liko vienas valdovas visame krašte.

Karai valstybės jungimo laikotarpy. Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti su abiem priešais. Todėl 1219 m. susitarę Lietuvos kunigaikščiai padarė taiką su Voluine. Padarę taiką pietuose, jie pradėjo žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis, naikinti jo pilis. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. Tai buvo galinga D. Naugardo miestiečių valstybė. Varydamas prekybą su vokiečių Hanzos pirkliais, Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais, tikėdamasis išvyti ordiną iš tų žemių. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Padarę du bendrus žygius, jie tik apiplėšė kraštą. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus; su ordinu jie susitikdavo tik tuomet, kai jis juos puldavo. Bet ordinas retai tepuldavo, nes, mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui († 1229 m.), jis visiškai susilpnėjo. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu; o prasidėjus savitarpio vaidams, ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais.

Lietuvos suvienijimas. Šitie karai su ordinu ir su rusais verste vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. Tuo būdu ir kunigaikščių skaičius mažėjo. Pagaliau iš visų kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris, pašalinęs kitus kunigaikščius ir net savo brolius, pasidarė visos Lietuvos valdovas. Tas atsitiko, žinoma, ne be kraujo praliejimo. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose, o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar perkelti kitur valdyti.

Nėra žinių, kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas, prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. Jis, žinoma, buvo gavęs valdžią iš tėvo, kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis.

Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas, irgi nežinia. Žinome tik jo brolį ir du brolio sūnus, Tautvilą ir Erdvilą, kurie buvo išvaryti iš Lietuvos. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti į rusų žemes, bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti.

Taip pat tiksliai nežinoma, kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m., nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu, kaip su visos Lietuvos valdovu. Be to, tais pačiais metais buvo pirmas didelis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais.

2. Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.)

Mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi, nes naujasis vyskupas, norėdamas suvaldyti ordiną, buvo pradėjęs su juo kovą, kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Ordinas buvo silpnas, ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lietuva. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Jis norėjo palaukti, kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys, bet prašys globos. Kryžiuočiams nenorint sąjungos, kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Norėdami pagerinti savo būklę, jie paprašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Kryžiaus karas buvo paskelbtas, ir į Livoniją atvyko daugybė Europos riterių. 1236 m. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lietuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Pajutę susitelkusią lietuvių kariuomenę, kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukią, bet lietuviai pastojo jiems kelią. Ties Šiauliais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Iš visos jų kariuomenės, kaip rašo kronikos, grįžę namo vos kas dešimtas karys.

Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį, likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1237 m. popiežius patvirtino jų susitarimą. Tuo susitarimu, kalavijuočių ordinas buvo panaikintas, o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Kadangi jų čia buvo likę nebedaug, tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Jis dabar jau nebebuvo atskiro ordino magistras, bet priklausė kryžiuočių didžiojo magistro, taigi buvo kryžiuočių provincijos, t. y. krašto magistras (Landmeister). Susilieję vokiečių ordinai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Todėl ir prasidėjo ilga, daugiau kaip 150 m. ėjusi kova su lietuviais.

3. Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo

Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais, nėra žinių. Bet aišku, kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žygis, tad jam turėjo vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis, žemaičių kunigaikštis Vykintas.

Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo, bet tas jiems nepavyko. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsiėmė kadaise nustotas (žiūr. 38 psl.) lietuviškąsias Gardino, Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. Be to, jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Lietuviai siaubė D. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Bet ilgesnį laiką jie teišlaikė tik Polocką. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas, bet jo siunčiami kunigaikščiai. Jiems kariaujant rytuose, Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų žemėse, o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Kai šie bandė priešintis, jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes.

Aišku, kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikščius padarė jo priešais. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Jų greit atsirado, nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikščiai ir Livonijos ordinas.

1249—1250 m. sąjunga prieš Mindaugą. Mindaugo brolėnai, Tautvilas su Erdvilu, ir jų dėdė, Žemaičių kunigaikštis Vykintas, Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sritis. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Danielius ryžosi padėti pabėgėliams. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius, bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną, siūlydamas jam sąjungą. Tas mielai ją priėmė. Pabėgėliai kunigaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jot-vingus ir sukėlė žemaičius, kur buvo daug Mindaugo valdžia nepatenkintų kunigaikštėlių. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga, į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas, 2) Voluinės kunigaikštystė, 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas, kuris dar nebuvo visiškai atsigavęs po pirmojo (1243—1249 m.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais.

Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Bet užėmęs Slanimą ir Volkoviską, jis toliau nebežygiavo. Tuo tarpu Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Mindaugą jo pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Jiems į pagalbą atėjo ordinas, tačiau pilies neįstengė paimti, ir ordino kariuomenė, nusiaubusi kraštą, grįžo atgal.

Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. Bet, kur ji buvo, nežinia. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę.

Apsigindamas pilyje nuo priešo, Mindaugas dar neišsigelbėjo iš gresiančio pavojaus, nes priešų sąjunga greit neiširo. Vykintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat, Lietuvoje. O Rygos vyskupas siūlė ordinui, pakrikštijus Tautvilą, pastatyti jį Mindaugo vietoje. Nerasdamas kitos išeities, Mindaugas sumanė išardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jis sugalvojo patraukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. Kadangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet, kai šis krikštysis, tai Mindaugas ir krikštijosi.

4. Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251-1253 m.)

Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką, Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pateikė krikšto sąlygą. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Todėl, kai Mindaugas sutiko krikštytis, jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti.

Liškiavos pilies griuvėsiai.

1250 m. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Čia tų metų gale ar 1251 m. pradžioje Mindaugas su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nugalėtas; jis pats žuvo mūšyje, o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Tik pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kunigaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žymesnių vadų, tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į sukilimą. Tik žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokiečiais, besiveržiančiais į jų kraštą.

Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pasiuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui karališkąją karūną. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. liepos 17 d., bet karūnacija teįvyko tik 1253 m., t. y. po 2 metų.

Kaip matome, Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją, kaip lygią, greta kitų Europos viešpatysčių. Bet vėliau pasirodė, kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas, todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti.

5. Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.)

Ta pati delegacija, kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą, drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. Rygos arkivyskupas manė, kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia, nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. Jis manė, kad popiežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį, kaip ir Livonijoje, kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu, o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia, kaip kad ordinas Livonijoje. Bet, Mindaugo prašomas, popiežius įsakė, kad naujasis vyskupas prisiektų paklusnumą tiesiog popiežiui. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas Kristijonas, kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas, nepaisydamas popiežiaus įsakymo, priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Tik vėliau, Mindaugui pasiskundus, popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką, kuria jis pasižadėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. Tuo būdu Lietuvos Bažnyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. Tačiau kitaip išėjo praktikoje.

Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. Saugumo sumetimais, ordino, o gal ir paties vyskupo prašomas, Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Raseinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kt. sričių.Tose srityse vyskupas jautėsi labai nesaugiai, todėl prašė ordiną globos; už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. Ordinui tai buvo labai pelninga, todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė, atsikračiusi Rygos vyskupo, visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas, bet nieko negalėjo daryti, nes jam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais, gudais ir totoriais, o be to, daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai, į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas.

Nors, ordino verčiamas, Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją, tačiau žemaičiai žiūrėjo į jį, kaip į saviškį. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordinui, žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu, kuriam nesisekė jų nukariauti. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas, nieko negalėdamas veikti, nuo 1259 m. iš čia visiškai išsikraustė. Jo vyskupystė išnyko, o jis pats baigė savo gyvenimą Vokietijoj.

Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. Po Mindaugo krikšto popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Mindaugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. Bet dėl Rygos arkivyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vyskupystės įkūrimas. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. Kristijoną, tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas Vitas. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga, kaip kad Kristijoną, tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose.

6. Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi

Karai su Voluine. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu, Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus užgrobtas žemes. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kunigaikščiai, bet Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m.). Sutartis buvo sustiprinta Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Švarno vedybomis. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką, o Vaišvilkas gavo Slanimo, Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Tа pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai — Taut-

Naugarduko pilies griuvėsiai.

vilas su Erdvilu. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas, kurį jis valdė ir prieš maištą, o apie Erdvilą nuo to laiko nebeturime jokių žinių.

Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo didelių priešų. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus, bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariaujantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti.

Mindaugo sūnaus vainikavimas. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. O tuo tarpu stiprinosi viduje; rūpindamasis, kad, jam mirus, nežūtų valstybė, iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. Jis turėjo tris sūnus, kurių du jaunesnieji, Ruklys ir Rupeikis, buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu, o vyresnysis sūnus Vaišvilkas; santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais, krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko į Graikiją ir įstojo į vienuolyną. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą.

Todėl Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš jaunesniųjų sūnų; katrą būtent, — nežinia.

Karai su totoriais. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę, po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais, pavergusiais tuo metu visą Rusiją. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius. Už tai atsilygindami, totoriai (1258 m.) suruošė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. Bet kaip greit jie užplūdo, taip veikiai ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais neįvyko, ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės; tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas, bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos.

7. Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų

Klaipėdos įkūrimas (1252 m.). Mindaugas tvarkė savo valstybę, kariavo rytuose ir pietuose, o žemaičiai kovojo su ordinu, kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros, kad iš at-

Klaipėda 1535 metais.

plaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Be to, užėmus pajūrį, Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. Tam tikslui 1252 m. Livonijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje, kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda; ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies išgriauti.

Durbės mūšis (1260 m.) ir jo padariniai. Pasistatęs Klaipėdos pilį, Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje Jurbarko pilį (1259 m.), kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — Karšuvą. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą, žemaičiai nėjo jos ginti, o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. Abiem kariuomenėm susitikus prie Durbės ežero, kovą laimėjo žemaičiai. Reikia pastebėti, kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai, kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos magistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai.

Po mūšio, Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. Ypač labai išsiplėtė sukilimas Prūsuose, kur buvo sunaikintos beveik visos ordino pilys ir išžudytos jų įgulos. Nesugriautos liko tik Karaliaučiaus, Baigos, Elbingo ir Kulmo, t. y. pačios tvirtosios pilys. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai, kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. Ordinui tuomet buvo labai sunkūs laikai; jis išsigelbėjo tik dėl to, kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat, jo prašomas, popiežius sušaukė Europos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis.

Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Visoms žemaičių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis, Mindaugo seserėnas Treniota. Po Durbės mūšio jisai, atvykęs pas Mindaugą, ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bendromis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Tada, esą, pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai, ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu, nes neturėjo iš to jokios naudos. Tiesa, ordinas jo žemių nebepuolė, bet užtat jo akivaizdoje vergė žemaičius. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir, sudaręs sąjungą su D. Naugardu, 1262 m. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). Bet, neatvykus Naugardo kariuomenei, jis neįstengė paimti pilies ir, grįžęs namo, daugiau su ordinu nebekariavo. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją.

Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai. Livonijos ordinas atsigavo gana greit. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas; bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prūsuose, praėjo net 14 metų.

8. Mindaugo nužudymas (1263 m.)

Mindaugas, po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. labai susilpnėjusį ordiną, daugiau jo nebelietė. Tuo metu sukilusioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nutraukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. 1263 m. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių reikalų apleidimu. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais, taigi jo atsisakymas prisidėti prie broliškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. Kartu nužudė ir abu prie jo buvusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. Jie tikėjosi, kad, pašalinę Mindaugą, jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti visas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. O iš tikrųjų, žuvus Mindaugui, susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai.

Be politinių sumetimų, sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kunigaikščių reakcija, noras atgauti savo teises. Būta čia ir šeimyninių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai, jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį, Daumantienę; tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną.

9. Lietuva po Mindaugo mirties, —1263—1270 m.

Treniota (1263—1265 m.). Nužudžius pirmąjį valstybės vie-nytoją, Mindaugą, Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam, visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Jo teisėto įpėdinio nebuvo, nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu, o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas, Polocko valdovas Tautvilas. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas, ir valdžią paėmė Treniota. Matyt, apie sostą svajojo ir Daumantas, bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. Pabėgęs į Pskovą, jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir, pasižymėjęs laimingais karais, valdė Pskovą dar daugiau, kaip 30 metų (iki 1299 m.).

Treniota bandė varyti tokią politiką, kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Bet persekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendradarbius, jis sukėlė jų sąmokslą ir, neišvaldęs visiškai 2 metų, buvo nužudytas.

Vaišvilkas (1265—1268 m.). Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo gimines šalininkai, žinoma, tuojau ėmė galvoti apie jį. Todėl, atvykęs su Voluinės kunigaikščių duota kariuomenės pagalba, jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Voluine, turėjo santykių net su ordinu ir atrodė, kad tęs savo tėvo politiką; todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui.

Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Švarnui. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą valdyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui, Levas pasikvietė jį į svečius ir nužudė. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.

Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs, jis mirė (1269 m.). Lietuva liko be dinastijos, ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.

10. Traidenis (1270-1282 m.)

Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu, nėr žinios. Žinome tik, kad Lietuvą jis valdė iš Kernavės. Jis, tur būt, norėjo eiti Treniotos keliais, ne Mindaugo. Apskritai, jis buvo grynai tautiškosios ir pagoniškosios Lietuvos valdovas, t. y. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietuviškąsias žemes, o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. Būdamas geras karys, jis pats vienas kariavo su visais priešais. Ne vieną žygį atliko į Prūsus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. Jam buvo pasisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį; tačiau jam nepasisekė visiškai nugalėti ordino.

Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes, tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Tuo būdu ordinas atsilaikė, kai kur net pasistūmėjo į Lietuvos pusę. Taip antai, vienų paliaubų metu ordinas (1274 m.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Bet kad ir kaip stengėsi, jis visgi negalėjo jo sugriauti. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino kariuomenę tik atvirame lauke: mat, lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių.

Kernavės piliakalnis.

Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Prūsijoj. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių į Lietuvą, ir Traidenis juos mielai priimdavo. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę, su kuria Traidenis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną).

Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. Tačiau su lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo ne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas II), norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų, vedė net jo dukterį.

Žodžiu, Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi, kaip galinga karinė pajėga. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. Ji buvo daug platesnė, negu Mindaugo laikais, nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai, kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Traidenio laikais tautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — Vytenis ir Gediminas.

KETVIRTOJI DALIS

Lietuva, valdoma Gedimino giminės didžiųjų kunigaikščių

A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis

I. Vytenio ir Gedimino laikai

1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties

Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpatavimo (1282—1295 m.) yra likę labai maža žinių. Senosios kronikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius, taip pat daug mini lietuvių žygių, tačiau nė viena kronika aiškiai nepasako, kas tuo metu valdė Lietuvą.

Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Jos turėjo būti atramos punktai, žygiuojant į Lietuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Anksčiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Bet dabar, po Durbės pralaimėjimo, jis buvo išvytas iš visos Žemaitijos. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta; su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. Nustojęs vilties veikiai nukariauti Žemaičius, jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuočiams (1328 m.). Kryžiuočiai, atslinkę prie Nemuno, tuojau pasistatė Ragainės, Jurbarko, o kiek vėliau ir Skirsnemunės pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti, nes sunku buvo ją atlaikyti). Žodžiu, šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų, tarytum tarp dviejų žiaunų, kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti.

Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas, ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t. Tos Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Toliau į vakarus, Jūros paupyje, stovėjo vadinamoji Gedimino pilis. Tuo būdu čia XIII amž. gale ir XIV amž. pradžioje susidarė du tvirti frontai, kurie išbuvo beveik 150 metų.

2. Gediminaičių dinastijos pradžia

Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus, tokių sumišimų, kaip po Mindaugo mirties, Lietuvoje jau nebebuvo. Traidenis turėjo brolių ir sūnų, tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Tik, deja, mes tiksliai nežinome nei visų jo brolių nei sūnų vardų.

Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m.) ir Gediminas (1316—1341 m.). Taip pat gerai žinoma, kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Tik, deja, tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Taip pat neaišku, kuriuo metu jis valdė. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių, bet vis dėlto neaišku, kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Senąja tradicija, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vytenio ir Gedimino tėvu, buvo laikomas Pukuveras, arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį, arba Budividą, ir Budikidą), bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Aišku, tik, kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo, jo sūnaus ar jo brolio sūnus), nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietuvoje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėtojas, to nebūtų buvę išvengta. Taigi visų vėlesnių Lietuvos kunigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus, nes tos giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. Galimas dalykas, kad didž. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino tėvas, bet ir jo senelis.

3. Vytenis (1295-1316 m.)

Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m., nes 1294 m. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Dar prie gyvos tėvo galvos Vytenis garsėjo, kaip geras karo vadas. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau; tačiau, kaip Traideniui, taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo.

Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Varydamas tautišką politiką ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe.

Marijenburgas, —

nuo 1309 m. kryžiuočių ordino magistro būstinė.

Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino, kurs nenorėjo 2/з nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi esąs aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Todėl 129S m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu.

Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Lig tol į lietuvius buvo žiūrima, tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Vakaruose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Dabar, susidėjus su arkivyskupu ir su Ryga, jau buvo galima pirštu prikišamai rodyti pasauliui, kad ordinas neina lietuvių krikštyti, o tik jų pavergti ir kad, siekdamas savo galybės, nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šitokias sąjungas, nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių, norinčių vykti į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.

Be to, šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekonomišku atžvilgiu. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.

Vytenio valstybė. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką, kaip ir Traidenis. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais, tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti; jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Polockas, kuris jau buvo pakliuvęs į ordino įtaką, vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą Pagirį—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Senasis jotvingų kraštas (t. y. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugarduku, Slanimu ir Volkovisku), kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinė, jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, kurias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai), prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.

4. Gediminas (1316—1341 m.)

Gediminas buvo Vytenio brolis. Kitas jo brolis, Vainys, valdė Polocką. Gediminas nebuvo toks karingas, kaip Vytenis. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti, karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikštį Dovydą (spėjama, kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavusio, o vėliau Pskovą valdžiusio, Daumanto sūnus). Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Kaip Vytenis, taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias, kad ordinas esąs tik grobikas, o ne krikščionybės skleidėjas, kad jo grobuoniška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis, tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Vakaruose, kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis.

5. Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis

Santykiai su ordinu. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. Bet pirmaisiais 6 metais, t. y. iki 1522 m., jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu, tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Tik 1322 m., pasikvietę svečių iš Vokietijos, kryžiuočiai suruošė žygi į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. Atsilygindamas už tai, Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė.

Sumanymas krikštytis. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Gediminas stengėsi palaikyti sąjungą su arkivyskupu. Norėdamas pakenkti savo priešui, arkivyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betarpiškai, aplenkiant ordiną. Popiežius parašė Gediminui laišką, siūlydamas krikštytis. Atsakydamas Gediminas (1323 m.) nusiuntė popiežiui ilgą laišką, kuriame aiškinosi, kad jei ne grobuoniška ordino politika, tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Esą, jau Mindaugas krikštijęsis, tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet ordinas siuntęs ne kunigus, o savo kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjąs į Lietuvą vykstančius kunigus. Lietuva, sako Gediminas, nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. Krikščionims Lietuvoje duota visiška laisvė, ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų; jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popiežiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis, jei tik pasiliautų ordino puolimai. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arkivyskupą su legatais, ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką.

Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį, nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Bet vis dėlto jam nepasisekė, ir laiškas pasiekė popiežių. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai, kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe, prašė padėti pas popiežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius, rite-

Kryžiuočių užpuolimas. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša į nelaisvę vaiką (J. Kosako paveikslas).

rius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko, ir jis ėmė skelbti, kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami, kad Gediminas visiškai neketinąs krikštytis, o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. Bet (1324 m.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę, o netrukus ir legatus. Legatai sustojo Rygoje ir pasiuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę, Vilnių, klausdami, ar jis tebeketinąs krikštytis. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Jam buvo žinoma, kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose, jis matė, kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos, nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs, kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Be to, prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valstybės sritys. Rusiškosios sritys pagrasino, kad jo nebeklausysiančios, o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir išnaikinti visą Gedimino giminę, jeigu jis krikštytųsi. Todėl Gediminas pareiškė delegatams, kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis, kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą; jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu popiežiaus sūnum, nes popiežius esąs už jį vyresnis; vyresniuosius jis laikąs tėvais, lygius — broliais, o jaunesniuosius — savo vaikais. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis, tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną, kad jis negerai parašęs. Vienuolis raštininkas, žinoma, galėjo suklysti, bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas.

Paliaubos su ordinu. Rygos miesto ir arkivyskupo palaikomas, Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis, t. y. su Ryga, su arkivyskupu ir su ordinu. Atsisakęs krikštytis, Gediminas vėl prašė taikos. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje, o be to, Gediminui atsisakius krikštytis, jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). Tikėdamiesi, kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis, jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti, kad ordinas laikytųsi taikos; jeigu jis ją sulaužytų, tai galėtų būti net ekskomunikuotas. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas daugiau jau nebeketino krikštytis.

Gedimino sąjunga su Lenkija. Ordinas iš tikrųjų per tuos 4 metus laikėsi legatų Įsakytų paliaubų, bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Gediminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga, tačiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santykius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius, atimdavo jo siunčiamus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. Todėl buvo aišku, kad, pasibaigus paliaubų laikui, su ordinu vėl gali prasidėti karas. Tą numanydamas, Gediminas ir ruošėsi karui. Ieš-kovodamas sąjungininkų prieš ordiną, jis susiartino ir sudarė sąjungą su Lenkijos karalium Vladislovu Lokietką, kariavusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. Sutartis buvo sudaryta 1325 m.; kad ji būtų tvirtesnė, Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus, būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo, savo dukterį Aldoną. Tačiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios naudos. Lietuviai padėjo lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu, o kitą kartą su ordinu. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui, nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m.). Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas, nes lenkai vis nesusi-ruošdavo.

Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungininkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. 1330 m. ordinas užėmė Rygą, ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpačiu. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti, ir Gediminas liko be sąjungininkų.

Aldona Gediminaitė.

(Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).

Kovos su ordinu, paliauboms pasibaigus. Pasibaigus paliaubų laikui, kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. Jie iš čia veržėsi į Žemaičius. Tuo tarpu jų livoniškė šaka, apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais, daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku, kam galutinai atiteks Žiemgala. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau galutinai įsitvirtino.

Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. Priešingai, čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Tuo būdu Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žiočių. Bet giliau į kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė, nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse.

Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai, kai matėsi nebeapsiginsią, bemeilijo žūti ugny, negu pasiduoti vokiečiams (1336 m.).

Tad tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. Padavimas sako, kad ir pats Gediminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais, begindamas šią sieną; žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime.

6. Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą

1323 m. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui, bet ir daugeliui Europos miestų. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos miestus, tikindamas, kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis, ir kvietė amatininkus, pirklius, žemdirbius ir riterius vykti į Lietuvą; visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Kad nelaikytų jo užsispyrėliu pagonim, jis, be to, pranešė, kad jo valstybėje jau esą krikščionių, vienuolių, turinčių ir savo bažnyčių; jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vie-

Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę L; toliau čia pat dar matyti:

udo[vicus].

nuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė, kad visi Gedimino laiškai esąs melas ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plaukiančią pagalbą. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko labai palankiai. Jei jis krikštytųsi, Hanzos miestai sutiko padengti net pusę krikšto išlaidų. Mat, jie tikėjosi, kad krikščioniškoje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai.

Gediminas, žinoma, šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo, kad jo turėta ir kitas tikslas, būtent pakelti Lietuvos kultūrą, Lietuvą europeizuoti. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises, riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. Žodžiu, norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką, kokia buvo Vakaruose. Deja, jam nepasisekė:

ordinas jį visur persekiojo. Gediminas iš anksto žinojo, kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis, todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų; vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Jie palaikė ordiną, nes šis, savo rėžtu, palaikė imperatorių, kovojantį su popiežium. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščionybės ribas, o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui, remiančiam imperatorių. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto, nuo jo atsitraukė ir popiežius. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Gediminą klastingu apgaviku, kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis, ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą; teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų.

7. Gedimino valstybė

Vakarinės ir šiaurinės sienos. Vytenis buvo palikęs savo broliui Gediminui gana plačią valstybę. Vakaruose siena su kryžiuočiais jau buvo nusistojusi. Visas Nemuno žemupys jau Vytenio laikais buvo kryžiuočių; o Gedimino laikais, pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis, kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Aukščiau Dubysos žiočių, Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria, ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemgaloje, kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena, kuri niekuomet nebepasikeitė. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta, kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Po Gedimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu, nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Tačiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją, nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius, nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų.

Rytinės ir pietinės sienos. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laikais buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Tačiau kai kurios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. Gediminas čia glaudžiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkę, Pagirį ir gretimąsias sritis, o be to, dar užėmė didelę dalį Voluinės, prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Kurį laiką Lietuvos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas, o D. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas).

Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiais. Gediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Jis sugebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo, jie buvo laikomi net krašto geradariais. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Jie palikdavo visą senąją tvarką, pastatydami tik savo kunigaikštį. O dažnai būdavo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis; jis turėdavo tik prisiekti ištikimybę. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo.

Jungdamas savo valdžioje rusų žemes, Gediminas, žinoma, turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais, kurie tą pat svajojo patys padaryti. Tuo metu, greta Maskvos, visų galingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. Kad ji nekliudytų, Gediminas su ja susigiminiavo, išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Taip antai, sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria, jis gavo Vitebską, o sūnų Liubartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte, gavo didelę dalį Voluinės.

Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių, kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški, giriomis apaugę plotai. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės prijungti visą Rusiją. O kadangi tuo tarpu dar jos visõs nebuvo užėmęs, tai raštuose save tituluodavo „Lietuvos ir daugelio rusų karalium" (Rex lithuanorum et multorum ruthenorum).

8. Gedimino valstybės santvarka

Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota, t. y. nebuvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. Visa valstybė susidėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. Kiekvienoje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. Tokiuo kunigaikščiu dažniausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai; jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių, todėl jų priklausomybė buvo gana silpna. Kartais jie atsisakydavo klausyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Tokia tvarka buvo ir prieš Gediminą. Todėl kai kurios sritys, prijungtos prie Lietuvos Vytenio laikais, jau buvo atsimetusios, ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais; pavyzdžiui, kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios, ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems didiesiems kunigaikščiams.

Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai, visos pietinės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas, Vitebskas, Polockas. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštystėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Kadangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

9. Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda

Senoji Lietuvos sostinė. Beveik visos viduramžiais susikūrusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Administracija tuomet buvo nepaini. Kadangi jos centras buvo valdovas, tai sostinė būdavo ten, kur jisai gyvendavo. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo, tai jie nuolat žygiuodavo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės.

Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Jos kunigaikščiai iškilo iš apylinkinių karo vadų tarpo. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje, jie plėtė savo sritis, šalindami kitus, panašius kunigaikščius. Žinoma, iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos, ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Todėl jų tėviškės pilis būdavo tarsi sostinė. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten, kur jis kada būdavo.

Deja, nėra žinios, iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų kunigaikščiai, t. y. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. Žinome, kad Mindaugas, priešų apsuptas, užsidarė savo pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Bet kur buvo toji Voruta, taip pat neaišku. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. Kai kurie mokslininkai spėja Mindaugo sostinę buvus Liškiavą ar Kernavę, kiti jos ieško kitur.

Traidenio centrinė pilis, arba sostinė, buvo Kernavė. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tėvas, irgi nežinome. Nežinome taip pat, iš kur pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau, būdamas ramus valdovas, kurs valdė daugiausia diplomatija, o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus, — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius.

Vilnius — Lietuvos sostinė. Mes tikrai žinome, kad 1323 m. Gediminas gyveno jau Vilniuje. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos miestams, iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu, pagaliau Vilniuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. Bet kada Gediminas čia persikėlė, tiksliai nežinome.

XVI amž. yra užrašytas padavimas, kad, medžioklės metu nakvodamas ant kalno, Neries ir Vilnelės santakoje, Gediminas

Vilniaus pilies griuvėsiai.

sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Kunigas Lizdeika šiaip išaiškinęs sapną: esą, Gediminas toje vietoje, kur stovėjęs vilkas, turįs pastatyti pilį, kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Gediminas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių, kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje, dar toli prieš Gediminą. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. Sostinei vieta čia buvo labai patogi, nes pro Vilnių, Nerimi ir sausuma, nuo neatmenamų laikų ėjo dideli prekybos keliai. Be to, jis buvo pačiam valstybės branduolio centre. Todėl čia greit išaugo didelis miestas, kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Netoli Vilniaus, sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly, Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį, kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė, — tai Trakai. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien.

Trakų pilies griuvėsiai.

(A. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m.).

II. Algirdo ir Kęstučio laikai

1. Gedimino įpėdiniai

Gediminas mirė apie 1341 m. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Vyriausias sūnus, Manvydas, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. Tad jo buvo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį, Voluinę su Lucku, valdė Liubartas. Tik pats jaunasis sūnus, Jaunutis, nebuvo gavęs jokios srities, o gyveno prie tėvų Vilniuje. Tėvui mirus, jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiūrėti, kaip į visos Lietuvos valdovą. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio, tapusio didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuvos valstybei grėsė pavojus pakrikti. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smarkiai padidėjo ordino puolimai, ir vienam, ordino pasienį valdančiam, Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti.

Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kunigaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. Boleslovui mirus, Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę, bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras, kuris laikė save Boleslovo įpėdiniu. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m.) kilo karas. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų, nes vienam Liubartui būtų buvę sunku atsilaikyti. Visi juto, kad Lietuvai reikia vieno autoritetingo valdovo, kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Jaunutis šitam reikalui netiko. Todėl du vyresnieji broliai, Algirdas ir Kęstutis, susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas.

Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius, tad jisai ir pradėjo veikti. Netikėtai užėmęs Vilnių, jis pasikvietė Algirdą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą, tačiau ten nieko nepešęs, sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. Kiti broliai noromis pripažino Vilnių Algirdui. Dar bandė priešintis Narimantas, kurs buvo pabėgęs į totorius prašyti pagalbos, bet greit ir tas nusileido. Tad Vilniaus kunigaikštystė, kaip didžiojo kunigaikščio sritis, atiteko Algirdui, o visa kita liko, kaip buvę tėvo laikais.

Greta Algirdo, svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Algirdas čia jam visada padėdavo. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo), vienas antram padėdavo, abu eidavo į pagalbą kitiems broliams, ypač Liubartui. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo, katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas; dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas, o Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis, kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje.

2. Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais

Kovų pradžia. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais, bet vis be lemiamos persvaros. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui, kuriam dažnai čia padėdavo ir Algirdas. Pirmą kartą, kaip visos Lietuvos valdovas, Algirdas, drauge su Kęstučiu, susidūrė su ordinu tais pačiais metais, kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m.). Tada kryžiuočiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių; jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. Bet ordino magistras, vos pradėjęs žygį, kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to, kad buvo pasklidę žinių, jog lietuviai įsiveržę į Karaliaučiaus apylinkes). Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais, ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją; nusiaubęs Žiemgalą, buvo apgulęs net Rygą, tačiau, nenorėdamas gadinti santykių su rygie-čiais, jos neėmė. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pykčiu. Viso nepasisekimo kaltininkas, magistras, buvo paskelbtas pamišėliu ir pašalintas iš vietos.

Kovų pobūdis. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių neberuošė. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kryžiuočius, sugriovė net keletą jų pilių. Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, todėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylinkę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo priplėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo daugybę belaisvių. Toks žygis paprastai trukdavo ne ilgiau, kaip savaitę: mat, kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubėdavo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kryžiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietuviai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. Tačiau

Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio.

Lietuviai sunaikino paruoštas maisto atsargas, ir kryžiuočiai žūva išbadėję nuo šalčio. (J. Kosako pav.).

ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni, negu lietuvių. Ordinas gebėjo kasmet suruošti į Lietuvą ne mažiau, kaip du žygius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesį, o antras — vasaros gale, dažniausiai rugpiūčio mėnesį. Mat, pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu, užšalus vandenims, o antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. Bet be šitų dviejų, reguliariai pasikartojančių žygių, buvo ruošiama dar daugybė kitų. Yra buvę metų, kada būdavo suruošiama net po 8-tą žygių į Lietuvą. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada, kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. Jie būdavo iškilmingai atliekami: saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos, kai kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t.t. Žodžiu, to meto Europos riteriai buvo kviečiami, lyg į kokias pramogas, kariauti su lietuviais. O atvykdavo jų apsčiai, nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti savo kardą pagonių kraujyje. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Antai žinoma, kad nuo 1345 iki 1377 m., t. y. per tą laiką, kai Algirdas buvo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lietuvą net 70 kartų, o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. Atsilygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11. Tačiau dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik nesikeitė.

Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. Kiekviena šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų, tiek kitų visos pilys.

Kariavimo būdas jau pakitėjo. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi, kaip su valstybe, ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos, t. y. tų kariavimo papročių, kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. O tas pasikeitė daugiausia dėl to meto lietuvių vado, Kęstučio, nuopelnų.

Kęstučio vaidmuo kovose. Visa kovų su ordinu našta pirmučiausia gulė ant Kęstučio pečių, nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį, iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške ordino šaka. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vokiečių; jis nuolat kovojo. Jis buvo labai sąžiningas, taurus, griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lietuvos kunigaikščius, kaip valdovus valstybės, turinčios teisę gyvuoti. Ligi tol tiek į visą Lietuvą, tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo, kaip į naikintinus, žmonių vardo nevertus pagonis. Žodžiu, tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai.

Kęstutis buvo tikras karys, tikras savo krašto gynėjas. Neatimdavo jam proto laimėjimai, o drąsos — nepasisekimai. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Vienam mūšy jis buvo nutrauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m.). Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis, jaunystėje patekęs jiems į nelaisvę. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. Persirengęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais, Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą, Mozūrų kunigaikštį, o iš ten grįžo į Lietuvą. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą laikymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo, sučiupęs magistrą, jį daug geriau laikyti. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu.

Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakrantės, kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. Bet dažnai kovos eidavo ir krašto gilumoje. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę, Upytę ir Vilniaus apylinkes). Keletą kartų ordinas buvo apgulęs net Vilnių. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės; nei ordinas nei lietuviai, įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis, negalėdavo ilgiau laikytis.

Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy, žemiau Neries įtakos. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. Stipriausia lietuvių pilis buvo Kaunas. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs, keletą kartų net sugriovęs. Bet sunaikintos pilies vietoje atsirasdavo nauja. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. Didesnieji žygiai, kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griaunamieji pabūklai, paprastai būdavo atliekami upėmis. Todėl Kauno pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą, saugojo Neries ir Ne-

Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas XIII—XIV amž. Dalis čia pažymėtų lietuvių pilių trumpą laiką testovėjo. Kaip matyti iš žemėlapio, kryžiuočių pilys buvo statomos paprastai greta, saloje arba kitoje Nemuno pusėje, prieš lietuvių pilis. (Veliuona čia pažymėtoji Junigėda, — taip ji kurį laiką buvo vadinama XIII amž.).

muno vagas. Ordinas, norėdamas šį svarbų punktą užgrobti, padarė daugybę užpuolimų, ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį, ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries Pakrantėje buvusi Eigulių pilis.

Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys, ypač Bajer-burgas. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką, kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio).

Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas.

Strėvos mūšis 1348 m. Po nelaimingai pasibaigusio kryžiuočių žygio į Lietuvą 1345 m., kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras, lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kartus (1347 m.). Atsilygindamas už tuos užpuolimus, ordinas 1348 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir, 8 dienas naikinusi kraštą, persiskyrė į dvi dalis. Dalis grįžo atgal, o kita dalis, viso 800 karių, nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. Mūšis įvyko prie Strėvos upės. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. Po to ordinas ėmė skelbti, kad jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis, kad lietuvių žuvę net 10.000, o mūšyje dalyvavę 40.000! Laimėjimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva, bet nė viena Europos valstybė. Be to, niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau, kaip 1.000 žmonių. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas, kaip kad skelbė ordinas, tai būtų buvusios sunaikintos visos Lietuvos pajėgos, ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti, o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. Be abejo, ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams, tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks, kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti; jokių didesnių padarinių jis neturėjo. O paskelbti pasauliui apie didžiausią laimėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui.

Kauno sugriovimas 1362 m. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas, kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje, kaip ir Strėvos mūšį. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas, keršydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m.). Magistro įsakymu, 1362 m. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. Kryžiuočių buvo tiek daug, kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgulimui. Jai trūko net maisto. Bet įgulos vadas, Kęstučio sūnus Vaidotas, atsilaikė net keletą savaičių. Kai jo karių teliko

Kauno pilies griuvėsiai.

tik 36, jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles, tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę.

Sugriovę pilį, kryžiuočiai Kaune nepasiliko, ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį, pavadintą Naujuoju Kaunu. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj, bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra, tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). Kitais metais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — Gotesverderį. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m.). Ordinas vėl buvo ją atstatęs, bet, matydamas, kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlaikyti, patsai ją sudegino. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylinkėje nebuvo jokios pilies — nei lietuvių nei ordino.

Rūdavos mūšis 1370 m. Sunaikinę Kauną, kryžiuočiai netrukus sugriovė Panemunėje visas kitas, į vakarus buvusias, lietuvių pilis. Keršydami už tai, Algirdas su Kęstučiu 1370 m. suruošė didelį žygį. Surinkę daug kariuomenės, broliai traukė atskirais keliais. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. Algirdas, persikėlęs per Nemuną, traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių, o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. Pakeliui sutinkamos ordino pilys buvo paliekamos; iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Iš to ordinas suprato brolių planą ir įsakė visų pilių įguloms skubėti gelbėti Karaliaučiaus. Čia ordinas surinko didelę kariuomenę. Algirdas su Kęstučiu, dar nespėję susijungti, ėmė trauktis. Kęstutis atsitraukė pirmas, o atsilikęs Algirdas buvo priverstas kautis. Mūšis įvyko ties Rūdavos bažnytkaimiu. Jame žuvo patsai ordino kariuomenės vadas — maršalka, trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pasauliui, kaip apie didžiausią savo laimėjimą. Tačiau tatai nebuvo didelis smūgis lietuviams, nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus.

Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pabaigoje. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio didesnio žygio. Bet 1377 m., prieš pat Algirdo mirtį, jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Ordino kariuomenė buvo nepaprastai didelė (kronikos jos priskaito net iki 12.000). Kad lengviau galėtų išmisti, ji ėjo pasidalinusi į 3 grupes. Viena grupė pasiekė Trakus, kita apgulė Vilnių, o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. Trakuose Kęs

Rūdavos mūšio paminklas.

Žuvusiam maršalkai Schindekopui paminklinis kryžius buvo pastatytas tuojau po mūšio; jam sugriuvus, ant tų pačių pamatų 1835 m. buvo šis pastatytas. 1870 m. trečią kartą atnaujintas, jis dabar vėl kitaip atrodo.

tutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, padarė su ja sutartis, tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė; nepajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. Kryžiuočiai ėmė trauktis; Vytautas tuo tarpu buvo sunaikinęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą, ir jų kariuomenėje kilo badas. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuočius kur galėdami, ir iš didelio žygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai.

Tai buvo paskutinis susidūrimas su ordinu Algirdui tebegyvenant. Vėliau, Vilniaus sostą užėmus Jogailai, prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. Tada ordinas jau dažnai tapdavo kurio nors Lietuvos kunigaikščio sąjungininku, tuo būdu ruošdamasis galutinai pasiekti savo tikslą, t. y. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. Jogailos ir Vytauto laikais jam tatai buvo pasisekę nors trumpam laikui. Kęstutis su Algirdu, kad ir sunkiai kovojo, tačiau išlaikė vakaruose tą pačią tėvo paliktą sieną. Tiesa, Vytenio ir Gedimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Dubysos žiotis, o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį; bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos, kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas.

Vinrichas von Kniprodė,

kryžiuočių ordino magistras (1351 —1382 m.). Jam valdant ordinas pasiekė aukščiausią klestėjimo laipsnį.

3. Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių

Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri; su ja buvo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). Bet karalius Kazimieras Didysis, atsisakęs nuo Pamario, padarė su ordinu taiką. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus, tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu, jis siekė užimti Voluinę, kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais, ėjusios net keletą dešimtmečių. Lietuvos interesus čia gynė Liubartas. Bet kadangi tai buvo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei, tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas, bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis.

Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. O kai, Kazimierui Didžiajam mirus, Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo, tuomet Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. Be to, sumušęs totorius, Algirdas paėmė į savo valdžią dar Podolę, kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai.

4. Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais

Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija, visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Kryžiuočiai Europoje dėjosi oficialiais Lietuvos krikštytojais, bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Nė po vieno, net gana sėkmingo, savo žygio jie nereikalavo krikštytis, nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti, būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių, ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai.

Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietuvius, tai panoro jos gauti ir Kazimieras, kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Jis irgi kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius, o norėdamas pakenkti ordinui, ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. Tik pradėjęs kariauti su lietuviais, jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m.). Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Bet Kęstučio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu; iš tikro jis nė neketino krikštytis. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko, Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pilių, ir vėl prasidėjo karas. Tada Kazimieras ėmė rūpintis, kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Karolis IV.

Derybos dėl krikšto 1358 m. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus, siūlydamas krikštytis. Abu kunigaikščiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką), kuris įtikino imperatorių, kad Lietuva tikrai krikštysis. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją, Prahos arkivyskupo Ernesto vadovaujamą. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Delegacija neatvyko į Lietuvą, bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Prasidėjus deryboms, Algirdas su Kęstučiu, neatsisakydami krikštytis, pareikalavo, kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Be to, jie pareikalavo, kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai, — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės, paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas, o nuo Aiviekstės upės intako — anapus Dauguvos esanti Latgala. Tad Lietuvos valdovai pareikalavo atiduoti jiems beveik visus lietuvių giminių gyvenamuosius kraštus.

Aišku, kad jų reikalavimas buvo teisingas. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Priešingai, jis buvo imperijos narys, ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Bet ir panorėjęs imperatorius būtų negalėjęs iškelti ordino, nes šis būtų jo neklausęs. Tad ordinas pasiliko kur buvęs, o Lietuva pasiliko pagoniška. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu, jis jau nebebuvo daugiau keliamas.

5. Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais

Gediminas laikė save „daugelio rusų" valdovu, o Algirdas pareiškė: „Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai". Algirdas, kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose, kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais, palikdamas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija.

Nukariavimai pietuose. Rusija tada dar buvo nesustiprėjusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva, kuri, nustelbusi Tverę, rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. Todėl Algirdas šiaurėje turėjo daug sunkumų. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose, t. y. dabartinių ukrainiečių srityse, kur tik totorių valdžia buvo stipresnė, o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais, tačiau į jį vis dar kišos totoriai. Todėl Algirdas 1362 m. suruošė į tas sritis žygį, sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė Kijevą į savo valdžią. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas, o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. Netrukus iš totorių buvo atimta ir Podolė, kurią jie valdė patys, be jokio leninio kunigaikščio. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums, kurie čia sukūrė savo atskirą kunigaikštystę, ne visada paklusnią didžiajam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais, jie kartais ir šiems pasiduodavo. Taigi Podolė, nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma, tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą, Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę.

Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. Rusijoje Algirdas tęsė savo tėvo politiką. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes, jis irgi susidūrė su sustiprėjusią Maskva. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, jis vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos, tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų, tačiau paties miesto nepaėmė.

Smolensko kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lietuvos įtaką dar Gedimino laikais. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. O kai Smolenskas, susidėjęs su Maskva, bandė ta priklausomybe atsikratyti, Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lietuvos. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas Mstislau1is ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toro-pecas, Rževas, Bielaja). Pats Smolenskas išgyveno nepriklausomas dar iki Vytauto. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — Brianską, Trubčevską, Naugardą Sieverską, ir kt. Visos tos kunigaikštystės buvo atiduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams.

Algirdo įtaka šiaurėje siekė net Pskovo ir D.Naugardo miestų respublikas. Nors ir kliudė Maskva, tačiau abiejose tose respublikose, o ypač Pskove, kunigaikščius dažniausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). Abiejose respublikose kunigaikščio valdžia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva.

Turėdamas daugybę kitų reikalų, Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. Todėl ten, kur tekdavo susidurti su galinga Maskva, jam gana sunkiai sekdavosi. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas.

Pravoslavų metropolijos įkūrimas. Algirdas buvo nusistatęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė, kad jisai buvo pagonis. Tuo tarpu iškilusi Maskvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Be to, joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravoslavų metropolitas. Aišku, kad, Maskvai susiduriant su Lietuva, metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. Todėl Algirdas ėmė rūpintis, kad būtų atgaivinta Kijevo metropolija: tada metropolitas, būdamas jo valstybėje, nebegalėtų jam kenkti. Pagal senąją tradiciją, visi rusų kraštai turėjo priklausyti vienam metropolitui. Nors atskiro Lietuvos pravoslavų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva, tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas paskyrė Lietuvai atskirą metropolitą, kuris apsigyveno Kijeve.

6. Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika

Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes, tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi

Jaunučiui. Susitarę, 1345 m. jie padarė perversmą ir paėmė valstybės vairą į savo rankas. Pasidalinę sritis, juodu gyveno tikrai broliškai; vienas antram padėdami, sugebėjo ne tiktai apsaugoti tėvo palikimą, bet ir toli praplėtė valstybės ribas.

Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. Tai buvo grynai lietuviškas kraštas, — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pagoniškosios Lietuvos gynėjas. Čia jis nežinojo jokių kompromisų.

Tačiau jis nebuvo užsispyręs pagonis fanatikas: jis niekuomet nejautė neapykantos krikščionims. Karuose su ordinu buvo taurus, ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. Ypatingai jis gerbė narsius ir taurius riterius. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras, tikrai buvo idealus karys — riteris.

Kitoks buvo Algirdas. Iš visų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas. Tačiau jis buvo neblogas ir karys. Jaunystę praleido rusų kraštuose. Prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu, apie 25 m. valdė Vitebską. Jo abidvi žmonos buvo rusės. Visi jo vaikai, gimę Vitebske, buvo krikštyti rytų Bažnyčios apeigomis; bet tie, kurie gimė Vilniuje, buvo pagonys. Ir patsai Algirdas buvo pagonis. 1377 m. miręs, jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. Tačiau religiniu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pravoslavų bažnyčia, reikalinga jo žmonos dvarui, bet ir katalikų bažnyčios.

Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums, kurių turėjo net 12. Daugumas jų, gyvendami tarp rusų, surusėjo. Ir daugelis vėlesnių, iš Algirdo kilusių, kunigaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. Tuo tarpu visa Kęstučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuonys išmirė daug anksčiau, negu Algirdo).

Kęstučio antspaudas.

Užrašas: S[igillum] Kynstutte Dux + De + Trackeri.

III. Politinė krizė Lietuvoje 1377—1384 m.

1. Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika

Naujoji Lietuvos politikos linkmė. 1377 m. mirdamas Algirdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Kęstutis, gerbdamas brolio atminimą, Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą; jis tikėjosi, kad Jogaila varys tėvo politiką, klausys dėdės ir draugiškai gyvens su jo sūnum Vytautu, su kuriuo kartu augo ir draugavo. Bet pasirodė, kad Jogaila nenorėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis.

To meto jaunoji karta, nusižiūrėjusi į amžinas kovas su ordinu, suprato, kad vargiai pavyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo, matė, kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos, todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus vivendi, — žodžiu, buvo linkusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. Susidarius normaliems santykiams, jų manymu, valstybė laimėtų ne vien tuo, kad liautųsi karai, bet dar ir tuo, kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. Mat, ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros, kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba; susitaikinus su ordinu, prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug laisvesni, prekyba pagyvėtų, ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti.

Jogaila.

Biustas jo marmurinės statulos antkapy, Krokuvos Katedroje.

Todėl jaunoji karta, kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu, buvo linkusi ieškoti išeities iš karų. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila.

Jogailos brolių sukilimas. Be minėtų sumetimų, Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Mat, vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui, negu Jogaila, ir todėl nenorėjo pripažinti jo valdžios. Labai greit vyriausiasis brolis, Andrius, valdęs Polocką, atsisakė klausyti Jogailos ir, pabėgęs į Maskvą, ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. Jį uoliai rėmė Maskvos kunigaikštis Dimitrijas, kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus, ir Livonijos ordinas, kuris visada rėmė kiekvieną neramumą Lietuvoje. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas, Briansko valdovas, ir pritarė Kijevo valdovas Vladimiras. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. Tačiau Maskvos kunigaikštis Dimitrijas, dar prieš atvykstant Jogailai, sumušė totorius (Kulikovos mūšyje 1380 m.). Jogaila grįžo atgal, nė nepradėjęs karo. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Tiesa, ji dar ilgai buvo neveikli, tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos.

1379 ir 1380 m. sutartys su ordinu. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą, Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos, tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. Tuo būdu 1379 m. Trakuose buvo padarytos 10 metų paliaubos. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. Sutartyje ordinas pasižadėjo nepulti Palenkės (pradedant Gardinu), o Lietuva turėjo nepulti ordino žemių, esančių Palenkės pasieny. Tuo būdu šita sutartis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu Jogailai, nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. Pagaliau 1380 m. vasario mėnesį buvo pasirašytos paliaubos, bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos; taigi ordinas galėjo jas pulti, kaip puolęs.

Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu, kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstučio sričių. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują sutartį su visu ordinu. Ji buvo padaryta slaptai, be Kęstučio žinios. Kad šis nieko nesuprastų, ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje; nuo pasirašymo vietos ji vadinama Dovydiškių sutartimi. Į medžioklę buvo pakviestas ir Vytautas, bet apie sutartį jis greičiausiai nieko nežinojo. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio žemės, bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. Tuo būdu Jogaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. Sutarty net numatyta, ką reikėsią daryti, kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis, kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui, bet dėl to sutartis dar nebūsianti nutraukta; Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais, tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti.

Šita Jogailos sutartis, nukreipta prieš dėdę, buvo sudaryta ne tiek Jogailos, kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vilniaus dvaru, ir tas nesutarimas vis didėjo. Kęstutis negalėjo pakęsti, kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio Vaidilos, kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Už tai Vaidila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais, ypač su Skirgaila, įtikinėjo Jogailą, kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti, — kitaip sakant, atimti iš jo Vilnių. Vokiečių ordinas, tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika, įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą, kol pagaliau pasiekė savo tikslą. Jogailos susitarimas su ordinu, žinoma, greit turėjo išeiti į aikštę; tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas.

2. Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis

Jogailos pašalinimas (1381 m.). Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt, ordinas trokšte troško, kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivyrautų vaidai. Kęstutis tuojau patikėjo žinia, nes jau ir pats įtarė Jogailą. Vytautas, kartu augęs ir draugavęs su Jogaila, nenorėjo tuo tikėti. Todėl, kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą, Vytautas išvyko į Drohičiną. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę į Polocką; čia buvo ir Skirgaila, paskirtas, po sukilusio Andriaus, Polocko kunigaikščiu. Todėl, Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greit pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą, — išdavimo įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau, Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė, išgirdusi apie perversmą, tuojau perėjo į Kęstučio pusę.

Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pakartas. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. Jis, maža tekreipdamas dėmesio į rytus, pradėjo kovas su kryžiuočiais. Kaip tik tuo metu, kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką, atėjo žinia, kad prieš jį sukilo Jogailos brolis, Naugardo Sieversko kunigaikštis Kaributas. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais, bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. Tačiau Kęstutis, metęs derybas, tuojau išvyko į rytus. Jam nesant namie, kilo vilniečių sąmokslas (1382 m.). Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą, nes jis žadėjo taiką su ordinu; o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. Pirkliams to visiškai pakako; todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių, tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus; čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai.

Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. Vytautas tuojau pranešė tėvui apie įvykius, ir Kęstutis parsiskubino atgal. Surinkę jėgų, Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų, kur buvo ir Jogaila su Skirgaila; čia taip pat atvyko ir kryžiuočių kariuomenė. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. Skirgailai pasiūlius ir Vytautui pritarus, Kęstutis su Vytautu nuvyko pas Jogailą derybų. Tas pakvietė juos į Vilnių, kur abudu suėmė, nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį, kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo paleista, o jie patys buvo uždaryti kalėjime; Kęstutį netrukus išvežė į Krėvos pilį, o Vytautą paliko Vilniuje. Krėvoje iškalėjęs 5 dienas, Kęstutis buvo nužudytas.

Krėvos pilies griuvėsiai.

Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo mirties kaltininkas, tebėra neaišku dar ir šiandien. Be abejo, jis žuvo, kaip Jogailos dvaro intrygų auka, nuo dvariškių rankų. Bet, kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila, sunku pasakyti. Greičiausiai tai buvo kitų darbas, nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek Jogaila, kiek kiti jo vardu, — ypačiai Skirgaila. Jogaila dažniausiai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Kęstutį nužudžius ypač galima įtarti Skirgailą, nes jisai buvo pirmasis, kuris, nuvažiavęs į Krėvą, pranešė radęs Kęstutį negyvą. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas, kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė.

Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstučio mėgtaisiais daiktais, ginklais ir gyvuliais: sakalais, šunimis ir arkliais. Visuomenei buvo paskelbta, kad jis pats nusižudęs.

Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. Be to, tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. Po jo atėjo jaunesnioji karta, kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Vakarų kultūros. Čia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus, Vytautas.

3. Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės

Vytautas pas kryžiuočius. Tėvui žuvus, Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas į Krėvą. Bet jis nebuvo sunkiai kalinamas. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona, su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė, kuri atvykdavo drauge su Ona pas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabužiais, Vytautas, sargų nepažintas, išėjo su žmona iš pilies ir paruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą, Mozūrų kunigaikštį Jonušą.

Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Tie jį mielai priėmė, nes tikėjosi, kad, laikydami pas save Vytautą, privers Jogailą būti nuolaidesnį. O Jogaila 1382 m. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį, kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos, pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis, o be to, pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. Taigi Jogaila sutiko klausyti kryžiuočių nurodymų, t. y. prisipažino jų priklausomas. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. Taigi ordinas tikėjosi, kad, palaikydamas Vytautą, privers Jogailą laikytis savo pažadų.

Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvonijoje būti ordino vasalu (1384 m.). Ordinas pakrikštijo Vytautą Vygando vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. 1383 m. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių, tačiau jo nepaėmė. Kariuomenei atsitraukus, Skirgaila atsiėmė ir Trakus. Vytautas, nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietuvoje, vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. Apsigyvenęs ordino pavestoje Naujojo Marijenburgo pilyje (prie Nemuno), jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto artimieji plaukte plaukė pas Vytautą, nes buvo labai nepatenkinti Jogaila: mat, nužudžius Kęstutį, buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti, kiti buvo suimti ar neteko savo turtų ir žemių). Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudijimu, tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina, Birutė, kurią, išvykdamas kariauti su Jogaila, Kęstutis buvo palikęs Brastos pilyje. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių.

Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m.). Pirmojo Vytauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuomenė, bet ir keletas tūkstančių žemaičių. Pas Vytautą, apsigyvenusį Naujajam Marijenburge, plaukė jo šalininkai iš visos Lietuvos, ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Todėl jis pasiūlė Vytautui taikintis. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą didžiuoju kunigaikščiu, jei jam bus grąžinta tėviškė, t. y. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. Todėl, nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio, Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pietinėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. Trakus žadėjo atiduoti tada, kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir perkels ten Skirgailą. Vytautas sutiko.

Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. Tik kai dėl visko buvo susitarta, Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir, dėdamasis einąs prieš Jogailą, staiga sudegino Jurbarką, savo rezidencijos pilį — N. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą, tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. Vytautas, susijungęs su Jogaila, jau bendromis jėgomis sudegino N. Marijeriverderį (ties Kaunu). Ordinas dėl to, žinoma, netvėrė apmaudu. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną, Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kunigaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. Bet Jogaila savo pažado netesėjo, todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti.

Jogaila, taikindamasis su Vytautu, jau svajojo apie naują sostą, t. y. apie savo valstybės praplėtimą. Mat, kaip tik prieš susitaikinimą

Gardinas XVI amž.

(Seniausias Gardino vaizdas).

su Vytautu, Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką, o su ja — ir sostą. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Eidamas karaliauti į Lenkiją, jis neatsisakė nė nuo Lietuvos. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino galybę. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. Tie žmonės, kurie dar prie Kęstučio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu, rado kitą išeitį, — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. Tuo keliu eidama, tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. Kęstutis gynė lietuviškumą, Algirdas — ypačiai valstybę, nepamiršdamas ir lietuviškumo, o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo, kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai, kuri ėmė lenkėti.

IV. Jogailos ir Vytauto laikai

1. Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium

Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. Bet XII amž. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių, kurių buvo net 23. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius Vladislovas I Lokietka — XIV amž. pradžioje, kai Lietuvą valdė Vytenis.

Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo suskilusi; su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. Vladislovas I, vienydamas valstybę, susidūrė su kryžiuočiais, kurie buvo užgrobę lenkiškąjį Pamarį. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m.) sąjungą su Gediminu (žiūr. 70—71 psl.). Jo sūnus Kazimieras Didysis (1333—1370 m.), po 10-ties metų kovų, susitaikino su ordinu (1343 m.), atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. Jam susitaikinus su ordinu, nutrūko ir sąjunga su Lietuva. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Haličiaus žemes, kurių dalį, išmirus jų kunigaikščiams, buvo valdęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. Čia tad Kazimieras ir susidūrė su Lietuva. Mat, Algirdo ir Kęstučio brolis Liubartas, kaip ir Boleslovas, buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Boleslovui mirus, jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru, pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Liubartui padėjo broliai, o ypač Kęstutis su Algirdu. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. 90 psl.).

Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros, Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę, bet ir į Podolę. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės, bet ir Podolę; Lenkijai liko Haličius (Galicija).

Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius, turįs Didžiojo vardą. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny, bet ir viduje. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus; jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. Be to, visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti, kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę, o palikęs mūrinę.

Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Kazimieras mirė bevaikis, ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui, Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d'Anjou giminės). Lenkija tuo būdu atsidūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Liudvikas mirė (1382 m.), taip pat nepalikęs sūnų. Jo dukters, Marija ir Jadvyga, buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zigmantu (Liuksemburgiečiu), o Jadvyga — su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu. Lenkijoje po Liudviko mirties prasidėjo netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims, tik dabar ėjo ginčas, katrai būtent jį pavesti. Be to, lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvygai, tik su ta sąlyga, kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai); jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių, kurs būtų naudingas Lenkijai.

Kandidatų buvo nemaža. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo, pretendavo dar nemaža savų, lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių, kurios suėjo su Lietuva, labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros, t. y. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl jie nusprendė, kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila.

Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje, Haličiuje, Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių, kuris atiteko Vengrijai. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija; tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies, kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos, arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje, arba Didžiojoje Lenkijoje, į sostą buvo savų pretendentų, bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius, nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. Be to, Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo, kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti, kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai, o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus, ir buvo išrinktas Jogaila.

2. Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium

Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą, jo būklė buvo gana kritiška. Jo vyriausias brolis Andrius, kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą, jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką, tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką, kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas, norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje, Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. 101 psl.).

Jogailos derybos su lenkais. 1384 m., kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene, pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skirgaila). Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė, buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis.

Krėvos aktas. 1385 m. vasarą buvo baigtos derybos. Sugrįžo Jogailos delegacija, o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu (1385 m. rugpiūčio 14 d.). Tame akte Jogaila sako, kad jis, gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną, pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis, pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą; priimdamas Lenkijos karūną, pasižadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, o karaliaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes; be to, jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. Tą aktą patvirtino pats Jogaila, jo broliai Skirgaila, Lengvenis, Kaributas ir Vytautas.

Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip kad dažnai jis vadinamas. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų pasižadėjimų patvirtinimas raštu. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. Lenkai vėliau atsiuntė raštą, kuriuo jie patvirtino Jogailą išrinkę karalium. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti, kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos motinai: esą, karalienės Elžbietos delegatai, atvykę pas Jogailą, pareiškę, kad jo delegacija, iš Krokuvos atvykusi į Vengriją, šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių, karalių ir įvairių kunigaikščių troško, geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jogaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą, tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Tad, Šviesiausioji Valdove, įvykdyk šį išganingą skyrimą, priimki, kaip sūnų, didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį, Lenkų karalienę Jadvygą. Iš to, tikime, bus Dievui šlovė, sieloms išganymas, žmonėms garbė, o karalystei padidėjimas. O kol visa tai įvyks, didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais, o taip pat su giminėmis, jo žemėse gyvenančiais didikais, didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti šventosios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. Kad ir kaip rūpinosi daugelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių, tačiau negalėjo iš jo to išgauti, nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Didenybei. Norėdamas visa tai sustiprinti, didysis kunigaikštis Jogaila, — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį, Lenkų karalienę Jadvygą, — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą, būtent, 200.000 auksinų. Be to, d. k. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. D. k. Jogaila dar pasižada grąžinti laisvę visiems krikščionims, abiejų lyčių žmonėms, karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belaisviams. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten, kur panorės. Pagaliau d. kunigaikštis Jogaila pasižada savo Lietuvos ir Rusijos žemes amžinai sujungti su Lenkų karalystės karūnos žemėmis".

Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. Dabar jis, kartu su savo čia esančiais broliais, savo, esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė, kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų, tik nutrupėję jo antspaudai, kurių čia buvo 5, t. y. Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio ir Vytauto.

Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Mat, sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą, be to, tuo būdu Lenkų sostas buvo atimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu, kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą, ordinas pradėjo pulti Lietuvą. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną, o kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. Tuo būdu ordinas norėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje; o tuo metu Lenkijoje galėjo viskas pasikeisti Jogailos nenaudai. Ordinas dar bandė patraukti į savo pusę Vytautą, žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebevaldomus Trakus, tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. Jis, matyt, tikėjosi, Jogailai išvykus į Lenkiją, gauti Lietuvoje daugiau įtakos ir todėl rėmė jo planus. Jogaila, nepaisydamas ordino pavojaus, vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką, kviesdamas jį savo krikšto tėvu, bet tas, žinoma, neatvyko.

Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. Pretendentas į Jadvygos ranką, Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas, ketino smurtu užgrobti nuotaką. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpinosi skubiai tapti Jadvygos vyru, taigi ir Lenkijos karalium. Jis buvo atvykęs į Krokuvą, ir atrodė, kad lengvai galės pasiekti savo tikslą, nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. Tačiau jiems sutrukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas; Jadvyga, norėjusi pas jį pabėgti, buvo sulaikyta ir budriai saugoma. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus, kad jis esąs žiaurus barbaras, apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį, negu į žmogų. Be to, jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. Be abejo, kad jaunutė, savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją, Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti, kaip jis atrodo. Zaviša grįžęs ją nuramino, pranešęs, kad Jogaila nesąs joks baidyklė, o vyras kaip reikiant: gražus, linksmas, vidutinio ūgio, pailgo, taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos, ir Jogaila tapo Lenkijos karalium.

Jogailos atvykimas į Lenkiją. Lenkai, gavę Jogailos pasižadėjimų patvirtinamąjį raštą, atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. 1386 m. Jogaila atvyko į Krokuvą; su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vytautu. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvykusių kunigaikščių krikštas. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas, gaudamas Aleksandro vardą. Jogaila prie krikšto gavo Vladislovo vardą. Po krikšto įvyko jo jungtuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. vasario 15, jungtuvės — 18 d., o karūnacija — kovo 4 d.).

3. Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium

Krėvos akto prasmė. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Be abejo, tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. Ir Jogaila, gaudamas naują valstybę, galėjo tik džiaugtis, nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai, — nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Mat, anais laikais valdovų gradacijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to, Lenkija buvo katalikiška, tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vis tiek, katra valstybė prie katros bus prijungta. Jam buvo tik svarbu, kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis teturėjo galvoje, kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet, būdamas Lenkijos karalium, valdyti ją pats.

Lietuvos valdymo klausimas. Greit pasirodė, kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą, kaip į jų valdžiai patekusią provinciją, nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. Jie tuojau pareikalavo garantijos, kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti, kaip laidas, su Jogaila nuvykę kunigaikščiai. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo, nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livonijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos buvo atleisti Skirgaila su Vytautu. Išvykdami jie buvo priversti duoti priesaika patvirtintus raštus, kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pašaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. Kiek vėliau, išvykdami iš Krokuvos, tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. O tie, kurių Krokuvoje tuomet nebuvo, buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų.

Vis dėlto lenkai klydo, manydami, kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. Lietuva buvo skirtinga valstybė, ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis, arba jos sričių kunigaikščiai turėjo jaustis visai savarankiški. Todėl, 1387 m. atvykęs į Lietuvą, Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skirgailą.

Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nugalėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Polocką užėmė Skirgaila; suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Jo sąjungininkas, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, žuvo mūšyje, o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaidavęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai, ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. Tatai atliko jau Vytautas.

Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas, Livonijos ordinas, mažai tedalyvavo kare. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis, jis grįžo namo. Tuo būdu, tapęs Lenkų karalium, Jogaila turėjo savo rankose visą Lietuvą; priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konfliktas su Vytautu. Mat, Vytautui 1384 m. metant ordiną buvo žadėta, kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skirgailai, o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. Tačiau ir dabar, gavęs Polocką, Skirgaila tebevaldė Trakus. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos, o Jogaila ėmė jį varžyti. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo, kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų, bet ir dėl Vilniaus, t. y. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. Šitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta.

4. Lietuvos krikštas (1387 m.)

Lietuvos krikšto klausimas. Jau seniai buvo pribrendęs reikalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Pirmasis jos krikšto bandymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų prisidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyravęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.). Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. 68, 90 psl.), bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. Jogaila, Vytautas ir visa jaunesnioji karta suprato krikšto reikalą. Buvo aišku, kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. Jogaila (1382 m.), darydamas sutartį su ordinu, buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis, bet kadangi ordinas drauge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos, tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. Vytautas, pabėgęs į ordiną, krikštijosi, tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila, pamiršo ir krikštą. Tiek jam, tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiškus krikšto reikalas, tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė mažiausio žemės ploto. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgelbėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas. Todėl, Jogailai tapus Lenkų karalium, atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir, lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną, įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą.

Krikštas. Jogaila, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium, pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Jis ir kunigaikščiai, jį lydėję į Krokuvą, krikštijosi dar prieš karūnaciją. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lietuvą, kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Lietuvoje katalikų kunigų tada nebuvo, o naujai atvykę lenkai nemokėjo susikalbėti su lietuviais. Jiems teko kalbėti per vertėjus, todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą; kad greičiau eitų krikštas, žmones

krikštijo būriais. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu, kitas kitu vardu ir t. t. Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltąją sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Be abejo, greitomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko, kaip buvę, pagonys; dar praėjo pora amžių, ligi buvo išnaikinta pagonybė Lietuvoje. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. Bet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią, pasauliui jau buvo galima skelbti, kad Lietuva esanti krikščioniškas kraštas, kad ordinas, nesiliaudamas ją pulti, nusikalstąs. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo.

Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vietas. Nekrikštyti liko tik žemaičiai.

5. Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas

Lietuvoje

Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Pats krikštas dar nieko nereiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir dar 7 pirmąsias parapijines bažnyčias krašte (Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčine, Medininkuose, Krėvoje, Obalčiuose ir Ainoje). Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis davė keliolika dvarų. Taip pat buvo duota pirmoji Lietuvos Bažnyčiai privilegija, t. y. raštas, arba įstatymas, kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų teises (1387 m.). Teisės duotos tokios, kokias turėjo ir Lenkijos Bažnyčia. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei, t. y. jos turėjo

Pirmoji Vilniaus katedra,

pastatyta 1387 m., sudegusi 1399 m.

būti valdomos tokiomis pat teisėmis, kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievolių valstybei; tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prievolių. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi, kad ir dvasininkų žemėms būtų uždėta karo prievolė ir mokesčiai. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Vėliau dvasininkai buvo priversti mokėti tik dalį mokesčių; nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises, kokias ji turėjo beveik visoje Europoje. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti, o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo.

Pirmoji krašto privilegija. Lietuvoje iki įvedant krikščionybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug tebuvo bendrų įstatymų, bet kiekviena valstybės sritis, kiekviena įstaiga, kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumentų, kuriuose būdavo surašytos jų teisės. Tai buvo vadinamosios privilegijos (lex privata). Lietuvoje, įvedus krikščionybę, Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją, kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Ta privilegija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis, kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę, bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią, todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katalikams, o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi; katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais, jei šie nepriima katalikybės. Katalikų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. O jos yra maždaug tokios pat, kokias turėjo ir Lenkų bajorai, išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. Privilegijoje nustatoma, kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį turėti jokių kitų prievolių, kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. Tai buvo pirmoji privilegiją, padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai.

Antroji Vilniaus katedra,

sudegusi 1530 m.

Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Jie daugumas buvo lenkai, o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti; tiesa, vienas kitas buvo iš miestiečių, tačiau ir jų daugumas greičiausiai kilimo buvo ne lietuviai, bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Lenkijos atvykę, anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Bet daugumas ir jų nemokėjo lietuviškai, todėl negalėjo būti geri apaštalai. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai, o 7 buvo lenkai ir 1 čekas.

6. Antrosios Vytauto kovos su Jogaila

Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. Jogaila, persikėlęs gyventi į Krokuvą, norėjo patsai valdyti Lietuvą. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos, kad jo klausys, kaip Lenkų karaliaus. Jogailos vietininku, visiems Lietuvos reikalams tvarkyti, buvo paskirtas Skirgaila. Vytautas iš pat pradžių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija, tačiau, kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada, kai Skirgaila gavo Polocką, — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti, gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. t. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. Tad matydamas, kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų, Vytautas ėmė ruoštis kovai.

Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė susiartindamas su Maskva. Bėgdamas iš totorių nelaisvės, Maskvos kunigaikščio sūnus Vosylius, apsilankęs pas Vytautą Lucke, susižadėjo su jo dukteria Sofija. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. Jam grįžus į Maskvą, tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. Tai buvo nusikaltimas Jogailai, nes tuo metu, kai Maskvos kunigaikštis varžėsi su Jogaila dėl įtakos D. Naugarde, Vytautas susidėjo su jo priešu.

Vytautas Didysis. Vienas iš seniausių Vytauto D. portretų, esąs Nesvyžiuje.

Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. Kadangi Jogaila į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais, tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas, kad į krašto valdymą kišasi svetimieji. Vytautas sumanė pasinaudoti šituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos vadu. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir nuo jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.

Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Surinkęs didelį nepatenkintųjų būrį, Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus, bet ir apie didžiojo kunigaikščio sostą, t. y. apie Vilnių. Buvo nutarta miestą užgrobti netikėtai, pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. Vytautas, sužinojęs, kad sąmokslas iškilo aikštėn, net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Kadangi už sąmokslą jo laukė kerštas, tai, pats neturėdamas pakankamai jėgų, po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m.).

Vytautas antrą kartą ordino globoje. Ordinas, kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus, Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas patsai paprašė jo globos; jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m. sutarties, kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę, o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. 100 psl.). Ordinas, kartą jau apgautas, pareikalavo, kad Vytautas laiduotų sutartį, įkeisdamas savo artimuosius. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zigmantą su šio sūnum Mykolu, seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. O kai, prasidėjus karui, Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių, pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę, Vytauto dukterį Sofiją. Vytautas ją išleido labai iškilmingai. Dukters vedybos su galingosios Maskvos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė, vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai.

Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno, vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys; Skirgaila užėmė ir Gardiną, kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui.

Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų sutikimą. Lietuviai žiūrėjo į jį, kaip į tautiškųjų reikalų gynėją, ir piktinosi, kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Taip antai, kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m.), tai miestą ginti tepa-norėjo tiktai vieni lenkai. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių, tai lietuviškoji įgula, juos uždariusi vienuose namuose, miestą atidavė Vytautui. Tuo būdu kilo rimtas pavojus, kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus; santykiams aštrėjant, Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. Todėl Jogaila ėmė linkti į taiką.

Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. Po nesėkmingų kovų su Vytautu, dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasitenkinimas ir lenkų tarpe. Jie ėmė skųstis, kad Lietuvoje nereikalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Buvo iškeltas sumanymas, kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos, bet per vietininką, kurio klausytų visi kunigaikščiai, kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas, bet jis staiga mirė, todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. Jis buvo sukėlęs visą audrą, jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. Tuojau ir buvo pradėtos derybos.

Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju, o, be to, Henrikas, viešėdamas pas Vytautą, vedė jo seserį Ringailę, tai ordinas jo neįtarė, ir tuo būdu buvo slapta susitarta. Vytautui nebuvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugumą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas save į Ritersverderį; Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigmantas ir keletas bajorų. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau, negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu, todėl jis negalėjo nesutikti taikintis. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais Jogailos pasiuntiniais, Vytautas staiga sudegino Ritersverderį; skubiai nuvykęs į Gardiną, sustiprino pilį ir sudegino dar porą netoli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. Šitaip jis baigė antrąją savo sąjungą su ordinu. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo daugiau padaryti, kaip tik dažniau pulti kraštą. Bet užtat Vytauto brolį Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Salyno sutarties (žiūr. 120 psl.).

7. Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.)

Atsimetęs nuo ordino, Vytautas susitaikino su Jogaila Astravos dvare, paliai Lydą. Čia buvo sudaryta sutartis, kuria Jogaila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes, paliko jam po pirmojo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. Vytautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją valdžią ir visada jį palaikyti. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Be Jogailos ir Vytauto, tą susitarimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jadvyga ir Ona.

Tuo būdu Vytautas gavo daugiau, negu iš pradžių buvo tikėjęsis. 1382 m. pabėgdamas į ordiną, jis buvo visko nustojęs. Grįžęs 1384 m. į Lietuvą, jis gavo dalį tėvo palikimo, tik be jo centro — Trakų. Todėl jis pradėjo naują kovą. Dabar jis reikalavo ne tik tėvo palikimo, bet svajojo ir apie visą Lietuvą. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m. Astravos sutartimi. Tiesa, jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytąsias žemes, o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vytautas gavo jį valdyti tik, kaip Jogailos vietininkas). Bet būdamas Vilniaus srities valdovas, tuo pat jis pasidarė ir visos Lietuvos valdovu. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu, bet suėme į savo rankas visą valdžią, ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu, Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą.

8. Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas

Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. Pačiam didžiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis, o visi kiti sričių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. Jie turėjo eiti į karą, mokėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsienio politikos. Bet kartais, kai didžiojo kunigaikščio soste sėdėdavo silpnas valdovas, jie nustodavo jo klausę, nemokėdavo mokesčių ir varydavo savišką politiką. Jogailai valdant, kai ėjo kovos su Kęstučiu, o vėliau su Vytautu, — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. Tad, Vytautui ėmus valdyti Vilnių,

Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas

su užrašu: Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei gra[tia] ducis Lithwaniae

. . . alie et cetera.

daugelis jų nė neketino jo klausyti. Mat, kiekvienas Algirdo sūnus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių, negu Vytautas. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką, ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti, bet net pašalinti iš savo vietų; jų vietose buvo pastatyti Vytauto vietininkai bajorai.

Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo, bet visą laiką dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir, kad būtų pačiam mažiau rūpesčių, visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. Nepaklusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. Mat, jis buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas, kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. Gediminas visą Lietuvą buvo išdalinęs sūnums, Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį, o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęstučio žemes. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių prijungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims.

Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogailos brolį Švitrigailą, kuris po motinos mirties savavališkai buvo užėmęs jos valdytąją Vitebską. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės, suimtas ir išsiųstas Jogailai į Krokuvą. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis, Kaributas, kuris valdė Naugardą Sieverską. Iš Liubarto sūnaus, Teodoro, tais pačiais metais (1393 m.) buvo atimtas Vladimiras, o iš Karijoto sūnaus, Teodoro, — Podolė. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį, bet tas nesutiko ir pabėgo į Vengriją. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Šie, o taip pat Švitrigaila, susidėję su vokiečių ordinu, bandė kariauti su Vytautu. Bet jiems nesisekė, ir pagaliau turėjo nusileisti. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila; čia susitaikindamas, čia vėl pabėgdamas, jis visą laiką kovojo su Vytautu, kol pagaliau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą.

Netrukus neteko savo srities ir Kijevo kunigaikštis, Jogailos brolis Vladimiras. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai; o kai šis po kelerių metų (1397 m.) mirė nunuodytas, Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sričių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Lenkijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vytauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vytauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.

Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. Sričių santvarka buvo palikta, kokia buvusi, tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir kariuomenė. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos vasalas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai, tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Jis pasidarė Jogailos sąjungininkas, o ne valdinys. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Trakų kunigaikščiu, bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

9. Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis

(1398 m.)

Dusyk Vytauto apgautas, ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Vytautui grįžus į Lietuvą, kitais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną, Merkinę ir Lydą; trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių, tačiau pilies neįstengė paimti. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti, bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė, ir visą paruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę.

Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. Mat, po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vakaruose, kaltindami ordiną, kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. Jie galų gale pasiekė tai, kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lietuva. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. Tad, Vytautui sutinkant atiduoti ordinui Žemaičius, jam nebebuvo jokios prasmės nesi-taikinti.

Ir Vytautui taika buvo reikalinga, nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją; todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios, tačiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. Jis tikėjosi, kad, susitaikinęs su ordinu, nukariaus Rusiją, o tada atsiims iš ordino, ką dabar jam turi atiduoti.

1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Susitikimas buvo Salyne (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Ja Vytautas sutiko užleisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; ordinui, be to, buvo palikta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas). Už tai ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet net padėti Vytautui rytuose.

10. Vytauto savarankiškumo didėjimas

Vytauto santykiai su Jogaila. Salyno sutarties sudarymo metu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Ta proga reikia pasakyti, kad tada, kai jo interesams būdavo patogu, jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyzdžiui, jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino, jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios); bet kada reikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus, jis tos priklausomybės nepaisydavo. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. Vytautas pats, nesiklausęs Jogailos, padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus.

Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto, tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat, jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Lenkijoje jį labai varžė ponai, todėl jis pats norėjo, kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Kadangi Vytautas visada sakėsi esąs tik jo vietininkas, tai Jogaila jam nekliudė. Jogaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos, tikėjosi, kad jei ne jis pats, tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą, Vytauto sutvarkytą Lietuvą. Bet toks Vytauto šeimininkavimas nepatiko lenkams ir Jadvygai. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. Vieną kartą ji net pareikalavo, kad Vytautas mokėtų jai duoklę (mat, Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį žemių Vytauto valdomuose kraštuose). Vytautas tokį reikalavimą palaikė įžeidimu. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams; visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė, kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą; bajorų pasipriešinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadvygos reikalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam.

Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas, parodo jau viena tik Salyno sutartis. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas, kuris liudija, kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. Jos metu Lietuvos bajorai triukšmingai apgarsino Vytautą savo karalium. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. Bet jau pats faktas rodo, kad, dar tebebūdamas Jogailos vietininku, jis buvo tiek iškilęs, jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe, nė kiek nesirūpindamas, kad juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Jis dar turėjo didelių planų, todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos, nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. Jis norėjo dar palaukti.

11. Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.)

Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu, kad galėtų laisvai veikti rytuose. Čia, dar tebekariaudamas su sritiniais kunigaikščiais, jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu, Maskvos kunigaikščiu Vosylium, tačiau buvo išvengta karo; Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių perspektyvų.

Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas Tochtamyšas. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą, o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui, kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus. Įsidėmėtina, kad tai buvo pirmas atsitikimas, kada kryžiaus žygis prieš netikėlius totorius buvo vadovaujamas Lietuvos valdovo. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar neseniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!).

Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skaudžiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir daugybė kunigaikščių. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo, pasinaudoję nakties tamsa.

12. Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas

Smolensko sukilimas. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo didelis smūgis Vytauto rytų politikai. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas, ir grįžo senasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų, kai buvo sutvarkyti reikalai su Lenkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m.). Suruošus naują didelį žygį (1405 m.), Smolenskas buvo vėl paimtas, ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau, kaip 100 metų (iki 1514 m.). Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė, kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu, kuris dėl Smolensko taip pat buvo bepradedąs karą.

Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m.). Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Jadvyga buvo tikroji jungtis, jungusi Jogailą su Lenkų karalyste, nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Jai mirus, Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. Be to, Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu, ir ji bijojo, kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos, kad Lietuva nueisianti savais keliais. Tuojau buvo iškeltas klausimas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. Vytautas tam nesipriešino; jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos, bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. Po ilgų derybų, 1401 m. buvo pasiektas naujas susitarimas, kurs buvo patvirtintas 4 atskirais dokumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žuvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą surašė Radome. Todėl šis susitarimas yra vadinamas Vilniaus Radomo susitarimu. Juo buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams. Iš savo pusės Lenkų bajorai pasižadėjo, kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. Tuo būdu Lietuvos savarankiškumas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. Vytautas su tuo sutiko, nes tikėjosi vėliau viską pakeisti, o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė.

13. Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių

Žemaičių būtis ordino valdžioje. Pirmą kartą Žemaičiai buvo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. (iki Dubysos). Pabėgdamas į ordiną, Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m.). Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gyvulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo priviliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.

1401—1404 m. kovos. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol, kol turėjo kitų svarbių reikalų. Kai tik jo reikalai pagerėjo, jis tuojau parodė, kad neatsisako Žemaičių. Sunormavęs santykius su Lenkija, jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. Atstatęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis, jis pradėjo raginti žemaičius keltis pas jį. Ordinas, remdamasis Salyno sutartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas teisinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė paremti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties, ordinas pradėjo karą, norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių, bet nieko nelaimėjusi grįžo, siaubdama kraštą. Jogailai ir Vytautui pasiskundus, popiežius 1403 m. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. Ordinas, žinoma, į tai nebūtų atsižvelgęs, bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimetusiam Smolenskui atgauti. Todėl 1404 m. Racionže (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui, bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytautui labai naudingas nuostatas, — kad jis galėsiąs pasiimti iš Žemaičių 250 gyventojų. Tatai jam vėliau labai pravertė.

Žemaičių sukilimas 1409 m. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordinas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net išvežti į Pavyslį, kaip įkaitai. Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai, bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais, ir 1409 m., pradėjus nuo Skirsnemunės, buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys, o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių.

Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norėdamas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Po to karas su ordinu jau buvo nebeišvengiamas.

14. Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m.

Pasiruošimas karui. Ordinas iš pradžių manė, kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. Bet Jogaila pareiškė, kad jis eisiąs išvien su Vytautu. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Vakarų, jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus, kaltindami ordiną, kad jis puoląs Lietuvą, norėdamas ją užgrobti, o krikščionybe visai nesirūpinąs, kad, penkerius metus valdydamas Žemaičius, jis visai nesirūpinęs jų krikštu, nestatęs bažnyčių ir t.t. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus, kaltindamas Vytautą su Jogaila, kad šie apgavikiškai remią pagonis žemaičius.

Ordinas nesiskubino į Žemaičius, bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m.). Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta, ir netrukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. Kitais metais, į ordino pusę patrauktas, Vaclovas pripažino jam Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Jogaila su Vytautu apkaltino Vaclovą šališkumu ir, pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. šv. Jono (birželio 24 d.), ėmė ruoštis dideliam žygiui. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių, imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą, bet tas, norėdamas išardyti abiejų pusbrolių vienybę, pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo, tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūlymą. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo nedidelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai.

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje.

Tanenbergo mūšis 1410 m. liepos 15 d. Surinkę savo jėgas ir prisisamdę Vakaruose daug karių, ypač čekų, Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo Lenkų. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko ordino žemėje, tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuomenės iš vakarų Europos. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12.000 karių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20.000 karių, bet jie buvo menkiau apginkluoti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Bet viskas išėjo kitaip. Ordinas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm susijungti, ir liepos 15 d. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Ordino kariuomenė, atėjusi vėliau, buvo išvargusi; audra ir didelis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške, kurs apsaugojo juos nuo audros.

Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių, o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. Jogaila, specialios sargybos saugomas, išklausė net kelias mišias paeiliui, o Vytautas, keisdamas pavargstančius arklius, su keliais palydovais skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vytautui.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis; lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus, ragindamas nesislapstyti krūmuose.

bet greičiau pradėti mūšį. Jogaila ilgai delsė, bet, Vytauto raginamas, pagaliau sėdo ant arklio ir, išjojęs ant kalvos stebėti mūšio, davė ženklą jį pradėti.

Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas — sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t. y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Greičiausiai, jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jiems paspaudus,kryžiuočių tarpe kilo panika — jų eilės pakriko. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim pervertas patsai magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybė riterių. Dalis kariuomenės dar bandė gintis, pasislėpusi už gurguolių, tačiau ir ji buvo sumušta. Tik maži kryžiuočių likučiai tepaspruko, o visi kiti žuvo kovos lauke arba bėgdami iš jo.

Ordinas buvo įsitikinęs mūšį laimėsiąs ir iš anksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa turtingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams. Be vyno ir valgymų, stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Bet jie atiteko patiems vokiečiams.

15. Karo pabaiga ir Torno taika (1411 m.)

Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių, nes reikėjo pasilsėti. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. Tuo tarpu ordino vadovybę paėmęs komtūras Henrikas von Plauenas suskubo surinkti jėgų, ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo; ypač nepasisekė dėl to, kad Vytautas, dėl gerai nežinomų priežasčių, netrukus su savo kariuomene grįžo namo. Jis greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti. Jam pasitraukus, turėjo atsitraukti ir Jogaila.

Magistro Ulricho v. Jungingeno paminklas prie Tanenbergo.

Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų, bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta taika. Ordinui ji buvo palyginti lengva: jis turėjo sumokėti 100.000 kapų skatikų karo išlaidų, grąžino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių, tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių.

Tanenbergo laimėjimo reikšmė. Tanenbergo mūšyje ordino jėgos buvo sunaikintos. Nors jis dar liko gana stiprus, tačiau jau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį, ir visi žinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionim. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti, kaip kad, pavyzdžiui, po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m.); jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti; atsirado nesutarimų ir jo viduje, о XVI amžiuje jis visai išnyko. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga.

Tanenbergo mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Livoniškė šaka, kad ir klausė to paties didžiojo magistro, tačiau turėjo ir savo krašto magistrą, turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir, tęsdama kalavijuočių tradiciją, visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino, ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pasaulio bangą, kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Pavergę Žemaičius ir užėmę visą Pabaltijį, jie būtų ėję dar toliau, į krašto gilumą; tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė neperžengiamą sieną. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės, bet ir platūs slavų kraštai. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui, tad jisai buvo ir tikrasis nugalėtojas.

Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir dabar. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą, — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mūšiu. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes, pastatė paminklą, palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą, nors ten yra ne vien laimėjimo, bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 metų) vieta.

16. Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės

aktai (1413 m.)

Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net keletą kartų. Pirmiausia, kai Jogaila išėjo į Lenkiją, jis ir visi kunigaikščiai pasižadėjo, kad Lietuva bus su Lenkija sujungta ir paties Jogailos valdoma. Kaip ji turės būti valdoma, tada nebuvo numatyta. Vėliau pasirodė, kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos, ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgailą (žiūr. 108—109 psl.). O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietuvos ir kai Vytautas, sukėlęs bajorus ir kunigaikščius, nepatenkintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus, pradėjo kovą, — Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Jis gavo dar platesnes teises, negu turėjo Skirgaila ir, labai greit iškilęs, pasidarė visiškai savarankišku valdovu. Tada lenkai, pabūgę jo savarankiškumo, ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lietuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. Kai Lenkijoje po Jadvygos mirties pašlijo Jogailos būklė, o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje, tai, nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija, jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. 123 psl.). Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas, jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu, bet kartu buvo nustatyta, kad Lietuva, kaip atskira valstybė, turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos; jam mirus, ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams, Lenkų karaliams.

Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko, nes, turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje, nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai, kuris ir be to jau nesugyveno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti, juo labiau, kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. Pagaliau, kas bus jam mirus, apie tai jis mažai tegalvojo, nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klausimas daugiau rūpėjo ne jiems, o patiems kraštams, t. y. Lietuvai ir Lenkijai.

Šis 1401 m. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo politikos. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimybės priesaikos, ir jie visi jam prisiekė taip pat, kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į naudą. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos, o jo valdiniai. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. Kai lenkai, pabūgę jo savarankiškumo, buvo pradėję reikšti nepasitenkinimą, jis vėl davė naujus raštus, kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. Tačiau, nepaisydamas šitų, kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų, jis elgėsi visiškai savarankiškai. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyvendamas su Jogaila, jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj.

Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu, Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. Sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo dar reikalinga, nes byla su ordinu nepasibaigė net tada, kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose.

1413 m. tarp Lenkijos ir ordino grėsė karas. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Be to, tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė, kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remiąs pagonis. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti, kad Lietuva ir Lenkija esančios neperskiriamos. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui, kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. Kartu buvo sutarta parodyti pasauliui, kad Lietuva esanti katalikiškas kraštas ir kad ordinas, vadindamas ją pagoniška, skelbiąs melą. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. Jogailos privilegijose paskelbtuosius dėsnius, kurie visas teises Lietuvoje duoda tiktai katalikams. Buvo paskelbta, kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija, bet kartu patvirtintas Lietuvos faktiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. Atskiros Lietuvos valstybės išlikimas garantuotas ir po Vytauto mirties. Lenkai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą, kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties; bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių, kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, ir turint savo atskirą valdovą. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai turėjo būti surišti su Lenkų bajorais. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose dokumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vytauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų.

Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme, kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties, bet tik su Lenkų karaliaus žinia. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. Be to, ten pabrėžta, kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir sudarančios vieną valstybę. Bet kadangi buvo du valdovai, o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai, tiktai apie paramą, kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai, tai liko vis tiek dvi valstybės. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos, o ne priklausomybės ryšys. Ta sąjunga buvo brėžte pabrėžta, kad ją matytų ordinas. Todėl ir išėjo, kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija, o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama, kaip atskira valstybė, kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties.

Katalikų bajorams suteiktos privilegijos, — iš vienos pusės, buvo reikalingos tam, kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą, o iš kitos pusės, tai buvo lenkų sumanyta gudrybė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs, padaryti savo bičiuliais, kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises, negu Lietuvos bajorai; ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. Todėl jie sumanė paremti ir Lietuvos bajorus, dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus, ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Kadangi jie neįstengė patraukti į savo pusę valdovo, tad ryžosi patraukti nors bajorus.

Lietuvos bajorai Vytauto laikais jau buvo įgiję didelę reikšmę. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik kunigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. Bet nuo Kęstučio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene, todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. Ypač jų reikšmė išaugo, kai Vytautas panaikino visas didžiąsias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti savo vietininkus iš bajorų tarpo. Be abejo, nuo to laiko visais svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. Bajorų pritarimas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. Seniau visos svarbesniosios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais; pavyzdžiui, Krėvos aktas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai, bet bajorai. Taip antai, 1401 m. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. 123 —4 psl.). Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir, didžiuodamiesi savo valdovu, 1398 m. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. 122 psl.).

Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. (žiūr. 112 psl.). Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo laisves. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo dalyvauti tik tiek, kiek jiems leido valdovo malonė, kiek jis su jais skaitėsi. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime; buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės, kuriomis jie jau seniai naudojosi. Tačiau šiuo kartu jau buvo nuspręsta įkurti Lietuvoje tokį pat krašto valdomąjį aparatą, koks buvo Lenkijoj; be to, buvo garantuota, kad visos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik bajorams katalikams. O tokie, lenkų pavyzdžiu naujai įvesti, urėdai turėjo būti vaivados ir kaštelionai; jie turėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. Buvo numatyta ir daugiau jų įsteigti, tačiau iki XVI amžiaus jų daugiau neatsirado, todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. Tik iš ordino atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto skirtas vietininkas, vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. Bet iš tikro nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė, ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenikiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose; jie vėliau buvo vadinami seniūnais).

Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti, Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. Tuo laiku visur Europoje aukštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus, vadindamus herbais. Jie būdavo vaizduojami ant gyvenamųjų namų sienų, ant riterių vartojamųjų ginklų; bet dažniausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis, nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. Tai buvo luominė giminystė. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus, tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės, kokią kad turėjo Vakaruose. Aukštesniojo vakarų Europos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. Tai buvo vadinamoji adoptacija (t. y. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). Norėdami priartinti prie savęs Lietuvos bajorus, lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos.

Horodlės aktų reikšmė. Horodlės aktais buvo patvirtinta savarankiška Vytauto sukurtoji valstybė, bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms, kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti.

Unijos klausimas. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai, normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius, lenkų paprastai vadinami unijų aktais. Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. 1385 m. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pradžia, nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada, kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas, nes jame nebuvo pasakyta, kaip tos abidvi valstybės bus valdomos, kaip jos santykiaus; tai buvo tik unijos programa. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdymas išardė sugalvotą uniją, ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. 1401 m. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė, tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta, kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. 1413 m. jau ir tatai buvo atmesta, o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui, kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m.).

17. Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417—1421 m.)

Krikštas. Jogailos 1387 m. buvo pakrikštyti tiktai Aukštaičiai. Po Torno taikos atgavę Žemaičius Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių, tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti, kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščionybę. Tam tikslui 1413 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Žemaičius ir, keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves, pakrikštydino pirmuosius būrius. Pasirodė, kad ir tada dar nebuvo lietuviškai mokančių dvasininkų, todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. Jie krikštydino neilgai, vos vieną savaitę. Suprantama, kad negalėjo būti daug pakrikštyta, tačiau formaliai krikštas buvo atliktas, ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti, kad žemaičiai esą krikščionys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia).

Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną Konstancoje.

Tuo metu, kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių priklausomybės, Konstancoje (Šveicarijoje, prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Ten, tarp kitko, turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. Norėdamas sudaryti palankesnį sau įspūdį, Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų, kurie patys turėjo pareikšti suvažiavimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. 1415 m. jie įteikė savo skundą, kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų, šaukiančių dangaus keršto.

Apie kryžiuočių valdymo laikus jie, tarp kitko, šiaip pareiškė: „Jie atėmė mūsų žemes, palikdami mums tik mažus laukelius; jie atėmė mums laisvę. Jų valdžioje, arba, teisingiau tariant, jų priespaudoje, mums būtų reikėję elgetauti, vogti ir užmušinėti, skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. Mes stebimės, kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis; priešingai, jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. Pažiūrėkime, kaip jie išmokė tikėjimo tuos, kuriuos jau seniai yra nukariavę. Užėmę jų žemes, jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių darbų". .. Greta tokių ordino apibūdinimų, ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Aišku, šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į nenaudą.

Žemaičių vyskupystės įkūrimas. Iš ilgo kryžiuočių ir lietuvių ginčo Konstancoje, Vakaruose susidarė labai neigiamas įspūdis apie ordiną. Jogaila ir Vytautas laimėjo. Tą rodo, pavyzdžiui, kad ir tas faktas, jog visų rytuose (Pskovo ir D. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems, o ne ordinui. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Petrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius, ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. Tie pasiuntiniai tris mėnesius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Vyskupystės centru buvo padaryti Varniai. Vyskupystė buvo vadinama Žemaičių, arba Medininkų, nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. Vytautas ten pastatė katedrą, o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Viduklėje, Luokėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose ir Veliuonoje). Vyskupystė galutinai buvo įkurta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m.

Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus, gimęs Lietuvoje, buvo Lietuvos vokietis, kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo, kaip didelis Lietuvos patriotas.

18. Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos

Kovos dėl sienos. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripažinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos, tačiau nebuvo nustatyta, kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. Ordinas reikalavo, kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos, o Nemuno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. Tačiau Vytautas reikalavo, kad ordino ir Žemaičių siena būtų Nemunas. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. Prasidėjo ilga byla. Vieną metą (14121413 m.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo, Benedikto Makros, sprendimui. Tas, apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis, nusprendė, kad tiek Veliuona, tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte, ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vytauto, o Klaipėda — ordino).

Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes randame, kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. Nei magistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti"...

Sulaukęs tokio sprendimo, ordinas paskelbė, kad nebepripažįstąs Makros teisėju, nes jis esąs Vytauto papirktas. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m.) įvykusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. Tačiau suvažiavimas sienos klausimo nesprendė; visais kitais klausimais ordinas ten pralaimėjo (žiūr. 136—7 psl.). Suvažiavimas pavedė Vytautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. Tuo būdu ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva.

Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko, kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri, todėl jie tikėjosi, kad jis jų neapvilsiąs. Bet imperatorius, norėdamas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę, pripažino Žemaičius ordinui. Tas buvo padaryta imperijos kunigaikščių suvažiavime Vroclave (Breslau) 1420 m. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių, prašydamas panaikinti sprendimą, o Vytautas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui.

Vytautas priima Čekų sostą. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV, kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. Kai Jogaila vedė Jadvygą, Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria, Marija, ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj, tačiau daugumas lenkų jo, kaip vokiečio, nenorėjo ir, pripažinę sostą Jadvygai, sutuokė ją su Jogaila. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Gavęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą, jis varė labai nedraugišką Jogailai politiką; tik retkarčiais politinių sumetimų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių, tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. Bet tas jam vis nesisekė.

Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis, Čekų karalius Vaclovas, kurs betgi 1400 m. buvo pašalintas nuo sosto; tada jam liko tiktai vieni Čekai. 1411 m. imperatorium pasidarė Zigmantas, kuris, 1419 m. mirus Vaclovui, panoro gauti ir Čekų sostą, bet čekai tam pasipriešino. Mat, ten buvo įsigalėję Čekų Bažnyčios reformatoriaus, Huso, šalininkai, kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą; neišsižadėjęs savo mokslo, jis buvo pripažintas atkakliu eretiku; todėl, anų laikų įstatymais, buvo sudegintas. Kadangi jam, vykstančiam į Konstancą, Zigmantas davė geležinį raštą, tačiau pasmerktojo vėliau nebegynė, tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas, ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. Jogaila, pabijojęs susidėti su eretikais, atsisakė nuo sosto: mat, jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Vytautas, norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą, pasiūlytąjį sostą priėmė. Pats negalėdamas vykti į Čekus, pasiuntė ten su kariuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų, Zigmantą. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus, kol Vytautas, susitaikinęs su imperatorium Zigmantu, jį atšaukė.

19. Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga

Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. Pagaliau 1422 m. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir, sujungę savo kariuomenes, iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. Lietuvių ir lenkų kariuomenės nusiaubė visą kraštą. Pagaliau magistras paprašė taikos; ji buvo padaryta netoli Melno ežero, kariuomenės stovykloje, 1422 m. rugsėjo 27 d.

Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klausimas. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus amžius išliko maždaug ta pati, kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vokietijos. Vadinasi, Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug tokia, kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija, o Žemaičiuose — tokia, kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Taigi kad ir daug padėjo pastangų, vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos, bet amžinai.

Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. Žemaičiai nuo jo buvo apginti, tačiau vakarinė jų dalis, vadinamoji Mažoji Lietuva, vis dėlto liko vokiečiams. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis, ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais.

Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai, charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį.

Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis, ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo akivaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje kariams, kad jų valdovas, kunigaikštis Vytautas, tas pilis pastatęs prieš vokiečius, su kuriais jis dar turįs daug reikalų. Dabar jis trauksiąs į Ragainę, o paskui į Karaliaučių, nes tos žemės kitados priklausiusios Lietuvai". O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai yra jo tėvonija".

Kai atvyko Makra, Vytautas tvirtino, kad Klaipėda esanti Žemaičių krašte ir, Torno sutartim, iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems, žinoma, buvo aišku, kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos, tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kalbėti). Makrai tarpininkaujant, 1413 m. sausio mėn. Nemuno saloje, vadinamoje Salynu, Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių, paimtų Tanenbergo mūšyje. Tada maršalka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar daugiau žemių. Vytautas supykęs atrėžė:

— Maršalka, tu labai gerai žinai, kad piktuoju iš manęs dar niekas nieko nelaimėjo. Kas manęs negerbia, to nevertinu nė aš. Savo nusistatymo aš nekeičiu, ir niekas negali manęs priversti. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį; bet, kol jūs iš manęs tai atimsite, dar turės ne viena galva nusiristi.

— Mielas valdove, — atsakė maršalka, — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. Kas mums nepriklauso, mes to visai nenorėtumėm reikalauti.

 Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė, — atsakė jam supykęs Vytautas, — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Jie yra mano tėvų palikimas. — Paskum ne be ironijos jis dar pridūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas?

Maršalka dar bandė įrodinėti, kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms, tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą.

Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais, o jų ginčijamus Žemaičius ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Įdomus yra jo raštas imperatoriui Zigmantui, kur jis nurodo Vroclave 1420 m. padaryto Zigmanto sprendimo neteisingumą. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius priteisei ne mums, o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. Juos ir dabar mes valdome. Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati Lietuva, nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. Bet kadangi Žemaičiai yra žemesnėj vietoj, negu Lietuva, tai tas kraštas lietuviškai ir vadinamas Žemaičių kraštu, nes taip lietuviškai yra vadinama žemuma. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą, esantį aukštesnėj vietoję vadina Aukštaičiais. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais, niekad nė nesivadino žemaičiais. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo titulą neįrašome Žemaičių, nes toji žemė ir jos gyventojai yra ta pati Lietuva ir tie patys lietuviai. O Jūsų Karališkoji Didenybė tą žemę priteisė atiduoti... Jeigu Jūsų Karališkoji Didenybė norėjo teisingai spręsti, reikėjo gerai atminti, kad kryžiuočiai yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštu, kad jie užgrobė Prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemės išvaryti. Jei tas sprendimas nebus pakeistas, — grasino Vytautas, baigdamas laišką imperatoriui,—kol gyvas, nebūsiu Jūsų bičiuliu!"...

20. Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj

Rytų būklė kovų su ordinu metu. Prasidėjus kovoms su kryžiuočių ordinu, Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva; visos žemės, dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva, jau buvo patekusios į Vytauto valdžią. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos, tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe; pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Visa tai buvo pasiekta ramiu diplomatijos keliu.

Žygiai į rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. Baigęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių, Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą, į kurį teišsiruošė vos 1426 m. Paties Pskovo jis nepaėmė, pasitenkindamas 1.000 rublių kontribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). Kitais metais atėjo žinia, kad mirė jo žentas, Maskvos kunigaikštis Vosylius, su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą, bet jaunučio Maskvos kunigaikščio Vosyliaus II motina, Vytauto duktė Sofija, atvykusi jo pasitikti į Smolenską, permaldavo Vytautą, ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių, kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Be to, jis pats pasidarė savo vaikaičio, Maskvos kunigaikščio, globėju. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula, Kaluga ir Riazanė. Iš tikro tai buvo ne karas, o vien kelionės žygis, nes rusų kunigaikštėliai net neišdrįso kariauti. Kur tik Vytautas ėjo, ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Pagaliau 1428 m. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Naugardą. Iš jo buvo paimta net 10.000 rublių kontribucijos.

21. Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų

Bažnyčias

Lietuvai tapus katalikiška valstybei, joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Jau pirmąja 1387 m. Jogailos privilegija, o vėliau ir 1413 m. Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. Pravoslavams negalima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. Kad valstybė neskiltų, reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių sujungimą, arba apie bažnytinę uniją. Tam reikėjo, kad pravoslavai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas.

Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. Negaudami lygių teisių su katalikais, pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. Kadaise Algirdas, bijodamas, kad rusai nepalinktų prie Maskvos, kur buvo jų Bažnyčios metropolitas, įkūrė Lietuvai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. 93 psl.). Tebebuvo metropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas, kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. Jam mirus, metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vyskupų, dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. Suvažiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį Cemb1aką. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą, Cemblakas negavo išrinkimo patvirtinimo, nes ten veikė Fotijo įtaka. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas, ir todėl nebegalėjo valdyti metropolijos. Kaip tik tuo metu Konstancoje buvo Bažnyčios suvažiavimas, ir 1418 m. Vytautas, Jogailos remiamas, pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininkais derėtis dėl unijos. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nedavė jokių vaisių. Kai Cemblakas, grįžęs į Lietuvą, mirė, Vytautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams leido pripažinti jį metropolitu. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopelnus ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais (žiūr. 137 psl X

Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely, kai Vytautas jau buvo miręs. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. Bet ir tada nepasisekė įvesti unijos, ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta tik XVI amžiaus gale.

22. Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj

Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovodamas ginklu ir diplomatija su ordinu. Jis nebuvo linkęs nutraukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno taikos, t. y. kai buvo baigta byla su ordinu. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu, kai nebebuvo bendro, jungiančio reikalo, tie santykiai ėmė gesti. Sugadino juos patys lenkai. Ilgo Jogailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja politikų karta, kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savarankiškumu. Jie ėmė bijoti, kad po Jogailos mirties nenutrūktų Lietuvos ryšiai su Lenkija, nes senelis Jogaila, kaip ir Vytautas, buvo bevaikis. Bet pagaliau (1424 m.) Jogaila su ketvirtąja savo žmona susilaukė vieno, o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji žmona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė, Alšėnų kunigaikštytė Zofija).

Jogaila tuojau ėmė rūpintis, kad lenkai iš anksto pripažintų jo sūnums sostą. Lenkų bajorai, už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo, sutiko. Atrodė, kad jau viskas bus gerai, kad, seniesiems valdovams mirus, abudu sostus gaus Jogailos sūnūs, — taip bent svajojo lenkai. Tačiau visus planus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietuvos karalium. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai.

23. Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir

Vytauto mirtis

Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. 1429 m. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klausimams apsvarstyti. Jis buvo sušauktas Vytauto pily, Lucke. Be paties Vytauto ir Jogailos, čia atvyko Maskvos, Tverės, Riazanės kunigaikščiai; atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių; pagaliau atvyko pats imperatorius Zigmantas, popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikščių atstovų. Suvažiavimo šeimininkas, Vytautas, turėjo progos parodyti savo vaišingumą.

Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiausiųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė, bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vadovavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas Olesnickis. Lenkų ponai įrodinėjo, kad Vytauto karūnavimas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims, nes tada Lietuva, esą, galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių, o ne tą, kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. Kai Jogaila savo sutikimo vis dėlto neatšaukė, lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Išvažiavo su jais ir Jogaila. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klausimas Lucke liko neišspręstas; jis turėjo būti išspręstas vėliau.

Karūnacijos byla 1430 m. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karūnacijos. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigmantui, kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jame Jogaila rašo, kad sutikimą davęs, nepasitaręs su savo ponų taryba; pasitaręs dabar matąs, kad turįs atšaukti sutikimą. Esą, Vytauto ka-

Lucko suvažiavimas. Stovi imperatorius Zigmantas, nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona, o į kairę imperatoriaus žmona, Jogailos žmona Zofija ir Jogaila.

(Dailininko Mackevičiaus paveikslas; originalas — Karo Muziejuje).

rūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Be to, išdidę Lietuvos bajorai, esą, galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių, ir tuo būdu jis (Jogaila), o taip pat ir jo vaikai, netektų Lietuvos.

Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. Jam ir Lietuvos bajorams buvo skaudžiausia, kad Jogailos laiške Lietuva buvo traktuojama, kaip Lenkijos priklausoma valstybė, o Vytautas, — kaip Jogailos priklausomas valdovas. Tiesa, Jogaila vėliau pasiaiškino, kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško turinys jam nebuvęs žinomas, nes jis pats nemokąs skaityti, o ponai parašę, ką norėję. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto nepatenkino. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis, į nieką neatsižvelgdamas. Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra laisvas, kaip ir mes, ir mes jo nelaikome kitokiu, kaip tik mūsų broliu. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais, kaip ir mūsų (t. y. Lenkijos) ponus, ir lygiais su jais" ...

Tačiau tas nieko nepadėjo. Vytautas, susitaręs su imperatorium, ruošėsi karūnuotis. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams, kad Vytautas, esą, vis tiek karūnuosis, nes tik karūnavęsis tegalįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas.

Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą, prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Tačiau Vytautas viską atmetė. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. Jis jau paskyrė karūnacijos terminą (rugsėjo 8 d.), susikvietė svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius, ir Vytautas su svečiais jų nesulaukė. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nusileisti. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną kitais keliais, nebe per Lenkiją. Buvo jau paskirta nauja karūnacijos data, bet Vytautas jos jau nebesulaukė.

Vytauto mirtis. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos, 1430 m. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. Susitikę abudu pusbroliai tuojau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti, kad po jo mirties Lietuva neatiteks niekam kitam, kaip tik Jogailos sūnui, o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. Dabar Jogailai dar reikėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Bet Vytautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: jis mirė 1430 m. spalių mėn. 27 d.; mirė jau senelis, turėdamas 80 metų su viršum. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant peties, kiti susitrenkimą. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaizdoje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais, jis nuvargo ir, raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus, nukrito nuo žirgo. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti, todėl važiavo žmonos vežime. Nuvykęs į Trakus, atsigulė ir daugiau nebekėlė.

Vytauto kapas. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 dienas gimtojoje pilyje; paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altorium. 1530 m. katedrai sudegus, altorius žuvo. Tada Zigmanto Augusto motina, karalienė Bona, altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą; bet kai 1610 m. apdegė katedra, žuvo ir šis paminklas. XVII amžiuje kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą, bet 1655 m. Vilnių užėmė rusai. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai, nes bijota, kad rusai, ieškodami brangenybių, jų nesunaikintų; jie buvo įmūryti į rūsio sienas. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė, kaulus išmėtė. Tik negalėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. Užsitęsusio karo metu mirė vyskupas ir daugy bė pralotų; drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis jie neatrasti nė XVIII a. pabaigoj, perstatant katedrą. Kai 1931 m. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pradėta remontuoti, — buvo atrasti didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos, Barboros Radvilaitės, kapai; tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. Katedrą remontuoją lenkai stengiasi įtikinti, kad jo kapo nė nebesą, kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. Tačiau tai tėra tik spėliojimas. Yra žmonių

net iš pačių lenkų, kurie įrodinėja, kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. Beje, yra lietuvių, kurie net nujaučia kapo vietą, bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. D. Malinauskas, kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano, kur jie galėtų būti, — surinkęs aukų, padirbdino puikų grabą Vytauto kaulams sudėti, bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą, ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. O vis dėlto yra daug vilties, kad Vytauto kapas kada nors bus surastas, ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje.

Vytauto D. paminklas Vilniaus katedroje.

Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. gaisro. Tik 1853 m. grafas E. Tiškevičius toje vietoje, kur turėjo būti senasis šv. Mykolo altorius, pastatė naują paminklą; tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prierašu. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Tas paminklas tebėra dar ir dabar.

24. Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai

Asmuo. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio, smulkių veido bruožų, judrus, temperamentingas ir labai greitas savo veiksmuose. Buvo santūrus valgyme, vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. Be lietuvių kalbos, dar mokėjo vokiškai, lotyniškai, rusiškai ir suprato totoriškai. Mokėjo jis ir rašyti, bet jo rašto nėra likę nė žodžio, nes visi laiškai anais laikais buvo rašomi sekretorių.

Kaip valstybės vyras, jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų; tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. Jo nuopelnai valstybei yra nepaprastai dideli, ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. Per Jogailą Lietuva buvo surišta su Lenkija; lenkai, suvaržę savo karalių namie, troško įsigalėti ir Lietuvoje. Tačiau Vytautas, paėmęs Lietuvą valdyti, kaip Jogailos vietininkas, labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos; pavyzdžiui, vieno ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pasakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai, ir, kaip jūs nuspręsite, taip ir tesie!"

Sutvarkymas santykių su Lenkais. Vytautas mokėjo pašalinti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme, tačiau nenorėjo nutraukti su jais ryšių: jam, mat, buvo svarbi sąjunga, ypač kovai su ordinu. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto, nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais, kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. Vytautas mokėjo laviruoti, ir lenkai jam drįso priminti priklausomybę tik jo valdymo pradžioje; po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. Tad santykių klausimas išbuvo nejudintas iki Vytauto gyvenimo galo. Tik tada, kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna, lenkai pakėlė didžiausią triukšmą. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos; tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Pats Jogaila, tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose, turėjo sutikti su įvykusiu faktu.

Vokiečių pavojaus pašalinimas. Be atpalaidavimo Lietuvos nuo Lenkijos, kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nugalėjimas. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. Kartu jie krikštydino Lietuvą, kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agitaciją, nurodinėjo, kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs su krikščioniškąja Lietuva, kad dėl jo puolimų Lietuva negalėjusi anksčiau krikštytis ir t.t. Pagaliau abudu sujungtomis savo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu, kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką, išsprendusią tą bylą. Vytautas apgynė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos prijungė prie Lietuvos valstybės. Tačiau kad ir daug jis padėjo pastangų, vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. Vytautui čia nepavyko dėl to, kad jis daug dėmesio kreipė į rytus, svajodamas užimti visą Rusiją. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vokiečių ekspansijai. O ta siena buvo maždaug tokia pat, kokia buvo ir Traidenio laikais. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lietuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį, vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau, ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. Deja, tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. Lietuviškąją Klaipėdą mes atgavome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą.

Valstybės pertvarkymas. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. Jis rado Lietuvą, sudarytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių, o paliko ją vieningą, vieno didžiojo kunigaikščio valdomą. Jo valdoma Lietuva, be to, įstojo į pasaulio valstybių tarpą; su ja jau visur buvo skaitomasi. Pagoniškoji, nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikščioniška valstybe, lygi su visomis kitomis. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis, vyko mokytis į Europos universitetus. Prasidėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais, ir Lietuva žymiai praturtėjo. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. Žodžiu, Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Tik, deja, tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. Keletą dešimtmečių ji dar vienodai laikėsi, bet vėliau ėmė silpnėti, nustojo daugelio žemių ir, neturėdama tinkamo vado, bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai.

V. Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius

1. Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas

Skaitydami senuosius, Lietuvą liečiančius raštus, matome, kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu, barbarišku kraštu. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai maldingų vienuolių, kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais, šėtono tarnais ir t. t. Tačiau tie, kurie tuomet apie Lietuvą rašydavo, dažniausiai jos visai nebūdavo matę; jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų, kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žygio metu, arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. Ano meto Lietuva savo kultūra, žinoma, negalėjo žavėti svetimšalių. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas, nusėtas medinėmis pilaitėmis; tuo jis, žinoma, negalėdavo stebinti Europos riterių, kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. Be to, susidurdami su lietuviais, jie čia pastebėdavo daug to, kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus, amžinąsias ugnis, keistus dievų vardus, keistas tikybines apeigas. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės, kurios ištikdavo riterius, puolančius Lietuvą, — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. Aišku, kad riteriai, grįžę iš tokių žygių, pripasakodavo vienuoliams kronikininkams apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų; jų nuomonė, be abejo, negalėjo būti palanki lietuviams. Be to, vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių", o kartu patarnauti ir krikščionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.

Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. Tiesa, joje nebuvo galingų akmens pilių, o tai tik todėl, kad čia nebuvo uolinių kalnų, kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. Bet tatai krašto kultūros lygio, žinoma, dar nelemia. Iš tikro, vienintelis skirtumas, kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų, buvo tik tas, kad ji nebuvo krikščioniška. Šiaipjau savo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais; tai mes dabar gerai matome iš archeologinių iškasenų, rodančių, kad lietuviai vartojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius, kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Be to, lietuviai sekė net naujuosius Europos išradimus. Bet geriausias lietuvių kultūros rodiklis yra jų nuveiktieji darbai. Jei lietuviai būtų buvę barbarai, nebūtų sukūrę tokios galingos valstybės; jie nebūtų galėję ir nuo ordino apsiginti. Jie turėjo savotišką kultūrą, gyveno savotišką gyvenimą; o kad nebuvo krikščionys, — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo, tad jie ir negalėjo jo priimti. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. ruošė prieš juos žygius, o jie vis dėlto atsilaikė.

Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą, sulaikė kūrybinį darbą, sutrukdė kultūros kilimą. Be to, karingieji lietuviai patys ieškojo naujų žemių ir naujų jėgų rytuose. Kurdami didingą valstybę, jie svajojo sukurti pasaulinę galybę, bet tuo būdu silpnino tautos jėgas, eikvodami jas plačiuose, svetimuose rusų kraštuose. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų, surusėjo daugelis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų; tuose užimtuose rusų plotuose jų saujelė, negalėdama perdirbti visos visuomenės, turėjo pati persidirbti. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas, ir jos vidaus kultūra negalėjo kilti reikiamu greičiu. Bet užtat kiek lietuviai parodė sumanumo, valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą, Juodąją jūrą, tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pakrantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas.

2. Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis

Lietuviai istorijos arenoje pasirodė, kaip karių ir gamtos tauta. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi, o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. XIII amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos, kaip apie narsius karius. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais, nenugalimais, prityrusiais kariais. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (vadinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms, tiek krikščioniškoms, tiek pagoniškoms, Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose ... Palikę savo namus, visi slėpdavosi miškų tankumynuose, tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius, kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų" ...

Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Pagrindinis raitelio ginklas buvo kardas, galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami, kaip ir Vakaruose. Be to, raiteliai turėjo pentinus, o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio, tai ne visi jų turėdavo. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai, o ne vien turtingesnieji bajorai, tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai, negalėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų, dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis, su mediniais iešmais geležiniais smaigaliais, su kirviais ir t.t.

Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą, savo taktiką. Pilims griauti čia pat, miške, prisikirtę medžių, pasidirbdavo specialias mašinas — taranus. Prie sienų pristumdavo aukštus bokštus, iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. Traidenis, apgulęs Daugpilio pilį, buvo pasidirbęs akmenų svaidomąją mašiną. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. Be to, jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. Pavyzdžiui, Vakaruose išradus patrankas, kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais; nepraėjo nė metų, patrankų jau turėjo ir Kęstutis, kurs, atsilygindamas kryžiuočiams, taip pat patrankomis griovė jų pilis.

Savo kraštui ginti lietuviai statėsi pilis (žiūr. 30, 85 psl.). Jomis buvo nusėtas visas ordino pasienis; pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula, kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai išgriauti. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti; jie turėjo puikių karo vadų, todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus.

Nestigo Lietuvoje nė gerų diplomatų. Diplomatiškų gabumų parodė jau Mindaugas, o Gediminas, Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. Būdami pagonys, jie visgi kartais sugebėdavo pakirsti visos Europos pasitikėjimą ordinu, ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų, net būdavo ekskomunikuojamas. Tas jau rodo, kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. Jei ji diplomatiškai laimėdavo, tai, be abejo, kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. Bet dar geriau Lietuva pažino Rytus; čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų, pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. Aišku, kad visa tai nėra barbarų pažymiai. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valstybės, turinčios tokią aiškią politikos liniją, taip gražiai sugebančios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą, kuri, žinoma, buvo kitoniška, skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros; tačiau tas jos vertės nemažina.

3. Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą

Rašto vartojimo pradžia. Senoji Lietuva sukūrė savo galingą valstybę, tačiau, nesudariusi savo rašto, nepaliko mums rašytinių savo gyvenimo paminklų; todėl jis mums mažai ir težinomas. Ką apie jį žinome, žinome tik iš svetimųjų, kurie betgi Lietuvos nepažino, rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki XIV amžiaus pabaigos. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą, jį pasiskolino iš kitų. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais, būdavo rašoma lotyniškai, o kartais ir vokiškai; kai būdavo koks reikalas su Rytais, būdavo rašoma rytų slavų vartojamąja rašto kalba.

Slavų rašto kalba Lietuvoje. Nuo pat Mindaugo laikų Lietuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. Čia lietuviai susidūrė su senomis valstybėmis, priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai, vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia, turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istoriniai raštai, arba kronikos)). Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą, kuri buvo kilusi Bulgarijoj; ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Pravoslavai, bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas, visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui, kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. Todėl jų tikybinės literatūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi, senoviška. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai, kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai; ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. Todėl ji kitokia buvo tuose rusų kraštuose, kurie pateko į Lietuvos valdžią, kitokia buvo Maskvos kunigaikštystėje, vėl kitokia buvo kitur. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj, kai nuo XIV amžiaus pabaigos ji pasidarė valstybine rašto kalba, kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės, bet ir Bažnyčios reikalams. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kalbos. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių, o ypač gudų kalbų įtakoje, tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba.

Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai, žinoma, turėjo nemaža įtakos ir Lietuvos rašto kalbai. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo, kad ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tautos kalbos. Žmonėms neateidavo nė į galvą, kad galėtų rašyti ir savo šnekamąja kalba. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai, taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuva nebuvo slaviška ar rusiška, kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai.

Žinoma, užėmę tokiuos didelius rusų plotus, lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros; ypač juos paveikė rusų valstybinė organizacija ir visuomeniniai santykiai. Lietuviai visai neliesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės santvarkos, todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos, — juo labiau, kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų, kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo formas, įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik), tėvūnai (tijuri) ir kt. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją, arba tikrąją Lietuvą, ir į rusiškąją pravoslaviškąją. Kiekviena iš jų gyveno skirtingą gyvenimą. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusėjusi, geriausiai rodo tas faktas, kad joje neįsigalėjo pravoslavija. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai, o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Pravoslavais virto tik tie, kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus, Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys; po krikšto jie labai greit virto katalikais, be jokių svyravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. Tas jau rodo, kad, bebendraudami su savo priešais katalikais, lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą.

Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Nuo to meto į Lietuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė, atsirado vienuolių misijonierių. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal net ir kitur buvo katalikų bažnyčių. Be to, prasidėję prekybos santykiai

Lydos pilies griuvėsiai.

(ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Dalis vakarų Europos pirklių net apsigyveno Lietuvoje; taip antai, Jogailos valdymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. To meto Lietuva kultūros ir šviesos ieškojo ne Rytuose, bet Vakaruose. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų, pirklių ir riterių iš Vakarų. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat, tik jie geriausiai galėjo rašyti lotyniškai.

Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų prasideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų; anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai, pasikeitimai laiškais ir delegacijomis, o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos, sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis.

Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. Čia ir prasidėjo lietuvių tautos nelaimės. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tarpo, ji turėjo jų kviestis iš svetur, daugiausia iš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos, bet ir ji dažniausiai ruošėsi, mokslinosi Lenkijoj. Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai, ilgainiui palengva sulenkinę aukštesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį.

Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Po krikšto Lietuvai reikėjo daugiau šviesuomenės. Bet, deja, nei Jogaila nei Vytautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų, kurios paruoštų mokytų žmonių. Tiesa, lietuviai po krikšto pradėjo lankyti vakarų Europos universitetus. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. 1400 m. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą, bet sunykusį Krokuvos universitetą. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiausias, tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis; ypač daug lietuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako, ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur.

Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. Įkūrus Vilniaus vyskupystę, prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos; jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skaityti ir rašyti. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti bažnyčiose pamaldų metu, paskui gabesnieji, dar kiek pamokyti, būdavo įšventinami į kunigus. Mat, iš eilinio anų laikų kunigo mažai tebuvo reikalaujama: pakakdavo, jei mokėdavo paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako; iki pat XVI amžiaus jų buvo labai nedaug. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu, t. у. XVI amž. antroje pusėje. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje, Krokuvos universitete. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. O kadangi, trūkstant savos šviesuomenės, jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir kadangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai, tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas.

Prahos lietuvių kolegija. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Bet jau netrukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas, kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete.

Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų, nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai, nemokėdami kalbos, negalėjo apaštalauti. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva, nes trūko mokomojo personalo. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. Kadaise Kazimiero Didžiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. atgaivino Jogaila). Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. Todėl Jogailos žmona Jadvyga, susitarusi su savo kapelionu čeku, nutarė sudaryti sąlygas, kad Prahoje galėtų mokytis teologijos ir lietuviai.

Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. Juose nereikėdavo nieko mokėti, ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. Tokie bendrabučiai buvo vadinami kolegijomis. Jadvyga ir sugalvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai; juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Bet Jadvyga mirė nespėjusi įvykdyti savo sumanymo, o jos įgaliotiniai, kuriems buvo įteikti pinigai, kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. Iš pradžių į ją neatvyko nė vieno lietuvio, nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. 138—9 psl.), ir universitetas bei kolegijos sunyko. Tuo būdu lietuviai nepasinaudojo ta malone.

Lietuvos raštų pradžia. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos, atsirasdusios Vytauto laikais. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje, o gal net jo paties įsakymu. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba, kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Tų kronikų atsirado net keletas, o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi, garbinamas Vytautas ir jo darbai. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. Tik XVI amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų.

Medininkų pilies griuvėsiai. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus.

4. Senosios Lietuvos valstybinė santvarka

Valstybės teritorija ir jos valdymas. Lietuvos valstybės branduolys buvo Aukštaičiai; iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštysčių buvo jungiamos prie Lietuvos. Iš pradžių Lietuvos sienos buvo plečiamos karu. Vėliau daugelis rusų kunigaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon; jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. Kai kuriose kunigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys, senieji rusų kunigaikščiai. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pašalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams; senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. 76 psl.).

Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug; pavyzdžiui, kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų, o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. Vienos jų buvo tikrojoje Lietuvoje, o kitos — jos užimtose rusiškose žemėse. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. Taip buvo iki Vytauto laikų.

Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno, bet visos jo šeimos nuosavybe, todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. Taip pat visi šeimos nariai, turėdami savo sritis, vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais; sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šeimos vardu. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikščio. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. Šiaipjau, išskyrus šeimą, didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. Tačiau, kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis, tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo, ne su jo valdiniais; šie buvo visiškoje savo srities kunigaikščio valdžioje.

Sosto paveldėjimas. Didžiojo kunigaikščio sostui paveldėti nebuvo susidariusios tradicijos. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus; pav., po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus, Jaunutis; jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriausiasis iš brolių. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis, Jogaila, buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų.

Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis, o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. Didžiausia buvo Vilniaus sritis, kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. Jai, be didelės dalies Aukštaičių, dar priklausė dideli Gudų plotai. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis, kurių žemės plotai ir nesueidavo. Didelių sričių, turinčių net po kelias kunigaikštystes, buvo ir paimtose rusų žemėse; tokios, pavyzdžiui, buvo Polocko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Kijevo ir kitos kunigaikštystės.

Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytautas (žiūr. 117—120 psl.). Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikštysčių buvo panaikintos. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskirti vietininkai; vėliau tie vietininkai virto vaivadomis, o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. Vytautas patsai valdė Vilniaus ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). Tai buvo dideli plotai, kurių be specialių urėdų nebuvo galima valdyti. Todėl 1413 m. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios vaivadijos. Kadangi jos buvo per didelės, tai vėliau iš jų dar buvo išskirtos kelios kitos vaivadijos; bet tas atsitiko daug vėliau, jau po Vytauto.

5. Senosios Lietuvos socialinė santvarka

Visuomenės sluoksniai. Socialinė nelygybė Lietuvoje, kaip ir visuose kraštuose, prasidėjo lаbai anksti. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius, turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. Po valdančiosios kunigaikščių šeimos, ėjo smulkesnieji kunigaikštėliai, kurie iš valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. Tokie, pavyzdžiui, buvo Alšėnų, Giedraičių, Svyrio kunigaikščiai ir kt. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtingesniųjų bajorų. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių, iš kurių Vytautas atėmė sritis. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai, jo diplomatai, karo vadai, sričių vietininkai ir patarėjai; nuo XV amžiaus, lenkų pavyzdžiu, jie buvo pradėti vadinti ponais. Be jų, buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis, kurio svarbiausias darbas ir pareiga buvo eiti į karą. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios valstiečių rūšys. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari, dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. Praturtėjęs valstietis, pradėjęs eiti kario pareigas, galėjo virsti bajoru, o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru, o nuskurdęs bajoras — paprastu valstiečiu.

Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus, paveldėdami juos iš tėvų. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kariuomenę. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams, tačiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. O jam buvo svarbu, kad privatinė bajorų žemė visada liktų rankose tų žmonių, kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Todėl žemės savininkai, perleisdami žemę kitiems, turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant, o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. Jei likdavo vienos tik dukterys, tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų, kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta; visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme, kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba išėjus kunigaikščio skirtajam laikui. Bet faktiškai ir ta žemė, patekusi į kurios nors šeimos rankas, iš jos jau retai kada beišeidavo.

Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių, tai jų turtai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui, ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė).

Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar keletą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais, su savu arkliu ir su savo maistu. O jei kuris nors bajoras būdavo turtingesnis, tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą ginkluotų savo tarnų. Bajoras, kurs neatlikdavo karinės prievolės, netekdavo žemės, o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis, tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. Be karo tarnybos, bajorai turėjo dar ir kitų pareigų; jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis; be to, jų pareiga buvo ir saugoti pilis. Didesnieji bajorai visus tuos darbus, žinoma, atlikdavo per savo tarnus, o neturtingieji — patys. Be to, bajorija dar turėjo išlaikyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius, parūpinti jiems arklių, vežimų. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų, pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių.

Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų valdomosios žemės. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka, kaip Vakaruose vadinamasis feodalizmas. Tik Lietuvos feodalizmas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo ne tiek bajorijos, kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. Lietuvos sritinės kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikščio nuosava valstybe, kiek administracine apygarda. Todėl jos buvo nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vietos į kitą, jų sritys galėjo būti karpomos, mažinamos ir didinamos. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos; jos buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų, o ne iš suvereno malonės. Lietuvos feodalizmas, kaip matome, nebuvo galutinai išsiplėtojęs.

Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuomenės sluoksnis. Jį sudarė krašto ūkininkai, darbininkai. Jie buvo taip pat nevienodi. XV amžiaus pradžioje, t. y. Vytauto laikais, daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo laisvieji ūkininkai. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį, duokles, ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajorijos; jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą, tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Bet jau tada, ypač ponų ir turtingesniųjų bajorų žemėse, buvo valstiečių, kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas; tokie valstiečiai vadinosi nelaisvaisiais.

Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. Pinigų tuomet buvo labai maža, todėl ėjo mainų prekyba. Už parduodamus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniausiai brangūs kailiai), už kurias jau iš kitų būdavo perkami reikalingieji daiktai. Mat, buvo nelengva rasti žmogų, kurs turėtų norimųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. Todėl numanu, kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. O nesant pinigų arba labai maža jų esant, valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais, šienu, gyvuliais, kiaušiniais ir t. t. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai, vadinami mezliavomis; visa, kas į dvarą buvo sunešama produktais, vadinosi duoklėmis.

Šalia žemdirbystės, svarbios ūkio šakos tada dar buvo bitininkystė, medžioklė ir žvejyba; tais verslais vertėsi žmonės, gyveną miškuose ir prie vandens. Kiekvienas iš jų mokėjo mokesčius savo verslo produktais. Tie, kurie mokėjo medum ir vašku, buvo vadinami bitininkais, kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — kiaunininkais ir vebrininkais, kurie žuvimis — žuvininkais. Kadangi kunigaikštis karo reikalui privalė arklių, tai krašte buvo daug žirgynų. Kai kur buvo auginama šimtai arklių; pavyzdžiui, netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo specialūs valstiečiai, vadinami arklininkais. Be to, buvo speciali rūšis amatininkų, kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reikalingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji ratininkai) ir t. t.

Bet, greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų gaminiais, kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mokėjo ir vadinamąją sidabrinę (sidabrinę duoklę, t. y. mokestį sidabriniais pinigais). Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų nebuvo iš viso; buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai, sidabro lazdelės, vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio laikais, tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais.

Be įvairių rinkliavų ir mokesčių, valstiečiai dar buvo verčiami statyti pilis, tiltus, tiesti kelius ir t.t. Anais laikais dar niekas nesistengė daug žemės dirbti, nes tuomet javų eksporto nebuvo, ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. Todėl nei bajorų nei didžiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo vietininkus ir dvarų prievaizdus, vadinamus tėvūnais; o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių, kokios buvo kunigaikščio nustatytos. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo daugiausia išnaudoti savo valstiečius.

Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis, kurs neturėjo jokių teisių, o buvo tik darbo jėga. Jie atsirado iš karo belaisvių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami; tačiau tokios vergų prekybos, kokia kad buvo Rytuose, kur juos veždavo parduoti į specialias rinkas, Lietuvoje nebuvo. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai, kurie dirbo žemę ir kitus darbus. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas, tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo, ir toks vergas tapdavo paprastu valstiečiu.

6. Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas

Gyventojų skaičius. Ano meto Lietuvos valstybės gyventojų skaičius nėra žinomas. Tačiau jis negalėjo būti labai didelis, nes dar XVI amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę rusiškųjų žemių plotai buvo dykumos. Nors teritorijos atžvilgiu rusiškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą, tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau, kaip kad tikrojoje Lietuvoje. O ir čia jų buvo ne kažin kiek, nes ir Lietuva daugely vietų buvo apaugusi didžiulėmis, mažai tegyvenamomis giriomis. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis, t. y. visas dabartinis Suvalkų kraštas, didesniosios Tauragės, Kretingos ir Telšių apskričių dalys. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Be to, didžiulių girių buvo pilna ir visam krašte. Todėl apskaičiuojama, kad XIV amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300.000—400.000 (4—6 žmonės 1 kv. klm.).

Ūkis. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių užpuolimai, kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be geležinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti, kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje; taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Vienoje vietoje tol sėdavo, kol augdavo; kai čia nebeaugdavo, metę tą plotą, sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo, tai, šalia žemdirbystės, dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių auginimas, medžioklė, bitininkystė ir žvejyba. Mat, tų verslų produktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių.

Prekyba. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandinavais ir su rusais; upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra, tolimi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Bet totoriams užėmus Dniepro žiotis, prekyba su tais kraštais sumažėjo. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią; prekybos centrai, kurie grupavosi Viduržemio jūroje, tada pamažu visai Europai nustojo savo reikšmės, ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose; čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga, vadinamoji Hanza. Nuo to tad laiko (XIII amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. Hanzos pirklių prekybos centras Baltijos jūroje buvo Visby miestas Gotlando saloje; šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. Naugardas (žiūr. 28—30 psl.).

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis prekybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo apgultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos prekybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo gana sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, norėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis. Be to, čia kryžiuočiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas, kuris, kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais, ne kartą eidavo išvien su Lietuva (Vytenio ir Gedimino laikais, — žiūr. 65, 68 psl.). Arkivyskupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos prekybos sutartys net su ordinu.

Vytauto laikais, aprimus karams su kryžiuočiais, atgijo prekyba Nemunu. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos centrais—Karaliaučium ir Dancigu. Tuo metu rytų Lietuvos, t. y. rusiškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva, o tikrosios Lietuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras Polockas, o prie Nemuno — Kaunas. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat, prekybai labai patogi jo vieta — dviejų didelių upių santakas.

Lietuvos prekybą varžant ordinui, užgrobusiam upių žiotis, didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją, — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. Per Lenkiją ypač buvo patogu gabentis reikalingų ginklų, kurių ordinas niekuomet nepraleisdavo. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvykstančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Tuo būdu, nors ir neilgam, svarbus prekybos centras Lietuvai tapo Krokuva. Pasibaigus karams su ordinu, vokiečių pirkliai vėl įsigalėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius; ateityje per Lenkiją ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių, kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą, o šia — į Dancigą).

Prekybos klestėjimas. Lietuvos prekyba labiausiai pagyvėjo Vytauto laikais. Jis, būdamas geras krašto šeimininkas, labai vertino prekybą, žinodamas, kad ji turtina kraštą. O be to, pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. Prekybą jis rėmė visokiais būdais; su svetimais kraštais darė prekybos sutartis. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo juos, svetur nuskriaustus. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės, jis įsakydavo sulaikyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes, kur tatai atsitikdavo. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais.

Eksportuojamos ir importuojamos prekės. Seniausioji Lietuvos eksporto prekė buvo vaškas, garsus Rygos, Karaliaučiaus ir Dancigo rinkose. Be to, dar labai daug buvo eksportuojama įvairių kailių (kiaunių, vebrų, voverių, lapių ir t.t.). Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo medis; buvo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai, lentos (dažniausiai laivų statybai), kartys (buriniams stiebams) ir t.t. Išvežami buvo pelenai, anglys, derva. Vaškas, kailiai, medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko).

Importuojamos į Lietuvą buvo tokios prekės, kurių ji pati neturėjo, — pirmučiausia druska ir įvairūs metalų, ypač geležies, dirbiniai: ginklai, kirviai, dalgiai, peiliai, ūkio padargai, įvairūs papuošalai ir t.t. Be to, dar buvo importuojami vilnoniai audeklai (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė), silkės, pipirai ir įvairios kitos reikmenės.

Miestai. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi miestuose. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi patys. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų, nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius, Trakai, Brasta, Gardinas, Kaunas. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadinamosios Magdeburgo teisės). Tačiau tai buvo tik pati miestų kilimo pradžia; jie įsigalėjo daug vėliau. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m.), vėliau Brasta (1390 m.), Gardinas (1391 m.), o dar vėliau Kaunas ir kt. miestai.

Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai, nelyginant mūsų laikų bankininkai. Be to, jie vertėsi vietine prekyba, ypač prekiaudami brangenybėmis: mat, beskolindami pinigus, gaudavo laidų brangenybių, ir tuo būdu įprato jomis prekiauti. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami, išvaromi, jų turtas būdavo atimamas. Bet Vytautas suprato, kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai, kurie reikale teiktų kredito. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė, bet dar jiems davė privilegijų, suteikė jiems savivaldybę, leido laisvai išpažinti savo tikėjimą, apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės, kaip ir už bajoro nužudymą). Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje daugiau atsirado žydų, kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės, — Brastoje, Gardine ir Trakuose, — vėliau jų atsirado visame krašte. Pagrindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvairius laidus, o paskui — prekyba. Vėliau jie ypatingai daug pelnydavo iš muitų; sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Be to, jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių.

VI. Vytauto politikos tęsėjų laikotarpis

1. Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.)

Švitrigaila. Vytautui mirus, Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį, Švitrigailą. Jogaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje), kurs tikėjosi, kad po Vytauto mirties Lietuva jam sugrįš, noromis nenoromis turėjo sutikti su įvykusiu faktu.

Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą, jis tuoj ėmė su juo kovoti, norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos, daug kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Tik paskutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir, Jogailos išlaikomas, gyveno Černigove.

Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis. Švitrigaila, tą sužinojęs, pareikalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio Jogailos ir jo palydovų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grąžinti Podolę, bet tie nepaklausė. Tada ginčą teko spręsti karu.

Karas su Lenkija. Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje buvo padaryta su ordinu sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartim Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. Švitrigaila, be to, dar susiartino su imperatorium Zigmantu. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir, po pirmų nepasisekusių žygių, padarė 2 metų paliaubas, — kaip tik tuo metu, kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Tačiau, dar nepasibaigus paliauboms, lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė, padariusi sąmokslą, pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vytauto brolį Zigmantą.

2. Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila

1432 m. perversmas. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai, nepatenkinti Švitrigailos politika. Mat, jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos, bet dar buvo ir žiaurus, su niekuo nesiskaitąs karštuolis. Be to, buvusiems Vytauto bendradarbiams labiausiai nepatiko tas, kad apie Švitrigailą susispietė daugybė naujų žmonių, su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. Sąmokslininkams padėjo, o gal net paskatino sąmokslą suruošti, Lenkija. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas, tikslių žinių neturime, tik žinome, kad tada nemažai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba.

Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vykdamas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.

Zigmanto ryšiai su Lenkija. Valstybei pasidalinus pusiau, buvo aišku, kad ginčą turės išspręsti ginklas. Švitrigaila ne tik

Zigmanto Kęstutaičio antspaudas,

prisegtas prie 1436 metų dokumento.

kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu, bet dar padarė naują sąjungą su Maskva ir Tvere. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko, kaip tik Lenkija, kuri jam padėjo net ruošiant sąmokslą. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną, ir Zigmantas sudarė su jais sutartį, kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogailą; mirdamas jis žadėjo Lietuvą palikti Jogailai arba jo įpėdiniams. Vadinasi, buvo sudaryta maždaug panaši sutartis, kokią 1401 m. buvo padaręs ir Vytautas. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais, nes kovai su Švitrigaila jam būtinai buvo reikalinga Lenkijos parama. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų.

Bajorijos privilegijos. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. Todėl Zigmantas, norėdamas patraukti į

savo pusę bajoriją, davė jai naują privilegiją (1434 m.), kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė, neleidžianti nė vieno bajoro suimti be teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure victum" privilegija). Be to, bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis; pravoslavams beliko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais.

Ukmergės mūšis (1435 m.). Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus, tačiau vis nieko nelaimėdavo. 1435 m. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną, totorius, rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. Bet, pasiekus Šventąją, netoli Ukmergės (ties Pabaisku), jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus Mykolo vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. Mūšį pralaimėjo Švitrigaila. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su daugybe riterių, žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje, dabar palaikęs Švitrigailą), žuvo daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Netrukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Kijevas ir Voluinė su Lucku. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m.), jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigmantui (1440 m.). Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė, ir savo gyvenimą jis baigė Voluinėje (Lucke). (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m.).

Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, turėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigmantu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. Tuo būdu Lietuva galutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. Tiesa, Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą, kuris padarė ordiną Lenkijos vasalu, tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo, nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero.

3. Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos

klausimas

Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas, arba konsiliumas. Jame, tarp kitko, buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas, kuris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime. Anuomet bažnytine unija rūpinosi Vytautas, tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. 142—143 psl.). Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą, tuo pat susirūpino ir Švitrigaila. Jis net buvo pasiuntęs į suvažiavimą unijos šalininką, rytų apeigų Bažnyčios metropolitą Herasimą. Tačiau Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigmantas ir lenkai. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas), Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyvenantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet, esą, unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas, ir jis, Švitrigailos įsakymu, buvo sudegintas ant laužo, o Smolenskas liko, kaip buvęs, Švitrigailos valdžioje. Herasimui mirus, dingo ir unijos klausimas. Netrukus, pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge, Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu, o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių, ir Bažnyčių unija jau niekas nebesirūpino Lietuvoje.

Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. Bazelio suvažiavimas, prasidėjęs 1431 m., tęsėsi iki 1449 m., t. y. daug ilgiau, negu gyveno Zigmantas (-)- 1440 m.). Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo, ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. Imperatorius, norėdamas gauti Vakarų paramos prieš turkus, taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vėliau Florencijoje. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantinopoly 1452 m., tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unija. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą pakeitė kitu; Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai visai išnyko. Tas klausimas vėl iškilo tik XVI amžiaus antrojoje pusėje (žiūr. 301 psl.).

4. Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis

Santykiai su Lenkija. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pagalba; tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pa • kartotinių raštų, kad būsiąs jiems ištikimas. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. Be to, jis buvo priverstas pasižadėti, kad mirdamas visą Lietuvą pavesiąs Lenkų karaliui. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Horodlės susitarimas, kad Lietuva visada turėsianti savo atskirą valdovą, ir buvo sugrįžta prie 1401 m. sutarties. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pažadą, kad, pavesdamas savo ponams pilis, jis turėsiąs juos prisaikdinti, jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam, o tik Lenkų karaliui.

Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to, kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas, ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo ir jo priešas. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu imperatorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). Laiške imperatoriui jis rašo, kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik prasimanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti, Lietuva niekad nebuvusi jokios kitos valstybės valdžioje. Jis pats Lietuvos kunigaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus, bet iš Dievo: jis paveldėjęs ją po savo brolio.

Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. Santykiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savarankiškumo. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo, kad šis absoliučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės, o Zigmantas, kai buvo naudinga, tą priklausomybę pripažino, laukdamas tinkamo momento ja nusikratyti. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis.

Zigmanto nužudymas 1440 m. Zigmantas, ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę, staiga buvo nužudytas savo paties ponų. Į gyvenimo pabaigą jis, rūpindamasis, kad jo įpėdiniu būtų pripažintas sūnus Mykolas, buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta, nemaža sukišta į kalėjimus. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. Pagaliau Lietuvos ponų grupė, norėdama sutrikdyti Zigmanto planus, suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti.

Nors Zigmantas ir žuvo, besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo, tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo nežuvo. Tiesa, ponai, bijodami keršto už tėvo mirtį, jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas, betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų, jaunutį Kazimierą, ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. Tuo būdu Lietuva grįžo Jogailos giminei, bet ne Lenkijos karaliams. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada, kai Kazimieras buvo išrinktas ir jų karalium, — taigi tiktai po 7 metų.

5. Jogaila

Jogaila ir Kęstutis. Jogaila pradėjo valdyti, kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu, tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto; vėliau, padaręs sąmokslą, Jogaila vėl atgavo Vilnių. Kęstutis, Jogailos suimtas, buvo nužudytas. Bet, ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila, šiandien sunku pasakyti. Aišku tik, kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmonių įsakymu, nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko; kaltininkai buvo nuslėpti, ir buvo skelbiama, kad Kęstutis patsai nusižudęs.

Jogaila ir Vytautas. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu, ieškančiu tėvo palikimo. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu, kai tik atsirado proga įžengti į Lenkų sostą, o antrą kartą, — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vytauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui, kuris turėjo valdyti, kaip jo vietininkas. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role; paėmęs į savo rankas valdžią, pasidarė visiškai savarankišku valdovu, nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriausiąją valdžią.

Jogaila ir Lenkija. Imdamas Lenkų sostą, Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai; jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lietuvą ir niekam jos neatiduoti, nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. Vadinasi, neatsižadėdamas Lietuvos, jis rūpinosi ne Lenkija, bet savo ir savo dinastijos reikalais.

Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Su pirmąja žmona, Jadvyga, jis susilaukė tik vienos dukters, kuri mirė vos gimusi. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters, bet ir ta mirė dar neištekėjusi. Trečioji jo žmona buvo bevaikė; tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė, Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). Tad Jogaila susilaukė sūnų, jau būdamas senelis (Vladislovas gimė 1424 m., o Kazimieras — 1427 m.). Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą, kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. Nepasisekė Jogailai tik Lietuvoje. Čia, Vytautui valdant, lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi, kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija, nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus, didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Tiesa, jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą, kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas, ieškodamas Lenkų paramos, pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m.), ir bylos pabaigos nebegalėjo matyti. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi sulaužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis, kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums, bet jo sūnui Mykolui. Jam betgi nepavyko to pasiekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo, tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų, Kazimierą. Tačiau jį išsirinko, kaip savo atskirą valdovą, visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio, Lenkų karaliaus Vladislovo. Lietuvos savarankiškumo sargyba, kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas, Švitrigaila, Zigmantas), dabar atiteko bajorijai. Kazimieras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas, ir negalėjo patsai valdyti. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas.

Jogailos reikšmė Lietuvai. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų, nes per jį jie susiartino su Lietuva, kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais, o vėliau, jos padedami, varė didelės valstybės politiką. Be to, Lenkijai Jogaila paliko savo dinastiją, kuri, pradedant nuo Kazimiero, valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. Tos dinastijos valdovų valdoma, Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais

Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. Žodžiu, Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Tiesa, jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos; jam valdant Lenkiją, bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lietuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Tačiau visi tie nuopelnai neatsveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. Tiesa, ne jis pats buvo viso to kaltininkas, tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje, taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų, kurios būtų atitolinusios šitą blogybę.

Jogailos asmuo. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė, tačiau gerai orientavosi politikos problemose. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties, bet jam artimų žmonių. Kol jis buvo Lietuvoj, daugiausia veikė jo broliai (ypač

Jogailos antkapis Krokuvos Vavelio katedroje.

Skirgaila), o kai buvo Lenkijoj — ponai. Ypatingai suvaržytas Jogaila buvo Lenkijoj, kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės reikalus. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija, ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams.

Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. Krikštijęsis tapo labai maldingas. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį, todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj; mėgo Lietuvos žmones: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. Traukė jį ir Lietuvos gamta; mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiulbėjimo. Jis ir mirė persišaldęs, pro atvirą langą beklausydamas lakštingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj, o Lenkijoj). Mirė turėdamas apie 85 m. amžiaus; buvo palaidotas Krokuvoj. Jo vyresnysis sūnus, Vladislovas, tada teturėjo vos 10 metų. Po 10 m. jis žuvo Vengrijoj, ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį, didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazimierą. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis, kuriuos lietuviai išsirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais.

B. Didžiųjų kunigaikščių monarchijos irimo ir ponų įsigalėjimo laikotarpis

I. Kazimiero laikai (1440—1492 m.) -pereinamasis laikotarpis

1. Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu

(1440 m.)

Išrinkimas. Zigmantui žuvus, natūraliu kandidatu į Lietuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas; Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį, Trakus ir Brastą. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. Tačiau daugumas didikų, bijodami keršto už tėvo mirtį, buvo nusistatę prieš jį. Nors tuo pat metu pareiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila, bet galingesnieji Lietuvos didikai, susirinkę į Alšėnus, didžiuoju kunigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų, Kazimierą. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti, — vieni geruoju, o kiti, priversti ginklu. Kadangi Kazimieras teturėjo vos 13 m. amžiaus, tai jo vardu kraštą valdė skirtieji patarėjai, kuriems vadovavo išmintingasai politikas Jonas Goštautas.

Kazimieras,

1440—1492 m. d. Lietuvos kunigaikštis, nuo 1447 m. ir Lenkų karalius. (J. Mateikos piešinys).

Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas; Lenkų pastangomis išrinktas Vengrų karalium (po imperatoriaus Albrechto mirties), jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Lietuvių kviečiamam Kazimierui lenkai leido vykti į Lietuvą, bet tik kaip Vladislovo vietininkui. Mat, remdamiesi Zigmanto duotais raštais, jie reikalavo, kad Lietuva dabar nebeturėtų savo atskiro didžiojo kunigaikščio, o priklausytų Vladislovui. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisydami Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų, lietuviai paskelbė jį savo valdovu, sudraskė Lenkų karaliams duotus savo ankstyvesniųjų pasižadėjimų dokumentus ir vieną rytą, nieko nepranešę Lenkų ponams, Vilniaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kunigaikščio kepurę, t. y. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo, ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti, išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai.

Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir nesutiko, tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Vladislovui 1444 m. žuvus, po trejų metų derybų, lenkai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku, Mozūrų kunigaikščiu, karą dėl Drohičino, kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs.

Kazimiero konkurentų likimas. Mykolas, nusilenkęs Kazimierui, žadėjo būti jam paklusnus; jis tik prašė, kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą, kuriam nepavykus, pabėgo į Maskvą. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m.). Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. Mirdamas jis prašė, kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje; tas jo prašymas buvo įvykdytas.

Tais pačiais 1452 m. baigė savo amžių kitas Kazimiero konkurentas, buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila, kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams atiduoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Kadangi lenkai troško sau tų žemių, tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla.

2. Žemaičių kunigaikštystės privilegija

Nesutikimai, kilę po Zigmanto mirties, teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją, kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi.

Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Mindaugui valstybę kuriant, jie laikėsi visiškai nuošaliai. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė didžiajam kunigaikščiui, tačiau tvarkėsi savarankiškai. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui, bet 1409 m. buvo galutinai atvaduoti ir, kaip atskira provincija, prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją, vadinamą seniūnu. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstiečiams atrodė sunki, ir 1418 m. jie padarė sukilimą, norėdami atgauti senąsias laisves. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuomet buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Nuo to laiko Žemaičiuose buvo visiškai ramu. Tik, renkant Kazimierą, jie atsiminė savo laisves ir, nesiskaitydami su visa Lietuva, savo valdovu pripažino Mykolą. Juos teko jėga numalšinti; bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privilegiją. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų turėtąsias teises ir garantavo, kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis, o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. Be to, Kazimieras pažadėjo, kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat, nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat, kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo.

Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė; vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste, ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule (pal. Vytauto laišką imperatoriui, — 141 psl.).

3. Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium ir 1447 m. privilegija

Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus, 1444 m. atėjo žinia, kad jo brolis, Lenkų ir Vengrų karalius Vladislovas, žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto, todėl paprastai vadinamas Varniečiu). Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų, tai lietuviai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų ponams, kad reikią dar palaukti, nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat, jis buvo dingęs, ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Bet kai lenkai pagrasino, jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui, tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Kazimiero konkurento, Mykolo, giminė, todėl, tapęs Lenkijos karalium, galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Lietuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją, bet išreikalavo iš jo privilegiją, kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajorijos teises.

1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. Be to, norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos, lietuviai į privilegiją įrašė nuostatą, kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lietuvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. Mat, lietuviai bijojo, kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų lenkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą, tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi.

Ta privilegija, be to, dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. Ją išsirūpindama, bajorija nepamiršo nė savęs. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.) nuo mokesčių javais; dabar jie, be to, buvo atleisti ir nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo, nes, vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui, jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dvarų savininkams — bajorams. Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau spaudė savo valstiečius. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Norėdama pastoti tam kelią, bajorija išreikalavo, kad į šitą privilegiją būtų įrašytas nuostatas, draudžiąs didžiajam kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Taigi privilegija padėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje; jie nebeturėjo jokių pareigų didžiajam kunigaikščiui (valstybei), o vien tik ponams ir niekur nebegalėjo išsikelti iš jų žemių.

4. Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva

Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.

O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių, tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai, o lietuviai tuo atveju grasino, jog susidėsią su Maskva ir totoriais, ir reikalavo, kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. Kazimieras negalėjo to padaryti, nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų, tačiau jie, nieko neišsprendę, pasibaigdavo gana triukšmingai, ir abi pusės, nepatenkintos Kazimieru, grasino jį pašalinti. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lietuvos delegatus, o kartą juos net sumušė. Lietuviai irgi atsikirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo namo. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasirodyti, ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada, kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m.). Tame pat seime dalis Lietuvos ponų, pasipiktinusių lenkais, grąžino jiems herbus, 1413 m. gautus iš lenkų.

Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius, todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų privilegijas, bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas, kurios neteisingai esančios kitų užgrobtos. Lenkai visą laiką reikalavo, kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė, tačiau lietuviai nenusileido. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Lenkijos, tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti, o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. Olesnickis, kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai akcijai, pagaliau visiškai nustojo įtakos.

Tai buvo tas pats Olesnickis, kuris daugiausia priešinosi Vytauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jogailos valdymo pabaigos. Labiausiai jis iškilo, būdamas regentų vadas karaliaujant mažajam Vladislovui. Vladislovui esant Vengrijoj ir po jo mirties, Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. Tačiau jis nesugebėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Olesnickis mirė 1455 m., paskutinius 10 m. gyvendamas nuošaliai.

5. Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Torno taika

13 metų karas. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. Mat, ordino valstybėje, be jo, buvo dar ir kitų socialinių pajėgų, būtent vyskupų, valdžiusių daugybę žemių, pasaulinių riterių — bajorų, pagaliau ir turtingų miestiečių. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo, kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą; o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to, kad jis vienas valdė kraštą. Todėl 1454 m. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. Žinodami, kad vieni neatsilaikys, sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Tuo būdu prasidėjo karas, kurs Lenkijai buvo nelengvas, nes tęsėsi net 13 metų. Pagaliau ordinas buvo nugalėtas. 1466 m. Torne buvo pasirašyta taika, kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.).

Lietuva 13 m. karo metu. Kariaudama sunkų karą su ordinu, Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. Tačiau Lietuvos politikos vadai, einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės, nepanorėjo su jais dėtis. Priešingai, jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę, o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Kazimierą. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės, bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. Susidėjusi su Lenkais, Lietuva, be abejo, būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną, t. y. Nemuną, o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. Gal tik Lietuvos ne-prisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas betgi dar išgyveno daugiau, kaip 50 metų. Atitekusi Brandenburgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir toliau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius.

6. Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais

Maskvos iškilimas. Kai Lietuva XIII amž. pradėjo rinkti rusų žemes, visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. Kipčako, arba vadinamosios Auksinės, Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius, kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro, Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Chanas tą titulą atiduodavo tam, kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. Tačiau nuo XIV amž. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikščių. Chanų padedami, jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. Šitas Maskvos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m.). Ketvirtasis jo įpėdinis, Dimitrijas, išdrįso net stoti į kovą su totoriais, kuriuos (1380 m.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). Tikroji Maskvos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m.), kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kunigaikštystes, bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Nuo jo laikų prasidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos.

Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo, ir Krime atsirado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sostinės pilis). Jonas III su naujuoju chanu padarė sąjungą ir sunaikino Auksinę Ordą. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m.), ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva.

Jonas III buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi, ir Jonas III pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nusistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija, kuri skelbė, jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras, koks anksčiau buvo

Konstantinopolis, nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Tuo-būdu į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys, ir Lietuvai, kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto, vis sunkiau buvo kovoti su Maskva.

Lietuvos kovos su Maskva. Pirmieji Lietuvos susidūrimai su Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada, kai Maskva priglaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero priešininkus. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji užkariavo net keletą pasienio sričių. Bet visiškai kitaip virto, kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Ten būdamas, jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais, tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nugalėti Maskvai, nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai šaukėsi Lietuvos paramos, žadėdami pripažinti Kazimiero vyriausiąją valdžią. Tačiau neparemti jie pralaimėjo, ir Kazimierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m.), — vadinasi, teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lietuvos įtakoje — Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Taigi 1449 m. sutartis buvo pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietuvos nenaudi. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla, o Lietuva pralaimi. 

Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką, o tolimesnieji — jau ir žemes. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu, o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasiduoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Pskovas jai buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie Maskvos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardo respublika. Beje, po pirmojo žygio D. Naugardas prašė Lietuvą paramos, bet Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė.

Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tverės kunigaikštystė. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį, tačiau Jonas III vienų žodžių neklausė. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu, jis jautėsi gana stiprus; maža to, jis ragino chaną pulti Lietuvą. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. Patsai Jonas III Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo, nes ir be to turėjo pakankamai darbo; tačiau, augant jo galybei, Maskvos pasieny esančios Lietuvai paklusnios, — būtent Ugros ir Okos paupių, — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo.

7. Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais

Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuojau, kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės, Kazimieras, skirdamas atskirą Lietuvos valdovą, būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos, — juo labiau, kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą, bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po Mykolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba Aleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.), teikė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gyventi į Lietuvą, tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos, bet nenorėjo kištis į Lietuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. Todėl nepasitenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. Net tie patys ponai, kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu, pasidarė jo priešais; o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (†1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu.

1481 m. sąmokslas prieš Kazimierą. Prie viso krašto nepasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasipriešinimas. Mat, Kazimieras, Vytauto pavyzdžiu, ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. Todėl 1481 m. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas, kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus, Simano, brolis Mykolas Olelkaitis, vienas Alšėniškis ir Bielskis. Bet sąmokslas buvo susektas, ir jo vadai buvo nubausti mirtimi.

Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. Vytauto laikais sritinių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna, ir jis buvo priverstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Pirmiausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. 179 psl.), o vėliau — Smolenskui. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Nors jis ir buvo jėga pašalintas, tačiau Smolenskui teko duoti privilegiją, garantuojančią jam dalį savarankiškumo. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. Ten įsigalėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksandras (Olelka), ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam, bet ir jo sūnui Simanui.

Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. Jis nešalino kunigaikščių jėga, kaip kad darė Vytautas, bet, kuriam nors jų mirus, nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Taip antai, mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui († 1471 m.), jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui, o paskyrė čia savo vietininką. Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas.

8. Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais

Kultūrinė būklė. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimieras išbuvo net 52 m. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaubdavo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų, Vilniuje buvo įsteigta net vidurinė mokykla, bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur; daugelis vyko į vakarų Europos universitetus, bet vis dėlto daugiausia mokėsi Krokuvoje; čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santykiai su Lenkija, tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. Be to, Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą, su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija; daugelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni, nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė.

Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo, daugelis didikų labai praturtėjo, krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų; taip pat buvo pastatyta nemaža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo, bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dvaruose). Po 1447 m. privilegijos palengva prasidėjo tikroji baudžiava (žiūr. 180 psl.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstiečiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais.

Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40.000 kariuomenės, o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60.000. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau, negu Lenkijoje. Kaip Vytauto (žiūr. 165 psl.), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podolės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O rytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apylinkes, buvo beveik negyvenamos. Tačiau pajamų iš Lietuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau, kaip ir iš Lenkijos karalystės žemių, nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių, o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais, kailiais, medum, galvijais ir t. t. Piniginių mokesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo.

9. Kazimiero asmuo ir jo šeima

Asmuo. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Tiesa, jis nepasižymėjo griežtumu, bet savo tikslų siekė kantriai ir patvariai. Neturėjo jokių didingų politinių planų;

Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. Dlugošas ir karalaičiai.

(F. Cynko paveikslas).

jis, galima sakyti, tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas, o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais, į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Lenkijoje iš seimų jam dažnai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių, bet, juos kantriai išklausęs, jis vis tiek darydavo saviškai. Lietuvoj jam pasisekė sugriauti atsigavusių kunigaikščių galią, bet užtat iškilo nepalankūs didikai, kurie, jam esant Lenkijoje, tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo metus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. Besirūpindamas savo dinastiniais reikalais, jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus.

Šeima. Kazimieras mirė 65 m. amžiaus, palikęs gausingą šeimą. Iš viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Jis buvo kelis kartus vedęs, bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė. Visos

Šv. Kazimieras prie bažnyčios durų. Žmonės rytą pastebi šv. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. (Vičulkovskio paveikslas).

jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Viena iš jų ištekėjo už Hohencolerno; jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius; kitas jo sūnus, Jonas Albrechtas, buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius, o sūnus Aleksandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. Jonui Albrechtui mirus, Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas, Gniezno arkivyskupas ir primas, o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio, abi valstybes valdžiusio, Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus, taip pat Kazimieras, pripažintas šventuoju.

Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine, esą, Jonui Albrechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs.

Šv. Kazimieras gimė 1458 m. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir, teturėdamas vos 13 metų, buvo net kandidatas į Vengrijos sostą. 1471 m. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti, bet žygis pasibaigė nelaimingai, ir Kazimieras grįžo tuščiomis. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. Atsidavęs maldoms, jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. 1479 m. atvyko į Vilnių, kur išbuvo iki pat mirties. Mirė 1484 m. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią, kur turėjo būti palaidotas jo kūnas; tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. 1521 m. Kazimieras buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1602 m. — šventuoju.

II. Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai

1. Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos

kunigaikščiu

Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo labai įtempti. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas; jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Bet ir po to lietuviai nuolat reikalavo, kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas; o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti, buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto.

Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazimiero mirties. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo metus (1490—1492 m.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Šis neturėjo jokio juridinio titulo, bet, kaip valdovo sūnus, buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Kazimierui 1492 m. mirus Gardine, Lietuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikščiu išrinko Aleksandrą. Lenkams jie pranešė, kad Kazimieras

mirdamas palikęs testamentą, kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Aleksandrą, o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Albrechtą. Esą, jie įvykdę velionies valią ir turį viltį, kad ją įvykdysią ir lenkai. Lenkai šiuo lietuvių žingsniu buvo labai nepatenkinti, nes vėl norėjo bendro valdovo. Tačiau nebuvo kitos išeities, ir savo karalium jie išrinko lietuvių siūlomąjį Joną Albrechtą. Tuo būdu Lietuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Jonas Albrechtas titulavosi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip kad seniau titulavosi Jogaila ir jo sūnus Vladislovas, nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios, ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lietuva, pradėjusi sunkų karą su Maskva, ėmė ieškoti Lenkų paramos. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus susivienijimo dokumentus. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo karalium išsirinko Aleksandrą, tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Nuo to meto jos jau visą laiką, iki pat valstybės pabaigos, buvo valdomos vieno valdovo. Tad Aleksandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos.

Aleksandras, 1492—1506 m. d. Lietuvos kunigaikštis, o nuo 1501 m. ir Lenkų karalius.

2. Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais

1494 m. taika. Kazimierui viešpataujant, Maskvos kunigaikštis Jonas III vengė karo su Lietuva, bet po Kazimiero mirties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikštysčių. Aleksandras sumanė tą pavojingą priešą nulenkti giminyste, todėl pasipiršo jo dukteriai Elenai. Bet Jonas III sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Po ilgų derybų 1494 m. pagaliau buvo padaryta taika; buvo sutarta, kad abi valstybės pasilaiko sau tai, ką buvo valdžiusios taikos sudarymo metu. Tačiau pasiliko neaišku, kam kurios sritys iš tikrųjų priklauso: mat, pasienio kunigaikščiai buvo beveik nepriklausomi. Dėl tos priežasties vėliau kiekvienu momentu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet ir karų. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.

Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, bet pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir davė progos Jonui III rasti naujų priekabių. Kunigaikštienė Elena tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Pirmiausia jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t.t. Tuo būdu iš padarytosios (1494 m.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas III ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu, Krimo chanu Mengli-Girėju,

Aleksandro antspaudas.

ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą, kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spaudžiąs pravoslavus ir t.t. Pagaliau 1499 m., prisidengdamas pravoslavų gynimu, jis net pradėjo karą su Lietuva.

Karas su Maskva. 1499 m. Aleksandro broliai, Lenkų karalius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislovas, padarė sąjungą kariauti su Turkais. Prie jos turėjo prisidėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, susirūpinusi karu su Turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livonijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, buvo sumušta ties Vedroša, ir pats vadas pateko į nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, tačiau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo spirtis prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausinga jo kariuomenė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maisto

Ostrogo pilies griuvėsiai.

Kunigaikščių Ostrogiškių tėviškė.

ir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama, ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui, o patsai Šach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais.

1503 m. paliaubos. Per karą su Maskva mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad jam tektų Lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Aleksandras iš tikro gavo karūną, tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo derybas dėl taikos. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dnieprą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).

Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiuntiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą" ir nuolat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės, net jeigu ji ir pati panorėtų. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti.

Nebuvo taikos nė su totoriais, kuriuos Jonas III visada palaikė ir kurstė prieš Lietuvą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpatavimo" metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo, Podolės, Voluinės ir Galicijos žemes). Aleksandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą; bet pagaliau ties Klecku juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas, Glinskis. Aleksandras kaip tik tada mirė, ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo.

Totoriai. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. Naudojosi jais ir Kazimieras. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Bet nuo 1466 m. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas, užsigavęs, kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu, perėjo į Jono III pusę. Mat, Jonas III buvo taip pat Achmeto priešas, o be to, apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai; ypač jie puolė Kijevo, Podolės ir Galicijos sritis. Aleksandras ir jo broliai, Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas), buvo sutarę bendrai kariauti su turkais; buvo numatyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją, Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį į Moldaviją, tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. Taip truko daugiau, kaip šimtmetį. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai.

3. Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais

1499 m. aktas. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai; be valdovo asmens, jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikšmės. Todėl, Kazimierui mirus, lietuviai, nieko nesakę lenkams, išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Jam valdant Lietuvą, o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją, abi valstybes rišo tik jų broliški santykiai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums, nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Tad, norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Lenkija, 1495 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo, ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai, norėdami gauti Lietuvos paramos, pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitarimu. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos paramos prieš Maskvą. Todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas aktas, kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip sutvarkyti. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, o be to, dar buvo sutarta, kad nė viena valstybė be antrosios valstybės žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo sudaryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo.

Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas.

Naujasis 1499 m. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo rankoje, nes 1501 m. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Lenkai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą; lietuviai tam ne tik nesipriešino, bet dar ir patys tuo rūpinosi.

Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj, remdamiesi 1499 m. susitarimu, atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Aleksandras. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandidatūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti naują aktą, normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius; juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Naują susitarimą patvirtino trys dokumentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių delegatai susikeitė dokumentais, o kiek vėliau Melnike tą susitarimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Šiuo susitarimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė, kuri turėtų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.

Akte yra sakoma:.....Kad būtų viena tauta, viena visuomenė, viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai, o tam vienam kūnui — viena galva, vienas karalius, kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas..." Bet kaip turėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija, tuo tarpu nebuvo pasakyta; tai turėjo būti vėliau nustatyta.

1501 m. susitarimo likimas. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike, tai jis paprastai yra vadinamas Melniko aktu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins visos Lietuvos seimas. Bet seimas jo nepatvirtino; jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Mat, visa Lietuva pasirodė jam priešinga,— juo labiau, kad nelaimingai pasibaigęs karas su Maskva įrodė, jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti pagalbos; tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Be to, tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai; Aleksandro brolis, Čekų karalius Vladislovas, savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius, tačiau Jogailos palikuonys manė, kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai; o tuo susitarimu buvo norima įvesti elekciją, taigi visai nebuvo atsižvelgiama į jų teises. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija, kaip ir anksčiau, liko atskiros valstybės, tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Bet vis dėlto, kai po 50 m. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi paimti iš to paties Melniko akto.

4. Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai

Tarybos atsiradimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė; savo išvaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus, — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais; Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba, vadinama senatu, — panaši didžiojo kunigaikščio, arba ponų taryba atsirado ir Lietuvoje.

Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. 133 psl.). Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Švitrigailos, o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo, nes tik nuo jų paramos priklausydavo, kam teks didžiojo kunigaikščio sostas; todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. Bet ypatingai bajorija iškilo prie Kazimiero, kurį ponai išrinko valdovu ir, jam tebesant mažam, patys už jį valdė. Jam išvykus į Lenkiją, valdžia pasiliko ponų rankose. Todėl tuo laiku atsirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų, kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba.

Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiškios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam, kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos, kuriuos norėjo. Kartais tardavosi tik su tais, kurie tuo metu buvo arti jo, o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami vyskupai, dar išlikę kunigaikščiai ir aukštesniąsias pareigas valstybėje einą didikai. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi, tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos.

Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo, jog, išrinkusi Aleksandrą, pareikalavo, kad jis nustatytų jos kompetencijos ribas. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. privilegijoje, kuria jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba, siųsdamas į užsienius pasiuntinius. Be to, jis prileido tarybą prie valstybės finansų tvarkymo. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe, tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas galėdavo leisti pinigų tiek savo, tiek valstybės reikalams. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebedaryti jokių išlaidų. Be to, jis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebedalinti niekam valstybinių vietų. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kalbėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija taryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai negalėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Bet su tarybos nuomone sutikęs, jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti; tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. O nebetrukus atėjo ir tie laikai, kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su tarybos nuomone.

Tuo būdu 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Ankstyvesnėmis (1387, 1413, 1434, 1447 m.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir turto laisvė (žiūr. 112, 132, 170 180 psl.), o dabar jiems buvo patvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Nuo to laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo į ponų rankas. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai.

Seimai. Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Mat, būdavo reikalų, kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žinios. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada, kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kunigaikštį. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svarbūs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Kazimierui 1447 m. privilegija atleidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valstybei, karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mokesčiais bajoriją. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą, nes kiekvienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Tuo būdu bajorijos seimai, iš pradžių šaukiami retai, juo toliau, juo būdavo dažniau šaukiami: mat, pajutusi savo reikšmę, bajorija nebenorėjo sutikti, kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma.

Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštesnieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į paprotį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. Taigi jokių seimo rinkimų nebuvo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais norėdavo pasitarti; o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti, galėdavo atvykti į seimą ir nekviestas. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakingesni bajorai; tačiau būdavo atsitikimų, kad susirinkusi bajorija ir rinkdavo atstovus. Pagaliau XVI amž. vidury (1566 m.), kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis), ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus.

Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis. O nuo XVI amž. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų;

jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tas ir tapdavo įstatymu. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti, nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą, nemokėti mokesčių ir t. t. Tad d. kunigaikštis bajorijos pageidavimų dažniausiai klausydavo.

5. Aleksandro asmuo ir jo mirtis

Aleksandras buvo kaulingas ir petingas, tačiau be jokių gabumų vyras. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos, kaip kad medžioklė; medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus, bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. Aleksandras mirė 1506 m. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje, nes lenkai, nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų, jo kūno nevežė į Krokuvą, į savo karalių kapus (1931 m. pradėjus kasinėti Vilniaus katedros rūsį, jo kapas buvo surastas). Tai vienintelis iš Lenkijos karalių, kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to, kad Lenkijoje nenorėjo gyventi jo žmona. Mat, kaip pravoslavės, lenkai nesutiko jos karūnuoti karaliene, o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas.

6. Zigmantas II (Senasis, — 1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva

Zigmanto elekcija. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mirė bevaikiai. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas, jauniausiasis sūnus Zigmantas. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje, kur iš brolio, Čekų karaliaus Vladislovo, buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. 1501 m. renkamas Lenkų karalium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą, kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą, bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą broliui Zigmantui, o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. Zigmantas, sužinojęs apie sunkią brolio ligą, skubėjo į Lietuvą, bet rado jį jau mirusį. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo karalium. Šie ir išrinko, nes bijojo, kad nenutrūktų ryšys su Lietuva.

Glinskio maištas. Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Glinskis. Jis buvo artimas Aleksandro patarėjas, gavęs iš jo nemaža žemių. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto išrinkimo. Tačiau jau pačioje Zigmanto valdymo pradžioje jis pamatė, kad nebeturės tokios įtakos, kokią kad turėjo Aleksandro laikais. Be to, Lietuvos ponai, jo priešai, norėdami jį pražudyti, grasino jam iškelti bylą tarsi už Aleksandro nužudymą. Visa tai matydamas, jis sumanė užgrobti kuo daugiausia Lietuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui III (1505—1535 m.). Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo; jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą, o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.

Pirmasis karas su Maskva (1507—8 m.). Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius III, kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Kartu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto, saugančio Dniepro aukštupį, — prie Smolensko. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ties Orša sumušė priešą ir privertė jį trauktis. 1509 m. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. paliaubų sąlygomis (žiūr. 195 psl.). Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. Glinskis ir jo šalininkai neteko savo žemių Lietuvoje. Jis pats apsigyveno Maskvoje. Pasidaręs artimu Vosyliaus III patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį, jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. Vėliau, paketinęs išduoti ir Maskvą, Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime, kur mirė badu (1534 m.).

Zigmantas II (Senasis),

1506—1548 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius (taip jis atvaizduotas Krokuvos katedroje esančiam antkapy).

Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaimingesnis. Glinskio rūpesčiu, šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. Mat, imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą, kurs ypatingai rūpinosi, kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę; tatai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. Torno sutartį, — žiūr. 183 psl.).

Karas prasidėjo 1512 m. Visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau, Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, buvo paimtas (1514 m.). Netrukus po to atvykęs K. Ostrogiškis smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę ties Orša. Turėdamas 30.000 kariuomenės, jis sumušė priešo 80.000 kariuomenės; iš jų 30.000 krito karo lauke, o pats vadas su 1.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Laimėjimas buvo didžiausias, Maskvos jėgos buvo sunaikintos, tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolensko tvirtovės, nors karas po to dar truko 8 metus. Pagaliau 1522 m. buvo padarytos 11 m. paliaubos. Smolenskas buvo paliktas Maskvai; jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. y. 1611 m.). Be to, Maskvai liko Homelis, Černigovas ir Starodubas.

Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m.). Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių; o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pir-

Mūšis ties Orša.

(Senas nežinomojo autoriaus paveikslas).

muosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį — Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, — juo labiau, kad Zigmantas buvo patraukęs į savo pusę Krimo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15.000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Zigmanto II laikais naujo karo jau nebekilo. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių; ji atgavo tik Homelį, bet užtat kitose srityse šį tą užleido Maskvai.

7. Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.)

Nuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pripažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepateisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė. Valstybė buvo valdoma ordino narių, kurie, būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir, be to, dar vienuoliai, neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. Neprileisdami prie valdžios vietos bajorų ir miestiečių, jie nustatė juos prieš save. Dėl to ir įvyko 1454 m. krašto sukilimas, kurs pasibaigė tuo, kad 1466 m. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos, o jis pats pasidarė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. 183 psl.). Pirmieji 5 magistrai vykdė sutartį, tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. Ordinui atrodė, kad bus galima išsilaisvinti, išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį, kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Tokiais sumetimais ir buvo išrinktas magistru (1511 m.) Ansbacho Hohenco-lernų šeimos narys, karaliaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau susitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su karalium. Tačiau visi mėginimai nenusisekė, ir ordinui teko pradėti su Lenkais karą. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko nelaimėjus. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordinu ėjo iš to, kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu.

Albrechtas Hohencolernas,

paskutinis kryžiuočių magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis († 1568 m.)

Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus, vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. Gavęs dėdės, karaliaus Zigmanto, sutikimą, jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui, kaip Prūsų kunigaikštis.

Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvarininkais. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki 1809 m., kada jį panaikino Napoleonas; o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. 1618 m. mirus Albrechto sūnui, Prūsai atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m.), kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky.

8. Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona

Zigmantas valdovas. Zigmantas, dar būdamas Silezijoje, jau pasirodė geras valdytojas; ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai jos vietoje buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui.

Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo; ypač padaugėjo mokyklų. Bet kunigaikščio valdžia nuolat silpnėjo. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis daugiau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. Bekovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Zigmanto energija pagaliau išseko. Savo gyvenimo pabaigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Ieškodamas ramybės, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo, mirties ir užleido jas Habsburgams.

Paskutinės Zigmanto II dienos.

(†1548 m. balandžio 1 d.; Abramavičiaus paveikslas).

Karalienė Bona. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos, valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intrigantė jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforza. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus, kad valdovas turįs siekti valdžios, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis (Machiavellio mokslas). Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Be valdžios, ji dar go-bėjosi ir turtų. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dvarus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kankinamas, Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. Užsieny jau daug kas manė, kad jis miręs; pavyzdžiui, Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams, siunčiamiems į Krokuvą, instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, — pareikšti užuojautą". Zigmantas mirė 1548 m., sulaukęs 81 m. amžiaus.

Zigmanto II asmuo. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras; sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Jaunystę praleido

Zigmanto II antkapis Krokuvos katedroje.

Vengrijoje, Čekijoje ir Silezijoje, kur susipažino su tenykščia valstybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. Visuomet buvo ramus, lėtos eisenos ir nekalbus. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. Buvo šaltas, rimtas ir atsargus. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva, kartą su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. Karo betgi jis nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimingiausių jo gyvenimo įvykių. Mirdamas paliko vieną sūnų, Zigmantą Augustą, ir 3 dukteris.

9. Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548-1572 m.)

Zigmantas Augustas, 1522 m. pripažintas Lietuvos sosto įpėdiniu, 1529 m. formaliai paskelbtas d. Lietuvos kunigaikščiu, 1530 m. karūnuotas Lenkų karalium; 1544—1572 m. d. Lietuvos kunigaikštis, o nuo 1548 m. ir Lenkų karalius.

Išrinkimas. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą, kai dar jis tebebuvo kūdikis. Pirmiausia buvo rūpinamasi Lietuvos sostu: mat, išrinktąjį j Lietuvos sostą, nenorėdami nutraukti ryšių su Lietuva, paprastai ir Lenkai išrinkdavo savo karalium. Todėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. Zigmantas Augustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldėtoju. 1529 m. Bonai visokiomis intrygomis palenkus į savo pusę didikus, o tėvui sutikus patvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, — Lietuvos seimas Zigmantą Augustą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus jį karūnavo savo karalium ir lenkai (1530 m.). Tad jau tuomet buvo aišku, kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse.

Zigmanto Augusto auklėjimas. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. Jis išmoko kalbėti lotyniškai, itališkai ir vokiškai. Tačiau, augdamas morališkai pakrikusiame motinos dvare, labai lepinamas, išaugo be charakterio. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų, ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Matydamas netikusį jo auklėjimą, buvo susi-

Zigmanto Augusto jaunystė.

Jaunutis karalaitis motinos Bonos dvaro damų tarpe. (J. Simlerio paveikslas).

rūpinęs net Lenkų senatas, tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas, tačiau svyruoklis, minkštas, nepaslankus, nedarbštus, viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena".

Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m.). Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Augustas teturėjo vos 8 m. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą, kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 m. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą; tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams ta mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.

Zigmantas Augustas ir Vilnius. Būdamas humanistiškų palinkimų, Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti, tėvo pradėti statyti, puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo ir, Lie-

Dalis Vilniaus didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių.

(Smuglevičiaus piešinys).

tuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti. Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Z. Augustas, begyvendamas Vilniuje, prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vilnius, kur jis praleido gražiausią savo jaunystę, kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei, ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas; čia jis dažnai atvažiuodavo iš Krokuvos ir pagyvendavo.

10. Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais

Įsikurdamas Vilniuje, Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Mirus žmonai, Z. Augustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. Iš kunigaikščių rūmų iki Radvilų rūmų per sodą Z. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Vieną kartą Barboros brolis Mikalojus, vadinamas Ruduoju, ir jos pusbrolis Mikalojus, vadinamas Juoduoju, atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Z. Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Zigmantas Augustas su tuo sutiko, ir tuojau, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės. Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila.

Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, tačiau buvo aišku, kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas, karalius, tiek Lenkų ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Todėl iš pradžios apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Zigmantas Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui, jog norįs vesti Barborą. Bet tėvas, o ypač motina, pasirodė nesukalbami. Grįždamas į Vilnių, jis nepasakė tėvams tiesos, ir tėvas, netrukus miręs, nebesužinojo apie sūnaus vedybas. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare, Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį, Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Prieš Barborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Z. Augustas persiskirtų su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Bet, šiaip būdamas silpnavalis, Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė, jog esąs surištas visomis bažnytinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės, kad galėtų ardyti tą ryšį.

Barbora Radvilaitė.

(f 1551 m.).

Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna; Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasirodyti visoje karališkoje didybėje, bet jau nebebuvo kada: sunkios, nežinomos ligos pakirsta, ji mirė 1551 m. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia, Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo, kad motina jos nenunuodytų. Mirdama Barbora pareiškė norą, kad ją palaidotų ne Lenkijoje, kur tiek daug iškentėjo, bet Lietuvoje. Zigmantas Augustas atlydėjo jos kūną į Vilnių, pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Ji buvo palaidota katedros rūsy, greta pirmosios Z. Augusto žmonos — Elžbietos. 1931 m. pradėjus katedros remontą, buvo atrasti ir jos kaulai.

Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti; visas dvaras paskendo gedule. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmonos. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę, tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas.

11. Livonijos prijungimas

Livonijos būklė XVI amžiuje. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė; joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valstybės: 4 vyskupystės, ordinas ir Rygos miestas. Iš pradžių ir ordinas priklausė Rygos arkivyskupui, bet XIV amžiuje (Gedimino laikais, — žiūr. 71 psl.) jis nusikratė ta priklausomybe. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo; jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su politinėmis teisėmis ir su savo seimais. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. jis buvo tų pačių kryžiuočių ordino šaka (žiūr. 50—51 psl.), bet, turėdamas skirtingas sąlygas, jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką politiką. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikštyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau, nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva, kuri norėjo pasiekti jūrą. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik apsisaugoti nuo Maskvos, bet ir išspręsti bažnytinės valstybės panaikinimo klausimą, nes krašte labai sparčiai plito protestantizmas. Tačiau, nesant vieno valdovo, buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos; tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą.

Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Ji plito labai greitai, ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. Apie XVI amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška; tačiau dar tebebuvo, kad ir pakrikusi, senoji katalikų Bažnyčios sukurtoji organizacija, ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Tuo tarpu Zigmantas Augustas, matydamas irstančią ordino valstybę, ryžosi ją paimti į savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys; tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Zigmantas Augustas, surinkęs didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvaly. Magistras Fürstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklausomybę, tačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio komtūras Gotardas Ketleris, vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Jo partija lai-

Livonijos ordino magistras Fürstenbergas Pasvaly atsiprašo Zigmantą Augustą

1557 m. rugsėjo 14 d. (Ano meto paveikslas).

mėjo, ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m.). Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas.

1554 m. ordinas buvo sudaręs 15 mt. paliaubų sutartį su Maskva, kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. Todėl caras Jonas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fürstenbergo vietą buvo pastatytas Ketleris. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiuntiniai atvyko į Lietuvą, prašydami pagalbos. 1559 m. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją; jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti, — magistras už 600.000, o arkivyskupas už 100.000 auksinų. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją; ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene.

Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Vykdyti sutarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietuvos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris Mikalojus Radvila, vadinamas Juoduoju. Jis įgijo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susijungti su Lietuva. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui, kad norį susijungti ne su viena Lietuva, bet kartu ir su Lenkija, nes tikėjosi, kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui; nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. Visai Livonijai buvo pripažinta tikėjimo laisvė (mat, ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė, o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta kunigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje), kuri buvo pavesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui, ligi pasibaigs jo giminė. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas; jis liko nepriklausomos iki 1582 m., kada jį nukariavo Steponas Batoras. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vyskupystę, Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis, o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes, vadinamąją Pil-tenę, ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai.

Livonijos administratorium 1561 m. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto, ir 1566 m. valdytoju buvo paskirtas Jonas Jeronimas Katkevičius. Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. Tuo būdu tais pat 1566 m. Gardino seime buvo sudaryta nauja sutartis, kuria Livonija pasidarė Lietuvos provincija su kunigaikštystės titulu. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. Lenkai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo; jie nuolat reikalavo, kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. Todėl 1569 m. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją, buvo galutinai paskelbta, kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. Tik didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį, jau karalių Vazų laikais (XVII a.), užgrobė švedai; Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo

Lietuvos ir Lenkijos lenas; ji buvo panaikinta, tik 1795 m. patekusi į Rusų valdžią.

12. Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV, vad. Žiauriuoju (1533—1584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni, ir derybos buvo sunkios. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos; iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.) padarytos paliaubos (žiūr. 204 psl.).

Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m.), Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą; 1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Pritrūkus karui pinigų, Zigmantas Augustas rūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo. Tuo laiku (1562 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė, nors ši ir kariavo su juo Livonijoje), ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m.). Tuo būdu Maskva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas Mikalojus Radvila, vadinamas Ruduoju (Juodojo pusbrolis), smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula (1564 m. pradžioje; 4.000 lietuvių sumušė apie 30.000 maskviečių; kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį). Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė ir kariauti ir mokesčius mokėti.

Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebe-puolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad, mirus bevaikiui karaliui, abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui, ir 1571 m. vėl buvo padarytos 3 mt. paliaubos.

Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.

13. Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas

Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livonijos. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksandro nei Zigmanto II laikais. Aleksandrą renkant Lenkų karalium 1501 m. padarytieji aktai (žiūr. 197 psl.), Lietuvos nepatvirtinti, negaliojo. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. Tad, Aleksandrui mirus, jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams; šie tatai ir padarė. Zigmanto II rūpesčiu, 1529 m. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu Zigmantą Augustą. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, lenkai tuojau išrinko jį ir savo karalium, visą laiką svajodami visiškai sujungti Lietuvą su Lenkija. O lietuviai tenorėjo sąjungos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II karūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium, kad lenkai nebegalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių.

Lietuvos bajorija, rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį, visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Kai 1522 m. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruošti statutą, kuris turėjo apimti visas krašto teises. Alberto Goštauto vadovaujamas, tas darbas iki 1529 m. buvo baigtas, ir Zigmantas II, atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą, patvirtino statutą. Visas statutas buvo taip sutvarkytas, kad rodė Lietuvą esant visiškai savarankišką valstybę; apie ryšį su Lenkija jame nebuvo nė žodžio. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai, kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. Lenkams tas kaip tik labiausiai nepatiko, ir jie norėjo įrodyti, kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. Lietuviai, nuolat reikalingi Lenkų paramos, nenorėjo visiškai nutraukti ryšių su lenkais, todėl nevengė su jais derybų. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais, jie reikalavo pradėti derybas, visiškai neatsižiūrint į ankstyvesniuosius dokumentus. Tad, prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos, lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas, kurios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu.

Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis. Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenkija ir unijos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių : to meto Lietuvos didikai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems buvo nelengva nutraukti ryšius su lenkais. Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina Lenkijos pakrašty. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet keldavo unijos klausimą.

Derybos dėl unijos 1563—4 m. lenkų seime Varšuvoje. Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos

Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvos krašto maršalka (nuo 1542 m.), kancleris (nuo 1550 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1551 m.); 1561-1562 m. Livonijos vietininkas († 1565 m.).

klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti; tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. Todėl į 1563 m. Lenkų seimą Varšuvoje Z. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Kai prasidėjo derybos, lenkai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus, o lietuviai pateikė visiškai naują projektą, kuriuo turėjo likti bendras kartu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika; visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis tada pareiškė, kad jis abejojąs, ar tam aktui pritarsiąs kraštas. Iš tikro jis nebuvo patvirtintas, ir todėl, kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas, teko iš naujo pradėti derybas.

Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. lapkričio 21 d. iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus, pakeičiant tik kai kuriuos jų punktus, lietuviai kaip įmanydami spyrėsi, reikalaudami derėtis visiškai iš naujo, nepaisant senųjų aktų, kadangi jie jau nebegalioją. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų, „nes Vilnius yra lygus su Krokuva, o Trakai — su Poznane". Karalių sutiko rinkti bendrai, bet tik ne Lenkijos centre, o pačiame pasieny, ir reikalavo, kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Dėl to suirzę, lenkai reikalavo, kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė, kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo, ir jis pats greičiau leisiąs nudeginti savo ranką, negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę, kuri mums būtų padaryta. Jei tas įvyks, mes ieškosim paramos ir dėsimės pirmiausia su valdovais krikščionimis, o paskui net su pagonimis" ... Tai buvo įspėjimas lenkams, norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę, Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą), dėl kurių abi valstybės rungėsi XIV ir XV amž. Tuo būdu Lietuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva, bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. Bet vis dėlto, lenkų spiriamas, Z. Augustas viešai pareiškė, jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų teisių Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. Lenkai už tai jam padėkojo, o lietuviai pareiškė, jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas, o jie neturį tam įgaliojimų.

Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, susirinkusi ties Vitebsku, užuot kariavusi, ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių, kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo būdu gausianti Lenkų paramos. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuotas unijos sąlygas, kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pasunkino Lietuvos delegatų būklę. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nusileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje, sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų, tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Jie reikalavo, kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. Nesusitariant tuo klausimu, jis buvo atidėtas bendram, specialiai unijos reikalui sušauktam, seimui. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas, į kurį buvo įtraukti visi išspręstieji klausimai, o neišspręstieji turėjo būtį sprendžiami specialiam seime. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą, anų laikų įpročiu, buvo vadinamas recesu (nuo lotyniškojo žodžio recedere). O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj, tai jis vadinamas Varšuvos recesu.

Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos seimas, tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. gale, o iš tikro susirinko tik 1569 m. sausio 10 d.—1564 m. iš Varšuvos išvažiuodamas, Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs, ar kraštas sutiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Ir iš tikro, Lietuvos delegacija, atvykusi į 1569 m. seimą, vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas.

1569 m. Liublino seimo išvakarėse. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai, būtent bajorijos noras gauti Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su lenkų bajorais teises. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. seime: Lietuvos bajorijai buvo duotos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės; visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės valdyme. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje antrojoje statuto laidoje.

Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svarbiausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą, kurs pagaliau susirinko 1569 m. sausio 10 d.

Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d.). Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažiavus, lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų, kuriais Palenkė, Voluinė, Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino, kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai, bet kitos sritys niekad nieko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui; nenorinčiųjų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. Tačiau, negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos, jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų.

Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Tuo būdu jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė nuo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pakeliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo seimų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t. Visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. Buvo sprendžiami kiti, unijos akto nesureguliuoti, klausimai. Pirmiausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. Į senatą pateko visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados, kaštelionai, ministeriai), t. y. visi tie urėdai, kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji dignitoriai, kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo; tik ilgai spyrėsi, reikalaudami sau vietos senate, Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems priešingi, tai jie vis dėlto nepateko į senatą. Be to, dar buvo nustatyta bendrųjų seimų vieta, kuria buvo paskirta Varšuva. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti, tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur, bet tik Lenkijoj. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o Lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklausanti. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.

Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę Lietuvoje įsigyti dvarų ir gauti urėdų. Kadangi Lietuvos statute buvo nuostatų, tatai draudžiančių, todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą, reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai, — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose, — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. Statutui pataisyti buvo sudaryta speciali komisija. Vėliau ji buvo pakeista kita komisija, tačiau 1588 m. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Tiesa, 1588 m. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų, betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų.

Liublino seimo scenos. Šaukiant seimą, Lietuvos atstovai pirmiausia susivažiavo atskirai pasitarti. Jie ilgai tarėsi dėl savo pozicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada, kai Zigmantas jiems davė raštą, garantuojantį, kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią, galėsią laisvai, niekieno nekliudomi, išvažiuoti; be jų nieko nebūsią daroma. Deja, Z. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. Lietuvių vadai seime buvo Mik. Radvila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m.), Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius.

Seime, derybų pradžioje, lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu, kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę, šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Be to, jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis, paėmus pagrindui senuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Besiginčijant Krokuvos vysk. Padnievskis pareiškė, kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jogaila, ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės; ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti, tai kam jums dar derėtis dėl unijos?" O Radvila dar griežčiau pareiškė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes mes esame laisvi žmonės... Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones. Tad kiekvieną, kurs norėtų mane pavergti, aš laikyčiau tironu, o ne savo viešpačiu".

Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė lenkams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius turįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai. Seimai turį rinktis pakaitomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valstybėse turį būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lietuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje. Piniginis vienetas turįs būti vienodas, bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios komisijos.

Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajorų kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes, kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu, arba — iš lotyniško — egzekucija. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos ir ponų rankas, — ypač Aleksandro laikais, nes jis juos dalino be atodairos, ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebūsianti vykdoma vadinamoji egzekucija.

Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Jie reikalavo derybų pagrindui 1501 m. Melniko ir 1564 m. Varšuvos receso aktų. Bet lietuviai sakė, kad 1501 m. aktų Lietuva neprisiekusi, o 1563—4 m. seime jos delegatai neturėję neribotų įgaliojimų. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat, naktį jų išvažiuota iš Liublino. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai, pranešę, kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti, taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu; esą, jie buvę atvykę tik dėl unijos, bet, matydami, kad dėl jos nesusikalbėsią, jie nebeturėję ką veikti, ir išvažiavę. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą, tačiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. Tai matydami, birželio 6 d. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai, kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus, kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provincijos, ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus, jau posėdžiavusius kartu su lenkais. Lenkams nenusileidžiant, vėl prasidėjo derybos. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis, jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Netekę didžiulių, tirštai gyvenamų žemių, Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni, ir nebegalėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Todėl dabar lietuviai daugiausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviškės teisių. Derybos buvo gana sunkios. Lietuviams vadovavo Katkevičius su Valavičium, nes senelis M. Radvila dabar jau nebeatvyko. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus, ieškodamas kompromisų. Čia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Tačiau, būdamas įsitikinęs unijos naudingumu, jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Katkevičius pasakė karštą ir graudingą kalbą, maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas, didysis Livonijos gynėjas net apsiašarojo, o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. Tačiau tas nieko nepadėjo. Karalius ir lenkai ramino, kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik į naudą Lietuvai. Gavę karaliaus atsakymą, lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė, jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. Po to prasidėjo priesaika, padėkos pamaldos, o liepos 1 d. buvo patvirtinti patys aktai.

Liublino unijos akto reikšmė. Šis aktas buvo pirmasis, kurį galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką dviejų valstybių junginį, kokio ligi tol dar nebuvo; iki tol abiejų pusių buvo pripažinti tik 1413 m. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai, o visi kiti (1499, 1501, 1564 m.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. Zigmanto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos; tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. Todėl, pavojui praėjus, niekas su tais aktais nebesiskaitė. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. aktas, nes Lietuva, nepaisydama jo nuostatų, rinkosi sau valdovus, visiškai neatsiklausdama lenkų. Tiesa, nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis, kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. Tačiau tą ryšį palaikė ne aktai, bet Lenkijos, o kartais ir Lietuvos noras jo nenutraukti. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir turėti bendrą seimą. Tai buvo lenkų reikalavimas, kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę, kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. Bet po trejų metų, mirus bevaikiui Z. Augustui, nebebuvo ko rinkti valdovu. Maskvos pavojus lietuviams neleido rinktis sau atskiro valdovo, tad noromis nenoromis jie turėdavo rinktis tą patį valdovą, kurį rinkdavosi ir lenkai. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus.

Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira jos valdžia, atskira kariuomenė, atskiras iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau reikalingus įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, suliedamas valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir toliau išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva artėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo; palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir valstybinėję organizacijoje. Tuo būdu XVIII amž. gale, kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios, buvo bandyta galutinai sujungti ir valstybes, bet jau nebepavyko, nes kaip tik tada abi valstybės žuvo, ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų (žiūr. 433—434 psl.).

14. Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis

Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Augusto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi Austrų Habsburgai ir caras Jonas IV. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti; priešingai, Zigmantui Augustui mirus, grasindamas karu galėjo reikalauti sosto sau arba sūnui.

Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d.) mirė Zigmantas Augustas. Mirė savo mėgiamajame Knišine, Palenkėje. Jam tada dar tebuvo tik 52 m., tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas senelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi

Zigmantas Augustas liūdi mirusios Barboros.

(Gersono paveikslas).

Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus.

Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo, nešiojo juodus apdarus, gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Barborai mirus, jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę, tačiau su ja negyveno; ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas persiskyrimo, jis nebegalėjo vesti. Gyveno atsiskyręs, visokių dvaro pataikūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis.

Diplomatas jis buvo neblogas. Mokėjo laukti patogaus momento, gerai pažino savo valdinius, mokėjo pastebėti žmonių silpnumus ir jais pasinaudoti. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp protestantų ir katalikų. Jis pats buvo svyruojąs katalikas, tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasininkais, todėl nerėmė protestantų. Jis ir pats buvo linkęs pereiti

Zigmanto Augusto antkapis Krokuvos katedroje.

į protestantizmą, kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona, bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. Buvo labai išlaidus ir duodavosi išnaudojamas visokiems intrigantams. Todėl jam nuolat trūko pinigų; bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo.

Z. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Vis tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.

C. Lietuvos vidaus santykiai XVI amžiuje

I. Valstybinė Lietuvos santvarka XVI amžiuje

1. Krašto valdymo aparatas iki XVI amž. antrosios pusės

Didysis kunigaikštis ir jo valdžia. Po Vytauto mirties Lietuvos valdovai visada būdavo renkami. Bet kadangi, pradedant Kazimieru, Lietuvos valdovais visada būdavo išrenkami Jogailos palikuonys, tai Kazimiero šeima jautėsi turinti sosto paveldėjamųjų teisių.

Pagal seną paprotį, Lietuvoje valdovas buvo laikomas visos valstybės šeimininku, todėl jo valdymas buvo panašus į didelių žemės plotų savininko valdymą. Jis ne tiktai patsai valdė daugybę didžiulių dvarų, iš kurių pajamų padengdavo valstybės išlaidas, bet buvo ir viso krašto savininkas. Todėl visi žemės valdytojai turėjo jam atlikti tam tikras pareigas: bajorai eidavo į karą, valstiečiai mokėdavo tam tikrus mokesčius ir atlikdavo darbus. Vieni bajorai valdė žemes iš senovės, kitiems žemių duodavo kunigaikštis, tačiau visų pareigos buvo vienodos. Vieni žemes gaudavo amžinai, kiti — iki savo ar vaikų gyvos galvos, o dar kiti — iki norėjo didysis kunigaikštis. Visa tai jis galėjo daryti laisvai; tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi ponų taryba ir seimai (žiūr. 198—201 psl.).

Provincijų valdymas. Savo dvarams administruoti ir tvarkai srityse palaikyti didysis kunigaikštis skirdavo tam tikrus urėdus, kurie buvo vadinami vietininkais. Jų buvo įvairių. Vieni buvo paskirti buvusių sritinių kunigaikščių vietose ir valdė dideles sritis, kiti buvo paskirti didžiojo kunigaikščio dvaruose (domenuose) ir valdė tik nedidelius valsčius dvarų apylinkėse; jie turėdavo prižiūrėti ūkį ir už tai gaudavo 1/3 visų dvaro pajamų.

Tačiau vietininkai nebuvo vien tik ūkių prievaizdai: jie valdė ne tik dvarus, bet jų žinioje buvo ir tose srityse esančios pilys, kurias jie turėjo taisyti ir laikyti paruoštas karui. Be to, jie spręsdavo ne tik dvaro valstiečių, bet ir apylinkės bajorų bylas. Taigi vietininkai ėjo trejopas pareigas: 1) didžiojo kunigaikščio turto valdytojo, 2) pilies komendanto ir 3) teisėjo. Jų buvo visoje valstybėje, ir jie buvo svarbiausi urėdai. Tik dvarų administracijai ir valstiečiams valdyti jie turėjo sau padėjėjų: tėvūnų, pristovų, šimtininkų ir t.t.

Taip buvo valdomas visas kraštas. Tik Vilniaus ir Trakų sritys nuo 1413 m. turėjo savo viršininkus, vadinamus ne vietininkais, bet vaivadomis. Tai buvo lenkiškojo tipo urėdai, kurie vesdavo savo srities bajoriją į karą ir turėdavo kitokių, į vietininkų panašių, pareigų. Jiems karo reikaluose ir teismuose tarsi padėjėjai buvo kaštelionai. (Bet tose dviejose didžiulėse vaivadijose buvo taip pat ir vietininkų, valdančių didžiojo kunigaikščio dvarus su mažesnėmis apylinkėmis). Vietininko neturėjo ir Žemaitija. Čia nuo Vytauto laikų buvo krašto viršininkas, vadinamas seniūnu. Jis buvo lygus su vaivadomis. Vėliau Žemaitijai buvo paskirtas ir kaštelionas (1566 m.).

Kadangi Vilniaus ir Trakų vaivadijos buvo labai didelės, tai iš jų (XVI a.) buvo išskirtos kai kurios sritys, gavusios savo atskirus vaivadas. Taip antai, iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Naugarduko, o iš Trakų — Brastos vaivadija. Maždaug tuo pat metu didžiųjų sričių (buvusiųjų atskirų kunigaikštysčių) vietininkai gavo irgi lenkiškuosius vaivadų vardus, o mažesnieji vietininkai, t. y. tie, kurie valdė paprastus dvarus ir nedidelius valsčius, buvo pradėti vadinti seniūnais.

Didžiojo kunigaikščio rūmų urėdai. Didysis kunigaikštis, valdydamas kraštą per vietininkus ir vaivadas bei seniūnus, pats negalėjo atlikti visų reikalų. Todėl jau nuo senų laikų jo rūmuose buvo eilė žmonių, turinčių tam tikrų pareigų, būtent ministerių. Didžiojo kunigaikščio rūmų saugumui, tvarkai ir iškilmių ceremonijoms prižiūrėti buvo maršalkos, įvairiausiems didžiojo kunigaikščio kanceliarijos reikalams vesti buvo kancleriai ir jų pavaduotojai vicekancleriai (nuo 1566 m.); piniginiams reikalams tvarkyti buvo iždininkai, o kariuomenei vadovauti — hetmonai. Hetmonų buvo du: krašto hetmonas vadovaudavo į karą susirinkusiai bajorijai, o kiemo hetmonas, atsiradęs nuo 1521 m., vadovaudavo samdytajai kariuomenei (vėliau kiemo hetmonas buvo pradėtas vadinti lauko hetmonu).

Be šių, vėliau ypatingą reikšmę įgavusių ministerių, dar buvo nemaža smulkesnių urėdų: kambarinių, stalininkų, duonos raikytojų, arklininkų, vyriausiųjų virėjų, taurininkų ir t. t. Vėliau visų tų urėdų vardai virto savotiškais garbės titulais, tie urėdai gaudavo pareigas tiktai iškilmėse (ir tai ne visi).

2. Teismų ir administracijos reforma 1564—1566 m.

Teismai buvo nevienodi: jie buvo atskiri kiekvienam luomui. Valstiečiai anksčiau turėjo savo teismus, kurie palengva išnyko, ir valstiečių teisėjais pasidarė tie, kurie valdė dvarą; taigi valdovo dvaruose teisė vietininkai, o bajorų dvaruose — bajorai. Dvasininkai, miestiečiai ir žydai turėjo savo atskirus teismus, o bajorai nuo seno priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. Bet kadangi pats didysis kunigaikštis negalėjo išspręsti visų bylų, tai paprastai ir bajorus teisdavo jo paskirti urėdai — vietininkai, seniūnai, vaivados. Šių sprendimus buvo galima apskųsti pačiam didžiajam kunigaikščiui. Bet ir tokiais atvejais bylas paprastai spręsdavo ne jis vienas: kai kurias iš jų jis spręsdavo kartu su taryba, o kitas — viena taryba. Apskritai teismų srity buvo painiava, ir bylos iš vieno teismo eidavo į kitą be jokios tvarkos; be to, jos labai ilgai užsigulėdavo. Dėl to bajorija seimuose nuolat kėlė teismų klausimą, reikalaudama reformos.

Teismų reforma 1564 m. Lietuvos bajorijai labiausiai nepatiko, kad teismai priklauso didžiojo kunigaikščio skirtiems urėdams. Ji reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvesti tokie pat pačių bajorų teismai, kokie buvo Lenkijoje. Pagaliau 1564 metų seime didysis kunigaikštis su tuo bajorijos reikalavimu sutiko, ir buvo pradėti steigti nauji bajorijos teismai; jie galutinai buvo sutvarkyti tiktai 1566 m.

Naujieji teismai buvo trejopi. Pirmiausia buvo įkurti pačių bajorų renkamieji teismai, vadinami žemės teismais. Jiems buvo pavestos spręsti visos bylos dėl turto, t. y. vadinamosios civilinės bylos. Tik bylos dėl žemės ribų (ežių) buvo pavestos atskiram pakamorės teismui. Kiekviename dabar naujai sudarytame paviete buvo vienas didžiojo kunigaikščio skiriamas urėdas — pakamorė, kuris visas tokias bylas spręsdavo vietoje. Pagaliau baudžiamosios (kriminalinės) bylos buvo pavestos spręsti trečiam, vadinamajam pilies teismui. Pilies teismai priklausė seniūnams, kurių buvo palikta nebe tiek daug, kaip kad anksčiau, o tik po vieną kiekvienam paviete. Tuo būdu visi kiti vietininkai, didžiojo kunigaikščio dvarų valdytojai, nebeteko teisės teisti bajorus; vėliau jie paprastai buvo vadinami laikytojais (tenutarii).

Pilies teismas priklausė vaivadai arba didžiojo kunigaikščio skirtajam seniūnui. Dažniausiai teisdavo ne patys seniūnai, o jų paskirti vietininkai ir teisėjai. Sprendimams rašyti ir teismo knygoms vesti buvo seniūno arba vaivados skiriamas „pilies raštininkas". Pakamorė teisė patsai; jis irgi buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio. Renkamas buvo tik žemės teismas; jis susidėjo iš teisėjo, teisėjo pavaduotojo ir raštininko, kuriems rinkti buvo šaukiamas pavieto bajorų seimelis.

Krašto padalinimas į pavietus ir vaivadijas. Visas kraštas jau anksčiau buvo padalintas į vaivadijas, ir didelių sričių, buvusiųjų kunigaikštysčių, vietininkai jau buvo gavę vaivadų vardą dar XVI amž. pradžioje. Įvedant naujuosius teismus, buvo sudaryti teisminiai pavietai. Kai kurie iš jų sutapo su vaivadijomis, bet iš kai kurių didelių vaivadijų buvo išskirti net keli pavietai; pav., iš Vilniaus vaivadijos buvo išskirta Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos, o iš Trakų vaivadijos — Gardino, Kauno ir Upytės pavietai. Pilies teismai pavietuose priklausė seniūnams, o vaivadijose — vaivadoms. Tad administracijos urėdai ir teismai buvo sujungti. Toks krašto padalinimas į vaivadijas ir pavietus išbuvo iki valstybės pabaigos.

Seimeliai. Žemės teismams rinkti buvo įvesti viso pavieto arba vaivadijos bajorų suvažiavimai, vadinami seimeliais. Seimeliuose bajorija apsvarstydavo savo reikalus, išsirinkdavo teismą ir kitus urėdus. Taip pat seimeliuose buvo renkami atstovai į seimą ir surašomos jiems instrukcijos. Vėliau seimeliai buvo šaukiami vienam kuriam reikalui, ir kiekvienas iš jų turėjo atskirus vardus: priešseiminiuose seimeliuose būdavo renkami atstovai į seimą; reliaciniuose atstovai, grįžę iš seimo, padarydavo pranešimus apie seimo darbus; elekciniuose būdavo renkami pavieto arba vaivadijos urėdai, ir t. t.

3. Lietuvos įstatymai ir Statutas

Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdovai, tiek gyventojai. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo absoliutiška, ir daugely atvejų jis galėdavo elgtis kaip tinkamas. Kai bajorija pradėjo įgauti kaskart vis daugiau reikšmės, ji ėmė reikalauti, kad teisės būtų surašytos. Tatai buvo daroma tam tikruose dokumentuose, vadinamuose privilegijomis. Kartais tokiuose dokumentuose būdavo surašomos tam tikros viso krašto bajorijos teisės, kartais tik vienos kurios srities, o kartais juose būdavo surašomos net atskirų šeimų ar asmenų teisės. Jei dokumentas liesdavo visą kraštą, jis būdavo vadinamas krašto privilegija, jei tik vieną sritį — provincijos privilegija. Be to, dar būdavo privilegijų, duodamų Bažnyčiai, miestams, žydams ir t. t. Tiktai nebuvo jokių privilegijų valstiečiams, nes jie buvo laikomi priklausančiais kunigaikščiui, bajorams arba dvasininkams, — vadinasi, tam, kam priklausė dvarai. Pagaliau tų privilegijų prisirinko gana daug; be to, jos būdavo nevienodos, daug kuo skirdavosi viena nuo kitos. Tad teismams būdavo labai sunku susivaikyti visoje toje painiavoje. Dėl to atsirado reikalas visas veikiančiąsias teises kodifikuoti, t. y. suvesti į vieną sistemingą įstatymų rinkinį, veikiantį visame krašte. Toks kodeksas pasirodė 1529 m. Lietuvos Statuto vardu.

Medžiagos ruošiamajam Statutui buvo nemaža. Antai dar 1387 m. Jogaila, krikštydamas Lietuvą, buvo davęs dvi krašto privilegijas, kurių viena apibrėžė bajorijos, o kita katalikų Bažnyčios ir katalikiškosios bajorijos teises (žiūr. 111 psl.). Naujų teisinių normų davė 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija, suteikta Horodlėje (žiūr. 131 psl.), ir Zigmanto Kęstutaičio 1434 m. privilegija (žiūr. 170 psl.). Dar daugiau padarė teisinių atmainų 1447 m. didžioji Kazimiero privilegija (žiūr. 180 psl.). Pirmasis bandymas įstatymus kodifikuoti buvo padarytas 1468 m., išleidus vadinamąjį Kazimiero Teisyną. Tačiau jis teapėmė tik kai kuriuos baudžiamosios teisės ir teismo proceso dalykus. Po jo, 1492 ir 1506 m. dar buvo paskelbtos dvi krašto privilegijos, kuriomis buvo sunormuotos ponų tarybos teisės dalyvauti valstybės valdyme. Buvo nemaža ir provincijų privilegijų, o 1522 m. už Zigmanto Augusto išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu jo tėvas Zigmantas II pažadėjo išleisti statutą, kuriame turėjo būti surinktos visos krašte veikiančiosios teisės. Tas laukiamasis statutas ir buvo paskelbtas 1529 m.

I-sis Lietuvos Statutas visas krašte veikiančiąsias teises suvedė į vieną gerai apgalvotą sistemą. Visas Statutas padalintas į 13 skyrių, o šie — į 282 straipsnius. Kiekvienas skyrius liečia kurį nors atskirą dalyką: vienas — valdovą ir nusikaltimus prieš jį, kitas — valstybės gynimą, trečias — bajorų žemės teises, ketvirtas — paveldėjimo teises, penktas — įvairiausius kriminalinius nusikaltimus, ir t. t.

Statutas, paruoštas vadovaujant kancleriui Albertui Goštautui, buvo taisomas kelių komisijų. Jame surinktos teisės paimtos iš privilegijų ir gyvenime veikusiųjų papročių. Tuo jis ir reikšmingas, nes yra visiškai lietuviškas. Tiesa, jame yra nemaža bajorijos teisių, pasiskolintų iš lenkų ir iš rusų, tačiau jos visos pritaikytos Lietuvos gyvenimui. Jis daug kuo pralenkė tuo metu Lietuvos kaimynų turėtus teisių rinkinius. Lenkai nuo Kazimiero Didžiojo laikų, t. y. nuo XIV amž., turėjo savo teisių rinkinį, vadinamąjį Vislicos Kodeksą, tačiau Lietuvos Statutas jį toli praneša savo sistemingumu. Vislicos Kodekse mechaniškai sukrautos įvairios privilegijos ir įstatymai, o Lietuvos Statute yra savotiška sistema, atsakiusi to meto teisių mokslo reikalavimams.

Naujos Statuto laidos. Išleidus pirmąjį Statutą, veikiai pasirodė, kad jis reikalingas pataisų. Naujös Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo tarpu su Maskva ėjusio karo reikalai tatai sutrukdė, ir jis tebuvo paskelbtas tik 1 5 6 6 m. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės atmainos teisiniuose santykiuose: bajorija kaskart vis daugiau įgavo teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Todėl netrukus pasirodė, kad ir antroji Statuto laida dar reikalinga pataisų. Apie naująją laidą buvo pradėta rūpintis dar tais pačiais 1566 m., tačiau ji, — trečia ir paskutinė laida, — teišėjo vos 1588 m.

Visos trys Statuto laidos buvo parašytos to meto Lietuvoje vartojama gudų rašto kalba. Vėliau jos buvo išverstos į lotynų ir į lenkų kalbas. Pirmosios dvi laidos buvo rankraštinės; jos niekad nebuvo išspausdintos (tik dabar jos yra išspausdintos mokslo reikalams). Tik trečioji laida buvo išspausdinta iš pradžių gudų kalba, o vėliau daug kartų perspausdinta lenkiškai.

Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė. Pirmiausia jis yra geras visuomeninės ir valstybinės to meto Lietuvos kultūros rodiklis, nes yra visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezultatas. Be to, jis turėjo nepaprastą reikšmę tolimesniam Lietuvos valstybės gyvenimui. Mat, tuo metu buvo labai aktualus klausimas, kaip apsisaugoti nuo lenkų įtakos Lietuvos vidaus gyvenime, nes lenkai iš Lenkijoj gyvenančio didžiojo kunigaikščio stengėsi išgauti sau teisių ir vietų Lietuvoje. Todėl, išleisdami į Lenkiją savo kunigaikštį Kazimierą, lietuviai išreikalavo, kad jis savo 1447 m. privilegijoje pasižadėtų neduoti jokiam svetimšaliui vietų ir dvarų Lietuvoje ir saugoti, kad ne-susiaurėtų Lietuvos sienos. Tatai buvo įtraukta ir į visas tris Statuto laidas. Kadangi Lietuvos Statutas galiojo ne tiktai iki nepriklausomybės pabaigos, bet dar ilgai ir Lietuvą užėmus rusams (iki 1840 m.), tai jis išsaugojo Lietuvą lietuviams: jo dėka svetimšaliai negalėjo įsigyti dvarų Lietuvoje.

4. Lietuvos apsaugos organizacija XVI amžiuje.

Bajorų karinė prievolė. Pirmoji krašto gynėja nuo senų senovės buvo bajorija. Jos pagrindinė pareiga buvo kariauti. Buvo net toks įstatymas, kuriuo iš bajoro, neinančio į karą, turėjo būti atimta žemė. Duodamas bajorams naujų žemių, didysis kunigaikštis visada reikalaudavo, kad jie eitų į karą.

Bajorai turėjo eiti kariauti ne tik patys, bet ir su savo tarnais. Juo kuris bajoras buvo turtingesnis, daugiau turėjo žemės, juo daugiau turėjo vestis į karą tarnų. Buvo sudaryti sąrašai, kiek kuris bajoras turi statyti ginkluotų karių. Paprastai nuo 5—8-nių bajoro valdomų valstiečių sodybų (vėliau — valakų) turėjo būti duodamas vienas karys. Neturtingas bajoras turėdavo eiti kariauti pats vienas, o patys neturtingieji bajorai pastatydavo vieną karį bent keliese susidėję.

Samdyta kariuomenė. Karo prievolė bajorams buvo labai nemaloni, tad juo toliau, juo labiau jie pradėjo jos vengti. O be to, ne kokie iš bajorų buvo ir kariai: nedrausmingi, dažnai, susirinkę į karą, pradėdavo svarstyti valstybės reikalus, tartis, kaip išvengti karo, ir siųsdavo didžiajam kunigaikščiui įvairiausių reikalavimų. Dėl to pamažu bajorų kariuomenė buvo keičiama samdyta kariuomene. Zigmanto II, vadinamo Senuoju, laikais jau daug daugiau buvo pradėta samdyti kariuomenės; pagaliau buvo kariaujama vien tik su samdyta kariuomene, o bajorijos buvo šaukiamasi tik ypatingai sunkiais laikais, kai samdytajai kariuomenei reikėdavo pagalbos.

Tuo metu ir visoje Europoje kariuomenė buvo samdyta. Lietuvoje ji atsirado ne iš karto. Pirmieji samdiniai kareiviai buvo svetimšaliai; jie buvo pradėti samdyt Vytauto laikais. Samdytinių, ypač čekų, buvo jau garsiame Tanenbergo mūšyje. Neišnyko jie ir vėliau. Ypač jie buvo reikalingi specialioms kariuomenės rūšims, — pavyzdžiui, artilerijai, nes šauktiniai bajorai sudarydavo vien kavaleriją. Taikos metu samdiniai buvo reikalingi pilių įguloms. Tuo būdu buvo pradėtos laikyti nuolatinės samdytosios kariuomenės dalys, kurios būdavo hetmonų žinioje.

Kariuomenei samdyti būdavo skiriamos tam tikros sumos pinigų. Pinigai būdavo įteikiami karininkams, kurie kiekvienas susamdydavo sau pavestą dalį. Toliau algas kareiviams mokėdavo iždas. Kiekvieną metų ketvirtį kareiviai gaudavo po 5—6 auksinus. O iždas tam reikalui pinigų surinkdavo iš valstybės dvarų. Zigmanto Augusto laikais buvo nustatyta, kad visi, gaunantieji valdyti valstybės dvarus, t. y. seniūnai ir laikytojai, turi atiduoti kariuomenės reikalams seniūnijos dvarų pajamų (tas mokestis buvo vadinamas kvarta). Ramiu laiku tų mokesčių pakakdavo, o karo metu, kai daugiau reikėdavo samdyti kariuomenės, būdavo uždedami specialūs mokesčiai.

Kareiviui, mokant vidutiniškai po 5 auksinus už metų ketvirtį, per metus būdavo sumokama 20 auksinų, arba 600 skatikų (vieno skatiko vertė tada buvo lygi maždaug 5 litams, t. y. už skatiką buvo galima nupirkti maždaug tiek pat, kiek dabar už 5 litus). Kariuomenės Zigmanto II laikais Lietuvoje buvo išlaikoma apie 5.000, taigi jai būdavo išmokama apie 3 milijonus skatikų, arba 15 milijonų litų (iš tos algos kareiviai turėdavo ir pragyventi). Be to, valstybei dar atsėjo artilerija ir kitos karo reikmenės. Žodžiu, kariuomenei būdavo išleidžiama didžiausia visų valstybės pajamų dalis.

II. Visuomeninė ir ekonominė Lietuvos santvarka XVI amžiuje

1. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai

Bajorai buvo aukščiausiasis luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausia pareigų. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų — jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.

Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga, — nelygu jų turtas. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai ponai, kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svarbiausias vietas valstybėje. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo, ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi, kaip kokie kunigaikščiai, nes jiems priklausė ne tik valstiečiai, bet ir jų žemėse gyveną smulkbajoriai. Prie šito ponų sluoksnio prisijungė ir visi senieji kunigaikščiai, netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. Kai kurie iš jų tiek nusmuko, jog nebepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais.

Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai, kurie betgi XVI amž. gale išmirė, ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai, būtent Radviloms.

Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos, buvo dar visiškai neturtingų bajorų, kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo, kad jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mokesčių; jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų, o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų, eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. Praturtėję, jie galėdavo tapti pilnateisiais bajorais. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. Kartais koks nors iš tokių bajorų, gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai, neidavo jokių pareigų, jo bajorystė būdavo pamirštama, ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę, ir dalis jų virsdavo valstiečiais.

Pašauktas į karą, kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava, kurią nešdavo pavieto vėliavininkas. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą, o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų, tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava, o sudarydavo savo atskirus, privilegijuotus pulkus.

Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis, neturįs betgi jokių politinijų teisių. Valstybėje jie turėjo tik pareigas, o iš jos negaudavo nieko. Be to, XV ir XVI amž. pablogėjo ir ekonominė jų būklė. Iki tol vieni buvo laisvi, kiti — pririšti prie žemės, o treti — vergai. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės, o vergai, kurie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai, gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. 245 psl.).

Dar XV, o daug kur ir XVI amž., buvo daug laisvųjų valstiečių, kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles, o kiti, be to, dar eidavo dvarui dirbti. Bet XVI amžiuje jie visi suvienodėjo, visi virto lygiais baudžiauninkais.

Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė, negu bajorų dvaruose. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus, o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. 1447 m. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. 181 psl.). Remdamiesi ta privilegija, bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. Todėl ji padėjo pagrindą baudžiavai. Nors ir labai spaudžiami, tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro; nebeturėjo nė kam pasiskųsti, nes visas jų bylas sprendė pats ponas.

Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas, kaip ir bajorai. Nuo XVI amž. bajorija išreikalavo, kad visos aukštesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. Tiesa, tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau, tačiau, priėmus įstatymą, nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasininkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais, bet klebonais, kurie su parapija gaudavo ir žemės, jau turėjo būti bajorai.

Bažnyčiai XVI amž. jau priklausė daugybė dvarų. Vieni jų buvo gauti, kaip fundacija kuriant bažnyčias, kiti buvo palikti testamentais. 1387 m. Jogailos duota privilegija visos bažnytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valstybei; visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. Todėl bajorija ėmė reikalauti, kad karo prievolė ir mokesčiai neaplenktų nė dvasininkų žemių. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai, tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsigynė; nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Tiek bajorijos, tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai, o kiekvieną kartą atskirai uždedami. Be to, dvasininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios, o ne iš pareigos, todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub-sidium charitativum).

Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. Visi vyskupai buvo tarybos nariai, o vėliau — senatoriai. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. Be to, buvo keletas urėdų, kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sekretorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo.

Tikybų santykiai. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų, todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. Lietuvos valstybės ribose buvo daug ir pravoslavų, kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. 1387 ir 1413 m. privilegijos pravoslavams neleido gauti valstybinių vietų. Zigmanto Kęstutaičio privilegija sulygino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis, tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. privilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami, ir daugelis ėmė virsti katalikais.

Miestiečiai. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises savarankiškai tvarkytis. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadinamos magdeburginėmis miestų teisėmis, arba tiesiog magdeburgijomis. Tokias teises turį miestai patys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams).

Vilnius XVI amž.

(Ano meto piešinys — planas).

Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. Jais galėjo verstis tik miestiečiai; jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestiečio darbu, jis netekdavo bajorystės. Todėl Lietuvos miestuose ėmė koncentruotis svetimtaučiai, ypač vokiečiai ir žydai. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į cechus. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai, kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Buvo atskiri stalių, kurpių, mėsininkų, aludarių ir daugybė kitų cechų. Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho, tas neturėjo teisės verstis tuo verslu.

Žydai buvo ne tik atskira tauta, bet ir visai atskiras visuomenės sluoksnis, kuris turėjo savotiškas teises, savivaldybes ir savo teismus. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami kahalais.

Kada Lietuvoje atsirado žydų, tikrai nežinom. Bet pirmieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Vytautas pirmasis davė privilegijas atskirų miestų žydams; jiems buvo duotos savivaldybės. Pagrindinis jų verslas buvo pinigų skolinimas. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai, kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. Laidais jie galėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus, namus), išskyrus kruvinus rūbus, aiškiai įrodančius plėšimą, ir bažnytines brangenybes. Įkeistuosius daiktus, jei savininkai jų neišsipirkdavo, žydai galėdavo pardavinėti. Tais laikais jie panašiai vertėsi ir vakarų Europoje, iš kur ir atsikraustė į Lietuvą.

Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais piniguočiais. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų muitinių, už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų, o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba, nenustodami, žinoma, vertęsi pinigų skolinimu. Kai kurie apsukrūs žydai įgavo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą; taip antai, Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku, t. y. ministeriu.

Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privilegijų patvirtinimų. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug bajorų ir net patsai didysis kunigaikštis. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose; iš Ispanijos (1492 m.) jie buvo net išvaryti. Tad, rasit sekdamas tuo pavyzdžiu, Aleksandras 1495 m. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos; jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrąžinti turtai.

XVI amž. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bendruomenių, bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. Mat, tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos, ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją, o iš ten persikėlė į Lietuvą.

Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose, jiems skirtuose kvartaluose, vadinamuose getomis (ghetto). Vakarais, po tam tikros valandos, jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. Taip tada buvo visoje Europoje. Senuose miestuose (ir mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. Be to, kaip visur, taip ir Lietuvoje, jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites.

Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį; jokių kitų pareigų jie neturėjo. 1503 m. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1.000 karių, bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1.000 auksinų mokesčiu (apie 20.000 litų, kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150.000 litų).

Kai žydų atsirado visame krašte, valdžia atskiroms jų bendruomenėms bandė skirti viršininkus; tačiau XVII amž. įsigalėjo pačių žydų seimai. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. Žodžiu, jie buvo visų žydų bendruomenių centras. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje, nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė.

Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai; kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. Jie, kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių, bet užtat turėjo didesnes teises, negu valstiečiai, ir nepriklausė bajorams. Ir jie turėjo eiti į karą.

2. Valstybės ūkis XVI amžiuje

Žemės ūkis. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. XVI amž. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. Mat, XVI amžiaus pradžioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. O kadangi prasidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų, tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį, kad kuo daugiausia gautų pinigų. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, t. y. žemės ūkio produktais. Į dvarus sunešdavo kiaušinių, žąsų, žvėrių kailių, suveždavo grūdų, suvarydavo galvijų ir t.t. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai; todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami tais pačiais duoklių vardais, kurias jie astojo; tuo būdu atsirado vebriniai, kiauniniai, tinkliniai ir kitoki „pinigėliai", t. y. mokesčiai.

Be to, Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. Buvo didinami ariamosios žemės plotai, stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Paties didžiojo kunigaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių, kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau, padaręs pagrindinę žemės reformą, t. y. įvedęs valakų sistemą.

Prekyba. XVI amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palankios prekybos sąlygos. 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). Tarp kitko, tada suklestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes.

Kai 1466 m. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. 183 psl.), jis pasidarė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto, tačiau ir ji stengėsi eksportuoti savo javus. Ji veždavo savo prekes Nemunu; iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją; pasiekus Kuršmares, toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių, juo — pro Karaliaučių į Aistmares, iš čia — Nogatu į Vyslą, pagaliau į Dancigą.

Iki XV amž. galo Lietuvos eksporto prekės dažniausiai būdavo miško medžiaga, kailiai, vaškas, o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. XVI amžiuje, greta tų senųjų prekių, kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. Paprastai būdavo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. Lietuvoje didžiausias prekybos centras buvo Kaunas. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose; tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą.

Prekyba ėjo ne tik Nemunu, bet ir Dauguva, kur prekybos centras buvo Polockas; be to, buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. Prekyba daugiausia ėjo upėmis, tačiau ji eidavo ir sausumos keliais. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė muitinių, kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių).

3. Žemės reforma XVI amž. — valakų sistema

Trilaukis žemės apdirbimas. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. Lenkijoje XIII amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais; kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymu žiemkenčiams sėti. Viduryje laukų, abiejose kelio pusėse, buvo statomos kaimo trobos.

Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Palenkėje. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kitoniškas ūkis. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasi-dirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami; o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Tačiau XVI amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta trilaukio sistema.

Pastangos sutvarkyti ūkį. XVI amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis, kad būtų daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m.), tačiau jų rezultatai buvo menki. Kunigaikščio vietininkai, taikydami tas instrukcijas, nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami, ir daugelis valstiečių net išbėgiojo. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. Naujomis instrukcijomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius, žiūrėti valstiečių turtingumo. Maža to, 1557 m. jis paskelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą.

Valakų sistema. Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė; daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo sodybos ir nuo „dūmo", t. y. nuo gyvenamųjų namų. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką.

Darant reformą, pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengiamasis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei; kurie negalėjo įrodyti, tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. Bajorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma, nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų; kiti negalėjo įrodyti net bajorystės. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų parodymais. Dėl to susidarė daugybė bylų. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis; kieno, į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi, žemė buvo atimta, tiems buvo duodama žemės kitur.

Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę, kuri tada buvo panaikinta). Miestų žemės irgi buvo atskirtos.

Išmatavus žemę, geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). Be to, valstiečiai, kaip ir anksčiau, turėjo eiti dvarui dirbti.

Kadangi dvaro bernai — vergai, kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę, per brangiai atseidavo, tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė, valakai būdavo mažesni, o kur žemė būdavo prastesnė, — didesni. Valakas kai kur buvo 30—33 margų, o kai kur siekė net 44 margus.

Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai, nuo jo buvo einamos ir pareigos. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, t. y. tikrojoje Lietuvoje, bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse, bet greit juo pasekė ir bajorai. Tuo būdu XVI amž. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX amž., o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar.

Girios. Maždaug tuo pat metu, kai buvo išmatuota žemė, buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. Anksčiau girios buvo prižiūrimos vaivadų ir seniūnų, o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės.

Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Bet XVI amž. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką; todėl jie nedaug jo teišveždavo. Daugiausia miško išveždavo į užsienį valstybės iždas. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. Daugiausia buvo išvežama šulų bosams, lentų laivams, karčių laivų stiebams ir rąstų, o be to, dar buvo eksportuojama, kaip ir seniau, derva, degutas ir pelenai. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių, nes jos buvo arčiau prekybos rinkų.

III. Kultūriniai ir tikybiniai santykiai XVI amžiuje

1. Švietimas ir tautiškas susipratimas

Švietimas. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. XV amž. gale ir XVI amž. pradžioje jų dar daugiau atsirado. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Tik Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios buvo aukštesnioji teisės mokykla. Šiaip, kas norėdavo gauti aukštesniojo ir aukštojo mokslo, turėdavo vykti į užsienį. Tie, kurie ruošėsi dvasininkais, paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą, o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją, Italiją ir Prancūziją. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai, todėl mokytų žmonių buvo nedaug. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus.

Rašliava. XV ir XVI amž. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija, lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasininkai. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tautiškąją sąmonę. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus, Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją, kad lietuviai esą kilę iš senovės romėnų, taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus.

Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos, kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai, susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo, kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. Iš to jie padarė išvadą, kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba; taigi lietuviai, jų nuomone, būsią kilę iš romėnų.

Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo, kad jie atnešę Lietuvai vakarų Europos kultūrą, o bajorijai davę savo herbus. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti, kad lenkai herbus pasisavinę iš čekų, o šie savo rėžtu — iš romėnų; tuo būdu jie padarė išvadą, kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už lenkus. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. Esą, istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Li-bonas, savo priešų persekiojamas, iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Palemoną. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš XIII amž., tai tos teorijos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų, kurie užpildė tą didelę spragą (II—XII amž.), ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono.

Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais, bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Ano meto žmonėms ji atrodė visiškai patikima, nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo, nė kiek neabejodami.

XVI amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų, kuriose, kaip ir Vytauto laikais rašytose, iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija.

Kai XVI amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais, šie, istoriškais duomenimis ir dokumentais pasiremdami, įrodinėjo, kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi, ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lietuvos didikai, todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kunigaikščių.

Iškilus unijos klausimui, Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų, kuriuose Lietuva buvo žeminama, vaizduojama, kaip nedėkinga, maištaujanti lenkų globojama valstybė. Vienas iš žymiausiųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. Lietuvos didikai, vadovaujami M. Radvilos Juodojo, suorganizavo mokslintus lietuvius, kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m.) knygutėje, pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu". Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą, gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. Jie nurodinėja, kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija, ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas, tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos; anksčiau Lietuvoje to nebuvę, todėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo.

Žodžiu, pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį.

Kalbų vartojimas. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo XIV amž. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. Iš pradžių, greta jos, dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba, tačiau ji neįsigalėjo. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą, tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat XVI amž. vidurio; tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas, rašytas lenkiškai. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą, nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų, reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių, o lotynų, kuri, to meto bajorų supratimu, buvusi seniausioji lietuvių kalba. Be to, pasigirsdavo balsų, reikalaujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai, to meto žmonėms, matyti, neatėjo nė į galvą. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų, kuri jiems atrodė sava.

Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo, nes nebuvo mokyklų, kuriose jie būtų galėję išmokti, ir gyvenimas nuėjo savo vaga. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba, o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba; lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu.

Bendrieji valstybiniai reikalai, dalyvavimas po 1569 m. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai, ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reikalams. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo, tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo.

2. Protestantizmas Lietuvoje

Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. XVI amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna, dar daug kur tebebuvo išlikusi pagonybė. Bažnyčių tebebuvo dar reta, o be to, dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai, negalėję susikalbėti su žmonėmis. Lietuvių kunigų buvo labai maža, nes Lietuvoje nebuvo mokyklų, kuriose jie būtų galėję ruoštis. Be to, dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį, buvusį tuomet visoje Europoje, būtent klebonus skirdavo tas, kas pastatydavo ir aprūpindavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius, o kunigų — vyskupas. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio, tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. Tuo būdu Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažnytinių vietų Lietuvoje atiduodavo lenkams. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo, nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. Įstatymai taip pat draudė užimti svetimšaliams ir kanauninkų vietas, tačiau didysis kunigaikštis to nepaisė, aiškindamasis, kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Dažnai kanauninkais ir klebonais būdavo skiriami net nekunigai; pavyzdžiui, 1570 m. iš 9 Vilniaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais; be to, tik tas vienas tebuvo lietuvis, o visi kiti buvo lenkai.

Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima, kaip į pelningą pragyvenimo šaltinį, ir jos būdavo atiduodamos tam, kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių, kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia, o tiktai norėdavo pasipelnyti. Tie kunigai, kurie atkildavo iš Lenkijos, taip pat mažai tesirūpindavo tikybos reikalais. Liaudies tikybinius reikalus tada aprūpindavo iš jos pačios kilę vikarai, kurie neturėdavo jokio mokslo, temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Be abejo, šitaip organizuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. Dvasininkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai, o vien socialinis sluoksnis, turįs turtų ir tam tikrų teisių. Todėl liaudis daug kur tebebuvo pagoniška, o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant perėjo į protestantizmą, kuris ir Vakaruose buvo kilęs, kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją.

Trečioji Vilniaus katedra,

perstatyta 1538 m.

Protestantizmo plitimas. Protestantizmas labai greitai pasiekė Lietuvą. 1525 m. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. Be to, daug didikų vaikų, išvažiavę mokytis į Vokietijos universitetus, užsikrėsdavo protestantų mokslu, kurį parsiveždavo kartu ir į Lietuvą; čia, esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei, jam buvo labai patogi dirva plisti. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto Į protestantizmą. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius, kurie, čia gyvendami, nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne.

Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis, niekas nedrįso Lietuvoje atvirai skelbti protestantizmo. 1538 m. Abraomas Kulvietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą, tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Bet Zigmanto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius; jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kunigaikščio koplyčios. Į protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat, protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Tik vyskupų spiriamas, jis dar laikėsi katalikybės. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas.

Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Tam tikslui jis naudojo visą savo valdžią ir turtą. Lukiškiuose (Vilniaus priemiesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilniečius. Savo dvaruose, kurių buvo pilna Lietuva, jis pašalino katalikų kunigus, pakeisdamas juos kalvinais. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katkevičiai, Valavičiai, Glebavičiai, Kiškos ir kiti.

Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim, kuriai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Jas rašė Rapagelionis, Kulvietis, Mažvydas, Bretkūnas ir daug kitų lietuvių; daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos, kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Bet vis dėlto svarbiausi protestantizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija, kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs protestantizmas; todėl, platindami naująjį mokslą, jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais, bet ėjo išvien su lenkais. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamokslininkų, ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien lenkiškai. Patsai M. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę, kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių, atėjusių iš Mažosios Lietuvos; bet tas judėjimas buvo labai silpnas ir trumpas. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada, kai to griebėsi atsigavę katalikai.

Protestantizmo atoslūgis. Protestantizmo antplūdis Lietuvoje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Tuo pat metu Vakaruose prieš jį kilo reakcija; katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs, mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose, grįždavo namo katalikai. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs, o vėliau — Katkevičiai. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas, o protestantiškąsias knygas degino. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Radvila Rudasis, o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos.

Be to, labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas, o miestuose ir kai kur vidutinės bajorijos tarpe — liuteranizmas. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų; visos jos tarp savęs ginčijosi, vienos kitas smerkdamos. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę, katalikų Bažnyčia palengva atsigavo, ir visuomenė sugrįžo prie jos.

3. Jėzuitai Lietuvoje

Vysk. Valerijonas Protasevičius,

1554—1556 m. Lucko, o 1556—1580 m. Vilniaus vyskupas.

Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija, 1540 m. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais, tačiau jie veikė ir kitokiais būdais. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. Būdami valdovų rūmuose, jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. Apskritai jų veikimas visur buvo sėkmingas. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą.

Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katalikybės gynėjas Varmijos vyskupas St. Hozijas (1564 m.). Jie buvo įkurdinti Varmijos vyskupystės centre Braunsberge, o iš ten paplito po visą Lenkiją. 1569 m. į Lietuvą jų parsikvietė Vilniaus vyskupas Protasevičius. Jie gavo Vilniuje namus, šv. Jono bažnyčią ir keletą dvarų. Čia jie pradėjo savo darbą, greit paplisdami po visą Lietuvą. Į Žemaičius jų atsikvietė uolusis katalikybės stiprintojas vysk. Merkelis Giedraitis.

Kaip visur, taip ir Lietuvoje, pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Pradžios mokyklų jie nesteigė, o tik aukštesniąsias, vadinamas kolegijomis, ir akademijas. 1570 m. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija; netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. Tai buvo pirmosios aukštesniosios Lietuvos mokyklos. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus akademiją.

Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. Kai jų mokyklos išgarsėjo, į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. Tuo būdu daugumą protestantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mokyklas ir, gerai išmokslinti, grįždavo namo dirbti mokyklose, misijose ir t.t.

Be mokyklų, katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą, jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. Jie ruošdavo tikybinius disputus, kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Kai protestantai pradėjo vengti disputų, jie tokiuos disputus rengdavo vieni; vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo, išdėstydamas protestantų argumentus, o kitas, ginąs katalikybę, sugriaudavo tuos argumentus. Be to, jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmingomis pamaldomis, visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Pamažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių, jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę, ir protestantizmas palengva silpo.

Be to, vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas, kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams. Kad sėkmingiau eitų darbas, jie sakydavo pamokslus lietuviškai, o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. Kaip visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime, bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse, o ypač švietime. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. Žodžiu, jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje, tiek Lietuvoje.

PENKTOJI DALIS

Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis

A. Lietuvos valstybės buitis ir santvarka, išmirus Gediminaičiams

1. Liublino unijos atneštieji naujoviškumai

Valdovo klausimas. Iki 1569 m. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Senieji aktai, kuriais ji buvo surišta su Lenkija, jau nebegaliojo. Tiesą sakant, jų niekad nebuvo laikytasi. Tik intereso verčiamos, abi valstybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus. Pirmiausia kurį nors Gediminaitį išsirinkdavo sau valdovu Lietuva, o paskui jį išsirinkdavo ir Lenkija. Tuo būdu, be jokių sutarčių, tarp abiejų valstybių faktiškai buvo personalinė unija.

Taip tad buvo, kol buvo neišmirusi Gediminaičių dinastija — Jogailos palikuonys, kurių teisės sostams buvo pripažįstamos iš tradicijos (nė vienoje valstybėje nebuvo paveldėjamojo įstatymo). Tačiau, kai paskutinysis tos dinastijos valdovas, Zigmantas Augustas, baigė savo gyvenimą be jokio įpėdinio, abi valstybės savo sumetimais galėjo išsirinkti sau atskirus valdovus, kurie galėjo būti vienas kitam net priešingi — iš skirtingų kraštų galėjo atsinešti ir skirtingus politinius siekimus. Tuo būdu abi valstybės galėjo nueiti visiškai skirtingais keliais. Kad būtų galima to išvengti, darant uniją daugiausia dėmesio ir buvo kreipiama į susitarimą dėl bendro valdovo. Abidvi pusės sutiko turėti bendrą valdovą; jos skyrėsi tik dėl formalumų, iš kurių turėjo išeiti, ar jos liks tik personalinėje unijoje ar pereis į realinę. Savotiškos personalinės unijos reikalavo lietuviai. Būtent jie reikalavo, kad kartu renkant valdovą būtų skaitomasi su dviem sostais, o lenkai reikalavo, kad būtų skaitomasi tik su vienu dviejų jungtinių valstybių sostu. Darant uniją, laimėjo lenkai, tačiau gyvenime lietuviai laikėsi savo nusistatymo. Pirmuosius tris valdovus lietuviai rinkosi visiškai atskirai. Jie nerinko sau atskiro valdovo tik todėl, kad, bijodami pavojaus iš Maskvos pusės, nenorėjo nutraukti ryšio su Lenkija. Taigi tą pat valdovą, kurį išsirinkdavo sau lenkai, pateikę tam tikras sąlygas, išsirinkdavo taip pat ir lietuviai. Tuo būdu pasikeitė tiktai rolės: anksčiau lietuvių išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lenkai, dabar priešingai — lenkų išsirinktąjį valdovą rinkdavosi ir lietuviai.

Liublino unijos dėsniai. Unijos akto § 3-me išreikšta visa jo autorių lenkų idėja: „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė ir Lenkų karalystė yra vienas nedalomas ir vienalytis kūnas, o taip pat ne skirtinga, bet viena bendra valstybė, kuri iš dviejų valstybių ir dviejų tautų suėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Toliau sakoma, kad taip sujungtos valstybės turėsiančios vieną bendrą valdovą, kuris būsiąs bendrai renkamas Lietuvoje ir karūnuojamas Krokuvoje (§ 4). Lietuvoje jau nebeturėsią būti atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų (§ 5). Toks naujai išrinktasai valdovas abiejų valstybių turimąsias teises turėsiąs patvirtinti vienu bendru raštu, o ne skyrium (§ 7). Toliau dar nustatoma, kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (§ 8), kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (§ 16; sudarius uniją, tas pats Liublino seimas nutarė, kad seimai turės rinktis Varšuvoje). Kitais unijos akto paragrafais nustatoma, kad turėsianti būti bendra abiejų valstybių užsienio politika (§ 11) ir bendras piniginis vienetas (§ 12). Pagaliau įvedamas dar vienas — lenkams pats svarbusis — nuostatas, reikalaująs panaikinti visus Lietuvos įstatymus (statuto dėsnius), draudžiančius lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų.

Tokie buvo unijos akto nuostatai, įtraukti į jį, lenkams reikalaujant. Lietuviams reikalaujant, Lietuvai buvo paliktas nepaliestas visas valdžios aparatas (§§ 10 ir 17). Tuo būdu jai liko atskiri savi ministeriai, savi valstybiniai kanclerių saugomieji antspaudai, be kurių valdovas negalėjo išleisti jokio Lietuvai skiriamo rašto; liko savi provincijų valdomieji organai ir valstybės urėdai, liko savas iždas, sava kariuomenė ir sava teritorija su aiškiai nustatyta siena su Lenkija; liko taip pat savos skirtingos Lietuvos teisės, įstatymai ir teismai. Tuo būdu akto pradžioje akcentuojamas valstybių sujungimas į vieną vienalytį kūną jau buvo išardytas pačių to paties akto nuostatų. O be to, savotiškos Lietuvos valstybinės tradicijos ir nenoras susijungti su Lenkija ilgainiui dar daugiau pridarė spragų unijoj. Kai kurie akto nuostatai gyvenimo praktikoje buvo pakeisti lietuvių naudai, o kiti buvo visiškai nevykdomi. Taip antai, akte nustatytas monetos suvienodinimas niekuomet nė nebuvo iš tikrųjų įvykdytas; iki pat valstybės galo Lietuvos pinigai buvo brangesni už Lenkijos, nors ir vienodai vadinosi: lietuviškasis auksinas buvo lygus l1/4 lenkiškojo auksino, o lietuviškoji kapa (60) skatikų buvo lygi 75 lenkiškiesiems skatikams. Lenkai taip pat negavo teisės laisvai įsigyti Lietuvoje dvarų. Vėliau jiems buvo leista įsigyti dvarų tik vedybomis. O valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje, nes unijos akte reikalaujamieji pakeisti statuto nuostatai niekad nebuvo pakeisti. Tuo būdu iš visos unijos liko tik bendras valdovas ir bendri seimai. Bet ir čia bendrumas nebuvo didelis, nes į valdovą lietuviai žiūrėjo, kaip į savo didįjį kunigaikštį, ir iš pradžių net atskirai jį rinkdavosi; nuo savo atskirų seimų lietuviai taip pat negreit atsisakė. Be to, ir bendrieji seimai nebuvo vieningi. Juose lietuviai ir lenkai tarėsi atskirai: mat, vieni ir kiti turėjo skirtingus reikalus ir skirtingas teises, tai ir seimuose leidžiami naujieji įstatymai turėjo būti atskirai paruošiami. Seime buvo drauge svarstomi tik bendrieji reikalai. Įstatymą priimant tebuvo kartu balsuojama. Tuo būdu jungtinės valstybės tik viena kitą prižiūrėjo, kad viena nepriimtų nieko nenaudingo kitai.

Apskritai, Liublino aktu abi valstybės nebuvo sulietos į vieną, nors tas valstybių junginys ir buvo vadinamas „abiejų tautų Respublika".

2. Centro valdžia

Karalius. Valstybės valdovas Lietuvoje turėjo didžiojo kunigaikščio titulą; bet kadangi jis visada būdavo ir Lenkų karalius, tai ir Lietuvoje jis paprastai būdavo vadinamas karalium. Mat, karaliaus titulas yra aukštesnis, todėl vien tik mandagumas neleido jo vadinti didžiuoju kunigaikščiu.

Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj vykdomoji valdžia priklausė karaliui. Jis turėjo būti bendrai renkamas Volos kaimo lauke, netoli Varšuvos, dalyvaujant visiems abiejų valstybių bajorams. Bet į elekciją, žinoma, susirinkdavo ne visi, o tik artimųjų sričių ir, be to, tik turtingesnieji bajorai. Iš tolimosios Lietuvos paprastai atvykdavo tik senatoriai ir tuo pat metu šaukiamojo seimo atstovai. Jie visada sustodavo Varšuvos priemiestyje, Pragoje, dešiniajam Vyslos krante, ir laikydavosi vieningai. Tad iš tikrųjų būdavo renkama ne bendrai, o buvo du rinkėjai — Lenkija ir Lietuva. Dažnai lietuviai laikydavosi savo kandidato ir, nepripažindami lenkų išrinktojo, išvažiuodavo namo nieko

Elekcijos lauko planas.

neišrinkę. Tik vėliau sušauktame Lietuvos seime būdavo tariamasi, kas daryti, ir paprastai seimas sutikdavo pripažinti lenkų išrinktąjį valdovą, pateikdamas jam tam tikras sąlygas.

Liublino aktu išrinktasis karalius turėjo būti karūnuojamas Krokuvoje, o atskirų didžiojo kunigaikščio pakeliamųjų apeigų Vilniuje jau nebegalėjo būti. Tačiau buvo reikalaujama, kad per karūnaciją ir per priesaiką būtinai dalyvautų ir lietuviai, ypač Lietuvos ministeriai. Jei kada per priesaiką lietuvių nebūdavo, tai karalius vėliau turėdavo jiems pakartoti priesaiką.

Karaliaus reziduojamoji vieta nebuvo įstatymais nustatyta, bet dažniausiai jis gyvendavo Lenkijoje. Dėl to lietuviai jautėsi nuskriausti ir dažnai reikalavo, kad bent trečdalį laiko karalius gyventų Lietuvoje: mat, buvo laikoma, kad Lietuva sudaranti 1/3 visos jungtinės valstybės.

Ministeriai. Karaliaus valdžia nebuvo neribota. Visų pirma jo veikimą varžė seimas. Karaliui peržengus seimo valią, bajorija galėjo jo nebeklausyti ir nebemokėti mokesčių, kurių niekas be seimo negalėjo jai uždėti. Paskum karalių dar varžė specialūs aukštieji urėdai — ministeriai. Tai buvo maršalkos, kancleriai, hetmonai ir iždininkai.

Maršalkų Lietuvoje ir Lenkijoje buvo po du: buvo didieji, arba krašto, maršalkos ir jų pavaduotojai — kiemo maršalkos. Maršalkų valdžios ženklas buvo lazda. Juos laikydavo pirmaisiais valstybės urėdais, kurių pareiga būdavo rūpintis karaliaus saugumu ir tvarka jo reziduojamoje ar sustojamoje vietoje. Tam reikalui jie turėjo savo valdžioje net dalį kariuomenės, o už kriminalinius nusikaltimus karaliaus gyvenamoje vietoje jie turėjo teisę bausti net mirtimi. Mūsų laikais jiems maždaug atsako didžiųjų valstybių policijos ministeriai, tik šie neturi teisiamosios galios.

Kanclerių kiekvienoje valstybėje buvo taip pat po du: buvo didysis, arba krašto, kancleris ir vicekancleris. Kancleris turėjo savo žinioje didįjį, o vicekancleris mažąjį antspaudą. Kiekvieno antspaudo vertė buvo lygi: kai nebūdavo kanclerio, raštus antspauduodavo vicekancleris. Tik labai iškilmingiems aktams būtinai būdavo kviečiamas kancleris su didžiuoju antspaudu. Be antspaudo negalėjo būti siunčiamas joks karaliaus oficialinis raštas nei į užsienį nei viduje. Kadangi kancleriai antspauduodavo visus į užsienį siunčiamus raštus, tai jie ir vedė visus užsienio reikalus. Tuo būdu jie buvo kaip ir užsienių reikalų ministeriai. Be to, jie antspauduodavo visus karaliaus įsakymus, urėdų paskyrimo dokumentus, seimų šaukimo ir kitokius universalus. Todėl jie dar ėjo maždaug vidaus reikalų ministerių pareigas. Jei koks karaliaus raštas būdavo nesuderinamas su įstatymais, jie galėdavo jo neantspauduoti. Be to, kancleriai vadovavo vadinamiesiems valdovo rūmų teismams. Tad jie iš dalies buvo ir teisingumo ministeriai; ypač tai galima pasakyti apie Lietuvos kanclerį, kuris iki pat XVII amžiaus galo tvirtindavo teismų sprendimus, — kai kaltininkas būdavo nubaudžiamas ištrėmimu (bariitia), garbės atėmimu (infamia) ir mirtimi (Lenkijoje toks teismo sprendimas nebuvo reikalingas kanclerio patvirtinimo).

Hetmonai vadovavo kariuomenei. Kiekvienoje valstybėje jų buvo taip pat po du — didysis ir lauko hetmonas. Iš pradžių didysis hetmonas vadovavo į karą einančiai ginkluotai bajorijai, o lauko hetmonas, iš pradžių vadinęsis kiemo hetmonu, vadovavo samdytajai kariuomenei. Bet nuo XVII amžiaus bajorija beveik visiškai nebedalyvavo karuose, palikusi tą pareigą samdytai kariuomenei. Nuo to laiko didysis hetmonas jau rūpinosi visos kariuomenės reikalais: jos išlaikymu, apginklavimu, samdymu, o karo atvejais jis jai ir vadovavo. Tuo būdu jis buvo krašto apsaugos ministeris, o drauge ir kariuomenės vadas. Lauko hetmonas buvo jo padėjėjas, vadovavo jam pavestai kariuomenės daliai ir, nesant didžiojo hetmono, eidavo jo pareigas.

Jurgis Radvila,

Biržų Radvilų šakos tėvas, 1510— 1514 m.Kijevo vaivada; 1522—1527 m Trakų, o 1527-1541 m. Vilniaus kaštelionas; 1521 — 1531 m. lauko (kiemo) hetmonas, 1531—1541 m. d. hetmonas.

Kadangi karinė valdžia visada esti labai svarbi, — o hetmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas, ir niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iki mirties, — tai ta ministerija buvo pati įtakingoji ir visada tekdavo didesniesiems ponams. Tačiau ilgą laiką hetmonai nebuvo laikomi senatoriais. O kad jie galėtų dalyvauti senate, paprastai jie dar turėdavo vaivados arba kašteliono urėdą. Tik 1768 metais išleistuoju įstatymu jie buvo padaryti senatoriais.

Iždininkai tvarkė iždą, rinko mokesčius, mokėjo algas ir prižiūrėjo pinigų kalimą. Jų — krašto ir kiemo iždininkų — taip pat buvo po du Lietuvoje ir Lenkijoje. Valstybės iždą tvarkė krašto iždininkas, o kiemo iždininkas tvarkė valdovo iždą, t. y. pajamas, skirtas valdovo reikalams. Krašto iždininkui mirus, kiemo iždininkas taip pat perimdavo tvarkyti ir valstybės iždą, kol būdavo paskirtas naujas krašto iždininkas. Kiemo iždininkai, kaip ir abudu hetmonai, taip pat nebuvo senatoriai. Jie buvo pripažinti tikrais ministeriais ir senatoriais tiktai 1775 m.

Rūmų urėdai. Be ministerių, karaliaus rūmuose dar buvo daugybė visokių urėdų ir šiaipjau tituluotų valstybės žmonių. Vieni iš jų turėjo tam tikras pareigas valstybės valdyme, o kiti buvo tik titulais pasipuošę dignitoriai, didinę karaliaus palydovų skaičių įvairiose iškilmėse (žiūr. 231 psl.).

Iš žymesnių rūmų urėdų visų pirma paminėtini sekretoriai. Kiekvienoje valstybėje jų buvo po du — po dvasinį ir po pasaulinį. Jie turėjo valdovo kanceliarijos (ne valstybės) antspaudus ir antspauduodavo smulkesniuosius raštus. Tuo būdu jie lyg ir pavaduodavo kanclerius. Be to, dar buvo po dvasinį ir po pasaulinį referendorių, kurie rinkdavo skundus ir pateikdavo juos valdovui. Jie taip pat vadovavo ir kanclerių priežiūroje esančiam aukščiausiajam miestiečių teismui. Buvo dar pakamorės, kurių priežiūroje buvo valdovo gyvenamieji kambariai; buvo daugybė mažesnių urėdų ir jokių pareigų neturinčių dignitorių: stalininkų, taurininkų, vėliavininkų, kardininkų, arklininkų ir t.t. Visų jų buvo po vieną Lietuvoje ir po vieną Lenkijoje.

Valstybės urėdų galia. Visi urėdai buvo skiriami karaliaus. Įtakingiausias vietas karalius paprastai atiduodavo patiems galingiesiems ponams. Jiems vietos paprastai būdavo dovanos, už kurias jie palaikydavo karaliaus politiką. Aukštosios valstybinės vietos nebuvo atlyginamos iki pat XVIII amžiaus, bet kandidatų į jas niekad netrūkdavo, nes jos duodavo ne tik įtakos valstybėje, bet ir valstybės dvarų, vadinamųjų seniūnijų. Iš jiems duodamų valdyti dvarų dažnas ne tik padengdavo valstybės pareigas einant padarytas išlaidas, bet ir nemažus turtus susikraudavo.

Visi urėdai buvo duodami iki gyvos galvos, ir nė vieno ministerio ar šiaipjau urėdo niekas negalėjo nei pašalinti nei pažeminti, nebent tik paaukštinti. Atimti urėdą galėdavo tik už valstybės išdavimą ar šiaip už didelius nusikaltimus, pavyzdžiui, jei kas būdavo nuteisiamas ištrėmimu (bariitia) arba garbės atėmimu (infamia). Be to, kiekvienas ministeris ir urėdas savo srity galėjo veikti niekieno nevaržomas, nes nebuvo jokios kontrolės; juos galėjo tik seimas kontroliuoti. Todėl didieji magnatai, gavę aukštuosius urėdus, galėjo šeimininkauti kaip tinkami. Ypač lengva buvo su niekuo nesiskaityti hetmonams, kurie turėjo savo valdžioje kariuomenę; be jų karalius nieko negalėjo veikti su kariuomene. Dėl tos priežasties suvaržyta karaliaus valdžia vis silpnėjo, o didikų galybė vis kilo.

Lietuvos ir Lenkijos urėdų santykiai. Nebuvo nė vieno aukštesnio urėdo, kuris būtų buvęs Lenkijoje, o nebūtų buvęs Lietuvoje, arba priešingai. Sudarant uniją, tiesa, kai kurių Lenkijoje esančių urėdų Lietuvoje dar nebuvo, bet greit jų atsirado ir Lietuvoj; jie čia gavo tokias pat teises, kaip ir Lenkijoj. Be to, nebuvo nei ministerio nei šiaipjau urėdo, kuris turėtų kokios nors valdžios abiejose valstybėse. Lietuvos reikalais visada rūpinosi tik jos urėdai. Lenkų hetmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei, Lenkų kancleriai negalėjo antspauduoti jokio Lietuvai skirto rašto ir t.t. Taip pat neturėjo jokios valdžios Lenkijoje nė Lietuvos urėdai. Net karaliaus rūmų valdininkai, jam važiuojant į Lietuvą, savo pareigas ėjo tik iki Lietuvos sienos, o prie sienos juos pakeisdavo tokie pat Lietuvos valdininkai. Be to, buvo įstatymas, draudžiąs lenkams duoti Lietuvoje kokį nors urėdą. Lenkijoje tokio įstatymo nebuvo, bet praktiškai lietuviai ten taip pat jokių aukštesnių vietų negaudavo. Kaip matome, ir po unijos abiejose valstybėse valdžia buvo tik savo piliečių rankose.

Santykiai su užsieniu ir reprezentacija. Liublino unijos aktu buvo nustatyta, kad abi valstybės turės bendrą užsienio politiką. Bet iš tikro ir čia kiekviena valstybė pirmučiausia rūpinosi tiktai savo reikalais. Užsienio politika buvo vienodinama tik paties karaliaus, nes visi santykiai su užsieniu buvo atliekami jo vardu. Tačiau su Lietuvos kaimynais visus reikalus atlikdavo Lietuvos ministeriai, o su Lenkijos kaimynais — Lenkų ministeriai. Lietuva daugiausia turėdavo"reikalų su sau artimiausia Maskva. Visus raštus į Maskvą antspauduodavo Lietuvos kancleriai, o iš Maskvos gaunami raštai ir su ja padarytos sutartys būdavo įteikiamos Lietuvos kancleriams ir saugomos Lietuvos valstybės archyve (metrikoje).

Jei kokia delegacija vykdavo į užsienį, tai ji paprastai būdavo mišra — iš lietuvių ir iš lenkų. Visose derybose su užsienio valstybėmis delegacijos irgi būdavo sudaromos mišros. Jeigu derybos eidavo su Lietuvos kaimynu, tai delegacijoje lietuvių būdavo bent vienu daugiau, o taip pat ir jos pirmininkas būdavo lietuvis; bet jeigu derybos eidavo su Lenkijos kaimynu, tai delegacijoje daugiau narių būdavo lenkų, pirmininkas tada irgi būdavo lenkas. Kai atvykdavo kokia nors delegacija ar užsienio valdovo atstovų, tai jų priėmime taip pat dalyvaudavo drauge lietuviai su lenkais.

3. Provincijų valdomieji organai

Visa valstybė buvo padalinta į vaivadijas ir pavietus. Vaivadijos priešaky stovėjo vaivada ir kaštelionas. Jie abudu vadovavo vaivadijos bajorijai, einančiai į karą. Kai bajorija ėmė šalintis karo, kai ją pavadavo samdytoji kariuomenė, tada kaštelionai nebeturėjo beveik jokių pareigų, o vaivados prižiūrėjo prekybą, pilies teismus ir teisė savo vaivadijoje žydus. Tačiau tiek vaivados, tiek kaštelionai visada liko senatoriais.

Dažna vaivadija buvo dar suskaldyta į pavietus (žiūr. 233 psl.). Juose vyriausiuoju urėdu buvo seniūnas, kuris, valdydamas tam tikrus valstybės dvarus, buvo ir pavietinio pilies teismo pirmininkas. Po jo ėjo pakamorė, sprendęs žemės ribų bylas, ir vėliavininkas, kurs, bajorijai einant į karą, nešdavo pavieto vėliavą. Toliau ėjo pilies ir žemės teismo teisėjai, raštininkai, visoki smulkesni teismo ir mokesčių rinkimo urėdai ir daugybė dignitorių be jokių pareigų. Jų kiekvienas pavietas turėjo tokių pat, kaip ir visa valstybė: čia buvo ir stalininkų, ir taurininkų, ir arklininkų, ir kardininkų ir daugybė kitų.

Lietuvos valstybės teritorija po unijos buvo labai sumažėjusi, nes didžiuliai Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemių plotai atiteko Lenkijai. Lietuviai veltui reikalavo, kad lenkai tas žemes jiems grąžintų. Dėl atskirų pasienio sričių su lenkais nuolat ėjo ginčai; ginčams spręsti būdavo sudaromos specialios komisijos. Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir niekam geruoju jų nė pėdos neužleido.

Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą.

4. Įstatymų leidžiamasis organas — seimas

Seimas, jo kompetencija ir sudėtis. Prieš Liublino uniją tiek Lietuva, tiek Lenkija turėjo atskirus seimus. Tačiau Lietuvos seimas neturėjo tokios galios, kokią turėjo Lenkijos seimas. Lenkijoje nuo 1505 m. veikė privilegija, kuria karalius buvo pasižadėjęs neįvesti „nieko naujo" be senato ir bajorijos atstovų sutikimo (dėl to ta privilegija ir vadinama „nihil novi" — nieko naujo"). Tuo būdu įstatymų leidimas Lenkijoje priklausė karaliui, senatui ir pavietų atstovams. Jie visi sudarė seimą, todėl buvo sakoma, kad seimas susidedąs iš trijų „luomų". Kai po unijos buvo įvesti bendrieji seimai, tai ir jų sudėtis ir kompetencija liko tokia pat, kokia kad buvo Lenkijoje. Juose pirmasis „luomas" liko, koks buvęs, o senatas ir atstovų „luomai" buvo papildyti Lietuvos senatoriais ir atstovais.

Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kunigaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. Viršuj parašo lentos matyti Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis.

Į senatą įėjo visi vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministeriai. Tik hetmonai ir kiemo iždininkai iki XVIII amž. antrosios pusės nebuvo laikomi senatoriais. Seime visiems senatoriams vietos buvo nustatytos pagal kilnumą: pirmučiausia ėjo visi Lenkijos ir Lietuvos vyskupai, paskui — vaivados, tarp kurių buvo Krokuvos, Vilniaus ir Trakų kaštelionai ir Žemaičių seniūnas. Žemiausias vietas seime turėjo kaštelionai. Ministeriai jame sėdėjo visiškai atskirai. Tokia pat tvarka senatoriai ir kalbėdavo, pareikšdami savo nuomones.

Atstovų rūmus sudarė visų vaivadijų ir pavietų seimelių rinktieji atstovai. Kiekvienas seimelis paprastai jų rinkdavo po du; tik kai kurios didesnės vaivadijos rinkdavo ir po daugiau, — pavyzdžiui, Žemaičių seniūnija XVIII amž. gale pradėjo rinkti net po 6 atstovus. Apskritai tiek senatorių, tiek

Seimo salės planas.

Pirmieji skaitmenys prie vaivadijų bei pavietų rodo jų eilę, o antrieji — renkamų atstovų skaičių.

atstovų iš Lenkijos buvo daug daugiau, negu iš Lietuvos; lietuviai seime nesudarė nė 1/з.

Seimo eiga. Buvo nustatyta, kad seimai turi rinktis kas dveji metai. Tai buvo vadinamieji ordinariniai seimai, kurių darbas trukdavo šešetą savaičių. Be to, reikalui esant, galėjo būti šaukiami ir vadinamieji ekstraordinariniai seimai, kuriems buvo skiriamos dvi savaitės. Bet tiek vienų, tiek kitų seimų laikas, pačiam seimui sutinkant, galėjo būti ir pratęstas.

Prieš seimą karalius paskirdavo seimeliams datą ir pranešdavo, kas seime bus svarstoma. Seimeliai, išrinkę seimo atstovus, duodavo jiems rašytąsias instrukcijas, kuriose pažymėdavo, kaip jie turi laikytis karaliaus keliamųjų klausimų atžvilgiu ir ko turi reikalauti. Atstovai negalėdavo peržengti duotųjų instrukcijų. Kadangi seime viskas turėjo būti sprendžiama vienu balsu, tai įvairios instrukcijos labai varžė jo darbus. Ypač dažnai būdavo nesutikimų dėl mokesčių apdėjimo; pavyzdžiui, kartais visi sutikdavo dėl apdedamųjų mokesčių, tik viena ar dvi vaivadijos nesutikdavo, ir niekas negalėdavo jų priversti sutikti su bendru nusistatymu. Tokiuo atveju nesutinkančiųjų vaivadijų atstovai pareikšdavo, jog jie klausimą palieką spręsti „broliams", t. y. savo seimeliui. Tą dalyką turėdavo išspręsti tuojau po seimo įvykstą vadinamieji reliaciniai seimeliai. Bet dažnai seimeliai dėl to pareikšdavo savo nesutikimą, ir iš tokių vaivadijų nebūdavo galima išrinkti mokesčių. Valstybės gyvenime, be abejo, tai buvo didelė blogybė.

Kiekvienas seimas prasidėdavo pamaldomis ir pamokslu. Po to atstovai susirinkdavo į savo rūmus ir išsirinkdavo pirmininką, vadinamą maršalka, arba direktorium. Toliau buvo tikrinamas atstovų išrinkimo teisėtumas. Ta procedūra buvo vadinama rugomis. Po to senatas ir atstovai sueidavo į vieną salę (tatai buvo tikroji seimo darbų pradžia). Čia senatas susėsdavo priešaky, o atstovai susėsdavo vaivadijomis tokia pat eile, kokia sėdėdavo jų atstovaujamų vaivadijų senatoriai. Pradžioje visi eidavo pabučiuoti soste sėdinčiajam karaliui rankos, o po to kancleris arba vicekancleris pareikšdavo karaliaus pasiūlymus, t. y. pakartodavo ir papildydavo seimeliams praneštus svarstyti klausimus. Tą atlikus, senatas eidavo į savo rūmus ir posėdžiaudavo, vadovaujant karaliui, o atstovai posėdžiaudavo, vadovaujant maršalkai. Jei būdavo reikalo, abeji rūmai vėl susitikdavo arba susižinodavo per delegacijas, o seimą baigiant vėl susirinkdavo į vieną salę, kur būdavo perskaitomi apsvarstytieji įstatymai. Čia niekam neprieštaraujant, jie būdavo laikomi priimtais, o kam nors priešinantis ir savo protesto neatsiimant, — atmestais. Pagaliau seimas būdavo baigiamas atsisveikinimu su karalium, — ir vėl visi bučiuodavo jam ranką.

Senato salės planas.

Taip susėsdavo senatoriai ir atstovai bendruose posėdžiuose.

Generaliniai seimeliai. Sudarant Liublino uniją, Lenkijoje, be seimelių, dar būdavo daromi dviejų jos provincijų — Didlenkių ir Mažlenkių — atskiri astovų suvažiavimai, vadinami generaliniais seimeliais. Mat, anksčiau Lenkija buvo susidėjusi iš dviejų valstybių, ir šito dvilypio savarankiškumo žymės dar tebebuvo neišnykusios. Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bendrą su lietuviais seimą. Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vykstančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Iš pradžių jie įvykdavo Volkoviske, o vėliau Slanime. Čia būdavo apsvarstomi iš karaliaus gauti pasiūlymai, suderinamos instrukcijos ir nusistatoma, kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai. Kadangi Lietuva visada turėjo daug skirtingų reikalų, tai šitie suvažiavimai jai buvo labai svarbūs, ir

Lietuva žiūrėjo į juos, kaip į savo seimus. Nors lenkai, žiūrėdami į Lietuvą, kaip į trečiąją Respublikos provinciją, Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu, tačiau jis labai skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių. Mat, Lietuva turėjo atskirą valstybinę organizaciją, atskiras teises bei įstatymus; visi tie skirtingi Lietuvos reikalai ir būdavo apsvarsomi jos suvažiavimuose. Juose būdavo paruošiami ir Lietuvai reikalingi įstatymai.

„Provincijų sesijos". XVIII amž. vidury šitie atskiri generaliniai seimeliai išnyko. Vaivadijų seimeliai darėsi kaskart vis netvarkingesni ir labai dažnai iširdavo. Tada karalius, vietoj iširusiųjų seimelių, skirdavo naujus; tačiau, kol jie įvykdavo, prisiartindavo ir seimo metas, ir nebebūdavo laiko atskirai suvažiuoti. Be to, tų atskirų suvažiavimų nebenorėdavo nė bajorija, nes, į juos vykdami, atstovai savo misijoje turėdavo ilgiau užtrukti, todėl jiems daugiau reikėdavo išmokėti ir pinigų (mat, atstovus turėjo išlaikyti pati vaivadija iš specialaus mokesčio, vadinamo seiminiu). Bet, išnykus atskiriems suvažiavimams, vis tiek reikėdavo atskirai aptarti savo reikalus. O tai jau būdavo atliekama seimo vietoje. Ten atskirai darydavo savo posėdžius abidvi Lenkijos provincijos ir Lietuva. Tie posėdžiai būdavo vadinami „provincijų sesijomis" (sesijomis tada vadindavo ir kiekvienos dienos seimo posėdį; dabar sesijomis vadinamas visas parlamento veikimo metas tarp dviejų atostogų arba šiaip tarp dviejų pertraukų). Tos „sesijos" atlikdavo tą patį darbą, kurį anksčiau atlikdavo generaliniai seimeliai. Lenkai ten paprastai susitardavo dėl mokesčių ir kitų bajorijai rūpimų klausimų, o lietuviai, be to, paruošdavo ir visus sau reikalingus įstatymus, kurie vėliau bendram seimui buvo pateikiami tik patvirtinti. Ten lietuviai taip pat spręsdavo, kaip laikytis prieš lenkus vienu ar kitu klausimu. Kadangi tarp Lenkijos provincijų nebuvo jokio valstybinio skirtumo, tai jos dažnai posėdžiaudavo ir kartu arba net visiškai nedarydavo atskirų posėdžių, o viską spręsdavo bendrajam seime. Tačiau Lietuvos atstovai savo atskirus posėdžius visada darydavo, ir pas juos kartais ateidavo net patsai karalius. Tuo būdu bendrasis seimas iš tikro buvo dvilypis, kur atskirai tardavosi lietuviai, atskirai lenkai, o kartu suėję tik savo nutarimus suvienodindavo ir prižiūrėdavo, kad viena pusė nenutartų nieko priešingo kitai.

Atskiri seimai. Labai dažnai bendrojo seimo nepakakdavo. Tuojau po Liublino unijos abi valstybės turėjo labai daug skirtingų reikalų, kurie kartais visai neliesdavo antrosios valstybės. Todėl buvo nemaža atsitikimų, kad, neatsižvelgdamas į unijos akto nuostatus, net pats karalius sušaukdavo atskirus seimus. Ypač dažnai būdavo šaukiami atskiri Lietuvos seimai, einant karui su Maskva (mat, jis nelietė Lenkijos). Bet dar dažniau atskirus Lietuvos seimus šaukdavo patys Lietuvos ponai tarpu-valdžiuose (karalių nebuvimo metu). Taip antai, po Zigmanto Augusto ir po vėlesniųjų karalių mirties visada susirinkdavo atskiri Lietuvos seimai ir atskirai spręsdavo, ką rinkti. Į tuo pat metu lenkų šaukiamus seimus jie nevažiuodavo, derėdamiesi su jais tik per delegatus. Bet XVII amžiuje, kai, pradedant Vladislovu Vaza, lietuviai ėmė rinkti karalius bendrai su lenkais, tie atskiri Lietuvos seimai ėmė nykti. Jie dar keletą kartų buvo sušaukti ir vėliau, kai Lietuvą užpuldavo koks priešas (pav., 1654—5 m., ją užpuolus Maskvai su Švedais), bet pagaliau jie visiškai išnyko.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai bendrajam seime. Be atskirų atstovų posėdžių, Lietuvos teisės seime dar buvo apdraustos ir kitokiu būdu. Pirmiausia buvo nustatyta, kad seimo maršalkos turi būti renkami pakaitomis iš mažlenkių, didlenkių ir lietuvių. Tuo būdu kiekvieno trečio seimo maršalka būdavo lietuvis. Be to, seimo pradžioje karaliaus vardu darant pasiūlymus, Lenkų kancleriai pranešdavo visa, kas liesdavo Lenkiją, o Lietuvos kancleriai, — kas liesdavo Lietuvą. Jei kartais seimo pradžioje Lietuvos kanclerių nebūdavo, tai vietoje jų pranešimą padarydavo Lietuvos maršalka arba kuris kitas Lietuvos ministeris, tik ne lenkas. Seime kancleriai dar turėdavo pranešti, kam naujai yra duoti kokie urėdai. Ir čia Lenkijos kancleris visada pranešdavo tik apie Lenkijos, o Lietuvos kancleris apie Lietuvos urėdus. Tuo būdu ir seime visus Lietuvos reikalus atlikdavo tik jos ministeriai.

Seimų vieta. Liublino seimas seimų vieta paskyrė Varšuvą arba kurį nors kitą Lenkijos miestą. Tačiau lietuviai visą laiką reikalavo, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pasienyje. Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai, kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje, o 1673 m. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas; naujasis įstatymas nustatė, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, rinktųsi Lietuvoje — Gardine. Be to, tas pats įstatymas pripažino pirmenybę Lietuvos ministeriams, kai seimas būdavo Lietuvoje.

Seimų rūšys. Be ordinarinių seimų, kas dveji metai šaukiamų, ir be ekstraordinarinių seimų, pagal reikalą šaukiamų, dar buvo seimų, vadinamų pagal jų paskirtį. Taip antai, vadinamieji konvokaciniai seimai būdavo šaukiami mirus karaliui. Juos šaukdavo Bažnyčios galva, Gniezno arkivyskupas, vadinamas primu, kurs tarpuvaldyje būdavo laikomas valstybės galva — interrex. Tas seimas turėjo susitarti dėl karaliaus rinkimo datos ir dėl kitų su elekcija susijusių klausimų. Taip pat jis spręsdavo einamuosius valstybės reikalus, tačiau jokių įstatymų neleido, nes įstatymai galėjo būti leidžiami tik karaliaus vardu. Po konvokacinio seimo, jo nustatytu laiku, taip pat primas šaukdavo e1ekcinį seimą, kuriame būdavo sprendžiami visi karaliaus rinkimo formalumai ir surašomos jam pateikiamos sąlygos. Pačius karaliaus rinkimus atlikdavo visa susirinkusi bajorija; seimas tik atlikdavo visus formalumus. Pagaliau tarpuvaldį pabaigdavo karūnacinis seimas, kuris visada būdavo šaukiamas Krokuvoje, nes ten įvykdavo karūnacija.

Konfederaciniai seimai. Visuose seimuose būdavo reikalaujama, kad viskas būtų sprendžiama vienu balsu. Atstovai buvo savo vaivadijos ar pavieto įgaliotiniai; tad, jei dėl kokių nors dalykų vaivadija nesutikdavo (ji instrukcijomis įpareigodavo savo atstovus to nusistatymo laikytis), — to nusistatymo turėdavo laikytis ir atstovai. Todėl atstovo pasipriešinimas būdavo laikomas vaivadijos ar pavieto pasipriešinimu, ir niekas negalėdavo jo priversti kitaip pasielgti. Šita pasipriešinimo teise ilgainiui buvo pradėta ir blogam naudotis. Dažnai vienas ar keli papirkti atstovai pareikšdavo protestą prieš viso seimo nutarimą, ir visas seimas turėdavo nusileisti. Pasipriešinimo teisė visų buvo labai branginama, nes visi savo laisvės pagrindu laikė šį dėsnį: „Be manęs nieko negali būti sprendžiama apie mane" (nihil de те, sine те). Tatai vadinosi liberum veto, t. y. laisvojo pasipriešinimo teisė. Dėl jos daugybė seimų turėjo išsiskirstyti, nieko nenuveikę. Kadangi seimo iširimas dažnai grėsdavo valstybei dideliais pavojais, tai prieš tą blogybę būdavo nukreipti vadinamieji konfederaciniai seimai. Atstovai į juos būdavo renkami paprasta tvarka, tik suvažiavę, pasiūlius karaliui ar kam nors kitam, jie pasirašydavo tam tikrą pasižadėjimo aktą, kad numatomus klausimus spręsią balsų dauguma. Tuo būdu šitokiam seime veto teisė jau nebeveikė.

Seimo aktai. Visi seimo nutarimai, vadinęsi konstitucijomis, buvo įstatymai. Po seimo paprastai jie būdavo išspausdinami ir pranešami visam kraštui. Vėliau, XVIII amžiuje, visos konstitucijos buvo surinktos ir išspausdintos specialiuose rinkiniuose, vadinamuose Volumina Legum. Jų tada buvo iš viso išspausdinta 8 tomai. Krokuvos Mokslų Akademija mokslo reikalams 1889 m. išspausdino dar vieną tomą, kuriame buvo surinktos paskutinių seimų konstitucijos. Dabar dar tebėra nesurinktos ir neišspausdintos tik paties paskutinio (1793 m.) seimo konstitucijos.

Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama, tai prie jos būdavo pastaba. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybės konstituciją, tik visada su tam tikru, specialiai seimo patvirtintu, nutarimu; be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje, o lietuvių priimtoji — Lenkijoje.

Būdavo atsitikimų, kad seimas dėl kokių nors priežasčių turėdavo pertraukti savo darbus. Tatai buvo vadinama seimo limita. Po to vėl susirinkęs seimas tęsdavo toliau savo darbus.

5. Kariuomenė

Krašto ginti iš seno būdavo šaukiama bajorija. Bet jau XVI amžiuje ji labai nenoriai eidavo į karą, todėl kaskart vis daugiau tekdavo naudotis samdyta kariuomene. Karalius galėjo bajoriją šaukti į karą tik seimui nutarus; be seimo nutarimo karalius ją šaukdavo labai retai, — tik ištikus staigiam pavojui. Kiekvienas toksai šaukimas buvo vadinamas visuotiniu bajorijos stojimu. Visi bajorai, kas sveikas galįs, turėjo ne tik patys eiti, bet dar ir vestis tam tikrą skaičių tarnų. Jei kas neidavo, galėdavo netekti žemės. Jau minėjome, kad bajorija labai nenoriai eidavo į karą. Be to, tokia bajorų kariuomenė buvo ir netinkama karui: susirinkusi ji daugiau mėgo seimuoti ir linksmintis, negu kariauti. Todėl XVII amžiuje bajorija jau visai nebešaukiama į karą: ją pakeičia samdytoji kariuomenė.

Kariuomenė paprastai būdavo samdoma tik karo metui, bet, jei būdavo lėšų, tai ji likdavo ir taikos metu. Ją samdydavo ne tik savo krašte, bet ir svetur. Kiekvienas karys gaudavo algą, iš kurios turėdavo ir pragyventi. Todėl kareiviai labai dažnai plėšikaudavo, — juo labiau, kad dažnai jiems ilgai nemokėdavo algos. Kai nemokėdavo algos, jie paprastai visi atsisakydavo klausyti savo vadų, išsirinkdavo savus viršininkus ir tol plėšikaudavo, kol gaudavo algą. Toks jų susibūrimas vadinosi kariuomenės konfederacija. Kariuomenė daugiausia buvo raita. Stepono Batoro laikais buvo atsiradę ir pėstininkų, imamų iš karaliaus ir bažnytinių dvarų valstiečių; jų imdavo po vieną nuo 20 kiemų. Bet kadangi dvarų ponai nenorėjo jų duoti, tai netrukus tokie rinktiniai pėstininkai turėjo išnykti.

Lietuva ir Lenkija visada turėjo atskiras kariuomenes, vadovaujamas savų hetmonų. Jas išlaikydavo kiekviena valstybė pati iš savo pajamų ir mokesčių. Kiekvienos valstybės kariuomenė nuolat stovėjo tik savo valstybėje; kitai valstybei į pagalbą ji galėdavo eiti tik karo metu ir, be to, tiktai seimui nutarus. Tačiau ir bendrai kovodama, ji buvo vadovaujama tik savo hetmonų. Labai dažnai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė savitarpy nesutikdavo; būdavo ir tokių atsitikimų, kad jos, turėdamos prieš save bendrą priešą, vos nesusikaudavo.

6. Iždas

Valstybės ir valdovo iždas. Kiekviena valstybė turėjo ir visiškai atskirus savo iždus, iš kurių padengdavo visas savo išlaidas. Atskiri valstybės iždai buvo valdomi krašto iždininkų, o atskiri valdovo iždai buvo valdomi kiemo iždininkų.

Anksčiau tie du iždai nebuvo atskirti; jie galutinai buvo atskirti tik 1590 m. Valdovo, arba kiemo, iždo pajamos ėjo ne vien karaliaus ir jo šeimos reikalams: iš jo nemažai tekdavo ir valstybės reikalams, pavyzdžiui, svetimų pasiuntinybių priėmimui, savų pasiuntinybių išsiuntimui ir t.t. Į jį pinigai suplaukdavo iš visų karališkųjų dvarų, iš muitų ir iš kitokių nuolatinių šaltinių.

Svarbiausias krašto, arba valstybės, iždo pajamų šaltinis buvo seimo uždedami mokesčiai. Jie dažniausiai būdavo uždedami karo reikalams. Bet ilgainiui tie abudu iždai beveik susiliejo. Į karaliaus iždą pagaliau patekdavo tik tos pajamos, kurios būdavo skiriamos jo asmeniškiems reikalams, o kurios būdavo skiriamos valstybei, eidavo į krašto iždą.

Valstybės dvarai buvo pagrindinis nuolatinių pajamų šaltinis. Daugumas jų, išdalinamų valdyti bajorams, vadinosi seniūnijomis. Seniūnijų buvo dvejopų — pilies seniūnijų ir tenutų. Pilies seniūnijų paviete ir vaivadijoje buvo po vieną; pilies seniūnas turėjo savo valdžioje pilies teismą ir policines teises. Tenutomis (iš lotyniško žodžio tenere — laikyti; lenkiškai tenuta vadinosi dzieržawa) vadinosi paprasti dvarai, kurių valdytojai krašto valdyme nedalyvaudavo. Jos, kaip ir seniūnijos, būdavo duodamos iki gyvos galvos ir buvo tik bajorų pasipelnymo šaltinis. Todėl bajorija jas paprastai vadindavo „nusipelnusiųjų duona" (panis bene merentium).

Kitos rūšies valstybės dvarai buvo vadinami karališkosiomis ekonomijomis. Jos buvo paliktos karaliui pragyventi. Jas valdydavo ar išnuomodavo patsai karalius; jų pajamas jis galėdavo sunaudoti kaip tinkamas.

Mokesčiai. Iš visų seniūnijų valstybės naudai buvo imama 1/4 pelno dalis, vadinama kvarta (quarta). Ji buvo skiriama kariuomenei išlaikyti. Be to, taip pat kariuomenės reikalams iš visų valstybinių ir bažnytinių dvarų buvo imamas mokestis, vadinamas hiberna (žiemos mokestis). Mat, anksčiau tie dvarai turėdavo duoti maistą ir pašarą kariuomenei žiemos metu, o nuo 1649 m. ta prievolė buvo pakeista piniginiu mokesčiu, įgavusiu tokį vardą (hiberna). Visi mokesčiai, be įvairiausių vidaus ir užsienio muitų, buvo nenuolatiniai: juos paskirdavo seimas tik vieneriems ar keleriems metams. Tačiau jų buvo daugybė rūšių. Vieną kartą buvo daugiau uždedama vienų mokesčių, kitą kartą kitų.

7. Bajoriškosios laisvės ir Lietuvos valstybės vadai po unijos

Laisvės. Valdant Gediminaičiams, pamažu augo Lietuvos bajorijos teisės. Vytauto laikais bajorija pradeda dalyvauti valstybės gyvenime, o po jo mirties iš bajorijos išsiskyrusi didikų grupė jau ima spręsti valstybės likimą. Taip antai, didikai pakelia didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailą, o netrukus jie patys jį pašalina ir jo vietoje pastato Zigmantą. Zigmantui ėmus kietai valdyti, didikų grupė jį nužudo. Toliau taip pat didikai pasodina į sostą jaunutį Jogailos sūnų Kazimierą. Kadangi jis pats tuo tarpu dar per jaunas, tai už jį valdo patys didikai, ir tuo būdu jų reikšmė dar labiau išauga. Ponų taryba (žiūr. 198 psl.) pasidaro valstybine institucija, kuri faktiškai laiko savo rankose visą valdžią.

Kylant didikų galiai, visos bajorijos reikšmė vis dėlto ne taip sparčiai augo. Bajorija drauge su didikais gavo tik plačias luomines teises, tačiau plačių politinių teisių ji negreit tesusilaukė. Tiesa, nuo XV amž. pabaigos atsiradusiuose seimuose dalyvauja ir bajorija, bet jos reikšmė ten dar labai nedidelė: bajorija, kaip atskiras sluoksnis, dar nebuvo pripažintas, todėl nelabai tegalėjo ginti seime savo interesus. Į seimą bajorai atvykdavo ne kaip atstovai, siųsti tam tikro luomo ar apylinkės, bet kaip paprasti asmens, todėl jie čia taikydavosi prie didikų, nuo kurių jie dažnai priklausydavo ekonomiškai.

Kitaip tuo tarpu buvo Lenkijoje. Ten bajorija (šlėkta) jau turėjo plačias politines teises, savivaldybes ir savus teismus. Dėl to Lietuvos bajorija Lenkiją laikė sau siektinu pavyzdžiu. Pagaliau 1566 m. Lietuvos bajorija daugeliu atžvilgių susilygino su Lenkų bajorija: ji taip pat gavo savus teismus, teisę siųsti į seimą rinktuosius atstovus, kuriems jau buvo galima pavesti ginti rūpimuosius reikalus. Tuo būdu Lietuvos bajorija dar prieš Liublino uniją beveik susilygino teisėmis su Lenkijos šlėkta.

Tačiau senoji didikų galia Lietuvoje dar nebuvo sugriauta nė po pavietų bei seimelių reformos: visur tebevadovavo didikai. Bet atsiradus bendriems su lenkais seimams, bajorijos reikšme padidėjo. Naujoje santvarkoje ir bendruose seimuose buvo laikomasi visų lenkų teisių, tradicijų ir papročių. Lenkijoje veikęs 1505 m. privilegijos dėsnis nihil novi buvo pritaikytas ir Lietuvos bajorijai. Ji taip pat įgavo visas kitas lenkų teises ir pradėjo gyventi lenkų šlėktos viešojo gyvenimo papročiais, — jautėsi krašto valdovė. Palengva Lietuvoje taip pat atsirado ir ginkluotų bajorijos susibūrimų, vadinamų konfederacijomis, įsigalėjo įsitikinimas, kad galima priešintis net valdovui, jei jis nevykdo renkant duotų pasižadėjimų, ir t.t.

Žodžiu, Lietuvos bajorija ėmė gyventi tą patį gyvenimą, kurį gyveno lenkų šlėkta. Tuo būdu bajorijoje atsirado įsitikinimas, kad ji su Lenkijos šlėkta sudaro vieną bendrą luomą. O ta bendrumo sąmonė ir bendruose seimuose vedama bendra kova dėl savo luominių interesų buvo didžiausias Lietuvos bajorijos galutinio sulenkėjimo veiksnys. Luominėje valstybėje, kur joks kitas luomas, be bajorų, neturėjo net pilietinių teisių, Lietuvos bajorija ir Lenkijos šlėkta savaime jautėsi esanti viena visuomenė. Tuo būdu palengva įsigalėjo ir valstybinio vieningumo jausmas, nors iš pradžių savi Lietuvos valstybės reikalai dar buvo labai uoliai ginami.

Bet ir išaugus bajorijos reikšmei, didžiūnų galia vis dėlto nesumažėjo. Tik dabar jie valstybės vairą valdė ne kaip ponų tarybos nariai, bet kaip bajorijos vadai. Suburti apie save bajoriją jiems buvo nesunku: čia jiems padėjo jų milžiniški turtai ir senoji tradicija, kad jie yra valstybinio Lietuvos savarankiškumo saugotojai. O kadangi valstybinis savarankiškumas ne tik nebuvo priešingas bajorijos luominėms teisėms, bet, apsaugodamas nuo lenkų konkurencijos, jas dar didino, tai bajorija ir iš intereso sekė paskui didžiūnus.

Vadovaujančiosios Lietuvos didžiūnų šeimos. Pirmoji nepaprastą reikšmę įgijusi Lietuvos didžiūnų šeima buvo Goštautai. Jie ypačiai iškilo nuo Jono Goštauto laikų, kurs vadovavo Lietuvos didžiūnams, renkant didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą. Jis buvo taip pat ir tikrasis Lietuvos valdytojas, kol Kazimieras išaugo iš vaiko amžiaus. Kazimierui persikėlus į Lenkiją ir pradėjus vesti savarankišką politiką, jis perėjo į opoziciją ir vadovavo Lietuvai kovojant su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės (žiūr. 181 psl.). Goštautų šeimos reikšmė nesumažėjo nė po Jono Goštauto mirties. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė — išmirė. Tada iškilo greta jų stovėjusios, taip pat senos, giminiškos didikų Radvilų ir Astikų šeimos. Aukščiausiai iškilo Radvilos. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti (XVI amž. gale jie išmirė), ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Su jais, jau tada ir kiek vėliau, bandė konkuruoti gudų kilimo Katkevičiai, kurie betgi, negalėdami prilygti Radviloms turtingumu, nepaveržė iš jų įtakos. Be vadovaujančiosios didžiūnų šeimos Lietuva niekad neapsėjo. Tatai visai suprantama: gyvenant savarankiškoje valstybėje, visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti; jis negalėjo krypti į Lenkijoje gyvenantį ir dar iš svetur atėjusį valdovą, kuriam abi valstybės buvo lygios, todėl krypo į galingiausiąją Lietuvos šeimą. Tuo būdu tokios šeimos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais.

B. Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo

1. Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.)

Zigmanto Augusto sesuo Ona,

† 1596 m. (biustas iš antkapio, esančio Krokuvos katedroje).

Tarpuvaldžio tvarka. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi jo giminės. Liublino unijos aktu, valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Tačiau rinkimo tvarka dar nebuvo nustatyta: nebuvo aišku, nei kas turi rinkti, nei kur nei kada. Nebuvo taip pat nustatyta, kas turi būti laikomas valstybės galva tarpuvaldžio (karaliaus nebuvimo) metu. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasidėjo partijų kovos.

Lenkijoj buvo dvi priešingos partijos. Viena iš jų, kuri daugiausia šalininkų turėjo Didlenkiuose, tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignitorių, Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį, o kita tuo metu norėjo pripažinti valdžią pirmajam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. Šioje partijoje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų, nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas, bet ir kalvinas.

Lietuva, vadovaujama J. J. Katkevičiaus ir M. Radvilos, laikėsi nuošaliai. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą, išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Po ilgų derybų, kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų buvo susikeista pasiuntiniais, galutinai laimėjo didlenkių primo partija. Gniezno arkivyskupui vadovaujant, Varšuvoje buvo sušauktas seimas, kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstatymų pataisymus, kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti.

Šitoksai seimas, vėliau visada šaukiamas po karaliaus mirties, buvo vadinamas konvokaciniu seimu, arba tiesiog konvokacija. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu, tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus, vadinamus kapturiniais teismais. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiekvienam tarpuvaldžiui. Tame seime, be to, galutinai visiems laikams buvo pripažinta, kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intenex). Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvarka: buvo nutarta, kad elekcija turinti įvykti lauke tarp Varšuvos ir Volos kaimo; o elekcijoj dalyvauti ir balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma, kad į elekciją bajorai vykstą viritim).

Varšuvos konfederacija. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. Tačiau buvo galingi ir protestantai. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą, kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė, garantuojama, kad niekas dėl tikėjimo nebūsiąs persekiojamas. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija, kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama Varšuvos konfederacija (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. Jei karalius būtų išrinktas karštas katalikas, tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekiojimų, nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias, vos prieš 5 mėn. įvykusias hugenotų skerdynes Paryžiuje šv. Baltramiejaus naktį — 1572 m. rugpiūčio 24 d.).

Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui, ir seimas jį patvirtino. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vyskupas. Vėliau jis buvo tvirtinamas kiekvieno naujojo karaliaus. Tuo būdu šis Varšuvos konfedaracijos aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo laisvės įstatymu. Tame konfederacijos akte kalbama ne apie vieną kurią nors tikybą, bet apskritai, — kad skiriąsi tikėjimu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru disidentų vardu. Kadangi konfederacijos aktas buvo sudarytas vienų lenkų, tai iš pradžių jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje, bet vėliau, įtrauktas į Lietuvos Statutą, pradėjo veikti ir Lietuvoje.

J. F. Commendoni, nuncijas, turėjęs didelę įtaką katalikų kovose su protestantais Zigmanto Augusto valdymo gale ir pirmojo tarpuvaldžio metu.

2. Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.)

Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais, jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes; tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesiryžo, nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva, ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. Primui šaukiant konvokacinį seimą, į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją, reikalaudami patogesnės vietos elekcijai. Bet pagaliau jie lenkams nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą.

Kandidatų į sostą buvo nemaža. Lietuvos didžiūnai (Katkevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimilijono II sūnų Ernestą, o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Maskvos carą Joną IV Žiaurųjį, tuo būdu tikėdamiesi išvengti sunkaus karo su juo. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers, Kotrynos, vyras — Švedų karalius Jonas, tačiau labiausiai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua (Valois). Laimėjo šis pastarasis, nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Išrinkus lenkams, taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu ir lietuviai. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją, — nors, pagal Liublino unijos aktą, viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.

Naujojo karaliaus aktai. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai, taikomi ir vėliau renkamiems karaliams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Jame karalius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą paveldimuoju ir garantuoja, kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių; paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija, garantuojama, kad seimai būsią šaukiami ne rečiau, kaip kas 2 metai, kad karalius saugosiąs krašto sienas, kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos, o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Žodžiu, tai yra suglausta valstybės konstitucija, kuri vėliau būdavo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos.

Be vadinamųjų Henriko artikulų, naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos, liečiančios jį patį. Jos buvo surašytos kitam rašte, vadinamam pacta conventa. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam karaliui, ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Taip antai, Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Zigmanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenės, įsteigti laivyną, ir t.t. Tie abudu aktai buvo ne kas kita, o tik bajorijos sutartis su karalium. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant, Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de поп praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnumo).

Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su visomis sąlygomis. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Paryžių, pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti, bet, delegacijoms nenusileidus, su viskuo sutiko ir prisiekė. Tarp kitko, jis pasižadėjo vesti Zigmanto Augusto seserį Oną, nors jam tebebuvo tik 23 m., o jai 55 m. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje, jis savo pažadų nepaisė, vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. absoliutiškai. Dėl to Lenkijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tačiau tas nerimas greit pasibaigė. Pa-karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX; slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu, kurs žinomas, kaip vienas iš blogiausių Prancūzijos karalių). Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo, tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1575 m.), ir buvo pradėta ruoštis kito karaliaus rinkimams.

Henrikas Valois, 1573—1574 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius (vėliau Prancūzijos karalius Henrikas III).

3. Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija

Steponas Batoras,

1576—1586 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius. (S. Vitkevičiaus piešinys).

Stp. Batoro elekcija ir Lietuva. Dar tebekaraliaujant Henrikui, lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuostatus ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias žemes. Henrikui pabėgus, jie neskubėjo paskelbti jį netekus sosto; maža to, jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. Tačiau kai pasibaigė Henrikui grįžti paskirtas laikas, pagaliau sutiko ir lietuviai rinkti naują karalių. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandidatą. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperatoriaus Maksimilijono sūnų arba ir jis pats. Daugiausia lietuvių simpatijos turėjo tas pats imperatoriaus sūnus Ernestas, kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. Kadangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų, tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę imperatoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą, kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. Lietuviai tikino imperatorių, kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes, pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lietuvos seimus. Bet imperatorius pabijojo, kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija ir nuo to pasiūlymo atsisakė, tikėdamasis, kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. Tačiau išėjo kitaip. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų didžiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną, tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomenduojamą Septynpilio (Vengrijoje) kunigaikštį Steponą Batorą, kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną.

Batoras taip pat prisiekė laikytis Henriko artikulų ir pacta conventa punktų. O pacta conventa akte jam buvo įrašytos šitokios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais; kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę; prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200.000 auksinų, o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius; savo pinigais pasamdyti 1.000 raitelių ir 500 pėstininkų, vesti kunigaikštytę Oną, patvirtinti visas senąsias teises, ir t. t.

Stp. Batoro įsiviešpatavimas. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą, bet jį palaikė daugumas bajorijos, todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. Tad veikiai, atvykęs į Krokuvą, jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. Kadangi netrukus mirė jo konkurentas imperatorius Maksimilijonas, tai jį bematant pripažino visa Lenkija; nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas, kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti.

Lietuva iš pradžių visai nepripažino Batoro savo valdovu. Lietuviai protestavo, kad jis buvo išrinktas, jiems nedalyvaujant. Kol Batoras įsiviešpatavo, lenkai sušaukė net keletą seimų, tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo; sušaukę savo atskirą seimą Gardine, jie siūlė lenkams panaikinti rinkimus, t. y. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Maksimilijono II, ir šaukti naują seimą. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. Atvykusi speciali lietuvių delegacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir reikalavo, kad jis nesivadintų didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tik, kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises, antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu, nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu IV. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas; pirmučiausia jie reikalavo, kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. Toliau lietuviai reikalavo, kad bendrieji seimai rinktųsi pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, o ne vien tik Lenkijoje; kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetimšaliai, o vien tik lietuviai; kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių, kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. Liublino seime. Kai Stp. Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į visus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises, tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė, jog pripažįstanti jį savo didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. birželio 29 d., t. y. praėjus 7 mėn. ir 13 d. nuo to laiko, kai jis buvo lenkų išrinktas, ir 2 mėn. ir 24 d., kai buvo karūnuotas karalium). Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai, tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė.

4. Stepono Batoro asmuo

1576 m. Steponas Batoras turėjo 43 m. amžiaus. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. Šiaipjau buvo žmogus protingas, didelės energijos, mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje, jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją, kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę, kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkingesnė; susitaręs su didžiūnais, karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti).

Kartą 1576 m., kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo reikalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos, jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje, o laisvėje. Prieš atvykstant pas jus, valgio ir apdaro man pakako. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. Dievo valia tapau šios valstybės karalium, atvykau jūsų kviečiamas, ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. Taigi esu tikras jūsų karalius, o ne koks nors nulipdytas ar nutepliotas. Noriu patsai valdyti ir įsakinėti, tad nepakęsiu, kad kas nors man įsakinėtų. Saugokit savo laisves, bet nebūkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. Būkit laisvių sargais, bet tik tokiais, kurie laisvių nenaudoja piktam".

Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą, Steponas Batoras, būdamas, be to, dar geras karo vadas, padarė daug gero tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Tik, deja, neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų.

5. Stepono Batoro karai su Maskva

Santykiai su Maskva iki 1579 m. Batorui ateinant į sostą, tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Livonijos (žiūr. 217 psl.). 1571 m. tarp jų buvo pasirašytos 3 metų paliaubos, ir abi pusės žinojo, kad toliau neišvengs karo, nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą, t. y. užimti didžiąją dalį Livonijos. Lietuva, o iš dalies ir Lenkija, šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. 1575 m. pasibaigus paliaubų laikui, caras dar nepradėjo karo, nes vis dar tikėjosi, kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. Lietuvos bajorija gal būtų ir sutikusi jį rinkti, tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat, bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto, kad norėjo jį sulaikyti nuo karo.

Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija, kitą — Švedija, trečią — Danija, o ketvirtą buvo užgrobęs caras. Jau 1570 m. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui Magnusui, kuris, gavęs Livonijos karaliaus titulą, būtų caro vasalas. Taip susitaręs su Magnusu, caras pradėjo kariauti su Švedais, o 1575 m. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Lenkijos valdomąsias sritis. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo), tad jai buvo labai sunku gintis. Kadangi tada buvo tarpuvaldis, ir caras vis dar tikėjosi sosto, tai karas laikinai aptilo. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą, bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva, o imperatoriui Lenkija. Kai karalium buvo išrinktas Stp. Batoras, caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta, kad Lenkija, o vėliau ir Lietuva, bemeilijo priimti sau valdovu mažytį kunigaikštėlį, Turkų sultono vasalą, o ne jį, didelės valstybės valdovą.

Buvo aišku, kad karas Livonijoje turės labai greit vėl prasidėti. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas, nuolatinių karų labai nuvargintas, nesulaukdamas taikos, pradėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią; atsirado nemaža Magnuso šalininkų, ir 1577 m. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito, o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. Katkevičius teturėjo vos apie 4.600 karių (jų tarpe lenkų tebuvo vos 300), todėl negalėjo spirtis. Neprisišaukdamas pagalbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų, ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas Perkūnu.

Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo, nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Todėl jis pradėjo su caru derybas. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko, Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai vartojąs, piktinosi, kad Stp. Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadindavo broliu; tačiau caras, pykdamas ant Stp. Batoro už paveržtą sostą, nenorėjo pripažinti jo sau lygiu, laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu, buvusiu net kitų vasalu...). Buvo aišku, kad vis tiek teks kariauti, todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam, kad būtų galima laimėti laiko.

1579 m. žygis ir Polocko atgavimas. Karalius Stp. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajorijos, todėl reikalavo, kad jie duotų samdytos kariuomenės. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius, nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota, nepaklusni, kariškai nemokyta, ir su ja būdavo sunku kariauti. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius; lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10.000 karių. Tuo būdu surinkus pinigų, prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisigaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla), 1579 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove.

Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko į caro pusę, ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemaža miestų. Tačiau, nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje, karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Maskvos valdžioje išbuvęs Polockas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo).

1580 m. žygis. Su Polocko paėmimu karas dar nepasibaigė, o pinigai jau buvo išsekę. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Lenkai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių, tačiau karaliui vis dėlto pasisekė juos palenkti. Po Varšuvos seimo atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė, kaip toliau veikti. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12.700 karių; kiek šį kartą buvo lenkų karių, tikrai nežinoma). Atėjus 1580 m. vasarai, karalius vėl išžygiavo į karą. Caras tuo metu vis siūlė taiką, tik iš pradžių labai sunkiomis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grąžinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Bet kai Stp. Batoras, nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų, vėl išžygiavo į karą

Kristupas I Radvila Perkūnas,

Mikalojaus R. Rudojo sūnus, — nuo 1572 m. kiemo hetmonas (jis pirmasis — nuo 1579 m. — pradėjo vadintis lauko hetmonu), nuo 1579 m. Trakų kaštelionas ir vicekancleris, nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, o nuo 1589 m. didysis hetmonas; didelis kalvinų globėjas († 1603 m.).

ir pranešė, kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovykloje, — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo, kaip kad anksčiau, ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė, tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuomenės dabar paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų.

Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos. Jau 1580 m. žygio metu lietuviai, matydami, kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems, įkalbinėjo karalių daryti taiką, net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės, jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur, vildamasis, kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. Batorą. Kai 1581 m., išgavęs iš seimo naujų kreditų, Stp. Batoras išvyko į trečiąjį žygį, caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. Batorą; jis tikėjosi, kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat, kaip tik tuo metu popiežius, kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasižadėjęs priimti katalikybę, atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą Poseviną ir ragino Batorą baigti karą. Kai Stp. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Pskovą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes, Posevinui tarpininkaujant, prasidėjo derybos. Karalius linko taikintis, nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti, be to, kariuomenė buvo išvargusi, joje prasidėjo ligos, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Todėl po ilgų derybų, 1582 m. sausio 15 d. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo; jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Apsidžiaugęs palyginti gera taika, caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti; Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu, jis pats visaip išjuokė net patį popiežių.

Maskvos susilpnėjimas. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta, bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Caras Jonas IV, gal būt, darydamas šias paliaubas, ir galvojo vėl kada nors pradėti karą

su Lietuva, tačiau jam jau nebeteko kariauti, nes netrukus (1584 m.) jis mirė. Po jo, 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras, su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. Maskvoje tuomet prasidėjo perversmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. Priešingai, suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji, bet puolamoji. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių.

6. Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais

Tikybiniai santykiai. Nors Stepono Batoro tėvynėje, Vengrijoje, buvo paplitęs protestantizmas, tačiau jis pats buvo išauklėtas katalikiškai. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu, jis vis dėlto buvo ne fanatikas, bet didelis tolerantas. Reikalui esant, jis mokėjo sudrausti tiek protestantus, tiek katalikus. Dėl jo tolerancijos, renkant karalium, jį palaikė beveik visi protestantai; dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protestantizmą. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią, o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jėzuitus. Kita vertus, jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfederacijos akto nuostatus, nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus.

Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. Didikai beveik visi buvo kalvinai, o miestuose buvo įsigalėję liuterionys; tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai, (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas, tokio tikėjimo turėdavo būti ir baudžiauninkai). Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų, o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jėzuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadinamą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

Jėzuitai, kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo savo darbą Lietuvoje, dabar jau buvo labai sustiprėję. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje; čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. Lietuvos didikai, jėzuitams atvykstant į Vilnių, beveik visi buvo protestantai, bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo protestantų veikėjo, Mikalojaus Radvilos Juodojo, šeima. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Katkevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, genialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams.

Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvyžiečių — Mikalojus Juodasis. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai, o nesvyžiečiai, pradedant Mikalojaus Juodojo sūnumis, buvo katalikai. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų, o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje.

Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m.). Jėzuitų kolegija, iš pradžių nesuradusi mokinių, dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai, kuri buvo labai reikalinga, nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio universitetus. Daugelis vyko į Vokietiją; bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški, tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys, kad jaunystėje buvę protestantai, patekę į jėzuitų mokyklas, pasidarydavo katalikais, išvykę į Vokietijos universitetus, vėl atvirsdavo į protestantizmą, o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į katalikybę. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą, kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai reikalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu.

Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta, profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų; jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. Jais ypatingai rūpinosi vysk. Protasevičius ir jo koadjutorius, pačių jėzuitų į katalikybę atverstas vyskupas Jurgis Radvila (Mik. Juodojo sūnus). Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų, o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati, kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. Batoras). Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. Batoras; jis tikėjosi, kad apsukrūs, gerai organizuoti, per mokyklas, bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. Todėl kai 1578 m. Vilniaus jėzuitai per vysk. Protasevičių ir J. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją, Stp. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą, kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m.). Netrukus akademijos įkūrimą patvirtino ir popiežius.

Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. Kai 1579 m., eidamas į karą su Maskva, jis atvyko į Vilnių, tai per jo priėmimą jėzuitai, tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiūnams, paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. Karalius tatai padarė, grįžęs iš karo žygio.

Kadangi viskas, kas buvo daroma Bažnyčios, privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo, tai reikėjo, kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. Tais pačiais 1579 m. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises, kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos.

Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. Jos įkūrimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinį antspaudą. Galingasis Radvila nenusileido. Bet Valavičius, karaliaus pagrasintas, kad iš jo būsiąs atimtas vicekanclerio urėdas, nusileido ir prispaudė antspaudą.

Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras, ir tada jau žinomas, o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas, rašytojas ir pamokslininkas Petras Skarga. Akademija greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga.

Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filosofijos. 1644 m. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas; tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. XVIII amž. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. 1803 m., jau rusų caro įsakymu, ji buvo paversta universitetu, kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m.

Šv. Jono bažnyčia ir jėzuitų akademijos (vėliau Vilniaus universiteto) kiemas.

7. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.)

Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. 232 psl.), tačiau vyriausiuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis, kuriam tekdavo

spręsti apeliacines bylas. Tatai atlikdavo ne jis pats, o maršalka ir abu kancleriai, kurie darydavo sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu. Šitoksai teismas veikė labai lėtai, ir bylos išgulėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo, kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. Be to, ji reikalavo, kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų, kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų, ir paliktų juos bajorijai. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. Bet pagaliau, kai Steponas Batoras, ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m.), atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą tribunolą Lenkijoje, tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje.

Vyriausiojo Lietuvos tribunolo reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose, ir galutinai jis buvo įkurtas 1581 m. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. Tribunolo teisėjais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. Jie visada būdavo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie vasario 2 d.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus, vadinamus deputatais; tad iš viso tribunolo narių buvo 46. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams, bet 1588 m. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo deputatus. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Tribunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius, Trakai, Naugardukas ir Minskas. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje, o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. XVIII amž. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine.

Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas, vadinamas tribunolo maršalka. Bylos būdavo sprendžiamos balsų dauguma. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas mišrasis teismas, arba dvasiškasis tribunolas, į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai.

8. Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis

Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Jis buvo svetimšalis, — lietuviai iš pradžių jo nenorėjo net pripažinti, bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Jo nuopelnai dideli. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo garbingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. Be to, jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais; jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva, kaip su atskira valstybe. Stp. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi; dažniausiai gyvendavo Gardine, kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to, kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. gruodžio 12 d. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato, tad nė mes jos nežinome). Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo paimti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Tačiau mirtis viską sugriovė.

C. Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimo

laikotarpis

I. Valstybė Vazų dinastijos laikais (1588—1668 m.)

a. Zigmanto Vazos laikai (1587—1632 m.)

1. Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas

Elekcija. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti brolėnui Andriui, bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Jam mirus, visi, kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka, tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Į elekcijos seimą 1587 m. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė, kaip dviejų priešų karo stovykla. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą, tačiau į elekciją nėjo: jie reikalavo, kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir pašalintų kariuomenę.

Zigmantas Vaza,

1588—1632 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Rudolfo brolis Maksimilijonas, kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo Maskvos caras Teodoras; šį palaikė daugumas Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi Stp. Batoro našlė Ona: mat, jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. Visą mėnesį seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai — Maksimilijoną. Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Zamoiskis. Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Maksimilijonas dar bandė kariauti, bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį, pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto.

Lietuvių reikalavimai. Lietuvos gyvenimui tuo metu vadovavo Radvilos ir Katkevičiai. Jie buvo aiškūs Maksimilijono šalininkai, bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn, nes, Stp. Batorui mirus, paliaubos su Maskva buvo nutrūkusios ir grėsė naujas karas. Todėl, nesutardami savo tarpe, lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir, protestuodami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius, nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m.). Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. Atvykusi delegacija pareiškė, kad Lietuva nepripažįstanti Zigmanto savo didžiuoju kunigaikščiu, nes jis esąs be jų išrinktas; jį Lietuva pripažinsianti tik tada, kai būsią įvykdyti šie trys reikalavimai: 1) Livonija, kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai, turinti būti pripažinta tik vienai Lietuvai. Jei lenkai to nenorėtų, tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. seime atplėštosios žemės. 2) Turinčios būti patvirtintos pačių lietuvių neseniai padarytos 15 metų paliaubos su Maskva. 3) Turinti būti be jokių pakeitimų patvirtinta pačių lietuvių paruošta naujoji Lietuvos Statuto laida.

Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva, bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Tų derybų metu Maksimilijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje, ir jam laimėjus mūšį, Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki; tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Todėl, kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus, arba ji

Leonas Sapiega,

1585—1589 m. vicekancleris, 1589—1625 m. kancleris, 1625—1633 m. didysis hetmonas, 1623—1633 m. Vilniaus vaivada.

išvažiuosianti, — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti Statutą; Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta, kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir lenkams (mirus lenkui, vieta būsianti atiduota lietuviui, ir priešingai — mirus lietuviui, vieta būsianti atiduota lenkui). Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo.

Tuomet delegacija visos Lietuvos vardu pareiškė, jog pripažįstanti Zigmantą savo didžiuoju kunigaikščiu, o jis prisiekė, jog saugosiąs visas Lietuvos teises.

Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia, kad Zamoiskis laimėjęs, o Maksimilijonas patekęs į nelaisvę. Tai išgirdę, lenkai labai gailėjosi nusileidę lietuviams ir kaltino lietuvius, kad šie, grasindami išvažiuoti, jau žinoję apie mūšio laimėjimą; esą, jie tą sužinoję per savus specialius kurjerius. Žinoma, tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo.

III Statuto laida. Lenkai, sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą, nebesutiko patvirtinto Lietuvos Statuto (III laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. Bet kadangi jis buvo patvirtintas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja, Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama

Trečiojo Statuto pirmosios laidos viršelinis lapas.

Statutas spausdintas 1588 m. Vilniuje.

gudų kalba. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Daugiau jau niekad nebekeičiamas, jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo, bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Tik 1840 m. jis buvo panaikintas, ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai.

Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai, todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komisijos, tačiau jos vis nebaigdavo darbo. 1569 m. į Liublino unijos aktą lenkai įrašė paragrafą, reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą, kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų, bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. Sudarytoji komisija pakriko, darbo nebaigusi, ir Statuto keitimas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose, o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris Leonas Sapiega. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zigmanto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Statutą (I ir II, t. y. 1529 ir 1566 m. Statutai anais laikais nebuvo išspausdinti).

Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietuvoje gauti vietų ir net pirkti dvarų. Tad suprantama, kodėl lenkai juo buvo taip nepatenkinti, kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti.

2. Zigmantas Vaza ir jo valdymas

Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. Jis buvo Švedų karaliaus Jono III ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. Jo tėvas, dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu, brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. išlaikytas kalėjime. Kalėjime gimė ir Zigmantas. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip, kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat, tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. Kaip būsimasis Lenkijos karalius, jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku, nors tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuterionis. Jo auklėtojai daugiausia

Jonas III Vaza su žmona ir vaikučiu Zigmantu kalėjime.

(Simlerio paveikslas).

buvo vokiečiai jėzuitai. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokiečiams; savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. Buvo labai užsidaręs ir tylus. Jokių gabumų neturėdamas, jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė, visada viskam priešinos, teklausydamas tik savo artimųjų patarėjų. Valstybės netvarka jam labai nepatiko, bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus suerzino ir susilaukė net sukilimo. Būdamas karštas katalikas, religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus, tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija, bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo.

Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelaimingas:

3. 1606—1608 m. maištas (rokošas)

Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus, todėl bijojo, kad po jo mirties, vietoj Zigmanto, nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio, Sudermanlandijos kunigaikščio. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir, rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo konkurento, Maksimilijono, broliui Ernestui. Be to, jis prašė jų sesers Onos rankos; netrukus ją ir vedė. Apie tas derybas sužinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Karalius, patrauktas seimo teisman (1592 m.), visko išsigynė.

Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Nuvykęs į Švediją, Zigmantas karūnavosi jos karalium. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Kai, mirus pirmajai žmonai Onai, jis ketino vesti jos seserį, jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. Be politikos priešų, prie maištininkų prisidėjo ir religiniai priešai — visi protestantai. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. Iš lietuvių prie jo prisidėjo Jonušas Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). Šis buvo karštas kalvinas; jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas, jis norėjo jam atkeršyti.

Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu, — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę, kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos, kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti; pagaliau jis buvo kaltinamas, kad pradėjęs karą su dėde, paveržusiu iš jo Švedijos sostą. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). Lenkijoje virė nuolatinis vidaus karas. Lietuvoje buvo ramiau, tik maištininkas J. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lietuvos J. K. Katkevičiui), maištas pagaliau buvo numalšintas. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti; bet kadangi jų šalininkų buvo daug, tai jie ir nugalėti nenukentėjo. 1609 m. seime maištininkams buvo paskelbta amnestija, o karalius, iš savo pusės, turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Pasirodė, kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves.

Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie galimybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus, kalbėjo vadinamųjų Henriko artikulų punktas de поп praestande aboedientia; dabar karalius tuo ir buvo kaltinamas. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos konfederacijos, kurių buvo labai daug. Jei toks susibūrimas, arba konfederacija, būdavo nukreiptas prieš karalių, tai jis būdavo vadinamas rokošu. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Zebžidovskio rokošu.

4. Bažnytinė Brastos unija (1596 m.)

Zigmanto tikybinė politika. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti protestantizmą ir kitas religijas, o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos, kuri garantavo, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas. Tiesa, persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo, tačiau visus nekatalikus stengėsi nustumti į užpakalį, neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Taip antai, kai jis pradėjo karaliauti, senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą, o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai, kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). Todėl nenuostabu, kad Zigmanto valdymo pradžioje, kai buvo iškeltas sumanymas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia, Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą.

Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Rytų Bažnyčia, kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia, tada šito vardo neturėjo; ji tada buvo vadinama rytų apeigų, arba graikų, Bažnyčia. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažnyčias. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug, ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos atversti katalikais (žiūr. 142, 172 psl.). Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų, o katalikų dvasininkai, kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažnyčios suvažiavimo nutarimų, jau buvo kaip reikiant susitvarkę. Todėl pravoslavų tikintieji, tą matydami, susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams, o ypač vyskupams. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Katalikų dvasininkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė.

Kaip tik tuo metu (1589 m.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. Jis rūpinosi, kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas, kuriuo tuomet buvo Ragoza. Šis buvo susipykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat, Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. Valstybės valdžia, tą matydama, galėjo tik pageidauti, kad jie pasiduotų popiežiui. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skatinami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais, net buvo žadėta juos įsileisti į senatą.

Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m.). Unijos su katalikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. Didžiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas Hipatas Pociejus ir Lucko vyskupas Kirilas Terleckis; jais pasekė ir metropolitas Ragoza. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. Pociejus su Terleckiu, 1595 m. nuvykę į Romą ir gavę popiežiaus Klemenso VIII visišką pritarimą, visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos; iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. Ateinančiais 1596 m. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas, kur unija turėjo būti viešai paskelbta. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir, pasikvietęs iš užsienio pravoslavų teologų, sudarė ten pat, Brastoje, kitą — atskirą sinodą. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios, išsiskirstė. Daugumas vyskupų tapo unitais, o liaudis ir žemesnieji dvasininkai liko, kaip buvę, pravoslavai.

Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Buvo manoma, kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją, tačiau išėjo kitaip. Greta unitų vyskupų, pravoslavai pasistatė savus, ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Žiauriausia kova ėjo miestuose, kur veikė pravoslavų brolijos. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. Tų kovų metu sukilę Vitebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. Tiesa, jie buvo proteguojami prieš pravoslavus, bet visgi laikomi žemesniais už katalikus. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos.

Medalis, 1839 m. išleistas unijos panaikinimui paminėti.

Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsikišti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Mat, jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. Lenkijoje šita unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukilimams, žinomiems kazokų karų vardu.

Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Kai rusai užėmė kraštą, tai unija buvo smurtu išnaikinta. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse, kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai, t. y. Galicijoje.

5. Karai su Švedais dėl Livonijos

Zigmanto netekimas Švedų sosto. Zigmantas buvo vienturtis Švedų karaliaus Jono sūnus. Tėvui mirus, 1593 m. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Išgyvenęs ten metus, jis grįžo į Krokuvą, o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei, Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. Tas tuojau ėmė rūpintis paveržti sostą iš brolėno. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Jis pats sušaukė Švedijos seimą, kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj katalikybę. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Zigmanto šalininkai, kad ir nekatalikai, persekiojami turėjo bėgti. Tada Zigmantas, gavęs iš seimo pinigų, 1598 m. pasisamdė 5.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu; sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui, bet ir tai su sąlyga, jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Tuomet Zigmantui teko pasirinkti: arba atsisakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. Jis pasiryžo kariauti.

Karų pradžia (1600 m.). Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Todėl, kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje, seimas buvo nusistatęs prieš karą. Zigmantas, norėdamas gauti seimo paramos, tam tikru diplomu (1600 m.), kaip Švedų karalius, Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. Bet karas nesisekė. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas, tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dünamünde). Tuo būdu karas, prasidėjęs dėl Zigmanto Švedų sosto, virto karu dėl Livonijos ir užtruko net 60 metų. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai.

Karoliui įsiveržus į Livoniją, 1601 m. seimas jau paskyrė karui lėšų. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14.600 lenkų kariuomenės. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Radvila, supykęs, kad vadovybė pavesta lenkui, išvyko namo, o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko hetmonas Jonas Karolis Katkevičius. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės, todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Livonija. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Tačiau, nepasiekusi galutinio laimėjimo, neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko, ir lenkai grįžo namo. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Nors jo kariuomenė buvo maža neatlyginta ir nuolat kelianti maištus, tačiau Katkevičiaus karo genijo ir pasiaukojimo dėka karas vis dėlto sekėsi. Kariuomenės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino, todėl su

Jonas Karolis Katkevičius,

Jono Jeronimo K. († 1579 m.) sūnus,— 1599—1616 m. Žemaičių seniūnas, 1600—1605 m. lauko hetmonas, 1605—1621 m. did. hetmonas, 1616—1621 m. Vilniaus vaivada.

mažyte jos saujele jis darė stebuklus. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. rugsėjo 27 d. mūšyje ties Salaspiliu (Kirchholmu).

Salaspilio mūšis (1605 m.). Ilgai rinkęs jėgas, 1605 m. rug-piūčio mėn. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele kariuomene. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, neatlyginta, tačiau dievinanti savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Todėl Katkevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Cėsy (Venderie) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis, bet Karolis, jį aplenkdamas, traukė prie apgultos jau Rygos. Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, — arti Rygos). Kadangi jis teturėjo vos apie 3.800 kariuomenės, tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuomenės, tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis, paklausęs tų patarimų, taip ir padarė — puolė su visa savo 14.000 armija. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs, jis ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo pozicija buvo tokia patogi, kad švedai prisiartinę jo net nepastebėjo; manydami, kad jis pabėgo, ruošėsi jau vytis, tik staiga aptiko jo stovyklą. Katkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli būreliai, kurie turėjo pasirodyti mūšio metu, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. Kad švedai nesusektų tikros būklės, Katkevičius patsai pradėjo mūšį. Mažas būrelis, užkabinęs švedus, nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis; tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Žuvo daug švedų generolų ir Karolio žentas, kiti pateko į nelaisvę; patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Katkevičiui teko 60 vėliavų, 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių.

Salaspilio (Kirchholmo) mūšis.

(J. Kosako paveikslas).

Užmuštų buvo 9.000 švedų. Ryga buvo išgelbėta, Livonija atvaduota.

Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. Todėl šitoks Katkevičiaus taktikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus, imperatoriaus, Anglų karaliaus ir Turkų sultono. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota, nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. 300 psl.). Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Neatlyginta kariuomenė pakriko, išbėgiojo į namus, o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. Paskum prasidėjo karas su Maskva, o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais, kur Katkevičius irgi dalyvavo. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protarpiais; jos. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).

Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m.). Karolis, pralaimėjęs Salaspilio mūšį, pats neberengė naujo žygio. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m.), pasivadinęs Karoliu IX. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus Gustavas Adolfas. Taigi apie Zigmanto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos, ir karas buvo aprimęs. Bet kai Zigmantas, neatsižadėdamas sosto, ėmė agituoti Švedijoje savo naudai, tai Gustavas Adolfas 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą. Karas ėjo su pertraukomis iki 1626 m. Kariauti teko vienai Lietuvai, nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais; lietuviai dar ir lenkams turėjo padėti. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža, ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis, ir 1621 m. Gustavas Adolfas užėmė Rygą. Gustavas Adolfas, užėmęs beveik visą Livo-

XVII amž. patrankos Gustavo Adolfo parodoje Stokholme 1932 m. Pirmoji (gražiausioji) yra nulieta Nesvyžiaus Radvilų liejykloje 1602 m. Ant jos yra Radvilų herbas ir atitinkamas užrašas. Švedai išvežė ją iš Biržų 1625 m.

niją, turėdamas daug reikalų namie, nebenorėjo kariauti. Tačiau karalius Zigmantas, nenorėdamas atsisakyti nuo sosto, vis nedarė taikos. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada, tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m.). Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus, karas vėl prasidėjo, tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. Nors didžiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje, bet Lietuvos ištekliai buvo išsekę, ir ji, negalėdama surinkti didesnės kariuomenės, nieko negalėjo atsiimti iš švedų. Pagaliau įsimaišė Prancūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. Tuo būdu karas laikinai buvo baigtas. Zigmantas mirė, paliaubų laikui ne-pasibaigus, ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų.

6. Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais

Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos, o iš lenkų — talkos; iš savo pusės, lietuviai ir jiems reikale padėdavo. Lietuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. Tik, deja, tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos, pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo Radvilų šeima. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai), o kita kalvinai (biržiečiai). Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas, bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą, bet, kaip kalvinams, jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų, proteguodavo prieš juos katalikus Katkevičius ir iš vidutinių ponų iškilusį Leoną Sapiegą.

Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — Mikalojus Juodasis (nesvyžietis) ir Mikalojus Rudasis (biržietis). Liublino unijos sudarymo metu M. Juodasis jau buvo miręs († 1565 m.); greta M. Rudojo († 1584 m.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos gubernatorius Jonas Jeronimas Katkevičius († 1579 m.), — tas pats, kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu.

Šita senoji karta išmirė Stp. Batoro laikais. Jų vietoje stojo jų sūnūs. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus, kurie visi perėjo į katalikybę. Vienas iš jų — Jurgis († 1600 m.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium, o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu; be to, jis buvo net kandidatas į popiežius. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — Mikalojus Kristupas, vadinamas Našlaitėliu († 1616 m.). Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę, krašto maršalkystę, Trakų kaštelioniją, Trakų vaivadiją ir Vilniaus vaivadiją. Tiek jis, tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldingumu, negu valstybine veikla, ir buvo nustelbti biržiečių Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnų. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva, hetmonas Kristupas, vadinamas Perkūnu († 1603 m.). Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas, o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. Be to, jis pradėjo ginti Livoniją nuo švedų. Kai 1601 m. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam, o talkon atvykusių lenkų hetmonui Za-moiskiui, jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau į ją nebegrįžo. Jo sūnus, taip pat Kristupas II († 1640 m.), buvo iš karto lauko, o vėliau didysis hetmonas; kitas sūnus, Jonušas († 1620 m.), yra žinomas rokošininkas. Tiek tėvas, tiek sūnūs buvo karšti kalvinai, — vadinasi, Zigmanto Vazos priešai. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. Tačiau abudu su broliu Kristupu, o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilomis buvo Lietuvoje tokia galybė, su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. Todėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. Daugiausia buvo proteguojami Katkevičiai. Jonui Jeronimui K. († 1579 m.) mirus, jo vietą užėmė sūnus Jonas Karolis. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę, o vėliau (1605 m.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m.). Tai didysis Livonijos gynėjas, nepaprastų gabumų vadas. Be Livonijos karų, jis dar pasižymėjo karuose su Maskva, su turkais ir totoriais. Kai 1621 m. Lenkiją užpuolė didžiulė 300.000 turkų kariuomenė, surinkus 40.000 lenkų ir lietuvių, buvo jam pavesta vadovybė. Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy, ties Chocimu. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė, ir turkai pasitraukė. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo, kad didysis vadas jau buvo miręs. Mat, visi žinojo, kiek jo vardas reiškia, todėl, jam mirus, visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu; buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika, o turkai būtų įsidrąsinę. Čia tenka pastebėti, kad šis didysis Li-

Medalis, vaizduojąs Radvilų rumus Vilniuje (XVI amž.).

vonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau, kai Radvila, iš niekur nesulaukęs paramos, turėjo leisti švedams užimti Rygą, kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai.

Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno, ir vieną metą jų santykiai tiek pablogėjo, kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis, buvo jau pastatytos patrankos, ir tereikėjo tik kibirkšties. Mat, Katkevičiai, nepaisydami anksčiau padarytos sutarties, buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos; ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido, ir kautynių nebeįvyko.

Aišku, kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena, tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus, o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai, kūrėsi bendros partijos.

Be Radvilų ir Katkevičių, šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo, būtent Leonas Sapiega. Tai buvo ne karys, o valstybininkas diplomatas. Stp. Batoro laikais jis gavo vicekanclerystę, o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę; 1623 m. kanclerystę užleidęs Albertui St. Radvilai (iš Nesvyžiaus šakos), gavo didžiojo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis, jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konkurentas. Mirus Katkevičiui, į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. Karalius, nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai, iš pradžių nedavė jų niekam, bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. seneliui L. Sapiegai. Niekuomet su karo reikalais nesusidūręs, Sapiega nelabai tiko hetmonų, bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas, tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais, dėl kurių lenkai taip širdo. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu, o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. L. Sapiega mirė 1633 m. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui).

7. Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva

Maskvos suirutė. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodoras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Jam tebegyvenant, visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Maskvoje buvo vadinami didžiūnai), jo žmonos brolis Borisas Godunovas. Teodoro jaunutis brolis Dimitrijas buvo nužudytas, o Teodoras mirė bevaikis, ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m.). Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis, kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą, jis pabėgęs, o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai, o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. Lenkų ponų padedamas, jis 1605 m. užėmė Maskvą. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė, o jo sūnus buvo nunuodytas. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą, tuojau atvyko Marina, ir įvyko vestuvės. Bet netrukus kilo maištas, apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas žuvo, o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Caru buvo paskelbtas bajoras Vasylius Šuiskis. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. Krašte prasidėjo nauji sukilimai, ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. Visi gerai žinojo, kad jis apgavikas, bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. Vieni jį rėmė dėl to, kad neapkentė Šuiskio, o kiti už pinigus. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais, o Lenkijoje ėjo vidaus karas, vadinamasis Zebžidovskio rokošas. Kai 1608 m. pasibaigė rokošas, darbo netekę, plėšikauti įpratę kareivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui II. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais, tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu; todėl 1609 m. Zigmantas paskelbė Maskvai karą.

Karas su Maskva. Dvejus metus karaliaus kariuomenė išstovėjo apgulusi Smolenską ir 1611 m. jį vis dėlto paėmė. Tuo tarpu lenkų hetmono Zolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Apsimetėlis Dimitrijas, pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietuviams, pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis užsigeidė pats būti Maskvos caru. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios, nes jis buvo žinomas, kaip labai netolerantingas katalikas. Deryboms ilgai užtrukus, palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Maskvos įgulai buvo sunku išsilaikyti. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis, jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Teodoro Romanovo, sūnus Mykolas (1613 m.). Su juo prasidėjo naujoji Maskvos, o vėliau „visos Rusijos" carų dinastija, kuri išgyvavo iki 1917 m. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII amžiuje, tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).

Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. Zigmantas Vaza, besiverždamas į carų sostą, ne tik patsai jo negavo, bet dar pa-

Smolenskas XVII amžiuje.

(Senas raižinys).

kenkė ir savo sūnui. Tačiau karalaitis Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, titulavosi caru ir 1617 m. žygiavo užimti Maskvos; kariuomenei vadovavo Katkevičius. Maskva buvo pasiekta, tačiau jos paimti nepavyko, ir 1618 m. Divilino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Maskva būtinai reikalavo, kad Vladislovas nebesivadintų caru, bet tas neatsisakė nuo titulo. Šitas klausimas tuo būdu ir liko neišspręstas, bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti.

Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. atgauta Smolensko sritis, kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m. (žiūr. 204 psl.), o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardas Sieverskas.

8. Zigmanto Vazos valdymo charakteristika

Zigmantas mirė 1632 m., iškaraliavęs net 44 m. Jo valdymas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visas jo valdymo periodas pilnas sunkių karų. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios Livonijos; dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus.

Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė": kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir Maskvos įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.

b. Vladislovo Vazos laikai (1632-1648 m.)

9. Vladislovo asmuo ir elekcija

Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis, kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą, kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat, išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą, visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. Dėl to po Altmarko (1629 m.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpestis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. Ir anksčiau jis ne kartą rūpinosi, kad Vladislovas būtų karūnuotas karalium dar prie gyvos jo galvos, tačiau daugumas ponų visada būdavo prieš tai nusistatę. Mat, Zigmantas, siekdamas absoliutizmo ir spausdamas nekatalikus, buvo įsigijęs daug priešų, todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs, ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Be to, tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Ne kartą jis vadovavo karo žygiuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. Tėvui mirštant, jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. amžiaus. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pagarbą. O kadangi jis palaikė draugiškus santykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais, tai jį palaikė ir visa opozicija, tikėdamasi, kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Pati elekcija užtruko vos 1/2 valandos, nes Vladislovo priešų nebuvo. Tai buvo iš viso pirmoji ir paskutinioji tokia trumpa ir rami elekcija.

Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam, ir elekciniam, ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą, renkant karalių, nepateikė lenkams jokių savo reikalavimų. Mat, abi to meto Lietuvos partijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. Katalikai Vladislovą palaikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima, o protestantai dėl to, kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriaudas; taip antai, protestantų vadui Kristupui II Radvilai Vladislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. Visiems neka-talikams, be to, buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Vladislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems, kuriuos spaudė jo tėvas. Netrukus, mirus Leonui Sapiegai, pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvilai. Nuo to laiko, iki galutinai išmirė (1655 m.), biržiečiai Radvilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima.

Vladislovas Vaza,

1632—1648 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

10. Karas su Maskva ir Polianovos taika

Divilino paliaubų sutartis (1618 m.) Maskvai buvo labai negarbinga, nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Paliaubos baigėsi 1633 m. vasarą, ir Maskva ruošėsi naujam karui. Kai 1632 m. atėjo žinia, kad mirė karalius Zigmantas, caras Mykolas, nelaukdamas paliaubų galo, didžiulę savo kariuomenę išsiuntė užimti Lietuvos Smolensko. Mat, jis tikėjosi, kad tarpuvaldis ilgai užtruks, kad jo metu, kaip paprastai, krašte kils neramumų. Tačiau caras apsivylė, nes tarpuvaldis buvo labai ramus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekciją), ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą.

Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. Radvila, kurs betgi, labai maža teturėdamas kariuomenės, negalėjo jos sulaikyti. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko, kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas, kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Prieš 100.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15.000 lietuvių ir lenkų. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgelbėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). Carui nebeliko kitos išeities, kaip tiktai taikintis. Po 11/2 mėn. derybų Polianovos kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta amžinoji taika. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių, atsisakė nuo pretenzijų į Livoniją ir sutiko sumokėti 200.000 rublių karo išlaidų, o Vladislovas už tai pripažino jį caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų į Maskvos sostą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą, kuriuo (1610 m.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vladislovas karo metu parodė didelių vado gabumų, ir jo populiarumas krašte dar labiau pakilo. Dabar nustatyta siena su Maskva išbuvo iki naujojo 1654 m. karo, sukelto kazokų sukilimų.

11. Santykiai su Švedais

Švedijos sosto klausimas. Vos padarius taiką su Maskva, teko rūpintis santykiais su Švedija. 1629 m. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m., tad reikėjo arba ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas Adolfas. Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną, bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo Adolfo dukterį Kristiną. Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su Švedais. Ir iš tikro 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.

Kristupas II Radvila,

Kristupo I Perkūno sūnus, — 1615— 1635 m. lauko hetmonas, 1635—1640 m. did. hetmonas, 1633—1640 m. Vilniaus vaivada; didelis kalvinų globėjas.

Štumdorfo paliaubos (1635 m.)- Tuo metu Vokietijoje tebeėjo vadinamasis 30 metų karas. Protestantų šalininkams, ėjusiems prieš imperatorių, buvo labai svarbu, kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika, kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje, netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos; į jas atvyko Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. Karalius Vladislovas, nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto, geidė kariauti. Tiesa, jis buvo surinkęs didelę kariuomenę, tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius, kuriems rūpėjo, kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas, jo tinkamai neparėmė. Be to, lenkų bajorija reikalavo taikos ir grasino neduoti karui lėšų; jai pakako ir to, kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų, jų valdomų nuo 1629 m.: jiems rūpėjo tik, kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau parduoti savo ūkio produktus. Karalių palaikė tik Lietuva, kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. paliaubas. Jomis Vladislovo teisės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos, švedai pasitraukia iš Prūsijos, bet jiems paliekama visa Livonija. Tuo tarpu Radvila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos; jis tebekariavo su jais net po paliaubų, bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu, tačiau buvo priverstas ją pasirašyti; jis dar tikėjosi, kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus ratifikuota. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties, bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai, ką buvo nukariavusi Livonijoje. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą, tačiau lenkai juos nuramino, žadėdami kitur atsilyginti, ir sutartis buvo ratifikuota. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika, bet 1655 m., nebelaukdami paliaubų galo, jie vėl pradėjo karą.

12. Ramusis Vladislovo valdymo periodas

Padarius taiką su Maskva ir Švedais, Lietuva jokių nesusipratimų nebeturėjo. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus, bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir didelių nuostolių, karalius nebekūrė jokių didelių planų. Iš visų pusių varžomas, jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. Beje, jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais, bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m.) nieko nepasiekė. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo, kaip ėję, nuolatiniai kivirčai dėl tikybos, ponai rungėsi tarp savęs, kovojo dėl vietų, o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo, nieko nenutarę. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų, tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsigauti savaime, be jokių reformų, be jokių pastangų krašto gerovei pakelti. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti, nes karalius, būdamas suvaržytas, nieko negalėjo veikti, o seimas, visą laiką būdamas pakrikęs, nieko svarbesnio negalėjo nutarti.

Po 13 ramių metų, pačiam Vladislovo gyvenimo gale, Lenkiją, o iš dalies ir Lietuvą, sukrėtė audringas kazokų sukilimas, įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija.

13. Ukraina ir kazokai

Ukraina. Dabar vadinamoji Ukraina XIII amžiuje buvo baisiai nuteriota užplūdusių totorių ordų. Pietinėje jos dalyje gyventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo, o kitus totoriai paėmė į vergiją ir pardavinėjo. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos, o vėliau (1569 m.) į Lenkijos valdžią, jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų karaliai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten seniūnijas. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis, negu gyveno kitur: ilgą laiką, kartais net iki 40 metų, jie ten išbūdavo laisvi, tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalaudavo tokių pat pareigų, kaip ir kitur. Įpratę būti laisvi, valstiečiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami, todėl ten nuolat būdavo visokių neramumų. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų, bet ir kaip katalikų (mat, valstiečiai ten buvo pravoslavai). Todėl, pradėjus vykdyti bažnytinę uniją, santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo, nes valstiečiams atrodė, kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu; o neramumų ten dažnai sukeldavo kazokai.

Kazokai. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva, nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpuldinėti to krašto. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dykumos pakraščiuose. Todėl net XVII amžiaus pradžioje Dniepro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Toliau nuolatinių gyvenamųjų sodybų nebebuvo, ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai, o kiti — vi-soki nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama Siče, o jie patys — kazokais (kazokas totoriškai reiškia valkatą, bastūną). Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų; savo drąsių vadų vedami, nuolat puldavo totorius, o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pasaulio sargais ir puolė totorius ar turkus, visiškai nepaisydami, ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims.

Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. Darant taiką tiek totoriai, tiek turkai visada reikalaudavo iš Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kad suvaldytų kazokus. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos, ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene, duoti jiems vadą ir mokėti algas. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. Zigmanto Vazos laikais (1590 m.) kazokai buvo surašyti į vadinamuosius regestrus, o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. Taip antai, jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. Daugumas laisvę pamėgusių kazokų bemeilijo likti kariais, o ne baudžiauninkais; todėl visi tie, kurie nepatekdavo į regestrus, visuomet būdavo nusiteikę maištui. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai, nebegalėdami kada panorėję pulti totorių. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo, prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gyvenimą ir visi savo ponų nekenčią valstiečiai, ir kiekvienu momentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajoriją. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus, tačiau ne visada apsigindavo patys, ir labai dažnai tekdavo žygiuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. Nugalėti kazokai nutildavo, dalis jų pakliūdavo į regestrus, daugumas turėdavo eiti dirbti žemės, o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas.

Bagdono Chmelnickio sukilimas. Vladislovo laikais kazokų sukilimų buvo net keletas. Paskutinysis buvo žiauriai numalšintas 1637—1638 m. Po to buvo palikta 6.000 regestrinių kazokų. 10 metų praėjo ramiai. Bet tuo laiku pradėjo bręsti naujas sukilimas, kurį sukėlė buvęs kazokų kariuomenės raštininkas Bagdonas Chmelnickis. Nuskriaustas vieno lenkų bajoro, suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną,

Griuvėsiai namų, kuriuose mirė Vladislovas Vaza (Merkinėje).

sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio, Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime, bet, jos neradęs, pabėgo į Sičę. Ten jis sukėlė visus kazokus, prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių; dar pasikvietęs į pagalbą totorių, 1648 m. dviejuose mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę; į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Merkinėje mirė karalius Vladislovas. Kadangi. visa kariuomenė buvo sunaikinta, tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. Jos susirinko apie 200 tūkst.; tačiau susitikusi su Chmelnickio kazokais ir totoriais, ji išbėgiojo be mūšio. Tai įvyko prieš pat naujojo karaliaus elekciją, ir kazokų bylą jau teko baigti Jonui Kazimierui.

c. Jono Kazimiero laikai (1648—1668 m.)

14. Jonas Kazimieras ir jo elekcija

Vladislovas įpėdinių nepaliko. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo, kaip į savą dinastiją, tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. Reikėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. Abu jie ligi tol nebuvo

Jonas Kazimieras,

1648—1668 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

niekuo pasižymėję; bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo daugiau simpatijų; be to, už jį pasisakė ir Chmelnickis. Todėl jis ir buvo išrinktas.

Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų; visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė, prancūzė Marija Liudvika. Energinga intrigantė, karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė, negu pats karalius. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso, į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos, Jonas Kazimieras pagaliau net atsisakė nuo sosto.

15. Pradžia 1654—1667 m. karo su Maskva

Kazokų pasidavimas Maskvai. Jonui Kazimierui nesisekė

tvarkyti kazokų reikalo. Lenkijoje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą, o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Keletą tokių užpuolimų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Pagaliau 1651 m. kazokai buvo sumušti, ir Chmelnickis pasižadėjo palikti vos 20.000 regestrinių, nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40.000. Todėl buvo sunku laukti ramybės, nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti baudžiauninkais. Chmelnickis tuo tarpu nesitenkino gindamas kazokų teises ir pravoslaviją, bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m.), kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60.000, o jų hetmonu paskyrė Chmelnickį.

Bagdonas Chmelnickis.

Pradžia karo su Maskva. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. 1654 m. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą, o kita su kazokais — į Lenkiją. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė, o, be to, nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonų buvo Jonušas Radvila, o lauko hetmonų — jo priešas Gansiauskas); jie veikė atskirai, ir nepajėgė sulaikyti rusų. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Tik Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius, o kiti miestai — Polockas, Vitebskas, Mogilevas, Mozyrius — greit pasidavė. Karalius Jonas Kazimieras atvyko Lietuvos gelbėti. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus, jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gardiną; bet jos atvyko labai maža, ir karalius išvyko į Lenkiją, nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą; Lietuvos hetmonai netu-

Jono Kazimiero elekcija.

(J. Kosako paveikslas).

rėjo jėgų jai sulaikyti. Radvila su 5.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius; jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Rusai užėmė miestą be kovos.

Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko to nematę savo tėvynėje, rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti; visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Be to, miestą baisiausiai naikino pakrikę kareiviai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras, kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo Vilniaus nebegalima buvo nė pažinti. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto grabas, — žr. 146—148 psl.).

Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. Neužimta liko tik Žemaitija, Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose, lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. Be jų, dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vitebsko vaivada Povilas Sapiega, kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti, kad pripažins jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis jau buvo pradėjęs net oficialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Tik 1656 m., kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą, — su juo buvo padarytos paliaubos, kuriomis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai).

16. Karas su švedais ir Kėdainių sutartis

Karo pradžia. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Gustavo Adolfo duktė Kristina, kuriai buvo pripažintas sostas, susipykusi su savo ponais, atsisakė nuo sosto. Sostas atiteko Karoliui X Gustavui, Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. Jis buvo auklėjamas Švedijoje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. Dabar jį gavo be jos. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare, norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vicekancleris Radziejovskis, kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gustavą, kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai lengva. Be to, jam siūlė sąjungą Chmelnickis. Taigi, tikėdamasis lengvai laimėsiąs, Karolis X Gustavas 1655 m. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir, generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama, turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasidavė be mūšio (ties Uiste, liepos 25 d.). Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos; kitą dalį teriojo rusai su kazokais, o karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją.

Kėdainių sutartis. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenkijoje įvyko tuo metu, kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus, jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės vadą, generolą Gardį, siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. Gardys sutiko. Vėliau, rusams užėmus Vilnių, visi Lietuvos ponai pakriko, daugumas išbėgo į Prūsus, ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai, nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę, o iš ten į Prūsus. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku, Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, buvo sukviesta bajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedų karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Sutartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila, paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Bialozoras, lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1.000 bajorijos.

Bet Švedai neįvertino unijos su Lietuva. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė, o švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų, bet kaip okupantų kariuomenė. Švedų karininkai po pavietus rinko mokesčius ir viską tvarkė, nė neatsižvelgdami į bajorijos reikalavimus. Barija skundėsi, ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą, bet ir tas nieko negalėjo padaryti; švedai su juo mažai tesiskaitė, o bajorija visą kaltę vertė ant jo. Jo kariuomenės dalis sukilo ir, jį pametusi, nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero.

Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m.). Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Pasipiktinęs plėšimais, prieš juos sukilo visas kraštas, — ne tik bajorija, bet ir valstiečiai. Generolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Lenkiją. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas; mažesni švedų būreliai buvo naikinami. Radvilą apšaukę išdaviku, jo priešai rinko jėgas. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas, kuris pasiskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Bet visų labiausiai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Sapiega. Jau anksčiau savo surinktą kariuomenę jis dabar padidino, nusprendęs pirmiausia sunaikinti Radvilą. Šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily, Palenkėje. Netekusiam turtų, su maža kariuomene (švedai buvo toli) Radvilai nebeįmanoma buvo apsiginti. 1656 m. naujųjų metų išvakarėse Sapiega paėmė Tikociną, atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. Radvilai mirus, niekas jau ne-begynė unijos su Švedais, ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Lietuvos.

Jonušas Radvila,

Kristupo II sūnus, — 1646—1654 m. lauko hetmonas, 1654—1655 m. did. hetmonas, 1646—1653 m. Žemaičių seniūnas, 1653—1655 m. Vilniaus vaivada.

Kovos su švedais Lenkijoje ėjo dar gana ilgai. Pagaliau jie buvo išvyti ir iš Lenkijos, ir 1660 m. mirus Karoliui X Gustavui, tais pačiais

metais Olivoje su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero), t. y. Latgalą. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. Taikos sąlygos, tiesa, nebuvo naudingos Lietuvai, tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti, nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru.

Povilas Sapiega,

1646—1656 m. Vitebsko vaivada, 1656—1665 m. Vilniaus vaivada, 1656—1657 ш. karaliui ištikimos Lietuvos kariuomenės regimentorius, o 1658—1665 m. didysis hetmonas.

Susidūrimas su švedais pamiškėje.

(Brandto paveikslas).

17. Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.)

Kaip matėm, 1656 m. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje turėjo daug priešų, tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. Bet kai, Maskvos globa apsivylęs, B. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m.) Jonui Kazimierui, karas su Maskva vėl prasidėjo. Maskvos kariuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lietuvos lauko hetmoną Gansiauską. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. Tiesa, lenkai Ukrainoje negalėjo įsistiprinti net ir po kelių laimėtų mūšių, nes buvo prasidėję nuolatiniai kazokų maištai (jų hetmonai, dažnai nuverčiami, kaitaliojosi ir dėjosi tai su lenkais, tai su Maskva); bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. 1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos kariuomenė buvo sumušta. Kitais metais į Lietuvą atvyko su lenkų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai; tada buvo atsiimtas Gardinas, Mogilevas ir Vilnius.

Kariauti su Maskva buvo sunku, nes nuteriotas kraštas nepajėgė net kariuomenei atlyginti. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus, kol bus sumokėta alga. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. Lietuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko hetmoną Gansiauską, ketinusį išardyti konfederaciją. Kariuomenė nurimo tik tada, kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumokėti 9.300.000 auksinų, o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų.

Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu, tik, žinoma, labai sunkiai. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui, tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to, ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. Po ilgų derybų 1667 m. Adrusavos kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vitebsku, bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją, Staro-dubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Be to, abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus, žiūrėti, k?d jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. Garsioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje.

Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas, tai į sutartį taip pat buvo įrašyta, kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai, o caro valstybėje katalikai. Be to, kaip atlyginimą bajorijai už dvarus, dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos kariams išdalintus, caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų, arba 200.000 rublių.

Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. Galutinės derybos ir amžinoji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m.).

Andrusavos taika, — patvirtinta 1686 metais derybose, pirmininkaujant Gžimultovskiui, ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu, — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santykiams su Maskva. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Respublikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Respublikos vidaus reikalus, dedantis pravoslavų gynėjais.

Po šitos taikos, be to, atsirado nauja bajorijos grupė, vadinama tremtiniais, arba iš lotyniško egzuliantais (exules). Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respublikai nebegrįžusių žemių. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos, o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. Kadangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes, tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikščiais. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas, vaivada ir kaštelionas. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai, kurie, kaip ir anksčiau, rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. Bet kadangi visa Smolensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai, tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. Vėliau smolenskiečių seimelis buvo perkeltas į Alytų, o starodubiečių į Žiežmarius. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti saviškiams, tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos; iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti, o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn.

18. Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija

Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs, matome ir iš to, kad švedų antplūdžių metu, kai jam pačiam teko bėgti į užsienį, jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę, nieko nepaaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių, dvarai išplėšti, miestai sunaikinti. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai, ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Seimai vienas po kito pradėjo irti, o jei ir neiširdavo, tai juose vis tiek nieko svarbesnio negalima būdavo nutarti, nes kiekvienas svarbesnis klausimas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą, ir būdavo pasinaudojama liberum veto teise; šitaip iširo net 4 seimai. Karalius dėl visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. Vaikų jis neturėjo, o visi jo broliai buvo mirę, tad buvo aišku, kad po jo mirties bus daug kandidatų į sostą; taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Todėl jis iškėlė mintį, kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika, kuri, būdama prancūzė, labai rūpinosi, kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. Bet prieš šį buvo stipri opozicija, susirišusi su Habsburgais. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi, kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti, todėl ji apskritai buvo nusistačiusi prieš elekciją. Kiek kartų karalius seimuose iškeldavo įpėdinio klausimą, tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. Pasmerktas už kariuomenės kurstymą prieš karalių, Liubomirskis pakėlė maištą, sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m.), ir karalius turėjo nusileisti. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. Patsai karalius, apsivylęs ir nepajėgdamas sutvarkyti valstybės, atsisakė nuo sosto (1668 m.) ir išvažiavo į Prancūziją; ten jis ir mirė 1672 m.

Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100.000, o iš Lietuvos iždo po 50.000 auksinų. Graudinga buvo 1668 m. seimo scena, kai karalius įteikė atsisakymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas, karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Todėl jis grąžinąs karūną, kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Jis bajorijai davė suprasti, kad reikia panaikinti visą netvarką, nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo.

II. XVII amžius — pereinamasis laikotarpis

1. Valstybinio Lietuvos gyvenimo pakitėjimas

Lietuvos ir Lenkijos valstybių susigyvenimas. Trys Vazų šeimos karaliai valdė iš viso 80 metų (Zigmantas vienas iškaraliavo net 44 metus). Anksčiau Lietuva jautėsi visiškai atskira valstybė: labai dažnai būdavo šaukiami visai atskiri jos seimai, sau didįjį kunigaikštį ji rinkdavosi atskirai, o už pripažinimą lenkų išrinktojo karaliaus pateikdavo tam tikras sąlygas (žiūr. Stp. Batoro ir Zigmanto Vazos elekcijų aprašymus). Bet per ilgą Zigmanto Vazos viešpatavimą Lietuvos bajorija suartėjo su lenkais, ir Vladislovas jau buvo išrinktas kartu lenkų ir lietuvių. Tad jis buvo pirmasis bendrai lietuvių ir lenkų išrinktas valdovas. Po to ir visi kiti valdovai jau visada būdavo bendrai renkami.

Vazų karaliavimo metu ėmė nykti ir atskiri Lietuvos seimai: jie kaskart vis rečiau būdavo šaukiami. Tai atsitiko dėl to, kad, gyvenant vieno karaliaus valdžioje, lietuviams atsirasdavo vis daugiau bendrų reikalų su lenkais. Tuos reikalus reikėdavo atlikti kartu, tad kartu reikėdavo dėl jų ir tartis. Todėl pasipriešinimas lenkams, kuris buvo toks ryškus tuojau po Liublino unijos, palengva ėmė vis nykti.

Lietuvos ir Lenkijos bajorijų susigyvenimas. Lietuvos ponija ir aukštesnioji bajorija buvo jau aplenkėjusi. Nors ji tarp savęs kalbėjosi lenkiškai, bet vis dėlto jautėsi lietuviška ir gynė Lietuvos reikalus. Dabar lietuviškoji sąmonė pradėjo gesti. O tam ypatingai daug padėjo Zigmanto Vazos charakteris. Jis visą laiką siekė absoliutizmo, tuo tarpu Lietuva, o ypač Lenkija, buvo laisvos bajorų respublikos. Bajorija laikė save visagale: kiekvienas bajoras tarėsi galįs būti išrinktas net karalium, o karalius buvo laikomas tik bajorijos pasikviestuoju valdovu. Jis turėdavo tik tiek valdžios, kiek bajorija jam duodavo jo išrinkimo metu sudaromąja sutartimi — pacta conventa. Tad kai Zigmantas Vaza, o vėliau iš dalies ir jo sūnūs ėmė siekti absoliutizmo, tai Lietuvos ir Lenkijos bajorija tam drauge pasipriešino. Dėl to kova su karalium ėjo ne tik seimuose, kur ji perėjo net į sukilimą prieš karalių (žiūr. apie Zebžidovskio rokošą, 300 pusl.), bet apie tai buvo kalbama ir seimeliuose ir bajorijos suvažiavimuose, apie tai pagaliau buvo rašoma ir knygose. Visur buvo kalbėte kalbama apie karaliaus norą prispausti „tautą" („tauta" čia reiškė tiktai Lietuvos ir Lenkijos bajoriją). Kadangi visos laisvės, kuriomis naudojosi ir Lietuvos bajorija, atsirado Lenkijoje ir tik iš jos atėjo į Lietuvą, tai jos buvo vadinamos lenkiškomis, arba lenkų tautos laisvėmis, Tuo būdu ir Lietuvos bajorija, kalbėdama apie save, kaip visuomenę, kovojančią su karalium dėl savo teisių, laikė save „lenkų tautos" žmonėmis.

Rūpinimasis Lietuvos valstybės reikalais. Taigi luominiais interesais Lietuvos bajorai ėmė vadintis lenkais. Bet šiaipjau visais kitais atžvilgiais jie laike save lietuviais; todėl ir jungtinė valstybė buvo vadinama „abiejų tautų respublika". Savo valstybinio savarankiškumo Lietuva niekad neišsižadėjo ir jį labai budriai saugojo: ji išlaikė savo atskirą valdžią, nuolat reikalavo, kad seimai būtų šaukiami vieną kartą Lietuvoje, o kitą kartą Lenkijoje, kad karalius taip pat kurį laiką gyventų Lietuvoje. Žodžiu, ji visą laiką kovojo, kad Lietuva gautų tokią pat reikšmę jungtinėje valstybėje, kokią turėjo Lenkija. Lenkai į jokias valstybines vietas Lietuvoje nebuvo įsileidžiami. Nors, kaip minėta, jie daug kartų reikalavo jiems priešingus Lietuvos Statuto nuostatus panaikinti, bet lietuviai to nepadarė ir karščiausiai priešinosi kiekvienam lenkų bandymui gauti vietą Lietuvoje. Taip antai, Zigmantui Vazai paskyrus Vilniaus vyskupu lenką Maciejevskį, Lietuvos senatoriai ir bajorija tam griežčiausiai pasipriešino. Karaliaus paskirtam (nominuotam) vyskupui dar reikėdavo popiežiaus patvirtinimo. To patvirtinimo prašomasis raštas turėdavo būti antspauduotas Lietuvos antspaudu. Tačiau šiuo atveju Lietuvos kancleris L. Sapiega atsisakė prispausti antspaudą. Karaliui užsispyrus ir Maciejevskiui būtinai veržiantis į Vilnių, Lietuvos ponai pareiškė, kad jeigu jis išdrįstų atvažiuoti, tai jie pastatytų kariuomenę ir jo neįsileistų nė į miestą. Tuo metu Krokuvos vyskupu buvo paskirtas buvęs Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Lenkai įrodinėjo, kad, jeigu lietuvis vyskupas esąs įsileistas į Krokuvą, tai lenkas turįs būti įsileistas į Vilnių. Tačiau lietuviai nieku būdu nenusileido. Byla traukėsi 8 metus (1592—1600 m.), ir pagaliau Vilniaus vyskupu buvo paskirtas lietuvis Voina. Tokių atsitikimų buvo ir daugiau. Lietuvos bajorija jautėsi su Lenkijos bajorija sudaranti vieną luomą, vieną bajorų visuomenę, arba, kaip tada sakydavo, vieną „tautą", tačiau Lietuva rūpinosi ji pati: pati ją gynė nuo priešų, pati, kartais net nesiklausdama lenkų, darė atskiras sutartis, 1655 m., kaip matėm, buvo net pasiryžusi visiškai skirtis su Lenkija.

2. Lietuvos sienos Vazų laikais

Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. 285—289 psl.). Zigmanto Vazos laikais, šiam pradėjus karą dėl Švedijos sosto, Livonija buvo prarasta: ji net iki Dauguvos upės atiteko Švedijai (žiūr. 304, 328 psl.). Zigmanto Vazos laikais, kai Maskvoje siautė didžioji suirutė, buvo atgautas Smolenskas (žiūr. 313 psl.), tačiau Jono Kazimiero laikais Andrusavos sutartimi (žiūr. 330 psl.) jis vėl buvo atiduotas Maskvai, ir sienos su ja liko beveik tokios pat, kokios buvo Stp. Batoro laikais. Tik labai sumažėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai; Štumdorfo taika (žiūr. 318 psl.) tebuvo atgauta tik viena Latgala. Taigi tie visi sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos nenaudai.

3. Ekonominis gyvenimas Vazų laikais

Krašto nualinimas karo metu. Beveik visas trijų Vazų valdymo periodas buvo pilnas sunkių karų. Kiek mažiau jų buvo tik Vladislovo laikais, bet Jono Kazimiero laikais visa Lietuva buvo nuteriota Maskvos ir Švedų kariuomenių. Jos čia viską plėšė, nes tik iš plėšimų turėjo pragyventi. Daugelis brangenybių buvo išvežta į Maskvą ir į Švediją. Rusai iš Vilniaus į Maskvą išvežė net brangius ponų rūmų baldus, o švedai vežėsi į Stokholmą net akademijos biblioteką ir daugybę kitų kultūros turtų. Biblioteka pakeliui iš jų buvo atimta ir grąžinta, bet vis dėlto daug kas buvo išvežta, o kai kas tenai tebėra dar ir šiandien. Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų). Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išbėgioję. Daugelis valstiečių įstojo į kariuomenę, o kiti pabėgo nuo karo baisenybių net į užsienius.

Maras. Tuo metu (nuo 1618 m.) vidurinėje Europoje ėjo žiaurus vadinamasis 30 metų karas. Kaip paprastai karų metu, ten kilo baisios epidemijos. Maras 1652 m. pasiekė ir Lietuvą. Nespėjus jam atlyžti, Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654—1655 m.). Tuomet maras, vėl atsinaujinęs, dar labiau plito. Taigi, be paties karo, gyventojus naikinte naikino ir ligos. Ūkis taip sunyko, jog po karų valstybė jau nebegalėjo išrinkti nė mokesčių; daug sričių kelerius metu teko atleisti arba nuo visų arba nuo dalies mokesčių.

Prekyba karų metu nuskurdo. Priešams naikinant miestus, pirkliai išbėgiojo. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas išbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių.

Vazų laikais, be to, dar pablogėjo ir sąlygos prekybai. To meto prekyba beveik išimtinai ėjo upėmis, nes prekes buvo lengviausia vežioti vandeniu. Nemuno žiotys buvo Prūsų kunigaikščio valdomos. Kadangi jis buvo Lenkijos karaliaus lenininkas, tai negalėjo labai varžyti Lietuvos prekybos. Čia prekyba buvo daugiau suvaržyta tik 1629—1635 m., kai Prūsų pakrantės miestus, o jų tarpe ir Klaipėdą, valdė švedai. Tada net buvo kilusi mintis įkurti Šventosios uostą. Po karų prekyba Nemunu dar labiau pasunkėjo, nes Prūsų kunigaikštis, atsipalaidavęs nuo leninės priklausomybės (1660 m.), muitų tvarkyme jau nebepriklausė karaliaus.

Tas pats atsitiko ir kitam Lietuvos prekybos keliui, ėjusiam Dauguvos upe per Rygą. Kai 1621 m. Ryga atiteko Švedams, laisvajai prekybai užsidarė ir šis kelias. Dėl visų šitų priežasčių sugriautam Lietuvos ūkiui buvo sunku atsigauti.

4. Tikybiniai santykiai Vazų laikais

Tikybiniai santykiai; katalikai ir protestantai. XVI amžiuje užplūdusi protestantizmo banga išjudino iš pamatų katalikybę Lietuvoje. Beveik visos didžiųjų ponų šeimos buvo išvirtusios protestantais. Bet jau to pat amžiaus gale atvykusių jėzuitų pastangomis katalikybė ėmė atsigauti, ir daugelis didžiųjų ponų šeimų sugrįžo atgal į katalikybę (žiūr. 253, 290 psl.). O fanatiškojo kataliko karaliaus Zigmanto laikais katalikybė galutinai laimėjo. Karalius Stp. Batoras palaikė jėzuitus, tačiau nespaudė nė protestantų. Zigmanto Vazos artimieji patarėjai buvo jėzuitai arba karšti katalikai; protestantų jis ne tik prie savęs neprisileido, bet net stengėsi jiems neduoti jokių aukštesnių vietų valstybėje. Todėl daugelis protestantų jo laikais perėjo į katalikybę.

Lietuvoje protestantų židinys buvo galingieji biržiečiai Radvilos. Karalius negalėjo jų visiškai nustumti, nes jie buvo perdaug turtingi ir galingi. Vienas iš jų šeimos visada būdavo protestantų galva; iš pradžių — Mikalojus Rudasis, paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas († 1603 m.), po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — † 1620 m.), vėliau—kitas sūnus Kristupas († 1640 m.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas, — tas pats, kurs 1655 m. padarė sutartį su Švedais. Tačiau protestantizmas galėjo klestėti tik jų dvaruose: į katalikų ponų žemes jis nepatekdavo. Miestuose, ypač Vilniuje, kur mišrai gyveno katalikai su protestantais, kildavo visokių nesusipratimų ir muštynių. Dažniausiai muštynių atsitikdavo švenčių metu, per procesijas, kada ypatingai vieni kitus gebėdavo įžeisti. Taip pat nemaža rietenų ir muštynių būdavo ir per iškilmingas laidotuves. Protestantai buvo silpnesni, todėl jie daugiau ir nukentėdavo. Pavyzdžiui, 1611 m. per Dievo Kūno procesiją vienas protestantas, Ostijos garbinimą išvadinęs stabmeldyste, buvo minios apkultas, suimtas, o vėliau pasmerktas mirti ir nukankintas. Vilniuje liuterionys ir kalvinai turėjo po bažnyčią. 1639 m. tyčia ar netyčia iš kalvinų bažnyčios šventoriaus kažkas įšovė pro langą į pranciškonių vienuolyno bažnyčią. Mieste tuojau kilo triukšmas: kalvinai buvo apkaltinti išniekinę bažnyčią, ir minia už tai apgriovė jų bažnyčią. Paskui prasidėjo ilga byla, ir galų gale seimo sprendimu kalvinų bažnyčia Vilniuje buvo nugriauta. Kita kalvinų bažnyčia buvo pastatyta už miesto (1640 m.). Ta naujoji irgi ne kartą buvo užpulta, bet čia nuo teismo vieną kartą nukentėjo ir katalikai: 1686 m. du akademijos studentai buvo net myriop nuteisti.

Ketvirtoji Vilniaus katedra,

perstatyta 1632 m.

Apskritai karalių Vazų laikais jau visiškai paaiškėjo, kad protestantizmas Lietuvoje išnyks. Ypač jo būklė pasunkėjo, kai išmirė protestantiškoji Radvilų šaka. Protestantizmo gynėjų nebeliko; o be galingų gynėjų ano meto sąlygomis protestantizmui laikytis buvo neįmanoma. Todėl iki mūsų laikų Lietuvoje protestantų išliko tik mažos salelės apie buvusius Radvilų centrus.

Nors ir nebuvo įstatymų, varžančių kitas tikybas, tačiau katalikiškoji bajorijos dauguma jautėsi galinti savo tikėjimo pirmavimą apginti ir be įstatymų: mat, katalikų buvo daugumas ne tik seimuose, bet ir tribunoluose ir visuose valdžios organuose. Kitatikius varžančių įstatymų atsirado tik XVII amž. pabaigoje ir XVIII amžiuje. Kai kurios sektos (pavyzdžiui, ari-jonys) buvo išvarytos iš krašto. Pagaliau buvo išleistas įstatymas, kuriuo į senatą ir į seimą galėjo patekti tiktai katalikai.

Katalikai pasirodė stipresni ne tik valdžioje: jie taip pat sugebėjo suimti į savo rankas visą kultūrinį gyvenimą, visą švietimą ir mokyklas.

5. Švietimo reikalai ir katalikų mokyklos XVII amž.

Jėzuitų mokyklos. Prasidėjus reformacijai, protestantizmas įsigalėjo visuose Vokietijos universitetuose. Mokslas vidurinėje Europoje nusidažė protestantizmu. Į kovą su juo stojo jėzuitai, kurie norėjo sugrąžinti mokslą katalikybei. Visur, kur tik leido valdžia, jie ėmė steigti savo mokyklas, pradėdami nuo vidurinių mokyklų, vadinamųjų kolegijų; vėliau stambesniuose centruose buvo kuriamos aukštosios mokyklos, vadinamosios akademijos, kurios prilygo universitetams. Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr. 289—291 psl.).

Prieš jėzuitų atsikraustymą Lietuvoje tebuvo tik pradžios mokyklų. Jų buvo visose didesnėse parapijose ir vienuolynuose. Jėzuitai tuojau ėmė steigti visam krašte kolegijas. Tuojau po laimingųjų Stepono Batoro karų su Maskva, kai buvo atsiimtas Polockas ir įsistiprinta Livonijoje, jėzuitų kolegijos buvo įkurtos ir Polocke, ir Rygoje ir Tartuose (Dorpate). Mat, reikėjo stiprios katalikybės atramos tuose nekatalikiškuose kraštuose. Tuo metu Mikalojus Kristupas Radvila, vad. Našlaitėlis, įkūrė jėzuitų kolegiją buvusiam kalvinų centre — Nesvyžiuje (1582 m.). Vėliau dar labiau paplito jėzuitų būstinės ir mokyklos. Jos kartais būdavo kuriamos karaliaus lėšomis. Bet dažniausiai jėzuitų atsikviesdavo į savo centrinius dvarus didžiūnai, kurie paskirdavo ir turtų mokyklai išlaikyti. Kartais jėzuitų pasikviesdavo ir vietos klebonas ar bent keli susidėję bajorai. Kolegijos dažniausiai ne iš karto būdavo įkuriamos. Iš pradžių kas nors paskirdavo lėšų apsigyventi tik keletui jėzuitų, vėliau kas nors pridėdavo lėšų mokyklos pradžiai, kiti pridėdavo lėšų aukštesniajai mokyklai, ir t. t. Tuo būdu kolegijos išaugdavo palaipsniui. Pilnai kolegijai išlaikyti lėšų pakakdavo tik iš pačių didžiųjų ponų fundacijų. Tuo būdu atsirado jėzuitų kolegijos Kražiuose (didžiojo hetmono Jono Karolio Katkevičiaus fundacija), Gardine (Smolensko vyskupo Isaikovskio ir kt. fundacija). Oršoje (karaliaus Zigmanto fundacija), Smolenske (klebono Lempickio ir kt. fundacija), Kaune (brolių Vijūkų Kojelavičių fundacija), Minske (kanclerio Martyno Oginskio ir K. Bžostausko fundacija), Naugarduke (sudėtinė fundacija), Bobruiske (Triznos fundacija), Pinske (kanclerio Aibr. St. Radvilos fundacija), Pašiaušėje (bajoro Beinarto f-ja), Slucke (sudėtinė f-ja), Vitebske (Smolensko vaivados A. Gansiausko f-ja), Žodiškiuose (Minkevičių f-ja), Brastoje (vicekanclerio L. K. Sapiegos f-ja). Be to, jėzuitai turėjo įsikūrę ir mažesnių mokyklų — Varniuose, Lauksodyje, Šeduvoje, Mstislauly, Slanime, Mogileve, Alūkstoje, Daugpily, Jelgavoj ir kitur.

Pijarų mokyklos. Prisisteigę kolegijų ir turėdami savo akademiją Vilniuje, jėzuitai beveik visą Lietuvos švietimą suėmė į savo rankas. Jie nesteigė tik pradžios mokyklų. Pradžios mokslas ir toliau buvo gaunamas parapijų, didžiūnų dvarų, miestų ir vienuolynų mokyklose. Jėzuitai į savo kolegijas priimdavo jau pramokusius rašyti ir skaityti. Tiesa, kur-ne-kur jie įsteigdavo ir pradžios mokyklų (kur turėdavo keletą savo žmonių, bet neturėdavo pakankamai lėšų kolegijai įkurti). Bet galima sakyti, kad tik vidurinis ir aukštasis mokslas Lietuvoje tebuvo jėzuitų rankose. Pradžios mokslu, be parapijų kunigų, dar rūpinosi šių ordinų vienuoliai: domininkonai, karmelitai, bernardinai, pranciškonai, augustinijonai ir kt. Jų vienuolynų Lietuvoje buvo jau gana daug. Be to, XVIII amž. ir į Lietuvą atsikraustė specialiai jaunuomenės auklėjimu rūpinąsis pijarų ordinas (pijarai kurdavo vadinamąsias dievobaimingąsias mokyklas, lotyniškai scholae piae; dėl to jie ir buvo vadinami pijarais). Jie turėjo ne vien pradinių mokyklų, bet ir tokių pat kolegijų, kaip ir jėzuitai.

Jėzuitai mokydami pirmučiausia stengėsi išauklėti gerus katalikus ir paklusnius Bažnyčios sūnus. Jie mokė beveik tik to, kas buvo reikalinga to meto katalikų Bažnyčios mokslui įgyti. Pijarai daugiau rūpinosi pačiu mokslu ir praktiškojo gyvenimo reikalais. Ypač dėl to jie ir buvo pakviesti. Mat, šviesesnieji žmonės norėjo, kad mokyklų teikiamasai mokslas būtų platesnis, pritaikytas ir kitiems gyvenimo reikalams, ne vien Bažnyčiai. Tačiau pijarams buvo sunku įsigalėti: jėzuitų mokyklų tinklas buvo jau išplėstas, visuomenė buvo jų įtakoje, o patys jėzuitai nenorėjo užleisti savo pozicijų.

Anais laikais visi, — ar kas dirbo kokį nors visuomenišką darbą, ar mokė ar vertėsi prekyba, amatais ar kuo nors kitu, — gaudavo tam tikras privilegijas, turėjusias įstatymo galią ir leidusias tik jiems vieniems tuo verstis. Tokių leidimų privilegijų gaudavo ir jėzuitai kiekvienai savo mokyklai. Todėl jie tarėsi vieni teturį teisę mokyti; užtat jie trukdydavo pijarams kurti mokyklas tose vietose, kur būdavo jų mokyklos. Jei vis dėlto, nepaisydamas jų pasipriešinimo, koks nors didžiūnas duodavo pijarams lėšų įkurti mokyklai, tai jėzuitų mokykla atkakliai kovodavo su naująja mokykla: agituodavo bajoriją neleisti į ją vaikų, tikindavo, kad pijarų mokslas esąs niekam vertas, by-linėdavosi su jais dėl teisės mokyti, ir t.t. O tarp abiejų mokyklų mokinių dažnai atsitikdavo tokių pat kivirčų, kokių būdavo tarp jų ir protestantų mokyklų mokinių. Jei pijarai įkurdavo savo mokyklą ten, kur jėzuitų mokyklos dar nebuvo, tai šie būtinai ten skubindavosi įkurti ir savąją.

Žinoma, tų rungtynių metu abi pusės stengdavosi kuo geriausiai tvarkyti savo mokyklas; iš to galėjo išeiti tik didesnė nauda. Taip antai, jėzuitai, nusižiūrėję į pijarus, savo mokyklas labiau pritaikė gyvenimui; ilgainiui jose buvo pradėta mokyti ir gamtos mokslų, mokyklose atsirado ir laboratorijų. O kadangi jėzuitai turėjo puikią organizaciją ir daugybę turtų, kokių pijarai niekad neturėjo, tai labai greit jie sugebėjo tinkamai pakelti ir savo mokyklas. Pijarų atneštąsias mintis, kurioms pritarė visuomenė, jėzuitai labai greit pasisavino ir pradėjo mokyti naujoviškai. Ypač dėl šito jėzuitų prisitaikymo prie naujųjų reikalavimų, jų mokyklos nenustojo klestėjusios, ir pijarų mokyklos nebegalėjo su jomis konkuruoti (pijarų mokyklų buvo daug mažiau, negu jėzuitų).

Pijarai, kaip ir jėzuitai, steigė savo mokyklas iš atskirų didžiūnų ir bajorijos fundacijų. Pijarai, niekuo daugiau neužsiimdami, kaip tik mokymu, gyveno tik ten, kur buvo jų mokyklų, o jėzuitai stengėsi visur apsigyventi. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur.

6. Kitatikių mokyklos

Be katalikų, švietimu dar rūpinosi ir kitatikiai. Jie daugiausia rūpinosi tikybos reikalais, ir jų mokyklos taip pat daugiausia buvo pritaikytos bažnytiniams reikalams. Keletą mokyklų turėjo pravoslavai (Vilniuje, Polocke, Minske). Jie irgi mokė vienuolynuose. Daug geriau buvo sutvarkytas unitų švietimas. Vilniuje šie turėjo net savą, popiežiaus išlaikomą, kunigų seminariją; mokymu daugiausia užsiėmė jų bazi1ijonų ordinas, kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padubysy), nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų, o kai kur net ir aukštesniųjų.

Katalikams pačios pavojingosios buvo protestantų mokyklos. Jos buvo steigiamos protestantų didikų, o kai kur ir miestiečių. Bet jau XVII amžiuje jos ėmė nykti, didesnio vaidmens nesuvaidinusios. Beveik visur, kur tik būdavo jų, būdavo ir katalikų mokyklų, kurios nustelbė protestantiškąsias.

Tad XVII amžiuje katalikiškosios mokyklos Lietuvoje nustelbė kitų tikybų mokyklas; o katalikiškųjų mokyklų tarpe vyravo jėzuitų mokyklos. Šitaip buvo iki 1773 m., kada buvo panaikintas jėzuitų ordinas.

Protestantų mokyklos buvo įkurtos Vilniuje, Brastoje, Nesvyžiuje, Semetyčiuose, Šiluvoje, Biržuose, Kėdainiuose, Slucke, o pradžios mokyklų buvo beveik kiekvienoj jų parapijoj. Iš visų šių mokyklų iš pradžių žymiausioji buvo vilniškė. Po protestantų susidūrimų su katalikais, 1640 m. ji buvo panaikinta kartu su kalvinų bažnyčia. Tada pražydo protestantų Radvilų centruose esančios Kėdainių ir Slucko mokyklos, kurioms atiteko daugumas Vilniaus mokyklos turtų. Ypač garsėjo Kėdainių mokykla: mat, Radvilų pastangomis Kėdainiai buvo daromi protestantų kultūros centru. Čia net buvo įsteigta spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos religinio turinio knygos. Bet šis protestantizmo centras neilgai tegyvavo. Po Jonušo Radvilos mirties Kėdainiai nebeturėjo pono. Jonušo duktė buvo ištekėjusi už dėdės Boguslovo Radvilos (Dubingių ir Slucko pono). Šiam mirus 1669 m., pasibaigė protestantų Radvilų giminė, kurios dvarai, perėję per daugelį rankų, pagaliau atiteko katalikams Nesvyžiaus Radviloms. Kultūrinės protestantų įstaigos pradėjo nykti, ir švedų antplūdžio metu sunykusios jų mokyklos vėliau jau nebeatsigavo. Kėdainiuose teliko tik magistrato išlaikoma silpna mokyklėlė. Tokios pat mokyklėlės liko Biržuose ir Slucke.

7. XVII amž. mokyklose mokomieji dalykai

Kad ir įvairių buvo mokyklų steigėjų ir laikytojų, tačiau mokymas jose visose buvo beveik vienodas. Taip antai, visur pradžios mokyklose buvo mokoma skaityti, rašyti, katekizmo, ministrantūros, o kai kur dar ir skaičiuoti. Bažnyčios reikalui lotynų kalbos buvo mokoma net pradžios mokyklose. Skaityti mokė lenkiškai, o kai kur ir lietuviškai. Aukštesnėse mokyklose, t. y. kolegijose, niekur nemokė lietuviškai. Čia dėstomoji kalba buvo lotynų; mokiniai turėdavo išmokti lotyniškai kalbėti ir rašyti. Lotyniškai buvo rašomos eilės, sakomos kalbos, ruošiami disputai ir t. t. Kolegijoje mokslas buvo suskirstytas į 5 klases ir ėjo 5 metus. Be lotynų kalbos, čia mokė dar graikų (vėliau kai kur dar mokė vokiečių, prancūzų ir italų kalbų). Taip pat išeidavo filosofijos, o kai kur net teologijos kursą. Daugumas mokinių gyveno kolegijose ir ištisą dieną išbūdavo mokytojų priežiūroje. Ypatingai buvo žiūrima, kad mokiniai atliktų religinę praktiką, lankytų mišias ir kitas pamaldas. Jėzuitų kolegijose mokiniai ruošdavo religinio turinio vaidinimus ir disputus. Kolegijose visur buvo religinių mokinių brolijų. Pijarai tuo atžvilgiu buvo ne tokie uolūs. Užtat jų disputai būdavo visuomeninėmis temomis. Jų mokiniai vaidindavo seimelį, rinkdavo atstovus į tribunolą ir t. t. Žodžiu, čia mokiniai buvo ruošiami gyvenimui, kuris jų laukė išėjus iš mokyklos.

Vilniaus akademijoje buvo mokoma maždaug tų pat dalykų, kaip ir kolegijose, tik kiek giliau, nuodugniau. Akademijoje buvo trys fakultetai — filosofijos, teologijos ir teisių. Geriausiai laikėsi pirmieji du, o teisių fakultete daugiau dėmesio buvo kreipiama tik į bažnytinę, arba kanonų, teisę, kurios mokė net 3 profesoriai (civilinės teisės — vos vienas).

8. Kunigų ruošiamosios įstaigos

Kunigų ruošimas ir skyrimas. Visos mokyklos anuomet tarnavo Bažnyčios reikalams, nors jų auklėtiniai ne kiekvienas būtinai turėdavo išeiti kunigu. Iki XVI amž. antrosios pusės beveik niekur pasauly specialių kunigų ruošiamųjų įstaigų nebuvo: visur kunigais buvo įšventinami žmonės, išėję iš tų pačių bažnytinių mokyklų. Žemesnioji kunigija dažniausiai būdavo labai mažai temokyta. Norint būti kunigu, pakakdavo kiek pramokti lotyniškai skaityti ir išmokti bažnytines apeigas. Dažnai jaunuolis pasiruošdavo kunigu vienuolyno ar parapijinėj mokykloj arba ir privačiai, pas kurį kunigą. Aukštesniojo mokslo įgydavo tik turtingieji, kurie gaudavo aukštesnes Bažnyčios dignitorių vietas. Tačiau ir jiems jokių ypatingų reikalavimų nebūdavo: jų išsimokslinimas būdavo toks pat, kaip ir visų pasaulininkų. Be to, labai dažnai aukštąsias bažnytines vietas — klebonijas, kanonijas ar net vyskupijas — jie gaudavo dar būdami vaikai, o teologijos mokslus vėliau išeidavo. Daug kam būdavo lengva gauti tokias vietas, nes jas dalindavo valdovas arba ponai. O kadangi vyskupystes, kapitulas ir daugelį parapijų buvo įkūrę ir išlaikydavo valdovai, tai jiems priklausydavo ir tų vietų dalinimas. Ir didžiūnai savo dvaruose buvo įkūrę nemaža parapijų, todėl jiems priklausė klebonų skyrimas. Be abejo, kad šitokiu būdu skiriami dvasininkai labai dažnai nepasižymėdavo savo vertybe, nes daugumas iš jų tapdavo dvasininkais tik dėl pelningumo. Todėl nenuostabu, kad užplūdus protestantizmo bangai, į jį palinko net daugelis aukštųjų dvasininkų.

Motiejus Kazimieras Sarbievskis (Sarbievius),

Vilniaus ir Kražių jėzuitų mokyklų profesorius, žymus poetas († 1640 m.)-

Vilniaus kunigų seminarijos. Protestantizmo skaudžiai paliesta, katalikų Bažnyčia, stodama su juo į kovą, persiorganizavo Tridento bažnytiniam suvažiavime (1545—1563 m.). Tada, tarp kitko, buvo susirūpinta ir geresniu dvasininkų paruošimu; vyskupijoms buvo įsakyta kurti kunigų seminarijas. Lietuvoje pirmas tuo susirūpino Vilniaus vyskupas Protasevičius. Prie savo paties atkviestų jėzuitų kolegijos jis įkūrė klierikų bursą (bendrabutį), o jo įpėdinis vysk. Jurgis Radvila 1582 m. įkūrė visiškai atskirą kunigų seminariją (joje turėjo būti 12 klierikų).

Tiek Protasevičiaus bursai, tiek seminarijai vadovavo jėzuitai. Tačiau nė viena iš tų įstaigų kaip reikiant neišsiplėtė: viena, jėzuitai daugiau dėmesio kreipė į savo pačių mokyklas, o antra, šioms įstaigoms nepakako užrašytųjų turtų, todėl jose buvo išlaikoma vos po keletą klierikų. Pagaliau nelabai į jas ėjo ir jaunimas, nes visi bemeilijo pakliūti į akademiją. Todėl seminarijos negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų, ir kunigai daugumas buvo ruošiami senoviškai arba atvykdavo iš Lenkijos, nes jų labai trūko. Parapijos būdavo be kunigų arba turėdavo kunigų, visai nemokančių lietuviškai ir negalinčių susikalbėti su žmonėmis. Todėl 1595—1597 m. Vilniaus vyskupiją vizitavęs nuncijo atsiųstas pralotas Komuliejus (Comuleus) įsakė kasmet iš vyskupijos pajamų pridėti klierikų bursai po 3.000, o seminarijai po 10.000 auksinų. Šitokiu būdu turėjo būti išlaikoma ir mokoma apie 15—20 klierikų. Bent daugumas jų turėjo būti lietuviai, kad, įšvęsti kunigais, galėtų sakyti lietuviškus pamokslus ir susikalbėti su žmonėmis.

Tačiau dar ir po to seminarijos ilgai skurdo ir iki pat XVIII amž. galo negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų. Ypač jos sunyko po Maskvos ir švedų antplūdžio (1654—1667 m.). Taigi dar ilgai kuniguose būdavo žmonių, įvairiose mokyklose arba privačiai pasiruošusių; dažnai vikarais tapdavo net vargonininkai.

Kunigų ruošimas Žemaičių vyskupijoje irgi buvo nesutvarkytas. Vyskupas Petkevičius ir jo įpėdinis Merkelis Giedraitis paaukojo pinigų ir prie jėzuitų mokyklų Vilniuje pastatė žemaičiams klierikams specialią bursą. Iš tų pinigų turėjo būti nuolat išlaikoma ir mokoma 12 klierikų (8 bajoraičiai ir 4 valstiečiai). Bet šita fundacija greit išseko, ir kunigai Žemaičiams buvo pradėti ruošti prie Kražių jėzuitų kolegijos. Ten tam tikslui buvo pastatyta speciali seminarija; mokymas joje buvo pavestas jėzuitams. Bet ir čia seminarija visą laiką skurdo. Kurį laiką iš jėzuitų ji buvo atimta, perkelta į Varnius ir pavesta pijarams, bet vėliau ji vėl buvo grąžinta jėzuitams. Tik 1773 panaikinus jėzuitų ordiną, seminarija buvo pavesta kunigams misijonieriams, kuriuos jau XIX am. vidury pakeitė pasauliniai kunigai. Nė Žemaičių seminarija negalėjo paruošti reikalingo skaičiaus kunigų nei XVII nei XVIII amžiuje: kunigai ir toliau ruošėsi kaip įmanydami. O kadangi jie tuo būdu negalėjo kaip reikiant pasiruošti, tai ir tikėjimo reikalai Lietuvoje buvo labai apleisti.

Vysk. Merkelis Giedraitis,

1576—1609 m. Žemaičių vyskupas, uolus katalikybės gynėjas ir didelis lietuvis patriotas.

9. Lietuvių rašliavos pradžia Didžiojoje Lietuvoje

Daukšos postilė.

Lietuvių kalbos vartojimas. Valstybės reikalams Lietuvoje buvo vartojama senoji gudų, lotynų, o nuo XVI a. kaskart vis labiau ėmė vartoti lenkų kalbą. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji kalba. Mokyklose jos irgi ilgai nemokė, nes nebuvo jokių lietuviškų knygų. Tik prasidėjus katalikų kovai su protestantizmu, buvo griebtasi ir lietuvių kalbos, imta reikalauti, kad ir kunigai mokėtų lietuviškai, — kad bent galėtų parapijonims lietuviškai paskaityti Evangelijų ištraukas, kad galėtų lietuviškai bent katekizmo pamokyti. Tam tikslui buvo pradėtos spausdinti reikiamos lietuviškos knygos, o pradžios mokyklose pradėta mokyti skaityti iš lietuviškų katekizmų.

Katalikiškoji spauda. Pirmieji lietuviškąsias knygas tikybos reikalams pradėjo spausdinti protestantai Mažojoje Lietuvoje. Prasidėjus katalikų reakcijai prieš protestantizmą, Lietuvos ponija greit buvo atversta į katalikybę. Tačiau liaudis tebebuvo tamsi ir dar beveik pagoniška. Norint ją pamokyti tikėjimo tiesų, reikėjo paruošti daugiau lietuvių kunigų ir parūpinti reikalingų lietuviškų knygų, o pirmučiausia katekizmų. Kadangi neapšviesta kunigija negalėdavo sakyti pamokslų, tai visur tada buvo madoje specialios knygos, iš kurių kunigas paskaitydavo tikintiesiems. Tai buvo vadinamosios postilės, kuriose buvo Evangelijų ištraukų arba atpasakojimų. Tad reikėjo tokią postilę išleisti ir lietuviškai. Pirmasis lietuviškomis katalikiškomis knygomis susirūpino didysis Žemaičių katalikybės gaivintojas vysk. Merkelis Giedraitis. Vyskupo raginamas, kanauninkas Mikalojus Daukša 1595 m. jo lėšomis išleido katekizmo vertimą, o 1599 m. — postilės vertimą. Be to, lietuviškomis knygomis susirūpino ir jėzuitai. Jėzuitas Konstantinas Širvydas 1629 m. išleido pamokslų rinkinį. Netrukus jis parašė net lotynišką lenkišką lietuvišką žodyną ir lietuvių kalbos gramatiką lotyniškai. Tatai turėjo padėti ne pačiam kalbos mokslui, bet tiems, kurie gamino religinę literatūrą. Be Širvydo, atsirado jėzuitų tarpe ir daugiau lietuviškai rašančiųjų. Vieni toliau rūpinosi Evangelijų bei pamokslų medžiagos ir katekizmų leidimu, o kiti dar rūpino ir lietuviškų giesmynų. Žodžiu, buvo spausdinama visa tai, kas reikalinga lietuviams bažnyčioje ir apskritai religinėje praktikoje. Tačiau šitas rūpestis greitai pasibaigė. Nugalėjus protestantizmą ir liaudį supažindinus su tikėjimo dalykais, katalikų Bažnyčios akcija liaudies tarpe vėl apmirė, ir po XVII amž. vidurio jau ilgai lietuvių rašliavoje nebepasirodė nieko naujo, tiktai buvo perspausdinėjami ir perdirbinėjami tie patys seni dalykai; lietuvių kalba nepaprastai buvo darkoma: tokios kalbos, kaip Daukšos ir Širvydo, jau nebematyti. Taip tad tęsėsi iki pat XIX amžiaus.

Protestantiškoji spauda. Be katalikų, XVI amž. gale pradėjo spausdinti lietuviškąsias knygas savo tikybos reikalams ir kalvinai. Iš pradžių ir jų kunigai dažniausiai būdavo lenkai, lenkų kalba būdavo atliekamos visos pamaldos, lenkiškai buvo mokoma ir jų mokyklose (jie irgi nekreipė dėmesio į liaudį). Religinė kova ėjo tik ponų ir bajorų tarpe, nes liaudis turėjo būti tokios pat tikybos, kokios buvo ir jų ponai. Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu Brastoje buvo net lenkiškai išspausdinta Biblija protestantams. Tik dabar, kai katalikai ėmė rūpintis liaudim, — išleido jai lietuviškų šventaknygių, pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, — susirūpino liaudimi ir kalvinai. Religinėje literatūroje jie sekė katalikais; taip antai, pasirodžius Daukšos katekizmui, po 3 metų ir jie išleido savo protestantiškąjį katekizmą (1598 m.); 1599 m. pasirodžius Daukšos postilei, protestantai 1600 m. išleido savąją. Tom dviem knygom buvo aprūpinti gyvieji protestantų reikalai, ir per 50 metų jie nieko daugiau nebeišleido. Tik kai apie 1652 m. hetmonas Jonušas Radvila Kėdainiuose įkūrė specialią lietuviškoms knygoms spaustuvę, čia buvo išspausdinta maldaknygių, giesmių rinkinys, katekizmas ir nauja postilė. Spaustuvė teveikė vos porą metų: greičiausiai, ji sudegė (1654 m.). Netrukus Maskvos ir Švedų karai sunaikino visą kėdainiškių Radvilų galybę, ir nebebuvo kas įtaisytų spaustuvę. Todėl vėlesniaisiais laikais lietuviškų protestantiškųjų knygų spausdinimas ėjo labai lėtai; dažniausiai būdavo išleidžiamos tik naujos minėtų knygų laidos. Tik 1660 m. Lietuvos protestantų rūpesčiu Anglijoje buvo išspausdinta didelė dalis lietuviškai išverstos Biblijos. Kai tas vertimas buvo pripažintas nevykusiu, protestantų sinodo rūpesčiu buvo paruoštas kitas. Senasis Testamentas buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1701 m., o Naujasis — 1727 m. Vėliau Biblijos leidimai buvo dar kelis kartus pakartoti. Tuo tarpu katalikai lietuviškojo Šv. Rašto (tik Naujojo Testamento) vertimo tesulaukė tik 1816 m. iš vysk. Juozapo Giedraičio.

10. Lietuvos visuomenė XVII amžiuje

Valstiečiai ir miestiečiai. Trys buvo tuo metu Lietuvoje luomai (tiek pat jų buvo tada ir visose kitose valstybėse). Pats žemasis, be jokių pilietinių teisių luomas buvo valstiečiai. Jie buvo visiškoje žemės savininkų valdžioje. Antrasis luomas buvo miestiečiai. Jokių politinių teisių jie taip pat neturėjo ir valstybės gyvenime nedalyvavo. Kad ir patys tvarkėsi miestuose, kad ir turėjo savo teismus, tačiau ir juos labai varžė bajorija; į miestų reikalus kaskart vis daugiau pradėjo kištis seniūnai. Miestiečiai skurdo ir ekonomiškai, nes bajorija seimuose išsileisdavo įstatymų, kurie leido jai prekiauti be jokių muitų, tuo tarpu miestiečiai turėjo juos mokėti. Todėl pačiai bajorijai savo prekes išvežant ir iš užsienio atsivežant, miestiečiai negalėjo su ja konkuruoti, nes, mokėdami muitus, jie turėdavo brangiau savo prekes pardavinėti; pagaliau, pačiai bajorijai apsirūpinant prekėmis, nebebūdavo nė pirkėjų. Tas pats buvo ir amatų atžvilgiu. Stambesnioji bajorija savo dvaruose turėjo amatininkų, kurie pagamindavo jai visa reikalinga, todėl miestų amatininkų cechai savaime turėjo nykti, nes nebuvo kas perka jų gaminius.

Bajorija buvo visagalis luomas. Vieni bajorai teturėjo visas teises, jie vieni tebuvo laikomi piliečiais. Jie vieni turėjo teisę atvykti į karalių rinkimus, jie rinko savo atstovus į seimą, kurs leido įstatymus; jie turėjo savo aukščiausiąjį teismą — tribunolą, — kurs irgi būdavo renkamas seimeliuose iš tų pačių bajorų. Bajorija jautėsi tikra, niekieno nevaržoma valstybės šeimininkė: valstybė buvo jos vienos. Oficialiai visi bajorai buvo lygūs: kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių pirmenybių, — įstatymai net draudė taip tituluotis; kai tekdavo balsuoti (seimely), tai ir paskutinio vyžoto bajorėlio ir didžiūno balsai būdavo lygūs. Bet iš tikro bajorėlis visada balsuodavo taip, kaip jam liepdavo koks didžiūnas. Visa smulkioji bajorija buvo priklausoma didžiūnų: ji valgė jų duoną ir tik per juos tegalėjo gauti kokią aukštesnę vietą. Tad iš tikro valstybė buvo valdoma didžiūnų oligarchų. Tiesa, kartais jiems bandė pasipriešinti vidutinioji bajorija, tačiau seimeliuose jai neįmanoma buvo spirtis prieš didžiūnus: didžiūnai iš savo ir valdomųjų valstybinių dvarų atsiveždavo į seimelį daugybę plikbajorių, kurie galėjo viską nubalsuoti. Reikalui esant, šie pavartodavo net kardą, išvaikydami savo pono priešus.

11. Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė"

Karalius. Jungtinė Lietuvių Lenkų valstybė buvo vadinama Respublika. Visa valdžia joje priklausė bajorijai: be jos niekas nieko negalėjo padaryti. Karalius buvo laikomas pakviestuoju ir valdančiu pagal prisiimtas ir prisiektas sąlygas, kaip pagal sutartį. Jam nevykdant sąlygų, buvo galima jo neklausyti. Ir iš tikro silpnesnių karalių laikais kai kurie ponai, subūrę savo šalininkus, kėlė maištus, skelbdamiesi karaliaus varžomųjų bajorijos laisvių gynėjais (pav., Zebžidovskio, Liubomirskio rokošai, — žiūr. 300, 333 psl.). Bet ir šiaipjau karalius buvo labai suvaržytas. Pirmiausia jis nieko svarbesnio negalėjo atlikti be senato, o mažesniems reikalams prie jo visada buvo senatoriai rezidentai (senatus ad latus). Be to, jį varžė ministeriai, kurių jis negalėjo priversti elgtis pagal savo norą; jų nebuvo galima nė pašalinti, nes jie visi buvo skiriami iki gyvos galvos.

Seimas. Ministeriams karalius galėdavo dar asmeniškai padaryti įtakos. Tačiau daug sunkiau būdavo susikalbėti su visagaliu seimu, kurs tik vienas tegalėjo leisti įstatymus, skelbti karą, o svarbiausia, tik jis tegalėjo uždėti mokesčius. Nuolatinių mokesčių nebuvo; jie būdavo skiriami kiekvienam iškylančiam reikalui atskirai, o bajorija kiekvieną kartą vis priešinosi.

Priimti seime konstituciją būdavo labai sunku, nes kiekvieną kartą būdavo reikalingas visų seimo narių sutikimas. Vaivadijų ir pavietų atstovai, atvykdami į seimą, atsiveždavo rinkėjų duotas instrukcijas, kurių būtinai turėdavo laikytis. Dažnai instrukcijose būdavo reikalaujama priešintis naujiems mokesčiams, ir pavieto ar vaivadijos atstovai tuomet neleisdavo uždėti mokesčių. Kitiems sutinkant su mokesčiais, jie tą klausimą palikdavo spręsti savo seimeliui. O seimeliai ne visada nusileisdavo. Tuo būdu dažnai atsitikdavo, kad vienos sritys mokesčius mokėdavo, o kitos ne. Mokančiosios tuo atveju kitame seime nebenorėdavo mokėti, kol mokesčius sumokės nemokančiosios sritys. Taigi išeidavo didžiausių painiavų, kurios trukdavo dešimtimis metų. Niekas negalėjo tokios užsispyrėlės srities priverst nusileisti, nes buvo laikoma, kad niekas negalįs bajorui uždėti jokios pareigos, jei jis pats jos neprisiimąs. O prisiimti kokią pareigą jis galėjo tik savo srities seimely. Tuo būdu pavietai ir vaivadijos buvo tarytum atskiros valstybės, kurios viską spręsdavo savo seimeliuose, o bendrasis seimas buvo tik tų valstybėlių kongresas, kur jų atstovai derino savo nuomones dėl bendrų politikos reikalų.

„Liberum veto" ir seimų irimas. Jei kurio nors pavieto atstovai dėl ko nors priešindavosi, tai turėdavo nusileisti visas seimas. Visur reikėjo visuotinio sutikimo. Vienam atstovui

Seimo vaizdas.

Šiame sename raižiny vaizduojamas 1619 m. seimas.

savo pavieto vardu ištarus veto — draudžiu, visas seimas turėdavo nusileisti. O šitas veto buvo pradėtas vartoti ne tik sričių, bet ir privačių asmenų arba net ir svetimų valstybių sumetimais. Jei kam nors reikėdavo išardyti seimą, tas, neturėdamas seime bičiulio, visada galėdavo ką nors pasamdyti, kurs tą veto ištardavo (mat, krašte visada buvo pilna karaliaus priešų, varžančiųsi partijų ir nesugyvenančių didžiūnų). Jei ne vienam, tai kitam tūlo seimo nutarimai galėdavo atrodyti nepriimtini, todėl seimui nuolat grėsė pavojus iširti. Ir iš tikro kaskart vis dažniau pradėjo irti seimai, — juo labiau, kad kam nors protestuojant vienu klausimu, tuo pat atkrisdavo ir visi, net jau priimti nutarimai. Taip antai, Jono Kazimiero laikais iširo net 4 seimai. О XVIII amžiuje ta seimų liga taip įsivyravo, jog net ištisus dešimtmečius seime ničnieko nenutardavo.

Veikiant veto teisei, negalėjo būti padaryta jokių reformų, nes visada atsirasdavo vadinamosios „aukso laisvės" šalininkų ir garbintojų. Taigi kiekvienas bandymas daryti kokių nors reformų reiškė seimo iširimą. Vienas kitas šviesesnis protas skundėsi dėl augančios netvarkos, bet bajorijos daugumas šita „aukso laisve" džiaugėsi ir didžiavosi: esą, piliečiai, t. y. bajorija, niekur nesanti tokia laisva ir niekur taip savo likimo pati nesprendžianti, kaip Respublikoje.

Didžiūnų galia. Pati bajorija iš tikro nevaldė: valdė ir ardė seimus didžiūnai. Tik kai reikėdavo viešai ištarti veto, didžiūnas to nedarydavo patsai, o pasiųsdavo jo priklausomą bajorą, kurį paremdavo kiti to paties didžiūno šalininkai ir tarnai. Didžiūnai XVII am-je, ypač nuo Zigmanto Vazos laikų, pasidarė lyg kokie karaliukai. Mat, Zigmantas Vaza visada laikė prie savęs daug svetimšalių, ir karaliaus rūmai dėl to pasidarė nebepopuliarūs. Anksčiau bajorų jaunuomenė vykdavo auklėtis į karaliaus rūmus. Bet nuo Zigmanto Vazos laikų ji jau ėmė burtis apie didžiūnų dvarus, kuriuose didžiūnai buvo puikiausiai įsitaisę, turėjo savo rūmų ministerių, o jų žmonos — rūmų ponių (freilinų) iš vidutiniosios bajorijos tarpo. Jie varė savo politiką, priešinosi karaliui, pešėsi tarp savęs. Žodžiu, buvo panašus vaizdas, kaip viduramžiais feodalinėje Europoje (kunigaikščių rolę čia vaidino didžiūnai). Valstybėje buvo didžiausia netvarka. Galingieji didžiūnai nieko neklausė, seimai kaskart vis dažniau iro, o bajorija, nors ir jautė neapykantą didžiūnams, tačiau brangino savo laisvę. Niekas nesirūpino perorganizuoti valstybės. Laisvės ideologai matė netvarką, tačiau veto teisę laikė šventa: esą, tai visų bajoriškųjų laisvių perlas, saugotinas, kaip akies lėlytė. Kiek vėliau įėjo į madą posakis: „Respublika laikosi netvarka" (t. y. netvarkos dėka): esą, laisva bajorų Respublika esanti netvarkinga, užtat niekam ir nepavojinga, — todėl jos niekas nepulsiąs; taigi bajorija galinti džiaugtis savo laisve ir niekuo nesirūpinti. Nors gyvenimas labai greit parodė šito įsitikinimo klaidingumą, tačiau, kol buvo pažabota išsikerojusi sava-valia ir reformuota valstybės santvarka, praėjo daugiau, kaip pusantro amžiaus; o vienas ištisas amžius skendėjo visiškoje anarchijoje.

Vazų karaliavimo laikai yra netvarkos įsigalėjimo laikotarpis: seimai kaskart vis dažniau ėmė irti, liberum veto įėjo į kasdieninę gyvenimo praktiką. Dažnai girdime, kad liberum veto teise pirmą kartą pasinaudojęs ir seimą išardęs Upytės atstovas Čičinskas (Si-cinskis) 1652 m. Tatai netiesa: daug kartų seimai iširo ir prieš 1652 m. Nuo 1536 m., kada iširo pirmasis Lenkijos seimas, iki 1569 m. Liublino seimo, kada prasidėjo bendrieji lietuvių lenkų seimai, — Lenkijoje iš viso iširo 7 seimai. O po Liublino unijos iki 1652 m., kada seimą išardė Čičinskas, iširo dar 13 bendrųjų seimų. Tiesa, anksčiau seimai daugiausia iširdavo, protestuojant didesnei atstovų grupei, keletui dešimčių ar bent keliolikai seimo atstovų, o 1652 m. seimas iširo, protestuojant tiktai vienam Čičinskui. Bet vis dėlto tai nebuvo pirmas toks atsitikimas. Antai vienas atstovas bandė sukliudyti viso seimo darbą dar 1596 m., o 1639 m. vienas Krokuvos atstovas, Liubomirskis, seimą ir išardė. Taigi tą paprotį vienam atstovui išardyti seimą įvedė ne Čičinskas, bet Liubomirskis. Abiem atvejais aplinkybės buvo labai panašios.

Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau, kaip 6 savaites. Pasibaigus tam laikui, posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams sutikus. Ir štai 1639 m. Liubomirskis, o 1652 m. Čičinskas pasisakė nesutinką pratęsti seimui laiko, ir seimai išsiskirstė. Tik 1639 m. visi seimo atstovai lengvai išsiskirstė, o 1652 m. dalis atstovų labai norėjo tęsti seimą ir ieškojo pasislėpusio Čičinsko, kad šis atšauktų savo veto: mat, tuomet buvo sunkūs kazokų karų laikai, ir be seimo grėsė didelis pavojus (ypač Lenkijai). Bet negalima naiviai manyti, kad Čičinskas arba kas kitas būtų galėjęs kada nors išardyti seimą vienas: vienam tekdavo tik ištarti veto, ir kiti tuojau jį paremdavo, dėdamies bajorų laisvių gynėjais. Be to, šitų gynėjų turėdavo būti nemaža, — jų tarpe turėdavo būti nors vienas galingas didžiūnas: kitaip veto nuskambėdavo veltui. Ne kartą jis veltui ir nuskambėjo: seimas dirbo sau, kaip dirbęs. Ne kartą ant veto ištarusio galvos sušvytruodavo kitų bajorų kardai, ir šis turėdavo sprukti lauk iš salės. Būdavo atsitikimų, kad net keletą protestuojančių išmesdavo lauk, o seimas dirbdavo sau toliau, skelbdamas konstitucijas, kaip vienu balsu priimtas. Žodžiu, niekad vienam atstovui iš tikro nepasisekė išardyti seimo. Atstovo veto teisė buvo tik teorijoje; praktikoje ji galiodavo tik tada, kai ją remdavo koks didžiūnas su visais savo šalininkais. Neturėdamas tokios paramos, niekas nedrįsdavo ištarti veto, o ištaręs gaudavo labai apsivilti.

D. Laikotarpis bendrojo sugyvenimo su

Lenkija

I. Valstybės pakrikimo laikai
1. Laikotarpio charakteristika

Lietuva ir Lenkija. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. Abiejų valstybių bajorijos, bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų, susigyveno ir pradėjo jaustis sudarančios vieną visuomenę. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo, norėdami pasilaikyti Lietuvą tik sau, ir lenkų neįsileido. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. Lietuviai stengėsi išlaikyti savarankiškumą tik viduje, saugodami atskirą valstybės organizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais, patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas, patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais, patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. Stp. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. Po jo Lietuva jau niekad nebesiūlė nei savo atskiro kandidato nei atskirų naujam karaliui sąlygų. Elekcijoje jie dalyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją, kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima, kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis.

Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. Biržiečiai Radvilos, iki XVII amž. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui, išmirė. Po nenusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais, hetmonas Jonušas Radvila mirė (1655 m.), palikęs vienturtę dukterį, kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo, Boguslovo Radvilos. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį; po karo nebegrįžo į Lietuvą, bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje, kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Šio dėka jis atgavo visus, po švedų karo konfiskuotus, savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus, bet, negyvendamas Lietuvoje, negalėjo čia turėti didelės įtakos. Jis mirė 1669 m., palikęs jaunutę dukrelę, kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko, o šiam mirus, — už Neuburgo kunigaikščio. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis, kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos didikų šeimos. Pirmučiausia iškilo Pacai, kuriuos pakeitė Sapiegos. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto, Lietuvoje vadovavo jau Pacai. Vienas iš jų, Mykolas, buvo hetmonas ir Vilniaus vaivada, kitas, Kristupas, — kancleris, trečias, Steponas, — Vilniaus vyskupas, ketvirtas, Kazimieras, — Žemaičių vyskupas, o penktas, Petras, — Žemaičių seniūnas. Jie kad ir nebuvo labai turtingi, tačiau, turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valstybinių dvarų, pajėgė nustelbti visus kitus ponus. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris, nes jų urėdai buvo įtakingiausi. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė" ir valstybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos, tai Pacų, o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė, ką tik norėjo.

Svetimų valstybių papirkinėjimai. Šitam laikotarpiui labai charakteringas dar vienas bruožas, būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. karo, kada Austrija su Prancūzija ypatingai varžėsi dėl pirmenybės. Katalikiškoji Prancūzija, valdoma kardinolo Rišeljės (Richelieu), 30 m. kare stojo į protestantų pusę, norėdama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. Nors karas ir pasibaigė imperatoriaus pralaimėjimu, tačiau jo galybė dar nebuvo visiškai sunaikinta. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar nepasibaigė. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. Ji rūpinosi, kad Respublika su turkais gyventų taikoje, kad su jais kariautų viena Austrija. Imperatorius, savo rėžtu, stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Šitų varžytynių metu abi pusės leido didžiausias sumas, norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visagalius Lenkijos ir Lietuvos didikus, stengdamosi įpiršti į Respublikos sostą savo kandidatus. Kitos Europos valstybės grupavosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais, didžiuodamiesi, kad su jais skaitosi net karaliai, kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai, o iš tikrųjų tapo jų samdytais agentais. Krašte tolydžio augo anarchija. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos.

a. Dviejų saviškių karalių laikai (1669—1696 m)

2. Mykolas Kaributas Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija

Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai, nebeliko šeimos, kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. Todėl varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas, kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto, norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija, palaikiusi Habsburgų kandidatą. Tarpuvaldis buvo gana ilgas, partijų kova labai griežta. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzijos kandidato pusėje, tačiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų partijų kandidatas.

Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasitenkinimas jais. Todėl elekcijos lauke nesusitariant didikams, atsivedusiems gausingas kariuomenes, bajorija tik piktinosi, nerimavo ir keikė ponus senatorius. Seimas užtruko net l1/2 mėn. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato, bajorija neturėjo nė ko veikti. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą; susirėmimo metu buvo ir aukų. Pagaliau atsirado žmonių, kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenkinimu ir išrinkti karalių, aplenkiant didikus. To sumanymo priešaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. Jam metus šūkį, visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Višniaveckis. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir artimas, nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sūnus Jeremijo Višniaveckio, B. Chmelnickio laikais pasižymėjusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės, nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. Didikai bandė šitą elekciją sutrukdyti, tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį, ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium.

Mykolas K. Višniaveckis,

1669—1674 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo, kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. Likę gyventi Ukrainoje, jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai, nes visa Ukraina nuo 1569 m. priklausė Lenkijai. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Jis su kazokais kariavo net pats vienas, savo jėgomis. Dėl to jo dvarai buvo sunaikinti, apiplėšti, ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. Sako, jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. Apie karaliavimą jis, žinoma, nė svajote nesvajojo, ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas.

Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. Kaip paprastai, lenkai į elekciją susirinko visi (viritim), o lietuviai atsiuntė tik atstovus. Galingieji Pacai savo pusėje turėjo beveik visus Lietuvos atstovus, o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai, kuriems vadovavo iš Karaliaučiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandidato. Radvila, kaip Brandenburgo elektoriaus ministeris, oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą, bet kartu statė ir savo kandidatūrą. Elekcijos metu princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas iš kandidatų. Jo šalininkais buvę Pacai, be abejo, negalėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę, todėl, kiek pasvyravę, jie pagaliau parėmė Višniaveckį. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva, nes, grįždamas iš elekcinio seimo, Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus), ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. Pacų šeimos priešaky, taigi ir visos Lietuvos politikos vadu, buvo kancleris Kristupas Pacas, — tas pats, kuris pastatė gražųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas Mykolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. Petro ir Povilo -bažnyčią Antakalny).

Boguslovas Radvila, paskutinysis iš Dubingių Radvilų († 1669 m.).

3. Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis

Naujajam karaliui, kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių, kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą, — buvo nelengva karaliauti. Prancūzijos kandidato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų partija. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija, tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną.

Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus karas su Turkais, kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Lenkams, netvarkingai kariaujantiems, karas labai nesisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais, o su karaliaus priešu, galingiausiu prancūziškosios partijos didiku, Lenkijos hetmonų Sobieskiu. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus, atimti iš jų apie 10.000 belaisvių ir dalį žemių. Jo kariuomenė palaikė savo vadą, ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. Tik abiem pusėm nusileidus, buvo išvengta konflikto. Prancūziškoji partija pagaliau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo, nes mirė jos kandidatas (1672 m.); ji dabar tik galvojo, kaip sunaikinti bajorų partiją, kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių, kaltindama išdavimu, buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos, seimai nuolat iro.

Stiprėjant lenkų bajorų partijai, drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. Ypač jį, kaip gerą vadą, palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija, kurią jis apgynė nuo turkų. 1672 m. kilus naujam karui su Turkija, atrodė, kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat, prieš hetmoną Sobieskį, kariaujantį su turkais, bajorija vėl pastatė savo kariuomenę, o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo hetmoną. Susirėmimas atrodė neišvengiamas, tačiau sušauktas (1673 m.) seimas nuramino partijas, ir buvo pradėta ruoštis naujam turkų puolimui atremti. Pasibaigus karui, partijos, be abejo, vėl būtų susikirtusios; tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją.

4. Lietuva M. Višniaveckio laikais

Kristupas Pacas,

1656—1658 m. vicekancleris, 1658—1684 m. kancleris.

Lenkų partijų kovos ir Lietuva. Visą Višniaveckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė partijų kovos, dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas, o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. Lietuvai vadovaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Lenkijos hetmonu Sobieskiu. Karų su turkais metu, sunkiu Lenkijai, Lietuva stengėsi laikytis nuošaliai. Hetmonas Pacas atsisakinėjo eiti lenkams į pagalbą, teisindamasis, kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Lenkijos sienos. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką, jis vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei.

Bendrieji seimai Lietuvoje. Naudodamiesi sunkia Lenkijos būkle, Lietuvos atstovai 1673 m. seime išreikalavo iš lenkų priimti įstatymą, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, būtų šaukiamas Lietuvoje (Gardine). Kadangi 1569 m. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje, tad lenkai dėl šito labai spyrėsi, tačiau buvo priversti nusileisti, nes lietuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. Mat, lenkai, ruošdamiesi surinkti prieš turkus 60.000 karių, reikalavo, kad Lietuva tam tikslui sudarytų 30.000 karių. Lietuviai tada pareiškė, kad jie sudarysią tik 6.000 karių ir tik savo sienoms saugoti, o į Lenkiją jos neleisią, jei lenkai nesutiksią, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Kai lenkai pagaliau nusileido, tai lietuviai sutiko sudaryti 12.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. Tuo būdu priimtas įstatymas, kad kas trečias seimas turi būti šaukiamas Lietuvoje, buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais XVIII amž-je, kai iširdavo beveik visi seimai. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine.

Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio laikais priklausė nuo Pacų, kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais, o ypač su hetmonų Sobieskiu. Sobieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs, ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. Mirus karaliui Višniaveckiui, buvo daug pavojaus, kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium, todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. Pagaliau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai, o su jais — ir visa Lietuva.

5. Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija

Kaip ir ankstyvesnioje elekcijoje, taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį, kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Didieji Lenkijos ponai su pačiu hetmonu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Kai pasirodė, jog nebus galima išrinkti Kondės, prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo laikais), tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. Išgarsėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų, atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko, buvo labai palankiai lenkų bajorijos sutiktas.

Pacai, bijodami jo kandidatūros, buvo pradėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto" kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvienas kandidatas iš saviškių). Kai lenkai to reikalavimo nepriėmė, lietuviai pareiškė, jog nepri-pažinsią piasto savo valdovu, nors lenkai jį ir išrinktų. Lenkams išrinkus Sobieskį, lietuviai pareiškė protestą ir, sustoję kitoje Vyslos pusėje, į elekcijos lauką neėjo. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras, Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. K. Radvila, Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai, ir Sobieskis buvo visų pripažintas. Tačiau Pacai vis dėlto liko amžini jo priešai.

Jonas Sobieskis,

1674—1696 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius.

6. Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas

Sobieskio ryšiai su Prancūzija. Sobieskio politika buvo dvilypė. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas, jis pirmučiausia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniškajai Europai; čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Iš kitos pusės, per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Kazimierą (kuri, tapusi karaliene, svajojo iškelti savo gimines Prancūzijoje), jis buvo susirišęs su Prancūzija, kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Todėl po pirmų karų, Prancūzijai tarpininkaujant, su turkais buvo padaryta taika. Be to, Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liudvikas XIV; nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti, kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu, nes, palikęs sūnums kunigaikštiją, jis tikrai būtų galėjęs tikėtis, kad Lenkijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). Tačiau šis planas nepasisekė: seimas karaliaus neparėmė. Nepasisekė Prūsijoje nė Švedams. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m.). Nedaug teturėdamas kariuomenės, jis negalėjo visiškai neleisti švedų, bet visą laiką darė kliūčių ir, švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene, lydėjo per visus Žemaičius, žiūrėdamas, kad jie eitų siauru ruožu, neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m.).

Susiartinimas su Austrija. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė, nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (v