Izidorius Pucevičius - Radvila

IZIDORIUS PUCEVIČIUS-

RADVILA

1901 12 22–1945 08 26

Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Povilas Gaidelis.

„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.

Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).

Kapitonas I. Pucevičius

Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Izidorius Pucevičius-Radvila

Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.

Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas

ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

GYVENIMO PRADŽIA

Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.

Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.

Vienintelė vyriausioji Vlado sesuo Petronėlė, gimusi 1906 m., pragyveno visus šio šimtmečio karus, Lietuvos Nepriklausomybės metus, okupacijas, tremtį ir sulaukusi Lietuvos Atgimimo, 1995 metais atsigulė Amžinam poilsiui. Buvo geraširdė, ką paveldėjo iš savo mamos, labai sutarė su broliu Vladu. Daug kentėjo nuo enkavedistų už tai, kad bendravo su “nusikaltėliu” broliu. Buvo žiauriai tardoma, mušama, paskui su šeima ištremta į Sibirą. Sugrįžusi išaugino anūkus, paskui padėjo brolio Vlado anūkus auginti. Su didžiu susidomėjimu klausydavau jos paskojimų apie praeitį. Petronėlė jautė širdgėlą, kad iš keturių brolių, ilgam gyvenimui liko viena. Tėvo būta aštraus būdo, o pamotės duona karti, todėl tik paūgėjus, kiekvienam vaikui teko kurti savo gyvenimą. Sesuo Kazytė - kaimo gražuolė, dar paauglė būdama išėjo tarnauti į Klaipėdos kraštą, vėliau ištekėjo už vokiečių tautybės vyro, turėjo nuosavą laivą. Brolis Stasys, darbštus jaunuolis šienaudamas dvaro pievas perkalto ir susirgęs plaučių uždegimu, mirė. Pati Petronėlė anksti ištekėjo už bežemio jaunuolio Petro ir kartu nešė vargingų nuomininkų dalią. O brolis Vladas nuo pat mažens mėgdavęs meistrauti. Dar būdamas vaiku, iš rąsto galo išsipjovęs ratus darėsi dviratį. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, pramokęs staliaus amato dirbo įvairius darbus. Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir Šaulių sąjungoje.

Daugel metų Vladas gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima. Išsinuomuotuose ūkiuose įsirengdavo staliaus dirbtuves. Pagrindinis staliaus įrenginys buvo varstotas, dažniausiai jis gamindavo medines detales brikelėms, o geležinius apkaustus nukaldavo kalviai. Vladas buvęs darbštus, negirtuokliavo, nerūkė. Net ne visi pasiturinčių ūkininkų sūnūs galėjo įsigyti dviračius, laikrodžius, radijo aparatus bei geresnę aprangą, tačiau darbštus jaunuolis visą tai turėjo. Mėgo skaityti knygas, laikraščius, dalyvavo įvairiuose inteligentijos sambūriuose.

1935 m. su sesers šeima išsinuomojo apleistą ūkį Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime pas Elzbietą Ralienę. Ūkininkė gyveno viena su paaugle dukra Bronislava. Jos vyras, dar dukrai esant mažai, išvyko į Argentiną užsidirbti pinigų, sumokėti skoloms už ūkį. Deja, taip ir nesulaukė nei žmona vyro, nei dukra tėvo, o skolas už ūkį sumokėjo Vladas jau tapęs žentu.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

Žuvę rugpjūčio 19 d.

1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.

Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 126,

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės būrių sąskrydis. 1949 m. Pirmoje eilėje iš dešinės pirmas – Jonas Lukšys-Nemunas. Antroje eilėje iš dešinės pirmas – Anicetas Lukšys-Polka.

Moteris centre – Janina Lukšytė.

Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Penktas iš kairės (priklaupęs) – Anicetas Lukšys-Polka, šeštas – Jonas Lukšys-Nemunas. Stovi: septintas iš kairės – apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vitvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Žuvę rugpjūčio 19 d.

NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

VAKARŲ LIETUVA

Janina Vytautė Januškienė

Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.

□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra

Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.

... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.

Skaityti daugiau: NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas.

(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas

1954-ųjų rugpjūčio 18-ąją, žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai   VINCAS DAUNORAS-UNGURYS IR JURGIS PALIONIS-DOBILAS

Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys, Kelmas. Apie 1951 m.

Partizanų Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., kai susivienijo Dzūkijoje kovoję partizanų junginiai. Apygardą sudarė trys – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno – rinktinės, o jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. Beveik dešimtmetį trukusi kova pareikalavo daug aukų. Žuvus partizanų pareigūnams ir MGB provokatoriams įkūrus savą „Dainavos apygardos štabą“ apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėn., tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 m. vasaros pabaigos.

1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų rajono Naužiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje apsistojo du paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Dzūkų rinktinės vadas, ėjęs ir apygardos vado pareigas Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas. Jiems ilsintis tvarte, KGB užverbuotas sodybos šeimininkės nuomininkas Kazys Radvila pranešė apie partizanus sovietų saugumui.

Sodyba buvo apsupta ir kilus susišaudymui abu partizanai žuvo. Jų palaikai buvo nuvežti į Prienus, išniekinti ir užkasti Šiauliškių kaimo žvyrduobėse. Partizano J. Palionio seserys, 1955 m. sužinojusios brolio užkasimo vietą, palaikus atsikasė ir slapta palaidojo Prienų rajono Nemajūnų kaimo kapinėse. V. Daunoro sesuo savo brolio palaikus palaidojo Prienuose.

Skaityti daugiau: Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas

Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme

Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.

Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.

Juozas Streikus-Stumbras

Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Povilas Gaidelis.

Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.

Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.

J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.

Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.

Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.

Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“

Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.

Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.

Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.

1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas.  1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.

Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.

Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.

Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Petras Bartkus

Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).

Veikla

1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės  štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas  leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.

Skaityti daugiau: Petras Bartkus

LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Kovos Broliui

Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas, 
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas

Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.

Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, - 
Kitiems patekės laisvės saulė.

Ėglis

Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis|“ studijų metais

Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.

1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.

Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.

Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.

1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.

Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.

Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.

Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: 
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime 

Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Skersys Steponas-Kovas

Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)

Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.

Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas

Dominykas Jėčys-Ąžuolis

DOMINYKAS JĖČYS -

ĄŽUOLIS

1896 10 20–1947 08 11

Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.

1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.

Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis

Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto(Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės- Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi,pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglopstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą,ilgesį, laukimą,ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS

(1896—1947)

Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.

1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.

Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.

Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

Jonas Petras Aleščikas

Jonas, Petras  Aleščikas  g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys. 

Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis. 

1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę. 

Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas