1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.
Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.
„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.
Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.
[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.
Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.
Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Troikos ir petiorkos Lietuvos apskrityse ir valsčiuose veikė 1945-1947 m. (pirmas rastas jų veiklos dokumentas - partijos Alytaus aps. komiteto 1945 m. kovo mėn. protokolas, paskutinis - Prienų aps. petiorkos 1947 m. birželio mėn. protokolas). SSRS skirtingu laiku veikė įvairios troikos ir petiorkos. Jos sudarytos daugiausia siekiant sujungti represinių organų ir partinių institucijų pastangas kovai su komunistų priešais. Trijų ir penkių asmenų laikinai sudaryti teismai SSRS nuteisė milijonus žmonių, šimtai tūkstančių jų sprendimu buvo sušaudyti. Lietuvos gyventojai daugiausia yra girdėję apie vieną iš SSRS specialiųjų teismų — Ypatingojo pasitarimo troikas1. Komunistai mėgo sudaryti nelyginio skaičiaus trijų ar penkių žmonių organą, vaizduojantį tam tikrą demokratijos formą, kai kuriuo nors klausimu nesutarus vienbalsiai, sprendimas turėjo būti priimamas balsuojant.
Kiek žmonių turėjo būti tame pokario metais trumpai Lietuvoje veikusiame aukščiausiame apskrities organe, kuris vadovavo kovai su pasipriešinimu okupantams, lėmė vietinės aplinkybės; oficialių nurodymų, matyt, nebuvo. Apskrityse dažniausiai būdavo petiorkos, sudarytos iš penkių žmonių; tarp jų visada būdavo partijos komiteto pirmasis ar antrasis sekretorius (dažniausiai abu) bei MVD ir MGB apskrities skyrių viršininkai, neretai ir apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Valsčiuose beveik visur veikė troikos, sudarytos iš partorgo ar partijos valsčiaus sekretoriaus, NKVD (MVD) poskyrio viršininko ir NKGB (MGB) valsčiaus operatyvinio įgaliotinio. Tačiau sudarydami troikas kai kurie partijos apskričių komitetai savo iniciatyva stengėsi papildyti tą organą. Antai partijos Biržų aps. komiteto plane Nr. 100, patvirtintame pirmojo sekretoriaus J. Griciūno 1945 m. rudenį, kiekviename valsčiuje numatyta sudaryti četviortkas (NKVD, NKGB poskyrių darbuotojai, čekistinės kariuomenės įgulos atstovas ir ketvirtas - iš partinių vadovų), kurioms pavesta vadovauti partizanų sutriuškinimui. Antrame komiteto nutarimo paragrafe rašoma: „Pavesti aukščiau išvardytiems draugams dar kartą patikrinti ir patikslinti gaujoje esančius asmenis, įspėti juos per jų šeimas, kad pasitrauktų [iš gaujos]. Paskui nusavinti visą jų žemę, gyvulius, turtą, inventorių, derlių ir pastatus“.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas TROIKOS IR PETIORKOS
Povilas Gaidelis.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
KOVOS KELIU ŽENGIANT
Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos
1945—1953 metai
Vilnius „Vyturys“ 1991
Knyga PDF formatu: 
fotografinė kopija: 
UDK -888.2-1
Ko-561
Iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių
atrinko ir parengė spaudai LEONAS GUDAITIS
K 4702390000—155
M 856(08)—91 Neskelbta
ISBN 5-7900-0689-2
© Sudarymas ir pastabos,
Leonas Gudaitis, 1991
Partizanų žodis
Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.
Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.
Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.
Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.
MAIRONIO vadovybė
(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)
* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.
Skaityti daugiau: KOVOS KELIU ŽENGIANT
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Skaityti daugiau: Čėpla Jonas
„Žlugus komunizmui, nebebuvo būtina įrodinėti „istoriškai neišvengiamą" Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pobūdį. 1917 metai pagaliau tapo „normaliu" istorijos objektu. Deja, nei istorikai, nei mūsų visuomenė nėra pasirengę atsisveikinti su mitu apie nulinius metus - metus, davusius pradžią viskam, t. y. rusų liaudies laimei ir nelaimei".
Šie nūdienio rusų istoriko žodžiai puikiai apibūdina nenutrūkstamą tradiciją: praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo paties įvykio, „mūšis dėl 1917-ųjų" tebesitęsia.
Pirmajai istorijos mokyklai, kurią galima būtų pavadinti „liberalia", Spalio revoliucija buvo ne kas kita kaip pučas, smurtu primestas pasyviai visuomenei, rezultatas apsukraus sąmokslo, kurį surezgė saujelė disciplinuotų ir ciniškų fanatikų, neturėjusių šalyje jokios realios atramos. Šiandieną beveik visi rusų istorikai, lygiai kaip ir apsišvietęs komunistinės Rusijos elitas ir vadovybė, perėmė liberalų pažiūras. Netekusi bet kokio socialinio ir istorinio svorio, 1917 m. Spalio revoliucija traktuojama kaip atsitiktinis įvykis, išstūmęs ikirevoliucinę Rusiją iš jos natūralios raidos kelio - turtingą, darbščią Rusiją, sparčiai žingsniavusią demokratijos link. Apie simbolinį atsiribojimą nuo „baisios sovietizmo ataugos" trimituojama tuo garsiau ir smarkiau, kuo labiau ryškėja faktas, kad iš tikrųjų valdančiojo elito viduje tebėra ženklus nenutrūkstamas ryšys: visi to elito sluoksniai priklausė komunistinei nomenklatūrai. Nenuostabu, kad dabar kitoniška Spalio revoliucijos traktuotė tiek kai kurių istorikų, tiek elito rankose virsta koziriu: juk šitaip nuo rusų visuomenės nuimama kaltės našta, atgailos našta, slėgusi sąžinę perestroikos metais, kai teko susidurti su pakartotiniu ir tokiu skaudžiu stalinizmo atradimu. Jeigu bolševikinis 1917 m. perversmas buvo tik atsitiktinumas, vadinasi, rusų liaudis tik nekalta auka.
Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai
Priešingai šiai interpretacijai, sovietinė istoriografija mėgino įrodyti, kad 1917 m. Spalis buvo logiška, numatoma, neišvengiama kelio į išsivadavimą pabaiga, o tuo keliu pasuko sąmoningai prie bolševizmo prisijungusios „masės". Išgyvenusi įvairių metamorfozių, ši istoriografijos srovė susiejo diskusijas dėl 1917 m. reikšmės ir prasmės su sovietinio režimo teisėtumo klausimu. Atseit jeigu Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo Istorijos prasmės įsikūnijimas, jeigu ji buvo įvykis, prilygstąs išsivadavimo šūkiui, skirtam viso pasaulio tautoms, tai tos revoliucijos padariniai - politinė sistema, institucijos, valstybė - buvo teisėti, nepaisant jokių klaidų, kurias galėjo padaryti stalinizmas. Sovietinės santvarkos žlugimas, suprantama, paskatino paskelbti 1917 m. Spalio revoliuciją visiškai neteisėta ir atsisakyti marksistinio „katekizmo", išmetant jį, anot garsiojo bolševikų posakio, „į istorijos šiukšlyną". Tačiau tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek (o gal netgi dar labiau) Vakaruose šis „katekizmas" tebėra labai gyvas atmintyje, kaip ir įaugusi atmintin baimė.
Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai
Parašė P. VYTENIS
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.
Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.
---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.
Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA
1921 08 10–1951 09 04
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.
Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.
Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.
1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.
Skaityti daugiau: JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Aldona Vilutienė
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Vaclovas Rudnickas-Birštonas. Apie 1951 m.
(Šiaulių „Aušros" muziejus)
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas Juozas Rimeika-Tautietis. Apie 1951 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Rudnickas Vaclovas-Birštonas gimė 1932 m. Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Juodeikių kaime (?). Nuo 1950 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio partizanas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais - J. Rimeika-Tautiečiu, E. Trinka-Briedžiu ir A. Virbicku-Bijūnu
Rimeika Juozas-Tautietis gimė 1914 m. Šiaulių apskrities Skaistgirio valsčiaus Alsių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Genio rinktinės Klevo būriui. 1946 m. vasario mėn. kautynėse prie Milvydžių kaimo buvo sužeistas. Gyveno nelegaliai. Nuo 1950 m. birželio — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio štabo organizacinio skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 m. rugsėjo 2 d. Žagarės rajono Mantoriškių miške kartu su dar trimis bendražygiais — E. Trinka-Briedžiu, V. Rudnicku-Birštonu ir A. Verbicku-Bijūnu.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Aldona Vilutienė
Marksistinė ideologija toleravo ir net skatino prievartą prieš vadinamuosius klasinius priešus, o kai šie jau būdavo beveik sunaikinti, komunistai represuodavo saviškius. Prie idėjinių komunistų prisiplakę komunistai karjeristai dėl savo materialinės padėties ir valdžios taip pat buvo linkę maskuodamiesi, kartais net labiau už idėjinius komunistus, naudoti prievartą. Tačiau didžiausius prievartos naudojimo arsenalus turėjo čekistai. Partijos nariai šioje srityje buvo neblogi jų mokiniai (iš Rusijos atvykusiems partijos funkcionieriams nieko mokytis nereikėjo, jie jau buvo prievartos naudojimo specialistai), o kai kur, tarkime, turto plėšimo srityje, čekistus net lenkė. Bet okupacijos pradžioje čekistus ir partinius funkcionierius reikėjo suvesti draugėn, kad jie vieni kitiems padėtų ir vieni iš kitų mokytųsi. Juo labiau kad „bendro darbo“ buvo per akis — reikėjo sutriuškinti besipriešinančius okupacijai. Paskelbus, kad geriau, pasiturimai gyvenantys žmonės yra pagrindiniai pogrindžio rėmėjai, represijos užgriuvo dažniausiai niekuo dėtas šeimas.
Laukių šeima Odinske, Irkutsko sr., 1951 m. Ištremta iš Kretingos r. Tarvydų k.
Apie glaudžius partinių funkcionierių ir čekistų bendradarbiavimo pamatus 1945 m. rugpjūčio 23—24 d. vykusiame LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas VKP(b) CK nutarimas dėl LKP(b) CK darbo trūkumų, dėstė VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas M. Suslovas. Tas bendradarbiavimas ir veikimo vienovė daugelyje Lietuvos apskričių buvo ir anksčiau, tačiau po M. Suslovo kalbos ji peraugo į itin glaudų bendradarbiavimą, kurio viena iš apraiškų buvo neformalus partinių institucijų ir represinių organų darinys - troikos ir petiorkos*. Tame plenume, apkaltinęs LKP(b) CK tuo, kad su pogrindžiu Lietuvoje kovoja vien čekistai, o partiniai organai stovi šalia kovos (be abejo, tai buvo gerokai perdėta), bei tuo, kad CK ir partijos komitetai nesugebėjo į „kovą su pogrindžiu pakelti darbo žmonių“, M. Suslovas toliau kalbėjo taip: „Tikslinga, kad partijos komitetų pirmieji ir antrieji sekretoriai ir NKVD bei NKGB skyrių viršininkai kasdien, blogiausiu atveju kas antrą dieną susirinktų trumpai aptarti politinę padėtį apskrityse ir numatytų operatyvines priemones kovoje su banditizmu“. Jis nurodė kiekvienoje apskrityje sudaryti „gaujų“ likvidavimo planus* 1.
Beje, po M. Suslovo šį reikalavimą - kad kartu su NKVD-NKGB apskričių skyrių viršininkais partijos komitetai sudarytų pogrindžio būrių sutriuškinimo planus - išsakė ir A. Sniečkus. Planai turėjo būti atsiųsti į LKP(b) CK. Plenume A. Sniečkus kalbėjo: „Vietinės partinės organizacijos turi tuoj pat sudaryti išsamų kovos su buržuaziniais nacionalistais visomis priemonėmis ir visose srityse planą, jie turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad visos priemonės - administracinės-represinės, politinis masinis darbas ir kitos tarp savęs derintųsi, kad jos viena kitą papildytų ir remtųsi viena kita“.
Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KOMUNISTŲ PARTIJOS NARIAI - REPRESIJŲ VYKDYTOJAI
1930 02 23–1953 09 19
Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.
