Arkivysk. G. Grušo pamokslas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišiose

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.

Šią valandą esame kaip niekad susitelkę, nes jaučiame jos iškilmingumą. Pagaliau galime atiduoti deramą pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Palydime į amžinąjį poilsį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu.

Todėl šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui. Jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.

Matau čia Adolfo Ramanausko-Vanago kovos draugus. Regiu Jūsų džiaugsmą, kad pagaliau galite atiduoti paskutinę pagarbą savo vadui. Matau artimuosius, kurie, tiek daug iškentėję, neprarado vilties. Šiandien mūsų širdys džiaugiasi kartu, nes regime, kad teisūs buvo tie, kurie išlaikė viltį ir tikėjimą tiesos pergale, net ir keliaudami per tamsiausią slėnį (plg. Ps 23, 4).

Broliai ir seserys, šiandien mums reikia Vanago regėjimo. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą. Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus.

Skaityti daugiau: Arkivysk. G. Grušo pamokslas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių šv. Mišiose

Žodis prie partizanų kapo

Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.

Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas. Bet ir graudus.

Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.

Partizanai Vasario 16 -ąjai

Vasario šešioliktoji

  Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.

Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."

Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.

Skaityti daugiau: Partizanai Vasario 16 -ąjai

Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.

Nepataisomasis 

Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai

I dalis

VILNIUS|2014

UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08

© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014

Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai

Nijolės Sadūnaitės kalba Seime 2018.01.13

Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva? Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?

Garbė Jėzui Kristui. 

[Salė atsako] Per amžius.

Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?

Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Kad nenuklysčiau.

Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.

Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.

Citatą baigiu [užversdama evangeliją ją ir vėl pabučiuoja].

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.

Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.

Skaityti daugiau: Nijolės Sadūnaitės kalba Seime 2018.01.13

Gen. Povilas Plechavičius

GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.

Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.    

Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.

Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.

Aplanko nuotrauka —Vytauto Maželio

Knygos fotografinė kopija    Knyga Pdf    Knyga internete 

Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius

Kova už laisvę

    Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.

Tokiu kovos už laisvę būdu septintajame dešimtmetyje Lietuvoje tapo neginkluotas pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bene ryškiausiai įkūnijo šį neginkluotą pasipriešinimą. Dvasininkai ir pasauliečiai pradėjo reikalauti laisvės gyventi pagal savo įsitikinimus. Okupantas gerai suprato šių reikalavimų pavojingumą ant melo pastatytai sistemai ir negailestingai dorojosi su žmonėmis, apsiginklavusiais tik tiesa. Kronika tik fiksavo okupanto darbus ir Lietuvos žmonių pasipriešinimą. Fiksavo, plėšė geležinę uždangą ir skleidė pasaulyje tiesą, kokia baisi yra komunistinė sistema, kuri kėsinasi pavergti ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią.

Jei nebūtų buvusio partizaninio judėjimo, vargu ar būtų atsiradusi ir Kronika. Vienas iš Kronikos atsiradimo inspiratorių buvo Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs už pagalbą Lietuvos partizanams. Jam labai rūpėjo, kad būtų deramai pagerbti Lietuvos partizanai, pastatant jiems paminklus ar kitais būdais įamžinant jų kovą už Lietuvos laisvę. Vienu iš tokio įamžinimo būdų tapo internetinė svetainė Partizanai.org, kurios globėju buvo mons. A. Svarinskas buvo iki pat mirties. Todėl labai tiktų, kad su LKB Kronikos internetinės svetainės medžiaga, kurioje daug rašoma apie mons. A. Svarinską, būtų supažindinami ir svetainės Partizanai.org lankytojai.

Partizanų ir neginkluotos kovos už laisvę istorijos nevalia užmiršti. Kol gyvename žemėje, mes niekuomet nebūsime saugūs, kad kažkas nesikėsintų į mūsų laisvę. Ar mes nematome, kaip šiandien šio pasaulio galingieji, prisidengę gražiais lozungais, vėl kėsinasi į mūsų tautinę ir religinę laisvę. Vėl siekia, kad mes būtume jų primetamos ideologijos menki sraigteliai, praradę savo tautinį ir krikščioniškąjį identitetą.

Laisvė yra Dievo dovana ir kiekviena karta už ją turi mokėti savo kainą. Nemokantieji tampa vergais, o mes nenorime jais būti.

                                  Arkivysk. Sig. Tamkevičius

KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Petras Girdzijauskas

□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5

Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.

Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.

Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.

Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.

Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.

Skaityti daugiau: KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.

Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.

Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?

Skaityti daugiau: Santos Kančytės kalba Partizanų parke

Keli štrichai monsinjoro Alfonso Svarinsko portretui

Gyd. soc.m.dr. Ramunė Butkevičiūtė - Jurkuvienė 

Šaltinis:  xxiamzius.lt/ 2005 m.

Sausio 21 dieną monsinjorui Alfonsui Svarinskui suėjo 80 metų. Sveikinome plačiai Lietuvoje ir užsienyje žinomą kunigą, visuomenės veikėją, aktyvų kovotoją už Lietuvos laisvę. Noriu pastebėti, kad mūsų gyvenimas dažnai nešykšti paradoksų. Žmogus gali būti plačiai žinomas ir daugelis tariasi pažįstą jį. Bet ką reiškia pažinti žmogų?

Retas Lietuvos gyventojas pripažintų, kad mons. A.Svarinsko nepažįsta ar nėra nieko apie jį girdėjęs. Nedaug kunigų sovietiniais laikais galėjo didžiuotis tuo, kad apie juos sukurtas filmas, demonstruotas okupuotos šalies kino teatruose. Kokia asmenybė privertė susidomėti valdžios organus ir paklausti: „Kas jūs, kunige Svarinskai?“

Manau, į šį klausimą ne tik minėtas filmas nesugebėjo atsakyti. Apie istorines asmenybes gali kalbėti tik pati istorija – Tautos, Bažnyčios. Tik ir ją dažnai rašo visokie metraštininkai, anot J.Marcinkevičiaus, ir baltieji, ir juodieji... Buvo aksominės ir dainuojančios revoliucijos, keitėsi valdžios, bet niekas nesukūrė kito filmo apie šį kunigą. Nejaugi istorijai liks tik vienašalė „tiesa“?

Skaityti daugiau: Keli štrichai monsinjoro Alfonso Svarinsko portretui

Mons. Alfonsą Svarinską palydint. 2014 07 21

Mons. Alfonsas Svarinskas – kunigas legenda (1924–2014)

Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą  legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.

Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.

Skaityti daugiau: Mons. Alfonsą Svarinską palydint. 2014 07 21

JOS MYLĖJO TĖVYNĘ

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

PIETŲ LIETUVA

Bonifacas Ulevičius

Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.

Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.

Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.

Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.

Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.

□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė

Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.

Skaityti daugiau: JOS MYLĖJO TĖVYNĘ

VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)

Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio

Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".

Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.

Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.

Skaityti daugiau: VERTYBĖS, KURIAS LIETUVIŲ TAUTA TURI GINTI

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

"Kas jūs, kunige Svarinskai?.." (1987 m.)

Trys dešimtmečio uždaviniai

PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS

BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA

PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.

PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ

TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.

Skaityti daugiau: Trys dešimtmečio uždaviniai

Dar kartą apie užmirštus Lietuvos didvyrius

SUŠAUDYTAS MINISTRŲ KABINETAS

Tokio pavadinimo Gedimino Adomaičio straipsnis buvo išspausdintas 2005.02.17 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas" No 39 (9528).Čia teikiamas straipsnis su pakeitimais ir papildymais.

Skaityti daugiau: Dar kartą apie užmirštus Lietuvos didvyrius

KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.

     Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!

     Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo

Kenčiantis Kristus  Diureris

labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.

Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis

KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS

Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.

*  *  *

     Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.

     Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.

     O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje

I Patriotizmo pagrindai

1. Patriotizmo pradai

a. Patriotinis jausmas

Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“¹). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.

Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“²). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.

Skaityti daugiau: A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Partizanų himnas

Sovietų pasaka

Apie filmą: 

2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.