Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius patvirtino, jog mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
A. Svarinskas, gimęs 1925 metais, mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1946 m. pavasarį persekiotas sovietinio saugumo, paliko studijas ir išėjo pas partizanus. 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininkas. 1946 m. gruodžio 21 d. areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriuose. 1947-1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu. 1958 m. balandį areštuotas ir nuteistas 6 metams už antisovietinės literatūros laikymą, 1958-1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose.
1961 m. už akių jį nuteisė ir LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu, jis buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą. 1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Nuo 1972 m. A. Svarinskas bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.
Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje A. Svarinskas buvo trečią kartą areštuotas, o 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983-1988 m. jis kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.
1988 m. Maskvoje lankęsis JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo išlaisvinti A. Svarinską. 1988 m. liepos 11 d. jis buvo iš lagerio paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988-1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 11 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę grįžo į Lietuvą ir 1991 m. buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą.
Atsisveikinimas su Alfonsu Svarinsku bus organizuojamas Vilniuje, tačiau dvasininkas bus laidojamas partizanų kapinėse netoli Ukmergės, nes tokia buvo jo paskutinė valia.
Kviečiame paskaityti anksčiau dienraštyje publikuotą interviu su šiuo legendiniu Lietuvos disidentu ir dvasininku.
Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsus ir ryžtingas - kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas.. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.
,, Kas jūs, kunige Svarinskai?- šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose, kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas jiems jau neberūpi. Jiems kur kas aktualiau fondai su jų neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose... Šiandien jau 50 metu, kai Alfonsas Svarinskas kunigystėje. Pabandykime bent keletu štrichais atsakyti i klausimą:
Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS
BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA
PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.
PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ
TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.
Tokio pavadinimo Gedimino Adomaičio straipsnis buvo išspausdintas 2005.02.17 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas" No 39 (9528).Čia teikiamas straipsnis su pakeitimais ir papildymais.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.
Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).
Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.
Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.
Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.
Redakcija
ĮŽANGOS VIETOJE
1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.
1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.
Gegužės 18 d., šeštadienį, Mūšios parke (Ukmergės rajone), įsteigtame monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyko Didžiosios Kovos apygardos partizanų metinė šventė.
Skelbiame šv. mišias už žuvusius, nukankintus, mirusius ir gyvuosius laisvės kovotojus aukojusio J.E. Panevėžio vysk. Jono Kaunecko, ištikimo kovotojų už laisvę draugo, žodį.
Filmavo Albinas Kentra („Miško brolių studija“).
Vysk. Jono Kaunecko žodis iš Didžiosios kovos apygardos Mūšios partizanų parko 2013-05-18
Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje
I Patriotizmo pagrindai
1. Patriotizmo pradai
a. Patriotinis jausmas
Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.
Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.
Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.
Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.
Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.
Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.
Algimantas Zolubas
Mykolas Jeronimas Krupavičius
BIOGRAFIJA
Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.
1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.
EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...
1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus
Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.
Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.
2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti
Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.
Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.
Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.
Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?
3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas
Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
Pernai rudenį kažkas j mano pašto dėžutę įmetė penkis lapus iš Lietuvos ryto /Komjaunimo tiesos interneto su kažkokio Jono komentarais. Nepraustaburnis Jonas, komentuodamas internete paskelbtą 2010 m. liepos 6 d. rašinį „Popiežius rugsėjį lankysis D.Britanijoje" savo komentaruose bjauriausiai išniekino Dievą, šventuosius, Bažnyčią ir Popiežių Benediktą XVI, vadindamas jį neapipjaustytu žydu. Norėdamas nušauti vienu šūviu du zuikius, tas Jonas tvirtino, kad žydai - šėtono tarnai ir juos reikia visus sunaikinti. Jo nešvankių žodžių čia nekartosiu, bet medžiagą apie tai perdaviau Generaliniam prokurorui. Pasirodo, kad šie komentarai dar ir šiandien yra minėtoje interneto svetainėje. Taigi nusikalto ir Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa. Sakoma, kad komentarą gali parašyti bet kas į svetainę, bet svetainės savininkas, pamatęs ar patyręs, kad komentaras yra netikęs arba žalingas, įpareigojamas jį išimti. Taigi Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa", lygiai taip pat atsako už šį nusikaltimą. O gal ir dar daugiau - juk jie net dvejus metus šiuos iki šiol šlykščius komentarus skelbia savo svetainėje. Perskaitęs komentarus, laukiau, kad kokie nors Valstybės ar Bažnyčios atstovai ar autoritetai sureaguos ir šį nusikaltimą užprotestuos. Deja, šito neįvyko.
2011 m. spalio 15 dieną nuėjau į Generalinę prokuratūrą. Prašiausi priimamas generalinio prokuroro arba jo padėjėjo. Pasakiau, kad turiu labai svarbų valstybinį reikalą. Budinti moteris pasakė, kad pas prokurorą reikia užsirašyti iš anksto. Tada jai paaiškinau, kad esu Lietuvos partizanų kapelionas, Vyčio kryžiaus ir Saulių Žvaigždės ordinų kavalierius. Turiu daug darbo ir noriu valstybinės svarbos reikalu pas prokurorą patekti kuo skubiau. Budinti moteris manęs paklausė, ką tokiu atveju daryti, jei šiuo metu nėra galimybės susisiekti su Generaliniu prokuroru. Tada paprašiau, kad pakviestų prokurorą, kuris moka lietuvių kalbą. Netrukus atėjo prokuroras. Pasakė pavardę, bet taip neaiškiai, kad nesupratau. Šiam prokurorui paaiškinau, kad atėjau prašyti ne pagalbos, nes Jūs, Prokurore, vis tiek Dievo reikalo neginsite, bet prašiau pamokyti mane, kaip galime apginti internete apšmeižtą Dievą, Bažnyčią ir Popiežių. Prokurorui pasakiau, kad mes, grupė kunigų, ruošiamės rašyti laišką Popiežiui, ir pasiteisinti, kad negalime jo apginti, nes šiuo metu Lietuvos katalikai turi mažiau laisvės, negu sovietų laikais. Pareikšime, kad esame ištikimi Popiežiui ir už Jį meldžiamės. Mūsų ryžto dabartinė cenzūra nesulaikys, nes turime patirties iš anų bolševikų okupacijos laikų. Prokuroras trumpam susimąstė ir po to pasakė: „Duokite laiko pagalvoti". „O kiek reikės to laiko?" - paklausiau jo. „Dvidešimt dienų", - atsakė prokuroras. Savo pareiškimą - skundą palikau Generaliniam prokurorui.
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra
Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis dalyvių atminimui
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.
Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.
Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas
PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS.jpg)
Pernai rudenį kažkas j mano pašto dėžutę įmetė penkis lapus iš Lietuvos ryto /Komjaunimo tiesos interneto su kažkokio Jono komentarais. Nepraustaburnis Jonas, komentuodamas internete paskelbtą 2010 m. liepos 6 d. rašinį „Popiežius rugsėjį lankysis D.Britanijoje" savo komentaruose bjauriausiai išniekino Dievą, šventuosius, Bažnyčią ir Popiežių Benediktą XVI, vadindamas jį neapipjaustytu žydu. Norėdamas nušauti vienu šūviu du zuikius, tas Jonas tvirtino, kad žydai - šėtono tarnai ir juos reikia visus sunaikinti. Jo nešvankių žodžių čia nekartosiu, bet medžiagą apie tai perdaviau Generaliniam prokurorui. Pasirodo, kad šie komentarai dar ir šiandien yra minėtoje interneto svetainėje. Taigi nusikalto ir Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa. Sakoma, kad komentarą gali parašyti bet kas į svetainę, bet svetainės savininkas, pamatęs ar patyręs, kad komentaras yra netikęs arba žalingas, įpareigojamas jį išimti. Taigi Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa", lygiai taip pat atsako už šį nusikaltimą. O gal ir dar daugiau - juk jie net dvejus metus šiuos iki šiol šlykščius komentarus skelbia savo svetainėje. Perskaitęs komentarus, laukiau, kad kokie nors Valstybės ar Bažnyčios atstovai ar autoritetai sureaguos ir šį nusikaltimą užprotestuos. Deja, šito neįvyko.
