Partizanai: Istorija ir dabartis

Dar kartą apie užmirštus Lietuvos didvyrius

SUŠAUDYTAS MINISTRŲ KABINETAS

Tokio pavadinimo Gedimino Adomaičio straipsnis buvo išspausdintas 2005.02.17 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas" No 39 (9528).Čia teikiamas straipsnis su pakeitimais ir papildymais.

Skaityti daugiau: Dar kartą apie užmirštus Lietuvos didvyrius

"Kas jūs, kunige Svarinskai?.." (1987 m.)

KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.

     Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!

     Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo

Kenčiantis Kristus  Diureris

labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.

Skaityti daugiau: KRYŽIUS IR AUKOS DVASIA

DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

Šaltinis: "Laiškai lietuviams" 1988 m. 9 Spalis

KUN. SIGITAS TAMKEVIČIUS

Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.

*  *  *

     Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.

     Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.

     O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.

Skaityti daugiau: DIDŽIOJI NELAIMĖ — SUNYKĘS AUKOS SUPRATIMAS

LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU

Šaltinis: „Laiškai lietuviams“ Vol.37 1986m. Nr.5, 6, 7

PREL. M. KRUPAVIČIUS

     Neseniai mums pateko į rankas prel. Mykolo Krupavičiaus rankraštis apie lietuvių ir žydų santykius Hitlerio okupacijos metu. Kadangi rankraštyje keliose vietose minimas vysk. V. Brizgys, tai paklausėme jo nuomonės. Jis rankraštį kruopščiai perskaitė, trupučiuką papildė ir labai rekomendavo jį spausdinti, nes ypač jaunimui, nežinančiam čia aprašomų įvykių, jis būsiąs įdomus ir naudingas. Jaunimą turbūt reikėtų bent keliais sakiniais supažindinti su prel. M. Krupavičium.

     Prel. Mykolas Krupavičius (1885-1970) buvo vienas žymiausių Lietuvos dvasininkų, politikų ir sociologų. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, Vliko pirmininkas, Žemės ūkio ministeris. Jo pastangomis buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma, išdalinant mažažemiams ir bežemiams apie pusę milijono hektarų žemės. Kad galėtų šį svarbų darbą geriau atlikti, jis ir sutiko būti Žemės ūkio ministeriu (1923-1926 m.).

     Antrojo pasaulinio karo metu, kai Lietuvoje siautėjo rusai, vokiečiai ir vėl rusai, jis rašė įvairius memorandumus, reikalaudamas respektuoti žmogaus teises. Dėl to, žinoma, pateko ir į rusų, ir į vokiečių nemalonę, bet pasisekė iš jų žabangų išsprukti. Nacių okupacijos metu jis drąsiai pasisakė prieš žydų persekiojimus bei žudymus drauge su vysk. V. Brizgiu ir Laikinosios vyriausybės ministeriais.

     Tuometinis Kauno arkivyskupas J. Skvireckas nebuvo per daug judrus, todėl jo pagalbininkui vysk. V. Brizgiui teko daug judėti, rūpinantis lietuvių ir Lietuvos žydų reikalais. Čia juodu su prel. Krupavičium nuoširdžiai bendradarbiavo.

     Šią prel. Krupavičiaus paruoštą medžiagą teks spausdinti per kelis numerius.

Redakcija

ĮŽANGOS  VIETOJE

     1949 m. eidamas Niujorko garsiuoju Brodvėjum (Broadway), pastebėjau lange riestainių ir chalų: kaip nulieti, lyg tik dabar būtų iš Lietuvos atvežti. (Chala —toks supintas pailgos formos pyragas; kai kas jį vadina pintiniu arba pynute; chala — hebraiškas žodis. Red.). Smukau į krautuvę ir lietuviškai paprašiau chalos. Pardavėjas, su barzda senyvas vyras, taip pat lietuviškai paklausė, ar aš noriu didelės ar mažos chalos. Pasirodė, jis esąs Lietuvos žydas. Šia proga persimetėm su juo keliomis mintimis. Be kita ko jis pasakė, kad lietuviai mėgsta iš žydų pasijuokti, bet jie juos myli.

     1954 m., gerai neprisimenu, ar tai buvo Maspete, ar Bruklyne, užėjęs į vaistinę, paprašiau kažkokių vaistų, kuriems neturėjau recepto. Taip pat užkalbinau lietuviškai. Užkalbintasis suprato, kokia kalba kalbu, ir pakvietė kitą vyrą. Jis man lietuviškai paaiškino, kad be recepto duoti vaistus yra tam tikrų sunkumų, bet man, kaip lietuviui, jis jų parūpins. Paklausiau, iš kurios Lietuvos vietos jis yra kilęs. Jis atsakė: "Aš esu Vilkomiro (Ukmergės) žydelis”. Su šiuo simpatinguoju vaistininku šnektelėjau kiek ilgėliau. Jis man pasakojo, kad Lietuvos žydai laiko Lietuvą savo tėvyne, kad jos ilgisi, kad jis ją buvo aplankęs, džiaugiasi, kad ji atgavo nepriklausomybę, kad ir nepriklausomoji Lietuva davė žydams visišką laisvę, kad lietuviai visada gražiai sugyveno su žydais ir iš jų žydai jokių nesmagumų nėra patyrę. Vargas buvo tik caro priespauda, bet lietuviai buvo dar labiau jos spaudžiami.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU

Vyskupo Jono Kaunecko žodis iš Didžiosios kovos apygardos Mūšios partizanų parko

Tiesos.lt redakcija

     Gegužės 18 d., šeštadienį, Mūšios parke (Ukmergės rajone), įsteigtame monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyko Didžiosios Kovos apygardos partizanų metinė šventė.

A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje

I Patriotizmo pagrindai

1. Patriotizmo pradai

a. Patriotinis jausmas

Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“¹). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.

Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“²). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.

Skaityti daugiau: A.Maceina PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.

Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.

 Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.

Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.

Algimantas Zolubas

Mykolas Jeronimas Krupavičius

BIOGRAFIJA

Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.

1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.

Skaityti daugiau: Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas

ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

JUOZAS BRAZAITIS

EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...

1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus

     Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.

     Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.

2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti

     Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.

     Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.

     Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.

     Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?

3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas

     Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.

Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.

REZISTENCIJOS PRADŽIA

1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę

Sudarė Vytautas Landsbergis

TURINYS

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau.................................6

ISTORINIAI TEKSTAI

J. Ambrazevičiaus žodis prie partizanų kapo..............22

Iš J. Ambrazevičiaus kalbos paskutiniame
Laikinosios Vyriausybės posėdyje
1941 m. rugpjūčio 5 d..............................................24

Memorandumas apie teisinę Lietuvos būklę
 ir faktinius santykius bolševikų okupacijai
Lietuvoje pasibaigus.................................................34

Laikinosios Vyriausybės autobiografija.......................44

         Metai laukimo...................................................44

         Laikinoji Vyriausybė atstato ir kuria...................49

         Okupantas prieš Laikinąją Vyriausybę................57

         Ir vėl formali okupacija......................................68

Juozas Brazaitis. Lietuvos žydų likimas
ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė.................................74

Nekaltas......................................................................97

PRIEDAI

Birželio gaisai...........................................................98

Pasipriešinimas okupacijai........................................102

Pelenai grįžta į žemę................................................107

Vietoj įvado: Pažvelgti iš arčiau

Požiūriuose į Lietuvos 1941 m. birželio sukilimą vyrauja atvirkščias anachronizmas ir krašto valstybingumui svetimos konceptualios atliekos.

SSRS ideologų - užgrobėjų linija aiški: nepriklausoma Lietuva buvo nesusipratimas. Vakarų „imperializmo“ ir Versalio spekuliacijų produktas. Todėl, kai SSRS 1940 m. „atsiėmė“, kas jai neva priklausė kaip ankstesnės carų imperijos tęsėjai, dalykai vėl amžiams („navieki“) stojo į savo vietas. Lietuvos ūkininkų žemė, įmonės, verslas, bankai vienu kolaborantiniu mostu tapo SSRS nuosavybe. Dar formaliai neinkorporavus į SSRS, krašte jau „veikė“ sovietų baudžiamasis kodeksas. Kas toliau?

Vokietija 1941 m. vasarą prevenciškai puolė ir užėmė (sau) dalį neva suverenios SSRS teritorijos; apsigynusi raudonoji imperija 1944 m. vasarą - rudenį ginklu susigrąžino gimtąjį Pabaltijį, „rodnuju Pribaltiku“.

Tai didžiųjų mąstymas teritorijomis - mano ne tavo. - kuriame nėra vietos minčiai apie tose teritorijose gyvenančias tautas, galimą jų niekinę (kadangi silpnos ir mažos) valią.

Iš čia ir smulkesnės mąstymo šiukšlės besiveliančios net pačiose „teritorijose“, kai dėliojama lyg iš pašalio: nieko negalime, esame maži, tad ar derėjo rezistencijos pradininkams mąstyti ir elgtis kitaip nei didieji nori. Juk net Birželio bandymu atkuriamos valstybės Laikinoji Vyriausybė paskelbta prieš antrojo okupanto valia. Galėjo iš karto baigtis blogai. Juolab svarstymai, ar Lietuvai - jos vardu kalbančiai Vyriausybei nebūtų vertėję išdidžiai atmesti naujo totalitarinio užkariautojo įsakymų, tuo išsyk panaikinant sau kaip subjektui bet kurią manevro ir egzistencijos galimybę, tautai liekant vergu be atsakomybės.

Anachronizmas - kai pasipriešinimo veikėjai vertinami ne pagal ano meto aplinkybes, savą padėties išmanymą ir pareigos tautai supratimą, o pagal mūsų šių dienų gudrumą.

Mes mat nebūtume suklydę (sukilimas - klaida), todėl dabar ateiname teisuoliškai teisėjauti.

Mes nebūtume apsirikę, net po 1941 m. birželį siautėjusio Raudonojo teroro, kad nacionalsocialistų diktatūra galbūt geresnė už bolševikų. Dabar žinome, kad abi baisios.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PRADŽIA. Sudarė Vytautas Landsbergis.

Laisvės kovotojai užjaučia teisėją Neringą Venckienę

A.Maceina Zoocentrizmas

 Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.

Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra

k u l t ū r i n i s   v i t a l i z m a s.

     Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.

     Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.² Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.

Skaityti daugiau: A.Maceina Zoocentrizmas

Partizanų himnas

Garbė žuvusiems už laisvę

filmavo ir montavo kunigas Algimantas Keina

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Mons. Alfonsas SVARINSKAS. Jo katorga sovietų kalejimuose, auksinis 50-ties metų kunigystės JUBILIEJUS. Montavo ir filmavo kunigas Algimantas Keina.

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Lietuvių spaudos ir gerųjų žmonių dėmesiui

     Pernai rudenį kažkas j mano pašto dėžutę įmetė penkis lapus iš Lietuvos ryto /Komjaunimo tiesos interneto su kažkokio Jono komentarais. Nepraustaburnis Jonas, komentuodamas internete paskelbtą 2010 m. liepos 6 d. rašinį „Popiežius rugsėjį lankysis D.Britanijoje" savo komentaruose bjauriausiai išniekino Dievą, šventuosius, Bažnyčią ir Popiežių Benediktą XVI, vadindamas jį neapipjaustytu žydu. Norėdamas nušauti vienu šūviu du zuikius, tas Jonas tvirtino, kad žydai - šėtono tarnai ir juos reikia visus sunaikinti. Jo nešvankių žodžių čia nekartosiu, bet medžiagą apie tai perdaviau Generaliniam prokurorui. Pasirodo, kad šie komentarai dar ir šiandien yra minėtoje interneto svetainėje. Taigi nusikalto ir Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa. Sakoma, kad komentarą gali parašyti bet kas į svetainę, bet svetainės savininkas, pamatęs ar patyręs, kad komentaras yra netikęs arba žalingas, įpareigojamas jį išimti. Taigi Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa", lygiai taip pat atsako už šį nusikaltimą. O gal ir dar daugiau - juk jie net dvejus metus šiuos iki šiol šlykščius komentarus skelbia savo svetainėje. Perskaitęs komentarus, laukiau, kad kokie nors Valstybės ar Bažnyčios atstovai ar autoritetai sureaguos ir šį nusikaltimą užprotestuos. Deja, šito neįvyko.

     2011 m. spalio 15 dieną nuėjau į Generalinę prokuratūrą. Prašiausi priimamas generalinio prokuroro arba jo padėjėjo. Pasakiau, kad turiu labai svarbų valstybinį reikalą. Budinti moteris pasakė, kad pas prokurorą reikia užsirašyti iš anksto. Tada jai paaiškinau, kad esu Lietuvos partizanų kapelionas, Vyčio kryžiaus ir Saulių Žvaigždės ordinų kavalierius. Turiu daug darbo ir noriu valstybinės svarbos reikalu pas prokurorą patekti kuo skubiau. Budinti moteris manęs paklausė, ką tokiu atveju daryti, jei šiuo metu nėra galimybės susisiekti su Generaliniu prokuroru. Tada paprašiau, kad pakviestų prokurorą, kuris moka lietuvių kalbą. Netrukus atėjo prokuroras. Pasakė pavardę, bet taip neaiškiai, kad nesupratau. Šiam prokurorui paaiškinau, kad atėjau prašyti ne pagalbos, nes Jūs, Prokurore, vis tiek Dievo reikalo neginsite, bet prašiau pamokyti mane, kaip galime apginti internete apšmeižtą Dievą, Bažnyčią ir Popiežių. Prokurorui pasakiau, kad mes, grupė kunigų, ruošiamės rašyti laišką Popiežiui, ir pasiteisinti, kad negalime jo apginti, nes šiuo metu Lietuvos katalikai turi mažiau laisvės, negu sovietų laikais. Pareikšime, kad esame ištikimi Popiežiui ir už Jį meldžiamės. Mūsų ryžto dabartinė cenzūra nesulaikys, nes turime patirties iš anų bolševikų okupacijos laikų. Prokuroras trumpam susimąstė ir po to pasakė: „Duokite laiko pagalvoti". „O kiek reikės to laiko?" - paklausiau jo. „Dvidešimt dienų", - atsakė prokuroras. Savo pareiškimą - skundą palikau Generaliniam prokurorui.

Skaityti daugiau: Lietuvių spaudos ir gerųjų žmonių dėmesiui

Sovietų pasaka

Apie filmą: 

2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.

Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra

Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis  dalyvių atminimui

    Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.

    Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.

    Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas

Skaityti daugiau: Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines