Stalinui ir Hitleriui pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.
Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.
Tokiu kovos už laisvę būdu septintajame dešimtmetyje Lietuvoje tapo neginkluotas pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bene ryškiausiai įkūnijo šį neginkluotą pasipriešinimą. Dvasininkai ir pasauliečiai pradėjo reikalauti laisvės gyventi pagal savo įsitikinimus. Okupantas gerai suprato šių reikalavimų pavojingumą ant melo pastatytai sistemai ir negailestingai dorojosi su žmonėmis, apsiginklavusiais tik tiesa. Kronika tik fiksavo okupanto darbus ir Lietuvos žmonių pasipriešinimą. Fiksavo, plėšė geležinę uždangą ir skleidė pasaulyje tiesą, kokia baisi yra komunistinė sistema, kuri kėsinasi pavergti ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią.
Jei nebūtų buvusio partizaninio judėjimo, vargu ar būtų atsiradusi ir Kronika. Vienas iš Kronikosatsiradimo inspiratorių buvo Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs už pagalbą Lietuvos partizanams. Jam labai rūpėjo, kad būtų deramai pagerbti Lietuvos partizanai, pastatant jiems paminklus ar kitais būdais įamžinant jų kovą už Lietuvos laisvę. Vienu iš tokio įamžinimo būdų tapo internetinė svetainė Partizanai.org, kurios globėju buvo mons. A. Svarinskas buvo iki pat mirties. Todėl labai tiktų, kad su LKB Kronikos internetinės svetainės medžiaga, kurioje daug rašoma apie mons. A. Svarinską, būtų supažindinami ir svetainės Partizanai.org lankytojai.
Partizanų ir neginkluotos kovos už laisvę istorijos nevalia užmiršti. Kol gyvename žemėje, mes niekuomet nebūsime saugūs, kad kažkas nesikėsintų į mūsų laisvę. Ar mes nematome, kaip šiandien šio pasaulio galingieji, prisidengę gražiais lozungais, vėl kėsinasi į mūsų tautinę ir religinę laisvę. Vėl siekia, kad mes būtume jų primetamos ideologijos menki sraigteliai, praradę savo tautinį ir krikščioniškąjį identitetą.
Laisvė yra Dievo dovana ir kiekviena karta už ją turi mokėti savo kainą. Nemokantieji tampa vergais, o mes nenorime jais būti.
Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.
Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.
Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.
Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.
Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.
Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.
Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.
Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?
Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.
Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Jis ypatingai pergyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingaipirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tame tarpe
pagal savižudžių skaičių,
pagal emigrantų gausumą,
pagal alkoholio vartojimą,
pagal skyrybų procentą,
pagal patyčias moksleivių tarpe,
pagal jaunuolių įvykdytas žmogžudystes,
ir dar keliolikoje sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.
Sausio 21 dieną monsinjorui Alfonsui Svarinskui suėjo 80 metų. Sveikinome plačiai Lietuvoje ir užsienyje žinomą kunigą, visuomenės veikėją, aktyvų kovotoją už Lietuvos laisvę. Noriu pastebėti, kad mūsų gyvenimas dažnai nešykšti paradoksų. Žmogus gali būti plačiai žinomas ir daugelis tariasi pažįstą jį. Bet ką reiškia pažinti žmogų?
Retas Lietuvos gyventojas pripažintų, kad mons. A.Svarinsko nepažįsta ar nėra nieko apie jį girdėjęs. Nedaug kunigų sovietiniais laikais galėjo didžiuotis tuo, kad apie juos sukurtas filmas, demonstruotas okupuotos šalies kino teatruose. Kokia asmenybė privertė susidomėti valdžios organus ir paklausti: „Kas jūs, kunige Svarinskai?“
Manau, į šį klausimą ne tik minėtas filmas nesugebėjo atsakyti. Apie istorines asmenybes gali kalbėti tik pati istorija – Tautos, Bažnyčios. Tik ir ją dažnai rašo visokie metraštininkai, anot J.Marcinkevičiaus, ir baltieji, ir juodieji... Buvo aksominės ir dainuojančios revoliucijos, keitėsi valdžios, bet niekas nesukūrė kito filmo apie šį kunigą. Nejaugi istorijai liks tik vienašalė „tiesa“?
Jau antraisiais savo darbo Viduklėje metais kun. A.Svarinskas, nepaisydamas sovietinių „įstatymų“, subūrė didelį jaunųjų katalikų būrį.
Nuotraukoje: jaunieji procesijos dalyviai 1978 metais
Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija mons. Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje (2014 07 21)(+video)
Mons. Alfonsas Svarinskas – kunigas legenda (1924–2014)
Šiandien laidojame mons. Alfonsą – kunigą legendą. Partizanas, triskart Gulago kalinys, kunigas, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas. Su mons. Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas mons. Alfonso vardas.
Girdėjome Evangeliją, kurioje atpasakojama Jėzaus kalba, ko reikia norint sekti paskui Jį. Jėzus aiškiai pabrėžia ištikimo sekimo sąlygas – tai savęs išsižadėjimas, pakėlimas sutinkamų sunkumų, rūpestis amžinuoju gyvenimu ir drąsus tikėjimo išpažinimas. Išpildyti šias sąlygas nėra lengva, nes lengviausia plaukti pasroviui. Šiandien laidojame mons. Alfonsą, kuris bandė ištikimai sekti Kristų net ir tuomet, kai sąlygos buvo labai atšiaurios.
Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.
Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.
Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.
Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.
Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.
□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė
Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.
Dr. Vytauto A. Dambravos, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venezueloje, paskaita, skaityta 1994.1.30 Lietuvių Fronto bičiulių studijų dienose. Los Angeles. (Tekstas šiek tiek sutrumpintas.)
Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio
Dirbant diplomatinį darbą, tenka susitikti su kitų kraštų ambasadoriais, artimiau pasidalinti mintimis, net susidraugauti. Prieš kurį laiką kalbėjomės mes, septyni ambasadoriai: be manęs dar du iš Venezuelos ir po vieną iš Egipto, JAV, Sirijos ir Saudi Arabijos. Venezuelietis ambasadorius, profesorius, rašytojas, gilaus intelekto asmenybė, pasakė: „Lietuva kėlėsi, nes ir sunkiausiose sąlygose, nevilty, turėjo žmonių, kurie jos prisikėlimu tikėjo ir tam tikslui pasiaukojo. Jūs nežinote, — sakė ambasadorius, — kas per jėga yra net ir vienas tauriam idealui pasišventęs žmogus!" Amerikietis ambasadorius pastebėjo: „Propaguojamoji Lietuvos laisvės byla buvo teisinga, bet, atvirai prisipažinsiu, mes neturėjome to paties tikėjimo Lietuvos ateitimi. Jūs liekate pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo kraštą. Lietuva laimėjo".
Taip, Lietuva laimėjo, bet ar su Lietuvos laisvės atgavimu mūsų misija baigėsi? Ar jau galime sakyti, kad mes savo atlikome, tedirba kiti? Visi susipratę lietuviai teisės į poilsį neturi. Poilsio diena ateis, tik kai užmerksime akis amžinybei. Duok Dieve, kad tada kiti perimtų iš mūsų sustingusių rankų estafetės lazdelę ir ją neštų tolyn į šviesesnę Lietuvos ateitį, į pilnutinę demokratiją. Šiandien nei amžius, nei nuovargis, nei liga mums privilegijos ilsėtis neduoda. Brazaitis įspėjo mus, kad pavargimas siekti ko nors kilnesnio veda į gyvenimo pažangos sulėtėjimą ir baigiasi sustingimu. O tačiau toks teisiųjų pavargimas neretai pradeda pasireikšti visose mūsų gyvenimo srityse. Tad turime savęs paklausti, ar kovingasis lietuvis nenugrimsta į Vakaruose išaugusį ramybės geismą, vedantį į oportunizmą ir kapituliaciją. Turime pagalvoti apie vertybes, kurias visi privalome ginti, kad užtikrintume atgimusios Lietuvos gyvybę ir gyvenimą.
Ne taip seniai teko išsikalbėti su Indonezijos ambasadorium, kuris yra krikščionis. Jis aiškino, kad 1945 metais, nusikračius japonų jungo, sutramdžius komunistų bandytą perversmą ir paskelbus demokratinę respubliką, Indonezija tautos pritarimu priėmė konstituciją, kurios įžangoje įrašyti penki pagrindiniai principai: Dievas, demokratija, humaniškumas, vienybė ir teisingumas. Visa gaubia laisvės aureolė. Tai verta visų mūsų dėmesio universalinių vertybių skalė. Ji parodo, jog Indonezija turi stiprų moralinį pagrindą. Šias vertybes turime išpažinti ir mes, jas ginti, dėl jų tauta turi kovoti ir aukotis.
Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m. birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?
Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti: jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.
Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.
Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsus ir ryžtingas - kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas.. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.
,, Kas jūs, kunige Svarinskai?- šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose, kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas jiems jau neberūpi. Jiems kur kas aktualiau fondai su jų neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose... Šiandien jau 50 metu, kai Alfonsas Svarinskas kunigystėje. Pabandykime bent keletu štrichais atsakyti i klausimą:
Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
PROFESORIAUS ANTANO MACEINOS LAIŠKAS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAMS
BOLŠEVIZMAS ―METAFIZINIO MELO SISTEMA
PRIEŠ šimtą trisdešimt metų Adomas Mickevičius, aprašinėdamas tremtinių kelią į Rusiją, lygina šį, kaip jis rašo, tuščią ir baltą kraštą su popieriaus lakštu, kuris guli parengtas rašyti. Bet kas jame rašys, klausia poetas, šventas Dievo pirštas ar senas Dievo priešas? Jeigu Dievo pirštas, tai jis gerus žmones pavers raidėmis. Šie žmonės bus Dievo liudytojai ir jo tiesos skelbėjai. Jeigu Dievo priešas, tai jis kardu įrėš, kad žmonių giminę reikia pančiais apkalti. Šiandien, malonios bičiulės ir bičiuliai, galime jau atsakyti į šį Mickevičiaus klausimą. Į Rusijos tuščią lapą rašo senas Dievo priešas. Tas Dievo pamėgdžiotojas, iš viršaus toks panašus į pasaulio Išganytoją, esmėje, tačiau, toks skirtingas. Jis rašo naują evangeliją, skelbdamas ją visam sutvėrimui, bet ne meilės ir tiesos, o neapykantos ir melo evangeliją. Bolševizmas yra ne tuo baisus, kad nuskurdina žmogų medžiagiškai, bet tuo, kad žudo žmoguje tiesos meilę. Nepripažindamas žmoguje jokių amžinų principų ir jokios amžinos prigimties, jis renkasi tiesos mastu šiandienos reikalą ir jam palenkia sąžinę, ilgesį ir mąstymą. Naujasis žmogus, kurį šiandien bolševizmas ugdo, turįs būti greitas prisitaikyti prie pakitusios padėties. Jis turįs būti istorinis ligi pat savo gelmių. Šitą žmogų bando bolševizmas išsiugdyti ir Lietuvoje. Ir mūsų tauta yra įjungta į aną tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas. Taip, jis iš tikro pamažu gerėja. Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja visų mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras. Iš kitos pusės, vadinamieji marksizmo laimėjimai keliami padangėn. vadinami vieninteliais tiesos nešėjais, geradariais ir išlaisvintojais. Melas virsta žmonių santykiavimo būdu, tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas. Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševistinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Ir gal niekur kitur bolševistinis žmogus nesiskiria taip giliai nuo krikščoniškojo žmogaus, kaip savo santykiu su melu. Melas krikščioniui yra Kristaus paneigimas, nes Kristus yra tiesa, ne žodinė, bet įsikūnijusi, gyva tiesa. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė. Net jeigu žmogus sovietinėje sistemoje ir netikėtų savo žodžiams, melas vis-tiek virstų jo būsena. Jis gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje.
PIRMASIS UŽDAVINYS: REZISTENCIJA PRIEŠ MELĄ
TAD ir būtų šiandien pirmasis mūsų uždavinys — rezistencija prieš melo dvasią. Prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę turėtume pastatyti teisingą šios vertybės atskleidimą. Į melą istorijoje atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušviet'imu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertes kėlimu. Šiandien reikia skelbti jam kovą tiesos prieš-pastatymu. Lietuvių Fronto bičiuliai tremtyje turėtų imtis uždavinio šią kovą pradėti ir ją išvystyti. Rezistencija prieš melą turėtų sudaryti platų kovos barą su mūsų tautos pavergėju, nes tasai senas Dievo priešas, kurį pats Kristus yra pavadinęs melo tėvu ir kuris šiandieną kardu rašo į baltą Rusijos lapą, apkala pančiais tautas ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Melas yra dvasios vergija, ir melo apspręsti žmonės yra lengviausia valdyti, nes meluojąs bei melą mylįs žmogus yra palūžėlis dvasioje. Neleiskime tad sovietams paversti melą lietuvių santykiu su savo tauta, su jos praeitimi ir jos kultūra, su jos tremtiniais. Rezistencija prieš melą šiandien yra lietuviškojo žmogaus išsilaikymo pagrindas. Pasvarstykite tad, mieli bičiuliai, kaip konkrečiai ši rezistencija prieš melą būtų galimai įvykdyta. Bet ji yra būtina, nes greit kitaip nesuprasime lietuvio iš už anapus geležinės uždangos, nors ir lietuviškai su juo kalbėdami.
Tokio pavadinimo Gedimino Adomaičio straipsnis buvo išspausdintas 2005.02.17 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas" No 39 (9528).Čia teikiamas straipsnis su pakeitimais ir papildymais.
Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!
Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo
Kenčiantis Kristus Diureris
labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.
Redakcijos pastaba. Iš Lietuvos gavome Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pamokslą, pasakytą apaštalų Petro ir Pauliaus šventės proga, dar prieš jo areštavimą. Manome, kad pamokslo mintys padės skaitytojams geriau suprasti, už ką Lietuvoje yra baudžiami kunigai.
* * *
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė — kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi. Jeigu dabar kokį nors kunigą ar vyskupą nužudytų arba visam gyvenimui uždarytų į kalėjimą, tai sakyčiau, jog tai yra smulkmena, nes ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra daug kunigų. O tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tada buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jie nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt mes neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos — Katalikų Bažnyčios.
Gegužės 18 d., šeštadienį, Mūšios parke (Ukmergės rajone), įsteigtame monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyko Didžiosios Kovos apygardos partizanų metinė šventė.
Skelbiame šv. mišias už žuvusius, nukankintus, mirusius ir gyvuosius laisvės kovotojus aukojusio J.E. Panevėžio vysk. Jono Kaunecko, ištikimo kovotojų už laisvę draugo, žodį.
Filmavo Albinas Kentra („Miško brolių studija“).
Vysk. Jono Kaunecko žodis iš Didžiosios kovos apygardos Mūšios partizanų parko 2013-05-18
Publikuojam ištrauką iš Antano Maceinos knygos "Tautinis auklėjimas" Kaunas,1934m. Visą knygą galite rasti maceina.lt svetainėje
I Patriotizmo pagrindai
1. Patriotizmo pradai
a. Patriotinis jausmas
Gimtojo krašto meilė bei jo pasiilgimas, tasai savamingas žmogaus linkimas į savuosius yra toks pat senas, kaip ir žmonija. „Patriotinis jausmas gali būti paslėptas ar aiškus, stiprus ar silpnas, bet jis buvo visados, kiek tik mes įstengiame siekti į istorijos gilumą“1). Tie trys veiksniai, kuriuos iškėlėme, kalbėdami apie tėviškę ir tėvynę, jau patį pirmąjį žmogų sujungė su aplinka, kurioje jis gyveno, ir su žmonėmis, kurie joje veikė. Tie patys veiksniai palenkia savo įtakai visus amžius ir visas kultūras. Jie sukuria tėviškę bei tėvynę, jie sukuria ir gimtojo krašto meilę.
Pirmasis iš jų, kaip matėme, yra žeme. Žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. „Teritorija, sako M. de Munnynckas, turi ypatingą vaidmenį patriotizmo materializacijoje. Ji tampa patriotinės mūsų sielos kūnu; ji simbolizuoja mūsų vaizduotės akims visą praeities garbę, visas dabarties pastangas ir visas ateities viltis“2). Ontologinis žmogaus ryšys su šalies gamta, savaimingas žmogaus dalyvavimas josios gyvenime ir likime sudaro pamatą tam linkimui ir ilgesiui, kurį pajaučiame, iškeliavę iš gimtojo krašto.
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5
Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.
_files/I-Laisve-1994-118(155)-22.jpg)
Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava. Nuotr. V. Maželio
Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m. birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?.jpg)
