Su Šv. Velykom

 

Kas Tu esi, kur tu eini, keleivi –

Į nežinią, į naktį, ar audras?

 Ar rytmečio padangės nusiblaivę

 Kely tik tavo liūdną kapą ras?

Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą,

Esu aš tas, kurio audra nenusineš,

Ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos,

Tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs.

B. Brazdžionis

 

 

     Didžioji Atpirkimo drama prasidėjo Betliejuje ir baigėsi ant Golgotos kryžiaus. Ir šios abi datos: Kalėdos ir Velykos giliai įaugo į krikščionių protą ir širdį.

    Ir Kristaus Bažnyčia, geroji mūsų Motina, ragino ir ragina visus savo vaikus gerai pasiruošti šioms šventėms. Rekolekcijos, pamokslai, sakramentų praktikavimas, susikaupimai ir įvairūs fiziniai bei dvasiniai apsimarinimai. Bet, deja, ne visi tinkamai pasiruošia. Čia būna kaltas ir pats žmogus ir įvairios gyvenimo sąlygos. Pasibaigė, gal dar ne visai, ilga ir kruvina bolševikų okupacija, palikusi mūsų gyvenime neišdildomus pėdsakus. Tikėjimas buvo persekiojamas, nebuvo religinės litėratūros, maldaknygių ir net katechizmų. Ir brukama primityvi ir melaginga propaganda daugelį suklaidino. Todėl vieni pasitraukė iš Bažnyčios, kiti nesurado kelio į Bažnyčią. Jaunimas Dievą išmainė į krepšinį, o senesnieji - į pinigus ir malonumus. Bažnyčios ištuštėjo, o okupantai sugrįžo į valdžią.

Skaityti daugiau: Su Šv. Velykom

Lietuvių spaudos ir gerųjų žmonių dėmesiui

     Pernai rudenį kažkas j mano pašto dėžutę įmetė penkis lapus iš Lietuvos ryto /Komjaunimo tiesos interneto su kažkokio Jono komentarais. Nepraustaburnis Jonas, komentuodamas internete paskelbtą 2010 m. liepos 6 d. rašinį „Popiežius rugsėjį lankysis D.Britanijoje" savo komentaruose bjauriausiai išniekino Dievą, šventuosius, Bažnyčią ir Popiežių Benediktą XVI, vadindamas jį neapipjaustytu žydu. Norėdamas nušauti vienu šūviu du zuikius, tas Jonas tvirtino, kad žydai - šėtono tarnai ir juos reikia visus sunaikinti. Jo nešvankių žodžių čia nekartosiu, bet medžiagą apie tai perdaviau Generaliniam prokurorui. Pasirodo, kad šie komentarai dar ir šiandien yra minėtoje interneto svetainėje. Taigi nusikalto ir Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa. Sakoma, kad komentarą gali parašyti bet kas į svetainę, bet svetainės savininkas, pamatęs ar patyręs, kad komentaras yra netikęs arba žalingas, įpareigojamas jį išimti. Taigi Lietuvos rytas/Komjaunimo tiesa", lygiai taip pat atsako už šį nusikaltimą. O gal ir dar daugiau - juk jie net dvejus metus šiuos iki šiol šlykščius komentarus skelbia savo svetainėje. Perskaitęs komentarus, laukiau, kad kokie nors Valstybės ar Bažnyčios atstovai ar autoritetai sureaguos ir šį nusikaltimą užprotestuos. Deja, šito neįvyko.

     2011 m. spalio 15 dieną nuėjau į Generalinę prokuratūrą. Prašiausi priimamas generalinio prokuroro arba jo padėjėjo. Pasakiau, kad turiu labai svarbų valstybinį reikalą. Budinti moteris pasakė, kad pas prokurorą reikia užsirašyti iš anksto. Tada jai paaiškinau, kad esu Lietuvos partizanų kapelionas, Vyčio kryžiaus ir Saulių Žvaigždės ordinų kavalierius. Turiu daug darbo ir noriu valstybinės svarbos reikalu pas prokurorą patekti kuo skubiau. Budinti moteris manęs paklausė, ką tokiu atveju daryti, jei šiuo metu nėra galimybės susisiekti su Generaliniu prokuroru. Tada paprašiau, kad pakviestų prokurorą, kuris moka lietuvių kalbą. Netrukus atėjo prokuroras. Pasakė pavardę, bet taip neaiškiai, kad nesupratau. Šiam prokurorui paaiškinau, kad atėjau prašyti ne pagalbos, nes Jūs, Prokurore, vis tiek Dievo reikalo neginsite, bet prašiau pamokyti mane, kaip galime apginti internete apšmeižtą Dievą, Bažnyčią ir Popiežių. Prokurorui pasakiau, kad mes, grupė kunigų, ruošiamės rašyti laišką Popiežiui, ir pasiteisinti, kad negalime jo apginti, nes šiuo metu Lietuvos katalikai turi mažiau laisvės, negu sovietų laikais. Pareikšime, kad esame ištikimi Popiežiui ir už Jį meldžiamės. Mūsų ryžto dabartinė cenzūra nesulaikys, nes turime patirties iš anų bolševikų okupacijos laikų. Prokuroras trumpam susimąstė ir po to pasakė: „Duokite laiko pagalvoti". „O kiek reikės to laiko?" - paklausiau jo. „Dvidešimt dienų", - atsakė prokuroras. Savo pareiškimą - skundą palikau Generaliniam prokurorui.

Skaityti daugiau: Lietuvių spaudos ir gerųjų žmonių dėmesiui

Sveikinimas su Šventom Kalėdom

 Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiem žmonėms. (Lk 2,14)
              Džiūgauk Siono dukra, šlovink, Jeruzale: štai ateina pas tave šventasis pasaulio Išganytojas, (iš šv. Kalėdų mišių)
              Mato visas pasaulis išganingą Dievo veikimą. (Ps 97,3)
              Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė. (1 J4,8)
 
              Pirmąjį advento sekmadienį (adventas prasideda sekmadienį, kuris yra artimiausias šv Andriejaus šventei, lapkričio 30 d. ) prasideda nauji B ciklo bažnytiniai metai, keturių savaičių pasiruošimas šv. Kalėdoms - Kristaus gimimo šventei laikotarpis.
              Antrasis šv. Trejybės asmuo Dievo sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo ir iš Mergelės Marijos priėmė Žmogaus kūną. Žmonija laukė ilgus amžius Mesijo atėjimo į mūsą istoriją. Po pirmąją tėvų nusikaltimo, žmonija prarado nemirtingumą, sielos ir kūno harmoniją ir savo veido prakaitu turėjo pelnyti duoną.
              Rytą išmintis ir Antikos protas negalėjo žmonijai atsakyti į rūpimus, taip vadinamus, būties klausimus: iš kur mes ateiname, kodėl gyvename žemėje, kodėl vyksta nuožmi kova mūsą širdyje tarp gėrio ir blogio ir kas mūsą laukia po mirties. Šitą žmonijos ilgą Mesijo laukimą geriausiai išreiškia žydą pranašas Izaijas: „ Rasokite dangūs, iš aukštybių,ir debesys te išlyja teisumą. Žemė te prasiveria, te dygsta išganymas (lz 45,8)

Skaityti daugiau: Sveikinimas su Šventom Kalėdom

Pamąstykime, kur mes einame...

      Mūsų kasdienos įvykiai verčia Lietuvos katalikus prabusti, plačiau atverti akis ir padaryti, kol nevėlu, reikiamas išvadas. Tėvynė pavojuje. Vėl tragiškas klausimas prieš Lietuvą: būti ar nebūti. Tik mes patys, mylintys Lietuvą privalome ją gelbėti. Jei nuoširdžiai dirbsime, kovosime už Lietuvą ir Dievas mums padės.
      Prieš keletą metų JAV prezidentas G. Bušas, kalbėdamas Vilniuje, pasakė: „Jūsų priešas, JAV priešas". Šio pareiškimo mums kaip tik ir reikėjo. Manome, kad bent artimiausiu laiku rusų tankai mūsų nesunaikins. Šis prezidento pareiškimas sumažino mūsų baimę ir įkvėpė vilties. Pastebėta, kad Blogio imperija naudoja naujas klastingas mūsų tautos naikinimo priemones. Būtina budėti ir visomis jėgomis priešintis.
      Rusijos komunistiniai veikėjai skelbia, kad jie bando atkurti buvusią Sovietų Sąjungą. Dažnai iš jų lūpų girdime, kad jokios okupacijos Lietuvoje ir Pabaltyje nebuvo. Laikas nuo laiko Rusijos vyriausybė apdovanoja įvairius brazauskus ir prunskienes titulais ir ordinais. Tuo jie dainuoja seną dainelę.
      Negalėdami įvykdyti tiesioginės Lietuvos okupacijos, jų kolaborantai superka tūkstančiais hektarų Lietuvos žemę (dar daugelis lietuvių yra neatgavę tėviškės žemės), didmiesčiuose didelius namus, laikraščių akcijas („Lietuvos rytas" pardavė rusams 30 procentų savo akcijų) nesiskaitydami su kaina. Tai didžiulis pavojus Lietuvai, nes kai 2011 metais bus leista parduoti žemę užsieniečiams, jie per kolaborantus supirktą Lietuvos žemę, perims į savo rankas ir su savo šeimomis užplūs Lietuvą. Tada trumparegiai politikai galės „pasidžiaugti", kokią nelaimę jie užtraukė Lietuvai.

Skaityti daugiau: Pamąstykime, kur mes einame...

Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas.

     Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas.
      Mūsų dienų gyvenimo patirtis liudija, kad ekonominis ir dvasinis gyvenimas eina žemyn. Lietuvai vėl iškyla Hamleto klausimas: būti ar nebūti.
      Reikalinga kova už tolimesnį tautos išlikimą ir siūlome:
1. Kiekviena šeima privalo turėti Lietuvos vėliavą - trispalvę ir nurodytu laiku ją iškelti. Deja, paskutiniu laiku kai kurie seimūnai, taip pasivadinę liberalais, vėliavą nuvertino, siūlydami ją kelti tik Vasario 16-ąją.
2. Kiekvieno patrioto bute turi kabėti Lietuvos herbas - Vytis.
3. Pabrėžiant Lietuvos Laisvės kovų svarbą turi kabėti ir ketvirtojoLietuvos prezidento, buvusio partizanų vado, generolo Jono Žemaičio - Vytauto portretas. Šiuos atributus galima nesunkiai surasti ir įsigyti.
Moralinis-dvasinis nusiteikimas:
   1. Kiekvieno kataliko namuose turi būti didelis kryžius.
   2. Kiekvienas katalikas turi turėti asmeninį rožančių ir maldaknygę, o kiekviena šeima - Šventąjį Raštą. Šiuo metu yra išleistas visas Šventasis Raštas ir atskirai - Naujasis Testamentas. Jis tekainuoja tik 13 litų. Jei yra galimybė, būtina įsigyti platesnį Katekizmą. Šiuos leidinius būtina laikyti pagarbioje vietoje, pvž. bufete vietoj stiklelių.

Skaityti daugiau: Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas.

Kreipimasis į Lietuvos tikinčiuosius

      Šiuo metu Lietuva išgyvena sunkią dvasinę ir medžiaginę krizę. Gal būt, net sunkesnę negu bolševikų okupacijos laikais. Deja, kasdien nuo ryto iki vakaro kalbama tik apie medžiaginę krizę, o apie dvasinę – net neužsimenama! O juk medžiaginė krizė yra dvasinės paseka. 

      Ir vėl Lietuvoje visos piktos jėgos kovoja prieš Tėvynę ir Bažnyčią. Materija yra sudievinama. Todėl nenuostabu, kad nutilo  dainos. Daugelis liko nervuoti.
      „Mus išgelbėti gali tik  Dievo ir artimo meilė! Meilė globia visus laikus ir visas vietas“ / šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė/.
     Išeitis viena: didvyriškai kovoti ir, Dievui padedant, laimėti.
     Adventą, šventą metą, praleisti maldoje ir susikaupime: be triukšmo dainų ir muzikos. Televizoriui duokime, per visa Adventą, atostogų. Paklausyti bent tik žinių!
     Daugiau melstis, ypač vakarais. Idealu: melstis su visa šeima kartu.
     Sekmadieniais ir šventadienias be svarbiausios priežasties nepraleisti šv. Mišių. Sergantys ir negalintys ateiti tepasinaudoją Marijos radiju. Teklauso šv. Mišių ir religinių žinių per radiją.
     Penktadieniais pasnikas visiems nuo 16 iki 60 metų. Jaunesnius ir vyresnius Bažnyčia kviečia pasnikauti savanoriškai. 
     Neužmirškime ir laisvanoriškos atgailos praktikos.
     Ką pasėsime, tą ir plausime! Kaip pasiklosime taip ir miegosime!
     Dieve laimink mūsų ryžtą kūrti naują sviesų Lietuvos rytojų.
Pagarbiai, Mons. Alfonsas Svarinskas
Adventas 2011m. 
 

Babelio bokštas

 Monsj. A.SVARINSKAS,

Lietuvos laisvės kovotojas, LR Atkuriamojo Seimo deputatas

     Visi žinome šį pamokantį atvejį, -kad bendrą darbą dirbant, rei­kia turėti ir bendrą kalbą,- ki­taip nepasieksime gerų rezultatų. Tačiau ne visi iš klaidų mokinasi. Daug dažniau -tas klaidas įkyriai kartoja...

     Lietuvoje nuo senų senovės gražiai sugyveno 116 kalbų kalban­tys žmonės: bendro, visiems lygaus įstatymo laikėsi, valstybine kalba kalbėjo ir todėl Lietuvos Didžioji Ku­nigaikštystė (LDK) visoje Europoje buvo didžiausia bei galingiausia valstybė, nes užpuolimo atveju visos 116 tautų ją narsiai gynė.

    Bet atsirado viena iš 116 tautelių kuri apsiskelbė, kad tik jos kalba gražiausia ir tik ja kalbantys - yra pui­kiausi... Taip susiformavo - ne­susikalbėjimas...O per ne­susikalbėjimą pradėjo braškėti ir valstybės gynybinės sienos.

    Priešai kaipmat pasinaudojo ir gražiąją valtybę užgrobė, suskaldė ir suniokojo... Dabar belikę tik gyny­binių pilių griuvėsiai, gražių dvarų yrančios sienos bei šventovių siūbuo­jantys bokštai...

Skaityti daugiau: Babelio bokštas

Atsišaukimas į kovojančią, bet nenugalėtą Lietuvą

      Partizanai kovojo ginklu 10 metų su nuožmiausiu žmonijos priešu – bolševizmu, kurį JAV prezidentas R. Reiganas pavadino Blogio imperija.

     Deja, šią kovą partizanai fiziškai pralaimėjo, bet laimėjo dvasiškai.

    1948 m. buvo patys kruviniausi Lietuvos istorijoje, vien miškuose žuvo beveik 22 000 patrizanų, o dauguma buvo areštuoti, sušaudyti ar išvežti į Sibirą. Prievarta buvo sukurti kolchozai, kurie buvo svetimi Lietuvos istorijai ir lietuvio prigimčiai. Stambesnieji ūkininkai buvo apšaukti „buožėmis“ ir išvežti į Sovietų sąjungą. Boševikų propaganda tvirtina, kad kas buvo išvežtas, niekada į Lietuvą nebegįš. Lietuviui paliko tik tikėjimas į Dievą. Iš šis tikėjimas, mūsų žmonėms padėjo iškęsti badą, ligas, kankinimus ir palikti tėvų bei artimųjų žemę. Su kolhcozų prievartiniu atsiradimu, lietuvis ūkininkas neteko duonos, tuo pačiu neteko duonos ir partizanai, kuriuos nuoširdžiai rėmė ūkininkai. Už darbo dieną kolchoze mokėjo tik 100 g. grūdų, o dar vėliau vieną rublį. Kiti partizanai buvo net sutinę iš bado ir negalėjo išeiti iš bunkerių.

     O svarbiausia, partizanai stokojo šovinių. Pvz.: Vakarų srities vadas, maj. S. Staniškis „Litas“ paskutiniais metais prieš savo žūtį turėjo tik 2 pistoleto šovinius. Žmonės jam buvo suradę dar du šovinius. Ir taip, NKVD kariuomenei apsupus bunkerį, jis nebegalėjo gintis. Bet sunaikino savo archyvą, sukapojo batus, kuriuos žmonės jam buvo neseniai padovanoję ir nusišovė...

    Kiekvienais metais partizaninė kova, dėl šovinių stokos sunkėjo. Buvo išnaudoti visi praeito karo trofėjai. O sovietų kariai dar nebuvo taip demoralizuoti kaip Čečėnijoje, kada ginklus pardavinėdavo čečėnams ir nuo jų patys žūdavo. O mūsų partizanams reikėdavo tik prievarta atimti iš jų ginklus ir šovinius, be to, paskutiniu laiku partizanai buvo per daug nusilpę.

Skaityti daugiau: Atsišaukimas į kovojančią, bet nenugalėtą Lietuvą

Garbė Tau, Viešpatie,

 Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkų lig dangaus žvaigždžių.

Garbė už Saulę, kur kas rytą teka,
ir už didybę mus mažų širdžių.

( Br. Brazdžionis)

     Kol kas partizanų vėl netremia į Sibirą ir nešaudo, bet jau kai kur neleidžia Lietuvoje viešai pasisakyti... Š. m. rugpjūčio 6 d. Ariogaloje buvo metinė Lietuvos partizanams ir Laisvės kovotojams pagerbimo šventė. Ji liūdnai baigėsi. Mano kalbą buvo nutraukė šventės organizatoriai. Belieka vienintelis kelias išsakyti savo mintis dešinioje spaudoje. Gavau kvietimą rugpjūčio 6 d. atvykti į Ariogalą į Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį, kuris apvainikuotas šūkiu, „Su Lietuva širdy". Organizacijos komiteto pirmininkais pasirašė Juozo Gruodžio konservatorijos rektorius Kęstutis Blūjus ir LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis, o Lietuvos radijas paskelbė, kad Ariogaloje bus politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis. Važiuodamas į Ariogalą nežinojau kaip šį sąskrydį pavadinti. O juk šio sąskrydžio pagrindinis subjektas turėtų būti Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai ūkininkai, kurie davė duonos partizanams ir leido įsirengti bunkerius savo sodybose, nors gerai žinojo, kad jų auka baigsis sodybos ir šeimos sunaikinimu, geriausiu atveju ilga kančia, o gal ir mirtimi Sibire. Toliau šiame sąraše turėtų eiti politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi Laisvės kovotojai. Deja, šioje šventėje partizanai nefigūravo, tarsi jie nebūtų dalyvavę Laisvės kovoje. O partizanų pakvietimas į šventę yra tarsi saldainis, kuris juos nuramintų visiems metams iki sekančio sąskrydžio. Manau, kad dr. Povilas Jakučionis puikia žinojo, kad laisvės kovose dalyvavo ir partizanai. Šio kvietimo programoje buvo parašyta - Šv. mišios, sveikinimai ir koncertas, bet problemų jokių. Ne vienam jų trūksta sveikatos, pinigų vaistams ar kitiems buitiniams reikalams, o be to, aiški grėsme naujai Lietuvos okupacijai ir sunaikinimui.

     Ar daug gali padėti vien sveikinimai ir koncertas?Taigi politiniai kaliniai ir tremtiniai negali imti visosatsakomybės ant savo pečių. Jeigu vyskupai ir kunigai nebūtų padėję partizanams, jie nebūtų kovoję 10 metų. Šia proga jums turiu priminti ir paaiškinti dėl ankstyvos partizanų žūties. 1948 m. buvo įkurti kolūkiai ir Lietuvos žmonės neteko duonos. Už darbadienius mokėjo tik 100 g. prastų grūdų į dieną. Tuo pačiu neteko duonos ir partizanai, kurie karo metu buvo populiarūs Lietuvoje ir juos vadino meiliai - žaliūkias ir partizanai nebeturėjo šovinių. Tuo metu sovietų kariuomenė buvo taip demoralizuota kaip pasireiškė vėliau. Sovietai pardavinėdavo čečėnams ginklus ir nuo tų ginklų patys žūdavo. Lietuvos partizanai tokių galimybių neturėjo. Vakarų srities vadas maj. S. Staniškis „Litas" paskutiniais metais turėjo tik 2 pistoleto šovinius. Žmonės buvo jam suradę dar 2 šovinius.

Skaityti daugiau: Garbė Tau, Viešpatie,

Broliai ir sesės, Lietuvos katalikai ir patriotai,

 Broliai ir sesės, Lietuvos katalikai ir patriotai,

 

     Mūsų vidaus ir išorės priešai, Lietuvą šmeižia ir niekina, niekina mūsų dvasinį vadą, Romos popiežių, Benediktą XVI. Leidžia neatsakingais pareiškimais, žydams pulti mus už Lietuvoje augantį antisemitizmą. Todėl šaukiuosi Jūsų pagalbos ir skubios reakcijos.

    Neseniai, nežinomas asmuo įmetė keletą spauzdintų popieriaus lapų į mano pašto dėžutę. Viename jų buvo parašytas pranešimas apie Popiežiaus vizitą į Angliją. Tai buvo gana trumpa bei išsami informacija. Kiti lapeliai iš „Lietuvos ryto – Komjaunimo tiesa“ portalo, pažymėti 2011 08 10 dienos data. Pasirodo, kad tai „Lietuvos ryto – Komjaunimo tiesos“ akcija per savo portalą, prieš Lietuvą ir Katalikų bažnyčią.  Iš šio straipsnio komentarų paimtas tik vienas, nr. 21. Jame, neva, psichinis ligonis visaip dergia Romos Popiežių, ir piktai užkabina žydus. Vienu šūviu nori nušauti du zuikius. O šiam „ligoniui“ atsako ir moko „gydytojas“. Pasikalbėjimas vyksta ne ligoninės kambaryje, o per masines informacijos priemones visam pasauliui. Šis „ligonis“ nori paniekinti Romos Popiežių ir užpjudyti ant Lietuvos žydus, kad jie, paskaitę šį piktą straipsnį, galėtų šaukti visam pasauliui, kad Lietuvoje kyla baisus antisemitizmas. Lietuvoje antisemitizmo nėra, nebuvo ir nebus. LDK ir pirmojoje Respublikoje, žydai naudojosi ir naudojasi visomis pilietinėmis teisemis. Dabar, šis „antisemitizmas“, dirbtinai kuriamas bei puoselėjamas. „Lietuvos rytas – Komjaunimo tiesa“, šiems nusikaltėliams talkininkauja, o gal būt ir jie ne vieni yra šio nusikaltimo autoriai. Neseniai šis laikraštis pardavė rusams 30% savo akcijų. Autoritetingai reikia pridurti, kad „Lietuvos rytas – Komjaunimo tiesa“, nėra Lietuvos sapuda. Per 50 bolševikų kruvinos okupacijos metų šis laikraštis kolaboravo. Buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, bei vygdė visus Maskvos nurodymus. Dabar piktybiškai naudojasi, žmonių krikščionišku atlaidumu. Už baisius nusikaltimus po okupacijos, Lietuvoje nenukentėjo nei vienas tardytojas, teisėjas ar prokuroras, nei vienas kolaborantas. Vokietijoje ir Prancūzujoje, buvo sušaudyti tūkstančiai.

     Apie šį piktą nusikalstamą komentarą Lietuvoje, žino ne daug žmonių. Daugelis jų dirba dėl kasdienės duonos kąsnio. Todėl žinantys turi reaguoti, prieš šią nusikalstamą akciją ir jai užkirsti kelią. O per 50 metų turkusią bolševikų ir nacių okupaciją netekome beveik trečdalio Lietuvos gyventojų. Kiek išlieta prakaito, ašarų ir kraujo? Kiek parodyta heroizmo kovoje už Laisvę ir nepriklausomybę?

Pirmiausia priminsiu patį nusikalstamo rašinio tekstą, nukreiptą prieš Romos Popiežių ir žydus. Kitaip neuprasime šio nusikaltimo baisumo. Ir taip „Lietuvos ryto – Komjaunimo tiesos“ portalo žodžiai pilni melo bei neapykantos. Dabar bent trumpai pacituosiu, šį nusikalstamą tekstą:

    Na, tikriausiai niekas neneigia, kad šetonas pas žydelkaitę naktimis lankosi, nors oficialiai vis dar nevedus, o vesti šėtono oficialiai ji negali.

     Popiežius apipjaustytas žydas, bet kodėl žydai nuo pasaulio slepia?.. Gerai kad ne Lietuvoje, nes Kubilius iš biudžeto dar kokį milijardą ištrauktų – pora milijonų popiežiaus sutikimui, o likusius sutinkančių žydų.

     Popiežius apipjaustytas žydas, nes negi žydai leistų, kad šėtoniško padaro – apipjaustyto žydo, Kristaus bažnyčiai vadovautų ne žydas?

    Šėtono vergas, popiežius vadovauja bedievių sukurtai ir iškrypėlių valdomai katalikų bažnyčiai, kurią nedelsiant reikia panaikinti... Mūsų višpatį Jėzų Kristų kompromituojanti iškrypusi katalikų bažnyčia yra besimasturbuojančių, pajaco rūbus dėvinčių, pedofiliją platinančių, bedievių būstas.

     Kaip tik žydas, kaip ir šventasis, palaimintasis, garbės pilietis, pe‘dikas, žmogžudys, kunigas eferistas, ar dar koks pasižymėjęs šėtoniškos sistemos veikėjas, juk tik žydams pirmenybė visuose šėtoniškumo pasireiškimuose.

    Tai ŠĖTONIŠKŲ PADARŲ – ŽYDŲ sunaikinimo būtinybė neatšaukiama...

   Kai parazitai nereikalingi Dievui, nereikalingi geros valios žmonėms. Ir darosi nereikalingi šėtonui, tai šėtoniškų padarų – Žydų sunaikinimo būtinybė. ŽYDŲ SUNAIKINIMO GALIMYBĖ NEATŠUKIAMA – AMEN.

Kitų išsireiškimų dėl bjaurasties nesinori ir cituoti.

     Tai noras pakenkti Lietuvai, KGB braižas. Tai partizanų žudymo, mirtinų trėmimų, Rainių, Pravieniškių, sovietų spaudos radijo ar televizijos aidas. Šis Popiežius , Benediktas XVI, padarė daug gero Katalikų bažnyčiai, todėl nieks neturi teisės iš Lietuvos jį niekinti ir šmeižti.

Skaityti daugiau: Broliai ir sesės, Lietuvos katalikai ir patriotai,

Šių metų Šiluvos Šv. M. Marijos atlaidus prisiminus...

Rudens oras buvo ganėtinai geras. Tiesa, kartą per Šv. Mišias, ypač per Šv. Komuniją labai lijo. Daugelis turėjo skėčius. Todėl didelės bėdos nebuvo. Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius kalbėjo, kad sekmadienį per pagrindines Šv. Mišias galėjo būti apie 10 000  žmonių. Bet vis gi, visi buvo pagyvenę žmonės. Jaunimas turbūt žiūrėjo krepšinio transliacijas per televiziją. Tiesa, vieną vakarą susirinko apie 700 jaunuolių iš Šiaulių ir Kauno. Prieš vakarines pamaldas vienas iš vadovų pasakė: „Jaunime, kam reikia atlikti išpažintį, eikite į bažnyčią!“ Kunigai, susėdę klausyklose, laukė. Ir atėjo, gal būt, penkios dešimtys. Kiti pasyviai sėdėjo per Šv. Mišias. Ir atsigavo per koncertą... Reikia daugiau kreipti dėmesio į kokybę!

Buvo ir vienas džiuginantis Šiluvą vaizdas. Prieš atvykstant kariams, krašto apsaugos ministrė p. Rasa Juknevičienė ir keli aukšti karininkai padėjo vainiką prie ketvirtojo Lietuvos prezidento generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo-koplytstulpio. Dalyvavo ir Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius. Jų pavyzdys neliko nepastebėtas.

Skaityti daugiau: Šių metų Šiluvos Šv. M. Marijos atlaidus prisiminus...

del prezidentes metines spaudos konferencijos

 

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą 
Ir blaškomą it rudenio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.

 

Bernardas Brazdžionis

 

 

                      Šių metų dar tik liepos mėnuo, bet jau buvo daug religinių ir tautinių švenčių. Sakoma, kad kai kuriose renginiuose buvo šiek tiek daugiau žmonių negu pernai. Tai žadina optimizmo jausmą. Bet einant tokiu tempu Lietuvos atgimimui reikėtų bent 100 metų. O žinome, kad žmogaus amžius yra per daug trumpas. Ir mes galime šito atgimimo nesulaukti.

                      Buvo ir daug įvairių minėjimų, sukakčių. Prisiminėme visus žuvusius už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę: partizanus, ryšininkus, tremtinius ir ūkininkus, kurie laužė sunkiai uždirbtą duoną su Laisvės kovotojais ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad visa tai baigsis gyvybės ir sodybos sunaikinimo auka ar ilga ir varginga kančia Sibire.

                      Netekome apie 22 tūkstančius partizanų, žuvusių Lietuvos miškuose, ir dalies jų, patekusių į KGB rankas ir sušaudytų Vilniuje. Iš lagerių grįžo tik maža dalis. Gyvų partizanų dar yra apie 200, bet ir jų didelė dalis prikaustyti prie ligonio lovos.

                      Per bolševikų ir nacių okupacijas Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų!

                      Nors daug paaukojome ant Tėvynės laisvės aukuro, bet išgyvenome. Buvome įsitikinę, kad Tėvynės laisvė - tokia vertybė, kad už ją negaila net gyvybės aukos, o kapituliuoti yra labai ir labai negarbinga.

Šios didžios aukos mums primena ir mus įpareigoja toliau tęsti Lietuvos išlaisvinimo kovą iki visiškos pergalės. Mes dar neturime tikros laisvės. Dievas paliko kai kuriuos Laisvės kovotojus gyvus ne dėl to, kad jie būtų kuo ypatingai nusipelnę, bet kad jie laisvės kovų fakelą perduotų sekančioms kartoms.

Visi minėjimai ir prisiminimai kelia mums daug džiaugsmo. Mes visus kovotojus paminėjome malda, gražiais prisiminimais ir didžiu ryžtu ateičiai.

Šių metų liepos 12 d. buvo transliuota per televiziją Prezidentės metinė spaudos konferencija. Vienas iš kairiųjų korespondentų Prezidentės paklausė: „Ar ne per daug Bažnyčia kišasi į politiką?“ Klausimas atrodė provokuojantis. Manau, kad Prezidentė galėjo atsakyti paprastai ir tiesiai: „Šiuo svarbiu klausimu domisi Bažnyčia – tikintieji, ir visi Lietuvos patriotai“. Prezidentė pareiškė, kad Konstitucija skelbia, jog Bažnyčia atskirta nuo Valstybės.

Mums taip kalbėjo sovietai ir kolaborantai, kurie negailestingai griovė Lietuvą. Toks Prezidentės atsakymas sukėlė tikinčiųjų širdyse skausmą.

Skaityti daugiau: del prezidentes metines spaudos konferencijos

KELETAS PASTABŲ PO DIDŽIŲJŲ BIRŽELIO MINĖJIMŲ

 Iš praeities tavo sūnūs
te stiprybę semia

(Lietuvos himnas)

 

KELETAS PASTABŲ PO DIDŽIŲJŲ BIRŽELIO MINĖJIMŲ

 

                      Jau baigėsi šių metų pirmasis pusmetis, ir birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus. O 1940 birželio 15 d. Lietuvos okupacija ir 1941 birželio 13–14 d., trėmimai, o taip pat, daugelio partizano vadų žūtis. Dėl gausybės renginių buvo sunku visus aplankyti ir pabuvoti. Teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį, ir širdžiai suteikti, mums taip reikalingo, džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu. Šios šventės atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį.
            Birželio 14-tą dieną Seime vyko iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui. Buvo miela sekti taurių paskaitininkų mintimis, bet kai kurių senų, „nusipelniusių“ nesinorėjo matyti scenoje. Negavo žodžio ir partizanai, nors jų žuvo apie 21 000 Lietuvos miškuose. Dalis pateko į KGB rankas, buvo kankinti ir sušaudyti Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose. Šių kankinių pavardės iškaltos ant rūmų pamatų. Deja dar ne visos, kitų nesuspėjo atžymėti per 21 nepriklausomybės metus. Kiti pateko į lagerius ir tik dalis grįžo. Dar yra apie 200 gyvų partizanų, bet daugelis iš jų yra prirakinti prie lovos, ir gyviesiems renginių rengėjai nedavė žodžio. Kaip ir kasmet Ariogaloje partizanus traktuoja kaip darželinukus: davė saldainį ir visiems metams ramybė.

Skaityti daugiau: KELETAS PASTABŲ PO DIDŽIŲJŲ BIRŽELIO MINĖJIMŲ

Velykos

Jeigu esate su Kristumi prikelti siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. /Kol 3,I/

Aleliuja.

 

Šiemet Šv. Velykos vėlyvos. Saulė kasdien aukščiau pakyla. Nebus purvo. Kaimuose bus lengviau pasiekti bažnyčią.

          Iš vienos pusės Velykų šventėje, galime ir reikia džiaugtis. Iš antros – reikia galvoti, mąstyti ir susimąstyti. Kiekvienas žmogus susiduria su savo, Lietuvos, gyvenimo reiškiniais  ir su pasaulio įvykiais, kurie žmogų užpuola staigiai ir netikėtai.

          Štai ir Japonijoje, žemės drebėjimas atominių elektrinių rajone, ir milžiniškas potvynis nusinešė daug aukų ir padarė milžiniškus materialinius nuostolius. Ir šios nelaimės pabaigos dar nematyti. Kiek žmonių prarado savo gyvybes, šeimas, pastogę. Laimė, kad tai buvo japonai, labai disciplinuota tauta. Spauda tvirtina, kad nei vienas žmogus nepabėgo iš įvykio vietos (Černobylyje – visi). Nebuvo vagių (šiuo atveju vienintelis kraštas pasaulyje). Maisto produktus pardavinėjo puse kainos, vandenį dalino veltui.

          Padėjo Japonijai visas pasaulis, padėjo ir Lietuva.

          Lietuvoje dar neužgijo Černobylio katastrofos aukos. O dabar ir vėl kyla naujas pavojus.

          Gudai ruošiasi statyti atominę elektrinę Astrave, už 50 kilometrų nuo Vilniaus, o rusai – Rytprūsiuose, netoli Jurbarko. Ir vieni ir kiti statybas forsuoja. O lietuviai tik ginčijasi dėl savo naujos elektrinės statybos. Slavų techniką mes žinome. Tai „geriausia“ pasaulyje. Rusų charakteris aiškus. Tik dabar mes pamatėme, kaip jie yra atsilikę visose gyvenimo srityse. Jų laimė, kad jie gyvena labai turtingame krašte, kur žemėse yra tiek daug žemės turtų.

Skaityti daugiau: Velykos

Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti

 

Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti

(dr. Zauervain – Girėnas,)

 

     Vasario 16 – tosios programos per Vilniaus televiziją nutraukimas dėl, „mūsų poeto“ J. Marcinkevičiaus buvo, tarsi, perkūnas iš žiemos dangaus: Šį reiškinį lydėjo šokas, ir liūdesys. Dabar surinkęs šiek tiek medžiagos apie J. Marcinkevičių, imuosi plunksnos, nieko nuo savęs  nepridėdamas, bandysiu ginti Lietuvą. Be to, noriu savo skausmu pasidalinti su artimaisiais ir Laisvės kovotojais.

     Protingi senovės romėnai pasakydavo daug tiesos ir mus mokė išminties. Vienas iš tų pamokymų yra, kad apie mirusius reikia kalbėti arba gerai, arba nieko. To paties mus moko ir mūsų katalikų gyvenimo patirtis. Bet kartais atsiranda reikalas, ir net būtinumas kalbėti apie mirusius tik objektyviai. Mat kai kurie Lietuvos veikėjai, spekuliuoja A. Brazausko ir J. Marcinkevičiaus mirtimi ir nori pavaizduoti juos, kaip Lietuvos didvyrius. Štai po šių minėtų asmenų mirties, artimieji, arba jų partijos draugai prievartavo vyskupus, kad šių veikėjų laidojimo pamaldos būtų Vilniaus katedroje. Girdint tokius reikalavimus, savaime iškyla klausimas: už kokius nuopelnus? Ar turėjo teisę artimieji ir jų bendraminčiai reikalauti šių privilegijų. Juk patys bolševikai išniekino katedrą, paversdami ją koncertų sale. Išmetė katedroje palaidotą Lietuvos karalaitį Šv. Kazimierą ir įsakė mirusio karalaičio karstą slapta, tarsi nusikaltėlio, išgabenti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tik atgavus katedrą, karalaitis sugrįžo atgal į savo koplyčią.

     Už išniekintą katedrą niekas iki šiol neatsiprašė. Minėti asmenys: A. Brazauskas ir J. Marcinkevičius tuomet turėjo daug valdžios galių ir jie galėjo pasipriešinti piktam komunistų sumanymui. A. Brazauskas kaip pirmasis sekretorius, tuo pačiu buvo ir Lietuvos KGB viršininkas. Apie KGB darbus Lietuvoje netenka kalbėti. Lietuva per okupaciją neteko kas trečio žmogaus. Sovietų sąjungoje, vien lageriuose nužudė 45 mln. žmonių, visoje Sąjungoje – 67 mln. O pasaulio spauda priskaičiuoja net 130 mln. aukų. Žaizdos, padarytos nacių, o ypač komunistų, dar neužgijo. Kiek Lietuvoje žmonių nežino savo artimųjų kapų ir jų palaidojimo vietų. Iki šiol Lietuvoje nepastatytas paminklas nužudytiems partizanams ir Laisvės kovotojams, sušaudytiems 18 – kai ministrų, 9 – iems Lietuvos generolams, majoro J. Bulvičiaus 8 –iems bendraminčiams. O kur dar sušaudyti ir nužudyti vyskupai ir kunigai? Deja, mes iki šiol neparodėme šios baisios tragedijos ir savo tautai, ir visam pasauliui. Kokią teisę turi reikalauti šitos tragedijos vadovai, būti laidojami katedroje.

Skaityti daugiau: Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti

Kada mes galėsime ...

Kada mes galėsime per valstybines ir tautines šventes Lietuvoje laisvai melstis, linksmai juoktis ir dainuoti?

                      Šiemet šventėme kovo 11 – ąją 21 – ą kartą. Plazda miestuose trispalvės, bet liūdna, kad per tą laiką išmokome nedaug. Dar daug ko trūksta mūsų dvasiai.

                      Iškilmingoje salėje beveik pusė Seimo deputatų kėdžių buvo tuščios. Tautos išrinktieji demonstruoja savo nepagarbą Seimui ir Lietuvai, kurie taip prisikentėjo nuo nacių ir bolševikų. Ir dabar kenčia ne mažiau. Iškilnių metu, kiekvienas deputatas turėjos sėdėti savo vietoje. Įvairios žvalgybos: Rytų ir Vakarų, nuo televizorių kopijuoja šventės eigą ir dar atitinkamus pareiškimus savo vyriausybėms. Jei seimo nariai nenori patys dalyvauti šventėje, tegu kiekvienas pasirūpina, kad kas užimtų jo kėdę. Jei moka paprašyti draugo ar pažįstamo paspausti mygtuką per balsavimą Seime, tai tegul bent jau pasirūpina, kad kas užimtų jų vietą salėje. Tokiu metu nebūti Seimo iškilmių salėje – nusikaltimas. Etikos komisija turėtų į tai reaguoti.

                      Ir šoninės salės lošės nebuvo pilnos!

                      Seimo pirmininkė, ponia Irena Degutienė padarė pranešimą, bet ir ji neišvengė klaidų. Perskaitė ilgą sąrašą sveikinamųjų, ir tik paskutiniu sakiniu pasakė, „sveikinu ir Laisvės kovotojus“. Atrodo, kad partizanų Lietuvos istorijoje nebuvo. Jau 21 – ieji laisvės metai ir matyt daug ką užmiršome, jei ne jie, pralieją daug kraujo ir atidavę tūkstančius jaunų gyvybių, šios šventės tikrai nebūtų. Manau galutinė redakcija turėtų būti tokia:

                      Sveikinu Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir visus laisvės kovotojus.

                      Gerai kalbėjo seimo narys Saulius Pečeliūnas ir laisvės kovotojas Antanas Terleckas. Kitų, deja, negirdėjau. Paskaitysiu Lietuvos Aide. Kalbėtojai net du kartus paminėjo Justino Marcinkevičiaus pavardę. Nereiktų šventoje vietoje minėti nešventų vardų. Šie vardai daugelį klausytojų įskaudina.

Skaityti daugiau: Kada mes galėsime...

Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!

Šaukiu aš tautą GPU užguitą

ir blaškomą, it rudenio lapus:

į naują vieškelį, į naują būtį.

Kur niekad šiaurės vėjas neužpūs

                                                                                                          (Br. Brazdžionis)

 

 

Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!

 

             Nesenai atšventėm didžiąją Tautos šventę, Vasario 16-ją. Ir tai jau 93–ą kartą. Bet šį karą šventė buvo tragiška, nes buvo švenčiama Lietuvoje.

Noriu išsakyti Lietuvos partizanų: žuvusių, nukankintų ir saujelės dar gyvų, ryšininkų, rėmėjų, visų Laisvės kovotojų, ūkininkų, kurie dalinosi su kovotojais duona ir leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad viskas baigsis bunkerio ir sodybos sunaikinimu, arba, geriausiu atveju, teks važiuoti į Sibirą ir savo kaulus po kančių, vargų, bado ir skurdo palikti svetimoje šalyje.

             Mename daug didingų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, užsiliko brangūs ir šventi vardai kiekvieno tauraus lietuvio širdžiai, kaip antai Saulės, Durpės, Žalgirio ir kiti. O kovos buvo tikrai žiaurios ir kruvinos. Istorikai tvirtina, kad iš Žalgirio mūšio grįžo tik pusė Vytauto Didžiojo karių.

             Noriu pasidalinti skausmu kurį šiais metais išgyveno lietuvių patriotai per Vasario 16 - ją. Mes visi buvome priblokšti ir neturėjome progos greitai reaguoti per informacijos priemones. Neturime spaudos, radijo ir televizijos, esame svetimų nustumti už gyvenimo ribos, ir vėl viskas yra okupantų rankose. Ir taip vadinamoji „Valstybinė televizija“, išlaikoma valstybės lėšomis, netarnauja Lietuvai, bet dažnai ją griauna. Per kokias nors šventes, po pamaldų katedroje, televizija ir kitos masinės priemonės eterį skiria tik sportui, ar kasdieniams talkuškės reikalams. Ir nė žodžio apie Lietuvos ir Bažnyčios kovas, tarsi jų nebūtų. O juk per okupaciją pogrindyje buvo 25 leidiniai. Tarp jų ir visam pasauliui žinoma LKB kronika. Per televiziją nebegiedamas Lietuvos himnas, masinių informacijų vadovai nori įtikinti visus, kad lietuviai, kaip ir senovės romėnai, nori tik duonos ir žaidimų. Bet ir duonos neduodama visiems pakankamai. Nes, kaip tvirtina statistika, net 20 - 25% žmonių yra žemiau skurdo ribos. Ne veltui daugelis meldžia: „Viešpatie išgelbėk mus nuo skurdo ir įkyrios piktos reklamos“. Kiekvieną dieną per radiją ir televiziją, vien ištisi pranešimai apie valdžios vyrų korupciją, vagystes ir kitus nusikaltimus. Sąžinė Lietuvoje yra nepopuliarus žodis. Kyla klausimas: nejaugi Lietuvoje gyvena vien tik vagys ir nusikaltėliai? Ką apie tai gali galvoti jaunimas?          

        Lietuvoje yra daug žmonių, kurie yra pasiryžę atlaikyti ir naują okupaciją.

Skaityti daugiau: Ir vėl po 20 metų priešas okupuoja Lietuvą!

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)

 

Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)

Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija

Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.

Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf.

Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje,

brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina

Svarinskaitė Pupkienė 1934m.

1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.

1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“  - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.

Skaityti daugiau: Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)

Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus

      Kasdieną mus pasiekia liūdnos ir net skausmingos žinios. Ir visos informacijos priemonės neperduoda šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo daugumai didinga Lietuvos istorija? Juk Lietuvos sienos buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Niekas neparodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Ir dabar dar yra daug kolaborantų kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms. Ir už litą ar dolerį pasiryžę parduoti Lietuvą. 

      Štai rugpjūčio 14 d. politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą „Dėl paminklo J. Pilsudskiui statybos Druskininkuose“. Pasirodo, kad šio miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą. Tame pačiame proteste parašyta: J. Pilsudskis kaip tvirtina prof. V. Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį. Rugpjūčio 27 d. „XXI amžius“ įdėjo trumpą žinutę, kad laikraštis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu. O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J. Pilsudskį, bet ir bestovinčius paminklus P. Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: „Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę“. Čia tinka ir A. Brazausko atvejis. Svarbus principo klausymas už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į jokius padorumo principus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio „Lietuvos Aido“ vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio 1937 m. išleista Kaune „Spaudos fondo“  knyga „Lenkai ir Lenkija“. O lenkai kaip liudija protesto autoriai davė leidimą tik po keleto metų Seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui A. Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti gatvę. 

Skaityti daugiau: Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus