TURINYS NR. 15

Skiriamas jaunimui

Jaunimas ir mokytojas .................................................... 631

ASMENYBĖS UGDYMAS

Stasys Šalkauskis.Jaunuomenė ir gyvoji dvasia ............................ 634

K.[Felicija Kasputytė], Kai kurie asmenybės komponentai .................. 642

MŪSŲ TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]. Vyskupo Julijono Steponavičiaus
kunigystės pilnybės sidabrinis jubiliejus ................................ 646

POEZIJOS HORIZONTAI

Vincas Mykolaitis-Putinas

     Raudonspalvėj liepsnoj .............................................. 649

     Saulėtekis .......................................................... 649

     Minioje ............................................................. 650

     Birželio 15-oji ..................................................... 650

     Tremtiniai .......................................................... 651

     Prakeikimas ......................................................... 652

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

Kunigas Jonas Bosko ...................................................... 652

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ...................................... 658

Dar kelios mintys ........................................................ 661

BAŽNYČIA PASAULYJE ....................................................... 663

RŪPINTOJĖLIS. (Albina Žiupsnytė.Savilaidos „Rūpintojėlio” Nr. 15 viršelis)

JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

...Jaunime, raginu stoti prie blaivybės, kad
<...> pradėtumei naują doros pakilimo epochą
Sau ir savo tautai
(Vysk. Motiejus Valančius).

·          *  *  *

Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės(1 Jn 1, 5).
    Iš to patiriame, jog esame jį pažinę,
kad laikomės jo įsakymų.
    Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko,
tas melagis, ir nėra jame tiesos.
O kas laikosi jo žodžių,
tas iš tiesų tobulai myli Dievą.
Iš to ir pažįstame, jog jame esame.
    Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo,
bet seną įsakymą,
kurį nuo pradžios esate gavę.
Tasai senas įsakymas yra mokslas,
kurį jūs girdėjote.
    Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia,
tas dar tebėra tamsoje.
Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje,
ir jame nieko piktinančio nėra
(1 Jn 2, 3-5. 7. 9-10).

JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

     Jaunas žmogus ilgisi mokytojo, kuris atskleistų tiesą, parodytų kelią, kuris atlieptų giliausius širdies troškimus. Ir į Kristų žmonės kreipėsi: Mokytojau, nes jo mokslas reiškė išgelbėjimą, nešė viltį, grąžino žmogui jo žmoniškumą.

     Tikrų mokytojų būta visais laikais - tai liudija kultūra ir mokslas, didžiųjų žmonių biografijos, tautų istorijos. Nežinome daugumos jų vardų, bet gyvename jų skelbtąja tiesa, regime jų įžiebtą šviesą. Kiekviena tauta turi savo mokytojus, kurie ugdo jos charakterį, kuria kultūrinę ir moralinę tautos ateities viziją. Mokytojo vaidmuo kuklus, tarsi nepastebimas, dažnai jis lieka savo mokinių šešėlyje. Bet jis niekuo nepakeičiamas, ypač tais tragiškais momentais, kai dvasinė tautos gyvybė, kultūrinis savitumas atsiduria pavojuje. Todėl šiandien taip neramu, žvelgiant į mūsų mokytojus, kurių rankose tūkstančių vaikų likimas - mūsų tautos ateitis. Dramatiškas šiandien mokytojo vaidmuo, dramatiškos jo pareigos. Visa Lietuvos mokyklos istorija pažymėta tragizmo.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS IR MOKYTOJAS

JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA

asmenybės ugdymas

Stasys Šalkauskis

     Žmogaus fizinis gyvenimas yra panašus į nukirstą kūgį. Jaunatvėje žmogus kyla į viršų vienu šito kūgio šonu. Pilno subrendimo amžiuje, vadinasi, pilnatvėje, jis vyksta plokštakalnio lyguma. Pagaliau senatvėje jis rieda į pakalnę priešingu kūgio šonu. Taigi fizinis žmogaus gyvenimas eina laužyta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, paskui eina vienoje aukštumoje ir pagaliau krinta į apačią.

     Žmogaus gyvenimas būtų be galo liūdnas ir beviltiškas, jei šita laužytoji linija būtų vienintelis jo simbolis. Laimei, šalia fizinio yra dvasinis gyvenimas, kuris gali eiti įvairiomis linkmėmis ir net nuolatai ir nenutrūkstamai kilti į viršų. Normali dvasinio gyvenimo linkmė yra ta, kuri eina jaunatvės kūginiu šonu ir nuolat kyla tiesia linija taip, kad senatvėje žmogus jaučiasi taip aukštai, jog įstengia sykiu matyti jaunatvės, pilnatvės ir senatvės kūgio šonus. Jis tada yra tikras išminčius, nes jo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip žemėje pradėtoji amžinybė. Deja, toli gražu ne visados dvasinis žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kilimas į kalną, į viršūnes. Dažnai, labai dažnai ir jis yra laužyta linija. Laužyta fizinio gyvenimo linija su kažkokiu sunkiai nugalimu fatalumu lenkia apačion ir dvasinio gyvenimo liniją, ir reikalingas yra ypatingas svartis, su kurio pagalba dvasinis gyvenimas galėtų nuolatai kilti į viršų, nepasiduodamas smukimo inercijai. Šitas svartis ir yra gyvoji dvasia.

Gyvoji dvasia ir jaunatvė

     1.    Jaunatvė yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus dovana ateina be jokių pastangų. Ji turi tik nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagalba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi savo nuotaiką, polinkius, pomėgius, savo veikseną, logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunatvė iš savo esmės pasižymi gyvąja dvasia.

Skaityti daugiau: JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA

KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

K.[Felicija Kasputytė]

     Kas turi drąsos ir ryžto žengti pirmąjį žingsnį į atsinaujinimą, tas išeina į žmogiškosios pilnatvės kelią. Žmogiškosios pilnatvės kelias -esminis kelias. Juo eina tie, kurie veržiasi prie savo substancijos.

     Savo asmenybę galima išugdyti tada, jeigu mokama atsinaujinti. Kas nepradeda iš naujo, tas nieko didžio negali pasiekti. Su atsinaujinimu yra susiję ir atgaila, ir susimąstymas, ir sugrįžimas pas Tėvą. Kas nenori paskęsti kasdienybės rutinoje, tas privalo nuolat atsinaujinti. Kiekvieną rytą mes turime visą dieną prieš akis ir kartu turime visas galimybes žengti pirmąjį atsinaujinimo žingsnį.

     Galime pasakyti gerą žodį, nelaukdami jokios padėkos.

     Galime būti uolūs, nelaukdami įvertinimo ir pagyrimo.

     Galime parodyti kam nors mandagumo žestą.

     Galime ką nors duoti, nereikalaudami atlyginimo ir netikėdami ką nors gauti kaip atpildą.

     Galime liūdėti su tais, kurie kenčia, ir galime džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi.

     Galime atsisakyti savo egoizmo ir pradėti gyventi kilniais altruistiniais jausmais.

     Tik aukščiau ir aukščiau! Pakilti nuo šiurkščios kasdienybės ir pilkų šiokiadienio smulkmenų, nuo niekingo prakticizmo. Excelsior - šis žodis turėtų būti viso mano gyvenimo leitmotyvas. Tai didžiausia malonė, kurią suteikia Dangus. Jos dėka galima patirti tiek daug šviesių akimirkų, išvysti tiek daug dvasinio džiaugsmo prospindžių, kurie sklinda iš tolimųjų horizontų.

Skaityti daugiau: KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI

VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

MŪSŲ TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

Jz.[kun. Juozas Šalčius]

     Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus-Trakų apskrityje. Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis Steponavičius. Pradžios mokyklą Gervėčiuose lankė vos 2 mėnesius. Į gimnaziją jį rengė Gervėčių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis, o aritmetikos mokė pats tėvas.

     1921 m. rudenį tėvas arkliuku atvežė Julių į Vilnių. Jis buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus g. Nr. 16, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje. Pirmieji mokslo metai gimnazijoje Juliui buvo labai sunkūs, nes teko su ryšuliais keliskart keisti gyvenamąją vietą. Spalio 1 d. lenkų valdžia atėmė Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos (kur dabar yra įsikūrusi Valstybinė konservatorija) patalpas. Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydai. Teko mokytis popietinėmis valandomis žydų gimnazijos patalpose Arklių gatvėje. Vilniaus visuomenei įsigijus ir suremontavus namą Šventųjų Pilypo ir Jokūbo gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazija įsikūrė tenai ir prasidėjo normalus mokslo darbas.

Skaityti daugiau: VYSKUPO JULIJONO STEPONAVIČIAUS KUNIGYSTĖS PILNYBĖS SIDABRINIS JUBILIEJUS

RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ

POEZIJOS HORIZONTAI

Vincas Mykolaitis-Putinas

     Vidurdienio saulė ir vėjas, ir karštis,
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.

          Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
          Nudegino kaitros, nurinko varnai.
          Sausi rytų vėjai dirvonus akėja,
          Apnuoginti liūdi laukų akmenai.

Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.

Skaityti daugiau: RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ

SAULĖTEKIS

Vincas Mykolaitis-Putinas

Su neviltim žiūriu į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja.
Jau eina pjovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona,
Ir virpa kietai rankavėtą suspaudusi sauja.

     Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės pjovėjai
     Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
     Juos lydi ne dainos, bet ūžauja dulkėmis vėjai
     Ir širdį baugin pranašingi vaizdai.

Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
Gaisrų ugniaspalviai liežuviai padanges laižys.

Skaityti daugiau: SAULĖTEKIS

MINIOJE

Vincas Mykolaitis-Putinas

Paniurę akys ir veidai vagoti,
Ir keršto smūgiui kumščiai sugniaužti.
Bastykis gatvėm, išguitas beproti,
Ir niekam nesakyk, ką širdyje kenti.

     Žygiuoja minios, dunda pilkos gatvės,
     Laukiniai šūksniai klykia dainose.
     Ir mūs paniekintos, baisios vienatvės
     Raudom neišraudos suvargusi dvasia.

Atplaukia karstas - džiugesiai sustingo, -
Be gedulo vainikų, be varpų,
Ir be litanijų, graudžiai maldingų,
Jis nuplaukė ir dingo tarp tylių kapų.

Skaityti daugiau: MINIOJE

BIRŽELIO 15-oji

Vincas Mykolaitis-Putinas

Prisiseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Prieš trejus metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjusių tankai, kardai ir durtuvai.

     Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
     Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, -
     Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
     Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.

Tylūs paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...
Nuo to laiko vis vien, kur esi, kur eini,
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.

Skaityti daugiau: BIRŽELIO 15-oji

TREMTINIAI

Vincas Mykolaitis-Putinas

Paliko toli savo tėviškės stotį,
Gimtinių laukų nematyti seniai.
Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti
Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.

     Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys,
     Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
     Ir motinų širdys kraujuodamos plakės,
     Ir geso gyvybė kovoj su mirčia.

Toli pasiliko tėvynės dirvonai,
Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
„Stalino saulei“ pašvietus raudonai,
Lietuvis neteko taikos ir gerovės.

Skaityti daugiau: TREMTINIAI

PRAKEIKIMAS

Vincas Mykolaitis-Putinas

     Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus,
     Skundo, ašarų, verksmų gana!

Tegul griauna nedarnius sienojus
Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

     Tegul žūva pelenuos ir dūmuos
     Mūsų gėda, neviltis, kančia,
     Ir juodos nakties tamsus klaikumas,
     Ir visa jo slegianti valdžia.

Ak, gana apgaulės tos ir melo!
Žūkit, alkanų gaujų vadai!
Laisvės nebetekusio vasalo
Veide šypsnys, o širdy nuodai.

Skaityti daugiau: PRAKEIKIMAS

KUNIGAS JONAS BOSKO

ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS

Duok man sielas, o visa kita pasiimk

(Don Džovani Bosko)

     Reta bažnyčia šiandien neturi paveikslo, kuriame vaizduojamas vaikų apsuptas kunigas. Tai palaimintasis Jonas Bosko (Don Giovanni Bosco), praėjusiame šimtmetyje Italijoje ėmęsis glausti ir auklėti apleistus vaikus ir našlaičius, geriausius savo auklėtinius subūręs į šiandien visame pasaulyje plačiai žinomą Saleziečių draugiją, sukūręs saugojamosios pedagogikos sistemą.

     Jonas Bosko gimė 1816 m. rugpjūčio 16 d. mažame Bekio kaimelyje Italijos šiaurėje. Nesulaukęs nė dvejų metų, neteko tėvo. Motina Margarita Okjena, likusi našle su dviem vaikais, visas jėgas skyrė jų auklėjimui. Ji buvo griežta ydoms, bet išmintingai atlaidi ir gera, nevaržė vaikų laisvės ir ypatingą dėmesį skyrė jų religingumui: ugdė jiems krikščioniškojo gyvenimo principus, kuriais pati ištikimai ir be kompromisų gyveno. Tokios motinos mokykloje formavosi ir busimojo kunigo charakteris, pasirodė pirmieji pašaukimo daigai.

     Rinkti į būrį vaikus ir su jais būti - buvo didžiausias ir vienintelis mano troškimas nuo pat penktųjų amžiaus metų. Man atrodė, kad kitoks darbas man nė nedera, - kalba Šventasis savo atsiminimuose, kuriuos parašė griežtai popiežiaus įsakytas.

Skaityti daugiau: KUNIGAS JONAS BOSKO

MARIJA PEČKAUSKAITĖ-ŠATRIJOS RAGANA

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

     1980 metų liepos 27 dieną Židikuose buvo iškilmingai minima 50 metų sukaktis nuo mūsų rašytojos ir pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos mirties.

     Didelė dalis jos grožinės kūrybos yra išleista ir mūsų laikais, tačiau pedagoginiai raštai tebėra spec. fonduose ir mažai kam prieinami. Pagerbdami šviesią rašytojos asmenybę, tiek daug davusią lietuvių literatūrai ir dvasios kultūrai, skelbiame pluoštelį jos minčių, skirtų jaunimui.

     Gerai laiką sunaudojame, kai kiekvieną darbą dirbame, neišleisdami iš akių vyriausiojo tikslo - sielos išganymo. Visi kiti tikslai - turtas, žemės laimė, garbė - turi trauktis į antrą eilę. Gali ir jie mūsų veiksmuose pasilikti, bet tik tiek, kiek vyriausiam tikslui netrukdo. Jei giliausioji mūsų sąžinė sako, kad jie kliudo, tai, neatsižvelgdami į nieką, turime juos atmesti nuo savęs. Visiškai nuo jų nusigręžti.

     Vienas anglas kartą pasakė, kad lietuviai viską dirba taip, tarsi būtų amžini. Argi neteisingai jis pastebėjo? Juk mes iš tikro eikvojame tą laiką, gaišiname jį ir nė kiek nebranginame, tartum jo turėtume neišsemiamus šaltinius.

Skaityti daugiau: MARIJA PEČKAUSKAITĖ-ŠATRIJOS RAGANA

Dar kelios mintys

     Jeigu krikščionis tikrai seka paskui Kristų, jis pripažįsta ir priima kritiką, kantriai pakelia neapykantą ir persekiojimus(Kjara Liubič).

     Tie, kurie leidžia, kad juos nukryžiuotų su Kristumi, dalyvauja Jo veikloje ir padeda gelbėti žmoniją(plg. Ezechielj).

     Kai mes maldingai žvelgiame į Tave, Viešpatie, tada suvokiame Tavosios draugystės paslaptį. Visoks šios žemės skausmas atsispindi Tavo Veide. Mūsų liūdesį, neviltį ir skausmą Tu padarei savuoju skausmu, kad mūsų maža, prislėgta širdis būtų išvaduota ir mes ištyrinti galėtume pakilti į prisikėlimo džiaugsmą. Suteik, Viešpatie, kad Tavo meilė mumyse būtų didesnė, negu baimė, kad mūsų pasitikėjimas būtų galingesnis negu abejonės ir nepasitikejimas(Martynas Taueris).

     Daryk tai, ką gali, ir prašyk to, ko negali. Tada Dievas suteiks malonę, kad galėsi tai, kas atrodė neįmanoma(šv. Augustinas).

Skaityti daugiau: Dar kelios mintys

BAŽNYČIA PASAULYJE

     Oberamergau Kristaus kančios vaidinimas. Nuo gegužės iki rugsėjo Oberamergau miestą užplūs lankytojai pasižiūrėti Kristaus kančios vaidinimų. Tokie vaidinimai kas dešimtmetį čia rengiami jau beveik 350 metų. Vokietijoje XVII a. siautė maras. Tada Oberamergau gyventojai 1633 m. padarė įžadą surengti Kristaus kančios vaidinimą, jei maras juos aplenks. Padavimas byloja, kad gretimame kaime nuo maro išmirė visi, išskyrus dvi šeimas, o Oberamergau nemirė nė vienas.

     To įžado gyventojai laikosi po šiai dienai. Vaidinimai trunka 5 mėnesius - nuo gegužės iki rugsėjo. Vaidinti turi teisę tik vietos gyventojai, atvykėliai - jei išgyvenę Oberamergau 20 metų arba jei jau 10 metų yra susituokę su vietiniu.

     Vaidinime dalyvauja 140 žmonių, iš jų 35 pagrindiniai. Marijos vaidmeniui parinktos dvi mergaitės. 18-kai pagrindinių vaidmenų parengti dar atsarginiai artistai. Vaidinimui reikia daug pasišventimo, laiko ir lėšų. Jau metai kaip 6 siuvėjos siuva ir taiso kostiumus. O kur dar scenų įrengimai ir visa kita. Renginio išlaidoms jau dabar iš Bavarijos kredito banko pasiskolinta 12 milijonų markių. Tikimasi, kad vaidinimas duos 25 milijonus markių pajamų. Iš jų bus apmokėti technikos įrengimai, honorarai vaidintojams, mokesčiai... Ginčų dėl pinigų nekyla. Čia entuziazmas aukščiau medžiaginių dalykų. Tai daugiau negu teatras. Tai savotiška tikėjimo išraiška. Paskutinį kartą vaidinta 1970 m. Tada lankytojų buvo daugiau kaip pusė milijono.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA PASAULYJE