KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau, — drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

I Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 

II Tomas:
PDF:   Kopija PDF:   Web: 


PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas. Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela.

Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį. Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus.

Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį. Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas.

Šia proga tariu dėkui ir „Dirvos“ b-vei, kuri yra davusi medžiaginę ir moralinę paramą šiam kūriniui, kiek mūsų sąlygose galima, tikriau sukurti.

Autorius.

 

Kražių bažnyčia
Kražių bažnyčia 1891 m. (Klišė daryta iš Dr. V. Kudirkos raštų II tom.).

I.

Antanas Rimkus, užsigulęs ant dubens, lėtai kabino miežių košę, retkarčiais dirstelėdamas pro mažą, aprūkusį langelį — bene bus lietaus.

Buvo rytas. Laukais, kelmeliais, pievomis šokinėjo linksmi, gaivūs saulės spinduliai. Liepų, vyšnių, berželių apsupti, vėjo prie žemės priglostyti kyšojo šiaudiniai namų stogai lyg pempių kuodai. Ant pajuodusių akmenų krūvelės dar smilko ugniakuro liekanos. Varpeliu skambėjo vieversys, siekdamas žydriųjų padangių. Danguje nekybojo nė mažiausio debesėlio.

— Dangus šviesus, kaip sklienyčia, — tarė Rimkus, vos kąsnį nurijęs. — Ir antri metai viskas išdžius.

Nuo tamsos lig tamsos prakaituodamas, Rimkus ir jo kaimynai bėrė auksinį grūdą į išpurentą, akių nuglostytą žemelę, Dievo prašydami tik saulės ir lietaus. Neišklausė Dievas žemaičių maldų : nesišykštėjo saulės, bet lietaus vis nedavė.

Rimkus nesiskundė, nesvaidė piktų žodžių. Tik retkarčiais, po darbų prie stalo atsisėdęs, susimąstydavo. Iš jauno, bet jau gelstelėjusio, raukšlėmis paženklinto veido žybtelėdavo kažkas neramaus, skausmingo. Neprisileisdavo, kad šalia kojų atsigultų kai kada nuo grandinės paleistas mylimas šuo; pykdavo, kai mažas ropla Jurgiukas tampydavo jį už perplyšusių kelnių.

—    Antan, kabink greičiau, į gažnyčią strošniai laiks, — tarė iš kamaros išėjusi žmona, rankoj laikydama skarą.

—    Gerai, gerai...

Gramdydamas šaukštu dubenį, Rimkus baigė pusryčius ir paklausė:

—    Ar nepametei Olesiaus abrozdo?

—    Vo kiek kartų klausi?

Antanas prikando lūpas.

Neseniai iš Amerikos pusbrolis jam buvo atsiuntęs laišką ir savo atvaizdą. Jis džiaugte neatsidžiaugė. Kokia šalis! Ten žmonės dėvi baltas skrybėles, auksinius laikrodžius ir rūko iš baltų, tur būt, sidabrinių pypkių. Moterų sijonai išpūsti, permatomi. Iš vieno tokio pusė žemaičių mergužėlių velionus pasisiūdintų. Jie kopinėja po kalnus, puošiasi, valgo keptą mėsą ir prausiasi kvapesniu muilu negu tas, kurį Sorelis dvarininkui Burbai palangėje drebėdamas įperša.

Suskausdavo Rimkui širdį, bežiūrint į Olesiaus paveikslą.

—    Na, kas gi buvo Olesius? Toks pat skurdžius kaip ir aš. Tiesa, vaikas būdamas, mišioms tarnavo, skaityti pramoko, o suaugęs...

Susimąstė Rimkus, net jam šaukštas iš rankų iškrito. Užaugęs Olesius platino Žemaičiuose draudžiamas knygas, laikraščius, laimės mazgelius ir kitokius, anot moterėlių, dyvus. Po jo kailiniais, po jo miline garsiau už širdį plakdavo „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“. Kam už pinigą, o kai kam ir dykai bruko Olesius kuklią, bet amžiną Lietuvos šviesą, žodį, išplėštą iš lietuvio inteligento širdies. Pradžioje Olesiui sekėsi: pirko žemaičiai lietuvišką knygelę, laikraštį, nors ir skaityti nemokėdami, pečiais traukė neatsistebėdami, kad senovėje ir Lietuvoj yra buvę savų karalių, savų pinigų, savos kariuomenės. Laimės mazgeliais rusai nesirūpino, bet už laikraščius, už knygeles jie gaudė Olesių pikčiau negu vagį. Kartą naktį senoj, apgriuvusioj pirtyj Olesių pagavo ir vežė į Raseinius. Ši žinia perkūnu trenkė ne tik Rimkų, kitus giminaičius, bet ir visą plačią apylinkę. Kas kur galėjo — slėpė, net degino Olesiaus iš Prūsų atneštą kražiečiams brangią dovaną. Pakely Olesius pabėgo ir pasiekė Ameriką. Bet kražiečiai ir tamsią tamsiausią naktį „Varpo“, „Tėvynės sargo“, „Apžvalgos“ ir kitų laikraščių ilgą laiką bijojo imti į rankas.

Rimkus pakilo nuo stalo, pamaldžiai persižegnojo ir rengėsi į bažnyčią. Praeities prisiminimai, iš eilės antri sunkūs metai kaskart vis labiau skaudino jo širdį, sunkino mintis. Dar dėkui Dievui, kad Jis įsakė septintą dieną švęsti...

Sulojo šuo. Jis žvilgterėjo į kiemą ir pamatė Sorelį. Ilga, lyg šv. Augustino, lazda žydas mostagavo atsigręždamas, o jo kromas, sutrūkusiomis šikšnomis prie pečių priveržtas, lenkė jį prie žemės.

— Koks parka! Baladojasi ir baladojasi! Išbėk, dar šuo sudrapalys, — pyktelėjęs tarė pačiai.

Uždusęs spėjo įeiti Sorelis ir su visa dėže žnektelėjo ant suolo. Ranka perbraukė per sudrėkusią kaktą ir atsiduso.

Jis buvo labai išvargęs, iki kelių purvinas ir sunkiai kvėpavo. Kiaurą naktį miškais, krūmokšniais buvo keliavęs, pagaliau buvo net užkopęs ant molėto, kiek patižusio kalnelio, lyg norėdamas amžinai atsisveikinti su šiomis apylinkėmis. Prieš jo akis buvo atsiskleidę kalnai, kalneliai... Čia, tartum apsamanojusį akmenį, dėžę nuo kupros nuridinęs, jis ilgai sėdėjo ant žolės, kojas ištiesęs. — Žmogus be pinigų — mėšlas, — pagalvojo senis ir, giliai atsidusęs, vėl pakilo eiti.

Miškas kvepėjo skaniau už šimtametį vyną. O seniui Soreliui vistiek širdį skaudėjo. Gamta jo nedžiugino. Trisdešimt metų cimpinėja jis po Kražių apylinkes muilu ir razinkomis kvepiančia dėže ant nugaros; trisdešimt metų pardavinėja ūkininkėms, trobelninkėms ir kumetininkėms kaspinėlius, skareles, karolius, vaistus nuo pelių, blakių ir blizgančių prūsokų. Sunku buvo ir jam ir kražiečiams. Moteriškės buvo neapskaruotos, nepasipuošu-

sios karoliais, nes trūko skatiko; pelės, žiurkės ir prūsokai nenyko iš šventosios žemaičių žemelės. Negelbėjo Sorelio milteliai, stebuklų nedarė skystimėlis. Prašmatniausias pasakas sekdamas, išjuokdamas ne tik save, bet ir giminę, girdamas kražietes kaip karalaites, jis įpiršdavo joms čia sagą, čia muilo gabalėlį, ir taip stūmė amžinojo žydo gyvenimą, alkdamas, kasdien melsdamasis.

Staiga Sorelis prisiminė, skaudžiai prisiminė, kad vakar, saulei leidžiantis, buvo šeštadienis, o jis nesėdo su šeima prie stalo, nevalgė šabasinės vakarienės, sinagogoj nesimeldė.

Tankūs jo antakiai suvirpo, kaktoje susimetė ilgos raukšlės. Sidabrinio pinigo nuo namų per toli nuviliotas, dargi susirgęs, sulaukė jis gilios nakties. Tamsiame danguje sumirgėjo žvaigždės. Artimas miškas šnarėjo lėtai, paslaptingai, tartum kugždėtųsi prisisotinusios piktosios dvasios. Per miegą suklykęs paukštis, lyg išsigandęs kromininko nuodėmių, kilo į orą, šaukdamas klaikiu balsu. Lingavo miegūstos šakos, kažkas suūkčiojo. Sorelis drebėjo, žvalgėsi ir bėgo pustekinis, o jam rodės, kad miškas, virtęs mirusiųjų rabinų vėlėmis, jį vejąsis. Užmiršo troškulį, alkį... Atsitrenkęs į šakotą eglę ir sunkiai savo nusmukusią mantą vėl ant nugaros užsimetęs, bėgo iš miško, bijodamas ir vagių ir Abraomo Dievo. Ak, juk šitaip atsitiko jam pirmą kartą gyvenime!

—    A, Izrael, — sušnibždėjo žydas, baisiąją naktį prisiminęs.

—    Tai strapalius, ar pablūdai?

Sorelis krūptelėjo.

—    Nė šunų nebeatsigini?

—    Ui, Rimkau, Rimkau, — vis dar sunkiai kvėpuodamas, prašneko žydas.—Juk ir šunį Pondievas sutvėrė. Barzda pražilo, kojos sulinko, nė žvirblis nebesistrošija.

—    Nusiimk kromą, pasilsėk. Šventą dieną strapalioji, Pondievą pykini.

Žydas net galvą pakratė.

—    Ui, argi šiokią dieną jus gali rasti. Prociavojat ir prociavojat. Bagočiai! O man pinigų reik. Mana viduriai verk ...

—    Neblevyzgok, duok paveizdėt, ką turi!— arčiau priėjo Rimkienė.

—    Ui, Rimkien, a fainenke moteris visoj Žemaitijoj. Kaip mane gyvą matai! Turiu šilko, kaspinų ir kitokių cackų, kad pats karalius tanciavotų ... Veizėk, ji dar juokiasi. Fu! Aš tau sakau, Rimkien, kad tavo kermašavi dantys. Tu vis kva kva kva, vis anuos rodai. Ciuc, paškustva! Vykit šunį, ko anas čia įlindo!

Tebekratydamas galvą, Sorelis išsilaisvino iš dėžės ir vikriai ją atrišo, atidarė. Rimkus žiūrėjo į žydelį abejingai, tik ūsus trukčiojo; Rimkienė prisilenkė, pasikūprino.

—    Ar veizi, šilkinė skarelė! Cacka! Tokios nė kunigo gaspadinė neturi. O kad aš keptą roputę jėzdamas sprogčiau!

—    Plepi plepi, o pūro rugių vis tiek norėsi?

—    Pūrą? Tu sakai pūrą? Andriejauskas du pūrus kviečių davė, ir tai nepardaviau. Esu kopčius, ne smerdals. Juk skarelės iš tolo atvežtos, iš anos pusės marių. Ar tu supranti, Rimkien, tu vištos galva? Dėl tos skarelės, dėl to gobtuvėlio šabaso nejėdiau, miškais bėgau, razbainikai buvo apnikę, aje!.

Žydas šaipėsi, pliaukšėjo per suplyšusio juodo skverno kampus. Jo veidas buvo pilkas kaip žemė. Alkį, nuovargį ir sielos skausmą, kuris širdį ėdė kaip piktas kirminas, jis norėjo nuslėpti švilpavimu, juokais, barniais, kratymusi. Nesisekė. Kražių apylinkė puikiai žinojo, kad savo gausią šeimą jis maitina silkutėmis, pupomis ir per šabasą visos vištos nesuvalgo.

—    Zajauskaitė puiki merga, a? Kai tu skarelę užsigobsi, būsi puikesnė už kanarką. Ui, Rimkien, kokia tu boba! Tu dar nežinai, kas kanarka yr. Toks paukštis, toks paukštytis, ui toks puikus! Jis gieda civ civ civ ir les tik kanapes. Tavo vyras žino. Ans tikrai gudrus vyrs, jei tave apveseldino ...

—    Gana, Soreli, mums laiks į bažnyčią.

Sorelis net žnektelėjo. Jo barzda suvirpo, kakta susiraukšlėjo. Keistai prasižiojęs ilgai tylėjo ir žiūrėjo į Rimkų, tartum pajutęs šaltą skustuvą po kaklu.

—    Į bažnyčią!

—    Ko gi akis pastatei? Juk savoj šulėj kas subata galvą blaškai.

—    Ai, Rimkau, Rimkau, nebūk piktas žmogus. Suspėsi ir į bažnyčią, ir skarelę nupirkti. Veizėk, toks šilkas!

— Čia ne Amerika, be šilko gerai bus ...

—    O tu manai, Ameriką ne Dievs sutvėrė?

—    Bet jūs parkos aną nukryžiavot! — šyptelėjo Rimkus.

—    Rimkau, ką mes ... e. Mes tik šapaliukai. Ech, striokas su tokiais kalbėt. Gerklė išdžiūvo, duokit biškį vandens.

Godžiai išgėręs vandens puodą, Sorelis pagyvėjo.

—    Visi mes kryžiavom, Rimkau. Barzdą nubielyk, visos Žemaitijos šunimis užsiundyk, tegu ne tik mane, bet ir tą šilkinę skarelę sudrasko, tą smokauną muilą sujėda, ja, ja, visi! Ar tu žinai, ką Dievs veikia dešimtą valandą? Dešimtą ans verk, ir, kai jis verk, smarkiai lyn ...

—    Šiemet dar neverkė, — įsiterpė Rimkienė. — Lietaus nebuvo.

—    E, tu, vištos galva, nesupranti. Kaip Pondievs atsigrįžta į Ameriką, tuokart ten lyn, kai į Žemaitiją — čia. Mūsų rabinas tur galvą, ans visas pasaulio kningas yr perskaitęs. Ans žino. Galit anam akis užrišt, o kningas skaitys. O žinot, ko Dievs verk? Ans gailis, kam sutvėrė svietą. Ans gailis, Rimkau, kam sutvėrė ir tave, ir mane. ir tavo puikią kanarką ...

—    Bliuzniji, žyde.

—    Nepasakysi man! O dvyliktą Dievulis šok. Paskui smokavoja žuvį Kananan ir vėl šok. Ir tuokart sukilst vėjai. O ko ans šok? Tu, Rimkau, mužiks, bet geras žmogus. Ans šoka iš skausmo ir pykčio, kad sutvėrė žemę. Niu, ar tu nenupirksi bent šitą štuką, šitą muilą?

Drebančia ranka Sorelis atkišo melsvą, lyg šokinėjančią varlę muilo gabalėlį ir kalbėjo verkšlendamas:

—    Penki skatikai — du gabalai! Iki Kalėdų užteks. Abudu kvepėsit kaip obivateliai, kaip ponas Burba ...

—    Tris skatikus duosiu, — tarė Rimkienė.

—    Sakau, greit jūs čia rokuokitės, laiks į bažnyčią, — kiek tyliau tarė ir Rimkus, nes žydelio pasakojimas ir drebanti ranka ir jam sugnybo širdį.

—    Tris? Niu, tegu bus trys. Dar penkis kiaušius pridėsi.

—    Kad šersiu!

—    Rimkau, tavo kieta širdis. Penki kiaušiai, kiekvienam vaikiui po vieną. Tau Pondievs atiduos.

Pati išėjo į kamarą. Du gabalėlius muilo atidėjęs, Sorelis įbedė į Rimkų akis.

—    Ko spoksai?

—    Rimkau, aš tau noriu pasakyti naujieną, dideliai strošną naujieną. Eini į bažnyčią, bet tu, Rimkau, greit nebeturėsi bažnyčios!

—    Pliaupk, durniau, niekus!

—    Tu nepažinojai mano papūnio, Rimkau. Ne melagiai mes. Buvau Kelmėj, Jurbarke, buvau ir Prūsuos. Žinau, ką kalbu. Ciesorius uždarys Kražių bažnyčią, kaip Kęstaičiuos.

—    Meluoji, šunie! — staiga pabalo Rimkus.

—    Nesišidyk. Taip visi žvirbliai čirška.

—    Mes neduosim!

—    Kęstaičiuos ar davė? Tu gaspadorius, Rimkau, visi žino. Nepyk. Kur velnias neįlįs, ten žydas hop. Pirma miniškas išvarys, paskui bažnyčiai kaput. Daktarai su kunigais jau atvažinėja ... Taip šnek Prūsuos. Ir Dievas verks. Dideliai verks. Žinai, Antan, ką aš tau dar parokuosiu? Ciesorius nieko nežino.

—    Ponas raštininkas Raseiniuos Dambrauskui kalbėjo. Kaip Dievą myliu, netikiu!

—    Koks tu, Rimkau. Manai, man širdis nesopa? Myliu ir Dievą, dideliai myliu ir jus. Visą naktį blūdijau. Ant kalnelio sėdėjau. Mano namai čia pat po nosim. Kodėl aš nėjau namo, bet pas tave? Tau norėjau pasakyti!

Atkišo Sorelis delnus grįžusiai Rimkienei, surikiavo kiaušinius ant suolo.

—    Geri kiaušiai, geri, Rimkiene, bet ir muilas, ui, muilas! Karves melši — kvepėsi, mėšlą veši — kvepėsi. Jokia smarvė nebus strošna.

—   Ja!

Stenėdamas, pūkšdamas užsimetė Sorelis dėžę ant pečių ir išdūlino pro duris.

—    Parka, — suniurnėjo Rimkus, — visokių talaluškų pripliaupė, net letenos nutirpo.

—    Ką?

—    Et! Tas muilas tiktai išmislas. Nebuvo — nereikėjo.

Tingiai išėjo Rimkus į kiemą ir, pačiupęs šunį už kaklo, stipriai pririšo. Sorelis nukūprino miestelio link, vis žemįau linkdamas prie žemės, svyruodamas, nykdamas iš akių. Rimkus tebestovėjo tarpdury ir susirūpinęs mąstė:

—    Su maskoliais ne juokai! Gal ir teisybė. Žydas ir už velnią gudresnis ...

II.

Varpai gaudė čia dusliai, čia vėl skambiai, kaip Dievo balsas. Iš aplinkinių kaimų, vienkiemių žmonės jau gurino į bažnyčią. Pro dulkių rūkus marguliavo baltos, gėlėtos moterų skarelės, blykstelėdavo kepurių matikai kaip juodvarnio sparnai. Prabėgdavo sartis, geltis ir sužvingdavo taip skardžiai, kad moterėlės kupnojo į šalis, visai paskęsdamos dulkių jūroje. Vienur baltuoją, kitur apsamanoję kryžiai, į ąžuolus, pušis, beržus senų dievadirbių maldingai įkelti šventieji Rokai, Jonai Krikštytojai, Antanai, vargšų patronai, Agotos, nuo ugnelės saugotojos, lietaus ir saulės nublukinti, dulkėmis apsiašaroję, švelniai nuliūdę žiūrėjo į žemaičius, be perstojo keliančius kepures, rezgančius poterius. Senos, jaunos moterys, rodos, kelionėje pavargusios gervės, klūpojo ties kryžiais, lingavo galvas ties Panelės Švenčiausiosios koplytėlėmis, nebodamos dulkių, užmiršusios visą dulkėtą žemę. Tartum sunkus, nepakeliamas liūdesys jau seniai buvo įsismeigęs į visų sielas, nuostabi baimė apsmilkusi širdis. Rodos, visi buvo pajutę neaiškų gandų, kuris nėra nei pasakomas, nei apčiuopiamas, bet širdį veria, ir gana.

Rimkus ėjo takeliu, kad nesiektų dulkės, nes jo nauji batai buvo ištepti taukais. Rimkienė sipnojo nuošaliau, rankoje suspaudusi didelę maldaknygę. Ji buvo reta moteriškė, nes mokėjo melstis iš knygos. Dėl to ir kaimynės sakydavo, kad Rimkienei sekąsi geriau gyventi, kad iš knygos maldą Dievas maloniau išklausąs. Pastebėjusi, kad dešinysis nagas raudonai kregždėtas, susigėdo, nutrynė ji sijonu ir prašneko:

—    Šemeta, sako, vos Šarauskienės neužpuolęs ...

—    Už ką?

—    Už gyvates. Ana pasigavusi tris gyvates ir nešusis namo. Sutinkąs pons ir klausius: „Kur anas sugavai?“ — „Čia, ponuli,“ sakanti. „Paleisk!“ užpykęs ponas. „Mano žemė, mano ir gyvatės. Dar, veizėk, į bažnyčią atvažiuoja ...“

Žvengiančių širmių pora nutratėjo bajoras Šemeta su savo šeima ir tiesiog debesį dulkių sukėlė. Žemaičiai smaukė Šemetai ir jo dviem dukterims kepures, bet bajorai jų nė nepastebėjo. Žiūrėjo vežėjui į nugarą ir čiaudėjo nuo dulkių, kaip nuo stipraus tabako.

—    Kas ne tavo, kad ir smaks būtų — nagų nekišk, — ramiai tarė Rimkus, akimis lydėdamas Šemetos karietą.

—    Pasakė, mat. Gyvates naikinti ir Pondievs prisakė. Tas Šemeta tik vėzdo reikalingas. Į grabą nusineš, o žmonėms amžinai žalą daro. Kaip iltimis kapoj ...

—    Į bažnyčią eini, vo tauziji.

—    Tfu! Iš tiesų. Vardan Dievo Tėvo ...

Ji stabtelėjo ties didžiule pušim, pakėlė akis į šv. Jono statulėlę ir persižegnojo. Persižegnojo ir Rimkus.

—    Tas šventasis Jons tikrai į Šarauskį padabnus. Mūkininks, tur būt, nusižiūrėjo ...

—    Še tau. Kad duosiu per nugarą!

Rimkienė nutilo. Maldaknygę prie kaktos pakėlusi, ji jau išvydo gražųjį ąžuolyną, bažnyčią ir Kražių miestelį. Perkračiusi visas nuodėmes, kurias ji per savaitę buvo padariusi, telkėsi maldai ir gailėjosi vyrą prakalbinusi. Jis toks dabar benuotaikis. Kelinta diena neberamus, susierzinęs, nors visuomet jai būdavo meilus, pagirtas darbininkas, be reikalo nemetąs žodžio į širdį.

Rimkus žengė plačiai. Jis ėjo į bažnyčią nuo pat vaikystės dienų ir vis tais pačiais takeliais, vis su skaidria nuotaika, ramia širdim. Kiekvienas kupstelis čia jam pažįstamas, kiekviena bažnyčios kertelė žinoma, akies nužiūrėta. Kaip pamaldžiausia moterėlė, jis žinodavo, kiek per mišių laiką nudega žvakės; jis atsimindavo kiekvieną kunigo ryškesnį žodį, per pamokslą pasakytą. Šventojo Augustino ir Monikos paveikslai, kabą didžiajame altoriuje, nuteikdavo jį raminamai ir taip maldingai, kad jis, dar visai jaunas berniukas, išklūpodavo per visas pamaldas ir apsiverkdavo negalįs šventai ir tyrai pakelti akių į dangų, kaip šitie šventieji pakelia į Panelę Švenčiausiąją. Vos įžengęs į šventorių, pamatęs kunigą, einantį į bažnyčią ar dar tebevaikščiojantį apie sužydusius kaštanus, liepas, Rimkus jau pajusdavo širdyje kažkokį saldų nuosmelkį ir neišsilaikydavo nepuolęs prie kunigo ir nepabučiavęs jam rankos.

Jaunystėje nuo senio Stulginskio, kuris buvo išdrožęs šv. Roką su pavargusiu šunim, girdėjo, kad šventųjų statulėlės, kabančios beveik ant kiekvieno beržo, ąžuolo, labai panašios esančios į žemaičius, į jo kaimynus. Klausydavo Rimkus šitokių šnekų, bet pagaliau nebeištvėrė ir iš tolo vengė su Stulginskiu sveikintis. „Blevyzga, parmazonas, bedievis“, sakydavo ant jo kiti seniai, jiems pritarė ir jaunasis Rimkus. Kaip gali šventasis būti panašus į Šarauską, Andriejauską ar jį patį, nuodėmingą žemaitį?!

Nesugebėjo Rimkus žodžiais išreikšti savo širdgėlos ir susirūpinimo, nes pasiekę gandai apie kazokus jį dar labiau sujaudino. Jo akyse jau mirguliavo puolančių bažnyčią kazokų kardai, kaip Kęstaičiuose.

Kai pasiekė šventorių, Rimkus kėlė galvą aukščiau ir smalsiomis akimis sekė žmones, pliumpiančius į šventorių, į arklius, ramiai šieną kramtančius. Ak, štai čia jie visi: Braslauskas, Steponkus, Čepauskas, senis Šarauskas, Jesulaitis, Ivanauskas, Bumbalis, Klapatauskas, Novickienė, Rimgaila ... Tiek vyrų, tiek kaimynų. Nepasiduosime!

Nei sveikintis, nei šnekučiuotis nebebuvo laiko. Žmonės grūdosi pro visas trejas duris į bažnyčią, plaukė, tyliai banguodami kaip upė. Pati nuėjo į kairę, į moterų pusę ir, alkūnėmis skindamasi kelią, prisiartino prie altoriaus. Rimkus stabtelėjo bobinčiuje. Dvelkė saldus, gaivinąs nuvytusių eglėšakių kvapas. Elgetos pusbalsiai garbino Dievą, atkišdami išdžiūvusias, plonas kaip virves rankas. Moterys ir vyrai dėjo į tas „virves“ variokų, ties jų ausimis pasilenkdami, atskaičiuodami visus mirusiuosius. Davė kapeiką ir Rimkus ...

Suklaupė kas tik gyvas ant kelių, ir keletas virpančių balsų užtraukė „Pulkim ant kelių“. Pradžioje nedrąsiai, lyg kažkokio stebuklo laukdami, traukė kražiečiai galingą giesmę, bet kai kantonai garsiai šūktelėjo „su ašaromis, pulkim su viera“, visa bažnyčia staiga atvėrė širdį. Pasiliejo giesmė graudinga, ieškanti vilties ir Dievo stebuklo. Ji užkimdė vargonus, išsiveržė pro langus ir nuaidėjo per visus Žemaičius, nes tuo metu ir į bažnyčią negalėję ateiti klūpojo prie suolų, prie krosnių, akis pakėlę į dangų...

Prasidėjo pamaldos. Rimkus prasigrūdo pirmyn. Atsiklaupęs šalia pilioriaus, atsirėmė, ir malonus šaltis nusmelkė jo sąnariais. Jis poteriavo nuoširdžiai, balsu, akių neatitraukdamas nuo altoriaus. Šventoji Monika su žvilgančiais drabužiais, Švenčiausioji Panelė į sidabrą įsisupusi, rodos, dabar ne j dangų, bet į jį žiūrėjo. Puokštės raudonų popierinių gėlių saule sužibo, siauri, aukšti langai pro mėlynus, raudonus, gelsvus stiklus pripildė bažnyčią auksu žėrinčių spindulių. Ir niekuomet, rodos, nebuvo buvę šioj bažnyčioj tiek šviesos, tiek grožio ir nepaliečiamo šventumo, kiek šį kartą. Tyliai kalbėdamas rožančių, vos vos ištardamas „Sveika Marija, loskos pilnoji“, Rimkus girdėjo plakant savo širdį ir skendo saldžiame užsimiršime. Rodos, atitrūko nuo savo vargų, nuo kelių dešimtinių smėlėtos žemės, kur vėjas buvo didesnis viešpats negu jis.

Nepastebėjo Rimkus, kai kunigas įlipo į sakyklą. Užvertę galvas, žmonės žiūrėjo į jį, o jis, palenkęs žilę į šoną, skaitė evangeliją, retkarčiais pasitaisydamas už plaukus baltesnę kamžą. Baigęs evangeliją, šįkart kunigas prabilo skardžiai, stipriai, kad prieš Dievą žmogus esąs dulkė, niekas, menkesnis už nieką. Ir kai visas pablyškęs, žaibus svaidančiomis akimis ėmė kelti balsą ir prikaišioti, kad kražiečiai jau esą atitolę nuo Dievo ir net nuo bažnyčios, pasiryžę atiduoti juodiems varnams sudraskyti,—visi staiga nutilo: buvo galima girdėti museš zvimbiant.

— Nenusinešit į dangų nei karvės, nei avies, nei keturių arklių, pakinkytų į karietą, — garsiai skambėjo kunigo Mažeikos balsas. — Nesidžiaugs Viešpats Dievas anų raudonais veidais, nenustebs nė odinius kamašus pamatęs. Ne puikiu kūnu patiksite Dievui, ne bagotyste, kurią kandys suėda, bet dūšios čystata ir paklusnumu Viešpačiui savo. Mylės, šėnavos jus Viešpats Visagalis, jei jūs, Dievo avelės, neužmiršite savo Išganytojo, jei jūs visuomet atsiminsite, kad Dievas jums duoda ir dieną, ir naktį, jei klausysite bažnyčios ir jos perdėtinių, kurie jums šitą Dievo žodį skelbia. Bažnyčia bus amžina, ana nepajudės, kad ir didžiausios audros kiltų, jei jūs ginsite savo bažnyčią kaip vilkai!

Nutilo kunigas, bet visa bažnyčia ūmai suklupo ant kelių. Nesuprantamas kražiečiams buvo kunigo avelių su vilkais palyginimas. Kražių kunigai, kad ir dažnai svaidydavo piktą žodį nuodėmingam žmogui, kad ir nurodydavo reikalą aukoti bažnyčiai, vis dėlto šitaip dar nė karto nebuvo prasitarę.

Kunigas nulipo. Vėl trumpai skambėjo varpeliai, smilkintuvo dūmai kilo kvepiančiais stulpais į aukštį, aptraukė šv. Augustiną, Panelę Švenčiausiąją ir net Dievo Akį, kuri kabojo ties pat lubomis ir džiaugsmingai veizėjo į staiga suklupusius žemaičius. Senis Šarauskas, klūpodamas šalia Rimkaus, skėtriojo rankas, mušėsi į krūtinę ir, rodos, apmirė. Rimgaila karštai dūsavo, nebedrįsdamas atsigręžti į vargonus, kurių verią garsai smelkėsi giliai į širdį.

Rimkus dar prieš pamokslą girdėjo tarškančius į lėkštę variokus, pastebėjo vaikščiojantį kunigą ir maršalką su lazda, bet... buvo nutaręs pasitraukti į šalį. Dabar sidabrinė grivina suspausta jau tirpo rankose. Ir kai lazda barkštelėjo už jo nugaros, jo ausyse nutilo ir vargonai. Jis įmetė griviną į lėkštę ir vėl atsiklaupė.

Žmonės biro į šventorių, darėsi jau laisvesni takeliai, nors bažnyčia dar buvo apypilnė. Rimkų dabar gąsdino ne tik Sorelio pasakyti žodžiai, bet ir kunigo pamokslas. Jis už visus esančius bažnyčioje geriausiai suprato, ką reiškia juodieji varnai ir vilkai...

Už šventoriaus, aikštelėje žmonės stoviniavo, šnekučiavosi. Būry, kuris buvo susirinkęs prie zakristijono Zajausko namelių, pirmavo Andriejauskas, stambus vyras, apsirengęs gražiai pasiūtais drabužiais. Jo pablyškusiame, pailgame veide švitėjo energija ir skausmas. Kaip mat priėjo dar Rimgaila, Brazauskas, vargonininkas, Urbonas, Ivanauskas. Prie jų prislinko ir Rimkus. Visi jie, rodos, kalbėjo tyliai, bet klegesys darėsi tartum avily prieš spiečių.

—    Tu, Rimkau, rodos, neplepys, — prašnekino jį Andriejauskas. Gal jau girdėjai?

—    Ar mun saka? — norėjo juokais paversti Andriejausko klausimą, bet širdis nusigando.

—    Juk supratai, ką kunigas kalbėjo!

—    Šnek, kad maskoliai nor uždaryt klioštorių, — nutęsė Brazauskas.

—    Paskui ir bažnyčią, — piktai tarė Andriejauskas.

—    Pasiuto! — nelauktai balsas išsprūdo iš Rimkaus lūpų. — Juk man šiandien jau Sorelis pasakojo.

—    Nesijuok, Antan, žydas žino. Klausyk, aš paskaitysiu.

Kiek toliau paėjėję, stabtelėjo, apsižvalgė, o Andriejauskas skaitė:

—    Maskoliai nusprendė išnaikinti Kražių mergaičių klioštorių, o bažnyčią apversti į pravoslavišką cerkvę, arba, stačiai sakant, į paleistuvių namus. Jo mylista ciesorius jau teikėsi tą nusprendimą užtvirtinti. Nusprendimas jau nusiųstas į kolegiją. Nepraeis pora mėnesių, o peklos misijonieriai atvažiuos tą nusprendimą išpildyti. Aš skelbiu jums, Lietuviai ir Žemaičiai, idant iš laiko žinodami galėtumėt pasisaugoti. Susirinkite į tą vietą iš visų Lietuvos kampų, užkampių ir laukite, o maskoliams atbrazdėjus, stovėkite tvirtai ir iš savo kūnų padarykite sieną, per kurią bedieviai negalėtų įsilaužti, o jei reikėtų galvą padėti, tai padėsite už tikėjimą, už bažnyčią ir tėvynę. Ar begali būt geresnis smertis? Vyrai, ar girdit?

—    Girdim, girdim! Skaityk!

 

Už šventoriaus
Už šventoriaus aikštelėje žmonės stoviniavo, šnekučiavo.

 

—    Tegul supranta šiaurės milijonai, jog mus pirma po vieną išmušinės kaip žmogžudžiai, negu privers priimti savo pasmirdusią pravoslaviją. Tegul pažįsta rusas ir Europa, kad žemaičiai myli Dievą ir tėvynę. Nors iš vienos pusės mes esame maskolių vergai, bet, jei reikalas apie tikėjimą ir bažnyčią, mes mokame elgtis, kaip laisvi Lietuvos sūnūs, kaip senovės Lietuvos galiūnai. Gal atmins ant mūsų Europa, ir kilus karei gal pareikalaus nuo maskolių, idant išduotų rokundą, kaip jie mus iki šiol valdė. Lietuviai ir Žemaičiai, saugokitės!

—    Jėzus Marija! — šūktelėjo Bieloglovaitė.

Visi vyrai krūptelėjo ir ūmai atsigręžė į ją, nes anksčiau jos nebuvo pastebėję.

—    Ak tu, ropke, ar iš žemės išdygai! — sušnabždėjo Andriejauskas ir jau buvo „Apžvalgą“ beslepiąs už ančio.

—    Ar mums smertis ar aniems! — kaip kirviu kirto Rimkus ir sužiuro į Brazauską.

—    Prieš ciesorių, prieš tokią galybę! — kažkas išsitarė.

—    Koks čia ciesorius, — peržvelgė visus Andriejauskas. — Tie geltonsiūliai, paleistuviai! Tie popai...

—    Kunigėlis jau žino, tik mums nieko nesako, — piktai metė žodį Brazauskas. — Ko važinėjo daktaras ir Kelmės klebonas? Pardavė mus maskoliams!

—    Vyrai, — karščiau įsiterpė Andriejauskas. — Tikiu, kad mūsų tarpe burliokų šunelio nėra. Neišduosit manęs? Miniškas išmeta! Kiti laikraščiai rašo, kad nepasiduotumėm!

—    Ir nepasiduosim!

—    Neatims mūsų tikėjimo!

Nuaidėjo šie posakiai, kaip šūvis, bet staiga nutilo. Ratu apsuptą Andriejauską visi smaigė išplėstomis akimis, lyg dėl savo šūkio išsigandę, lyg ūmai supratę, kad staiga gali susilaukti žandaro.

—    Nutilk ir slėpkis, nes pražūsi, — šnipštelėjo kažkas Andriejauskui į ausį.

Baigės mišparai. Iš bažnyčios virste virto žmonės. Per šventorių jie ėjo lėtai, sveikinos vieni su kitais, keliais žodžiais persimesdami apie gyvenimo reikalus. Jaunos merginos buvo nuaugusios, vilkėjo puikius dryžuotus sijonus, kurie švytravo tartum vaivorykštės. Jos kukliai žvalgėsi. Jauni berniokai mediniais puspadžiais raižė smėlį, kėlė dulkes, palikdami takelius; batuoti skubėjo greičiau nusiauti, nes jų kojos troško oro ir laisvės. Senės tyliu, pamaldžiu balsu kalbėjo apie kunigą, spėliojo, kurį kražietį jis turėjo galvoje, taip smarkiai šaukdamas iš sakyklos. Visi jie čia buvo pažįstami, žinojo kiekvieno gyvenimą kaip savo kišenę.

Pro vyrų būrelį praėjo Zajauskaitė, spalvuota žalsva liemene persmaugusi savo grakštų liemenį. Jos veidas buvo baltutis baltas, o juodi plaukai svilte svilo iš po gelsvos šilkinės skarelės. Iš tolimų apylinkių berniokai priskindavo jai gėlių, bet nedrįsdavo pačiai įteikti, padėdavo po langu. Keletas bajorų jai piršosi, bet ji slėpėsi, tik retkarčiais vieną kitą švelnesnį žvilgsnį perskeltšvarkiui padovanodavo.

Rimkus, rodos, nematė išeinančių žmonių, nesižvalgė savo žmonos. Laikraščių naujienos lyg liepsnos viesulas perskrido per jo širdį ir mušė į galvą. Atims bažnyčią! Kaip jie gali atimti?

O jau Feliksas Andriejauskas žino daugiau, negu pasakė, jo trobelė varginga, gyvenimas sunkus, bet jis vis dėlto išsiskiria iš kitų. Gražiai pramoko rašyti, skaito slaptus laikraščius, net bajorai jį pas save kviečia, vaišina. Jau, matyt, blogai, jei Feliksas neiškentė ir prie šventoriaus balsu ėmė skaityti laikraštį, pasakoti...

Atsigręžė Rimkus ir visa širdimi žvelgė į šventųjų Benedikto ir Scholastiko statulas, kurios staiga blykstelėjo prieš jo akis tokios gražios ir gyvos. Nenuostabu. Jo tėvai, protėviai į šitą bažnyčią sunešė viską. Dvarininkai džiaugėsi šlamančiais sodais, saldžiu vynu, ketvertu pakinkytų arklių; miestiečiai taupė sidabrą, didino savo turtus, lankė bankus. Rimkus, Andriejauskas, Brazauskas, Urbonas ir tūkstančiai panašių žemaičių neragavo saldžiojo vyno, nevažinėjo ketvertu, nedėjo sidabro į bankus. Paauksuotas, pasidabruotas didysis altorius atstodavo jiems auksą, nuoširdi malda buvo saldesnė už vyną, vargonų garsai, giesmės „Šventasis Dieve", „Pulkim ant kelių" kėlė juos nuo šios vargingos žemės greičiau negu tūkstančiai arklių. Ne juodos, bet pilkos, kalnuotos žemės sklypelis ir bažnyčia jiems buvo viskas. Ir dabar staiga ruskiai visa tai nori atimti?!

Užkrito vokai ant akių, antakiai pasišiaušė Rimkui, užkrito, pasišiaušė Andriejauskui ir visiems. To, ką jie jautė, ką pergyveno, vieni nemokėjo žodžiais išreikšti, kiti dar bijojo.

—    Nepasiduosim! — ramiai tarė Brazauskas.

—    Rašysim ciecoriui, pulsim po kojų ano Majestotui, — tyliai nutęsė kiti ir skirstėsi.

III.

Keliolika varstų nuo Kražių, galulaukėj kliuksojo siaurutė, aukšta trobeliūkštė. Už kalnelio, kurių Kražių apylinkėse daugiau negu pempių kiaušinių pavasarį, kyšojo jos šiaudinis stogas, pasišiaušęs kaip išgąsdintas ežys. Čia gyveno ir kūrėsi Feliksas Andriejauskas.

Felikso tėvas, išdžiūvęs, vienų kaulų vyras, retai kada pamatydavo šviesesnę dieną. Beveik pusę savo amžiaus tarnavęs dvare lažininku, gavęs, skaudžių rimbų nuo savo pono už tai, kad nuo saulės smūgio krito ant žemės, pagaliau išverkė išsimokėtinai kelioliką margų kalnuotos žemės. Tatai laikė ne naujų socialinių reformų gadynės dvelktelėjimu, ne dvarininko malone, bet Dievo stebuklu. „Jei prieš Dievą neburnoji, anas vargšelio neužmirš", jau visai susenęs tarė savo sūnums ir žemelę padalijo jiems pusiau. Sūnūs, nuo pūslių delnų nesuriesdami, šiek tiek susitaupę dar prisipirko ir gyveno beveik šalimais. „Šitie vyrai nieko be reikalo nepūstija", kalbėjo apie juos plačioji apylinkė. Tiesa, po pilka

Felikso sermėga plakė žemaitiška širdis. Kur reikėjo, Andriejauskai visada buvo pirmutiniai, bet viską matuodavo logišku protu, vis žengė pirmyn, ne atgal.

Trobelės vidus buvo skurdus, užtat šviesus kaip ir jo sąžinė. Asla negrįsta, dažnai šlapia, tik šventadieniais ražu išgramdoma, gelsvo smėlio išbarstoma. Pasieniais rungsojo sustatinėti, sudėlioti maišgaliai, kubilėliai, sutrūkusios klumpės ir tai kiek gadino bendrą ūkišką tvarką, bet Feliksas laukė progos. Jis baigs kamarėlę ir visą tą varguolio turtą išneš iš trobos, o jo vietoje sukals lentyną ir ten pasidės maldaknygę, kantičkas, ten padės laikrodį įlenktomis kojomis, kuris jau dešimtį metų tarnauja, dar sesio tėvo iš Raseinių pasididžiavimui parvežtas. Nereikalingas tas laikrodis Feliksui. Jį žadina gaidžiai, nuo neatmenamų laikų žemaičių ištikimiausi laikrodžiai, bet tėvo palikimą jis gerbė, mylėjo kaip savo akį. „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos" jis dar negalėjo savo lentynėlėj laikyti. Perskaitęs pakasa kaip auksą, kad ir žmona nežinotų. Niekas nežino, niekas nemato, nė kada jis skaito.

Iš bažnyčios grįžo Andriejauskas tartum bičių sugeltas. Pati padavė raguolius, mėgiamiausią jo valgį, ir atsisėdo prie lingės. Kelinta diena dvejų metų mergaitė klykia pamėlynuodama. Moterėlės buvo suspėjusios pripasakoti visokiau-sių gydymo būdų, buvo ir žolelių puokščių prinešusios, bet dukrelė nesveiko, vis ėjo silpnyn.

Žiūrėjo Andriejauskienė į savo vyrą, žodžio netardama, nes manė, kad ir jis nieko nešneka, gailėdamasis dukters. Be to, darbas, rūpesčiai. Po Atvelykio, jaunam mėnesiui stojus, subruzdo visi vasarojaus sėti, bulvių sodinti. Anksti kėlė, vėlai gulė, dainas aptramdė, širdyse suslėpė. O Feliksui daug ko stigo. Kruvinomis ašaromis apverkęs, pardavė jis dveigį kumelį, taip jo popintą, dažniau nei dukrelę myluotą. Nusipirko avižų, miežių, užsėjo žemelę dantis sukandęs, prieš akis matydamas savo kumelį pievelėj šokinėjantį. Tiesa, paskui saulelė daigus iš žemės traukte traukė. Gal gerų metų susilauks, širdį nustos sopėję. Bet lauk, žmogau, tikėkis... Tačiau jei tik dvi bėdos — būtų Kalėdos. Svirnelį reikia susikalti, kamarėlę baigti, namą bent per rąstą pakelti. Pūva, varva. Dukrelę būtinai pas gydytoją vežti. O kurgi daktaras? Raseiniuos. Kaimynės juokiasi: „Kaip sviets svietu, prastas žmogelis be daktarų mirė. Andriejauskas, mat... kaip koks akamonas“. Bet Feliksas nutarė ir pasiryžo. Kodėl tik dvarininkams ir ekonomams daktarai. Karvutę reikės parduoti. Dievas padės — užsiaugins. O čia vėl bažnyčia. Rusai kariuomenės turi daugiau negu žolelių visuose Žemaičiuose. Ir jie, begėdžiai, nori pulti, išdraskyti mūsų bažnytėlę!

Taip pagalvojo žmona, bet staiga pakilusi tarė:

—    Jau apsiskolinom, tėvai. Antanui ir tam... pardavėm kumelį... Dabar karvutę. Verčiau paršelį parduokim. Paršelis jau atkutęs, vis gausim kokią dešimtėlę.

Feliksas vos benurijo paskutinį kąsnį. Piktomis dilbtelėjo į pačią. Ši lyg susigėdo.

—    Ko čia dabar. Netrukus nieko nebereikės. Kazokai sudrapalys.

Nespėjo žmona paklausti, kokie kazokai, kaip sulojo šuo. Andriejauskas, pastūmęs nuo savęs molinį dubenėlį, pakilo nuo stalo ir žvilgterėjo pro langą. Pro mėtas, pro palirgonijas, kurias taip mėgo jo žmona auginti ir laistyti, jis pamatė ateinančius Rimkus.

—    Še, Antanas su pačia ateina. Parduosim karvę, ar ne?

Andriejauskienė kyštelėjo aprimusiai dukrelei į skarulėlį įvyniotą pasaldintą duonos gabalėlį ir nerimaudama tarė:

—    Dėkui Dievui, gal užmigs. Išeik, pasitik.

—    Garbė Jėzui Kristui, — jau spėjo galvą įkišti Rimkienė.

—    Per amžių amžius. Amen. Sveteliai nebuvėliai ...

—    Mes ir slenkstį numynėm ...

Pasisveikino, pasibučiavo moterys ir stabtelėjusios abi pasilenkė ties lopšeliu.

—    Girdėjau, serga obuolėlis ...

—    Keturias dienas nuberta išbuvo. Kaip musmeris. Dabar, rodos, geriau. Sėskit, Rimkien, prašom, susiede ...

Dukrelė sunkiai kvėpavo, bet užsimerkė, užmigo. Andriejauskienė pastūmė apytuštį dubenėlį į stalčių ir dar kartą paragino svečius sėsti.

—    Sakau savo seniui: užeikim, pro šalį eidami, ir užėjom. Gal, rokuoju, dėl karvutės susiderėtume.

—    Kodėl ne. Tik dar tarėm — žaliukė dideliai pieno duoda, o jau pienas — Smetona, ir gana. Gaila man jos, nors verk. Žinau, kitos tokios neturėsiu. Bet, Dieve, pinigo reik. Zalu-bas, tas storulis, buvo atslinksinęs. Varva nuo plikės, kaip nuo taukinės. Nepardavėm. Šiaudais, manau, šers. Jei parduot, rokuoju, tai tik Rimkam.

—    Anam tik mergas zyzinti, -— nusijuokė

Rimkienė.

—    Ir aš taip rokuoju.

—    Sėsk, Antan, — lyg džiaugdamasis, kad moterys pradėjo savo kalbą, tarė Andriejauskas.

—    Visą kelią mislijau, — rimtomis akimis sužiuro Rimkus į Feliksą, — visą kelią apie tą gazietą. Vadinas, mūsų galvočiai žino, tik mes nieko.

—    Kokie galvočiai?

—    Katrie spaudžia ant druko. Kunigai taip pat. Bus, kaip Kęstaičiuos.

Andriejauskas susimąstė.

—    Kęstaičiuos pasidavė, dėl to ruskiai ir išdrįso. Prieš Dievą, žalčiai! Jei pasiduosim, Kražiuos blogiau bus. Maskoliai visos Lietuvos bažnyčias išdraskys! Dėl tų galvočių tai šitaip: anie turi galvas, o mes rankas. Nei žandaram, nei gubernatoriui anie į krūtinę nepuls. Mes!

—    Apie ką judu ten strazdinatės? — įsikišo Andriejauskienė.

—    Mano senis šnek, kad ruskiai atims Kražių bažnyčią, — atsiduso Rimkienė.

—    Tikra Dievo koronė. O iš kur jūs žinot?

—    Visi, visi pliurpia.

Vyrai pokalbį tęsė:

—    Ne prieš ščėstį ir anie, — atsirėmė į stalą Andriejauskas. Jo veidas nerodė džiaugsmo. — Pagalvot reikia. Kai tik po metiežo, tai ruskis ir pasiuto. Uždarė Raseinių Domininkonų klioštorių ir bažnyčią. Uždarė Kalvarijoj, išnevožijo Kęstaičius ... Juk ir tau, tur būt, Antan, nesvetima Kęstaičių bėda. Sumušė žmones, sukapojo šventus abrozdus, kaznadziejų, vargosus ... Šventoriuje piūklais nupiaustė kryžius ir Kristaus mūkas. Nė vienam dar iš savo susiedų širdies neatvėriau, nepapasakojau, ką žinau. Ot, šiandien šventoriuje nebeištvėriau. Jei atvažiuos stražnikai, tai žinok, Rimkau ...

Andriejauskas pakėlė akis į moteriškes, bet jos šį kartą nė viena ausim vyrų nebesiklausė.

—    Jei atstrapalios stražnikai, tai va, Rimkau. Ruskiai, keršydami už metiežą, geisdami

visą Lietuvą apsodinti pijanicom burliokais ir provoslaviškom cerkvėm, nori mus visai išnaikinti. Po Kęstaičių, jie puls Kražius. Tu gal ir nežinai, gal neskaitai gazietų ...

—    Iš pauperio buvau gavęs ...

—    O aš kas nedėlia gaunu. Kitą kartą trūksta batų sulopyti, bet gazieta, knyga turi būti. Kražiai, susied, buvo garsus miestas senovėje. Daug mokytų vyrų iš Kražių išėjo į svietą. Ruskiai šitą žino ir nenori Kražių. Aš tikrai girdėjau, kad jau pernai gruodžio mėnesį mūsų šventablyvam vyskupui Mečislovui Paliulioniui duotas skaudus ukazas uždaryti klioštorių ir mūrinę bažnyčią. Tik miniškos dar nesikelia. Jos ligonės... Šiemet ankstyvą pavasarį, gal prieš pusantro menesio, vyskupas buvo atsiuntęs į Kražių klioštorių Šiluvos dekaną Jastremskį ir Kelmės kleboną Jaugelį, kad anie aprūpintų miniškas žiemos drabužiais ir perkeltų pas Kauno benediktines. Visą mūrinės bažnyčios skarbą — kielikus, puškas, varpus išdalins ...

—    Tai vyskupas su ruskiais?

—    Palauk, susied. Ką daro vyskupas, sunku mum, prastiem žmonėm, suprasti. Gal gerai baigsis, bet mano širdis verda. Ana dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų nusižeminimą ir apjakimą ... Kai žemaitis kalba apie Dievą, nusčiunta jo veidas, o kai ruskis drasko bažnyčias, tikėjimą — nė vamt nežino. Pasakiau ne tau, Antanai, bet visiems. Reikia, dideliai reikia šviestis, akis prasitrinti. Nepersivalgyk, į karčiamą rečiau nueik, o nusipirk gazietą, knygą. Ir nepajusi, kai pinigai sugrįš ir akys prašviesės ...

Andriejauskas atsiduso.

—    Regis, daugiau niekas ir nežino ... Paskui buvo atvažiavęs su tais pačiais kunigais daktaras Mikalojus Lendzbergis. Anas išdavė daviernastį, kad miniškos tikrai serga ir anom reikia 400 rublių. Sako, pasiuntusios jos mylistai ciesorienei graudingą prasbą. Rašė jau vieną prasbą ciecoriui ir parapijonys, tik ne visi pasirašė.

—    Nemokėjo ...

—    Visaip buvo. Ką galėjau, Antan, tą išrokavau. Ištlumočyk visiem, kas geras krikščionis, juk visokių žmonių mūsų tarpe yra. Nebijau katorgos. Bet kas iš to nauda? O jei pasiskaityt norėsi, jei ir kitiem padalinsi — duosiu gazietų...

—    Strošyk tu, strošyk, dalink .., Sulauksi žandaro, — staiga atsigręžė pati. — Čia kalbam, čia paliekam. Gazietom jis ir rublį turi, o kai vaikas susirgo ...

—    O bobom šiukštu, kai vyrai kalba, — karčiai šyptelėjo vyras ir nutilo.

Rimkus išsitraukė iš kišenės pypkę ir drebančiais pirštais kimšo stambiai supiaustytą geltoną tabaką.

—    Dėkui, Feliksai... O bajorai, o dvarponiai, ar jie nežino? Gal patys pas ciesorių važiuos?

—    Gal ir važiuos ...

—    Apie Kęstaičius kartą man Braslauskas pasakojo. Kalčiausias, sako, buvęs džekonas. Sako, norėjęs daugiau žemės gauti. Gal, Feliks, sakau, ir pas mus tas pats. Ruskiai norės tą medinę sugriuvusią parapijai atiduot. Matai... Prie medinės duos daugiau žemės, ir klebonas sutiks. Gal ruskiai jau taip su juo ir susitarė?

—    Parapija gali žemes skirstyti, ne ruskiai!

—    Jie mums tai nieko nepasakoja, — atsigręžė Andriejauskienė į vyrus.

—    Nepasakoja ir neklauso, — pritarė Rimkienė.

—    O mes, moters, vis tiek daugiau nujaučiam. Jau kelintą kartą visur girdžiu: Dievo nebijočiau, Jėzuso Kristuso nenusigąsčiau. Rokuoju ir rokuosiu, kad pas mus svietas pasileido. Mane auksu, sidabru apipiltų, ir aš taip nepadaryčiau, kaip ta Viktė.

—    Kokia Viktė? — klustelėjo Rimkienė.

—    Nogi ta padauža Pūdymaitė.

—    Ak, šita! Tikrai tą mergę velnias apjodo. Man vakar senoji Braslauskienė šnekėjo, kad ana jau gumbu serganti...

—    Tylėk tu apie tą smaradą! Knarksi ir knarksi, — piktai subarė Andriejauskas, nors ir pats ne kartą su skauduliu apie ją yra pagalvojęs.

—    Nepyk, susiede, kas tiesa, tai tiesa. Mes bobos, žinom, kas jai paiškadijo ... Tokia sarmata, — dainuote nudainavo Rimkienė.

—    Rokuoja, su tuo Laurynu baladažijosi, — leisdamas iš burnos dūmus, pritarė Rimkus. — O toks, rodos, vaikis buvo ... ?

—    Bedievis, — kaip kirviu kapojo Andriejauskienė. — Sako, jau du metai Velykinės nesąs buvęs ... Ar iš tokio gera sulauksi?

—    Vyras vis vyras, — ruktelėjo Rimkienės kakta, — bet kaip ją šventa žemė nešioja! Aš seniai mačiau, kad geru nesibaigs. Vos spėja kunigas avaneliją atversi, ji tik švitru, švitru lauk. Skarelė šilkinė, sijonas aptemptas, kaip ant grapaitės. Po ąžuolynėlį ir balamutijas. Norėjau kartą kibti į akis, bet pamaniau: ne mano arklys, ne mano ratai.

—    Morta, einam namo, — tarė Rimkus.

—    Neisit, jau neisit, susimildami. Dar ragaišio ir pas mus yra, — gyvai užginčijo Andriejauskienė.

—    Nutekės už Lauryno, ir viskas, — lyg negirdėjęs įsiterpė Andriejauskas.

—    Neims tos šliundros, ne. Toks trynuklis, kad tik randa prie pūko galvą pridėt — išaušo, ir tabalai. Senės motinos tankiai ir gaila: akys užtinusios, apsirėkusi, visų pirštais badoma ...

—    Ką tėvs pasakys! Gaspadoriaus sūnus dvaro mergę ženysis, — šyptelėjo Rimkienė.

Moterys tarškėjo, jaudinosi, o Andriejauskas metė joms atsakinėjęs. Namų rūpesčiai, siauresnė aplinkuma jį atitraukė nuo pamokslo, nuo rusų siaubo. Staiga jis susitelkė ir savo širdy rinko dar piktesnius žodžius šitai jaunai porai. Tikrai patvirko kražiečiai. Kulvertomis subėga į vakaruškas, vienmarškiniai per naktis trypia, o gerbti savo tėvus ir Dievo pamokymus šiaušiasi. Pakulines kelnaites su „branktais“ avėdamas, Feliksas jau per vyresniuosius, per įvairius keliauninkus Sorelius nugirsdavo nesuprantamą, pasakišką dvaro ponų gyvenimą. Jaunesnysis Šemeta pusnuogis išbėgdavęs iš savo kambarių ir gaudydavęs pakely einančias merginas, gnaibydavęs jas kaip įširdęs žąsinas, nors šios, akis skarelėmis užsismaukusios, bėgdavusios nuo jo lyg nuo aitvaro. Šemetaitė, sako, įsileisdavusi jauną berną į savo kambarius, išprausdavusi jį saldžiame vandeny ir iki trečiųjų gaidžių dūkdavusi... Kažkoks plačiabrylis, nutekusiais pečiais šaulys, į galvą įsismeigęs plunksną kaip povo uodegą, suviliojęs kambarinę ir, davęs dešimtį rublių, pono pagalba išmetęs ją iš dvaro. Jaunam berniukui šitos istorijos nesudarė baisaus įspūdžio, kol neužaugo ūsai, kol jis neperkratė savo gyvenimo, rengdamasis prie išpažinties. Žodžiu, šito jis nesibaimino, kol kunigas, kol pati bebręstanti siela nenustatė, kas žmogui yra nuodėmė, o kas Dievo palaiminimas. Tačiau tai sužinojus, visomis savo dvasinėmis jėgomis pajutus, kuriais keliais žmogus turi eiti į gyvenimo ramybę ir amžiną laimę, tos ponų žeminio stalo nuotrupos jam pasidarė baisios ir šlykščios.

Feliksas dieną ir naktį neklūpodavo ant kelių, kasdien neidavo išpažinties kaip jo dėdė. Jis nepasvajodavo tapti šventuoju, nors apie šventųjų gyvenimą buvo daug girdėjęs ir skaitęs. Bet kiekvienas slidesnis žmogaus žingsnis jį sukrėsdavo. Jis jausdavos neramus, net sunkiai užmigdavo, jei vakare, pantį, apivarą vydamas, praleisdavo karunką ar poterius. Senis Stulginskis dar nušnekėdavo, jog girdėjęs iš vieno klieriko, kad žemė savaime pasidariusi iš kažkokių rūkų, net pasijuokdavo iš Abraomo, pagimdžiusio Izaoką, Izaoko—Jokūbą... Bet Feliksas dėl šitokių kalbų tik susiraukdavo ir nueidavo šalin. Jis nemėgo liesti, kas jam buvo iš mažens, iš motinos įsčių perleista, o per kunigus, per išpažintį prieš tviskanti altorių patvirtinta, palaiminta. „Tik tinginiai baltakakliai gali liežuviais malti, kito Sutvėrėjo ieškoti. Darbo žmonėms nėra laiko“, galvojo Feliksas.,

Taigi, pas ponus, jų rūmuose galėjo puošniai klestėti nuodėmės, bet prastų žemaičių, kražiečių tarpe šito neturi būti. Jei kuris nukaušėlis ir paburnodavo, jei raudavo žmonai plaukus ar žiemą vaikus išvydavo basus, tokios nuodėmės ir poteriuose retai minimos. Tokį nenaudėlį pasmerkdavo, į jį ranka numodavo, ir viskas. O štai, dabar Viktorija ir Laurynas. Tai, rodos, mažytė dėmelė saulėje. Tegu ji būtų dar didesnė, o juk saulė vis tiek švies, vis tiek gaivins žemę, augins derlių. Nereikėtų dėl to graužtis.

O susigraužė Andriejauskas, o staiga jam pasirodė teisios moterys ir baisios kražiečių nuodėmės. Argi nerašo apie tai laikraščiai? Ar nešaukia prie tiesos ir šviesos? Nedrįstų nė pats caras mėtyti Švenčiausiojo iš bažnyčios, iškoneveikti Dievo namų, jei ne paties Visagalio valia. Jis viską mato, viską žino. Ir jeigu žmogų baudžia, tai žino už ką.

Nepastebėjo Feliksas, kaip ant stalo atsirado sviesto lėkštelė, sūrio grumsteliai, ragaišio riekelės.

—    Saulelė jau lange šypsos, o judu dar be pietų. Kąsnokit bent biškį, — paragino Andriejauskienė.

—    Kad mūsų susiedėlis užsimįslino, — suklostė lūpas šypsenai Rimkienė.

Andriejauskas norėjo moteris prajuokinti, bet lūpos nekrustelėjo. Jis jautė norįs tylos, geidžius sutelkti ties kuo nors dėmesį ir išblaškyti nereikalingas mintis. Neįstengė. Išblėso jo karštis, širdis nebeapčiuopė tikro draugo šiuose namuose.

—    Jei Lauryną pas kunigą nutempus arba sodžiaus krivulę sušaukus, — metė sakinį, kad tik ką nors pasakytų.

—    Ne jį, tėvai, bet tą blūdę reik. Tegu pagulėtų kryžmoms. O davė garo su vaikiais, o trypė! Išrūktų!

Rimkus lėtai kramtė sūrį ir į kalbą nesikišo. Primiršo ir jis pamokslą, primiršo laikraščio blogą naujieną, išmetė iš galvos ir tuos jaunuolius. Nebetoli namai, kitos mintys subėgo į galvą. Jis jau mąstė apie Andriejausko karvę, svarstė, kiek Feliksas už ją užprašys, kiek palauks. Pro jo lauką upeliai apsiputoję nuplaukė. Pievos papuro, sužaliavo, dirvos, dar prieš savaitę juodavusios išdraskytos noragų, arklų, jau suspėjo užsidėti tamsiai žalią kepurę. Turėjo dvi karvutes, bet pašarą suskaityti žolelėmis galėjai. Vieną pardavė, kitą šiaip taip išlaikė. Bet retai tesubliaudavo, retai pati bepasikeldavo prie milžtuvės. O koks jau ten melžimas būdavo. Ašaros. Dabar pavasaris. Galėtų išlaikyti dvi. Felikso karvutė triveršė, sveika. Važinėjo pirkti, gaišo, apmaudu nesiliovė, per brangios, vis pamuštais tešmenimis, per žydų rankas pervarytos.

Pašnekėję apie šį bei tą, pagaliau aprimo. Sukniurkė, pravirko mergaitė. Andriejauskienė šoko prie lopšio, o Rimkus prasitarė apie reikalą.

—    Jau tikrai laiks. Juk ir mūsų pipiras viens.

—    Teisybė, teisybė, — sužiuro Rimkienė ir smeigė į vyrą žvilgsnius.

—    Vienos bėdos, Feliksai, gyventi reik. Norėčiau tavo išgirtinę pamatyt.

—    Kodėl ne ...

Andriejauskas žvelgė į žmoną, lyg paskutinį kartą klausdamas: „Parduosim ar ne?“

—    Eikit be manęs, — pridūrė. — Karvė — vienu žodžiu, nekeiksit.

—    Žinom, iš ko perkam, — gaubėsi skarą Rimkienė. — Dėkui už sūrį, skanus kaip cukrelis.

—    Tatai anos pieno, Mortele ...

Andriejauskienė nutilo. Jos gerklėj tartum karčių pipirų atsirado. Rodos, ne su karve ji atsisveikina, bet savo tikrą seserį laidoja.

Visų čia aplinkinių gyvuliai ganėsi dvaro ganykloje. Ponas nūlauždavo nuo kepalo skaniausią kriaukšlelį, išvyniodavo iš nosinaitės paskutinį rublį už sužėlusius kalnelius, pakalnes, bet kurgi dėsies. Tik Andriejauskas antri metai ganosi savuos krūmeliuos. Pagirdo, paliuobia sočiau, ir pigiau išeina.

Už vasarojaus lauko nuaidėjo barškučių tarškėjimas, ir Feliksui suspaudė širdį. Parduoti ir parduoti, o kada bus galas? Kai visi trys stabtelėjo ties dviem karvėmis ir telyčia, kai žalmargė pakėlė galvą su balta žvaigžde kaktoje, jis ir stabtelėjo, tirpte nutirpo.

—    No, kaip tau, Antan? — prasitarė Rimkienė. — Aš ją jau andai esu mačiusi. Pasižiūrėk.

Rimkus apėjo aplink karvę, čiuptelėjo už ragų, bet karvė tartum sąmoningai linktelėjo, papurtė galvą ir ramias, baltas akis įspoksino į Andriejauską.

—    Matai, kokia, — nusijuokė Rimkus. — No, graužk, graužk žolelę.

Ilgai visi trys stovėjo, žiūrėdami į karvę. Rimkai, užmiršę kaimynystę, galvojo, kiek galima nusiderėti, o Andriejauskui spaudė širdį kaip moteriškei. Nelabai buvo linkęs į pienišką, nesikišdavo į žmonos ūkį, bet kai prireikė parduoti, rodos, kažkas padėjo jo dešinę ranką ant kelmo ir pakėlė kirvį. Jis spėjo sumesti, kad už 30, na, 35 rublius ne kažin ką ūkyje nuveiks, o duktė nebeturės sveiko pieno.

—    No, kiek kerti, Feliks?

—    Kas tie pinigai, Antan. Šmikšt ir nebėr.

Džiaugsmingomis akimis tebežiūrėjo Rimkienė į tešmenį, kaip į du skilandžius, ir kiek įsižeidusi tarė:

—    Pinigaa — karaliaa, susiede. Kiek reiks, tiek mokėsim. Juk ir mūsų ne kitokie.

—    Neparduosiu, — trumpai tarė Andriejauskas.

—    Še tau. Šnekėjom, šnekėjom, — susiraukė Rimkienė.

— Tavo syla, tavo prots, bet, susiedai, kokį desėtką jei palauktum, kitus tuojau sumokėčiau.

—    Duok ranką: penkiasdešimt.

—    Nesupyk, Feliks, bet bažnyčios, kaip matau, šiek tiek gailiesi, o Dievo nebijai. Už dvarskas karves tiek nemoka.

—    Kur Dievs, tai Dievs, kur reikals, tai reikals. Neparduosiu.

—    Žūtauts, kad ir šlėkta, bet sukalbamesnis, — plonai pradėjo Rimkienė, nuo karvės nusigrę-žūsi. — Tokią žaliūkę už 25 pardavė. Jau tikrai, susieds, matyt, iš pavydo.

—    Morta!

—    Ba, jau teisybę sakau, teisybę. Monijo, monijo, kaip reik — šnipšt. Būtų ana pati, tai pasakyčiau.

Rimkienė nusigręžė ir, sijoną pasikėlusi, plačiai nužingsniavo į kelelį. Rimkus dar stoviniavo. Dar drąsinosi atsisveikinti, bet, žmonai atsigręžus, ir jis ją pasekė.

—    Na, tad kiek? — paklausė Andriejauskienė vyrą, sugrįžusį į vidų.

—    Nepardaviau. Negaliu ...

Žmona brūkštelėjo skarelės kampu per akis ir nusišypsojo.

—    Taip gaila buvo, taip gaila. Geriau paršelį. Na, o Morta ką, supyko?

—    Tegu pyksta, aš anų duonos nevalgau.

Išėjo Feliksas į kiemą. Nukiūtino už klojimo. Apsižvalgęs atrito didžiulį akmenį ir išsitraukė pluoštelį perdrėkusių lietuviškų raštų. Kiek džiaugsmo, prie jų slaptai sėdėdamas, jis pergyveno! Rodos, atimtų Feliksui kas mokėjimą skaityti, nebeatsiųstų tų laikraščių, knygelių — jis suvystų, sunyktų. Verčiau težūva karvės, tesudega trobelė, kad tik šitas turtas bent šioj duobėj pasiliktų.

—    O Rimkus, fe ... — tarė pats sau balsu prisiminęs, kad jis iš jo tų laikraščių nė nepaprašė.

Ir įstrigo Andriejauskui baisi mintis į galvą.

— O jeigu? Bene vienas nubėga pas ruskį? ...

Po pažastim pluoštelį paspaudęs, jis nuėjo nuo savo gyvenimo toliau, kartkartėmis atsigręždamas, baisios minties neįstengdamas iš galvos išvyti.

IV.

Karklais, gluosniais nusodintame kelyj už bažnyčios net iki Šemetų dvaro buvo matyti vėlyvos vilkstinės vežimų, čia lėtai žingsnis po žingsnio dardančių, čia lekiančių smagia risčia op op. Pašaliais abipus kelio vis dar mirgėjo raudoni, žaliomis juostelėmis nuausti sįjonai, pilkos kaimiečių milinės ir rausvi kailiniai.

Vėliau šįkart iš miestelio grįžo ir Laurynas Karnius. Juodo milo švarką atsisegiojęs, paraitojęs kelnes, kad nesusidumblintų nuo lajais teptų pusbačių, kurie seniai jau juodumą pakeitė purvo ir dulkių sluoksniu, jis žengė aukštai galvą iškėlęs, garbanotą čiuprą paslėpęs po mėlyna nauja kepure, šiek tiek pakreipta ant šono ir per lanką nusiūta juodais žvilgančiais siūlais. Kiek kaulėtas ir nuo saulės spėjęs nužerti jo veidas spindėjo vidujine energija, fizine jėga, o akys, kad ir melsvos, bet šmaikščios, pašaipingos ir drauge kūdikiškos, neramiai žvalgėsi aplink.

— Skubi, Lauryn, kaip į veseliją, — kiek prilaikė arklius senis Šarauskas. — Jei nesupyksi — sėsk, pavešiu.

—    Dėkui. Jei tik ratai nesuluš.

—    Sėsk nesijuokęs. Visą veseliją dar galiu nuvežti.

Laurynas atsisėdo, plaštaka nudulkino kelnes ir atvertė kepurę. Kakta jo buvo šlapia, iš po matiko kilo pilko garo siūleliai.

—    Sukaitęs esi. Tėvo nebuvo šiandien bažnyčioj?

—    Ne, — šyptelėjo Laurynas. — Jau trečią sprenksi. Grabo, tur būt, reiks.

—    Matau, džiaugies. Pakoros, Lauryn, Pondievs, atminsi mano žodį.

Šarauskas paleido vadeles, arklys lingavo žydiška risčia.

—    Ko aš turiu džiaugtis? Tėvas vis tėvas.

—    Rokuoji, tėvas mirs, dvi seserys liks. Ta jūsų Oršulė dar nieko, bet Fėlė — straina mergaitė.

—    Kas anos man: už pakarpos — ir lauk.

—    Kol dalios nesumokėsi — neišlauksi. Penki margai — ne dvaras.

—    Na, matai, pats supranti. O kaip pypke liurlini, kad aš laukiu tėvo mirties.

—    Nesakyk jau, meldžiamasis, — prašneko Šarauskienė, į tris skaras susisupusi kaip Egipto mumija. — Jei senis mirs, tai ir Viktę galėtum ženytis.

—    Nieko nėr, o jūs mušat, kaip į bubną per Velykas.

—    Meluok sveikas. O kas šiandien prie zakristijos verkė? Sugrius greit...

—    Sublūdijai, tu, Lauryn, ir tiek, — ramiai tarė senis. — Manai, ne apie jus šiandien kunigs pamokslą drožė? Kas be ko, jaunam vaikiui ir pasikibinti negrieks, bet šitaip su dvarska merge ... Argi ji tau lygi?

—    Nustokit, po biesų. Mano grieks, mano pekla. Nė namie, nė bažnyčioj pakajaus nėr. Jei dar pliaupsit — išlipsiu.

—    No ir lipk. Toks čia pons. Pamatai Viktę einant, tai ir nebesitveri. Kalbam juk kaip giminės.

—    Kur Viktė? — vos nepašoko Laurynas.

—    Nemato! Žiū, — piktai šaipėsi Šarauskienė. — Nugi ontai pamiškėliu kaip kurapka bėg.

Iššoko Laurynas iš vežimo, neprašęs nė sustoti. Kaklą ištempęs, pasistiebdamas jis beveik pustekinis bėgo pieva, ir pagaliau pamatė. Švystelėjo jos gelsva šilkinė skarelė, baltos gulbės sparnas pasirodė iš po pakelto juodo sijono, už eglės pasislėpė bateliai, per pečius permesti. Dar girdėjo Laurynas, kad ant kelio katėmis sukniaukė keletas bobų, senių sukvatojimas net į ausų būbnelį įsiskverbė, bet Laurynui buvo vis tiek. Šiandien kaip niekad jis geidė Viktoriją susitikti. Visą bažnyčią nužiūrėjo, net akys pavargo, vaikščiojo po šventorių, o jos niekur nematė, niekur.

—    Vik-tuut! — šūktelėjo.

Grįžo garsas iš miško, Viktutė nesustojo. Tuomet Laurynas kirto per pievą skersai, kad jai už akių užbėgtų.

—    Vyk-tuuuut!

Mergina krūptelėjo, sustojo. Pamačiusi Lauryną nuraudo ir apsižvalgė. Grįžtantiems namo ji buvo kaip ant delno. Gal nesąmoningai, bet sijono pakeltį paleido, juo paslėpdama baltas gražias kojas.

—    Ar nebgirdi, Viktut?

Vos tik spėjo Laurynas prisiartinti, ji tuojau nusigręžė, bet žingsnius sulėtino.

—    Sveika. Nė veizėt nebeveizi?

Viktutė šyptelėjo, parodė savo sveikus baltus dantis, bet kažkoks liūdnumo, nusiminimo šešėlis tučtuojau pridengė jos veidą lyg juoda marška.

—    Tai ką, ar muselė įkando? — kiek pyktelėjo Laurynas, godžiomis akimis ją nužiūrėjęs.

—    Ar bažnyčioj buvai? — tyliai paklausė.

—    Na, o kaip? Ištrūkau, visų mergelių skaras nužiūrėjau, bet tavos nemačiau. Liūdnas namo žirkliojau...

—    Visi vyrai taip sako.

—    Gal būt, bet ne aš. Būsi mano, Viktut, kaip Dievą myliu!

Viktutė kiek nukaito, tačiau nieko neatsakė, tartum neišgirdo.

—    Tu nesidžiaugi?

—    Koks čia man džiaugsmas? Visos bobos jau liežuviais mala. Ir bažnyčioj buvau, kaip ant adatų. Labiausiai ta Šarauskienė su Rimkiene.

—    Užmušiu tas raganas, tas melages!

Viktorijos lūpos suvirpėjo, gaili, bet kažkokia šilta šypsena perbėgo jos veidu.

—    Ne melagės anos, Laurynai.

—    Kas anoms rūpi? Dievas mus baus, o ne jos.

Kelelis vingiavo į mišką. Juos dengė drebulės, amžinai šlamančios, be mažiausio vėjelio vartančios savo lapus prieš saulę, juos dengė retos eglės, iškilusios aukščiau už didžiausius dvaro rūmus. Drėgnumu, miško dvasia, miško kvėpavimu juos lydėjo ievos, šermukšniai ir vos vos pradedą žaliuoti aviečių krūmai. Tik pro miško plyšius, pro baltus dangaus lopus juos galėjo pamatyti koks užklydęs senis ar įkaušėlis. Šiaip juodu buvo vieni tarp čiulbančių paukščių ir miško žalumoj. Viktutė pravirko. Laurynas iš karto nepastebėjo jos ašarų, tik glaudėsi prie jos peties,-mėgino ją apkabinti, bet ji išslysdavo iš jo ir žengė vis pirma ir pirma.

—    Aš nenoriu, Lauryn, kad mus Dievas teistų.

—    Ko tu verki? '

—    O ką man daryti? Nebemyliu, rodos, tavęs, Laurynai. Eik kitais keliais.

—    Kokia tu ožka!

Laurynas sučiupo Viktutę už abiejų rankų ir sužiuro į veidą pilnu savo vyrišku pasitikėjimu, visa jėga. Jos bateliai nuslinko nuo kairiojo pečio, nukrito ant žolės. Nei vienas, nei antras nepasilenkė, nė nekrustelėjo. Užaugusi Laurynui tik iki pečių, Viktorija slapčia žvilgterėjo jam į akis; bet staiga galvą nuleido, įsikniaubė į jo krūtinę. Apkabino Laurynas ją, prispaudė prie širdies ir laikė drebančią, virpančią, kaip sugautą paukštytę. Nuslinko skarelė nuo galvos, ir dvi juodos, storos, žvilgančios kasos, standžiai suraizgytos palei kaklą, apsvaigino jį. Nebučiavo Viktorijos, nepajuto jokio kraujo šėlimo, bet jo širdį užliejo gailestis, ligi šiol nepajausta palaima prakirto kietą berniško vėjavaikiškumo kevalą. Rodos, tik dabar Laurynas suprato, kad negana šią mergaitę vadinti ožka, pažadėti vesti. Jai reikia širdies, jai reikia šilimos, jai reikia meilės.

—    Vikte, vištele mano, pupa, lakštingaliuk...

Viktutė kūkčiojo, jos mergiška krūtinė virpėjo prie pat mylimojo širdies. Rodos, šimtą metų ji taip galėtų verkti, o jam būtų malonu, o graudingai smagu. Ir kada jis pajuto, kad ant jo paraitytos, nuogos blauzdos laštelėjo Viktutės ašaros — nebesižvalgė, nedirstelėjo į baltuosius miško lopus, bet pakėlė ją kaip kūdikį ir pabučiavo į drėgną dešinę akį.

—    Lauryn, — staiga išspuro iš jo glėbio, vikriai apsižvalgė ir nuleido akis žemyn. — Tu tiktai bučiuotis ...

—    O, raganike, juk tu mane myli, — plačiai nusišypsojo Laurynas ir vėl mėgino sučiupti ją už rankų.

Viktutė pasilenkė, vikriai pasiėmė batelius ir pro ašaras nusijuokusi trejetą žingsnių pustekinė pasitraukė į šalį.

Dabar ji buvo graži, kaip nė viena apylinkės merga. Devyniolikos metų jaunystė audringa, jausmų kipšelio gundyta, tryško iš jos veido kaip saulės šviesa. Iš po juodų antakių svajingai žiūrėjo rugiagėlių akys, o ant blakstienų, lyg raselės ant rytmetinės gėlės, žvilgėjo ašaros. Net kojos, žole bridusios, buvo švelniai baltos kaip kaklas, rausvos bliuskelės persmaugtas ir ties krūtine žibančia gyvačiuke susmeigtas ...

Lauryno širdis ėmė liepsnoti, jau akyse kaišiojo aistra liežuvėlius, jau per nugarą ėjo lengvutis šaltis.

—    Būsi mano, kaip Dievą myliu! — karštai pakartojo Laurynas, o mergina jau žiūrėjo į savo mylimąjį graudžiomis akimis. Ji pastebėjo, kad Laurynas smarkiai išvargęs, gal ne tiek nuo darbo, kiek nuo piktų kalbų. Ji glostė jį akimis, nes šįkart gamtos prieglobsty ji bijojo prie jo ranka prisiliesti, paglostyti čiuprą ir veidą. Mat, anot kunigo, už tokius darbus Dievas esąs rūstus, galįs ir ranką nutrenkti. Nenoromis ji pamatė dvaro rūmų raudoną stogą, baltas sienas ir langų stiklus. Saulėlydis mušė į rūmus, ir akį primerkus atrodė, kad rūmai dega. „Kad jie ir sudegtų“, staiga pagalvojo Viktutė. „Kad jie visi sudegtų! Nuo pat kūdikystės ten gyvenu, dirbu už sudėvėtas sukneles, broškeles, juodą duoną. Dėl to, kad esu dvaro merga, Laurynėlis manęs negali vesti“ ...

—    Negali tu manęs, Lauryn, vesti, mano siela kalta ...

Laurynas nusišypsojo, paėmė ją už rankos ir be žodžių nuvedė keleliu gilyn.

—    Nekalbėk taip, Viktutė.

—    Aš žinau, Lauryn, už tokią kaltę Dievas nedovanos...

—    Nepykink ir nekvarkšėk kaip davatka. Šiandien pat tėvui pasakiau: vedu, ir amen.

—    Neleis. Visi prieš tave sukils.

—    Ar aš su jais gyvensiu?

—    O ko bijai, jei ne žmonių?

Vėl suvirpo Viktorijos lūpos, o savo ranka ji suspaudė jo kietą ranką. Laurynas pajuto tokią šilimą, tokią laimę, tartum savo širdį jam į delną įdėjo.

—    Viktele, matai šį beržą? Ateik poryt dieną, aš tau čia sulos išsunksiu. Ar tau skani sula?

—    Skani.

—    Na, matai, paukštele. Aš tau iš visų tų beržų sulą išsunksiu!

—    Tai durnelis!

—    Pamatysi. Žemė bus mano, gyvensim, Viktele. Tik tu bobų neklausyk. Spiauk kuriai raganai.

Viktorijos veidas skendo šypsenoj. Ji glaudės prie Lauryno, bet vos tik miškas baigėsi ir švystelėjo plati lyguma, širdis vėl gailiai sudrebėjo.

—    Dabar skirkimės, — sušnibždėjo ji.

Laurynas stabtelėjo, ilgai tylėjo, žvalgėsi.

—    O kas bloga, jeigu abudu eisim?

—    Ne.

Laurynas staiga atvėso, pasidarė rimtas. Kieta plaštaka perbraukė jai per plaukus ir tyliai paklausė :

—    Kada dabar susitiksim?

—    Nagi sakei — poryt...

—    Ateisi?

—    Ateisiu.

—    Viktut, — dar tyliau sušnibždo Laurynas ir akis įrėmė į drėgną žemę. — Ar tau ten...?

—    Begėdis ...

Nė žodžio netarę, sužiuro vienas į antrą atvirai kaip kūdikiai ir susiliejo į vieną pilką šešėlį.

Viktutė, lyg ne savo kojomis, nuėjo pirmyn, nedrąsiai kartą atsigręžusi, o Laurynas pasuko į kairę, rimtai ir sunkiai pindamas kojas. Po egle ant kelmelio ilsėjosi senis Polikarpas. Laurynas stabtelėjo, peržvelgė jį nuo galvos iki kojų ir piktai metė:

—    Tavęs visur pilna. Prisiputai jau?

—    Bijok Pondievo tu, kumely. Už tavo griekus meldžiuos. Apieravotum kokią kapeiką.

Laurynas nusispiovė ir nusigręžė. Jau toli toli švytravo gelsva Viktutės skarelė, tačiau, kaip buvo, taip ir paliko ant pečių užkritusi.

V.

Kaip žaibas blykstelėjo per Kražius nerami ir paslaptinga žinia apie caro ketinimus atimti bažnyčią, bet kaip žaibas staiga ir užgeso. Rimkus tebekalbėjo su žmona apie Andriejausko karvę, Andriejauskai tarėsi, iš ko porą dešimkių pasiskolinti, kiti vėl paskendo šventadienio prieblandos pasakose, rūpestėliuose, o senis Karnius kad ir stenėjo, kad ir krenksėjo, viena akimi matydamas grabą, prieš sugrįžusį Lauryną gerą gerklę paleido:

—    Tu vėl, kaip jautis. Paskui aną mergą...

Sūnus smaigė kietą bulvinės košės plutą,

šaukšto galu rankiojo spirgučius ir tylėjo.

—    Tyli, mat, abivatelis. Užtrauksi Pondievo koronę man senatvėje.

—    Ko dabar pūkšti. Nusigręžtum ant kito šono ...

—    Vaike, kaip nusigręšiu, tu nė vienos desintinos negausi.

—    Ir nereik!

—    Kaip Rokas ciucių lodysi. Ryt dieną padarau doviernastį. Dalį Oršei, kitą Felicijai. Galėsi ant kelmo krakoviakus tanciavot.

—    Ką čia t4vai, prie vaikio prikibai: nė anas ženyjas, nė ko, — atsiliepė motina nuo pečiaus.

—    Tu nuo blusų ginkis nekrenksėjus. Aš gaspadorius, ar anas?

Laurynas blinktelėjo ant stalo pajuodavusį, nukramtytą šaukštą ir atsilošė į langą. Pečiais jis užstojo šviesą, ir kambary patamsėjo.

—    Bambinat, skambinat kaip varpais. Bene Viktutė jums ant apyvartų užmynė?

Senis šniokštė, vartėsi ir pagaliau sunkiai pakėlė galvą.

—    Štai ką aš tau parokuosiu. Tik dėkis į galvą. Neužilgo man ... Petkevičiaus Moniką parvesk už marčią. Merga pačioj syloj, gaspadinė. Porą šimtelių į ranką gautum.

—    Tą žlibę? — piktai nusikvatojo Laurynas.

—    Su aniuolu negyvensi. Koks anos žlibumas. Ant vienos akies belizna užtraukta. Vo viena, brač, merga ant pusantro valako. Apčiūnytas būsi, žmonės pagerbs, nolį gersi, kaip pons. Smokaunos mergos su vaikiais gnaibuos, nė skersom į savo vyrus nebeveizd. Teisybė, kaip pagal Pondievo priklodą ...

—    Neimsiu nė vienos!

—    Ką jau čia, vaikeli... Treti metai po prizavo. Mudu seni, nebeapsiliuobsim, — nuo pečiaus, lyg nuo vargonų, kandžiau prakalbo motina. — Monikutė ir dievobaiminga, ir kapeikos žvang...

Laurynas pakilo, trenkė durimis ir išėjo.

Gili vakaro prieblanda užvėrė dienai akis. Varlės kurkė įkyriai ir garsiai, vėjas drebino pušynėlį, pro kurį Laurynas žengė dar plačiau, negu iš bažnyčios grįždamas. Kad tik toliau nuo savo trobos, nuo tėvo žodžių, kurie, rodos, vis dar jį vejasi! „Moniką jie man kiša“, piktai nusispiovė. „Pasikarkit jūs su ta vienake čemarka!“

Tačiau juo toliau Laurynas žengė į tamsą, juo neramesnė darėsi jo širdis. Iš kur, velniai rautų, taip greit visi apie Viktę sužinojo ir garsiai lyg varlės sukurkė? Pradžioje, rodos, niekas nieko. Susitikdavo juodu šventoriuje, miškelyje, pajuokaudavo, dvaro rugius kuldami. Viena kita boba vamtelėjo, bet rimtai į galvą neėmė. Pati, tur būt, išsiplepėjo, ašaromis išlaistė. Dar ko gero klebonas sužinos.

Laurynas ėjo ir ėjo, prieš akis matydamas čia Moniką, čia Viktoriją. Monika prabėgdavo, kaip ragana, degančią šluotą apsižergusi, o Viktė... Viktutė nesikeitė. Ji buvo amžinai tokia pat, kokią jis pažino ir šiandien palydėjo. O ką manai, vėl strigo mintis, senis užsispyrė ir seserims ūkį užrašys. Štai ir raguoliai.

Staiga supyko jis ant Viktorijos. „Ko man trūko? Ne Laurynas — laisvas paukštis buvau,

niekam liežuvio neniežtėjo. O dabar jaučiuos, lyg sunkiausią akmenį ant kupros nešinas. Visi iš manęs šaiposi! Ar mergų man trūksta?

Ąžuolyno dešinėje blykstelėjo šviesa. Iš tolo ji mirgėjo lyg numirėlio vėlė, žvakute virtusi. Pagaliau suaidėjo tolimi, bet trenksmingi muzikos garsai. Ar tik ne Petkevičiuose vakarėlis? Juk šventoriuje vyrai šnabždėjosi. Anąkart kunigas tuos namus iš ambonijos keikė, Sodoma Gomora vadino, bet Motiejus dar savo .. .

Armonikos, smuiko, klerneto garsai tamsoje vis prašmatniau suokė ir gundė. Laurynas šyptelėjo. Kunigai gąsdina, o kas gi čia bloga? Kuomet velniai užsimerkia — ne man žinoti.

Per daržą, per sodą pasilenkdamas įėjo Laurynas į Motiejaus trobos prieangį. Į vidų be alkūnių ir smagių žodžių buvo sunku įsisprausti. Trys eilės vyrų stypčiojo duris užgulę, o viduje tik davė garo, tik sukosi, kad vos galvos ant pečių besilaikė. Tabako dūmų, drėgmės, prakaito kvapas, susimaišęs su dulkėmis, veržėsi pro duris, troškino, kad iš lauko įėjusiam sunku buvo kvėpuoti.

—    Laurynai — bėda merginai! Eikš, kadrilių sutrenksimi — sušuko Lubavičius, dvaro kumetis, garsiai, trankiai; kiti net kaklus ištempė.

—    Nutilk, parše! — atsiliepė Laurynas ir, pečiais spustelėjęs, virste įvirto į trobą.

Kairėje, ant ilgo, geltonai blizgančio suolo, kaip margų jurginių krūmai sėdėjo šešetas kra-žiečių ir šnibždėjos, prunkštavo. Seniai, senės, čia dukras atlydėjusios, čia pas kūmą užgūrinusios, ant šiltų mūriukų, kaip ant keptuvų besirąžydamos, širdyse puoselėjo godžias mintis apvesdinti per dvidešimt metų peršokusias Katriutės, Monikutes už blaivių bernužėlių. „Peklos knygas“ užmiršusios, kaktavo, džiaugėsi klerneto pašėlusiu pypliojimu. Basi, klumpėti, retas batuotas, vyrai šaipėsi, laidė žodžius spirgučius į mergų gėlyną, stumdėsi prie sienų, bet prie merginų prisėsti nedrįso. Tik Poškus, senas bernas, bajoriškus ūsus sukdamas, gnaibė vienai raudonskruostei vatinukę ir nugalėtojo balsu kartojo:

—    Tatai mergikė kaip baravykas! Kruopos burnoj neturėčiau, bet tave mylėčiau. .

Dvi poros šoko kadrilių. Kiek kojos išgali lankstytis ir išlaikyti nelūžusios, jos trypė molėtą aslą, kėlė dulkes, net akys iš kaktos virto.

Mažytė lempelė ašarėlė gailiai mirkčiojo ir geso, platiems sijonams Įsismaginus. Tuomet skalos, į pečiaus kertes įspraustos, garsiai spraksėjo, juodais šešėliais dengdamos merginų suolą, ir, kol lempelę žiebdavo, visa troba trūkte trūko nesveiku klegesiu.

—    Ko tu pliaupsi? — žengė Laurynas prie Lubavičiaus.

—    Smagu. Girdėjau, tau Moniką ant sprando kabina. Klupiniu puola maželė su pinigėliais. Nepagailėk per vestuves kalakutienos. Vo

Viktė visiems durnaropė ... — net pabalo jo akys.

—    Gausi per dantyną!

—    Veizėk, kaip Monika paraudonavo, tave pamačius.

—    Kur ji?

—    Prie Teodoros, kampely tupi, kaip pova žiba ...

Laurynas apsidairė. Rankas sunėrusi, sėdėjo Monika rami, net išsigandusi, nelyginant sena davatkėlė, laukdama išpažinties. Gėlėta skarele stipriai kasas suveržusi, kampus lyg balandis sparnus išskėtusi, baltąją akį primerkusi, ji nė nekrustelėjo į šalį, tartum snaudė ...

—    Dar nė sykio ana netanciavojo, — šyptelėjo kažkas kertėje. — Pakelk, paveizėsi: ana

liuoksavoja, kaip grapaitė.

Monikos gailingas vaizdas, kandžios pastabos Lauryną įšėlino. Užmiršęs Lubavičių, jis galando pykti tik prieš Moniką, kurią jau seniai jaunimas raugiai pajuokia.

—    Pelėda!

Laurynas vikriai prišoko prie muzikantų ir pučiančiam klernetą kažką šnibžtelėjo į ausį. Apie muzikanto akis apsiraitė eilės raukšlių. Jis linktelėjo galvą ir, kelis kartus pirštais klektelėjęs, dūdą atitraukė nuo lūpų. Garsiau vamtelėjus, susitraukė armonika, nutilo smuikas. Kadrilininkai stabtelėjo vidury aslos, ilgai šluostėsi prakaitą, žvalgėsi, lyg katučių laukdami. Nebe į šokančiuosius buvo akys įsmigusios. Visi sužiuro į Lauryną.

Jis vėl metė žvilgsnį į Moniką. Vienas senis sviedė žodį kaip riebų blyną, merginos, pasilenkusios prie Monikos, smailiai juokavo, o ji nuraudusi, nukaitusi paleido rankas ir sveika akimi svilinte svilino Lauryno veidą. Ji buvo basa. Bėgdama pašokti, rodos, kojų nė juste nepajuto. Dabar pačios kojos pasislėpė po plačiuoju sijonu, širdy diegtelėjo gėdos jausmas. „Katriutė, Ona čeverykuotos“, liūdnai pagalvojo, „o man tik žad“.

—    Žiedą dalinti, žiedą! — suklego merginos.

—    Šiukštu, perekšlės, — atsiliepė kaip susitarę muzikantai. — Laurynas polką tanciavos!

—    Vyrai, Laurynas poniškai mina, — pašėlusiai riktelėjo Lubavičius.

Kampuose keletas vyrų kvaktelėjo, bet Laurynas tylėjo, tik širdy keikėsi, apmaudavo, visas degte degė.

—    Polką — ugnį!

Muzikantai susimerkė. Pabalusiais veidais, akimis, žėrinčiomis, pykčiu ir pašaipa, jis priėjo prie Monikos.

—    Tai ką, dėdien, gal patanciavosim?

Sukikeno mergos, garsiai nusikvatojo vyrai, seniai išsiėmė iš dantų pypkes. Pažinojo Lauryną ne pėsčią, atleisk, Viešpatie, velnio liežuvį, ir nesitvėrė smalsumu. Jau čia bus kas nors rūgštu.

Monika pašoko, nuraudo, mergiškai apsidžiaugė. Tik. nugirdusi klegesį, aiškiau pamačiusi Lauryno veidą, suprato, kad kažkas negerai, mėgino trauktis atgal, tačiau buvo vėlu. Armonika trenkė lyg iš armotos, kaukte sukaukė klernetas, žaibu blykstelėjo ir prie stygų prilipo smičius. Laurynas čiupo ją perpus ir aitvaru nuskrido į trobos vidurį.

—    Bagota ir apsiženys, — prasitarė Papalauskienė, akim metusi į savo vyrą Motiejų. — Toks vaikis apie ją suka.

—    Kuo ji bloga? — paleido dūmų kamuolį senis.

—    Durniau, žliba kaip pelėda. Ar nematei?

—    Tokio čia daikto. Bobos visos žlibos ...

—    Su tavim nesusirokuosi. Mūsų Agotai Lubavičius piršosi.

—    Sakau, kad bobos žlibos! Kam leidi po trobą daužytis, svotintis. Visas sviets kalba, nepabaigia. Kunigui pasakė. Griekas.

—    Tavo valia, ne mano. Ar čia didelė strošnastė? Patanciavoja ir išsiskirsto.

—    Jau šimtą sykių sakiau, kad reik baigt šitas tanciavones, — atsisėdo Motiejus ir ištraukė pypkę iš dantų. O tu? Agočiukė pasižmonės, Elziukė ... Neužkarsi bernam ant sprando, jei pasogos neduosiu. Nuo šios dienos — gana! Akių bažnyčioj nesvilinsiu.

—    O Jėzau, nutilk, nutilk!

—    Neskalink, nelok! Gana tylėjau. Prie šventų abrozdų raitais, o Sodoma kaip namuos, taip namuos. Zyliosi ir tu, sijoną pakėlus, bliaudama kaip Pūdymienė.

—    Agota — ne mergė Viktė.

—    Visas avis vienodai kerpa.

Viena ausim kaimynės girdėjo šeimininkų pašnekesį, bet prisidėti nepajėgė. Akimis vedžiojo šokančius, garsiai stebėjosi, giliai dūsavo. Monika buvo suaugusi į pečius, stambi merga, bet kai Laurynas ją suko, o suko kaip viesulas, čia vieną čia kitą koją pakratydamas, ji tartum sumenko. Raudonas, žalsvomis juostelėmis nuaustas sijonas kilo iki kelių, pūtėsi kaip Šemetaitės suknios, o išbalęs, išsigandęs veidas bailiai slėpėsi už Lauryno švarko atlapų. Aplink sėdį vyrai matė jos nuogas blauzdas, juokais leipo.

—    Mink, Monikute, vo mink. Strošniai!

—    Puikios kojos, tik neseniai prie žalmargių tancius variusios ...

Pro muzikos garsus prasimušė šitie šūkavimai jai tiesiog į širdį. Pripratusi prie pajuokos, šią akimirką ji betgi juto kiekvieną žodį skaudžiau už botago smūgius. Juk seniai, dar kalboms nekilus, ji svajodavo apie Lauryną, nors niekam nedrįso viešai prasitarti. Vasarą, klūpodama prie šv. Roko koplytėlės, ji neužleisdavo į priekį nė vienos moters, palengva keliais praslinkdama į pirmąsias eiles, kad tik pamatytų į bažnyčią einantį Lauryną. Po pamaldų ilgai negrįždavo prie vežimo, o vis šen bei ten vaikštinėdavo, bene švystelės Lauryno juodas, žalsvumu spindįs švarkas ir sutaršyta čiupra. Per dieną plušusi ūkyje, ji kartais iki gaidžių neužmigdavo. Vėsioj klėty vartydavos lovoj, ir švelniausias pelės krepštelėjimas saldžiu nuosmelkiu suplazdindavo jos širdį. Dažnai eidavo išpažinties, dar dažniau rūgodavo save, bet širdis kalbėjo kitu balsu ir niekais vertė jos pastangas.

Nugirdusi šnekas apie Viktutę, ji neniršo ant Lauryno, bet ant savęs. Jai viskas krito iš rankų. Nepasijuto ėmusi dažniau pinti kasas, praustis, kruvinomis ašaromis tėvą išprašė nupirkti juodą drabužį, pažadėjo batelius. Šviesiu spinduliu atskrido žinia, kad ir Lauryno tėvas norėtų ją turėti už marčią. Monika vėl pagyvėjo, vėl skardžiau nusijuokdavo, nebeužmiršdavo tėvo paklausti, ar negelia jam kojų. Jei tik sugeldavo, ji nebetingėdavo užvirinti vandens, prišutinti žolelių, pušų ir prieš gulant trindavo išsirangiusias, iššokusias kaip pančius kojų gyslas.

Lauryno plaukai išsitaršė, nudribo ant kaktos, prakaitas apipylė kaktą. Jis tačiau suko ir suko ratą po rato, sušvilpdamas, kojomis patrypdamas, o muzikantai tik pliekė liežuviu, kojų trepsėjimais pritardami.

Viena kita porelė drąsinosi pakilti, bet susilaikė, atsirėmė į pečius ir grožėjosi viesulingu Lauryno dūkimu.

—    Gana. Mergai sprogs širdis! — garsiai suriko Motiejienė.

Monikos skarelė nukrito po kojomis, kasos išsidraikė, veidai pagelto kaip šviesa. Vos kvapą atgaudama, ji mėgino stabtelėti, spruduliavo, ištraukus vieną ranką, stūmė Lauryną nuo savęs, bet jis neklausė.

—    Veselios lauki, tanciaus nenori, — šaukė pašaipingai. — Ei, Monika, armonika garsiau!

—    Pasiuto bernas. Paleisk! — sugegeno moterys.

Orkestras nutilo. Troba pritvinko dulkių, švieselės vos mirksėjo. Niekas žodžio nebepratarė. Žiūrėjo į sušilusius šokėjus, vos kvapą atgaunančius, stovinčius šalia vienas antro, vis dar rankomis susikibusius.

—    Kaip? gal dar tanciavosim? — piktomis akimis raižyte raižė Laurynas Moniką. — Strapalioji puikiai.

—    Ne ... pailsau.

Monika nedrįso pakelti akių.

—    Matai, dėdien, — kėlė Laurynas balsą ir apsižvalgė. — Šliūbavotis, girdėjau, nori, o žliba. Čeverykus man numindžiojai...

Monika truktelėjo rankas, bet Laurynas stipriai jas tebelaikė.

—    Leisk!

—    Palauk, palauk. Nebemielas jau?

Staiga jis apglėbė ją per liemenį, dešiniąja

čiupo už pasmakrio, pakėlė veidą ir piktai šypsodamasis- prispaudė Monikai dešiniąją akį.

—    Ar dabar matai?

—    Ne...

—    Cha-cha-cha!

—    Atsitrauk! Paršas ...

Pravirko, suklyko Monika ir pustekinė nubėgo, kur buvo sėdėjusi. Viena mergaitė knirktelėjo, Lubavičius ir garsiai nusikvatojo, tačiau jiedviem daugiau niekas nepritarė. Nustebę, tiesiog trenkte pritrenkti vakarininkai subruzdėjo, sujudėjo savo vietose. Laurynas, tebestovįs vidury aslos, jaučiąsis pajėgingiausias už visus, dairėsi šaukiamai ir piktai.

—    Tiktai papasakok savo tėvui, — pagaliau šūktelėjo kūkčiojančiai Monikai, — kad ans maišelį pasogos šv. Rokui, ne man atiduotų. Praregėsi, už šlubelio Lubavičiaus ištekėsi, tik ne už manęs!

Neskubėdamas, išdidžiai jis metė rublį muzikantams ir ištrenkė pro duris. Kiemu eidamas, nugirdo prapliupusią audrą, bet nesusigraužė, jautėsi smagiai patenkintas.

—    Tos puvenos nebeplepės, liežuviais nebeskalins.

Už sodybos pasuko į dešinę ir pagreitino žingsnius, kad kas kelio nepastotų. Širdies gėla, pyktis slinko nuo širdies. Toli laukuose, į kelių vyrų neapkabinamą beržą atsirėmęs, Laurynas susimąstė. Linksmai mirgėjo žvaigždės, mėnulį vystė baltučiai debesų vystiklėliai, gailiai karksėjo alkanas apuokas. Šis karksėjimas palietė Lauryno širdies paslaptingąją stygelę, ir aštrus sopulys, kažkas sunku užgulė jo sielą. Čia pat dvaras, čia pat Viktutė, o Laurynas neturi teisės pas ją nueiti. Gal ji galvoja apie jį, gal miega ir sapnuoja, tik Laurynui pas ją nevalia. Dideli dvaro šunes, piktas ponas, o Lauryno švarkas, o jo kelinės tik milelio, o jo rankos raudonos ir pūslėtos ...

VI.

Laurynas dar nebuvo grįžęs iš lauko, motina su dukromis triūsė priemenėje, o senis vartėsi lovoje ir nesiliovė bambėjęs.

—    Ragažius sūnus. Nė Dievo, nė žmonių nebijo ...

Sulojo šuo. Sulojo kaukdamas, stodamas piestu.

—    Ką gi čia Dievulis atveda? — balsu tarė Karniene ir pravėrė duris.

Kiemu, lazda švytruodamas, sunkiai žengė Polikarpas.

—    Argi vėl iš Rymo? — nusmelkė ją džiugi mintis. — Šis žmogus tikrai dangaus karalystę užsipelnys.

Puodą pastūmus, senė garsiai sušuko:

—    Urše, bėk Polikarpo pasitikti!

—    Mano kleckuotos rankos, tegu Felicija, — ši atsiliepė niurnėdama.

Išbėgo motina.

—    Tai sveika dar, gegele, — nusišypsojo apskuręs 80 metų senis ir gudriomis, mirkčiojančiomis akutėmis įsiskverbė į moteriškę. — Tai sveikutėlė dar? Aš nešu, nešu, antele. Tik pavargau, kaip rugius kirtęs.

—    Susimildamas, greičiau į vidų. Suplukęs, sukaitęs ...

Šuo vis dar draskėsi, šokinėjo piestu. Karnienė su Polikarpu įėjo į vidų.

—    Ar tai Uršulėlės dar neišleidai? — žvalgės Polikarpas ir čia pat sėdo ant suolo. — Ir Feliukė namie? Spės, prispęs dar, kad tik su Pondievu. O tu, Karniau, ar tebeguli?

—    Dievo loska.

—    Kaipgis. Per Šilines, regis, šešiasdešimt penki subėgs. Ir man jau Dievulis pirštu grūmoja. Penkiolikos metų vaikis buvau, kai tave krikštijo.

Visai pražilęs, bet dar stamantrus senis giliai atsiduso. Jis kilstelėjo rankovę, brūkštelėjo per veidą, bet Karniene trimiga kyštelėjo jam storą rankšluostį, godžiomis akimis sekiodama purviną maišelį, kurį jis pasidėjo šalia ir ranka laikė, lyg bijodamas, kad kas nepačiuptų.

—    Kur Laurynas?

—    Akmenis renka, — nenoromis atsakė tėvas, taip pat akių nuo Polikarpo nenuleisdamas.

—    Tai vėl iš Rymo? — staiga klektelėjo šalia Karnienė.

—    Iš Rymo, vaikeli, iš Rymo. Dideliai gerai man šį kartą nusitropijo ... O tas tavo šuo, bestija, vis loja ir loja. Tik ans vienas nežino, kad aš buvau Ryme ...

Senis šyptelėjo, suraukšlėjo veidą, tartum šimtu siūlų susiūtą, bet Karniene nė lūpomis nekrustelėjo. ji glostė senį akimis kaip aksomu: vos neklaupė jam melstis.

—    O gal, Polikarpėli, nepasakosi, kol Laurynas grįš? Jis toks ... Širdį reikia sugraudinti. Sakyčiau, gal valgyti nori?

—    Jeigu ką kepto turi, tai duok. Per aukščiausius kalnus nėr taip sunku eiti kaip į Rymą. Pikta dvasia vedžioja. Jau, jau, regis, pamatei auksines bažnyčių bones, o velnias ir vėl uždengia akis. Žegnok nežegnojęs, bet jei nežinai, ko reikia, nieko nepagelbės. Pliumpu, pliumpu kokį pusdienį, visas maldas iškalbi, kaip šnipšt, taip šnipšt. Tik jei piktosios dvasios nenusigąsti, jei širdis nepradeda per daug šokinėti — žiūrėk, ir šviesu.

—    O Jėzus Marija!

—    Šauk nešaukęs, o piktoji dvasia savo kadrilių ... Dar gerai, kad ne visus ir velnias gali pergalėti. Aš, kad tu žinotum, vaikeli, su piktąja dvasia daug bėdų turėjau. Ego, sakai, kepto turi? Laurynas ... Jaunimas šiandien amen. Prieš Poną Dievą bliuznija ...

Karniene nurijo kartų pipirą ir žvilgterėjo į vyrą. Šis sukosėjo.

—    Dabar, Polikarpėli, nieko kepto neturiu. Bet palauk. Mergaitės po pečium ką nors pakiš. Urše, bėk į kamarą, atpiauk, paspirginsi.

—    Visus čia ubagus ...

—    Kad man tuoj!

Sukikeno dukterys, suniurnėjo. Seniai persižvelgė, atsiduso.

—    Dievas gerus žmones palieciavoja, — prabilo Polikarpas, skersuodamas į praviras virtuvės duris. — Dėku, balandėle, palauksiu. Tik ot, paklausykit. Ir aplink jumis čia velniūkščiai lizdelius susisuko, krakoviaką duoda kaip patrakę. Čia netoliese kokį pusdienį trypiau ir trypiau vietoj. Rodos, regiu tavo senį po laukus knapsinėjant, Andriejauskų, Rimgailos trobesius, Šemetos palocius, o akys temsta, ir amen. Tik dėkui Sutvertojui, kad mano širdis šitų riestauodegių nebijo.

—    Vardan Dievo Tėvo, Polikarpėli, gal tau tik taip pasirodė.

—    Je, ana man pasakys. Jeigu Ryme buvau, šventam Tėvui kojas bučiavau — manęs niekas neapgaus. Sukalbėjau tokią maldelę, ir vėl šviesu.

Rūsčiai susimąstė senė ir pagaliau tarė:

—    Gal būt, gal būt... Viešpats viską mato. Juk štai, kad ir mūs toji ponia Soltienė. Per mišias arkliais jodinėja, kurapkas šaudo ... Žmonės kalba, kad ji gimdžius ne žmogų, bet raudoną žaltį. Viešpatie susimilk!

—    Išmislai, — atsakė Karnius.

—    Rimgailienė pasakojo, ji nemeluos. Žmonės pasileido, kaip nori, taip šnekėk. Ar toli reikia ieškoti...

Karniui dingtelėjo į galvą Laurynas. Jis nutilo.

—    Gal būt, balandėli. Aš Ryme su kardinolu ledinėlę gėriau. Anas toks lipšnus kaip aniuolas, o puikus kaip aguona. Anas man ir pasakė, kad už jodinėjimą per sumą bus pekla ir dantų griežimas. Tiesa, tokių agnosėlių atnešiau ...

Karnienės akys sužvilgo.

—    Atnešiau, balandėli, paties popiežiaus pašventintų. Švento Kalijostro agnosėliai nuo maro, bado, vainos ir nepaklusnių vaikų ...

Stipriai pabrėžė paskutinį žodį, peržvelgė abu tėvus ir ant stalo padėjo nešvarų skarulį.

—    Ar tu žinai, varna, kas buvo Kalijostras? Nežinai? Vis man reik išaiškinti. Už jūrių marių stovėjo toks didelis klioštorius. To klioš-toriaus perdėtinis buvo Kalijostras. Penkiasdešimt metų anas neperkando nė vieno obuolėlio, griūšelės, duonos gabalėlio. Mito šventa asaba tik ąžuolo lapais. Ar tu, vištele, galėtum nuryti bent vieną ąžuolo lapą?

—    Neduok, Viešpatie!

—    Regi. Anas tik tais lapais maitinosi ir vajavojo su pikta dvasia. O velniai aną gundė,

visa ką darė, kad tik tą šventą asabą į amžiną prapultį pastumtų. Vieversėliu atlėkdavo prie ano lango, pasiversdavo gražiausia panaite, šilkais šnibždančia, bet Kalijostras gulėdavo kryžium ir nė akių į tas pagundas nepakeldavo. Ir atėjo laikas. Dievas šventam Tėvui apreiškė, kad Kalijostras jau šventas.

—    Mama, puodas bėga! — stabtelėjo tarpdury Uršulė miltuotomis rankomis. — Ką su vandeniu darysim?

—    Paršui užpilk.

—    Pati eitum, aš nepersiplėšiu.

—    Bėk nezaunijus.

Karniene užsigulė ant stalo ir, visas savo dvasios galias sutelkusi, dar su didesniu atsidėjimu klausėsi.

—    Bet kaip apreiškė? Visi Rymo varpai sugaudė. Matai, durnele. Anas pats pasidarė baltas, baltas kaip sniegas. Ogi še tau ir Kalijostro agnosėliai.

Polikarpas pabėrė iš purvino skarulio begales žvilgančių medalikėlių ir įgudusia ranka ėmė juos skirstyti. Karniene jau daug kartų jų buvo mačiusi, saujomis pirkusi, bet nė karto tiek džiaugsmo nepatyrė, kaip šįkart. Panelė Švenčiausioji su vainikais, Jėzaus perverta širdis, šv. Elena sužibėjo jos akyse, kaip kažkas antgamtiška. Rodos, mato ji visas šias relikvijas ne Polikarpo, bet šv. Tėvo rankose.

—    Šituos agnosėlius aš buvau padėjęs ties šv. Tėvo kojomis, o anas juos pašventino. Ir pasakė popiežius maloningas: „Nešk, Polikarpai, šitas šventenybes ir į Kražius, ir į Šiaulius, ir į Kauną. Kas anuos pirks, nešios dieną naktį ant kaklo, apturės visuotinius atlaidus ir laimingą mirtį“ ...

-Ai!

—    Matai, bobut tu. Senas esu, dėkui Dievui, gal daugiau Rymo nebeteks pamatyti savo griešnomis akelėmis. O toks gražus miestas, o toks gražus ...

—    O šv. Tėvas, — net kvapą sulaikydama prakalbo Karniene,—argi jis moka prastą kalbą?

Polikarpas ūmai knerktelėjo, primerktomis akimis akyliai žvilgterėjo į Karnienę ir vėl savo laisvumą atgavo.

—    Varlike tu, varlike. Kam anas būtų šventas, jei visų kalbų nemokėtų. Tik tie plikbajoriai nieko nemok. Ryme žemaitiškai gali geriau susirokuot, kaip su mūs staršina. Tu misliji, kad aš lotyniškai nemoku? Dominus vobiscum, girdėjai?. Santus spiritus patiritus, a?

—    Vaje, vaje, tai galvelė!

—    Pavargau jau. Na, tai ar perki ar ne? Iš šventos vietos, iš Rymo, žemės maišelį atvilkau. Šits ve, — pliaukštelėjo kaire ranka Polikarpas. — Tūkstantį mylių pėsčias ėjau ...

Kartą kitą atsikosėjo senis, pakrapštė savo žilą barzdą ir didžiule lazda taip smarkiai įrėmė į aslą, kad per plaštaką didumo nuvožė kietą žemės paviršių. Karniene ilgai tylėjo, ilgai dūsavo, žiūrėdama į purviną maišelį, o senio akys, išsigandusiai užsimerkusios, rodos, skverbėsi į širdį, norėdamos patirti, ar kartais moteriškė ką nors. bloga nesumes.

—    Ar misliji, vaikeli, taip lengva Ryme šventos žemės gauti? Oho! Gatvėj nepasikasi, brač. Anos auksu, sidabru nulietos.

—    Auksu??? — net krūptelėjo Karniene.

Polikarpas lengviau atsiduso ir pats susigraudino.

—    O ką tu misliji. Auksas žvilga kaip jūros marios. O šv. Tėvas kleku kleku dvidešimt keturiais arkliais. Povo plunksnas į brylius susismeigę, auksines šobles prie šonų prisirišę, ant pirmųjų arklių joja maršalka ir kardinolai. O iš dangaus aniuolai triūbija. Atsimeni a. a. zakristijoną Gelumbauską? Regis, pūtės, poną vaidino, o jei jis būtų į Rymą nukeliavęs, tai nebūtų prileidę nė popiežiaus karietos pabučiuoti. Aš gi patį popiežių regėjau. Oho! Sakyčiau, vyskupas Valančiauskas dar galėtų. Aną šv. Tėvas palaimintų, bet daugiau iš Žemaitijos nė vieno.

—    Koks tu, Polikarpėli, laimingas! Man tik galva sukas kaip šeiva. Aš durna boba, nieko nesuprantu, bet Ryme iš džiaugsmo numirčiau, ir gana.

—    Taip, taip. O viena ten mirė. Patinki man, kad nesikeli į puikybę. Je, durna, tai durna. Tokius ir Dievas greitai į dangų priims. Juk ir šv. Rašte pasakyta: „Nesikelk, žmogau, į puikybę“. Tai, durnel, žemės pasikasiau aš tik prie popiežiaus palociaus gonkų. Išeina tas šventasis senelis kasryt basas pavaikščioti ant tos žemės, peržegnoja svietą į visas keturias puses ir vėl grįžta į palocius. O tuokart puola žmonės, o mušas, o draskos, kad tik daugiau. Man vienas prūsokas pernai vos vos barzdos nenupešė. Vieną kitą saujikę galėčiau tau parduoti...

Staiga jis pastatė prie sienos lazdą ir pasilenkęs, kosėdamas atrišo savo maišelį. Pabiro iš jo šlapias juodžemis, iškrito vienas kitas akmenėlis, neseniai dar gulėjęs ant Karniaus lauko. Karniene pasilenkė ir, visa susitelkusi, klaikiai degančiomis akimis įsismeigė į tą drėgną žemę. O kai vienas akmenėlis nukrito ant aslos, ji pakėlė jį prikyšte ir maldingai, kaip kunigas baltutę Komuniją, padėjo ant stalo.

—    O matai, nuo mano prakaito sušlapo. Už saują penkiolika kapeikų. Pigiau tau, nes dievobaiminga esi. Sakau, treji metai atpuskų tau ir tavo giminei.

Įėjo Uršulė, stambiakrūtė, stambi mergina. Tik švystelėjo sutrūkusiomis blauzdomis, tik metė piktas akis į motiną su Polikarpu ir dubenėliu nešina, grįžo atgal.

—    Pamaldytum tą ubagą!

—    Nešūkauk patrūbočiaus vietoje! — atsiliepė tėvas. — Atnešk žmogui persikąsti.

—    Tokio čia man svečio! — atšovė duktė.

Polikarpas sužiuro baltomis čia į duris, čia į tėvus pakaitomis. Jo rankos ėmė virpėti.

—    Jūsų vaikai bado mane kaip žydai Jėzusą. Ojoj! Kepk nekepus velniui pyragą.

Karniene pašoko, išėjo į priemenę ir paleido burną.

—    Spitrės jūs! Ko vaksėjat dievobaimingą žmogų. Vienas jau Dievo koronę užtraukė.

—    Juk jis meluoja. Valkiojas pamiškiais. Niekas tų žemių neperka, tik tu... Gėda! — atsiliepia ir Felicija.

—    Seniai pas tave nebebuvau, nebepažįstu, — drebėdamas prasitarė Polikarpas, maišelį berišdamas. — Neapsirikau, kad čia velnio perekšlių pilna.

Karnius degė pypkę, lyg negirdįs.

—    Pasileido žmonės. Ateis šventas Juozaps nuo brolių parduotas. Ne grūdus bers, ne riebias karves dovanos ... Peklos knygose viskas surašyta. Lašinius pėtnyčioj pauostei, ir tai velnias plaukus nuo galvos nurauna. O čia tokias kalbas, tokias bliuznerstvas ...

Apsitvarkęs, kiek patylėjęs, Polikarpas balsą pakėlė:

—    Na, tai kaip? Perkat, tai mokėkit. Už dvi rieškučias žemės — penkiolika kapeikų. O agnosėliai po dešimt. Laikas man ...

—    Tegul bus pagarbintas, Polikarpai, — seniai bebuvai mus aplankęs, — nelauktai įėjo Laurynas. Senis žiūrėjo į jį tiriamu žvilgsniu ir tuščiai, kaip įsižeidęs pamokslininkas, atsakė:

—    Iš pat Rymo grįžtu. Gal jau paskutinį kartą. Visus reikia aplankyti. Ir tu, vaike, tramdyk savo puikybę ...

Laurynas atsirėmė į staktą ir rankove šluostėsi prakaitą.

—    Kad jau tu, Polikarpai, turbūt, toliau kitos parapijos nebenuslenki. Man regis, tu meluoji toms bobelėms.

Sumirkčiojo Polikarpo akys, dešinysis petys trūkčiojo.

—    Nebliuznyk, Laurynai, ne tokie ponai man rankas bučiavo ...

—    Iki Rymo tūkstantis verstų, o tu vos iki Kražių dasikrapštai. Sakyk, noriu pavalgyti, noriu grivinos, ir būsi vyras ...

—    Ar jūs pasiutot visi? — įbėgo senė kurkdama kaip perekšlė višta.

—    Mama, netarškėk. Pati pagalvok, ar jis į tokį pasvietį gali nukinksnoti.

—    Še, Polikarpėli, dvi grivinas. Kitą kartą ateisi — atiduosiu ...

Atsigręžus į Lauryną, nuolaidesnių balsu pridūrė:

—    Geriau eik vakarienės srėbti.

Polikarpas suspaudė pinigus ir pakilo išdidus, rūstus, tik akys neramiai bėgiojo po Karniaus trobą.

—    Dievas Tėvas šventąjį Galaburdą ne už tokį juoką į peklą nugramzdino. Tai tau štuka. Ateis ir jums koronė Dievo. Ruskiai Kražių bažnyčią jau ruošias išplėšti. Gausit nagaikų, bizūnų... Tėvai gal nežino, bet aš viską žinau. Pamiškiais ...

—    Kad švento Galaburdo visai nėra buvę,— nusijuokė Laurynas.

—    Sakau, pamiškiais su mergelkom knirkinies. Tėvams čemerį ant širdies guldai, prieš svietą pajuoki. Trobelė dar laikos, žemelės turi, bet jai taip darysi — užvažiuos šv. Alijošius ant tavo stogo, pamatysi. Seniai matau, kad tu su Dievu rokundų nebevedi.

—    O Jėzau Nazaranskas, — mirtinai nubalo motina. — Nutilk!

—    Melagių balsas neina į dangų, negąsčiok, motin. Jis pats vakar pamišky gulėjo, iš manęs išmaldos prašė, o jums pasakojasi Ryme buvęs. Pas kunigą tik tokį melagį nuvesti.

Ranka mostelėjęs, Laurynas išėjo į priemenę.

—    Tave, ponaiti, vesim, — tarė. — Nė tėvams pašėnavonės, nė man.

Karnienės nudejuotas, palydėtas, nudūsautas išėjo Polikarpas tylus, staiga pavargęs. Visu kiemu jis baksnojo lazdele ir, rodos, vis žemiau linko, o iš priešininkės srebiantieji jį lydėjo garsiu kva kva.

Karniene buvo pagerėjusi, ėmusi ruoštis, bet vos tik Polikarpą išlydėjo, iš visur surėmė ją diegliai. Felicija atnešė dubenėlį viralo tėvui į lovą, bet jis, nė žodžio netaręs, jį padėjo šalia savęs ir nebesrėbė. Motina visai atsisakė vakarieniauti. Užlipo vargšė ant pečiaus, susirangė, susirišo šlapiu skuduru galvą ir rankose vartydama jai amžiais negirdėto šv. Kalijostro relikvijas karštai šnabždėjo poterius. Kai Laurynas ir dukterys išsiskirstė gulti, ji pakėlė galvą.

—    Tėvai, rytoj ir tau ant kaklo pakabinsiu vieną. Gal palengvės.

Karnius papsėjo pypkę ir tylėjo.

—    Mūsų vaikai nė Dievo, nė žmonių nebebijo, — dar tyliau tarė Karniene.

—    O kas kaltas? Per daug valios duodavai. Lenk medį, kol jaunas. Dėl to Polikarpo, tai ir aš abejoju. Tūkstantį verstų tokiam seniui nueiti, auksinėm gatvėm vaikščioti... tpfu! Parduok kokį kiaušinį, vištą, mišioms reikia nunešti. Girdi?

Karniene girdėjo, bet nieko nebeatsakė. Susimerkė, sulipo jos akys, širdies kertelėje dingstelėjo, jog Polikarpas iš tikrųjų gali perdėti, kad popiežius kalbąs žemaitiškai. Bet leistis galvoti, svarstyti ir abejoti ji nedrįso, ji tiesiog bijojo, dargi prieš naktį. Baisus sapnas gali prisisapnuoti. Ji tik dėl to ir nepajudėjo. Ji laimingai leido snauduliui užmigdyti jos protą ir širdį.

— Bet kad jį ant nakties išleidai, tai negerai. Būtų čia ant suolo nuknarkęs.

Žmona nebeatsakė. Ji knarkė, šalia savęs pasipylusi ant švaraus, balto skudurėlio šventojo miesto žemės ir liesą, pageltusį kaklą apsikabinusi „brostvomis“ ir stebuklingaisiais „agnosėliais“.

VII.

Rytojaus dieną Karnių troboje visai iširo santaika. Motina nebekėlė nuo pečiaus, tik meldėsi, verkšleno, akis įrėmusi į pageltusią „Peklaknygę“. Tėvas vis pikčiau niurzgė, prikaišiojo, kas klausąs, kas ne, kad Laurynas tikrai einąs šunkeliais, dergiąs į savo lizdą.

—    Bus kanapėtas, dilginiuotas, bus! Negaus iš manęs nė sulūžusio grašio. Ryt parvežkit kunigėlį. Viską prie jo surašysiu. Taip tu man supykink su geru susiedu, taip išnevožyk Moniką! — kartojo senis dusdamas, pūkšdamas, vaitodamas.

Uršulė graužėsi, kuriems galams papasakojo apie vakarėlį, šaute atsikalbinėjo, bet ir jai buvo pikta, nesmagu. Ir kai Felicija, skusdama sužiedėjusias bulves, balsu atsiliepė, kad Laurynas nieko bloga nepadarysiąs, vesdamas mylimą merginą, troboj kilo dar negirdėtos rietenos.

—    Jei jis tą plikę paims, tai mes kalės ar ką? Tėvas kalba — nekalba, Laurynui bus viskas, o mums nieko! — kibo ir Uršulė jaunesniajai seseriai į akis.

—    Ruginės putros visur gausiu, — ši atsikirto ir, duris trinktelėjusi, išėjo į kiemą.

Laurynas, aplopęs gerą kertę tvoros, atėjo pusryčių. Pasiklausęs, įsitikinęs, kad troboje dešimt juodų katinų šokinėja, be to, prisiminęs, kad šiandien trečiadienis, vadinas, tik pietų gaus ir tai su pasninku, grįžo kinkyti arklio.

—    Neprašau nė kokių pamokslų, — piktai tarė duryse. — Aš jau užaugęs ir geriau už jus išmanau kaip elgtis. Dirbu lyg juodas jautis, karšinu visus, dar mažai

Diena buvo kaitri, dangus giedras. Saulė, nė debesėlio voratinkliu nepridengta, žaižaruodama, švietė viršuj suartų, sužėlusių laukų ir pelkių. Gyvuliai jau visa burna galėjo priėsti žolės. Krūmokšniuose, miške, po kvepiančiais skaniu pavasariu medžiais kelmeliais baikščiau kiškiai bekaišiodavo ausis, iš toliau purptelėdavo kurapkų pulkelis. Zvimbią spiečiai vabzdžių, tūkstančiai įvairiausių vabalėlių knibždėjo po kiekvienu supuvusiu lapu, laipiojo šakomis, akmenimis, maudydamiesi saulės spindulių rieškučiose. Pušyse sprogo jauni konkorėžiai, varvėjo sakai kaip tikras auksas. Žydėjo mėlyni varpeliai, Dievo pirštai, mergelių akutės ašarėlės.

Rūkas, kabąs ore, buvo taip sudrėkinęs net pasakiškuosius paparčius, kad ir dabar užtektų menko vėjelio, menko prisilietimo, ir nuo gėlių, lapų, net nudžiūvusių šakelių birtų rasa ant žemės stambiais lašais, lyg džiaugsmo ašaromis.

Laurynas arė. Jis laukė lietaus. Pakėlė keletą kartų akis į dangų, bet gamta jo nedžiugino. Alkis, nei šioks nei toks nuovargis slėgė jo nuotaiką.

— Viskas gražu, — galvojo jis, — tik ne man. Kur tik koją kelsiu, čia ant ylos užminsiu. Einu, einu paskui arklą žiopčiodamas kaip varna. Varna bent pasninko nežino, o aš ką? Kaip šuo pririštas prie namo kertės ...

Paskutinį pūdymo lopelį arė Laurynas visą dieną, nė popiečio negulęs, o anksčiau suardavo per valandą.

„Ne, ne, jis čia neliks. Bloga čia“, galvojo ardamas, ilsėdamasis. „Pragaras. Bet kur eiti? Kur bėgti?“

Vakare atsiminė, kad šiandien pasižadėjęs susitikti su Viktutė. Skubiai nusiprausė, kamaraitėje persimovė kelnes, persivilko švarką, ties šuliniu nusiplovė kojas ir į klumpes įsispyręs nuėjo per pievas. Ties dvaro laukais jis stabtelėjo ir valandėlę stovėjo nejudėdamas. Pamatęs jau raustantį dangaus pakraštį šoko per šlaitą, įsmuko į beržynėlį ir lengviau atsiduso. Jis ėjo pasišokinėdamas, mostaguodamas tvirtomis, ilgomis rankomis, kaip gvardijos kareivis.

Apsukęs didelį lanką, toli palikęs Šarauskų, Rimkų, Andriejauskų gyvenimus, drauge su nusileidusia saule Laurynas švilpaudamas įžengė į pono Šemetos mišką.

Jis žengė ir žengė į mišką gilyn iki storų beržų eilės, vingiuoto takelio, kuriuo prieš tris mėnesius juodu su Viktutė nueidavo ir vėl sugrįždavo. Krūtinėje palengvėjo, tartum akmuo nukrito, nors širdis tebeplakė trankiai, kūju mušė. Ak, tos akys!

Tamsūs šešėliai jau šmėkščiojo tarp medžių, tarp šakų, kilo aukštai iki pat viršūnės, dangus tamsėjo pro debesėlius, iš kažkur atklydusius, plaukiančius tolyn ir tolyn. Visas miškas prieš jį ir už jo, rodos, prisipildė aistringo, kutenančio čirenimo, čiulbėjimo, kažkokio paslaptingo širdies džiaugsmo.

Drėgmės pritvinkusios samanos pasidarė sultingos, lapai minkšti, žiedai sunkūs, palinkę, miegūsti. Laurynas vis smagėjo eiti. Po mediniais padais jis jautė žemės šilimą, širdy meilę, akyse malonų gamtos raibuliavimą.

Staiga jis stabtelėjo ties aukštu, tiesiu beržu. Mediniu loveliu pro tūtelę lašėjo į ąsotėlį sula. Lašėjo palengva smulkutėmis ašarėlėmis, nes beržai jau susprogę, net sulapoję. Neužėjo dar! Nusidžiaugė. Gaila jam buvo beržo. Rodos, ne sula varvėjo, bet kraujas iš praverto Jėzaus šono ... Tačiau pažadėta, Viktutei pažadėta. Nusišypsojo ir, sudėjęs plaštakas prie lūpų, tyliai suūsčiojo.

— Vik-tu-u-ut!

Nė gyvos dvasios.

Atsisėdo Laurynas ant drėgno kelmo, atsispyrė kojomis į šaknis, kaip milžino rankas, ir susimąstė.

Dvejus metus Laurynas vaikštinėjo, teiravos, kuri iš aplinkinių merginų gražesnė, vis akyliau žiūrėdamas, kad nebūtų plika. Visos priaugančiųjų dukrų motinos numatė, kad Laurynas ieško sau žmonos, žinojo esant jį neturtingą, bet smarkų, žvalų, blaivų darbininką. Ne viena kražietė, kiek Dievas ir geri papročiai leidžia, jaukino jį prie savo dukterų, garsino kraičius, o merginos iš po skarelių ir pailgų šilkinių „šalikų“ svaidė į Lauryną smagias akis, dėjo šypsenai raudonas lūpas, poterius kalbėjo ... Nuo visų betgi jis šūviu nušvilpė, visas mamas supykino, tik nuo Viktutės nušvilpti nebeįstengė.

Pirmą kartą pamatė ją iš šventoriaus išeinančią. Skubėjo ji linksma, švelniais, rausvais veidais žydinti, vikri. „Tokios dar nesu matęs“, nusmelkė jį mintis kaip šaltis. „Ir iš knygos paskaito“ ...

Viktutė ėjo smagiai viena, mažytę maldaknygę rankoje laikydama. Iš maldaknygės kampo kyšojo rūtų ir gvazdikėlių pluoštelis. Laurynas sekė paskui. Sekė toli už miestelio, o Viktutė sušilus vis atsigręždama greitino žingsnius.

Pagaliau ją užkalbino. Atsakinėjo santūriai, šykščiai, bet Laurynas džiaugėsi, kalbėjo žodžius rankiodamas, kaip gėles. Tuomet jis ir išklausė, kad ji tarnaujanti Šemetų dvare, gyvenanti su senute motina.

Iki kito sekmadienio Laurynas buvo liūdnas. Vakarais sėdėdavo prie savo trobos lango kieme ir dainuodavo. Niekas jo nemokė dainų. Rodos, jis nė nemokėjo. Tačiau antrą kartą šventoriuje Viktutės nesulaukus, jo dainos darėsi vis liūdnesnės. Dievas žino, iš kur jis išmoko ir prisitaikė gaidų? Nei tėvas, nei motina nebuvo dainininkai.

Antrą kartą susitiko jis su Viktutė tik rudenį, keliams pabiurus. Kražantės upė, sraunia tėkme vingiavusi tarp liūnų krantų, dabar buvo išsiliejusi plačia vaga. Lietaus debesys slinko ir slinko per miestelį. Laurynas nebesitraukė, skubėjo namo, nes arklys, šokęs per griovį, į akmenį buvo susižeidęs koją. Kražantės pakrašičuose netoli kapų Laurynas akis į akį susidūrė su Viktutė. Ji buvo pėsčia.

—    Ar nepavargai, taip greit bėgdama?

—    Aš nebėgu, — laisvai atsakė ir šviesias akis įsmeigė į Lauryną.

—    Tai ponai nepaveža?

—    Bene toli?

—    Bet vėlu ...

—    Tėvelio kapą aplankiau — pavėlavau. O ko man bijoti?

—    Aukso mergaitė. Tave tik karietomis šešiais arkliais važinėti.

—    Nu jau!

Viktutės veidai buvo įraudę. Ji šypsojosi, žaidė veido duobutėmis, paleido pakaišytą sijoną. Ta pati maldaknygė buvo jos rankose, tik be gvazdikėlių. Rūtos virpėjo iš po suspaustų, gelsvai apkaustytų viršelių. Karštai sušilo Lauryno širdis, suplakė svajingai, vyriškai, kaip niekad. Jis tvirtai suspaudė ją per liemenį ir sušnibždo:

—    Viktutė, būk mano!

Suspurdo ji visa, nusigando ir ištrūko iš jo glėbio. Išsprūdo šie žodžiai iš Lauryno lūpų lyg juokais, bet kai Viktutė pasidarė tyli, nuraudusi, nutilo ir Laurynas. Suprato, šį tą rimtai pasakęs.

O vėliau? Vėliau jis nuskynė jos rūtas, išbučiavo veido duobeles, prisiekė mylėti, bet apie vestuves nedrįso prasitarti. Bijojo netekti penkių dešimtinių ūkio.

Vis dar tebesėdėjo Laurynas ant kelmo nekrustelėdamas. Saujos rugių bėrimo laiku perbėgo pro jo akis pažintis su Viktutė, atnaujino širdies plazdėjimą ir naujus rūpesčius. Netikėtai visai nebeteko žavesio miškas ir jo gyvenimas. Pasijuto esąs mažas mažutis šapelis vėtrose ir tamsoje.

—    Vik-tu-u-ut! — dar kartą šūktelėjo garsiau, bet ji neatsiliepė.

Gal nebeateis, nebeišleis jos. Suraukęs kaktą, žiūrėjo Laurynas į gulančią ant šlapių samanų tamsą. Raudona pilnatis jau žvilgterė

jo pro medžių šakas, nutilo paukščiai. Nesmagu ir kažko pikta pasidarė. „Penkios, tai penkios dešimtinės“, laužėsi į Lauryno galvą, „bet turtas. Jei Viktę parvesiu, tada kas seserims išmokės? J dvarą už ordinarininką — tegu pasiunta! Rei-kiau palaukti. Juk ir ji savo protą turėjo“ ...

Juo labiau temo, juo piktesnės mintys mėtė šalną ant jo jaunos širdies žiedų. Jis ėmė kaltinti Viktoriją, pyko ant savęs, kad Moniką taip nelemtai įžeidė, prieš visus pasipūtė.

„Sėdžiu ant kelmo lyg durnius. Ar man maža mergų?“ nusišypsojo ir pakilo nuo kelmo.

Staiga pajuto alkį, net galva svaigo. Stabtelėjo, dar kartą apsidairė, nutarė, tvirtai, rodos, nutarė eiti ir nebegrįžti, bet nepasijuto sušukęs:

—    Vik-tu-u-u-ut!

—    Aš, — čia pat atsiliepė džiugus šnibždesys.

Nuo beržynėlio išlindo grakštus, pažįstamas šešėlis. Tai buvo Viktutė.

—    Dvarą būčiau išaręs belaukdamas!

—    Uždususi bėgau ....

Laurynas vienu šuoliu buvo prie jos. Apsikabino, pasibučiavo, sustojo vienas prieš antrą ir nusišypsojo. Jis ir tamsoj pastebėjo, kad Viktutė apsirengusi žlugtiniais, nukaitusi, bet.,. susirūpinusi, tartum sublogusį. Jam vėl suskaudo širdį.

—    O sulos man tik užmiršai! — neramiai bangavo Viktutės krūtinė.

—    Ne, ašarėle. Einami

Laurynas privedė Viktoriją prie beržo. Buvo tamsu, bet mėnuo, lyg tyčia paprašytas, pro beržo plačiąsias šakas švietė tiesiog į ąsotėlį.

—    Vakar ... matai kiek ...

Viktutė pasilenkė, gailiai prasišiepė ir, atsigręžusi į Lauryną, tarė.

—    Aš ašarų daugiau išliejau, negu čia sulos...

—    O kas? Sėskim, Viktele.

—    Ne, ne.

—    Ir vėl ašarojai?

—    Lauryn, aš tau tuomet nepasakiau. Blogai man...

—    Ar dvare sužinojo?

—    No ja. Apalpau, ponia ir užklausė ...

—    O tu pasisakei?

—    Verkiau, verkiau ... Kamantinėjo ji mane kaip ragana. Prieš Panelę Švenčiausią saikino, į bažnyčią liepė bėgti.

—    Dabar, vakare?

—    Taip ... Bėk, sako, zakristija bus atidaryta. Melskis, kol... Nė sakyt nedrąsu.

—    Spiaut reikėjo. Vištas, kalakutus lesini, dieną naktį po tvartus ... Užteks. Kokią teisę dar ji turi?

—    Ponia pasakė, kad būtų mano vestuvės. Ji mane apdovanos ...

—    Niekas jos neprašo, — kiek paniuro Laurynas. — Seną autą ji tau duos.

—    Sako, ak, bijau ir kalbėt. Jei tu mane pamesi, sako pranešianti motinai, visiems ... Ir tave, sakė, pas kunigą nuvesianti.

—    Mane? Šiukštu jai per snapą. Jei norėsiu — būsi mano, o jei ne — manęs čia niekas neprivers. Ne ciesorienė ji!

—    Juk ne aš taip šneku, ponia ...

—    Ir tau, ir poniai sakau.

— Tu šoki su kitomis, Laurynai, o aš atgailauju.

—    Su kuo aš šoku?    

—    Su Monika.

—    Jau žinai?

—    Lubavičius šnekėjo.

—    Aš pykstu, kad su juo kalbies.

Viktutė priglaudė galvą prie jo peties. Laurynas šyptelėjo.

—    Tu jos nevesi...

—    Aš tik tave, Viktutė, myliu.

Viktutė atsisėdo. Prie jos prisiglaudė Laurynas ir atsirėmė į beržą. Aukščiau galvų linko beržo šakos, tartum norėdamos juodu pridengti nuo viso pasaulio. Iš jos akių ištriško dvi geltonos lyg sakų lašai ašaros.

Laurynas vėl sušvelnėjo.

—    Neverk, Viktut. Iš medžio sula varva, bet jis storas, didelis, neišdžius, o tu mažyte, sudžiūsi...

—    Pripratau, taip ir reikia.

—    Ir Dievas mums neširdingas. Tu esi pavargusi nuo darbo, nuo skausmo, apkalbų, o aš ir nebegaliu užmigti. Ak, kad mokėčiau rašyti, skaityti, daug šią naktį žmonėms gražumo į popierių išliečiau. Ponai, Viktut, ir per mišias baliavoja, bučiuojasi, jiems nieko. Nė vienas nedrįsta jiems ką pasakyti. O mums, rodos, velnias siunčia gyvenimą. Ką mes iš jo turime? Tik nugarą prakaitas nugraužia ...

Ėmęs kalbėti, Laurynas nebesusilaikė. Pats stebėjosi, iš kur atsirado jo galvoj tiek puikių, drąsių minčių, tiek skaudžių žodžių. Jis dėstė ir dėstė savo mylimajai, ko, rodos, nė galvote nebuvo galvojęs. Jis pynė jai vargdienių gyvenimo vainiką tokį dygų, tokį sunkų, bet artimą ir būtiną, kaip rūtų vainikėlis nuotakai ant galvos. O Viktutė klausė prasižiojusi, kvapą sulaikydama. Jai šitoks Laurynas labai patiko, dar nepajustu saldumu saldino širdį, bet... ji laukė, kad jis kartą tartų galutinį žodį apie jųdviejų likimą. „Štai, kaip jis gražiai kalba“, perbėgo jai mintis, „kiek daug jo galvoje proto. Jis, gal būt, ir už ekonomą gudresnis, bet kaltina tik kitus ir kitus. Jis dabar taptų jai pasakišku karalaičiu, vargšų užtarytoju, jei nusipurtytų nuo savęs tuos penkis margus žemės. O jis šito nenori, jis bijo“ ...

—    Aš bijau, kad tu prieš Dievą kalbi, — sušnibždo Viktorija, nebaigus jam kalbėti.

—    Ir nekalbu, ožka. Nutraukei man mintis. Aš matau, kad tu nori mane tempte tempti prie altoriaus, — vėl pyktelėjo Laurynas. — Juk ne tu, paukštele, duoną turėsi uždirbti, o aš.

—    Tu vis duoną... Kodėl anksčiau nesakei ...

—    Sakiau kartą, kad ordinarčiku nebūsiu. Rodos, abudu protą turėjom.

—    Lauryn!

Laurynui per širdį nusmelkė nepasitenkinimas.

—    Tvarte gyvensim, botagu pakinkius čaižys, vo! Susitarsiu su tėvu, tada ...

—    Tai būk sveikas, aš einu, — pasitraukė nuo jo Viktutė.

—    Į zakristiją?

—    Kur man reiks ....

Laurynas žiūrėjo į ją vėl kupinas pagarbos, sužavėtas, gėrėdamasis jos pablyškusiu, piktu veidu. Labiausiai jis norėtų pasisodinęs ją ant kelių apglėbti stipriomis rankomis, išbarti kaip kūdikį, o paskui pabučiuoti taip stipriai, kad visas dvaras kokį mėnesį matytų to bučinio žymes. Tik drovumas, tik kažkokia baimė, kad meilės paslaptis davė drąsos svetimoms rankoms kaišyti jų ateities altorių, verste jį, Lauryną, vis dar nedrįstantį, abejojantį paimti Viktoriją amžinai į savo globą, tramdė širdies polėkius. Jis tik čiupo ją už kairiosios rankos, pabučiavo į skruostą ir garsiai nusijuokė.

—    Myliu tave, Viktut, ko gi tu dar nori?

—    Noriu, kad žmonės nesijuoktų... Jei vis taip kalbėsi, supyks mano širdis ant tavęs, Lauryn.

Viktutės akys staiga išdžiūvo, veido bruožai paryškėjo.

—    O pikčiurna tu, bet ir gražesnės už tave, Viktele, nėra. Neik į zakristiją! Naktį, kas ten tave leis. Tik senos bobšės taip atgailauja... Neisi?

—    Kad tu neleidi...

Viktutė vėl prisiglaudė. Drebėjo ji visa, lyg šalčio krečiama.

Pūslėta Lauryno ranka nusviro ant jos švelnaus veido. Pirštai ėmė virpėti, nuslinko ant širdies ... O širdis plakė, o taip šokinėjo kaip kūdikio. Laurynas gnybtelėjo jai į pažastį, sukikeno, apsižvalgė.

—    Matai, Viktutė, mudu kaip paukšteliai miške. Susipykstam, ir vėl šventė ...

—    Man šiandien vis tiek negera ...

Mėnulis paskendo juodų debesų plotuose.

Sušvilpė žvarbus vėjas. Netoliese švystelėjo žaibas ir, perskrodęs beržo užuolaidą, lyg botagu kirto abiem per veidus. Trinktelėjo perkūnas.

Viktutė pašoko kaip įgelta, bet nesuriko. Persižegnojo ir stovėjo, lyg žado netekusi. Pašoko ir Laurynas.

Jau nukrito pirmieji, bet šilti ir sunkūs lašai. Trinktelėjo perkūnas dar kartą, bet garsiau.

 

Laurynas ir Viktutė.
Laurynas ir Viktutė.

—    Lauruti, aš bijau, bėgu ...

Laurynas taip pat persižegnojo.

—    Ko bijai? Lietaus Dievas duos ...

Lietus prapliupo staiga ir kapote kapojo

mišką. Viktutė nubėgo į kelio vidurį, atsistojo ir išgąstingomis akimis žvalgėsi aplinkui. Trimis kryžiais švystelėjo ilgi žaibai, o juodu žvilgterėjo vienas į antrą, mirtinai išbalę. Pirmą kartą Laurynas taip išsigando savo minčių, ypač nuodėmės, dėl kurios jo mylimoji tiek kenčia ir turi bėgti naktį prie bažnyčios atgailauti.

—    Lauruti, melskis! — sušnibždo Viktutė ir nusigręžė nuo jo, keliaklūpščiais bėgdama iš miško į bažnyčią.

Laurynas stovėjo, dar lyg kažko laukė, bet kai perkūnas trenkė taip smarkiai jog net beržais nutratėjo, jis šoko atgal.

VIII.

Ėjo senis Polikarpas į gretimą kaimą, nenoromis pas Rimgailą pernakvojęs. Nešėsi jis šiek tiek aptuštintą maišelį ir baltus, mažučius „agno-sėlius“, smeigė į žemę savo lazdą, bet atidžiau žvalgėsi aplinkui. Ot, rodos, tik vakar pajuto nenugalimą sunkumą, rodos, tik vakar apniko jį dusulys, ir 80 metų senatvėj jis pirmą kartą taip negailestingai įsismelkė į jo sąnarius ir stačiai pažiūrėjo į akis.

— Nebetiki! Nebetiki Laurynas, Povilas, Nikodemas, nebetiki visa parapija. Viena kita moterėlė, iš senų laikų užsilikusi, tartum pono į šiukšlyną išmesta nučiupinėta korta, dar kai kada atgyja, dar dreba, klausydama jo kalbų, bet ir tų jau mažėja, mažėja, — pusbalsiu žodžiavo Polikarpas.

O juk buvo laikai, kai Polikarpas savo pasakomis stebino visus žemaičius: Jau seniai, seniai mirė jo žmona, vienintelė duktė ištekėjo į kitą parapiją, o jis, mokęsis ir siūti, ir arklius kaustyti, pagaliau sutingo ir ėmė gyventi pasakomis... Vieną kitą kartą pasisekė, ir Polikarpas naująjį verslą pamėgo kaip savo lazdą. Kol tris parapijas apeidavo, prabėgdavo mėnuo, ir jis, grįžęs pas pirmąjį kumetį ar trobelniką, jau drąsiai galėdavo sakyti buvęs Ryme.

Moterys maitindavo jį sočiai, gausiai pirkdavo „šventąją žemę“ ir „agnosėlius“. Vyrai pamylėdavo tabaku. O štai jau kuris laikas jo tikinčiųjų ratas siaurėjo. Jis seniai šitą nujautė, bet vis dar bijojo tuo tikėti.

Išeina Polikarpas į vieškelį vis sunkiau dusdamas, vos bepavilkdamas kojas. O čia tamsyn, vis tamsyn. Tūkstantį kartų tuo keliu ėjęs, jis ir be akių mato šv. Antano statulėlę, kryžių palinkusį, nuvytusiomis gėlėmis apraizgytą. Senis stabtelėjo, nusiėmė kepurę, nusilenkė iki žemės. Lietaus lašai tiško į plikę, o jis lenkėsi. Akyse sukruto kryžius, lyg žengdamas toliau nuo jo. Jis išsigąsta. Pakyla, užsideda kepurę ir kiūtina pirmyn. Jį pasitinka šešėlis. Nutirpsta senis, žegnojasi. Pagaliau, jis pažįsta merginą kažkur matyto veido. Pakaitomis, čia dešine, čia kaire ranka mergina neša didelį ryšulį. Ji jauna ir aukšto ūgio, ant galvos užsimetusi baltą skarelę su ilgais raudonais spurgais.

—    Garbė Jėzui Kristui, — tarė ji balsu.

—    Per amžius amžinųjų. Amen. Laiminga būsi, vaikeli, jei garbini Kristų, — nudžiunga senis. — Ar iš toli?

—    Aš iš čia pat, — parodo mergina kaire ranka į baltus dvaro rūmus.

—    Pas grapą?

—    Taip. O senelis iš kur?

—    Aš, vaikeli... iš Rymo.

Mergina sulėtina žingsnius, ilgai žiūri į senį.

—    Iš kokio Rymo?

—    Nagi, kur popiežius gyvena.

—    A jau, pasakok tik, — linksmai nusijuokė mergina.

—    Netiki? Pažįstu aš tokias šarkas, — pyktelėjo. — Ot, sustok, turiu agnosėlių...

—    Neužrūstinau Dievo, seneli, nereikia man.

Gudriai akis kilstelėjusi, mergina nušvytravo savo keliu atsigręžusi, nusijuokusi.

„Štai kas darosi,“ sustojo senis galvodamas. „Pasileido žmonės. Prasivers žemė, sukrisit visi į verdančius akmenis kaip kleckai... Tpfu! Vardan Die“ ...

Omai stabtelėjo Polikarpas ir sužiuro į dvaro rūmų siluetą.

—    Čia nė karto nesu buvęs, — balsu pats sau tarė. — Gal gi čia paukštienos duoda. Pyragaitį kokį saldų ...

Norėjo žengti senis iš kelio, bet staiga kaip žaibas blykstelėjo prieš jį rūstusis grafas su dideliais baltais, lyg skarelės kraštai, ūsais ir ilgu bizūnu. Jau suaugęs vyras Polikarpas to kančiaus yra ragavęs. Nusigręžė nuo dvaro ir nuėjo.

Vis smarkiau ir smarkiau dunksėjo žemė. Į Polikarpo širdį įslinko neapčiuopiama, neišaiškinama baimė. Jis pasijuto mažytis žemės vabalas ir toks niekingas, nevertas jokio pasigailėjimo.

—    Viešpatie, Dievulėliau mana, jau koroji mane. Į nakvynę nieks nebeprijim, senos galvos padėti nebeduoda. Dovanok man, dovanok, — karštai sušnibždo senis. — Bliuznijau apie šv. Tėvą, melavau .. .

Perkūnas skėlė į dangaus titnagą.

—    Biaurybė esu, Viešpatie, dovanok man! Prie Tavo namų gulėsiu, keliais eisiu...

Susigraudinimas, baimė lyg liepsnos viesulas dar kartą perskrido per jo širdį, o „Peklos knygų“ šiurpulys nukrėtė jį nuo galvos iki kojų. Žemės maišelis pasidarė sunkus kaip didžiulis akmuo. Jis pakėlė ranką, maišelis kaip šlapias sūris šleptelėjo jam po kojomis ...

—    O aš bliuznijau, o aš bliuznijau!

Dar kažkaip skverbėsi mintis į galvą, kad jo pasakos niekam bloga nepadarė, nes moterėlė, užmokėjusi už saują žemelės keletą skatikų, tik pasidžiaugė. Tačiau tas staigus pajautimas, kad jam niekas nebetiki, kad jau ateina laikas mirti, staiga tą mintį vėl išspaudė iš galvos ir širdies.

—    Gulėsiu prie bažnyčios durų, melsiuos, Pondievulėli, tik dovanoki

Aprimo dangus, nučiuožė lietus toliau už Kražių. Prie zakristijos buvo kiek šviesiau, nes pro klebonijos langus mušė gelsvas ruoželis, ir mėnulis išsikišo iš debesų. Viktutė stovėjo, į zakristijos duris atsirėmusi, ir dangaus pakraščiais sužaibavus kaskart krūptelėdavo. Ji buvo permirkusi, aplink ją pritekėjo vandens klanas.

Kaip įeiti į zakristiją? Špitolninkas, zakristijonas jau miega, o į kleboniją eiti ir baugu, ir nedrąsu. Ji klabino duris, net pasibeldė, bet tik duslus garsas jai atsiliepė.

Rodos, stovėjo čia trumpai, bet Viktutei labai prailgėjo. Net šaltis ėmė krėsti.

Staiga ji išgirdo įtariamą brazdesį. Krūptelėjo, persižegnojo, bet pasišalinti neįstengė. Rodos, kad ją baisi, bet gailestinga jėga prikalė prie bažnyčios mūro.

Šešėlis prislinko prie Viktutės drebėdamas, linkčiodamas. Jai dingtelėjo mintis, kad čia šventoriuje prie pat bažnyčios blogas žmogus nevaikščios, pikta dvasia nesivaidins.

Prie Viktutės priselino Polikarpas. Ilgai jis žiūrėjo į drebančią merginą, švapsėjo pamėlynavusiomis lūpomis, pagaliau persižegnojo ir užkalbino.

—    Baisu, sulyta mergelė... Ar iš toli?

Viktutei palengvėjo. Mielas, artimas šįkart

buvo šis elgeta.

—    Ne ... Iš Daučionių.

—    A ... žinau tas vietas. Melstis atėjai?

—    Melstis ...

Polikarpas dar labiau peržvelgė Viktoriją.

—    Sušalusi, nabagė ... Melstis, sakaa. Dievui pašėnavonė. Be Dievo, vaikeli, nė žvirblelis lizdo nesusuka. Ogi griešnikai mes ...

Dangus aprimo, tik nuo bažnyčios stogo varvėjo dideli, sunkūs lašai.

Viktorija nejautė ant jos varvančių lašų, tik girdėjo, kaip ant Polikarpo kupros lyg riešutai papnojo vanduo. O jis stovėjo, trynėsi prie mūro tartum apie pečių ir kalbėjo neperstodamas:

—    Buvau, uogele, ir aš jaunas. Ot, būdavo, padirbsiu kokią štuką per Didįjį penktadienį. Kartą lašinių bryzą nusipioviau ir suvalgiau, atleisk man Viešpatie. Mįsliji, dukrele, taip ir praėjo. Ne. Kai tėveliai Velykų rytą grįžę namo valgė šinką, kiaušinius, man pilvą raižė, taip raižė. Mislijau, mirsiu. Paskui kartą nešiau namo šventos ugnelės kempinę. Bėgu aš namo, susitinku Adomą Trūnį. Tą, kuris pernai mirė ir be grabo palaidotas. Trūnys pribėgęs prie ožkos ir kiša anai šventąją ugnį prie barzdos. Ožka bliauna, o man puiku. Prikišau ir aš. Tris mėnesius po to sapnavau tokius baisius sapnus, kad mane visą votys buvo nubėrę. Taip, mergele, griekas, tai žmogui akmuo po kaklu. Sergėtis reikia ...

Polikarpas smaigstė Viktoriją dėl senatvės ašarojančiomis akutėmis, kad kaip nors pamatytų jos veidą. O Viktutė neatsigręžė į jį. Ji žiūrėjo toli į tamsą, jau užmiršusi audrą, žaibus, jau galvodama apie savo Lauryną. Ak, dėl ko jo nėra drauge su ja? Štai, prabėgo audra su perkūnais per šventą Alijošių. Dievas pagrūmojo nuodėmingajai žemei, ir vėl viskas tylu, supasi į ramybės patalus. O jos nuodėmė, jos meilės audra, tą nuodėmę pagimdžiusi, neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Štai, net čia, prie bažnyčios, kurios ji nepraleidžia nė vieną šventadienį, ir tai negali stovėti baltais dvasios drabužiais ir su degančia meilės žvakele širdyje. Ji, rodos, jaučia, kad iš dešiniosios angelas sargas verkdamas pasitraukiąs nuo jos, o iš kairiosios — piktoji dvasia ne tik neatsitraukia, bet lipte prilimpanti. Ir čia, šitoj šventoj vietoj ji, rodos, jaučia, kad kipšas tykąs už šventoriaus, kaišąs savo smailius ragus už mūrinės tvoros ir pergališkai, šėtoniškai kvatojąs. Argi galėjo kas kitas ją, vargšę mergelę, bažnyčios grindų dulkę, sugundyti, apsvaiginti Lauryno glėby?

Ko taip gyventi, tai ar ne geriau mirti? Ar ne lengviau nueiti prie Kražantės ir amžinai nebegrįžti nei į tėvų trobelę, nei prie Lauryno? Juk ir jis manęs ne labai nori... Palengva, pro visus dvasinio susitelkimo varžtus, bet kandžiai ir pajėgingai šios mintys įslinko į Viktorijos širdį ir kas sekundę, kas akimirką sėjo ir sėjo saldžius nuodus. Pasiskandinti? Tuo tarpu Polikarpas kalbėjo:

— O tavo, dukrel, griekas, tur būt, didesnis už mano. Drebi kaip kiškelis. Jauna dar, atpakūtavosi, bet yra, vargšele, tokių griekų, kad verk neverkęs, stovėk ant lietaus nestovėjęs — nieko nepagelbėja.

Viktorija prieš savo norą krūptelėjo ir atsigręžė veidu į senį.

—    Ooo! — nutęsė senis, ir pasitenkinimas, tartum visą maišeli žemių būtų pardavęs, užliejo jo veidą. — Ar tik ne to Pūdymo duktė?

Viktorija pasitraukė, lyg susigėdo.

—    Viktė, rodos? Tai, vaikeli, kad tavo tėvas būtų gyvas, gautum per strėnas, gautum, — piktai ir išdidžiai pradėjo senis. — Pažinojau gi tavo papūnį, smarkus buvo, kaip krienas, bet teisingas ir dievobaimingas. Tas paršas Laurynas... Na, ar neteisybę sakau?

Viktorijai nors žemėje prasmek. Ir gėda, ir pyktis, bet kažkoks neviltiškumas, suglebimas ar instinktyvi baimė, kad ji pasitraukus nuo bažnyčios mūro gali nueiti iki Kražantės, sukaustė ją, neleido išeiti iš šventoriaus.

—    Ir dėdė melstumeis, kitiems pamokslų nepūkštavęs, — pikčiau atsiliepė, grąžydama sijono padurkus.

—    Be tavęs, šarka, žinau. Tik Dievo bijau šventoje vietoje tau pasakyti, kaip pridera. Ryme buvau, popiežių regėjau, o ana man akis drasko.

—    Ir nebuvai, ir nieko nematei!

—    Ak, tu padla, atleisk man, Viešpatie! Juk ir dabar dar šventų agnosėlių turiu. Nusipirktum, tai sąžinė švaresnė būtų, su Dievu susitaikytum ... O dar užpernai Rymo gatvėj, kur šventas Petras susitiko su Romos ciesorium Narėnu Kruvinuoju, aš regėjau tokią šilkuotą grapaitę. Verkė ana klevą apsikabinusi už savo griekus amžinuosius ... Aš tuokart Ryme buvau. Pasiūliau anai agnosėli, abrozdėlių. Pilną saują auksinių man davė ir nustojo verkusi. O tu, Pūdymo duktė, pasileidėlė, atstumi tokią šventą relikviją!

Polikarpas, užsimiršęs, vėl nebejautė baimės prieš Dievą ir ėmė Viktorijai pasakoti, ką buvo pasakojęs, kitiems anksčiau. Jis pasijuto esąs sulindusioje į žemę lūšnoje ir kalbąs savo senoms klijentėms?

—    Kvaily, ką čia dabar, — Viktorija, ir savo pykčio išsigandusi, smilkte nusmilko per šventorių.

—    Ak, raganike, žinos visi, žinos! Sudeginsim mes tave, — ėmė šaukte šaukti Polikarpas ir baksnoti lazda į bažnyčios kampą. — Dieną tai bijo koją į bažnyčią įkelti, o naktimis trinasi, Dievulėliui ramybės neduoda.

Polikarpas gal ilgai dar būtų šūkavęs ir iš pykčio, ir iš baimės, kad naktį liko šventoriuje vienas, bet klebonijos kieme pasirodė vienmarškinio ir stambaus berno šešėlis.

IX.

Buvo gražus gegužės rytas. Saulė žaidė pievų žieduose, svilino nugaras, žvilgino vandens paviršių, o vanduo tyvuliavo, švietė lyg grafo veidrodžiai. Visų trobų langai ir durys buvo kiaurai atidarytos, vabzdžiai, zyzdami, nuo kaitros slėpdamies, siautė iš vienos vietos į kitų ir pagaliau dideliais spiečiais gulė ant galvijų nugarų. Uodegas vainikais supynusios, užrietusios zyliojo karvės pakrūmiais, piemenėliai tampė lūpas, laukė, kad tik greičiau tėvai, ūkininkai išeitų, išvažiuotų į bažnyčią.    

Merginos jau buvo susišukavusios, susipynusios kasas, vyrai persivilkę baltinius, nusiskutę barzdas, išsrėbę kruopas, suvalgę raguolius ...

Rytas. Gražus gegužės rytas, bet laukuose, paežėse nė gyvos dvasios. Užtat keliai ir keleliai vilnyte vilnijo. Rodos, dar būtų anksti, dar piemenėliai nesapnuoja likti vieni su pabėgusiomis senutėmis ir zyliojančia banda, o jau kražiečiai pėsti, raiti, važiuoti, kitas kitą pralenkdami, skubėjo į Dievo namus.

—    Ne dėl Lauryno, bet dėl tos žemės, dėl to lobio ji taip kimba šatralijasi... Į Jeruzolimą nueitų, kad tik dvare už mergą nereikėtų skuteliuotis, — vėl pratrūko Barauskienė, viena skara mažiau pečius susisupusi, kratydamasi vežime, lyg skrynioje drobės rietimai ...

—    O ar žinai, kor tas Jeruzolėms yr? — pliaukštelėjo vyras botagu kuinui per nugarą.

—    Monai, traties ratai, ir aš nutilsiu. Ne. Kaip arielkos prikošęs, tu už aną dievobliužnę. Vis dar nepasakai, dėl ko pas kunigėlį nenorėjai eiti?

—    Nenorėjau, ir kvit. Pelais laukų neužželdinsi. Kur bobos, tai bobos ...

—    Aš, sako, kunigėli, už visus ... Visa parapija tokios palaidūnės bijo.

—    Visas svietas žino, kad aš neparmazonas. Nemačiau nieko bloga, ir kvit, — susiraukė Barauskas. — Garbę nuplėšti griekas. Toks, rodos, buvo nedrąsus vaikis.

—    Eik tu ... Prie to daikto visi drąsūs ...

—    Ne dabar laikas pupom galvas kvaršyti.

—    O ko tavo galva pilna? Duona tave pučia, štai ką aš tau pasakysiu.

—    Bažnyčią ruskiai atims ...

Moteriškė dar smarkiau įkaito.

—    Galvą tom žiniom praėdėt. Atims, atims ... Užtat darykit, kad neatimtų. Ar ne mūsų vaikis maišelį kviečių karčiamnikui pardavė? Jei tylėjau, tai manai — nežinau? Ar ne

Andriejauskai šunybę padarė su karve? Rimkienei, gerai katalikei, susiedei nepardavė, o žydui šmakšt. O Marcės vyras ar nepralakė paskutinės kumelės? Dar grįžęs vargšę taip pritvatijo, kad bekrenksėdama Dievui dūšią atidavė. Dabar ta merga. Ar tai matyta, kad be šliūbo, kaip karvė svietą piktintų. Ir ateis toji ašarų pakalnė, toji diena ...

—    Tik susimildama... Ne toks velnias juodas, kaip tu maliavoji.

—    Tau vis ne juodas ... O aš sakau: nunešiu šiandien pat kunigėliui ant žėlaunų ir viską išdėsiu. Tegul sugėdina tą bestiją. Pas ponią tarėmės eiti. Ponai ne tokių dyvų yra matę.

Nors smarkiai tratėjo vežimas, bet Šarauskienės kalbą girdėjo visi pravažiuoją. Ji, rodos, kalė savo žodžius kaip vinis į visų galvas, kalbėjo lyg rožančių ...

Šarauskas sutraukė vadžias. Vežimas sustojo špitolės kieme. Ir prie šventoriaus jau buvo pilna vežimų, žmonių, visi tvino į bažnyčią, nors buvo tik paprastas sekmadienis.

—    Kad dėdė ir gražų vežimėlį įsitaisęs, — tarė Laurynas praeidamas Šarauskui. — Naujitelaitis!

—    Ne į karčiamą važiuoju, į bažnyčią!

—    Tavo veselijai, Lauryn, — sukniurkė Šarauskienė. — Girdėjau šokt dideliai smarkiai moki.

—    Į savo veseliją aš tik karieta važiuosiu, — nusijuokė Laurynas.

—    Manai, ponia Viktei karietą pasogos duos? Verkdami į šliūbą eisit, verkdami į kapus ...

—    Ir juoktis, dėdien, nusibosta. Sako, karaliai irgi verkia ..

—    Mat, galvočius. Užgirdė ta mergė vyrą.

Šarauskas kietai kando kandiklį, bet pypkė virpėjo pasišokinėdama.

Laurynas pasuko į kairę ir stabtelėjo ties pauperiu. Iš po sulytos, pajuodusios drobulės kyšojo virtinės rožančių, paauksuotų avinėlių, kryželių, o paties savininko akiniuotas veidas, pageltęs, susiraukšlėjęs meiliai nusišypsodavo, lūpos sušnibždėdavo, girdamos savo prekes garsiau už auksą.

—    Rožancėlį, Lauryn, ponišką, — prašneko pauperis. — Matai, žiba kaip žvaigždutės. Panytei ant kaklo užmautum — pakštelėtų į ranką.

—    Bent prie bažnyčios nemeluotum, — ramiai tarė Laurynas, bet jo akys nustebo. Kaip gyvas, tokių gražių rožančių jis nebuvo matęs. Čia pat ties jo galva kabojo ir karoliai. Mėlyni, geltoni, raudoni, stambūs kaip ankstyvieji obuoliai tvaktelėjo jam į širdį norą jais padabinti Viktutės kaklą. Tačiau rožančius nugalėjo.

—    Kiek kaštuoj?

—    Dvidešimt kapeikų, brolel. Smulkučiai kaip aguonos. Ant vieno piršto panytė galėtų apsivyniot, — vis smagiau šypsojosi pauperis, nes Laurynas buvo dar pirmas pirkėjas. — O juk tau, Lauryn, reikia. Merginas raškai kaip riešutus.    

—    Najau ...

—    Nesakyk man. Ir tavo a. a. papūnis toks buvo. Kur švilpė, ten nušvilpė!

—    Brangu.

—    Pigią kilbasą valgo basas. Iš Čenstakavos, broleli. Vien už pašventinimą 5 kapeikos. Na, imk, vyniok ant piršto. Žiba kaip ... Ką čia kalbėt. Kviečių maišelį tėvui nupilsi, ir bus...

—    Aš ne vagis.

—    Kas gi sako. Dirbi, pluši. Jei senis kietesnis už sūrį, nė Dievas nebaudžia. Žiūrėk, ką kiti daro. Ir paulioja, ir visus karolius mergom išperka.

Šnypštė senis pauperis kaip akiniuota gyvatė ties savo lizdu, bet Laurynas nepyko. Tegul. Juk jis teisybę sako. Neteko Laurynui nei kviečių, nei avižų iš tėvo vogti, bet kiti gal taip ir daro. Jis tik vartė rožančių, tik gniaužė jį rankoje, į karolius nė nebedilbtelėjęs. Viktelei geriau rožančius. Gal karščiau pasimels, greičiau nusiramins . . .

—    Penkiolika kapeikų moku.

—    Ką su tavim darysi. Mokėk ir Dievą mylėk.

Lauryno širdy buvo šilta ir smagu. Ant plataus, pūslėto delno patiesė jis rožančių, žiūrėjo į jį susiraizgiusi, žalsvutį, stiklinį, žibanti, tiesiog degte degantį. Tai Viktutė nudžiugs! Juk tai jo pirmoji dovana.

Jis gal būtų dar ilgai džiaugęsis, užsimiršęs, kur stovįs, bet pakėlęs akis pamatė pro šalį praeinančią Moniką su tėvu. Monika nuraudo kaip žarija, o tėvas praėjo stambus, liesas, tartum iš medžio išdrožtas šv. Jonas, plaukais apsiželdinęs iki pečių. Kreivą akį metęs į Lauryną, papūtė ūsą ir Lauryno neatsveikino.

—    Pyksta, ragožius, — balsu šyptelėjo Laurynas ir rožančium jau nebesigrožėjo. Įsidėjo į šoninę kišenę, lyg norėdamas prie širdies jį sušildyti.

Palei šventorių visų kražiečių dantyse virpėjo pypkės, o moterėlės tyliomis gretomis traukė į bažnyčią. Prie Antano Rimkaus buvo apstojęs būrelis žemaičių, kurie kažką trankiai kalbėjosi ir sklaidė rankomis. Tai buvo ženklas, kad kažkas įvyko. Vis daugiau smalsuolių artinos prie to būrelio, neiškentė nė Laurynas. Kažkoks neapčiuopiamas, bet svilinąs džiaugsmas kuo greičiau šventoriuje pamatyti Viktutę jį vis dėlto sulaikė, ir jis prisigrūdo prie pat Andriejausko ir, pro jo petį žiūrėdamas į susijaudinusį veidą, klausėsi jo kalbos.

—    Ot, šiandien pat, sako, gubernatorius atsiunčia kažkokį šunį su epoletais, kad jis išvarytų tas vargšes miniškas ir uždarytų klioštorių. Daryk žmogus, ko nedaręs, kad nieko tikra nežinoma. Ponai, girdėjau, kalbėj, kad reikią rašyti ciesoriui prošeniją. Gal kas jau ir parašė...

—    O iš kur tu tai žinai? — pats nepasijutęs prasitarė Laurynas.

Visų akys i jj nukrypo.

—    Neviską ir nevisiems šiais laikais galima pasakoti.

—    Mane, rodos, pažįsti.

—    Kas iš to, Lauryn, — niūriai tarė Rimkus.

—    Visi mes dėl tavęs nuliūdę ...

—    Tai neliūdėkit, aš gi klioštoriaus neuždarau.

—    Jei ne rankom, tai savo darbais, — netoliese cyptelėjo Bieloglovaitė.

—    Palaukit. Ne čia ir ne dabar vieta, — sudraudė piktai Andriejauskas. — Tik laikykit liežuvius už dantų. Pons Dobkevičius mane vakar arbata vaišino ir papasakojo ... Kažkoks Gololobovas kaip šiandien, sako, atvažiuosiąs ir kunigus priversiąs uždaryti klioštorių, o po to griebsiąsis ir bažnyčios. Nepasiduosim, sako. Ir tu, Andriejauskai, sako, pranešk visai parapijai. Taigi, kaimynai, aš ir sakau, ir nesakau ...

Vis didesni būreliai sustodavo prie kalbančiųjų, vis ilgesni kaklai darėsi besiklausant.

—    Rusai su durtuvais, o mes su spragilais,

—    juokdamasis tarė Laurynas ir pasuko į šventorių.

Lėtais žingsniais jis ėjo per šventorių, stabtelėjo ties Roko koplytėle, apėjo aplink bažnyčią ir vėl ties vienuolynu atsistojo. Aplink apsodinti medžiai šlamėjo ramiai, bet taip keistai, rodos, pasakote pasakojo, kad vos prieš valandėlę tuo pačiu keleliu ėjusi Viktutė. Vienuolyno mūras, toks gūdus ir paslaptingas, nors šimtą kartų matytas pro siaurus langelius, tartum mostelėjo jam savo neprieipamu šventumu, aukomis Dievui ir maldomis už vargšą nusikaltusį žmogų, ilgėliau nesulaikė jo toj vietoj, nekniktelėjo širdy baimė, kad rusų kazokai gali čia įsiveržti jėga ir jį sunaikinti. Andriejausko žvilgsniai, Rimkaus rimtas, bet jam nedraugingas veidas, Bieloglovaitės pastaba, kuri, tiesą pasakius, nustojo dūrusi jam į širdį, kaip į opų skaudulį, atitraukė jį nuo tos audros, kurią, kaip jis matė iš veidų ir drebančių dantyse pypkių, visi kiti jaučia.

Laurynas įėjo į bažnyčią.

Mišias jau laikė pats klebonas. Tingiai jis atsigręždavo į suklupusius kražiečius, silpnu virpančiu balsu ištardavo Dominus vobiscum, o kai vargonai sugausdavo, kunigo balsas čia pats sutirpdavo, lyg nebuvęs. Vyrų pusėj palengva ir sunkiai slinko Laurynas prie altoriaus, akių nenuleisdamas nuo moterų. Mirgėjo įvairiaspalvės skarelės, palinkusios, sugulusios, tartum ką tik nušienauta pieva, bet Viktutės nematė.

Ties mažuoju altorium stabtelėjo Laurynas, bet turėjo klauptis. Atsiklaupęs, nugarą kaip ąžuolo lentą ištiesęs, jis pagaliau įsmeigė akis į žemę ir meldėsi. Pradžioje maldos žodžiai, kuriuos jis beveik pusgarsiai šnibždėjo, pagavo jį į savo glėbį, atitraukė nuo šventoriaus, nuo tėvo penkių margų, net nuo Viktutės. Rodos, pamatė jis savo gyvenimą juodame karste, o jo nuodėmė sugnybo, sugraudino širdį, tačiau, kai klapčiukas perkėlė knygą į altoriaus dešinę ir visi sukilo nuo grindų, atsistojo ir Laurynas. Ranka remdamasis, jis užčiuopė rožančių, kuris sučežėjo prie pat jo širdies ir tučtuojau vėl priminė Viktutę. Kurgi ji būtų? Nematyt jos nei prie altoriaus, nei prie klaupkų, nei prie tos didžiosios vėliavos, kuri, štai, mėlyname dugne taip gražiai ir ryškiai vaizduoja Jėzų Kristų su perverta ir meile degančia širdim. Nedrįso Laurynas sąmoningai samprotauti, kad jo širdis lygiai su ta dieviškąja taip pat perverta, taip pat dega meile, bet, ūmai nuotaikai besikeičiant, pats nusigando šitaip pagalvojęs. Ir tas baisias mintis vydamas nuo savęs, jis užmiršo poterius, nebematė nė kunigo prie altoriaus. Galvoje šėlo, maigėsi, ir jis vos nepradėjo kalbėti: „Kam ji man reikalinga? Kuriems galams aš visur jos ieškau ir kenčiu žmonių apkalbas?"

Prie pat didžiojo altoriaus grotelių jam pasirodė keistas, tuščias ratas. Aplink tuštumą klūpojo grandinė senų, jaunų moterų, ir nė viena iš jų nepakilo, o žiūrėjo į žemę, viena kita retkarčiais lyg nuo vėjo ramunės palinguodamos gal-

 

Ant grindų
Ant grindų bažnyčioje kryžium išsitiesusi gulėjo jo Viktutė.

va. Tartum kažkas šnipštelėjo Laurynui į ausį, tartum timptelėjo už atlapo, ir jis paėjo pirmyn, ir juo žmonių spūstis buvo didesnė, juo jis smarkiau rėmė pečiais.

Prie altoriaus prisigrūdęs, Laurynas stingte sustingo: ant grindų kryžium išsitiesusi, įkniaubusi galvą, kaktą atsirėmus į maldaknygę gulėjo jo Viktutė. Ji gulėjo ramiai, lyg negyva. Aptemo visa bažnyčia. Zakristijos durys, rodos, pakilo į aukšti, vėl nusileido ir užsidengė raudonu šydu. Klausykla sumažėjo, kaip jo tėvo tabako kapšelis, užgeso altorių žvakės. Tik aplink klūpančių moterų veidai padidėjo, ištįso taip šlykščiai, kad nė pasakose tokių niekas neužtiktų. Tik jų akys šaipėsi pikta pašaipa ir, rodos, gilte sugylė jį kaip apnikusios gyvatės ...

Sekundė, dvi, trys, ir jis pasijuto atgaunąs sąmonę, juntąs šiltą srovę gyslose. Bažnyčioje vėl buvo šviesu, vargonai gaudė, atsakinėdami ant knygos pasilenkusiam, rankas atstačiusiam kunigui.

Laurynas atsiklaupė. Jis taip skambiai klektelėjo keliais į grindis, kad net moterų grandinė į jį atsigręžė. Senės Šarauskienės, Monikos motinos, Paulauskienės, Rimkienės akys prilipo prie Lauryno, o jis vėl paskendo gėdoj ir apmaude. Vadinas, ji pasisakė kunigui, pasisakė, jau šalčiau mėgino jis galvoti, ir užtai... Visa bažnyčia mato, visi iš mūs juokiasi! ...

Staiga nusišypsojo ir jis pats. „Na, o kas čia baisu? Mano motina pati sau atgailą užsidėjo ir prie visų žmonių keliais ėjo aplink bažnyčią. Šarauskienė andai visą Velykų naktį kryžium išgulėjo, mane patį kartą kunigas vos vos nepaguldė“.

Įsidrąsino Laurynas ir pakilo. Žiūrėjo jis dabar į Viktutę abejingai su užslėpta pašaipa, kad ji tokia jauna, dargi dvaro merga, ir tokia kvaila. Visoms boboms išsiplepėjo, negana to, dar ir kunigui. Guli, svietą juokina. Tik dabar, rodos, Laurynas suprato, kodėl Viktutė tuomet buvo tokia paslaptinga, ašarojanti ir taip išsigando žaibų. Šitai prisiminęs, Laurynas vėl pajuto širdies skausmą. Štai, kaip tos senės raganos į tą vargšę žiūri. Ot, jas tai reikėtų kryžium išguldyti ir paleisti keliais aplink Kražantę!

Nenoromis, prieš pastangas Lauryno akys nukrypo vėl prie Viktutės. Sijonas dengė blauzdas, lipte prie jų prilipęs, tik batelių kulneliai, prie kurių dar žaliavo prilipusios dvi žolelės, rodos, sakyte sakė vienam Laurynui, kad ji suminusi rūtų vainikėlį ir tik šitoks purvinas šapelis iš jo belikęs. Juoda jupelė ant pečių ėmė virpėti, rankos sutrūkčiojo, o tas šalikas, tas toks geltonas ir šnabždąs, gulėjo ant grindų šalia ir prieš žmones, ir prieš šventuosius altorius, ir prieš Panelę Švenčiausiąją, atidengęs jos storas, žvilgančias kasas, baltais kaspinėliais suveržtas... Laurynui vėl pasidarė šalta, jis vėl stingte sustingo. „Ji guli, o aš ne. Štai, žiūri į ją visi šventieji, šnibždasi, piktauja visa parapija, o aš nieko. Aš pats žiūriu į ją ir smerkiu ... Argi jos vienos čia nuodėmė? Vadinas, ji iš nieko pagalbos negali sulaukti. Kvaila merga, bet, tur būt, ir protingam su šitokia nuodėme nėra lengva“.

Pynėsi chaotiškos mintys, čia verčiančios jį atgailoti, čia vėl gundančios nusijuokti ir išnaudoti savo kaip vyro pranašumą, tačiau širdis jau nebesikeitė. Ji, rodos, glaudėsi prie atgailojančios, tyliai, bet skaudžiai kukčiojančios nusikaltėlės širdies su visu rožančium.

Kai paskambino pakylėjimo, Laurynas atsiklaupė, giliai atsiduso Dievui, o jo galvoj, rodos, šviste nušvito.

—    Pasijuoksit jūs iš jos, pasijuoksit! Palaukit!

Choras sugiedojo „Avinėli Dievo“, o Laurynas, palikęs gulinčiai Viktutei paskutinį pasiryžimo žvilgsnį, grūste išsigrūdo iš bažnyčios. Ir jau bobinčiuje gaivi oro srovė pūstelėjo jam į veidą, o jis nusišypsojo patenkintas ir gudriai paslaptingas.

—    Išgulėjai savo, išgulėjai, paukštele ...

X.

Kunigas Mažeika ruošėsi pamokslui. Jau jis buvo išėjęs iš klebonijos, bet dar kažko delsė, dar vaikštinėjo apie kleboniją, čia žvelgdamas į medinę bažnyčią, pajuodusią, apsamanojusią, skęstančią saulės šviesoj, čia į vienuolyno mūrus, tokius, rodos, užmirštus, bet laukiančius kažko baisaus. Atverstą, nykščiu pergnybtą, juodu viršeliu evangelijų knygą laikydamas rankoje, kunigas Mažeika svarstė galvojo, kokį čia šiandien pasakius pamokslą, kaip gudriau uždailinus tą liūdną žinią, kurią šiaip ar taip, evangelijos posakiais reikia kražiečiams paskelbti, juos išjudinti.

Neperseniai dar įsivilkęs į kunigo sutaną, nenorėjęs niekuomet tapti šventuoju ir dėti savo galvą už tikėjimo tiesą, o labiau linkęs apsukrumu ginti Dievo žodį ir aukštesniosios hierarchijos įsakymus ir nevengti būtino paklusnumo, kunigas Mažeika buvo jau pavargęs nuo įvairiausių gandų ir nejautė riterinio narsumo ir drąsos. Kad ir pats kilęs iš liaudies, kad ir pažinojo jis žemaičių vargus ir savo atsakomybę, vis dėlto nė karto neparodė didelio bičiuliškumo savo broliams, nors su jais, su kražiečiais, kelmiečiais, nemakštiečiais, su visa plačia apylinke bendravo, eidamas susikabinęs, o kai kada ir karčiosios burnelę nugėręs. Jis tikėjosi, kad Dievo duotas gyvenimas tik Dievo ir pakeičiamas. Visokie įvykiai, ar jie būtų švelnūs kaip angelo paglostymas, ar skaudūs, bet išganingi kaip šv. Povilo kalavijas, ar baisūs kaip alkano liūto staugimas, pareina tik nuo Dievo. Tik Jis gali viską pakeisti, o ne žmogus. Šitą savo pažiūrą kunigas Mažeika ar bažnyčioj pamokslininkaudamas, ar kalėdodamas, ar burnelę gerdamas skelbė, dėstė. Nesusiliejo su vargstančia liaudim ir, nesiekdamas būti jos vadu pasaulio reikaluose, betgi ir nebausdamas jos už kasdienines nuodėmes, jis įsigijo kražiečių meilę, o dažnai ir pagarbą. Jaunos mergelės riešutaudamos visuomet galvodavo apie kunigėlį, moterėlės spausdamos sūrius, reikia ar nereikia, dėdavo daugiau grietinės, kad sūris būtų riebesnis ir geltonesnis, vyrai, vėtydami rugius, vėtydavo tris keturis kartus, kad pūrelis, o kai kada ir kitas šviesiau žibėtų ir būtų svaresnis, nes visa tai kalėdojant jie atiduodavo jam, šventojo Rašto aiškintojui. Jei reikėdavo prie ligonio, jei kūmai atvažiuodavo krikštyti naujagimio, nevisuomet kunigas Mažeika būdavo klebonijoj. Tačiau kražiečiai puikiai žinodavo, kur jo reikia ieškoti.

Ir surasdavo savo kunigėlį, jauną, pražilusį baltapūkį miestelyje, kukliame „klube“, išraudusį, linksmoj draugijoj. Pasveikintas kunigas pakildavo nuo stalo ir, pajuokavęs, varlėmis išvadinęs, važiuodavo su Švenčiausiuoju per purvus, purvelius pas ligonį arba eidavo krikštyti cypiančio kūdikio. Atleisdavo jam kražiečiai už išraudusius veidus, ir, jei kuris išdrįsdavo jį pakviesti į krikštynas, kunigas retai atsisakydavo.

Laurynas nudžiugo Mažeiką ties klebonija pamatęs. Klebonijoj jis dar nė karto nėra buvęs, ir jam būtų buvę sunku nugalėti drovumas. Iš pradžių jis artinosi drąsiai, plačiais žingsniais, kaip buvo įpratęs, bet, kai kunigas jį pastebėjo ir, knygą prie šono atmetęs, sužiuro tiesiog į jį, Lauryno pakinkiai ėmė virpėti.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, kunigėli, — puse balso tarė Laurynas ir, čiupęs jam už kairės rankos, garsiai čmaktelėjo.

—    Argi jau po mišių, kad bėgi iš bažnyčios?

—    Ne, kunigėli. Aš turiu didelį reikalą ...

—    Ką gi pasakysi? Tik greit, nes einu pamokslo sakyti.

—    Norėčiau užsakus . . .

—    Užsakus? Kieno?

—    Mano . ..

—    Kieno gi tu esi?

—    Vinco Karniaus, Laurynas . ..

Kunigas šyptelėjo ir gudriai primerkė akį.

—    Ak, tai tu tas pasileidėlis!

Laurynas sumišo ir gniaužė rankas. Jo akys įsirėmė į žemę.

—    Tėveli dvasiškasis, aš noriu tuojau ...

—    Na, nesidrovėk, nerausk.

Laurynas pakėlė galvą. Jo veido bruožai buvo išsitempę kaip styga, o akys degė pasiryžimu ir tvirtumu.

—    Argi taip dega?

—    Deg, kunigėli...

Nusijuokė Mažeika, drauge ir Laurynas.

—    Tai ką imsi už pačią? Jau, tur būt, Viktoriją Pūdymaitę?

—    Ją...

—    Tai man vyras!

Kunigas palinko kūnu ant kairės kojos ir rankas su knyga atmetė į užnugarį.

—    Ar būsi su ja laimingas, ar gerai apgalvojai?

—    Kaip visiems, taip ir man ...

—    Patinki. Taip, taip. O tėvas ką?

—    Amžius, kunigėli, su tėvu negyvensiu.

—    Vadinas, šiandien užsakus, ir gana?

—    Taip, šiandien ...

—    O tikėjimo tiesas ar moki?

—    Moku, kunigėli...

—    Ko nuraudai kaip vėžys? O kodėl mergos neatsivedei?

Laurynas tylėjo.

—    E, tu strielčius! Na, gerai, bėk į bažnyčią ir atsistok šalia jos.

Laurynas pasilenkė, griebte pagriebė ranką ir du kartus pabučiavo.

—    Matai, koks... Na, gerai, kad taip nutarei... Klebonas ir tave būtų tris kartus kryžium guldęs.

Laimingas, net sparnuotas sugrįžo Laurynas į bažnyčią. Klebonas, dar dukart atsigręžęs į klūpančiuosius, jau žegnojo žmones. Visi sukilo, sujudėjo, ėmė kosėti ir šnypšti į šnypštukus. Sakykloje pasirodė pražilusio kunigo Mažeikos galva. Kol jis dar klūpojo, žvalgydamasis, ar žmonės nepakils birti į šventorių, Laurynas vėl prisigrūdo prie didžiojo altoriaus. Tuščio rato jau nebuvo. Rodos, plakte susiplakė, prilipo moterys, o vis dar bažnyčioj Vilnijos, grūdos arčiau klausyklos ir altoriaus. Prabėgomis dilbtelėjo į susitelkusius pažįstamųjų veidus, matė, kaip Andriejauskas savo smailiomis degančiomis akimis tiesiog smeigte smeigė kunigą Mažeiką, bet jis ieškojo Viktutės. Jis žinojo, ko laukia šiandien išgirsti kražiečiai iš kunigo lūpų, tačiau Laurynas ne šituo dabar domėjosi. „Jie laukia liūdnos naujienos, o aš linksmos. Ir kažin katra naujiena daugiau juos pritrenks: ar mano užsakai, ar klioštorius?“ Tiesiog visas veidas šypsojosi, šitų minčių sujaudintas, nuskaidrintas.

Atsistojo jis prie pat grotelių, bet Viktutės jau nebebuvo. Ji nebegulėjo kryžium, bet klūpojo liūdna, pabalusi, lyg širdies netekusi. Jos nosis tartum susmailėjo, o ašaros srūte pasruvo skruostais. „Atsiverk, atsiverk“, galvojo Laurynas, nebeįstengdamas šypsenos paslėpti. „Neverkus nė džiaugtis neįstengsi“.

Bobos vėl sužiuro į jį, vėl perkryžiavo juodu pašaipingais žvilgsniais, bet Laurynas džiaugėsi paslaptingai, net visas virpėjo. „Ot, pasius tos bobos, kai kunigas ištars mūsų vardus. Bet įdomu, ką darys Viktutė? Ir dėlko ji nepasižvalgo, nepaieško manęs?“

Visomis jėgomis Laurynas mėgino prasiveržti prie jos, bet neįstengė. Be to, ir negražu eiti į moterų pusę, raminti ją bažnyčioje. „Tegu, tegu. Tuojau ji mane susiras“.

Jis žiūrėjo į ją, nenuleisdamas akių, ir matė kaip jos rankose virpa maldaknygė. „Jei tai būtų namie, prieičiau, apsukčiau maldaknygę žibančiu rožančium ir pabučiuočiau jai į ranką, kaip kunigui. Štai, kaip ji vargšė kenčia, kaip kenčia tyliai, nesiskųsdama, o aš dar begėdis įtariau, kad ji visiems pasakojas, kad ji per ugnį ir botagus nori užsikarti man ant sprando“.

— Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventosios. Amen,—suskambėjo bažnyčioje skardus kunigo Mažeikos balsas. Visa bažnyčia krūptelėjo, o kad tai buvo tikrai, Laurynas pajuto už savo pečių.

Kunigas skaitė evangeliją: „...kaip tarė Jėzus Kristus savo mokytiniams“, bet tučtuojau evangelijos žodžiai tartum benamiai paukščiai praskrido pro jo ausis. Rodos, girdėjo kažkokį paslaptingą plasnojimą, bet ne evangelijos žodžius. Jis tebežiūrėjo į Viktutę, stebuklingai tapusią jam tokią artimą ir amžinai savą. Dabar gailėjosi neatėjęs užsakų anksčiau, tiesiog sielvartavo, kad ji ne tik Dievui atidengė savo nuodėmę, bet ir visiems, ypač toms piktoms, kerštingoms moterims. „Kapos šitos raganos ją vargšę kaip varnai“, pagalvojo Laurynas ir išsigando. Tokiu iškilmingu momentu jis mini raganas ...

—    Ir subangavo, ir pajuodo marios. Mažytį laivelį bangos mėtė, kaip šiaudelį. Kristaus mokiniai ėmė murmėti ir gąstauti. Kristau, mes pražuvome, gelbėk mus. Suskaudo Jėzui Kristui širdis, kad jo mylimieji mokytiniai juo nepasitiki. Ramus ir didingas jis pakėlė ranką, ir didžiulės marios nutilo kaip avinėlis. Ko gi jūs bijote? Tarė Jėzus Kristus. Dievo sūnus su jumis. Susigėdo apaštalai, meldėsi ir įtikėjo jam, — vėl išgirdo Laurynas Mažeikos skardų balsą.

—    Audra, mieli parapijonys, dažnai pakyla ir mūsų gyvenime. Žvarbios vėtros dažnai drasko mūsų širdis, ir mes, griešni pakūtnikai, dažnai imame rūgoti prieš Dievą. Mes imame abejoti kaip tos avys, išvydusios vilką, kol jis visų neišgaudo. Nedarykime to. Pasitikėkime

Dievu, mūsų Sutvertoju, melskimės jam, ir tos baisios audros, kurių mes ir šiandien bijome, nutils ir nurims.

Baigė kunigas pamokslą, ir ilgai dar žvalgėsi po bažnyčią, tartum norėdamas atsiklausti ar iš veidų išskaityti, ar suprato jį visi. Bet kražiečiai dar tebelaikė galvas iškėlę, dar nejudėjo iš vietos. Ir šitoj tyloj, šitam laukime kunigas atsivertė nedidutę knygelę ir ramesniu balsu perskaitė :

— Į stoną moterystės eina jaunikis Laurynas Karnius, iš Kaulinių kaimo, su mergele Viktorija Pūdymaite, iš Šemetinės dvaro, abu Kražių parapijos. Užsakymas pirmas.

Moterų pusėj kilo toks sumišimas, tartum staiga nuo altoriaus viršaus būtų kritusi auksinė Dievo akis ant grindų ar sujudėjusi bažnyčia. Visos paeiliui atsigręžė į Lauryną nustebusios, išsižiojusios, o jis stovėjo išdidus, romus, tik lūpų kertelėmis šypsojosi.

Viktutė nublyško, paskui vėl nuraudo kaip liepsna. Laurynas laukė, laukė jos žvilgsnio ir sulaukė. Ji pažvelgė į jį tokiomis akimis, tartum skriaudos jausmas išnyko iš jos su giliu atsidusimu, draskąs maištingumas, nusižeminimas ir baimė dėl ateities užsirakino sielos gilumoj, o visa moteriška laimė, visas žavesys nuskrido Laurynui kaip saulės spindulys pro bažnyčios langą ... „Tai pelikė“, pagalvojo pajutęs neapsakomą šilimą širdy. „Jei klausysi — mylėsiu, o jei ne — pamatysi... imsiu už čiupros.

Kaip, kokiu būdu, bet juodu abu pirmieji išėjo iš bažnyčios. Čia pat šventoriuje susitiko, susikabino rankomis ir šypsojosi be žodžių, be judesių.

—    Laurynai, — pagaliau išsprūdo šis žodis Viktutei tiesiog iš širdies.

—    Džiaugies, pupa... Rožančių tau nupirkau, — pleptelėjo, visai ne tai norėdamas pasakyti.

—    Einam, uždusiu ...

—    Palauk, nebėk taip smarkiai. Štai, stabtelėkim čia, aš tau karolius nupirksiu

—    Nieko man nereik, Laurynuk, nieko, nieko!

—    Ot, kvailiuke, — vėl suspaudė jos ranką Laurynas.

—    Nieko, nieko, — kartojo dusdama.

—    Dairiaus tavęs bažnyčioj, dairiaus vargšelės ... Pasisakei, tur būt, kunigui?

—    Lauryn, užsakai... Ar tikrai mūsų? Kaip ten buvo?

—    Tu bažnyčioj kryžium, o aš klebonijoj... Ar mylėsi?

Ant Viktutės skruostų spindėjo dvi stambios, šviesios džiaugsmo ašaros.

Toli juodu buvo jau nužengę, bet žmonių nebematė. Žiūrėjo vienas į antro veidą, juokėsi laimingi kaip vaikai. Trankiai kalbančios moterys sekė paskui juodu, bet nespėjo. Viktutė vis geidė pasakyti, kas taip graužė ją viduj, kas tūnojo širdy, kai ji gulėjo kryžium bažnyčioje, o nerado žodžių, negalėjo sumegzti sakinio.

—    Dabar, Viktei, mudu po miškus nebesislapstysim. Paspirginom parapijai, tai paspirginom.

Tatai taręs, Laurynas stabtelėjo ir atsigręžė. Pro juodu prašvilpė, pratratėjo į du stambius blizgančius arklius įkabinta juoda apdulkėjusi karieta. Laurynas pamatė karietoje sėdinčius du uniformuotus žmones su blizgančiais antpečiais. Tie antpečiai blykstelėjo pro jį kaip žaibas, ir kažkas širdy lyg aiktelėjo.

—    Kas gi čia?

Viktutė prisiglaudė prie jo ir, akimis palydėjusi karietą, išgąstingai nutęsė:

—    Nė pas mūsų ponus tokia karieta neatvažiuoja.

—    Gubernatorius!

—    Ką tu sakai?

—    Nagi kalbėjo, kalbėjo, kad klioštorių uždarys. Ar tu supratai, ką šiandien kunigas per pamokslą sakė?

—    Ne, — susigėdo.

—    Tai apie ką galvojai? — šyptelėjo, žiūrėdamas jai į veidą.

—    Apie tave ...

—    Besarmatė, bažnyčioj apie bernus galvoji. Bet ir aš ne ką supratau.

—    Tu man ne bernas ...

—    Žiūrėk, jei po šliūbo taip darysi — lupsiu.

—    Eik jau ...

—    Lauryn, ar matai? — prišoko prie jo Staugys.

—    Taigi, mačiau. Ar gubernatorius?

—    Pavietrė jį žino. Einam atgal, į šventorių! Nepasiduokim, Lauryn!

—    Šiandien man nors šimtą burliokų!

—    Vyras!

Čia pat, lyg iš žemės išdygo daugiau kražiečių. Net iš karčiamos išvirto keletas įkaušėlių, atbėgo žydai, barzdas kasydami, kalbėdami tyliai, pečiais trūkčiodami.

—    Ui gubernator, gubernator ...

Šnibždėdami, gąstaudami grįžo Laurynas, grįžo Staugys ir kiti į šventorių. Ten buvo snigte prisnigta žmonių. Pro mūrinę tvorą, už kaštanų, už liepų susigūžę visi stypčiojo prie klebonijos. Arkliai kapstė žemę, sėdėjo vežėjas ramus, lyg sustingęs, visus žavėdamas savo juoda, puria barzda.

Visų veidai buvo nurašyti baime, netikrove, susijaudinimu. Rodos, norėjo šūktelėti vieną vienintelį žodį — „Nepasiduosim“, bet nešaukė tik dėl to, kad laukė vado, laukė pirmojo šūvio.

Po dešimties, dvidešimties minučių iš klebonijos išėjo ne gubernatorius, bet isprauninkas ir dar keletas civilių.

—    Matai, žydai plepėjo, gazietos, sako, rašė, ir teisybė, — balsu tarė viena moteriškė.

—    Vyrai, juk jie į senąją bažnyčią eina! — šūktelėjo Stonkus.

Susirūpinęs prisigrūdo prie pažįstamųjų būrelio zakristijonas Zajauskas. Kaip bitės suspito jojo klausinėti.

—    Ką žinau, tai pasakysiu. Blogai, mieli kražiečiai. Šįryt septintą valandą buvo atitrūkęs generalgubernatorius, kanceliarijos vedėjas Gololobovas su kitais. Jie apžiūrėjo senąją bažnyčią ... Buvo klebonijoj, klioštoriui...

—    Mačiau kokius penkis klebonus stypčiojančius, — neiškentė Beloglovaitė. — Tegu tik paprabavoja, su padelkom išdaužysim!

—    Ežerais tebėgie!

—    Nešaukit čia šventoriuje, — sudraudė Zajauskas. — Kad man ir nepridera, bet pasakysiu: Gololobovas įsakė ko greičiausiai iškraustyt miniškas ir per du mėnesius ir mūrinę bažnyčią uždaryti. Parapijai medinę atiduoda.

—    Kad ji sugrius, — bosu tarė Braslauskas.

—    Taigi, sugrius, bet vacpanas klebonas jau raštą pasirašė ...

—    Kokį raštą?

—    Aš gi nebuvau, kai rašės, bet žinau. Ten, susiedai, daugiau žemės ... pasirašė, kad anam geriau tinka medinė ... Žinokit!

Isprauninkas su klebonu per laukus sugrįžo atgal. Zakristijonas grūdosi pro žmones į bažnyčią. Šnibždėdamies, purkštaudami, ūžaudami sugrįžo į bažnyčią ir kiti.

Laurynas su Viktutė klūpojo šįkart prie pat altoriaus. Rožančių išėmęs iš giliosios kišenės, jis apvyniojo juo jos ranką, su virpančia širdim čia pat prisiekęs kietesnių rožančium surišti jos ir gyvenimą amžinai. Laiminga, žydinti dirstelėjo Viktutė į jo veidą ir meldėsi, meldėsi vis karščiau ir nuoširdžiau.

XI.

Gololobovo atsilankymas Kražiuose buvo pirmas trenksmingai nuaidėjęs besiartinančios nelaimės šūvis.

Šis šūvis pasiekė kiekvieno žemaičio trobelę, kamarėlę, bet neaplenkė nė apylinkės dvarininkų bajorų. Akliniau užsisklendę savo gyvenimą nuo mužikėlių, žemaičių bajorai vis dėlto su jais susidurdavo ir, jei mokėdavo, kalbindavo prasta žemaitiška kalba.

Šemetai, Dobkevičiai, Burbos, Hadinckai tą patį sekmadienį buvo suvažiavę aptarti gubernatoriaus įsakymo. Pasišnibždėdami, gaudydami pavyzdžius iš netolimos praeities, dvarininkai ir norėjo priešintis, ir bijojo. Ir visi tyliai, pasyviai nutarė pakurstyti vargšą sklypininką, trobelninką, ir, jei tas trobelninkas kovos už tikėjimą ir bažnyčią atkakliau negu Kęstaičių mužikėliai, tuomet jie, bajorai, ras būdą ir priemonių, ras formą šituo įvykiu užsienių spaudoj aptemdyti rusų caro vainiką.

Visi bajorai ir kunigai puikiai žinojo tikrąjį dalykų būvį.

O žemaičiai?

Žemaičių trobose užtektinai buvo košės su spirgais, bulvinių kliackų, šventadieniais sūrio gabalėlis. Nepamažėjo šventųjų, kabančių po voratinkliais, ant aprūkusių, tiesiog blizgančių kaip pono bato aulas sienų, bet ramybė, nuolaidus laukimas gražios žiemos, pavasarį vasaros, atvirai kalbant, visas gyvenimas, kuriuo vargšas žemės kurmis buvo patenkintas, išdūlėjo, išnyko ... Visose trobelėse jautė, kad artinas maloningojo ciesoriaus skaudus įsakymas. Visi nujautė ir tiesiog laukė, kad, štai, ne po dienos, tai po kitos atims iš jų bažnyčią, kuri šildo juos kaip saulė.

O tų gandų, visokiausių ir neaprašomų, buvo daugiau už patį vargą. Plito jie iš Kelmės, Nemakščių, Raseinių, plito iš Šiaulių, Tilžės ir net Kauno. Paupariai, žydeliai kromininkai, šlėktos, davatkos, ūkininkai, bernai, sklypininkai, ordinarininkai, kas tik gyvas, kas bent kartą per savaitę nueina į miestelį ar susitinka su kuriuo nors keliauninku, raizgė tais gandais visus Žemaičius, ypač Kražius, kaip liūtą pintomis pinklėmis. Vieni pasakojo, kad kunigai — Renadckis, Mažeika jau susitarę su valdžia ir ne tik sutikę, bet dar paskatinę gubernatorių bažnyčią uždaryti, kad jiems tektų daugiau žemės, kiti su ašaromis akyse lankstė abiejų rankų pirštus ir vėl žegnojosi, kad gubernatorius be caro žinios stengiąsis atimti bažnyčią, kad gautų medalį ir galėtų vesti caro dukterį...

O tie gandai, o tas gubernatorius, kražiečių akyse virtę į didžiulius slibinus su trylika galvų, kūreno čia nusiminimą, čia ilgus pasikalbėjimus vakarais prie skalos šviesos, čia vėl didžiausį pasiryžimą nepasiduoti ir kovoti su gubernatorium iki paskutinio kraujo lašo. Tik visa nelaimė, kad visi karštieji vyrai, moterys nesijautė turį vadų, galinčių jiems bent ką patarti ir nurodyti aiškesnį kelią į laimėjimą. Betgi jautė, kad aplink jų galvas, aplink jų sodybas skraidyte skraidė kažkokia neapčiuopiama, gaivalinė ir amžina jėga, juos drąsinanti, rodanti kelią eiti į pergalę drąsiai per kraują ir visišką išsižadėjimą.    

Buvo prekymečio diena. Tolimos apylinkės suvažiavo į Kražių miestelį, susispaudė Valančiaus gatvės kampe. Žydeliai atsidarė visus prekyvietėje langus ir, tam tikrais spyriais parėmę, ant jų sudėjo visas savo prekes ir iškišo barzdomis apaugusius, besišypsančius veidus. Čia buvo saldžių arkliukų, raudonų, baltų, mėlynų kaspinėlių, riterių, šv. Jurgių, kuriems papūtus į pakaušį pasklisdavo po rinką privertos katės balsas. Čia kabojo karoliai, rūkytos silkės, žuvelės, kurių vienas bernas su dviem riestainiais suvalgęs šimtą dvidešimt, ir dėl to žydui vos neplyšusi širdis, nes bernas pagal susiderėji-mą už jas nesumokėjęs. Seni ir jauni žydai pažinojo visus kražiečius, kiekvienam praeiviui mostaguodavo rankomis, tempdavo už skvernų, siūlydavo stebuklingų cukraus gabalėlių moteriškėms nuo gumbo ir nuo kitų baisiausių ligų. Toliau buvo vežimų, uždengtų baltomis uždangomis, ir iš tolo atrodė, kad tai karinė stovykla. Arkliai, karvės, apdengtos margomis gūniomis, čia žvengė, čia baubė, kojomis taškydami purvą, mostaguodami purvinomis uodegomis. Iš smuklių jau būreliais ritosi įkaušę kaimynai, vienas kitą glebėsčiavo, atleidinėjo vienas kitam senas kaltes ir nesusipratimus.

Per tą klegesį, žviegimą, juoką perėjo keturi kražiečiai. Andrius Razminas, Feliksas ir Juozas Andriejauskai ir Šemetulskis. Plačiosios apylinkės įgalioti, jie ėjo pas kleboną Renadckį pasikalbėti dėl gandų, kurie buvo taip pakirtę kra-žiečių pasitikėjimą savo kunigais. Visą kelią kalbėję ir svarstę, per miestelį jie peržengė tylūs, neatsakinėdami į pažįstamų kalbinimus. Ypač buvo susirūpinęs Feliksas Andriejauskas. Niūrus, pablyškęs jo veidas, sunkūs žingsniai rodė, kad šis doras kelerių margų žemės savininkas pergyvena didelį skausmą ir nusiminimą. Kasmet jis atvažiuodavo į prekymetį jei ne pirkti, ne parduoti, tai bent susitikti su senesniais pažįstamais ar kokį buteliuką išlenkti. Visuomet Andriejauskui būdavo malonu akimis glostyti rinką, kaip bičių apgultą žmonių ir gyvulių. Tas savotiškas prekymečio ūžesys ir jo širdį pripildydavo džiaugsmo, ir jo lūpos nusijuokdavo, kai miestelio „didvyris" Cimbaras rankomis vaikščiodavo aplink žydų būdeles ir užtai gaudavo varioką arba ilgą saldainį, nes sutraukdavo daugiau smalsuolių.

Šįkart Andriejausko širdis buvo kieta. Akimis vedžiodamas po rinką, jis, rodos, norėjo kraujo žodžiais ištarti, kad žemaičiai ir prekymetyj neužsimirštų apie besiartinančią audrą.

Prie Kražantės upės, kurios vanduo drėgnino velėną ir mėlyna juosta driekėsi netoli bažnyčios, taip pat stovėjo daugelis vežimų, šičia šokinėjo, žvengė arkliai, į ausis po pusbutelį gavę. Šičia vaikštinėjo čigonai, žydai, skeryčiojo vienas prieš kitą rankomis.

—    Puikus šiemet jomarkas,—tarė Šemetuiskis Razminui.

—    Ačiū Dievui. Ir aš buvau nutaręs kumelę parduoti, bet ... gal iššersiu per žiemą.

—    Einam, vyrai, tai einam, vo kažin klebonas ar namie? — atsigręžė Andrieiauskas į Razminą.

—    Surasim . . .

Šventoriuje stabtelėję, keturi vyrai dar kartą pasitarė, kaip pradėti kalbą su Renadckiu.

—    Pradžioje kalbėk tu, Šemetulski, — ramiai tarė Feliksas Andriejauskas. — Ans kalb lenkiškai, o aš taip nemoku.

— Niekis, supras, — šyptelėjo Razminas. — Mandagiai, vyrai, bet aiškiai..

Peržvelgė Feliksas Andriejauskas jau tūkstantį kartų matytą šventorių, vienuolyną ir ant kalnelio priešais bestūkstančią medinę bažnytėlę. Ir jam, kaip tuomet Rimkui, širdį suspaudė gailestis, ir kilo begalės prisiminimų. Ir tas įprastas, bet puikiomis svajonėmis išgražintas vaizdas nenugalima jėga vėl pažadino jaunystės atsiminimą. Čia, tuo šventorium, naujo milo švarkeliu apsivilkęs, prisisegęs baltą kaspiną, jis vedė savo žmoną į bažnyčią prie altoriaus. Galvą palenkusi, rūtų vainiką į storas kasas įsismeigusi, jo mergelė ėjo per šventorių, o juodu sekė dvi poros įkaušusių pabrolių. Virpėjo Domicėlės ranka, bet skruostai buvo rausvai nužerti, ir maloni šilima, rimtis ir gražus gyvenimo vaizdas driekėsi prieš Feliksą margiau už pabarstytas gėles ant bažnyčios grindų. Ties altorium žiūrėjo Feliksas į mirgančias dvi žvakeles ir stebėjo, katroje pusėje didesnė liepsna. Abi žvakės degė vienodai, abi glaudės viena prie antros, ir jam pasidarė ramu ir šventa. O kai kunigas užmovė ant jų pirštų plonučius sidabrinius žiedus, kai vargonai suūžė, o suūžė kaip geram parapijoniui, juodu atsiklaupė pasimelsti. Meldėsi ilgai, ašaras nubraukdami, o grįžę namo, dvi paras šoko su savo vestuvininkais, kad net pro kaminą dulkės kilo.

Visa tai jis prisiminė žaibo blykstelėjimu ir atsiliko nuo savo draugų.

—    Ko lėtini, Feliksai? Einam.

—    Einu, einu, — tarė Feliksas ir dar kiečiau traukė antakius.

Klebonija stovėjo prieš bažnyčią. Visi keturi sustojo ties prieangiu, apaugusiu krūmeliais ir nuraudonavusiomis virvykštėmis. Stovėjo neįmanydami, ką veikti, nedrąsiai žvilgčiodami pro atvirą langą.

—    Na, tai ką, einam! — prasitarė Juozas.

—    Einam, — atsakė Šemetulskis.

Razminas, Šemetulskis, Juozas Andriejauskas įėjo į prieangį, o Feliksas liko prie slenksčio, nes kažkodėl niekaip nedrįso įeiti.

Tuo tarpu, lyg iš žemės, išdygo kunigas Mažeika. Žili jo plaukai buvo kiek nusvirę, nuriedę ant akių, ir jis pats atrodė sunkiai miegojęs naktį.

—    Na, varlės, ko jum reikia?

—    Kunigėli, mes prie prabaščiaus, — tarė Razminas ir siekė bučiuoti kunigui ranką.

—    Prabaščius nesveikas.

—    Bet mums, kunigėli, labai dideliai strio-ks. Esame visos parapijos siųsti...

Į prieangį įėjo ir Feliksas. Jis sužiuro į kunigą, mėgino pasilenkti prie jo rankos, bet kažkodėl susilaikė. Nepatiko jam kunigo kiek paraudusios ir patinusios akys.

—    Ot, varlės. Ko gi Andriejauskas tyli?

—    Mes, kunigėli, turim kalbėti su klebonu dėl bažnytėlės ...

—    Nebūk jau tik tu buntaučikas. Ramiai kaip nors sutvarkysim. Prieš vėją nepapūsim. Parašė ciesoriui... Laukim .. .

Nutilo kunigas, tylėjo ir parapijonys. Mažeika pajutęs, kad nė vienas iš apsilankiusiųjų su juo nebekalbės, liepė palaukti, o jis nuėjo pranešti klebonui.

Diktoka ir smarkiai pikta klebono šeimininkė paprašė ūkininkus įeiti į prieškambarį. Razminas pirmutinis žvilgterėjo į savo taukais teptus sunkius batus. Prie vieno aulo buvo prilipęs ilgas šiaudas, ir jis jį nuvalė žmonos įduota marga skarele, kuria paprastai nosį valydavo tik per didžiąsias metines šventes. Kitų klumpės, o Felikso Andriejausko armonikų susmaukti batai buvo kad ir dulkėti, bet šiaudais neaplipę.

Prieškambario grindys blizgėjo, buvo gelsvos kaip medus. Kabojo didžiulis paveikslas, vaizduojąs velnią, gundantį Jėzų Kristų, pro langą mušė į jį saulės spinduliai, ir Andriejauskui velnias atrodė kaip gyvas. Kepures už nugarų laikydami, vargšai žemaičiai stovėjo nejudėdami, lyg didžiojo altoriaus šv. Petrai, Povilai, Nikodimai, tik jų akys buvo gyvos, tik jos reiškė nusistebėjimą, ir jie dairėsi vienas į kitą.

Klebonas Renadckis įėjo, kosėdamas, skausmingai nusiteikusiu veidu, ir buvo išblyškęs, lyg po sunkios ligos kėlęs. Jis seniai priprato, kad maldingieji žemaičiai klebonams bučiuoja rankas, nusilenkia lig žemės, kaip Mahometo sekėjai prieš savo didžiąją šventenybės paslaptį. Jų nė nesveikino. Stabtelėjo kiek atokiau, bet tiek tik, kad kražiečiai galėtų pasiekti jo ranką. Tačiau stebuklo neįvyko. Razminas stovėjo arčiausiai, šalia Šemetulskis, vidury Juozas Andriejauskas, o už jų nugaros dar labiau pablyškęs, dar skaudžiau suraukęs antakius Feliksas.

—    No to co poviecie?

Klebono posakis sugirgždėjo burnoj, akys pasidarė neramios ir bėgiojo nuo vieno sermėgiaus prie kito.

—    Mes, ponie prabaščiau, esame parapijos žmonės . . .

—    Koks reikalas?

Razminas užsikirto. Šaltas klausimas atsimušė į dar šaltesni kunigo veidą, ir nebuvo tos dvasios, kuri surištų visus tuos penkis žmones į širdingą glėbį ir verstų pasikalbėti kaip artimus.

—    Panie Šemetulski, aš jau kai ką girdėjau. Negerai, negerai. Sėskit bent, ko čia stovit.

Žemaičiai nė nekrustelėjo.

—    Per daug pletkų klausot. Valdžia yra valdžia. Kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui. Kh kh kh! — sukosėjo.

Šemetulskis dar žvilgterėjo, kur sėsti, bet kiti stovėjo kaip stovėję, tad ir Šemetulskis, nors kaimynams girdavosi galįs patį maskolių carą išmokyti sidabrinėmis šakutėmis valgyti, į raudoną kanapą savo milinių drabužių priglausti nedrįso.

—    Klebone, — rimtai tarė Feliksas Andriejauskas už nugarų, — visokių pletkų yra, bet mes norėtume teisybę žinoti ...

Renadckis susinervino.

—    Dievo bausmė, Andriejauski, štai kas. Mergės su vaikais, pijokystė ... Dievas mus, matyt, apleido, ir prieš ciesorių nieko nebegalim. Miniškas krausto, liepia bažnyčią uždaryti. Ciesoriaus ukazas yra. Manot, kad man lengva. Tuoj aš jums perskaitysiu.

Renadzkis grįžo su kažkokiais popieriais, o kražiečiai dar tebestovėjo, nedrįsdami atsisėsti. Stovintiems klebonas drepančiu balsu perskaitė:

—    Ponui Telšių Romos katalikų Vyskupui. Viešpats Imperatorius, p. Vidaus reikalų ministerio klusniai painformuotas, praėjusio gruodžio 12 dieną aukščiausiai teikėsi įsakyti panaikinti Kražių Benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, vienuolyne gi esančias vienuoles perkelti į to paties ordino Kauno vienuolyną. Apie šią Aukščiausiąją valią turiu garbės Jūsų Kilnybei pranešti, kad duotumėt reikalingus paminėtam vienuolynui, bažnyčiai ir kapinėms panaikinti įsakymus, o vienuolyne esančias vienuoles kad perkeltumėt į to paties ordino Kauno vienuolyną. Kartu nuolankiausiai prašau pranešti laiką, kurį skirsite vienuolynui, bažnyčiai ir kapinėms uždaryti ir vienuolėms perkelti, ir duoti žinią, kiek iš viso ten vienuolių yra,. Taip pat nuolankiausiai prašau savo laiku man pranešti, kiek apsieis vienuolių perkėlimas. Sykiu laikau reikalinga painformuoti, jog dėl panaikinto vienuolyno trobesių ir laukų bus duotas papildomas įsakymas.

Gubernatorius Klingerbergas. Kanceliarijos Vedėjas Trusevičius.

—    Šitą, klebone, aš jau anksčiau žinojau.

—    Tada ko dar?

—    Strošniai daug, klebone. Pas tamstą ruskiai važinėja, miniškom jau liepė išsikraustyti, o mes, parapijonys, beveik nieko nežinom.

—    O prašymą vyskupui ir ciesoriui ar ne pats, panie, pasirašei?

—    Pasirašiau, teisybė, bet nežinau, kur ta prazba yra. Kad mes griešni žmonės — patys žinom ...

—    Kalbi su manim, Andriejauski, kaip generolas. Kol dar buvo gubernatorius Kochanovas, sekės gerai. Jis buvo sutikęs palikti mums mūrinę bažnyčią, jei medinę nugriausime. Ciesorius atleido jį. Dabar kitas gubernatorius, ponas Klingerbergas. Per vyskupą man jsako, aš turiu daryti.

—    Bet klebonas raštą pasirašėt...

—    Kokį raštą?

—    Dėl žemės.

—    Ak, kankinat mane. Nebebūsiu daugiau pas jus klebonu. Juk senas aš, vyrai, sergu, silp-nas buvau, kai isprauninkas privertė mane pasirašyti ...

Andriejauskas nenuleido nuo kunigo akių. Užuojauta į širdį nėjo. O kadaise, kai Renadckis pakeldavo Ostiją, jis klaupdavo pirmutinis, vergiškai spoksojo į savo kleboną. Kas gi atsitiko dabar? Dėlko šią valandėlę kunigas toks nemielas, toks šaltas ir suglebęs, lyg sunkus nusidėjėlis, žinąs lengvai negausiąs nuodėmių atleidimo?

Renadckis kalbėjo, aiškino, čia kėlė, čia vėl žemino balsą, vieną kitą posakį mėgino net juokais pagražinti, priminė net Šventąjį Raštą, o Andriejauskas juo netikėjo, matė klastą. Pikta dvasia jį apsėdo, nuzvimbė keista mintis Felikso galvoje. Matyt iš visko, kad ir kunigas nuo piktosios dvasios nėra laisvas.

—    Štai ką, vyrai, aš jums pasakysiu, — pagaliau švelniau prakalbo Renadckis, — tik atsiminkit, jei prasitarsit kam nors, mane pražudysit — į katorgą išveš.

—    Tylėsim kaip žemė, — švelniau atsiliepė ir Rimkus.

—    Pažįstu tave, Rimkau, ir visus aš jus myliu. Katalikai, krikščionys, dievobaimingi ...

Renadckis nepasijuto ėmęs jaudintis, artėti prie ašarų.

—    Ot, sėskit. Sėskit, vyrai.

Jis klektelėjo į kėdę, bet parapijonys stovėjo nekrustelėdami, nesuprasdami, kaip turėtų elgtis.

—    Į ciesorių maloningąjį reikia šauktis. Jam reikia dar parašyti nuo visų, nuo visų, suprantat? Ir tu, Feliksai Andriejauske, dievobaimingas žmogus esi. Nerūstaut šią valandą reikia, mylėtis. Ar suprantate mane?

—    Tai klebonas parašykit...

—    Ne, Andriejauskai, aš negaliu. Į turmą eičiau už tokį raštą.

—    O mes gerai nesudėsim, — atsiliepė Rimkus.

—    Tik prašau nešnekėti... Naukunskis Raseiniuose yra. Jis puikiai sudės. Dešimt rublių paims ... Pinigų neturit — aš jum duosiu. Važiuokit, eikit, jei Viešpats Dievas neapleis .. .

Staiga pakilo klebonas ir įėjo į kambarius. Parapijonys persižvalgė kartu nesuprasdami, kas čia taip staiga tam žmogui nutiko. Ėmė gailėtis tarę piktesnį žodį kunigui. Ir Andriejauskas aptirpo.

—    Imkit, panie, — sugrįžo Renadckis.—Dešimt rublių už raštą, o penkis kelionei... Nepamirškit, kad jis arielką liubija ...

Andriejauskas paėmė pinigus ir laikė juos rankoj, neberasdamas žodžių. Kiti panarino galvas žemyn.

—    Krikščionys mes, vyrai. Juk yra pasakyta: „Pasiversk žalčiu, ugnim, kietu kalaviju, jei tik gali gelbėti mano bažnyčią.“ Surinkit parašus, visų parapijonių parašus... Sunku man. Sudie!

—    Neprisipažino, nepasisakė, — skaudžiai kalbėjo Andriejauskas, grįždamas miesteliu. — Prie senosios bažnyčios 33 margai, o prie mūrinės — 28 ... Taip nemokė Kristus!

—    Kad aš ištižau, — prisipažino Šemetulskis.

—    Visi mes ištižom. Juk krikščionys ne razbaininkai. Bet aš klebono nebemyliu, ne!

XII.

Šimtais metų Kražių apylinkėse bastėsi galybė piktųjų dvasių.

Velniai, pasivertę ponaičiais, rūkė iš molinių pypkučių ir pūsdavo dūmus tik pro vieną šnervę. Skraidė aitvarai, lakstė raganos, kėlėsi iš numirusiųjų piktieji dvarininkai. Žemė išmesdavo juos, kad ir su auksiniais grabais, į paviršių. Nedovanodavo jiems baudžiauninko skriaudų, kruvino jo prakaito, nors kražiečiai visiems mirusiems sukalbėdavo Sveika Marija.

Jaunesni velniai kuldavo jaujoje, užjodinėdavo arklius, uždegdavo po baudžiauninko langu auksinius, viliodami jį į nepatirtas gėrybes: už saują raudonųjų pašaipingai kaulydavo paskutinį jo turtą — sielą. Šleivi, kreivi velniūkščiai, šiaudinius stogus pradraskę, įmesdavo į trobą protėvių kaulus, o iš palubės nuplaudavo suvytusį kumpelį, kaip širdį saugomą, ir nurūkdavo su juo kaip vėjas. Šitoks benaudis bastūnas velnias būdavo baisiausias. Kražiečių vaizduotėje jam užaugdavusi tokia uodega, kad ja pasiekdavęs jūrų, marių dugną.

Ėjo kražiečiai keliais apie bažnyčią, šliaužiojo apie gandralizdžius, bobeles burtininkes, surasdavo Šiluvą, Kalvarijas, sapnuodavo Čenstakavos Panelę Švenčiausią, gulėdavo kryžium. Ir kruvinais keliais sugrįžę, ašaromis nuplovę savo nuodėmes, vėl sulinkdavo prie arklio, vėl sanarių nejausdavo į dalgius įsikibę. Tačiau neilgai. Neilgai velnias pabėgdavo nuo jų trobelių, nulipdavo nuo mūriukų, išlįsdavo iš tvartų. Per senius Polikarpus, per davatkėles, per kriaučiukus ir meisterius vėl įsiveizdavo į kražiečių trobas piktos dvasios kaip svirpliai...

Tik ne viską, oi ne viską velniai, ponaičiais pasivertę, iš vargšo žemaičio atimdavo! Tiesa, nuvesdavo jį į smuklę, patamsėje užkeldavo ant kupros pūrelį tėvo rugių, įbrukdavo į rankas lazdą mušti savo pačiai ar vaikui per nugarą, nutempdavo į teismą bent kiek kreivai prisiekti, retkarčiais užsodindavo ir ant svetimo arklio, bet prie sielos, kuri skamba visose šventose knygose kaip dangaus aukso skrynia, žemaitis velnio neprisileisdavo.

Vargšas, mylimas kražietis, per amžių amžius su tais velniais supratęs, net nebebijojo jų, nes velnias bent į bažnyčią nedrįso įeiti. Bažnyčioje visur švęstas vanduo, iš visų kampelių žiūri Jėzus Kristus, Pana Švenčiausioji, gyvena Dievo Dvasia. Į bažnyčią atėjęs vargšas jautėsi ramus ir apsaugotas nuo ponaičio su pypkutėmis ir viena šnerve ... O štai iš kažkur, iš gilumos Maskolijos, beveik metai kaip gąsdina kražiečius kitokie velniai. Jie jau skleidžia savo sparnus, jau pasikaustę kanopas, išgalandę savo baisuosius nagus. Skraido jie po kražynę ir ruošiasi išdraskyti bažnyčią!

Šitų velnių kražiečiai išsigando. Apie juos spėjo daug pasakų sudėti, o pasakų tikrai baisesnių, negu apie velniūkščius dvaro ponaičius.

Seniai nukirto kražiečiai rugius, suvalė vasarojų. Jų saulė šypsosi linksma kaip riebi šeimininkė.

Rimkus, Brazlauskas, Andriejauskai jau spėjo rugius iškulti ir parduoti. Gražus buvo derlius. Rugiai biro tarp pirštų kaip auksas, žvilgėjo miežiai, bet širdis nesidžiaugė. Ji buvo liūdna lyg nelaiminga nuotaka.

Kražiečiai jau buvo parašę graudžius prašymus Vilniaus, Kauno generalgubernatoriams, vyskupui Paliulioniui, o kiek vėliau ir pačiam carui. Atsakymas — liūdnas.

Dar kartą buvo atvažiavęs Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos viršininkas Gololobovas ir Raseinių apskrities isprauninkas Vichmanas, bet paguodos jokios. Aštuonios nesveikos ir susenusios benediktinės dar kartą išgirdo turinčios išsikraustyti ir vienuolyno turtą atiduoti valstybės iždui.

—    Į Kražius atkelsim rusų kolonistų, — skausmo taurę pripildė vienas iš valdininkų, šitaip išsitaręs.

Klebonas Renadckis, prieš tai išdavęs rusų valdžiai raštą, kad sutinkąs palikti medinę bažnyčią parapijine, nes prie jos daugiau žemės, tą raštą telegrama atšaukė, nes kražiečiai jam pagrūmojo kumščiais.

Naujasis generalgubernatorius Orževskis į kražiečių bažnyčios bylą pažiūrėjo nenumaldomai, griežčiau negu neseniai atleistasis Kochanovas. Vidaus reikalų ministrui jis išdėstė ir jį įtikino, kad ne visi kražiečiai norį mūrinės parapinės bažnyčios, ir gubernatoriui Klingenbergui įsakė veikti.

Konsistorija, gavusi valdžios pakartojamąjį raštą, nepasipriešino. Buvo įsakyta dvasininkų komisijai, Šiluvos dekanui kunigui Jastremskiui ir Kelmės klebonui kun. Jaugeliui, kad vienuoles perkrausčius į Kauną iš vienuolyno bažnyčios būtų išneštas Švenčiausias Sakramentas ir visi bažnytinio kulto daiktai.

Buvo atvažiavęs Kauno gubernatorius ir, apžiūrėjęs vienuolyno bažnyčią, klebonui pasakė:

—    Bažnyčią pavedu tamstai.

Vienuolyno trobesius užantspaudavo.

Vienuoles išvežė prievarta, į vežimus sumetę, nebodami ligonių ir verkiančių moterėlių.

Kražių bažnyčios byla kaip audros ištiktas laivas buvo blaškoma iš vieno kranto į kitą.

Reikalai ėjo blogyn ir blogyn.

Parapijos įgaliotus Antaną Razminą ir Feliksą Andriejauską Vilniaus generalgubernatorius priėmė rūsčiai.

— Jei jūsų bažnyčia supuvusi, tai galite pasitaisyti! Kas jus pamokė pas mane važinėti? Kunigai? Dvarininkai?

Vidaus reikalų ministras generalgubernatoriui siuntė raštą, kuriuo pranešė, kad „Aukščiausias Viešpats dėl Kražių benediktinių vienuolyno trobesių ir žemės aukščiausiai teikėsi duoti tokį įsakymą:

1.    Kauno voskresenskai cerkvei atiduoti priklausiusį panaikintam Kražių benediktinių vienuolynui ežerą, esantį ties Paežerių sodžium Kauno gubernijoj.

2.    Atiduoti iždui vienuolynui priklausiusius Audenių palivarke vėjinį malūną ir žemę rusų kolonistams apgyvendinti.

3.    Kražių vienuolyno bažnyčią ir visus vienuolyno ir jo ūkio trobesius nugriauti, gautąją gi po to medžiagą ir prie vienuolyno prieinančią jo žemę atiduoti ūkio mokyklai tame miestelyje steigti.

Šią aukščiausią valią, apie kurią sykiu duota žinia vyresniajam šventojo Sinodo prokuratoriui, vidaus reikalų ministrui ir valstybės turtų ministerijos valdytojui, turiu garbę jūsų Ekscelencijai pranešti, kad būtų atlikti reikalingi įsakymai“'.

Pasirašė vidaus reikalų ministras, valstybės sekretorius Durnovo.

Šitais, kad ir trumpai sužymėtais, bet iš esmės pagrindiniais įvykiais kražiečiai baigia rudenį, sulaukia žiemos ir kito purvino ir skaudaus pavasario.

Pavasarį saulė šyptelėjo kaip laimingas kūdikis iš vystyklų išaugęs, tik kražiečiams linksmumo nesuteikė. Jųjų bažnyčią gulė vis tamsesni debesys, prie jų šventovės, prie jų žemaitiškos ambicijos ir užsispyrimo vis arčiau tiesėsi kruvinos rusų caro valdininkų rankos.

— Kražiams būtinai reikia nulaužti sprandą! — tarė vienas Vidaus Reikalų Ministerijos valdininkas.

Kražiai spyrėsi. Tačiau kasgi buvo tie Kražiai?

Kražiai stovi dešinėj Kražantės upės pusėj, vidury seniau buvusios Žemaičių kunigaikštystės.

Kražių sodyba labai sena, jos vardas minimas senovės raštuose jau bemaž prieš septynius šimtus metų. Pirmoji apie Kražius žinia bus iš Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų. 1259 metais Mindaugas buvęs padovanojęs Livonijos kalavijuočių ordinui kai kurias Lietuvos žemes, jų tarpe ir Kražius. Kalavijuočiams šių žemių valdyti neteko, nes žemaičiai nepasidavė, ties Durbės ežeru laimėję didelį mūšį.

1377 metais vyriausias vokiečių ordino magistras Vinrichas su savo kariuomene įpuolė į Kražių apylinkes ir iš keršto aštuonias dienas brutaliai viską naikino ir degino.

Vytauto Didžiojo laikais Kražius valdė Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgailą, pirmasis savo giminės krikščionis. 1416 metais ten buvo pastatyta bažnyčia. Jai duota Kęstgailos užtarėjo Mykolo titulas. 1421 metais popiežiui Martynui V patvirtinus Žemaičių vyskupiją, visi Žemaičiai buvo sudalinti į parapijas. Kražiai gavo parapijos teises, o šv. Mykolo bažnyčia buvo parapinė. Ilgainiui bažnyčia sudegė, nes buvo medinė.

Kražių klebonas, kunigaikštis Jokūbas Giedraitis, 1495 metais pastatė naują medinę bažnyčią, kuri po pusantro šimto metų vėl sudegė.

Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęstgaila, Kražius valdydamas, vadinosi Kražių grafu. Kęstgailos valdė Kražius lig 1559 metų, kada D. Liet. kunigaikštis Zigmantas Augustas juos už brangenybių įkaitą atidavė Anglijos politiniams bėgliams — kunigaikštienei Suffolk ir jos vyrui Ričardui Berthe, kurie, sąmokslo prieš Anglijos sostą dalyviai, gelbėjosi pabėgdami į Lenkiją, iš kurios jie buvo atvykę į Lietuvą. Kai kunigaikščius Suffolk Anglijoj persekioti nustojo, Vilniaus karivada Mikalojus Radvila, Zigmanto Augusto pavestas, atpirko kunigaikštienės Suffolk brangenybių užstatą ir, jai su vyru grįžus į savo tėvynę, perėmė nuosavybės teisėmis valdyti Kražius. 1565 metais kunigaikštis Radvila pastatė ant Kražantės kranto stiprią pilį, apkasė ją grioviu ir iš upės jį prileido vandens. Pilies rūmo mūrai teikė Kražiams ypatingą grožį, o kareivių įgula ir ant pilies sienų sustatytos armotos — karingą, rūsčią išvaizdą. Nuo to laiko ir kunigaikštis Radvila vadinosi Kražių grafu.

Žemaičių vyskupas kunigaikštis Merkelis Giedraitis 1607 metais atsikvietė į Kražius jėzuitus. Jėzuitai ten įkūrė aukštesniąją mokyklą, vėliau kolegiją.

Garsusis Katkevičius, išeidamas į Turkų karą, pastatė ant to paties sklypo, kaip ir kolegiją, didžiulę Šventosios Panos Marijos garbei paaukotą bažnyčią. Šiam atminimui įamžinti poetas Motiejus Sarbievius, kuris lotyniškai yra aprašęs Lietuvos sostinės grožį, parašė odę. Didžiajame šios bažnyčios altoriuje yra įmūrytas garsiojo Leonardo da Vinči darbo Šv. Panos Marijos į Dangų Ėmimo paveikslas. Popiežius Leonas XI atsiuntė relikviją.

Kai jėzuitų ordinas Lietuvoje buvo panaikintas, jų mokyklos uždaryta. Ordino turtai buvo atiduoti Vilniaus edukacijos komisijai, kuri buvo lyg mūsų laikų Švietimo Ministerija. Toji komisija Kražiuose įsteigė apskrities mokyklą. Ilgainiui ta mokykla tapo Kražių gimnazija. Gimnazija buvo puikiai tvarkoma, nes ją baigusieji tiesiog stodavo į Vilniaus universitetą. Kražių gimnazijos mokiniai yra buvę Dionizas Poška, Simanas Stanevičia, Raseinių apskrities maršalas, pirmas Lietuvoj įkūręs cukraus fabriką, Adolfas Prečišauskas, rytų kalbų mokovas Antanas Šemeta, Lietuvos senovės tyrinėtojas Liudas Jocevičius, Bucharos ir Afganistano pasiuntinys Jonas Vaitkevičius, profesorius Ogenskis ir kiti. Kapelionavo Motiejus Valančius, mokytojavo istorikas Adomas Naruševičius ir kiti mūsų istorijoj pėdsakus palikę vyrai.

1832 metais gimnaziją ištiko smūgis: rusų valdžia mokslus įsakė dėstyti rusų kalba ir, galop, perkėlė į Kauną.

Tai šitokie Kražių rėmai.

O paveikslas žymiai didingesnis, nes Kražiai turėjo savo istoriją.

Istorija tautai duoda sielą. Šitoji siela apgaubia visus žmonių luomus. Ji sklinda kaip kvapas. Ji jaudina kaip kažkas neapčiuopiama. Ji stumia žmogų į kovą kaip badas.

Baudžiauninko vaikas nesuprato, dėl ko rusai į tą Žemaičių kampelį tiesia savo ranką. Istorijos didybė negulė ant jo pečių didingomis mokslo įstaigomis ir lotyniškomis odėmis ...

Baudžiauninkas tik arė žemę ir maitino mokslininkus.

Bet istorijos kvapą jis užuodė. Užuodė, pajautė siela ir šoko daryti stebuklo!

Ipolitas Naukunskis buvo pabalęs, net papilkavęs. Jo ištampyti veido bruožai rodė, kad šis žmogus retai savo kambary miega, retai žvilgteria į Dievo veidą, kuris čia pat, nežinomo dailininko nupieštas, kabo ties jo galva.

—    Na, vyrai, kokius pietus man ištieksit?

Antanas Andriejauskas su Razminu sėdėjo prie keturkampio gelsvo, klibančio stalelio ir žiūrėjo į pagirtąjį raštininką. Rodos, visas kambarys dvokė degtine ir dar kažkuo, kas juos labai nemaloniai nuteikė. Kad tik greičiau prašymą perskaitytų, — galvojo abu, kaip susitarę.

—    Jau trečiąkart rašau, bet ką ... Anie du sykiai tai koja rašyti. Manot, prazba taip lengva?

—    Užtat pas poną mes ir atvažiuojam, — šyptelėjo Andriejauskas ir, atsirėmęs į stalą, išsigando. Stalelis sugirgždėjo, vos nesubiro.

—    Nesupyk, Andriejauske, bet esi stiprus chamas. Mudu abu su sūnum dešimti metai prie jo, ir nė karto nepakrutėjo ... Tai ką? Norit, kad perskaityčiau?

Ironingai šyptelėjo Ipolitas ir drebančiomis rankomis pasiėmė didelį popieriaus lapą.

—    Klausykit!

—    Klausom, pope Ipolite.

—    Šviesiausiasis Monarche, Didis ir Gailestingiausias Viešpatie! Ar pastebit? Anąkart „gailestingiausias“ nebuvau įrašęs. Ot, ir išėjo silkė...

Naukunskis gudriai mirktelėjo abiem Kražių atstovams ir vėl įsikniaubė į popierių.

—    Įteikę prašymą apačioj pasirašiusieji Kražių Romos katalikų parapijos bažnyčios tikintieji, nuolatiniai Kražių parapijos gyventojai, Kauno gubernijos, Raseinių apskrities ... Matot!

—    Girdim ...

—    Iš valdinių skelbimų ir vietinės dvasinės vyriausybės įsakymų sužinoję, jog Aukščiausios Valdžios valia turi būti panaikinta ir uždaryta Kražių seserų benediktinių vienuolyno mūro bažnyčia, kurioj nuo senos gadynės mūsų senoliai ir prosenoliai, dabar gi mes patys, Aukščiausiam Kūrėjui ir Galybių Viešpačiui siųsdavome ir siunčiame karštus atodūsius, poterius, maldas, melsdami Jūsų Carinei Didenybei, Mylimiausias mūsų Monarche, visų ištikimų valdinių Tėve ir Geradary, laimės ir ilgiausių metų ...

—    Na, ar taip anksčiau aš buvau parašęs?

—    Dabar patinka, — ramiai tarė Razminas..

—    Štai, brolyčiai, meluoti reikia susiriečiant. Nė bieso aš nelinkiu. Ko išsprogdinot akis. Ma-

 

Kražiečiai pas prašymų rašytoją.
Kražiečiai pas prašymų rašytoją.

not, aš bijau? NusispiautI Kol butelio degtinės neatnešit, vis tiek prašymo neatiduosiu.

—    Nugi mes ponui sumokėjom ...

—    Sumokėjot???

Naukunskis nusvėrė rankas ant stalo ir prašymą perlenkė pusiau.

—    Tai jūs, mužikėliai, manot, kad už kokį darbą tik pinigais užmokama?! O kur siela? Kur protas? Kur mokslas??

—    Prašom nepykt. Jei butelis, tai butelis, — šyptelėjo Andriejauskas, nors jo žvilgsnis nieko gera nežadėjo.

—    Kita kalba, mielas panie Andriejauske. Aš jaučiu, kad šitas prašymas išgelbės. Žinai, kaip aš moku rašyti... Vieną prašymą juodu rašalu, antrą sidabriniu, o trečią auksiniu. Negražu man girtis, garbė neleidžia, bet kas tiesa, tai tiesa. Šis prašymas auksu parašytas !

—    Tai prašom tik baigti, mums sutems.

—    Ar Raseiniuos bajorų klubo nėra? Tak tararak, ir einam. Aš dar vieną surdotą turiu, paskolinsiu.

Nusijuokė raštininkas, nusikvatojo ir kražiečiai.

—    Na, tai klausykit.

—    Kad kuo plačiausiai ir gražiausiai klestėtų, — vėl girgždėjo Naukunskio balsas, — mūsų bendra tėvynė, didžiausia pasauly Rusijos valstybė, kurią Aukščiausiojo Apveizda Tavo Monarchiniam rūpesčiui ir valdžiai su begaliniu nuolankumu drįstame dėti po Tavo, Gailestingiausias Viešpatie, Šventojo sosto kojų mūsų ištikimiausius maldavimus. Ar jūsų tie kunigai parašys šitaip?

—    Ką ten, — pataikaujamai mostelėjo ranka Razminas.

—    Tik ta bendra tėvynė be reikalo, — ramiai, bet piktai nutęsė Andriejauskas.

Naukunskis net atšoko.

—    Tai vis mokai mane?!

—    Ne, atsiprašau, skaitykit...

—    Neišsisuksi, kunigaikšti su sermėga. Ir šituos trijų pūdų batus aš iš tavęs atimsiu. Vadinas, trečiasis sukilimas. Dambrauskas, Kalinauskas?

—    Ne, ne, prašau skaityti. prastas žmogus, ką pagalvojau, tą pasakiau ...

—    Pasakei? — klaikiai ėmė kvatotis Naukunskis, ir tik dabar jie pastebėjo, kad jis visiškai girtas. — Užtai bus tau dideliai strošna. Taip jūs kalbat?

—    Ilgai akimis sagstęs abu kražiečius, pagaliau, sukikeno ir tvirtai tarė:

—    Penkis rublius pridedi, ar ne?

—    Bet mes gi sutarėm ... 10 rublių ...

—    O aš noriu penkiolikos. Tuojau popas pas mane ateis. Ot, šventina jis puikiai. Tik kryžių prikiša, o kai mat, isprauninkas už durų.

Nubalo Razminas, Andriejauskas suraukė kaktą. Trankiai mušė širdis krūtinėj, pirštai virpėjo, pakaušis pajuto šaltį. Suprato, ką reiškia nusivalkiojusio valdininkėlio juokas „Argi gali šitoks žmogus lieti popieriuje jųjų kruviną skundą, pirštais čiupinėti jųjų šventą bylą“, pats save paklausė, bet atsakyti nebeįstengė. Naukunskis atkišo dešinę ranką.

—    Prašau, — tą pačią akimirką Razminas ištraukė 5 rublius ir metė į delną.

—    Yra galybių Dievas! Nepykit ant manęs. Jūs daugiau turit. Jums žaliuoja pievos, auga rugiai, apie jūsų langus gieda paukščiai... O aš nieko neturiu. Ot, štai, brudną surdotą, nešukuotą galvą ir raudonas akis. To všistko! Jūs su gubernatorium kovojai, prieš carą šiaušiatės... Bravo, mužikai!

Nutilo. Suspaudė rankoj penkių rublių popierių, sugriežė dantimis.

—    Atvirai sakau, nieko nepadarysit. Kunigai jus siundo, dvarininkai. Įkišit galvas, neteksit sveikatos, o dvarininkai ir kunigai pasijuoks. Ech, vergai jūs buvot, vergai ir likot. Malonu! Tegul ponas ir ausis nupiausto, kad tik duotų į ranką pabučiuoti. Ach, tik nepykit... Aš nesu toks blogas žmogus, kaip atrodau. Kovojai, gerai. O aš neturiu su kuo kovot. Tik su savim. O savęs ir Sokratas nenugalėjo. Atsiminkit viena: kai graikų filosofai nustodavo galvoti, tai pradėdavo ginčytis dėl vyno. „Ar daug šį vakarą“, sakydavo jie, „mes gersim vyno“. Taip ir aš... Jūs nežinot, kas yra filosofai? Aš jis nesu...

Užtai ir apie vyną nekalbu. Tik apie arielką, mano žudytoją!

Naukunskis pradėjo šaukti, sklaidyti rankomis ir tik tada nutilo, kai pamatė Andriejaus ką su Razminu pakilusius eiti.

—    Palaukit, mužikėliai, ach!

Naukunskis taip ūmai puolė skaityti prašymą, kaip buvo puolęs kalbėti.

Po Tavo kojų, Maloningasis Care, puolame ir, pakėlę širdis į Tavo Gailestingumą, prašome palikti mums mūrinę bažnyčią, nes medinė jau visai sutrūnijusi. Ji anoj pusėj Kražantės upės. Kai vanduo išsilieja, mes, parapijos dauguma, negalim eiti Dievui melstis ir prašyti Tau, Galingiausiasis Europos Valdove, iš Aukščiausiojo Dievo dar didesnės išminties ...

Šitokiais palyginimais, šitokiais maldavimais buvo parašytas visas prašymas. Paskutinę viltį dėdami, kražiečiai prašė palikti jiems tą gražią bažnytėlę, kurios altoriuje Paną Švenčiausiąją ima į dangų, o ji jiems palieka vargą žemėje, bet žada rojų danguje ...

Pūtė šaltas, žvarbus vėjas. Išėję iš Naukunskio, abu kražiečiai tylėjo. Perėjo tris gatveles ir vis tylėjo.

Arkliai buvo pririšti, sušalę. Juodu arkliams davė šieno, o patys nuėjo nusipirkti riestainių...

Riestainį sukramtė Andriejauskas pirmas ir tarė:

—    Daugiau pas tą šunį nebevažiuosiu!

—    Kad ir tu liežuvio neprilaikai.

—    Puolam ant kelių, garbinam tą rusą, bet iš tų pelų nebus grūdų.

—    Caras turi išklausyti, kad tik jam į rankas patektų, — pasikarščiavo Razminas.

—    Dabar kol parašus surinksim. Tiek darbų turiu... — atsiduso Andriejauskas.

—    Šįkart Laurynas Karnius surinks. Jis spartus vaikis.

—    Neseniai po veselijos, kažin ...

—    Surinks!

Buvo dvylikta nakties. Kražiečių įgaliotiniai grįžo paniurę, liūdnas mintis vartydami.

I dalies pabaiga.