sušaudytos

dainos

DZŪKIJOS PARTIZANŲ DAINOS

Sudarė ir parengė
VYTAUTAS LEDAS
HENRIKAS RIMKUS

Pirmame viršelio puslapyje Dainavos apygardos Šarūno rinktinės kovotojai.

© Sudarymas, Vylautas Ledas,
Henrikas Rimkus. 1990

    1702.590202 -169
S --------------------  Neskelbta
         M852(08) 90  

     Grįžtame į Tautos Namus: vėl Vilniaus Arkikatedroje nuskambėjo giesmės, iškilo Laisvės skulptūra, tautai šventose vietose statomi kryžiai, vis plačiau mums atsiveria pats skaudžiausias pokarinės rezistencijos istorijos ir kultūros klodas. Tiksliau sakant, jis išsiveržia — sunkiai, skausmingai, netikėtai — kaip žolė pro kietus akmenų luitus. Nes gyvybingos tautos būties taip kaip žolės ar nemirtingos dvasios nepajėgus užslėgti joks akmuo. Lygiai taip iš Dzūkijos krašto, sutrupindamos iki šiol jas slėpusį baimės, kurtumo ir abejingumo sluoksnį, pliūptelėjo šimtai širdį deginančių Lietuvos partizanų dainų, surinktų ir sudėtų į šią knygą.

     Beveik penkiasdešimt metų buvo uoliai bandoma nukenksminti šias partizanines, pavojingas tarybiniam žmogui dainas. Tai buvo daroma iš esmės dviem būdais: ideologiniu, grasant lageriu, ir estetiniu, kalbant apie XX a. romansų meninį menkavertiškumą. Kaip žiauriai buvo terorizuojami su „partizanine" kultūra susiję žmonės, liudija ir tai, kad, net ir šiandien leidžiant šią dainų rinktinę, ne visi dainininkai šalia savo slapyvardžių išdrįso parašyti tikrąsias pavardes. O tautosakos rinkėjams vadinamaisiais sąstingio laikais buvo patarinėjama užrašinėti tik vertingąją senąją liaudies kūrybą. Dabar su gėda ir apmaudu tenka prisiminti tai, kad, kai prieš penkiolika metų man prie Valkininkų teko rinkti tautosaką, širdis ir ausis jau buvo apkurtinta taip, jog buvo neišgirsta šita gausybė dabar čia publikuojamų dainų. Matyt, atsargus kaimo žmogus vengė kiršinti jauną galvą, o jei koks drąsesnis seniokas nusišypsojęs užtraukdavo savo romansus, dažnai tebūdavo atlaidžiai gūžtelta pečiais „akademiškai" pamąstant, kad tai sentimentalu, išgalvota, ypač nesuprantamai, todėl ir keistai skambėdavo žiauriosios ir epiškosios meilės istorijos.

     Bet tereikia atidžiau perskaityti partizanų dainas, ir pamatai, kaip giliai vienas jų kraštas yra įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę. Kiek čia daug dokumentikos: tikrų vietovių pavadinimų, datų, vardų ir įvykių. Tereikia vaizduotėje ar šios knygos fotografijose pamatyti jaunus „pačiam žydėjime" partizanus, kad pajustume, kokio skaudaus tikrumo yra pripildyta graudi romanso melodija. Partizanų dainos labai daug perėmė iš senųjų liaudies dainų, maironiškos lyrikos, tačiau ne dainininko literatūrinė išmonė, o tragiškoji rezistencijos tikrovė lėmė tai, kad vietoje dainose įprastų „rūtelės", „vainikėlio", „žirgelio" ir kitų „šilkinių" simbolių atsirado naujas įvaizdis— už Tėvynę žuvusio mylimojo kapas. Paniekinti, suguldyti ant gatvės grindinio partizanai vis dėlto buvo garbingai palaidoti, nepaisant jokių žiaurių draudimų: pirmosios gėlės buvo padėtos ir pirmieji kryžiai buvo pastatyti dainose. Daugybėje dainų. Parengus, šią knygą, atsirado dar didžiulis pluoštas dainų, ir atsiras dar. Šios dainos tik iš Dzūkijos, o kiek jų yra visoj Lietuvoj?

     Tai sušaudytos, graudžios, bet vis dėlto herojiškos dainos. Į lyriškąjį lietuvių liaudies dainyną atnešančios karžygiškų motyvų, turinčių giluminių ryšių su mūsų žymiąja istorine daina „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis". Kiek jose daug drąsos, ryžto, pasiaukojimo bei meilės tautai ir savo artimui, pranašiškos aiškiaregystės... ir kraujo.

     Prisikelia šios dainos kaip žolė iš po akmens. Viskas pleišėja ir kinta, ir kuriasi. Labai nesinorėtų, kad jų pasirodymas būtų tik sensacingu įvykiu ar pavirstų nauja tautine konjunktūra. Tiesiog mums, grįžtantiems prie prigimtinių teisių ir tiesos, reikia vis labiau įsižiūrėti į savo kultūros bei istorijos gelmę ir bandyti suvokti viską: ir jos tyrumą, ir šaltį.

A. JURGUTIENĖ

     Šventoji Dievo motina Marija!

     Kodėl neišgirsti mūsų prašymo ir kodėl nematai ir nepaguodi tų motinų,
kurios suklupę prie sūnų, žuvusių dėl Lietuvos Laisvės ir krikščioniško tikėjimo,
verkė ir maldauja Tavo užtarimo.

     O Tu tyliai ir tarytum nuo krikščionio nusigręžusi sakai —
lai žūsta krikščionys lig paskutinio, o pasaulį užviešpatauja raudonasis tigras...

Pietų Lietuvos partizanų srities laikraštis

„MYLĖK TĖVYNĘ",

leidžia Merkio rinktinės partizanų štabas.

Malda rasta laikraščio literatūrinės dalies archyve.

1

     „Vai lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
     Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus.
     Paguoskite širdis nelaimių sutrintas,
     Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!"

                    Vaičaitis

DZŪKIJOS PARTIZANŲ

DAINOS

Pirmas sąsiuvinis 1947.V.31

Leidžia Merkio rinktinės partizanų štabas

     LIETUVOS HIMNAS

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumus prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi.

  DZŪKŲ PARTIZANŲ HIMNAS

Ar sninga, lyja naktį, dieną,
Ar šaltis kausto mus,
Žinau aš ginklo rūšį vieną —
Kiekvienas čia ramus.

Mes partizanai vyrs į vyrą,
Mes viešpačiai miškų.
Ar dainos skamba, švinas byra,
Visur mums bus ramu.

Mums plieno šalmai galvas dengia,
Širdis pilna garbės.
Aplink granatom apsispengę —
Ranka nesudrebės.

Tėvynės meilė aiškiai spindi
Akyse ir veiduos,
Ir žemės jie tėvų nei sprindžio
Niekuomet neatiduos.

Maža Tėvynė, bet galinga
Iš praeities laikų,
Ir tokių vyrų jai nestinga
Praeit keliams didiems.
 

  KALNIŠKĖS MŪSIS

Slinko mūs audringos gyvenimo dienos,
Šalyj viešpatavo beširdė audra
Ir, keturiasdešimt penktiems metams slenkant,
Atskrido gegužis žaliaisiais laukais.

Audroje, griausmuose ir parako dūmuos
Apšlakstė gegužis žibuokles žiedais,
Karžygiai šešioliktą dieną gegužės
Apšlakstė juos verdančiais kraujo lašais.

Dar vos tik rytuose saulutei bešvintant,
Nuo Simno jau traukė būriai kraugerių.
Veiduose su šypsena vieškeliais žengė —
Nemanė, kad laukia mirtis ir kapai.

Kalniškės mišką apgulė lyg rūkas,
Rytuose tekėjo saulutė liūdna
Ir medžių viršūnėmis viesulai kaukė,
Nes krito pirmoji tėvynės auka.

Kulkosvaidžiai traukė melodijas liūdnas,
Juos valdė karžygiai, šalies vanagai.
Būriai bolševikų, išgirdę jų dainą,
Užmerkė žudingas akis amžinai.

Dundeno kulkosvaidžiai, griaudė perkūnas
Ir kryžium suvirto svyruokliai beržai.
Kulkosvaidžiams grojant, Pušelė pravirko,
Užmerkė akis ji tėvynei savai.

Kautynėms beverdant, pakalnėj sušunka:
„Ura“ ir vėl puola į kalną staiga.
Nuo kalno ,.valio" į pakalnę atsako,
O šūkius palydi granatų griausmai.

Taip ištisą dieną kulkosvaidžiai griaudė,
Pakalnėj paplūdo lavonai kraujuos.
Aptemo saulutė, kai stingstančioms lūpoms
Aukštam kalne tarė: „Tėvyne, mirštu".

Saulutei beslenkant į gilumą miško,
Daug karžygių krito už šalį tėvų,
Tekėjo jų kraujas už tėviškės laisvę —
Sukaustė jų širdis žemelė šalčiu.

Nors melsvosios akys jaunystėj užgeso —
Gegužės baltųjų žiedų nematys —
Ilgai atmins priešas tą dieną ir vietą,
Kur grūmės kaip liūtas Lakūno būrys.

MERKINĖS MŪSIS

Penkioliktą gruodžio,
Ankstąjį rytelį
Būriai partizanų
Traukė į miestelį.

Per kalnus, per sniegą
Traukė jie Merkinėn
Už žudomus brolius,
Už laisvę tėvynės.

—    Valio! — suskambėjo,
—    Merkinė jau mūsų! —
Narsus dzūkų vadas
Vanagas sušuko.

Ten Seirijų Siaubas
Kovėsi prie tilto.
Bolševikams — rusams
Stiprų smūgį kirto.

Veidus apšviesdama,
Saulė vos tekėjo,
Putinas ir Siaubas
Krauju apsiliejo.

Sniegas raudonavo,
Kulkosvaidžiai ūžė,
Šautuvai tratėjo,
Ir priešas palūžo.

Ir liepsnos liežuviai
Padangę nudažė,
„Istrebokų“ lizdas
Vidur miesto degė.

Nemune upeli,
Mūsų upių tėve, -
Pabudink sūnelius,
Kurie guli sniege.

Tu juos pavadinki,
Tyliai užliūliuoki,
Meiliai glamonėdams,
Jiems dainas dainuoki.

Jie kovoje krito,
Kaip tikri didvyriai,
Už Lietuvą brangią,
Už laisvę tėvynės.

ŠERNUI IR JURGINUI

Dėkui tau, žalia giruže,
Nuo senovės mums brangi.
Tu, kaip mylima motulė,
Mus globoji ir myli.

Tu mums patalą pakloji,
Ošimu mus užmigdai,
Tavo žemėj daugel ilsis
Mūsų brolių amžinai.

Kada Lietuva pravirko
Gailioms ašaroms, skausmais,
Brangus vade, tu mums Laisvę
Iškovoti išėjai.

Suskambėjo liūdnas garsas
Dzūkijos plačiais miškais,
Žuvo Šernas ir Jurginas
Su savo kovos draugais.

Tu kritai, teisus didvyri,
Ir ilsies jau amžinai.
Kaip aukotis už Tėvynę,
Pavyzdį mums palikai.

Mūsų lūpos Šerno vardą
Visados karštai minės.
Jis mums uždegė krūtines
Karšta meile Lietuvos.

Mes nežinom, kur tu augai,
Kur gimtoji ta šalis,
Kur močiutė tavęs laukia
Ir nerimsta jos širdis.

Čia žaliuoja žalios rūtos,
Galvas lenkia jurginai,
Tik kodėl tu, Jurginėli,
Vos pražydęs nuvytai?

Tu, raiboji gegutėle,
Nekukuoki taip gailiai,
Bet nuskriski į uralus,
Kur aukšti, šalti kapai.

Tu paguosk jo motinėlę,
Kad neverktų jos širdis,
Nes jau savo sūnaitėlio
Ji daugiau nebematys.

Neišplėš nieks iš krūtinės
Laisvės meilės nei drąsos.
Už pralietą brolių kraują
Vėl šimtai į kovą stos.

Suskambės dar kartą šūviai
Dzūkijos plačiuos laukuos,
Kils iš kapo jūsų dvasios,
Tėvų žemę vėl vaduos.

Vakaruose žemė dunda,
Kerštui niaukiasi dangus.
Jau šalelėj Laisvė bunda —
Ei, lietuvi, darbo bus!

MILŽINUI

Ir vėl apsiniauk', padangėj griaustiniai,
Perkūnai jau mėto žaibus.
Palikęs našlaičių narsių savo būrį,
Ant gatvės mūs vadas brangus.

Nors budeliai žiaurūs, bet niekint nedrįsta,
Jis guli visam gražume.
Rožančius su kryžiumi jam puošia krūtinę,
Iš skausmo užmigęs sapne.

Ir žino tironai, kad tu buvai vadas,
Tai išdavė laipsnio ženklai.
Bet tik jie nežino, koks kerštas jų laukia
Ir kuo sumokės jiems už tai.

Ir kiek daug kautynių esi tu laimėjęs,
Kiek laimės tau teikė dangus,
Dabar palūžai tu, kaip žiedas nuo vėjo,
O Milžine, vade brangus!

Strazdelis lyg miega, užmerkęs blakstienas,
Šalia tavęs ilsis ramus,
Ir kur priglaus galvas senieji tėveliai.
Nes jis vienturys jų sūnus.

Ir ko gi mes lauksim prie vieškelio grįžtant,
Kam skinsim gražiausius žiedus,
Kas parneš mums laisvę, laimingą rytojų?
Mirtis baigia rinkti vadus.

LIEPAI

Miela dainele, ramink širdelę,
Nes jau brangusis nelankys,—
Užgeso akys pačioj jaunystėj,
Daugiau manęs nebematys.

Išėjo ginti brangią Tėvynę
Jaunas karžygis Lietuvos,
Narsiai jis žuvo už tėviškėlę
Netoli gimtosios vietos.

Išskyrė širdis žiaurus likimas,
Beliko vien skaudi kančia.
Žiaurus plėšikas išplėšė meilę —
Širdelė liko sužeista.

Kai sužydėjo melsvai alyvos,
Tada, brangusis, man tarei:
— Jauna mergaite, mane mylėki —
Mūs meilė tęsis amžinai!

Dar nepraslinkus ištisiems metams,
Išaušo ta liūdna diena,
Sukliko šūviai melsvam šilelyj,
Karžygis krito amžinai.

Brangus, turėjai tu gražų vardą,
Gražiausios liepos medelio.
Visad primins ji karžygį brangų, J
o gražų vardą visados.

ŽAIBUI

Iš krašto, kur Dzūkija visi vadina,
Palikęs senuosius tėvus, išėjai —
Kovoti už Laisvę, mieląją Tėvynę,
Aukoti save vien tik jai.

Naikindamas priešus, globodams draugus,
Ne kartą tu mirčiai žvelgei į akis.
Sužeistąjį draugą nešei per miškus,
Atimdamas priešui viltis.

Kuklus tu buvai ir didžiuotis nemėgai,
Nors vardą kovon Žaibo pasirinkai.
Į kovą ėjai drąsiai ir ryžtingai —
Mirties nebijojai visai.

Tu, sniegui antrajam iškritus, išėjai,
Palikęs gyvent tris draugus pamiškėj,
Bet Dievas taip leido, neilgai viešėjai —
Žuvai bekovodams tenai.

Tikėjais, vėl dieną praleidęs laimingai,
Sugrįžti atgal, pas savuosius draugus,
Bet, priešui apsupus, kovojai garbingai,
Užmušdamas jųjų vadus.

Iš degančio namo laimingai išbėgai,
Sunaikinęs keturis priešus staiga,
Vėl kautis turėjai, slapukus sutikęs —
Sušvitęs, Žaibeli, dingai.

Lietuvos žemelėj ilsėkis, drąsuoli —
Mes, likę gyvi, vis kovosim toliau,
Išnaikinsim priešus, išvysim grobuonis.
Ir laisvė sušvis mums tuojau.

* *  *

Oi tu, paukšteli, kur tu skrajojai?
Gal tėviškėlėj žinias nešiojai?
Kas ten naujo, kas ten girdėti
Toj mylimoj šalelėj?

Oi, partizane, vargo sūneli,
Kam dar tu klausi tokių žinelių?
Drumsčia vėjas tavo sodyboj —
Liūdi visa šalelė.

Tavo sodyboj vingiuoti grioviai,
Namų griuvėsiai stovi lig šiolei,
O ten, toli, tarpe berželių,
Trys nauji kapai stovi.

Kol dar krūtinėj plaka širdelė,
Kol tėviškėlėj liūdna žinelė,
Šėlsta mūšis, kraujas garuoja —
Lik sveika, tėviškėle!

* *  *

Ūžia, trankos griaustiniai po šalį,
Vėtros siaučia visu smarkumu.
Neužmiršk, kas esi, mielas broli,
Neužmiršk, kas lietuviui brangu!

Tautą mūs pavergė azijatai,
Išteriojo šventus mūs jausmus,
Išmindžiojo rūtelių darželį
Ir išdegino mūsų namus.

Išėjau aš už tėviškės žemę,
Išėjau už gimtuosius namus,
Išėjau už rūtelių darželį
Ir už tai, kas lietuviui brangu.

Žudyt tautą laukiniams padėjo
Lietuvos išgamos — slibinai,
Neužmirš tauta savo gynėjų,
Neužmirš Lietuva amžinai.

— Neužmiršk, kraugery, savo tikslo,
Neužmiršk, kuriuo keliu eini!
Naikini, kas pastoja tau kelią,
Savo artimą nuolat skriaudi.

Neužmirš tauta savo gynėjų,
Neužmirš tų, kas guli kapuos,
Nes jie žino, už ką kraują liejo,
Žuvo jie, bet gyvi tarpe mūs.

Nors dabar jų kapų daug užarta,
Juos maskuoja tironas žiaurus,
Bet pagerbs tuos kapus kartų kartos.
Sesės pins vis naujus vainikus.

Daug našlaičių liko be tėvelių,
Jie nežino nei jųjų kapų,
Daug mergaičių liko be bernelių,
Nebėra joms linksmų vakarų.

Nebemielas prabėgęs gegužis,
Nelinksma nė šaltoji žiema.
Jos bernelis kapuose jau guli,
O tėvynė dar vis nelaisva.

Cit, neverki, nustoki raudojus,
Greit ir mūsų tėvynė žydės.
Tu, bernelį kitą prisiviliojus,
Man ant kapo sodink nors gėles.

Man bus gera gulėti kapuose,
Kai ant kapo gėlelės žydės
Ir mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kasdien jas palies.

* * *

Tau nusibodo žalias pušų miškas
Ir paviliojo Nemuno krantai,
Bet tuos krantuos mirtis jau tavęs laukė,
Ir neilgai tu juose gyvenai.

Šlamėjo senos pušys jo pakrantėj
Ir bangos ošė tyliai Nemune,
Bet tų dejonių niekas negirdėjo,
Ir kad greit žūsi tu nepamanei.

Kaip tylią naktį Nemunas bangavo,
Ant jo krantų ilsėjais tu ramus,
Išaušus rytui, bangom subangavus,
Didžiuos skausmuos tu užbaigei vargus.

Gryčioj prie lango sugrįžtant tėvelio
Dar ilgai laukė vaikai keturi.
Jo nesulaukę — žodeliu pravirko:
Mielas tėveli — ko nepareini.

Jie graudžiai verkė, apkabinę mamą,
Ir juos ramino alpdama jinai,
Ir skrido raudos nakties sutemoje,
Kad jų tėvelį slėgs šalti kapai.

Pravėrus lūpas, tyliai sušnabždėjo:
— Mikit, vaikeliai, mikite maži,
Tegu Dievulis laimina tėvelį,
Jam už Tėvynę mirtis nebaisi.

Nurimo audros, klyksmai ir dejonės,
Tik nenurimo Nemuno banga,
Ji šniokšdama, putodama bangavo
Užtat, kad krito nekalta auka.

Nurimkit, bangos, bangos sidabrinės,
Gana raudoti nekaltų aukų,
Oi daug, dar daug, dar teks jums apraudoti
Žalioj pakrantėj brolių nekaltų.

   ENKAVEDISTUI

Enkavediste, ko taip dažnai
Mano bakūžę tu aplankai?
Ar ašarota aš tau graži.
Kad mano kraitį grobi, veži?

Močiutės plonas drobeles,
Sesutės austas juosteles,
Mano pačios austų darbų
Veži tu rusėms dovanų.

Brolį mano areštavai,
Sibiro kraštan išvarei,
Gal daugel grašių kruvinų
Gavai už mirtį kankinių?

Ant brolio žirgo, jo balne
Atjojai virkdinti mane.
Žudai tu jį, žudyk ir mus —
Ramesnė sąžinė tau bus.

Brolio drabužiais tu vilki —
Manai, lietuviams patinki,
Esi toks kruvinas, baisus,
Išplėšęs tuos šventus jausmus.

Nors tu mane areštavai,
Į tamsų rūsį uždarei,
Manai pabūgsiu paskirties:
Ar išvežimo, ar mirties.

Nutrauksiu pančius nuo rankų,
Išlaušiu grotas iš langų,
Duris sunkias — geležines
Plačiai atversiu jiems visiems.

*  *  *

Sudie, motule, tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,—
Nei tu, nei aš to nežinau.

Jeigu aš žūsiu prie upelio,
Tai bangos man dainas dainuos,
Ir beržas, verkdamas kas rytą,
Paguodos žodžius man kartos.

O jeigu žūsiu aš tarp brolių,
Tarp partizanų milžinų,
Tai tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.

O kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,—
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Lietuvos ošiančiuos miškuos.

O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Ir, kai gailėsies tu sūnelio,
Tave Dievulis vien paguos.

Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai tu, motule, neraudok,—
Žinok, kad kraujas yr pralietas
Už šventą žemę Lietuvos.

O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs kovą su daina,
Tada, motule, mes dainuosim,
Nes jau bus laisva Lietuva.

* *  *

Nuvyto kvapnios chrizantemos,
Nusviro jų balti žiedai.
Užbertos smiltim žydrios akys,
Pačiam žydėjime veidai.

Nors jūs palaidoti be karsto
Ir kapas jūs nekels žiedų —
Sargyba atlankyt neleidžia
Ir pasiskųst širdies kančių.

Kentėk, širdie, tu nusipelnei,
Kad neįspėjai ateities,
Ir aš drauge kovot norėjau,
Ir jį užstoti nuo mirties.

Būčiau užstojus jį nuo kulkų,
Nuo kardo budelio žiauraus.
Ir kankinės vainiką brangų
Užpelnius rožių amžinai.

*  *  *

Pražydo pirmos melsvos žibutės,
Paukštelių dainos skriejo linksmai.
Tėvynės ginti išėjo broliai —
Tylūs, bet narsūs, kaip tie arai.

Vartuos rymojo sena močiutė
Ir mergužėlė, likus viena.
Jinai žinojo, ko vėjai siuto,
Kad partizano sunki dalia.

Vėtros įniršę siuto ir staugė,
Draskė žibuoklių melsvus žiedus,
Kvatojo ginklai, mielos granatos,
Liūdėjo vėjai plačiuos laukuos.

Apgaubė kapą lieknas berželis,
Žvaigždėm sužibus, verkė naktis,
Tarytum sakė — sudie, mergaite,
Jau nebučiuosiu tavo akių.

Sudie, brangioji mano Tėvyne!
Sudie, broleliai, narsūs arai!
Skrajokit gojais, laukais, arimais
Ir neškit laisvę mūs Lietuvai.

Ilsėkis tyliai tu, partizane,
Tavęs laisvoji šalis liūdės.
Padėjai galvą pačioj jaunystėj —
Lietuva laisvę visad regės.

*   *   *

Aš verkiau, parimus tarpvarty darželio.
Kai, paspaudęs ranką, tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios.
Verkė sutemose skęsdami laukai.

Kas paklaus: kodėl tau ašaros taip byra?
Kas man, sėjant rūtas, ,,padėk Dievs“ sakys?
Kas akis manąsias atras lino žiede,
Kas gi, kas gi, kas gi širdį suramins?

Staklės lygiai mėto šeivas ąžuolines,
Baltos drobės tiesias taip plonai, plonai.
Rankšluosty įausiu: Lietuva tėvyne,
Tu didvyrių žemė — mes tavo vaikai.

Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
Atnešiu vandens tau moliniam ąsotyj.
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

*   *   *

Alyvų šakos svyra
Ant vasaros takų.
Ko liūdi, bernužėli,
Eidams keliu plačiu?

Vingiuojas, rangos kelias.
— Lietuvi, kur eini?
Kur tik tu pasirodai,
Stribokai vejasi.

Pažadina iš miego
Beldimas į duris,
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Pro mišką bunda rytas,
Čirena vyturiai,
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

Čia guolį tau paklojo,
Čia ošia pušynai,
Čionai kapuos sapnuoja
Lietuviai milžinai.

*  *  *

Vienumoj giružės sveikinai tu rytą,
Vienumoj tarp rožių šilo ošime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais,
Savo liūdnoj dainoj kam mini mane?

Prisimink, mergaite, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu,
Ir tavo širdelė vien mane mylėjo,
Bet tu negalvojai, kad meilė pražus.

Bet atėjo laikas, kada reikia skirtis,
Ir žiaurus likimas neduoda mylėt.
Reikia iškeliauti į miškus plačiuosius
Ir tenai galvelę savo paguldyt.

Man supylė kapą tarp aukštųjų medžių,
Aš guliu be karsto žemelėj šaltoj,
Nebebus pasaulis niekados man mielas
Ir jau tavo akys manęs nevilios.

Ateik, mylimoji, tu prie mano kapo,
Ant jo prisodinki daug gražių gėlių.
Tai tu prisiminsi tą praeitą laiką.
Kai pas tave ėjau sodo takeliu.

*  *  *

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus,
Berželių šakos prasiskyrė
Ir pučia vėjas nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas,
Tai vėl prasmego girių tolin
Kovos ir nerimo diena.

Pašoka kibirkštys į aukštį
Ir dingsta tamsoje staiga.
Tankmėj pabunda miško paukščiai —
Iš žygio grįžta trys draugai.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis drauge dainuok,
Į laisvę veda mūsų kelias,
Į saulės kupinas dienas.

Atėjo vakaras į girią,
Veidai užsidegė ugnim,
Šviesa tamsoj sau kelią skina,
Drąsiai mes žvelgiame naktin.

(Pirmojo sąsiuvinio pabaiga)

   DZŪKIJOS PARTIZANŲ
DAINOS
Antras sąsiuvinis
Leidžia Merkio rinktinės partizanų štabas
Leidinio maketas iš partizanų laikraščio
„Mylėk Tėvynę" archyvo. Maketas buvo be viršelio, atspausdintas rašomąja mašinėle.
Dešimties dainų tekstai kartojasi iš Dzūkijos partizanų dainų 1-jo sąsiuvinio.
Leidinyje yra 40 puslapių, 43 dainos.

DAINA

Tu esi Tėvynė man,
Miela Lietuva,
Visada tavim didžiuojuos,
Nes tu man sava.

Upių nėr tavy plačių,
Nėr aukštų kalnų,
Bet už ką, už ką, Tėvyne,
Taip tave myliu?

Čia gimiau ir augau aš,
Čia šiandien esu,
Čia kiekvienas medis kalba
Man žmogaus balsu.

Daug yra kraštų, žinau,
Daug aš jų mačiau,
Bet iš jų visų gražiausias —
Tai, Tėvyne, tu.

Tat mylėk, lietuvi, ją
Širdimi visa,
Ar jai skaisčiai saulė šviestų,
Ar gili tamsa.

     DAINA

Atėjo vakaras vėlyvas,
Migloje maudėsi lanka.
Tu skynei mėlynas alyvas
Kažkodėl drebančia ranka.

Vėjelis draikė tavo plaukus.
Tu susimąsčiusi buvai.
Mačiau nuėjo ten, per lauką,
Graži jaunystė ir žiedai.

Tu skynei mėlyną žiedelį,
Prie lūpų glaudei, bučiavai,
Paraudo žydintys veideliai,
O iš širdies kilo skausmai.

Paskiau nubėgai tu į sodą,
Po obelėle parkritai.
Taip slinko valandos nuobodžios,
Nes mirė meilė ir žiedai.

Paskiau nubėgai į tą šalį,
Kur mergužėlė mylima,
Kur jos dainelė puikiai skamba,
Kitam berneliui pinama.
 

    DAINA

Ir gyveno jaunas partizanas,
Jis valdovas žaliųjų miškų.
Per miškus, per girias šiandieną čia, rytoju ten,
Per girias, girias, girias, girias.
Šiandieną čia, rytoju ten,
Per girias, girias, girias, girias.

Cit neverki, miela mergužėle, Aš iš miško greit sugrįšiu. Per miškus ir t.t...

2 kartus

Kai sugrįšiu jaunas nepražuvęs, Tai tave, gražuole, paimsiu. Per miškus ir t. t...

2 kartus

 DAINA

Vienąkart, pavasari,
Kai tu atjosi drąsiai,
O    mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi.

Sustabdęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi.
Kai žemė taps žiedais marga,
Aš diemedžiu žydėsiu.

Kai žemė taps žiedais marga,
Aš diemedžiu žydėsiu.
Kai priešas naikins tėviškę,
Aš apkase gulėsiu.

Aš tave jauną pamilau
Žaliam rūtų daržely,
O    tu, berneli, išėjai
Kovot už tėvų šalį.

Gali viliot, gali meluot,
Aš vis tiek netikėsiu.
Su pilna ilgesio akim
Į    tą šalį žiūrėsiu.

    DAINA

Sudievu, broleliai ir sesutės,
Sudievu, mylimi draugai,
Eisiu į žaliąją giružę,
Galvą paguldysiu tenai.

Žūsiu aš už Tėvynę savo,
Žūsiu už mylimus draugus.
Paguldysiu jauną galvelę,
Bet kurgi mano kapas bus.

Draugai, jau manęs nematysit
Ir aš pas jus neateisiu.
NKVD eina per mišką.
Ateina valanda baisi.

Eglute žalia ir galinga,
Vadinsiu tave močiute,
Saugok mus nuo piktų priešų,
Paslėpk po žalia šakute.

Ir suūžė žalia girelė,
Tarytum blaškoma audros,
Pervėrė kulkos man širdelę.
Atskyrė mane nuo draugų.

Paguldė mane šalia gatvės,
NKVD šaukė valio.
Nepažinsi manęs, močiute,
Ant mano veido daug smėlio.

Ėjo pro šalį mergužėlė,
Nusiminusi ir liūdna.
Nebesiglaudžia prie krūtinės,
Atrodau baisiai kruvinas.

Bučiuoki mano šaltus veidus,
Prisimink meilę praeities,
Prisiglausk prie širdies šaltosios.
Nors iš jos meilė išplėšta.

O kai ateis draugai mielieji
Ir mane jauną palaidos,
Ir, dėdami mane į karstą,
Jie laisvės himną užgiedos.

      DAINA

Jau saulutė leidžias vakaro gelmėse,
Jos ilgi šešėliai skleidžiasi plačiai,
Jaunas partizanas gulėjo kraujuose,
Miręs jis už laisvę savosios tautos.

Jau galva nusviro ant miesto griuvėsių.
Švelnus vėjas draiko garbanas plaukų.
Jo sustingę lūpos netarė žodelio,
Nei sena močiutė jo jau neberas.

Jau ant jo krūtinės vysta sesių gėlės,
Merkiasi blakstienos visai amžinai,
Merkias melsvos akys tartum lino žiedas.
Netoli jo šypsos balti jazminai.

Ant jo kapo rymo beržas svyruonėlis
Ir jo kasos ilgos tiesiasi toli.
Ir kiekvieną rytą saulei užtekėjus,
Ašarom sidabro verkia jis gailiai.

Netoli jo kapo šnara rugių laukas,
Jau laisviau kvėpuoti tėviškės laukuos,
Broli partizane, už laisvę kovojęs,
Ilsėkis ramybėj tėviškės laukuos.


     DAINA

Motina girele, visad tu žalia,
Glauski nelaimingą bernelį mane,
Nuleiski, eglute, žalias šakeles,
Dainuokit, paukšteliai, linksmas daineles.

Saule motinėle, dar tu nesileiski,
Girioj nepaliki vieno tu manęs.
Aš esu bernelis, sunkiai sužeistas,
Rytą užtekėsi, nebebus manęs.

Medžiai svyruonėliai vasarą žaliuos,
Sesės lietuvaitės daineles dainuos.
Tik manęs, bernelio, niekas neprikels,
Motina, kapelį radusi, apverks.

O tu, motinėle, nebelauk manęs,
Daugiau nesugrįšiu pas tave jau aš.
Širdis mano brangi nebeilgai plaks, T
urbūt gal šią naktį nebegyva taps.

Sudievu, tėveli, kur užauginai,
Mylimas sūnelis negrįš amžinai.
Saulutė jau leidžias už aukštų kalnų.
Daugiau nematysiu saulės spindulių.

      DAINA

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuose tu žuvai,
Ir nors į laisvę kelią skynei,
Nežino nieks, kas tu buvai.

Akis ne motina užspaudė,
Prie kapo neverkė sesuo,
Kovos laukuos patrankos gaudė,
Raudojo ūkanos, ruduo.

Saulėto ryto nesulaukęs,
Jaunas kary, tautos sūnau,
Tu užgesai, jai laisvė švito.
Kovą laimėjai, bet ne sau.

Atėjo giminės prie kapo,
Nežino, kad tai tu esi.
Tau motina Tėvynė tapo,
O tavo broliai mes visi.

Tauta tau skyrė gražų vardą,
Nežinomu Kariu tapai,
Garbė per amžius tau, didvyri,
Mirtimi laisvę atpirkai.

      DAINA

Kai ruduo ateina ir jo pilkos dienos,
Mažas piemenėlis rageliu skardens.
Aš nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą.
Paskutinę žiedą drumzlino rudens.

O tas mielas sodžius, tas rūtų darželis,
Jis užbūrė širdį, širdį tarp gėlių.
Ak nelauk, mergaite, nebelauk prie vartų,
Aš nebeateisiu liepų takeliu.

Ak nelauk, mergaite, nebelauk prie vartų,
Aš nebeateisiu liepų takeliu.
Ir nebedainuosiu tau gražių dainelių,
Ir nebesakysiu, kad tave myliu.

Jau užteks tos meilės ir užteks tų žodžių,
Gal tave ten mieste kitas pamylės.
Man geriau mylėti savo mielam sodžiuj
Saulės nubučiuotas vėjo dukreles.

     DAINA

Ima skleistis jau baltosios rožės,
Ir lakštutė sodely čiulbės.
Tiktai tu, o mano numylėta,
Nusiminusi sėdi prie manęs.

Tu išskleiski geltonas kaseles
Ant nuvargusios mano galvos
Ir uždeki baltąsias rankeles
Ant kaulėtos krūtinės mano.

Štai dabar aš ligonis bejėgis,
Nėr širdelėj ugnelės karštos.
Širdį mano lyg replėmis spaudžia,
Greitai, greitai nebus jau manęs.

Ir nė vienas iš draugų pirmųjų
Neis lydėti manęs į kapus.
Tiktai tu, o mano numylėta,
Gailiai verksi prie grabo lentos.

Štai ateina jau rudenio dienos,
Ir lietutis kas dieną lynos.
Tai tu išgirsi sutartinę gaidą,
Tada mane draugai palaidos.

Tu pririnki nuo lauko gėlelių
Ir papuoški man kapą jaunam,
Kad rudenio šaltasai lietutis
Nepermerktų man kapo jaunam.

     DAINA

Tarp krūmų, tarp žaliųjų,
Paukšteliai čiulbėjo.
Tik aš, jaunas partizanas,
Tenai stovėjau.

Numirsiu aš numirsiu,
Ir niekas nežinos.
Tik šiltojoj vasarėlėj
Lakštingala sučiulbės.

Sučiulbės ji suulbės
Ir vėl atgal sugrįš.
O mano jaunas kapelis
Vis vienutis pasiliks.

      DAINA

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio,
Kam nuleidot žalias šakeles?
Sudūmojo jaunieji berneliai
Laisvės kelią Tėvynei atrast.

Ko taip blaškotės, vėtros, po šalį
Ir kam laužot viršūnes klevų?
Jau balnoja brolelis žirgelį
Ir išjoja gint šalį tėvų.

Neparnešim aksomo, nei aukso,
Mūs šalis ir be turtų brangi.
O jei, mylima, manęs nesulauksi,
Nerymok ilgesingai lange.

Mes išėjom už tėviškės laisvę
Su akims ir širdims atviroms.
Motinėle, palaimink sūnelį
Savo mylinčioms rankoms geroms.

Kai mes žengsim pro vieškelio dulkes.
Akmenėliai po kojų žėrės,
Su dainoms mergužėlės, su tulpėms
Pasitiks, į akis pažiūrės.

O jei tavo akys manęs nerastų.
Praretėjęs bus mūsų būrys,
Ašarėles nubrauki nuo skruostų.
Už Tėvynę žuvau kaip karys.

      DAINA

Gal pavargai, kad taip saldžiai sapnuoji,
Bet poilsiui žemė čia per kieta,
Tu savo galvą padėki man ant kelių,
O brangusis, kakta tau sužeista.

Kodėl tyli, nepratari nė žodžio,
Nepasakai, kas sužeidė tave,
Dievuliau, jau tikrai jis miręs,
Krūtinė jo kulipkos perskrosta.

Prabilk dar kartą, aš tavęs maldauju,
Prabilk, sudie man amžiams pasakyk,
Mes skiriamės su šypsena veiduose,
Su viltimi dar vėl pasimatyt.

Pakelk drąsias akis, karžygį mielas,
Pasižvalgyk, kiek daugel čia žiedų.
Pasiklausyk, gegutė tau kukuoja,
Bet taip liūdnai, kad man klausyt klaiku.

Žiedų pusnynuos snaudžia mūsų sodai,
Skraido bitutės, dūgzdamos smagiai,
Tu atsikelk ir atsikvėpk žieduose,
Ir pasivaikščiok purpuro takais.

Verkiau bažnyčioj, kryžių apkabinus,
Prie tavęs rusai manęs neprileis.
Jei sužinotų, kad aš tave atjaučiu,
Tikrai pasiųstų tais pačiais keliais.

Prie tavęs nulinko beržo šakos,
Jauni lapeliai rauda vis tavęs,
Gal Visagaliui tu buvai toks mielas,
Kad nieks iš mūsų nepakeitė tavęs.

      DAINA

Atsimenu, kai augau kūdikėlis
Ir ilgesys nespaudė man širdies,
Tiktai gamta ir naktį mėnesiena
Viliojo žaisti žydinčiam sode.

Mano tėvo platus, turtingas dvaras,
Jame prisėta daug gražių gėlių,
O vidury aš, jaunas jaunikaitis,
Nepažinau nelaimės nei vargų.

Bet neilgai buvau aš toks laimingas.
Ir neilgai gėrėjos man širdis,
Aš išvydau ir greitai pamylėjau,
Neapsakys nei mėnesio naktis.

Baltuoju rūbu vaikščiojo mergaitė,
Skynė gėles, dainavo daineles.
Dainoj minėjo mylimojo vardą
Ir tarė: brangus, neapleisk manęs.

Ar šioms gėlėms dainuoji tas daineles,
Aš jų priskinti daugelį, galiu,
Jei kas kankintų tavo jauną širdį,
Aš tą nubausti greit kardu galiu.

Tuoj pasigirdo jos malonus balsas,
Mačiau daug kartų aš tave sode,
Tik dėl tavęs aš jauna kankinuosi
Ir myliu, myliu vien tiktai tave.

Mane mamytė pasišaukus tarė:
Atvėrei žaizdas tu mano širdy,
Juk ji yra mūs samdininko dukra,
O tu, sūnau, ją taip karštai myli.

Uždarė mane į aukščiausią bokštą,
Liepė sargams budėt, be paliovos,
Neleido manęs į šviesiausią laisvę
Su mergužėle pasikalbėti.

Atėjo kartą kalėjime mamytė,
Atėjo viena, viena be žmonių:
Išsižadėk, sūnau, šitos mergaitės,
Aš tavo bausmę greitai nuimsiu.

Myliu aš tave, brangioji mamyte,
Išsižadėti aš jos negaliu.
Nors mano širdis alpsta ir vaitoja,
Nors aš čia žūsiu, bet aš ją myliu.

      DAINA

Rožių paslaptingas kvapas,
Rožė mojo į save.
Paslaptingąja dainele
Paguosiu tave.

Pasakyk, mano brangioji,
Ar mane mylėt gali,
Tavo meilę aš suprasiu,
Mylėsiu tikrai.

Prisiminus pirmą valsą,
Kada šokome drauge,
Tavo lūpos man žadėjo,
O širdis dar ne.

Prisiminus pirmą šokį,
Kada šokome abu,
Prisiminus pirmą žvilgsnį,
Darosi sunku.

      DAINA

Jauna mergužėlė liūdėjo
Daržely žaliam, tarp gėlių,
Per baltus jos skruostus tekėjo
Du ašarų perlai gailių.

Jokios linksmybės nebetraukė
Mergelės širdužės skaisčios.
Pargrįžtant ji vis kažko laukė.
Tai matės iš veido pačios.

Tik štai vartelius atsidarė
Bernelis tyliai iš šalies,
Įėjo darželiu ir tarė:
Sveika, mylimoji širdies.

Pažino bernelį jaunoji,
Veidelis nušvito ūmai,
O skausmo krūtinė pilnoji
Pradėjo dainelę linksmai.

Dainavo apie netikėtus
Šio laiko sunkius vargelius,
Širdužės skausmus iškentėtus,
Jo laukiant dvejus metelius.

Bernelis paskui apdainavo,
Kaip narsiai, kaskart vis narsiau,
Su priešais piktaisiais kovojo,
Kaip troško pargrįžti greičiau.

Balsai jų skambėjo žavingi,
Virpėdami tonais aukštais,
Po šalį plačiai jie aidėjo
Ir plaukė padangių skliautais.

       DAINA

Jei ne auksinės vasaros,
Ne mėlynos vosilkos,
Nebūtum mes atėję čia,
Kur slenka dienos pilkos.

Taip tyliai slenka vasaros,
Pražydę gėlės vysta.
Mes tyliai šluostom ašaras,
Palaidoję jaunystę.

Paliksime tas kryžkeles
Ir viską, ką turėjom,
Jaunystę, juoką, ašaras
Ir tą, kurį mylėjom.

Išeisiu vieną vakarą
Ir jau daugiau negrįšiu,
Žydės vosilkos mėlynai,
Bet jų nebematysiu.

      DAINA

Nerasi tu laimės, mylinti mergaite,
Daugiau nematysi tu jo niekados,
Vakarais rymosi gryčioje prie lango,
Kol prabėgs jaunystė su beržų rauda.

Tylios ir malonios naktys mėnesienos,
Sidabru sustingę platūs ežerai,
Kas gi tau, mergaite, kad tu tylią naktį
Priešais stakles drobių verki taip gailiai?

Ar gaila tėvelio, ar močiutės savo,
Ar gaila to beržo, kur šalia namų?
Eisiu ir išeisiu iš šios tėviškėlės,
Liks prie vartų beržas, vėjas laukuose.

Kartą užsirūkęs tėvas pypkę savo,
Liepė gauti vyrą su daug pinigų.
Kas gi tau, mergaite, iš tų baltų rankų,
Garbanų šilkinių, mėlynų akių?

      DAINA

Tarp alyvų mačiau tavo veidą,
Tarp alyvų, melsvų ir baltų,
Tu šypsojais, man užgimė meilė,
Pirmutinė jaunystės dienų.

Tylu buvo ir leidosi saulė,
Ir ant medžių pakilo rasa,
Paslaptingieji medžių šešėliai,
Mudu apgaubė nakties tamsa.

Tu metei man žiedelį raudoną,
Kaipo ženklą mūs meilės pirmos,
Grąžinau aš jį tau ir kartoju,
Myliu tave alyvų žieduos.

Tavo pilkosios ilgesio akys
Glamonėjo švelnučiais žvilgsniais,
Vien tik meilę, tik meilę pasakė,
Jas apmėčiau alyvų žiedais.

Tavo lūpos man tyliai šnabždėjo,
Tą džiaugsmingą žodelį myliu,
O aplinkui alyvos žydėjo,
Tiek žiedų, mėlynų ir baltų.

Tylu buvo ir leidosi saulė,
Tos nakties aš užmiršt negaliu,
Man prisimena vis tavo veidas
Tarp žiedų, mėlynų ir baltų.

      DAINA

Dar ilgai rems pušys dangų,
Ilgai šilas oš,
Užleisk užuolaidas ant lango,
Neateisiu aš.

Tu sakei, kad verkė kraštas
Priespaudoj sunkioj,
Mūsų dainos, pilnos laimės,
Dar klestės rytoj.

Na tai kas, kad verkė kaimas,
Skundėsi laukai,
Tu šypsojais prie vartų
Ir sakei: niekai.

Aš žiūrėjau tau akyse,
Tuštumą mačiau,
Nežydėjo baltos vyšnios,
Džiaugsmo neradau.

Tik mačiau artoją basą
Platumoj laukų,
Iš akių jam krito rasos,
Skundėsi — sunku.

Aš suspaudžiau kietą kumštį
Ir sakiau iškart,
Išeinu aš į pasaulį
Sielvarto pakart.

Gal kalėjimas mano dienas
Grotomis surakins,
Užmiršiu tavo blakstienas
Ir melsvas akis.

Išeinu, nelauk sugrįžtant
Per laukus, marias,
Kai žydės antrąkart vyšnios,
Nebebus manęs.

     DAINA

Ei, taures pakelkim, broleliai likimo,
Laužą susikursim čionai,
Jūs balsais pritarkit, grojant mums vamzdinę,
Mes jums padainuosim linksmai.

Kur kalnai ir uolos, kur miškai, daubos,
Tenai mes gyvenam linksmai,
Priešo mes nebijom, kol dar maisto gaunam,
Vėtros mums nebaisios visai.

Mums nėra pavojų, kai miškai žaliuoja
Ir lapais pridengti miškai.
Tankmėje ar krūmuos, ar medžių šakose,—
Neras mūsų niekas tenai.

Gyvenimas tuščias, nėr džiaugsmų nei laimės,
Vien nusiminimai, kančia,
Tad, broliai likimo, žaiskime be baimės,
Nes jau nuliūdimo gana.

Degtinės mums yra, kepkim, broliai, avį,
Kai mintis užeis pikta,
Kelias mums į šiaurę, pinigų mes gaunam,
Duoda mums ir bučkį merga.

Na, tai ir uliokim, broleliai likimo,
Skirta mums gyvent neilgai,
Kai sniegas išduos mus, kilpoje užmigsim,
Daugiau nepuotausim linksmai.

       DAINA

Tėviškės laukuose saulutė leidžias jau.
Tavęs vakaro šešėliuos neradau
Ir galbūt nerasiu niekad niekada,
Tik švelnumas rūko gal primins tave.

Virš Lietuvos lietus, lietus nuolatos,
Jau gal nematysiu tėviškės mielos,
Nežibės akutės meilės žiburiais,
Neskambės gitaros liepos vakarais.

Ir atskrenda vėjas tolimų laukų,
Tau švelniai kutena garbanas plaukų,
Tai teglamonėja mylimo ranka,
O dabar tau vargas ir kančia už ką.

Mylimas gal žus, jau nebegrįš, nekels,
Tik laukinės rožės ant kapo sužeis.
Bet tu neregėsi niekad jų žiedų.
Niekad nenuplausi skausmo nuo veidų.

Kur kalnai, pakalnės, upės ir kriokliai,
Kur tos mano svajos, plaukusios tyliai,
Tarp juodų arimų, tarp tiesių vagų,
Dar garuoja kraujas kritusių draugų.

Virš Lietuvos lietus, lietus nuolatos,
Tu jau neregėsi tėviškės mielos,
O jei ir sugrįžtum, paregėtum ją,
Niekad nenuplautų ašara gaili.

     DAINA

(Merkinės mūšis)

Dar žiemužė šalta nesukaustė
Nemunėlio, nei Merkio ledų,
Kai penkioliktą gruodžio žemelė
Atsiduso po sniegu giliu.

Ji pasakė: kapelį sūnelių,
Kurie žuvo už žemę tėvų,
Partizanai būriais į Merkinę
Aplankyt atvažiuoja keliu.

Štai pakilo raketa į viršų,
Vado Vanago ženklas pirmyn,
Suskambėjo valio ir pakilo
Partizanai miestelin greiti.

Ir Seirijų štai Siaubas su vyrais
Priartėjo prie tilto darniai,
Su kulkosvaidžiais rusus vaišino,
Bolševikų sustingo veidai.

Nepatiko kulkosvaidžių dainos
Istrebukams ir rusams tikrai
Ir kovoje palūžo kaip varlės,
Išsislapstė po rūsius giliai.

Tik pajuto, kad nugaros svyla,
Juk štai kvapas jų lizdo bjaurus,
Ir pro mažąją rūsio skylutę
Nebematė jų niekas daugiau.

Bolševikai važiavo pagalbon,
Iš Alytaus skubiai pagalios
Užkukavo kulkosvaidis dainą,
Kas išliko, paspaudė atgalios.

Nors mūs vyrai šeši ir negrįžo,
Jie didvyriškai krito kovoj.
Lietuvaitės papuoš jųjų kapą,
Nes gyvybę už laisvę aukoj.

Likę priešai mūs dreba pakampiais,
Kad vienybė yra Lietuvoj,
Kai strebokus apklojo šakomis,
Į kapus juos slapta nuvežioj.

Bolševikai turės iškeliauti,
Išeitis istrebukams viena.
Partizanai, negaišdami laiko,
Išnaikins juos visus ta diena.

       DAINA

Tenai, už kalnų, už miškų.
Yra daug brolių sužeistų,
Ir aš ten sužeistas buvau,
Gaila, kad jaunas nežuvau.

Jaunystėj žūt yra brangu,
Bet už Tėvynę tai smagu.
Už brangią laisvę Lietuvos
Negaila gyvybės jaunos.

O kai pavasaris atbus,
Manęs pasauly jau nebus,
Gal kur bažnytkaimio laukuos
Ramiai ilsėsiuos aš kapuos.

Ateik, kapelį aplankyk,
Rožėm, lelijom apsodink,
Tik gailių ašarų neliek,
Žinok, neprikelsi vis tiek.

O kai pavasaris prašvis,
Pievose gėlės sužydės,
Sesut, paimki gitarą
Ir skambink rytą vakarą.

    DAINA

Dainuok, sesute lepūnėle,
Nevaržo niekas tau dainų,
Nebedainuosi, vargdienėle,
Kitų sulaukusi dienų.

Globoj močiutės sengalvėlės
Lig šiol laimingai gyvenai,
Tau terūpėjo vienos gėlės
Ir teviliojo vien sapnai.

Ir nuolatos tave lydėjo
Linksmutė kūdikio daina,
Ir dailios rožės pavydėjo,
Kad tu jaunystės kupina.

Bet greit likimas mūsų mainos.
Pakeisdamas dieną naktim,
Nūnai dar skamba tavo dainos,
Rytoj gal verksi nerami.

Gaila, kad žydinti jaunystė
Laimužės laukuos kaip dienos
Lyg pumpurėlis išsivystė,
Ir šis jau žuvo nuo šalnos.

Gaila, kad meilės neberado
Vien meilės troškusi širdis,
Kad sielos amžinai jo nėra,
Jau niekas tau nenumaldys.

Gailies, kad daug darbų sunyko
Be jokio ženklo, be naudos,
Gailies negautojo vainiko,
Saldžiai svajoto kitados.

Kaip bailios rytmečio žvaigždelės
Nublykš nuostabūs tie sapnai,
Ir guls tau dienos ant širdelės,
Ir žeis krūtinę kruvinai.

Ir ant gražių, žydrų akelių
Kaip perlai ašaros mirgės,
Ir skausmą, kritus tau ant kelių,
Tik vien Dievulis teregės.

Dainuok, sesute lepūnėle,
Nevaržo niekas tau dainų,
Nebedainuosi, vargdienėle,
Kitų sulaukusi dienų.

     DAINA

Kad neturėčiau brangios Tėvynės,
Kad širdis meile jai neliepsnotų,
Eičiau, namiškį vargą pamynęs,
Lankyt pasaulio laimingus plotus.

Gal ten atrasčiau širdį bent vieną,
Kuri atjausti mane mokėtų,
Gal daugiau būtų negu šiandieną
Man valandėlių gražių, saulėtų.

Gal kur atrasčiau laimės vietelę,
Kur mano siekių nieks netrukdytų,
Gal nutilt skausmas, kur širdį gelia,'
Kai brolių vargo nebematysiu.

Bet tautos meilė širdy liepsnoja,
O ji už mano skausmus didesnė,
Myliu aš tave, šalie gimtoji,
Tu man už visa esi brangesnė.

Nors kietas vargas slegia man sielą,
Tavoji meilė širdį man traukia.
Nors daug čia skurdo, bet man čia miela,
Čia broliai laisvės prašvintant laukia.

      DAINA

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena.
Sūneli, tave Tėvynė šaukia,
Ir vėl laisva bus Lietuva.

Aš toli, toli iškeliausiu
Nuo tėviškės, nuo brangiosios,
Neliūski, mergaite, viena likus,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.

O jei aš žūsiu už Tėvynę
Nuo budelio kulkų aštrių,
Mergaite, mirdamas kartosiu,
Myliu tave, myliu tave.

Pavasaris laukais jau eina,
Lakštutė čiulba vakarais,
Papuoški, mergaite, mano kapą
Baltais akacijų žiedais.

Jau dunda žemė vakaruose,
Ir aušta rytas pro rūkus,
Kaip gaila, kad žalioj jaunystėj
Man kapas papuoštas nebus.

Gal kaulai kur supus už miesto.
Ir kapo pėdsakų neliks,
Man tik viena mintis belieka,
Kad tik nemirtų praeitis.

Ne viens žmogus, praeidams tyliai,
Nepagalvos, kas ilsis čia,
O jei, brangioji, tu atrasi,
Tai pasimelski už mane.

Atradus, kapą apsodinki
Baltais jurginais prie galvos,
Kurie kalbės tau, kad čia ilsis
Jaunas karžygis Lietuvos.

     DAINA

Gaisrai padangę raižo,
Ir dega stori mūrai,
Sakyk, brolau lietuvi,
Ko ten, į tolį, žiūri?

Aš žiūriu į tolybę,
Kur plaka plačios jūros
Ir kur miškai žaliuoja
Kaip tos žaliosios rūtos.

Ir kas gi įdomiausia,
Ir ką gi reik mylėt,
Ar dar ilgi meteliai
Lietuviui reiks kentėt.

Ar dar lietuvių vargas
Žibės pro gryčių langus,
Ar greitai nusimesim
Nuo rankų, kojų pančius.

Ar laisvę greit matys tie,
Kurie miškuose šąla,
Ar greitai padarysim
Žiauriai komunai galą.

Jie, garbingi vyrai,
Už Tėvynę eina,
Žengia per pušyną
Ir su skambia daina.

Šiaurūs vėjai pučia
Ir lietutis lyja,
Eina partizanas
Ir nieko nebijo.

      DAINA

Kam mus veža jaunus į karužę,
Kam mus veža į rytų šalis,
Ar mes esam didžiai nusikaltę,
Kad mus veža į rytų šalis?

Mes palikome mylimą žmoną,
Mes palikom mažus vaikelius,
Mes palikom mylimą mergaitę,
Mes palikom senus tėvelius.

Vaikai klausė, kurgi mūs tėvelis,
Kad taip ilgai jojo nematyt,
Motinėlė pradėj gailiai verkti
Ir pradėjo vaikelius migdyt.

Mikit, mikit, mažieji vaikeliai,
Mikit, mikit ramiu miegeliu.
Jūs tėvelis tolimuose rytuose,
Dievas žino, ar sugrįš kada.

Žūsta vadas, žūsta pulko vadas,
Jam dainuoja kareivių pulkai,
O jei žus mūs jaunas naujokėlis,
Sučiulbės jam paukštelių šimtai.

Kartą ariau tėviškės dirvonus,
Man už tėviškę kentėt saldu,
Žiūriu, ateina šimtai komunistų
Ir surišo man baltas rankas.

Nei tėvelis senas nežinojo,
Kur jo dingo mylimas sūnus,
Rado bėrį gailiai bežvengiant,
Plūgą žemėj įsmeigtą giliai.

Guliu kalėjime ant šaltosios žemės
Ir sapnuoju įvairius sapnus
Apie savo paliktą Tėvynę,
Apie miške slapstančius draugus.

Sakau jums, o mylimi draugužiai,
Jūs laisvi kaip raibi sakalai,
O jūs draugas jau kalėjime žūsta
Nuo plėšiko kaip tigras baisus.

       DAINA

O Dieve geriausias, Karaliau ramybės,
Pažvelk maloningai, pažvelk iš aukštybės,
Padėk jau į šalį mus plakančią rykštę,
Grąžink šiam pasauliui ramybę pirmykštę.

Rūstybės ir keršto audringi verpetai
Naikina žmoniją kelinti jau metai,
Krauju jau pasruvo Lietuvos upeliai,
Kapais pažymėti kalnai ir kalneliai.

Skliautai padangės nuo dūmų aptemo,
Granatos išardė maitintoją žemę,
Išgriovė pastoges, šeimynas išblaškė,
Jaunuomenę mūsų kaip uogas išraškė.

Čia niekas negirdi varguolių verkimo,
Ir savastį, kas tik nori, tas ima.
Štai tūkstančiai šąla be savo grytelių,
Be rūbo šiltesnio, be duonos kąsnelio.

Jau jūsų bažnyčių varpai nebešaukia,
Tik vienos patrankos po Lietuvą kaukia,
Išgirski, o Dieve, tas raudas graudingas,
Parodyk, jog Tėvas esi gailestingas.

Ištrauk kalaviją iš karvedžio rankų,
Nutildyk gaudimą baisių jų patrankų,
Tegul varpai iš naujo mus melstis vėl kviečia,
Ramybės saulutė pasauly tešviečia.

      DAINA

Per dykumas, tyrus, Baikalą,
Kur kasamas auksas brangus.
Klajūno likimas prakeiktas
Vos velkas per tyrus, laukus.

Jis eina per tamsias girias,
Kur čiulba paukšteliai drabni,
Jis, laisvę atgavęs, džiūgauja,
Jam viltis sužibo plačiai.

Jo rūbai seni, nudėvėti,
Ant veido daug matos raukšlių,
Milinė sena, jau supuvus,
Vos laikos ant jojo pečių.

Priėjęs klajūnas Baikalą
Surado valtelę žvejų.
Besiirdams užtraukė dainelę,
Jo balsas prislėgtas skausmų.

Palikau aš savo žmonelę
Ir savo mažus vaikelius,
O dabar, grįždams iš nelaisvės,
Kaži ar berastu aš juos?

Klajūnas, perplaukęs Baikalą,
Surado mamytę savo.
Ar sveika, mieloji mamyte,
Ar gyvas tėvelis mano?

Jau tavo tėvelis kapuose,
Ir prislėgtas žemės šaltos.
O brolis jau tavo Sibire,
Ant rankų jam pančiai skambės.

Ak, einam su manim, sūneli,
Į savo gimtus namelius,
Ten žmona be tavęs nuliūdus
Ir verkia vaikeliai maži.

       DAINA

Žvengė juodbėrėlis prie rūtų darželio,
Žvengė ir nerimo prie uosio tvoros.
Matyt, jis suprato, kad jau paskutinį
Kartą jis atjojo lankyt mylimos.

Čia skambėjo dainos ir aidėjo juokas,
Čia prie lango grojo muzika graži.
Kodėl šiandien lūpos tyliai surakintos,
Skausmas širdį spaudžia, nors gamta graži.

Čia žydėjo gėlės po stikliniu langu,
Klausėsi alyvos seselių dainų,
Ant pūslėtų rankų žvanga broliams pančiai,
Čiurkšlėms kraujas teka broliams iš galvos.

Rankom surakintom Sibiran išvarė,
Žirgą pabalnotą pasiliko sau.
Netekai brolelio, mylimo bernelio,
Vien tik širdies skausmai, lietuvaite, tau.

Rudenėlis žaidė kekėmis šermukšnių,
Tarp karpytų lapų, kekių raudonų.
Prie mergaitės lovos žibėjo žvakutės,
Rudenėlis verkė jos jaunų dienų.

Kasas gelsvo lino puošė vainikėlis,
Sužeistą krūtinę pridengė ranka.
Jos nekaltą širdį pervėrė du šūviai,
Tai, enkavediste, Lietuvos auka.

      DAINA

Jauna sese, ant grėblio parimus,
Dobilėliai jau kvepia lankoj,
Josios ilgesį daina pakeičia,
Kai žygiuoja lietuviai kovoj.

Jos darželyje rūtos žaliuoja,
Prie upelio lakštutė tyliai
Mūsų ilgesio dainas dainuoja,
Partizanus ramina švelniai.

Jie išėjo Tėvynei parnešti
Laisvę brangią kaip žiedą lankoj,
Kad galėtų vėl rūtos žaliuoti
Ir daina vėl skambėt Lietuvoj.

Juk turime ateitį ramią,
Greit nutils ir patrankų aidai,
Ir baltutė ramunė prie kelio
Mums žydės ir šypsosis ramiai.

(Antrojo sąsiuvinio pabaiga)
 

2

DAINŲ IR EILĖRAŠČIŲ  
RINKINYS

Rankraštis susideda iš dviejų sąsiuvinių.
Pirmajame sąsiuvinyje dainos pasirašytos Vyto Jakavonio.
Antrajame sąsiuvinyje dainos, parašytos iki 1946 metų, taip pat su jo parašu.
Parašas užbrauktas, tačiau įskaitomas.

Nuo 1946 metų rašytos dainos pasirašomos Sniegučio slapyvardžiu, arba rašoma Kasčiūnų kaimas ir data.
Merkinės miestelyje, po vidurinės mokyklos stadiono veja palaidota apie 600 Lietuvos partizanų.
Ant kalnelio stovi kryžiai.
Vieno iš jų užrašas:

A†A
JAKAVONIS VYTAS
SARKADĖJŲ KAIMAS,

NKVD nužudytas 1948 m.

     * * *
 

Kur viens lietuvis stotų,
Kris priešo net pulkai,
Tokia narsa žymėtus
Lietuviai milžinai.

O reik tik prisiminti
Tuos ir seniau laikus,
Kai lietuviai kapojo
Kryžeivius plėšikus.

Kai ant kalnų aukščiausių
Pleškėjo aukurai
Ir į tą mūšio šalį
Dundėdavo keliai.

Tenai lietuviai jojo
Ant juodbėrių žirgų.
Sumušti mat jie nori
Plėšikų nelauktų.

Ir taip slinko gadynės,
Diena iš po dienos
Atėjo lig šio laiko,
Lig šiandienos dienos.

Viskas jau pasikeitė,
Sunaikinta visur,
Sunaikinta ant žemės,
Tai gal jau ir danguj.

Sunaikino sodybas,
Gyventojus ramius
Šis karas, kur prabėgo
Pro Lietuvos kraštus.

Po karo nuslinkimo
Sulaukė vėl likimo,
Atvykę enkavedistai
Lietuvoje nerimo.

Jie degina sodybas
Ir plėšia jie turtus.
Ir sako, kad mes žudom
Vien tiktai banditus.

Nepasiskųsi žmogus
Nuo nelaimės didžios,
Ilgai jei jie čia pabus,
Nebus ir Lietuvos.

1945.1.31

      DAINA

Visose šalyse partizanai veikia,
Pavasario vėjas jau Lietuvoj dvelkia.

Kai juoduos jau pievos, pakalnės ir kloniai,
Tada partizanams jau tikriausi rojai.

Nieks nesustabdys galingų jų veikimų,
Visur pasigirs naujienų pagrindinių.

Galima sakyti karą pralaimėjo,
Nes Lietuvos vyrai jau pasižymėjo.

Kur komuna yra, kaip lapelis dreba,
Kožną dieną mato akyse jau grabą.

Kitaip jiems nereikia, kaip pakart už smakro,
Kad komuna mūsų lietuvį taip skriaudžia.

Lietuvį jie skriaudžia, visaip išnaudoja,
Lietuvos partizanai už tėvus kovoja.

Vytas J„
1945.1.13, šeštadienis

     LIETUVI!

Sėdi motinai ant kelių
Lietuvos sūnelis,
O po kojom motinėlei
Sukasi ratelis.

Moko motina sūnelį,
Kaip lietuviu būti
Ir, jei priešai puola šalį,
Užu laisvę žūti.

Auk, stiprėki Lietuvoje,
Lietuvos sūneli,
Gink nuo svetimtaučių rankų
Tėviškės namelį.

Jeigu šauks tave į kovą
Užu laisvę kautis,
Neužmiršk, mano sūnau,
Gėda yra trauktis.

Jei trispalvė plevėsuotų
Ant grytelės stogo,
Tik tada gyvent Tėvynėj
Būt ramu, patogu.

Kasčiūnai,
1945.VI.18

      LIETUVOS BROLIAI

Pasilik, sena močiute,
Po linelių kuodeliu,
Tavo sūnus nori eiti
Nepriklausomu keliu.

Tavo sūnus nebenori
Mirti rankoj svetimoj,
Nori kautis užu laisvę
Ir numirti Lietuvoj.

Kas pasaulyje brangiausia,
Ar gyvenimas, ar kas?
Jei žmogus neturi laisvės,
Jaučia surištas rankas.

Nori arti tik sau dirvą,
Berti grūdus į vagas.
Nors ir būtų jis pavargęs,
Sau dainuot linksmas dainas.

Kasčiūnai,
1945.VII.15., V. J.

      NAKTIS

Kai tylus vėjas nuo pietų,
Siūbavo rugiai ant laukų.

Kažkoks keleivis sutemoj
Ėjo per mišką keleliu.

Jam darės ilgu ir graudu,
Kai ėjo svetimu mišku.

Reikės palikti jam draugai,
Palikti gimtinės namai.

Reikės palikti jam draugai,
Palikti mylimi tėvai.

Ak, Dieve brangus, tu davei,
Bet ko gi žūsta lietuviai?

Argi tu, Dieve, negali
Daryt stebuklų mūs šaly.

Neleisk, kad iš musų širdžių
Išeitų dieviškų minčių.

Kasčiūnai,
1945.VIII.19

      PRISIMINK

Neverk, sesute mylima,
Prie brolio kapo būdama,
Kad tavo brolio nebėra,
Tik šlama beržas jo šalia.

Jis žuvo, nešdamas tiesas,
Jis matė žūstančias gretas,
Bet panorėjo jo valia,
Kad laisva būtų Lietuva.

Neverk, tėveli, neraudok,
Tik savo sūnų brangų palaidok,
Jis kūrė, kas yra brangu,
Ir žuvo švintančiu aušru.

Mirties jį gaubė spindulys,
Užmerkė mėlynas akis,
Jam blėso dar ilgai mirtis,
Jis buvo tikras kankinys.

Nors širdį plėšė jam skausmai,
Bet mirė jis visai ramiai
Ir mirdamas kalbėj balsu,—
Palikt Tėvynę man skaudu.

    DAINAVA

Mūs kraštas žydi pinavijais,
Danguj žvaigždutės spindi,
Gražus tai kraštas mūsų,
Mus Dzūkijoj pagimdė.

Čia tankūs ąžuolynai,
Krūmokšniais pintas kelias,
Graži darbšti dzūkaitė
Dainose gula, kelias.

Čia visuomet po kaimus,
Ar rytas, vakarėlis,
Po liepom plačiašakėm
Sueina jaunimėlis
.
Tai nėr, sakau, gražiausia,
Kaip dainaviečių kraštas,
Negali apsakyti
Nei aukso plunksnos raštas.

Vytas Jakavonis,
1945.XII.19

      MILŽINKAPIS NAKTĮ

Kas vėlinių naktį po beržu rymojo,
Kas verkė nakties sutemoj?
Tą balsą tik medžiai graudingai kartojo,
Pasvirus pušelė verkė ir vaitoj'.

Žali ir malonūs Lietuvos miškeliai
Kaip rūtom apsirengę svyruokliai klevai,
Sudraskė krūtinę kulipkos berželio,
Nukirsti nukrito lapeliai žali.

Merkinės piliakalnis verkia prie Stongės,
O ašaros teka upelio vaga.
Tvirtai pasiryžo Lietuvos berneliai
Užimti Merkinę su švino kulka.

Milžinkapis verkia, senovę prisminęs,
Kiek brolių čia žuvo už laisvę šalies.
Dabar jau, Lietuvą užvaldžius plėšikams,
Aptemo saulutė rudais debesiais.

Raudona saulutė prašvito iš miško,
Miškuose stovėjo Tėvynės šauliai
Ir laukė tik vado juos vesti į kovą,
Nes priespaudos vargas mus spaudė giliai.

     ATMENU

Atmenu, kai slinko tamsūs metai,
Kaip griaudė patrankos labai,
Kai degė gimtinės lūšnelė
Skriauda tuoj įsmigo giliai.

Kai švinta pavasario rytas
Ir skęsta žieduose laukai,
Krūtinėj skausmai seni gimsta,
Man liūdesį mena žiedai.

Pavasaris tylus ateina,
Paspuošęs jurginų žiedais,
Ir sniegas putotas jau teka
Žaliaisiais gimtinės laukais.

Sugrįžo bernelis į kaimą
Atgal, pasiilgęs draugų,
Pradėjo jau sprogti medeliai
Ant tėviškės mūsų laukų.

Sūnus pasiilgęs močiutės,
Tėvelių, sesučių jaunų,
Pastigęs trobelės kerpėtos,
Pasilgęs panelių jaunų.

Prabėgo pavojai nuo mūsų,
Nedrebina sunkios patrankos,
Gyvenimas grįžta iš naujo
Iš didvyrių garbingos rankos.

Gėlėmis takus nubarstysim
Didvyriam narsiem Lietuvos,
Kur gyvastį savo aukoja
Už laisvę lietuvių tautos.

Maža mūs Tėvyne, protėvių
Žeme, aplaistyta krauju,
Nors vargas nelaime žibėtų.
Bet čia mums gyventi brangu.

Sniegutis

      DAINA

Leidžiasi saulė už kalnelių,
Sprogsta medelių pumpurai,
Neberymok, sena močiute,
Po langeliu mažu vėlai.

Mylėjai sūnų savo brangų,
Išleidai ginti Lietuvos.
Tu paaukojai vardą šventą,
Jisai gal žuvo prie Varčios.

Su skausmu laukia tėvužėlis,
Kada sūnelis jo sugrįš.
Ar dar prieš savo seną mirtį
Teks sūnaus veidą pamatyt?

Kiek graudžių ašarų praliejau,
Kolei sūnelį auginau,
Dabar pasryžo gint nuo priešų,
O ar sugrįš, nebežinau.

Tuoj užkukuos raiba gegutė,
Girioj lakštutė užlakštuos,
Nebesugrįš jis pas mergelę,
Jis jos karštai nebemyluos
.
Daugel mūs žuvo bernužėlių,
Gyvastį brangų paaukoji,
Krauju apšlakstė šaltą žemę,
Žali miškeliai apraudoj'.

Guldo bernelius ant griuvėsių,
Veidai apkruvinti krauju,
Neprisiglausi, mergužėle,
Nors tau ir darosi graudu.

Saulutė krinta ūkanose,
Jau paskulinįkart matau,
Nesugrįšiu gryčion kerpėton,
Nebematysiu jos daugiau.

Sniegutis

     GAMTA IR GROŽIS

Kur tas pavasario vėjas,
Kurgi žiedelis laukų?

Tarytum pasaulis numiręs,
Taip tylu, žavinga, ramu.

Skubėkim į lauką
Pažaist su snieguolėm,

Kai krinta ant žemės,
Gruoblėtos, šaltos.

Čia kraujas užverda
Už tėviškės meilę...

Sniegutis

      KARIO DAINA

Kulkosvaidis yr kario brolis,
Kur skraido žudanti ugnis,
Kulkosvaidis gyvybei graso,
Užmerkia mėlynas akis.

Jei priešai puola mūsų šalį
Ir naikina jaunus, senus,
Kulkosvaidį paėmę, žengsim,
O priešui yra jis baisus.

Neberaudok likus, mergele,
Jei žūsiu tėviškės laukuos,
Tiktai ateik pas mano kapą,
Ramiai pažvelk, kur aš ilsiuos.

O jei nežūsiu už Tėvynę,
Vesiu visus draugus kovon,
Tada, važiuodami su tankais,
Kulkosvaidį paimsime.

Jau trata šautuvai lietuvių,
Ir brėkšta saulė pro rūkus,
Ir aš kulkosvaidį paleisiu,
O priešų lizdas greit palūš.

Valio, draugai trispalvę kelia,
Ir žygio nuotaika drąsi,
Lietuviai, žengiame į priekį,
Ir tu mane tenai rasi.

Sniegutis,
1946.1.27

       GINSIU ŠALĮ SAVO KRAUJU

Ūkininko ūkis su mažais langais,
Žiba maža lempa vėlais vakarais,
O toje grytelėj, prie mažo stalelio
Motina gėrėjos mylimais vaikais.

Nors maža lemputė degė pamažu,
Bet tenai gyventi iš tiesų gražu.
Prie linų kuodelio sėdėjo močiutė,
Daineles niūniavo viena pamažu.

Vakarai nuobodūs, vakarai vėli,
O jie kas dieną gyvena vieni,
Tėvelis išvyko ginti mūsų šalį,
Dievas vienas žino, ar sugrįš kada.

Motina mokina mylimą sūnelį,
Kad taip neraudotų ištisą naktelę.
Nors vakarai tamsūs, vakarai vėli,
Bet žinok, kad augi Lietuvos krašte.

Tau nevaržo niekas augti ir stiprėt,
Tik reikia mokėti tėviškę mylėt.
Aš tau pasakysiu, kur išėj’ tėvelis
Ir ko pasidarė nejaukus namelis
.
Tavo tėtis turi laisvo krašto mintį,
Todėl jis išėjo tėviškėlės ginti,
Nori, kad šalelė nematytų vargo,
Nori, kad nebūtų iš lietuvio vergo.

Jei ir žus tėvelis, gindamas tėvynę
Tamsią, ūkanotą rudens naktį tylią,
Tada tu, sūneli, namelius paguosi
Ir, jei šauks į kovą, tėviškę vaduosi.

Dėkui tau, motule, už šitą žodelį,
Niekad neapleisiu tėviškės namelio.
Būsiu aš kaip tėtis, gyvastį aukosiu,
Abi savo šalį brangią atvaduosiu.

Sniegutis,
1946.11.23

        DAINAVA

Kur bėga Šešupė per pievas, laukus,
Kur puošė alyvos žaliuosius krantus,
Ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva,
Kur pievos kaip rūtos, ten mūs Dainava.

Čia vargo, nelaimės nejaučia žmogus,
Čia bangos auksinės, kai melsvas dangus.
Takeliai numinti pro pievų žiedus,
Kiekvienas nuvargęs čia jaučias ramus.

Čia motina brangi — šalis Dainava,
Mūs šalį telydi protėvių daina.
Tebrangina šalį sūnus Dainavos,
Tai nėr gal gražesnės pasauly tautos.

Gegutės kukuoja vėlais vakarais,
Lakštutės lakštuoja saulėtais rytais,
Ir Merkio sukurtas verpetas gražus
Bučiuoja ir plauna smėlėtus krantus.

Kai vasaros saulė bučiuoja krantus,
Kai vėjas siūbena medelių lapus,
Ateik, mielas broli, į medžių pavėsį
Ir saldžiai svajoki, gulėdams gėlėse

Čia mažas paukštelis, iškilęs aukštai,
Skrajoja po mėlyną dangų,
O pušys nuo seno sau dainą dainuoja,
Vilioja pavasario bangą.

Sniegutis,
1946.11.27

      VILNIAU

Kur tavo, Vilniau, grožis
Ir kur gili senovė,
Kur Vytauto takeliai,
Ką eiklų žirgą jodė.

Tik Vilija linksmutė,
Ji nuotaikos nekeičia,
Linksma, rami kas dieną
Su saulės bučkiais žaidžia.

Ir ko taip širdį slegia,
Jei prismeni senovę,
Kodėl imi raudoti
Pas Neries sraunią srovę?

Ko viesulai padangėm
Skrajoja lyg pašėlę?
Ko liūdi visas miestas,
Žaliais miškais apžėlęs?

Prabėga greitai metai
Kaip rudenio suktinis..
.
Sniegutis,
1946.11.29

      TĖVYNĖS AIDAS

Sustok, lietuvi, valandėlei,
Ilsėk nuo sunkaus darbo,
Aš noriu pasakyti
Iš mūs didvyrių rašto.

Kaip mūs tėvai gyveno,
Kaip gynė savo šalį,
Kaip vertino Tėvynę,
Mūs narsų laisvės karį.

Nejau esi pavargęs,
Sakyk, sūnau lietuvi,
O gal jau tu galvoji,
Kad esame pražuvę.

Ir kad Tėvynė niekad
Neskels iš gilaus miego,
Ar kad tikrų didvyrių
Visai neliko niekur.

Vai daugel dar mums yra
Tėvynės narsių vyrų,
Kurie nebeužmiršta
Naktų, giedrių ir tylių.

Ar girdit, žemė verkia,
Visas skriaudas prisminus,
Tarytum senoj gryčioj
Viena motulė likus.

Tarytum našlaitėlė,
Be tėvo, motinėlės,
Ir vargas jai čia būti
Per tamsias žiemužėles.

Bet vėl Tėvynė kelsis
Iš vargo ir iš miego,
Nei priešo Lietuvoje,
Nei vargo neliks, nieko.

Tegul širdyse plaka
Aidai Tėvynės himno,
O kas visiems svarbiausia,
Tai ženklas kario rimto.

O kas dainuoja himną,
Kudirkos žodį šviesų,
Tik tam garbė per amžius,
Tik tas nebijo priešų.

Jeigu narsusis Darius,
Kaip ainis mūsų žemės,
Leidosi į kelionę
Per sausumas ir marias.

Taigi tegul žaliuoja
Narsios Tėvynės vardas
Ir žiemą, rudenėlį
Brandus, narsus ir šventas.

Sniegutis,
1946.11.29

      LAUKĖ

Ko raudojo motinėlė,
Ploną drobę ausdama,
Ko kukuoja gegužėlė,
Per girelę skrisdama.

Naktis šitokia žvaigždėta,
Prie girelės, prie žalios,
Vedė tavo užaugintą,
Nebegrįš gal niekados.

Žiba žvaigždės aukštumoje,
Spindi sniegas laukuose,
Tyli miškas tolumoje,
Loja viensėdžių šuva.

Kas numynė šitą taką,
Kas vaikščioja vakarais,
Ko dūsauja mergužėlė
Tokiais laikais neramiais?

Neliūdėk, jauna mergele,
Ploną liną verpdama,
Tuoj ateis pavasarėlis,
Sužydės visa gamta.

Sniegutis,
1946.III.2

      TAUTOS AIDAS

Uždengsiu aš savo veidą
Žiedu kvepiančiu laukų
Ir nenoriu nei matyti
Savanorių sužeistų.

Nes kiekvienas trokšta laisvės
Ir gyventi kuo daugiau,
Kad gyvenimas žydėtų
Už beržų žiedus gražiau.

Lai dainuoja broliai, sesės,
Pina ilgesio dainas,
Tegul linksmina lietuvį,
Kuris sunkiai sužeistas.

Tegul dainos mūsų skrieja,
Tedainuoja jas visi,
Tegul žydi mūsų kraštas
Mūsų širdies vidury.

Sniegutis,
1946.III.3

      SUDIEV

Mano plunksna žodį rašo,
Ašarėlės byra.
Mano širdis verkė brolių,
Kad nedaug jau yra.

Vieni žuvo ties Kalniškiais,
Gindami Tėvynę,
Kiti žuvo ties Pieriškiais,
Šventą laisvę gynė.

Dangus švinta vakaruose,
Saulutei nusileidus,
Keliu eina motinėlė,
Namelius apleidus.

Eina, ieško nors kapelio
Mylimo sūnelio.
Kuris žuvo, nešdams laisvę,
Prie žalio miškelio.

Vai, atskriski, gegužėle,
Pas mano kapelį,
Vai, palinksmink bernužėlio
Jaunystės širdelę.

Sudiev, ašarų pasauli,
Pas tave negrįšiu,
Daugiau mylimos panelės
Džiaugsme nematysiu.

Nebučiuosiu jai veidelių,
Ilgesį prisminęs,
Tik gulėsiu juodoj žemėj,
Tėviškę pamilęs.

Sudiev, kalnai, žalios pievos,
Sudiev, vyšnių sodai,
Sudiev, mylimi miškeliai,
Lazdynai ir gojai.

Saulė leidžias vakaruose,
Darosi tamsu,
Nebelauk manęs, motule,
Aš nepareisiu.

Nepabelsiu prie langelio
Vėlai vakare,
Aš ramus, jaunystėj žuvęs,
Ilsiuos žemėje.

Sniegutis,
1946.III.4

      PALINKSMINK ŠIRDĮ

Man liūdna, berneliui, gulėti
Miškelyj tarp eglių žalių,
Ateik, o brangioji sesute,
Atnešk man ant kapo gėlių.

Atskriskit, čiulbuoniai paukšteliai,
Nutūpkit prie kapo šalies,
Dainuokit man linksmą dainelę,
Kad nebeskaudėtų širdies.

Tėveli, brangioji močiute,
Nerymauk ant kranto Neries,
Sūnelio niekad nematysi,
Jis žuvo už laisvę šalies.

Aš jūsų, medeliai, prašyčiau
Nuliūdusią širdį paguost,
Pritardami audringai stygai,
Dainelę protėvių dainuot.

O tu, mylimoji panele,
Pargrįžtančio manęs nelauk,
Ateik tarp žaliųjų medelių
Ir gražų kapelį sukrauk.
Sniegutis,

M., 1946.III.7

      ŠALIAI

Važiavom traukiniu galingu
Per kiauras dienas, nakteles.
Prie lango mūsų motinėlės
Prarymos baltas rankeles.

Nenusimink, šalie gimtoji,
Mes dar sugrįšime kada.
Tik kai sugrįšim į Tėvynę,
Turės ji būti jau laisva.

Mus lydi sesės lietuvaitės,
Plasnoja šilko skarelės.
Sudiev, sudiev, žali miškeliai,
Sudiev, brangioji Lietuva.

Triukšmingai švilpauja vagonai,
Važiuoja vyrai Lietuvos.
Kovon važiuoja prieš grobiką,
Nenori priešų niekados.

Sniegutis,
1946.III.7

      PRISIMINIMUI!!!

Tu ateik pas mane vėlei,
Kai dangus giedrus,
Apdainuosim sielos kančią
Ir laukų žiedus.

Vakarai nuobodūs temsta,
Saulė nusileidus.
Laukiu, ilgesy pamilus,
Kada jis ateis.

Žiedais kvepia plačios pievos
Ir aš ten eisiu,
Gal bernelį, pjaunant šieną,
Lankoje rasiu.

Saulė leidžias už kalnelių,
Taip šalta rasa
Jau nuklojo žalias pievas.
Aš skubu basa.

Daug bernelių šieną pjauna,
Veidai prakaituoti,
Saulės spindulių auksinių
Visi nubučiuoti.

Neradau savo bernelio,
Kurį aš mylėjau,
Tik, apleidusi pievelę,
Vėl namo skubėjau.

Anksti švinta gražus rytas,
Eisiu į girelę,
Tenai čiulba daug paukštelių,
Raminsiu širdelę.

Dar takeliu nenuėjau
Nei pusės girelės,
Kai atradau naują kapą
Prie žalios eglelės.

Jau neskambinsiu gitara
Vėlais vakarais,
Nevaikščiosiu su mylimu
Upių pakraščiais.

Nebelauk, jauna mergaite.
Jis jau nesugrįš,
Kad myliu tave širdingai,
Tau nebesakys.

Nesakys jis šitų žodžių.
Nemyluos karštai,
Nepaspaus tau baltų rankų,
Kapą jo matai.

Sniegutis,
1946.III.22

   PASIAUKOJO

Kai tylus vakaras ateina
Ir saulė leidžiasi už šilo,
Po darbo motina senoji
Vargus, kančias senas pamilo.

Tyliai prie kryžio kasdieninio
Suklupus motina be žado
Sūnelį mylimą vis mini,
Kurio nei kūno nesurado.

Išėjo jis ankstyvą rytą
Savosios tėviškės apginti
Ir lyg tas diemedis parkrito
Gal ties Varčia, gal ties Pieriškiais.

Daug laiko motina raudojo,
Sūnaus jos niekur negirdėti,
Tik linko beržai pakelėje,
Ir vyšnios ūžavo pas klėtį.

Šalna ant pievų nusileido,
O tavo dainos suskaitytos,
Vai, kad prieš mirtį tavo veidą
Galėc nors kartą pamatyti.

Sniegutis

     PRIE URALŲ

Ant kalnų Uralo mergaitė vaikščiojo
Ir dainą dainavo viena pamažu.
Ji verkė, prisiminusi Lietuvos kraštą,
Ir širdis užtvino ugningu skausmu.

Nebeskamba dalgiai, nebeskamba dainos
Lankose, kur žydi balti jazminai,
Sukaustė krūtinę vien skausmai, nelaimė,
Uralai tušti ir be laimės visai.

Nečiulba lakštingalos vakarą vėlų,
Gegutė nelinksmina tavo širdies,
Tik keiki likimą tu savo negerą,
O mintys sugrįžta pakrantėj Neries.

Čia miršta lietuviai be krašto gimtinio,
Apleisti nuo brolių, nuo tėvų senų,
Sudievu, jie taria, Tėvyne, mes mirštam
Toli nuo Tėvynės ant kalnų plikų.

Sniegutis,
1946.VI.14
 

3

ELĖS RADZEVIČIŪTĖS-ANDRIUŠKEVIČIENĖS

D A I N O S

Elė Radzevičiūtė-Andriuškevičienė gimė 1922 m.
Žagariu kaime, Seirijų valsčiuje.

Nuo 1944 metų Šarūno rinktinės ryšininkė.
Suimta 1947 metais, tardoma Alytaus saugume,
bandė nusižudyti (įšoko į šulinį).

Kalėjo Vilniaus Rasų kalėjime,
o 1949—1956 metais Kazachstano konclageriuose.

Eiles rašo nuo 1944 metų.

     SKAUSMAS

Nekalbėk apie grožį brangiosios Tėvynės.
Jį žinau ir jaučiu, jį nešioju širdy.
Ten tironai visus tautos žiedus nuskynė —
Kruvina, ašarota ji lyg vergė skurdi.

Tu stebiesi, ko ąžuolas rauda Rambyne,
Dėl ko Nemunas liūdnas, rūstus, neramus.
Juk jie mato, kai veža, grandims surakinę.
Jie užjaučia mūs kančią, jie ilgisi mūs.

Žudynių arena mūs Tėvynė jiems tapo —
Jie lyg liūtai, panteros, vilkai alkani.
Neatrasim savųjų sodybų, nei kapo,—
Tuščiais žodžiais tu mane veltui ramini.

Myliu tėviškės žydinčias pievas ir sodus,
Bet džiaugsmo juose nerasiu niekada —
Mielas ilsis kapuos ir mergautinės godos —
Dainuosiu ar juoksiuos — širdy bus žaizda.

      NENORIU

Tu siūlai man prabilt prieš savo valią,
Pamiršt kilnių idėjų siekimus,
Kvatot, kada taip širdį gelia, gelia
Ne vien tik man, bet visai šaliai mūs.

Liepi tu man didvyriams spjaut į veidą,
Išniekinti, sutrypti jų kapus,
Pasekti tuos, kurie per kraują brenda,
Ir mist skriauda, kol sąžinė užsnūs.

Tu nori, kad prakeikčiau gimtą žemę,
Išsižadėčiau protėvių šalies,
Kur ąžuolai šventieji dangų remia,
Merkys skalauja pamatus pilies.

Sakai: ,,Mesk gintarą — štai auksas skamba.“
Linus šilkais iškeisti ketini.—
„Pamiršk išmokytą mamytės kalbą."
Nenoriu! Ne! — Jūs baisūs, kruvini!

      TRAKO MŪŠIS

Nenorėjome rusams vergauti,
Nenorėjom kovot prieš savus,
Aprengtus vokiška uniforma
Ir varu į frontą išsiųstus.

Todėl bėgome į žaliąją giružę,
Gal paslėps mus nuo priešų jinai,
Nes tvirtųjų pilių neturėjom,
Kaip Šarūnas turėjo seniai.

Kasdien siautėjo „liaudies gynėjai",
Krėtė, šaudė ir degino namus,
Nesuradę namuose jaunimo,
Areštavo senus ir vaikus.

Dar visai netoli buvo frontas,
Tai stribai pasisamdė karius,
Surengė didžiausias gaudynes
Gal pirmąsias Tėvynėje mūs.

Buvo keletas vokiečių likę,
Su savim jie turėjo ginklus,
Kada Traką Seirijų apsupo,
Jie pasveikino šūviais seklius.

Stepulevičius, žuvo Stočkūnas,
Žalį sužeistą rado mama,
Adomavičių paėmė rusai,
Mirė jis kur lig šiol nežinia.

Ir pamatė lietuviai bedaliai,
Kad giria jų paslėpt negalės,
Nes jų jėgos per daug yr nelygios,
Nelaimės, nors kažkaip to norės.

Taip ir kalino, vežė, ir šaudė
Kiek norėjo, turėjo jėgų,
Vertė Staliną tėvu vadinti,
Stribą broliu, gynėju, draugu.

1944 m., spalis

      SUDIEV, MAMYTE...

Sudievu šeimai nepasakius,
Motinos meilės vedama,
Nenujautei, brangioji mama,
Kad nesugrįši niekada.

Pamačius, priešai supa sūnus,
Užvirs kova greit kruvina,
Išdrįsai jiems pastoti kelią
Silpna, beginklė ir viena.

Mamyte, perspėt mus suspėjai,
Suklaidinai priešams kelius,
Palikę mus, tave sekiojo,
Kol patekai jiems į spąstus.

Kas apsakys kančias tavąsias,
Suskaitys smūgius ir keiksmus,
Kulka mirties tau pagailėjo,
Neprivertė išduoti mus.

Mus priglaudė tanki giružė
Ir paslėpė tamsus dangus.
Žuvo, kurs gelbėt tavęs ėjo,
Nukovęs priešų du karius.

Per naktį griaudėjo perkūnas,
Siaubingi švaistėsi žaibai,
Tau iš žaizdų tekėjo kraujas
Gausiau nei debesų lašai.

Penkias dienas dar iškalėjus,
Žygdarbį užbaigei mirtim,
Mamyte, didvyre, drąsuole,
Didžiuojas Dzūkija tavim.

      SKUBĖK

Skubėk, lietuvi, balsuok už draugus,
Jei nebalsuosi, greit jų čia nebus,
Išbėgs kacapai, stribai ir žydai,
Stalinas tėvelis užsigaus labai.

Uždraus žiemavoti visiems rūsiuose,
Neleis vasaroti tundrų miškuose,
Sibirą amžiams dėl mūs uždarys,
Kurie jau nuvykę, ir tuos išvarys.

Jeigu nebalsuosi, tėvas užsigaus,
Nematysi niekad rusiško dangaus,
Neturėsim laimės kaliniu jo būt,
Reiks vergauti buožėms, nuo banditų žūt.

Stalinas tėvelis, geras, malonus,
Aprūpinti žada jis senatvėj mus:
Mirusiam nutrauks kelnes paskutines
Ir ant gatvės valkios devynias dienas.

      DESANTUI

Galbūt mėnuo tėvelis tau,
Mielas sūnau žydrynės,
Paukščių Takais tu atėjai
Gint žūstančios Tėvynės.

Buvai nuo budelių toli,
Pas juos negrįžt galėjai,
Bet kad širdis nerimo tau,
Tėvynę tu mylėjai.

Žvaigždėtą naktį ant pečių
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne
Žaliam, žaliam lyg rūta.

Buvai ryžtingas ir drąsus,
Ilgėdavais kovoti,
Sakydavai: aš tam grįžau,
Kad save paaukočiau.

Kai išdavikė drebulė
Koketiškai šlamėjo,
Jos sužavėtas, užmigai,
Tą priešai pastebėjo.

Apsuptas grūmeisi vilku,
Kol šovinių turėjai,
Paskutiniuoju pats save
Dievuliui pažadėjai.

Verkė jo mėnesio naktis,
Aušrinė, eglės klojos,
Nebesulaukė laisvės jis,
Neišsipildė svajos.

Laisvės ereliu neskraidys,
Nei šilko parašiutu,
Sesės, jei žinot kapą jo,
Pasėkit daug daug rūtų.

      * * *

Žalia eglaitė gailiai raudojo,
Jai komjaunuoliai šakas kapojo,
Norėj' nupinti gražų vainiką
Papuošt makaulei to eretiko.

Staliną tėvą myli labiausiai,
Kalė prie smeigo, kėlė aukščiausiai,
Jam garbės vartus dabino, puošė,
Svečių tikėjos, užtat taip ruošė.

Partorgas liaudį susivadino,
Šventės programą visus mokino,
Pirmi spaliukai ir komjaunuoliai,
O su plakatais darbo šaunuoliai.

Viskas puikiausiai jau sutvarkyta,
Pradėsim šventę ryt anksti rytą,
Man po kiekvieno žodžio suplokit,
Dvi dienas gerkit, dainuokit, šokit.

Vos tik prašvitus, mašinos rusų
Sveikina šūviais būstinę rusų,
Stalino ūsus kulkos pešioja,
Stribai su rusais šaudos, kovoja.

Tokių stebuklų dar nematyta:
Vienaip kalbėta, kitaip daryta,
Lietuvos Himną rusai dainavo,
Stribus iššaudė ir išvažiavo.

Eik, pasigauki vėją laukuose,
Surask banditą Pūsčios miškuose.
Visi juos slepia, visi juos žino,
Paklausi — ginas, dar suklaidina.

1945 m., Leipalingis,
Spalio šventės

      *  *  *

Šią naktį gims mažasis Kristus,
Jo laukdama, puošias gamta,
Nuklojo snaigėm visą žemę,
Kad būt skaisti ir nekalta.

Aš išklūpojau visą naktį,
Lange tavęs belaukdama,
Šventų Kalėdų ryto tylą
Sudrumsčiau gailiai verkdama.

Geriau kulka perskrostų širdį
Negu žinia tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Pažįstami veidai visi.

Kelkis, brolau, skubėk rarotų,
Kelias puikus, balti laukai,
Būdavo, prakartėlėj Jėzų
Tu pirmutinis aplankai.

Išniekinti drąsuolių kūnai,
Mušimo žymės ant veidų,
Jiems pagalvė — grindinio plytos,
Saujelė kruvinų šiaudų.

Leiskit pažvelgti paskutinį-
Kart jums į veidus, į akis,
Nebaisūs pančiai geležiniai,
Nebaisios kančios nei mirtis.

Leiskit suklupti jums prie kojų
Ir išbučiuoti jūs rankas,
Leiskit paklaust, brangieji broliai,
Kas dabar laisvę mums parneš.

Gerasis Dieve, kam tu leidi
Taip savo karžygius kankint?
Krauju jų laistyt sniegą, žemę,
Lavonais jų gatves dabint.

1945 m., Kalėdos

      VELYKOS TRAKE

Ponai, kas žinot Seirijų traką,
Stribukams baisų banditų taką,
Jis šiandieną buvo nedykas,
Jame miškiniai šventė Velykas.

O kiek ten buvo keistų būtybių,
Ir kiek padarė jie ten kvailybių:
Linksma Kuoselė meiliai šypsojos,
Audra daug šėlo, dūko, kvatojos.

Buvo atskridus melsva Plaštakė,
Visi, Klajūno mylima, sakė,
Gynėsi sesė, lanko broliuką.
Bet nepanašūs nė trupučiuką.

Jiems nepatiko bendra stovykla,
Matyt, jie baigė meilės mokyklą.
Mačiau, sėdėjo vidury miško,
Bet nerašysiu apie juos visko.

Mūs dainininkas Vilkas tylėjo,
Neužmirštuolę akims lydėjo,
Sako, nuo seno jis ją mylėjo,
Mačiau, pavaikščiot abu išėjo.

O Baravykas taip šokinėjo,
Kad net šaknelės nutrūkinėjo,
Atmins ilgai jis šitas Velykas,
Nepralaimėjo, ko buvo dykas.

O vienas buvo vis atsilošęs,
Visai nevalgė raudonos košės,
Juokėsi Astra iš pono mielo,
Sakė, kad tikras jis brolis Krieno.

Tik mūsų Varnas kažko liūdėjo,
Savo svajonės čia neturėjo,
Rūpi jam sukti saugų lizdelį,
Vienam nubodo vargti vargelį.

Skruzdė pamilo Varno blakstienas,
Iš viso būrio jis toks tik vienas,
Prie jo prisėdo ir glamonėjos,
Gal apie meilę abu kalbėjos.

O ar jūs žinot, ko trūko šičia,
Neatėj’ vads mūs lyg netyčia,
Gal dvasiai peno jam čia nebuvo,
O gal gedėjo tų, kurie žuvo.

Čia Artojėlis buvo laimingas,
Jam kaukių balius toks iškilmingas,
Visiems daug laimės jis palinkėjo,
Pirmas iš miško namo išėjo.

Manęs tai niekas čia nemylėjo,
Du kartus sprandą nusukt norėjo,
Pasisekimo aš neturėjau,
Atleiskit, mieli, kad apkalbėjau.

1946 m., pavasaris

      LIETUČIUI

Naktis tyli, tyli be vėjo,
Sapnuoja beržai pakelės,
O mūšis čia verda, liepsnoja,
Kurie, oi kurie nugalės?

Kai pievos paskęsta rūkuose,
Mes pėdsakų ieškom kovų,
Lietuti, tu mylimas vade,
Ir gerbiamas visų draugų.

Ne buožė buvai tu, gražuoli,
Ir ne joks fašistas, oi, ne,
Neaplenkei rusų vergijos,
Žuvai tu, kovodams prieš ją.

Tiek daugel kautynių laimėjęs,
Išbėgęs pro lietų ugnies,
Dėl ko gi, Lietuti, brangusis,
Dabar neišvengei mirties.

Didžiuojamės žygiais drąsuolių,
Nes liko mums jų praeitis,
Širdim mes suaugę kaip vienas,
Ir mūs neišskirs nei mirtis.

(Žuvo prie Ricielių)
1946 m., ruduo

      *  *  *

Išeini, sūneli, šaukiamas Tėvynės,
Kovot už jos laisvę, gint gimtų namų
Su mamos palaima prie mylimo vado,
Į giružių globą šimtmečių senų.

Priešų begalybė — o gynėjų maža,
Jie nekultūringi, plėšrūs kaip vilkai,
Ar neišsigąsi, ar nesigailėsi,
Kad sau tokį sunkų kelią parinkai?

Reiks kasdien slapstytis, reiks kasdien kovoti,
Reiks dažnai ir mirčiai žvelgti į akis,
Gal lengviau vergauti svetimoj Tėvynėj,
Be vilties, kad niekad laisvė nenušvis.

Jei sužeis, tai mirsiu ant savųjų rankų,
Sesių aptvarstytas, nejausiu skausmų.
Koks gražus bus karstas, rūtelėm dabintas,
Nesunkus kapelis tėviškės laukų.

Vargavai, motule, naktis nemiegojai,
Mylimą sūnelį tu sau auginai.
Ir dabar dar lauki, rymai prie vartelių,
Sibire jo kapas, kur tu nežinai.

Nebijau aš žūti mylimoj Tėvynėj,
Čia linguosiu žiedu kvepiančiu laukuos,
Man čirens prie kapo pilkas vyturėlis,
Sesė ir mergelė gegule kukuos.

1946

      *  *  *

Liūdnai kaukė vėjas, šakas medžių laužė
Ir bėrė ant žemės Sibiro šarmas,
Sušalęs, nuvargęs skubėjai pas mamą
Kūčių vakarienės į gimtus namus.

Jums ašaros skausmo suvilgė blakstienas,
Sulaukti jau buvo apleidus viltis,
Širdis nenujuto, kad, rytui prašvitus,
Jų Sibiras laukia, o tavęs mirtis.

Sodybą iš vakaro buvo apsupę,
Bet leido įeiti, pasveikint savus,
Tik, laužiant plotkelę^ juos sviedė granatom,
Kad niekas neišbėgtų, užkūrė namus.

Tu, šovinius baigęs, nustojai kovoti,
Pakėlei į dangų, drąsuoli, akis,
O priešas kaip liūtas išalkęs artėjo,
Matydamas auką, galando dantis.

Lietuvi, aš mirčiau, tu stok mano vieton,
O laisvės saulutė jau greitai nušvis,
Prispaudei vamzdelį pats sau prie krūtinės,
Ir amžiams nutilo jaunutė širdis.

      NEPAŽINAU...

Nepažinau aš brolių ant gatvės gulinčių,
Didvyrių išsigyniau, pabūgusi kančių.

Ilgai žiurėjau Žaibui į jo žydras akis,
Dar rausvos buvo lūpos, sudie gal pasakys.

Kruvinam veide Povo maloni šypsena,
Kančių atrodo maža ir skausmo negana.

Pivelis buvo tarnas, gubojo dobilus,
Ir tą, stribai nušovę, paguldė tarpe jūs.

Tu neskriaudei, neplėšei, nežudei nekaltų,
Už ką tave paguldė ant akmenų kietų.

Našlaitis nuo vaikystės, be žemės, be namų,
Tris vaikelius paliko ant rankų svetimų.

Atleiskit, brangūs broliai, kad aš baile tapau
Ir budelių akyse prie jūs nesuklupau.

1946 m., ruduo

      *   *   *

Ar aplankei, sūnau, tėvelį?
Ar jo rankas pabučiavai?
Ar padėkojai motinėlei?
Už viską, ką iš jos gavai.

Palikai mamą prie ratelio,
Verpiančią baltus linelius,
Tu nežinojai, kad dar šiandien
Žiauriai kankinama ji bus.

Nepins karštų maldų jos lūpos,
Nepriglaus maloniai ranka,
Nutildys mylinčią jos širdį
Prakeikto budelio kulka.

Mama pro ašaras kalbėjo,
Sūnau, tau palaimos žodžius,
Nei ji, nei tu to nežinojai,
Kad paskutinis kartas bus.

Dėl ko sesutės ašarotus
Skruostus taip ilgai bučiavai?
Atsiprašei draugus ir brolius,
Jei kuo užgavęs juos buvai.

Brolau, ką tau širdis nujuto,
Kad tu toks liūdnas išėjai,
Juk tu gyvenimui, ne mirčiai
Iš mamos palaimą gavai.

Stūkso nepuoštas mamos kapas,
O tu bastaisi po miškus,
Visa šeima badauja, šąla,
Išvežta į tundrų kraštus.

Brolau, kas gi tave užjaučia
Ir kur tu priglaudą rasi?
Aplink vien priešai, išdavikai,
Namai sudeginti visi.

      MINDAUGUI IR BIJŪNUI

Nuo pat pirmųjų dienų vergijos
Tėvynės ginti išėjai,
Pagarbą, meilę savųjų tarpe
Tokią tu vienas įgijai.

Kiek daug kautynių esi laimėjęs,
Dėl to visai nedžiūgavai
Ir, apkabinęs nukautą priešą.
Verkdamas broliu vadinai.

Tokio gerumo nieks neturėjo
Mūs vadų tarpe, net draugų,
Todėl ir kulkai tave paliesti
Buvo per gaila ar baugu.

Kas, kuo atlygins skriaudą Tėvynei
Už tokį sūnų, koks tu buvai?
Ir kaip siaubinga, kad nuo kaimynų
Piktos niekšybės pražuvai.

O Bijūnėlis, būry jauniausias,
Visur lydėdavo tave,
Todėl Aukščiausias jūs neišskyrė,
Amžiams ilsėsitės drauge.

Kur judviejų kapas, mylimi broleliai,
Kur pasodinti rožių galiu?
Jau nebijosiu kasdien jų laistyt
Lietumi ašarų gailių.

Brangusis vade, laisva Tėvynė,
Jau baigėm žiaurią kovą,
Tavajam vardui pagarba mūsų
Amžiams kaip siela liks gyva.

Vladas Stepulis (Stepulevičius)—Mindaugas ir Vabuolis—Bijūnas buvo nunuodyti Janėnų kaime, grįžę iš kelionės į užsienį.

      * * *

Pagalvokit sau kiekvienas,
Koks tas Zigmas yr drąsus,
Pastotę sau pasivaręs,
Vagia žmogaus perletus.

Grįžtančiam pastojo kelią
Daug vaiduoklių iš dausų,
Už neklausymą, kai stabdė,
Jo vežėjas gaus ausų.

Klaupias stribas su rožančium,
Mielas broli, dovanok,
Mesk, prakeiktas išdavike,
Mirk, teisybę sužinok.

Išvažiau desėtkas stribų
Zigmo miestan parsitįst,
Girti net nepagalvojo,
Kad ir jiems neteks sugrįžt.

Žuvo patsai karingiausias
Niemka ir kiti staršai,
Su antspaudu leitenantas,
Komjaunuolių sąrašai.

Aštuoni ant kalno drybso,
Kur kiti, nėra jų čia?
Gal juos kipšas nugabeno
Naktį pragaran slapčia?

Leidžias saulė vakaruose,
Dažo kalnus raudonai,
Stribams maršą amžinybėj
Gros kulkosvaidžiai linksmai.

Rodos, menkas kacapėlis,
Kelios lentos ir cvekai,
Bet arkliai pavežt negali,
Baisiai sunkūs jo griekai.

Jie tarnavo, jie kovojo
Dėl tarybinės garbės.
Nėr kam vežti, nėr kam nešti,
Nėr užkasti kam duobės.

      *  *  *

Mūs valsčiuje gyveno
Keliasdešimt stribokų,
Plėšt vykdavo tik pusė
Dėl trūkumo kadokų.

Stribai nepasidalino
Pavogtų kailinukų,
Tarp jų muštynės kilo
Dėl palties lašinukų.

Nesibarkit, komandavo,
Pavogsime daugiau,
Išgėrus samagono,
Dalintis bus lengviau.

Stribukai į Vainiūnus
Važiavo bulvių kasti,
Bet tuščios tai neskanios,
Reikia spirgučių rasti.

Jei lašinių nerasim,
Tai gyvą bekonėlį
Prie bulvių įsikelsim
Visi į vežimėlį.

Kaip tarė, taip padarė,
Turėjo gerą ūpą,
Pavakarėj begrįžtant,
Nelaimė juos užklupo.

Bekonas taip įniršo
Ir kandžiotis pradėjo,
Vienas neteko rankos,
Dviese užsigavėjo.

Pagavę moteriškę
Kalėjiman įkišo,
Galu vielos spygliuotos
Stribai rankas surišo.

Kuo mėnesio ketvirto
Sūnelis nusidėjo?
Nei vaikščiot, nei kalbėti
Mažytis nemokėjo.

Devyniasdešimt metų
Senelį areštavo,
Pas kalvį nusivarę,
Prie ratų prišriubavo.

Jam ant pečių uždėjo
Kulkosvaidį sunkiausį,
Gyrės, miške pagavę
Banditą kuo baisiausią.

Ryte vėl geram ūpe
Į Metelius važiavo,
Ten plėšė, areštavo
Ir grįždami dainavo.

Pastoj' Perkūnas kelią,
Apakino Žaibai,
Stribus apėmė Siaubas,
Virpėj’ visi labai.

Bandytų dar kovoti,
Bet nėr su kuo žinios,
Maldautų atgailotų,
Bet gal nedovanos.

Šamas, pakraipęs ūsą,
Šypsojosi linksmai,
Garsiai kvatoj' Klajūnai,
Varguoliai ir Varnai.

O, Jūrininke mielas,
Valdove vandenų,
Palinkėki stribukams
Saldžių, saldžių sapnų.

Drybsos stribai ant kalno,
Kol juos krankliai sules,
Jokeris susikrovęs
Į pragarą nuveš.

Sukaustė Gruodis žemę,
Sustabdė upelius,
Sutaisė partizanams
Kelius ir tiltelius.

Kad pėdsakus paslėptų
Nuo sekančių vilkų,
Šalna perlus išbarstė
Ant pievų ir laukų.

      ARUKUI

Menu, atbridot jūs per sniegą
Baltučiai tartum angelai,
Svitėj rožiniai tavo skruostai,
Ir skundeisi, kad sušalai.

Šildžiau tau rankutes užgeltas,
Tu ant peties man užsnūdai,
Sakei, grįšiu, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai.

Sugrįžk, Aruk, dabar jau žydi
Po mano langu obelis,
Juk tavo garbanoms priklauso
Didžiausia jos žiedų dalis.

Saukiau tavęs, ilgėjaus, laukiau,
Bet tu manęs neišgirdai.
Sugrįžk greičiau, brangusis broli,
Nukris nuo obelų žiedai.

Jų žiedlapius išgainios vėjas
Kaip mūs svajones ir viltis,
Gęsta jaunystė man už grotų,
Tau skirta kankinio mirtis.

1946 m., Šventežeris

      BE TAVĘS

Nebeklausk tu manęs šiandien, mielas,
Ko liūdna bus manoji daina.
Zinai ilgesį tu mano sielos.
Tu žinai, ko širdis kupina.

Plaukia dienos lyg bangos upely T
arp vijokliais išpintų krantų,
Bet ramybės širdis rast negali,—
Jau seniai ją pasigrobei tu.

Kad teks ilgesį meilės pažinti
Niekuomet netikėjau tuo, ne.
Kad aptems skliautai, žvaigždėm dabinti,
Kad nušvies juos, kurs myli mane.

Nebeguosk manęs sodų pavėsiu,
Nei saldžiuoju žiedų kvapnumu.
Aš vis tiek baisų skausmą kentėsiu
Čia be laisvės, tavęs ir narnų.

      LIKIMUI

Neapkartink dienų paskutinių —
Jos ir taip nemalonios man, ne.
Vakar giedrias svajones dar pyniau,
Bet jos šiandien apvylė mane.

Trokštu laimės, blaškaus kaip plaštakė
Ir į nežinią tamsią einu.
Nesutiksiu tavęs, širdis sako,
Lyg mielos kūdikystės dienų.

Tu palūžai, tiek skausmo patyręs.
Niekuomet nesutiksiu tavęs —
Tave priglaudė tėviškės girios —
Tik mirtis amžinybėj suves.

Sunkios dienos lyg uolos granito
Slegia širdį ir žeidžia jausmus.
Paskutinė žvaigždutė nukrito —
Kas ir kuo mano sielą paguos?

O likime, žiaurusis tirone!
Dėl ko mūsų takai kruvini?
Tu baudi ir vėl glostai maloniai,
Girdai nuodus, tai vėl gaivini.

Neapkartink dienų paskutinių —
Jos ir taip nemalonios man, ne.
Vakar giedrias svajones dar pyniau,
Bet jos šiandien apvylė mane.

      *   *   *

Garbinga Lietuva nuo amžių
Karžygių narsumu,
Srauniais upeliais ir rambynais,
Ir pilių tvirtumu.

Tokių aršių ir gausių priešų
Nematė praeitis,
Bet plevėsuos laisva trispalvė
Ir nevergaus vytis.

Gyvybėm laisvę atsipirksim,
Kova žūtbūtina,
Mes žūsim, ji pakils iš kapo
Vėl žydinti, jauna.

Kęstučiai, Vytautai, Šarūnai,
Karžygė Gražina
Išaugs žemelėje Tėvynės
Ne viens ir ne viena.

1946 m., gruodis

      LIŪDESYS

Neklausk, ko audra sieloje sukilo,
Ko skruostais rieda ašara karti.
Aš netekau, kas buvo širdžiai miela,
Ko niekuomet man nepakeis kiti.

Nesistebėk, kad taip išblyškęs veidas
Pavasary gyvenimo dienų,
Ko ilgai klupau, saulei nusileidus,
Mylimą vardą maldoje miniu.

Nesmerk, kad žvilgsnis liūdnas ir užgesęs,
Kad šypsena nublukusi, pilka.
Perlų gijom pasidabinę kasos —
Esu žiauraus gyvenimo auka.

Likimas čia ironiškai kvatoja
Iš mano sielos liūdesio gilaus.
Vilioja jis lyg lelija baltoji,
Pražydus virš bedugnės, ant uolos.

Širdie! Palik bejausmė, marmurinė,
Eik per pasaulį, keršto vedama.
Nieks neužjaus, neglaus nieks prie krūtinei
Nes nuoširdžiai mus myli tik mama.

      MALDA

O Kristau, Valdove, Karaliau širdžių,
Mylėjai Tėvynę lyg sielą,
Matydams ją žūstančią, graudžiai verkei:
„Jeruzale, tėviške miela!..“

Mums įdiegei Laisvės troškimą širdy
Ir meilės jausmus tautai savo.
Mūs tūkstančiai krito kovoj nelygioj,—
Vardus kankinių užtarnavo.

Nebaisios mums grotos, retežiai kieti,
Nes Tu aplankai mus ir šičia.
Su Jėzum ir Azija tampa miela,
Jauki lyg gimtinės bažnyčia.

Triumfuojam varge, nes dėl kryžiaus kova.
Dėkojam, kad mums patikėjai.
Prisiekiam visi: Neapvilsim Tavęs,
Uoliai dirbsim Tavo idėjai.

Niekuomet ir niekur nežūsime mes —
Tu duosi jėgų mums ir ryžto,
Sielos dėmes plausi mums savo krauju
Ir leisi Tėvynėn sugrįžti.

Tad eisim po kryžium Tavuoju keliu —
Mūs dvasios palaužt nieks negali.
Kurie gi suklupsim kovos sūkury,
Maldaujam: „Atleisk, Visagali!..“

      *  *  *

Vos tik žaroms rytus papuošus,
Pabeldžia sargas į duris:
„Gana sapne viešėt Tėvynėj,
Skubėk, nes nuogą išvarys.“

Ir penketukais sustatytus
Laikys, kol saulė patekės,
Gausim šlykščios sriubos samtuką,
Ir visą dieną dirbt reikės.

Kilometrų daugiau kaip dešimt
Mus į ražienas nuvarys,
Ten rausim šiaudus, rinksim grūdus,
Kad nepaliktum — seks karys.

Ir pūs ten mus perdien buranai,
Nešdami smėlį į akis,
Leis atsilenkti, kai saulutė
„Sudiev“ žemelei pasakys.

Šypsosis vakaras ružavas,
Sieloj skausmas toks kartus,
Ištryškęs ašarų šaltinis
Nuplaus įdegusius skruostus.

Pakils mėnuo, sužibs žvaigždutės,
Žemę apgaubs žavi naktis —
Išrengs prie vartų lig nuogumo
Ir smulkiai, smulkiai iškratys.

Jeigu atras bent vieną varpą
Ar saują palaidų grūdų,
Savaitę pusnuogis „ilsėsies“
Karcery ant plikų grindų.

O jūs, brangieji, vis dar klausiat,
Kaip gyveni, dažniau rašyk,
Kad į metus tik dukart leidžia,
Prašom drabužių pristatyt!

Nes esam pusnuogės ir basos,
Ketina grobas grobą kąst,
O jau ir jiems sverta duonelė,
Tai kur mums paramą atrast.

1950 m., gegužė

      JAU NEILGAI...

Kankinkite, budeliai žiaurūs,
Kol esame jūsų vergai,
Šį bandymą leido Aukščiausias,
Džiūgaukit, nes jau neilgai.

Patogius sau statėtės rūmus,
Kapus dėdami pamatais,
Bet ašarų žemė prigėrus,
Jau veržias upeliai krantais.

Nuo bado ir šalčio mes krintam
Lyg rudeni lapai klevų,.
O jūs mūsų širdžiai pavydit
Net žodžių kelių iš savų.

Išnyks jūs galybė kaip rūkas,
Nes rytmetis laisvės arti,
Supratę maldausit atleisti,
Bet baus jus teisybė pati.

Aptems nuo skriaudų okeanas,
Tik žvaigždėm vardai mūs spindės,
Ir budelių kruvinus darbus
Istorija amžiais minės.

1950.XI.7 d.,
Spaskos lageris

      KAI SUGRĮŠIU

Pražilęs nuo šarmotų vyšnių
Senelis kaimas ir miškai
Maloniai sveikins, kai sugrįšiu,
Ir klaus: „Kur taip ilgai buvai?"

Šnarės man liepos plačiašakės
Močiutės pasakas, dainas.
Tik ašaroms sudrėkę akys
Gimtosios gryčios neatras.

Nepasitiks mama prie vartų,
Nerasiu rožių, gulbinų.
Neliko nieko, kas dar lauktų
Manojo juoko ir dainų.

Man viską jovarai šlamėjo,
Kai atsisveikinant verkiau.
Kas gi dabar užstos nuo vėjo,
Kad jovarų neliko jau?..
 

4

PARTIZANĖS MILDOS DAINOS

Varėna

     PARTIZANĖ

Neverki, mamyte, palinkus
Prie ratelio vėlais vakarais,
Ji išėjo už tėviškės laisvę
Su drąsių partizanų būriais.

Verks palangėj konvalijos baltos,
Su ilgesiu lauks jos dainos.
Gal pravirks vieną kartą alyvos,
Neišklausė mūs Dievas maldos...

Milda, miškai,
1948.III.8

     ATMINS

Dainavos apygardos partizanų vadui
Vanagui—Adolfui Ramanauskui

Su pavasario vėju jūs skriskit,
Jums pergalė, vade, skirta!
Krauju, ašarom, sielvartu skęsta,
Alpsta tėviškės žemė šventa.

Kartų kartos atmins jūsų vardą,
Istorijos lapuos minės,
Jūsų žygiai, darbai, partizane,
Sesučių dainose skambės.

Vadovaukit mums, Vanage, vade,
Į pergalę veskite mus.
Į kovą, pavojus, net mirtį,
Daina palydės per miškus.

Gynėm vardą garbingą lietuvio
Mes, skrajūnai Dzūkijos plačios,
Lai mato pasaulis kovas mūs
Dėl laisvės Tėvynės brangios!

Skambėki, daina vakarine,
Po Dainavą, kalnus, miškus!
Apygardos vade kilnusis,
Išveskit į laisvės kelius!

Milda, Dzūkijos miškai,
1948.IV.10

     TIKĖKITE

Dainavos apygardos partizanų vadui
Vanagui—Adolfui Ramanauskui

Palikot stovyklą, mūsų mielas vade,
Palikot ir viltį šviesią manyje,
Vade, Jūsų žodžiai atminimui liko,
Juos ilgai nešiosiu giliai širdyje.

Menu, alpo saulė pro pušų viršūnes,
Geso paskutinės žiežirbos ugnies.
Jūs minėjot laisvę, partizano drąsą,
Susimąstę klausėt virpesių nakties.

Prieš akis vaidenos nukvatoję dienos,
Laisvėj palydėti gražūs vakarai,
Tėviškės palangėj nusvirę jurginai
Ir rytais auksiniai šviesūs pažarai.

Jūs kovot išėjot už Tėvynės laisvę,
Vadovaut mums, vade, šioj sunkioj kovoj,
Pasirinkot kelią, mirtims iškaišytą,
Jį dažnai mes minim verkiančioj dainoj.

Tikėkite, vade, mes drąsiai kovosim,
Pramintas Jūs kelias mums pavyzdžiu bus,
Ir žodžiai, sakyti per sąskrydį tąsyk,
Nuolat žadins kovai už laisvę, tėvus.

Milda, miškai,
1948.1V.17

     ALKSNIUI

(žuvo šventų Velykų išvakarėse)

Nelauki, tėviške, jo
Grįžtant pievų keliu,
Jau karžygis neateis
Numintuoju taku...

O menu, išėjai
Liūdnas žygin tada —
Gal jutai, negrįši
Su Tigru niekada.

Kaukė niūrūs miškai,
Lenkės žvaigždės, naktis.
Balti snaigių pūkai
Tau bučiavo akis.

Laukei laisvės, brolau,
Atplasnojant arais
Ir sakei, sugrįši
Su žibučių žiedais.

Tu pavasarius tris
Palydėjai miškuos —
Šiandien drąsiai mirei
Barčių kaimo laukuos.

Jau sugrįžo visi
Žygio mūs sakalai.
Pro rūkus lyg girdžiu —
Tavo žodžių aidai...

Alksni, verkia tavęs,
Alpsta, miršta naktis,
Tamsoj klūpo jinai.
Kur mana ateitis?

Milda, miškai,
1948.IV.17

     KARDUI

Gegužio žiedai vėl pravirko,
Ramunės nusidažė krauju,
Jaunutis kovotojas krito,
Užmigo jis miegu giliu.

Galėjai jaunyste dar džiaugtis
Gimtinės pastogėj jaukioj,
Bet, viską palikęs, karžygi,
Tu drąsiai stojai kovoj.

Paliko prie vartų motulė,
Sakei — lauk, sugrįšiu, mamyt,
Ilgai ji dar žvelgė į tolį,
Kur ošiantis miškas matyt.

Mylėjo tave, mielas Karde,
Vadai, partizanai visi —
Beviltiškam momente draugui
Sakei — ateitis mūs šviesi.

Verkė tą rytą ramunės
Ir tyliai tau ošė miškai,
Tu sužeistas kritai ten mirčiai,
Kur klaupė, bangavo rugiai.

Tu laukei, kovojai už laisvę,
Į žygius tu linksmas ėjai,
Bet niekad, jau niekad negrįši,
Nors motina lauks dar ilgai...

Milda, miškai,
1948.V.29

     KULKOMS PALYDINT

Mirštant vosilkoms — vakarą tylų
Pražydo meilė rausvais žiedais —
Jūs man nuskynėt baltą ramunę,
Bežadžiai ėjom miško takais.

Jums mano meilę niūniavo pušys.
Nors juodos klaikios naktys kvatoj —
Kartu mes ėjom, kulkoms palydint,
Per mirties šmėklas vėjų audroj...

Neklauski niekad, ar ką mylėjau,
Ar aš mylėsiu labiau už jus —
Varge, pavojuos pražydus meilė
Lydės per audrą, mirtį, kapus.

Už mūsų laisvę brangios Tėvynės
Eisiu be baimės mirties keliais,
O tavo meilė, kilni, krištolinė,
Išves į laimę, klotą žiedais.

Greit nualps dienos, verkiančios naktys,
Laisvė kvatosis, puošis žiedais,
Neužmirštuolių kerai mums lenksis,
Meilę ramunės tyliai dainuos.
Milda, Dzūkijos miškai,

1948.VII.27

     KLAJŪNUI

Žalių beržų tankmėj ilsėjais,
Niūniavo dainą pievų žiogai.
Ramioj stovykloj tave bučiavo
Pirmieji saulės spinduliai.

Tu nejutai, kad slenka priešas,
Kad išdavikas eina ramus —
Sapne vaidenos Merkio pakrantės —
Ten pat matei gimtus namus.

Draugo pažadintas tu bėgai,
Lydė] tave kulkų lietus.
Girdėjai riksmą azijatų —
Pravirkdė jie tylius miškus.

Pastojo kelią priešų gaujos,
Apsupti buvo visi takai,
Tu vienas drąsiai prieš juos kovojai,
Kvatoj kulkosvaidžių aidai...

Beržų pavėsyje žuvai tu
Už laisvę tėviškės brangios —
Drąsus Klajūne, vardą tavo
Ilgai, ilgai draugai kartos.

Milda, miškai,
1948.VIII.27

     KRUVINAS ATMINIMAS

Skendo naktis miglose bejausmė
Ir klaupė šešėliai tamsoj —
Baimėje gėlės neramios kuždėjos,
Tavo vardą minėjo maldoj.

Išėjai, vade mielas, į naktį,
Nejutai, ką tau šnabžda žiedai,
Tamsoj juokas kvatoj išdaviko:
„Tavęs laukia, drąsuoli, kapai“.

O per daug tu mylėjai tą kaimą
Ir tikėjai, ką šnabžda beržai —
Tad už auką, meilę Tėvynei,
Tave išdavė, vade, jisai.

Per naktis tavęs laukė čia priešas,
Slėpė juos ūkanoti laukai —
Verkiant žvaigždėms, mėnuliui nuliūdus,
Tu kraujuose, brangus, suklupai.

Mirei laisvės skaidrios neišvydęs,
Mūs vade grupės kilnus —
Kas atstos, kas pakeis tavo vietą,
Kai tavęs čia tarp mūsų nebus?

Liko kruvinas mums atminimas,
Liko pavyzdžiu jūsų darbai,
Primins vardą rugiai pakelėse
Ir dainų jums skirtieji aidai...

Milda, miškai,
1948.IX.19

     LINUI

Išėjai tu drąsiai, vėtroms kaukiant,
Į juodas, klaikias, gūdžias naktis,
Kažkas prie vartų tyliai pravirko:
— Laukia, brangusis, tavęs mirtis.

Prieš tave lenkės šėlstantis miškas,
Klauseisi vėjo dainų liūdnų,
Tavim tikėjo verkiančios dienos,
Jos matė drąsą melsvų akių.

Štai vieną niūrų lapkričio rytą —
Pirmos sniegulės sveikino jus,
Mirštantis lapas šalia nukrito,
Jis, pranašavo didvyris žus.

Kritai už laisvę verkiančios žemės,
Lai priešas žino, kad ją myli...
Jaunajai kartai pavyzdžiu liksi,
Lietuvio meilė tau nemari...

Išdidus tyli priešo pajuokai,
O partizane plačių miškų!
Prieš tave lenkias verkiančios dienos,—
Jos tavo vietoj šaukia naujų.

Ilgai atmins dar tave, didvyri,
Šalis gražioji mūs Dainavos,
Ir tavo vardą, kilnusis Line,
Lietuvio lūpos dažnai kartos.

Menu gegužio baltąjį rytą,
Tave ginkluotą tarpe žiedų...
Sakei, sugrįši kartu su laisve,
Gražia lyg fėja žydrių erdvių...

Su ramunėlėm lauksiu sugrįžtant
Ir su rudenio lapais gelsvais.—
Baltosios snaigės bučiuos blakstienas,
Bet tu negrįši jau su arais.

Milda, tėviškė,
1947.XI.10

     VERBAVAI...

Džiaugeis — ji išduos savo brolius,
Kasdien laukei jųjų mirties.
Azijate, kodėl patikėjai tu žodžiais,
Taip mylinčiai laisvę — lietuvės širdies?

Ji šiandien klajūnė ošiančio miško,
Partizanė plačiųjų laukų,
Jai lenkias pavasario vėjai,
Žiedeliai žibuoklių melsvų.

Milda

     SKRAJŪNUI

Žydėjo vyšnios, klaupė saulė,
Ir skendo miestas miglų tvane.
Tarp tyliai krintančių žiedų tu
Sakei, atmink, brangi, mane.

Mačiau, spindėj drąsa akyse,
Kai tu kovos keliu ėjai.
Dar kartą su ranka pamojęs,
Tartum rūkuose pranykai.

Aš negirdėjau miesto triukšmo,
Nors jis kvatoj’ šalia manęs —
Mintim skridau į tylų mišką,
Laukiau sugrįžtančio tavęs.

Štai šiandien tu, brangus, ilsiesi
Tarp lapų rudenio gelsvų,
Snieguolės lengvos tartum pūkas
Krenta ant mirusių akių.

Bučiuoja lūpas rudens vėjai
Ir taršo garbanas gelsvas,
Kruviną veidą tau bučiuoja,
Niūniuoja jis kovos dainas.

Tėviškės žemė krauju nusidažė,
Nualpo astrų rausvi žiedai.
Už laisvę dar kovot norėjai —
Pačioj jaunystėj užgesai.

Atleisk, kad neverkiau suklupus,
Nevadinau tavęs vardu,
Ir, tardant priešui, išsigyniau,
O ne! Jo nežinau! Nepažįstu...

Jaučiu, greit laisvė atplasnos mums,
Užteks aukų, mirties, kovų,
Bet kur tada tavęs ieškosiu,
Kai nematysiu tarp savų?

Milda, miškai,
1948.XI.16

     PAŽVELK, IŠDAVIKE

Per tave, o žiaurus atėjūne,
Pravirko Tėvynės miškai —
Per tave, išdavike, nualpo
Gražiausi bijūnų žiedai.

Kur sąžinė tavo, lietuvi,
Kur meilė gimtųjų namų?
O pažvelk, o pažvelk, išdavike,
Kiek kraujo... skausmingų raudų!..

Ar ne tėviškės žemė augino,
Ar ne čia tu išmokai dainų?
Ar ne motina vygėj liūliavo,
Laukė tavo kilniausių darbų?

Pravirkdei ją alpstančią naktį,
Suardei jos gražiausias viltis —
Palikai išdavikas Tėvynės —
Per tave gaubia žemę mirtis..
.
Kuo papirko žiaurus atėjūnas,
Kuo tau moka už kraują tėvų?
Pažiūrėk — skausmu žemė pravirko...
Paklausyk bažnytėlės varpų.

Milda, miškai,
1948.XII.15


     IŠĖJOT

Dainavos apygardos partizanų vadui Vanagui

Jūs išėjot su šėlstančiu vėju,
Su niūria ir juoda tamsuma.
Prieš akis nebeaiškus rytojus
Ir nakties virpesių klaikuma.

Jūs negąsdina kaukiančios pušys,
Čia pat brolio mirtis sutikta,
Pažadėjot jai laisvę parnešti,
Ji laukia skausme palikta.

Nebeklausiat, ko tėviškė verkia,
Ko vualiuos suklumpa Jinai?
Žemės skundas ir aimanos aiškios,
O laisvė sugrįš regimai.

Žinau, žengiate drąsiai į mūšį,
Pirmas skiriate kelią tankmėj.
Kulkų aidas kvatojas miškuose,
Jūs kaip aras iškylat erdvėj...

Milda, Dzūkijos miškai,
1948.XI 1.16

     TREMTINEI

Liūdnas žvilgsnis mažo vaiko:
— Ko verki, mamyt, brangi,
Kur mus veža, juk taip šalta,
Pasakyk — kodėl tyli?

Verks, vaikeli, tavo dienos,
Ašarose skęs takai:
Tik už tad, kad tavo brolis
Troško laisvės tėviškei.

Sudie tau, brangi Tėvyne,
Alpstanti kryžių šalis —
Sudie, mylimas sūneli,—
Žinau, laukia ten mirtis.

O norėtųs apkabinti
Tėviškės plačius laukus —
Jaučiau, niekada negrįšiu,
Kapas Sibire man bus.

Būk drąsus tu, partizane,
Mylimas mano sūnau,
Tėviškėlė verkia laisvės...
Dar kartą tavęs prašau.

Nepabūgsiu, azijate,
Saitų tyrlaukių kančios...
Mintimis visad atklystu
Aplankyt šalies brangios.

Milda, tėviškė,
1947.XII.23

   PRIE PARTIZANO KAPO

Mačiau, didvyri, tavo kapą,
Mačiau jų daug, oi daug tada,
Atkeršyt prisiekiau suklupus,
Šaukiau visus tylia malda.

Mačiau, kaip sunkiai krito smėlis
Ant kruvinų tavo pečių,
Žiedai lengvučiai baltų vyšnių
Skrajoj’ tarp verkiančių laukų.

Tu nejutai, kai tarp griuvėsių
Barsčiau konvalijų žiedais,
Kai priešas daužė, spardė veidą,
Lydėj' tave žiauriais riksmais.

Tavyj, o mielas partizane,
Gavau stiprybės ir drąsos,
Tavo kančia ir žaizdos veda,
Kur daug reikės šventos aukos.

Likai tu užmiesčio laukuose,
Kuriuose nėr kapų žymės,
Kur skundžias, verkia, šėlsta vėjai,
Tik jų daina graudi aidės.

Šventa vieta paliks smėlynai,
Kur daug jų guli be karstų,
Kur slapčia motina suklumpa,
Klausyk, karžygį, jos raudų...

Skiriama Merkinės gimnazijos direktoriui Pečionaičiui.
1945 m. balandžio 23 dieną visi Merkinės gimnazijos mokiniai buvo išvaryti iš mokyklos,
pamokos nutrauktos, nes po gimnazijos langais,
ant šaligatvio gulėjo išniekintas mūsų mielas direktorius su savo bendražygiu...
Ar galima tai užmiršti?..
Milda, bunkeris,
1948.X1I.27
 

5

LIETUVIŲ VERGIJOS LAIKŲ DAINOS

          Ne tas Partizanas,
          Kurs ištarė žodį,
          Bet tas, kurs vykdo
          Partizanišką idealą...

               Vyturys

Rankraščio dainos pradėtos rašyti 1951.XII.26 dieną,
prasideda Tautos himnu ir Dzūkų partizanų himnu.
Parašyta keturiasdešimt keturios dainos,

5-tas ir 6-tas puslapiai išplėšti.
Partizano Vyturio parašyta 19 dainų, Degsnio — 14,

Putino — 6 ir 5 dainos — nežinomo partizano.
32-je dainoje Vyturys apdainuoja Degsnio ir Putino žuvimą.
Dalis dainų kartojasi kituose šaltiniuose.
Paskutiniai rankraščio įrašai rašyti partizano Vyturio.

Partizanas Degsnys — Petras Varanauskas,
Partizanas Putinas — Jonas Mikailionis.

Vyturio pavardė nežinoma.

     * * *
Kada varge buvai, Tėvyne,
Tai jis nuo bado tave gynė,
Vergijos pančius rišo, traukė
Ir tavo laisvės troško, laukė.
Už tai, kai būsi tu laisva,
Pridenk jį savo vėliava,
O Lietuva.
Vyturys

17. DAINA POVUI

Gelsvi žiedai laukuos pasklido
Ir lapai dobilo žali,
Dzūkijos sūnūs pasiryžo
Atpirkti laisvę krūtine.

Sargyboj pamiškėj stovėjai,
Povėli, mielas ir ramus,
Vaitojo Pavikšio medeliai,
Kai gauja artinos prie jūs.

Tu, ginklą tvirtai pasispaudęs,
Ir šūviu žinią mums davei,
Kada pamiškėj raudona gauja
Ruošė mums mirtį amžinai.

Kritai prie kelio tu sužeistas,
Gauja apspito lyg arai,
Peiliu supjaustė tavo kūną —
Slėptuvės brolių nesakei.

Kai niekino tave, tyčiojos,
Peiliu supjaustė rankeles,
Tu mirdamas žodžius kartojai:
Tėvyne, mirštu dėl tavęs!

Putinas

18. DAINA BRIEDŽIUI

Rudenio naktį, žvaigždutėms šviečiant,
Jaunas Briedeli, linksmas buvai,
Ranką paspaudęs, sudiev pasakęs,
Į tolimą žygį tu išėjai.

Žygyj lydėjo mėnulio spindulėliai
Ir medžių šešėliai dengė jums veidus.
Nieks nepasakė, nieks netikėjo,
Kad Briedis jaunas šiandieną žus.

Priėjęs bakūžę, langan pabeldęs,
Su drąsia širdim, meilės šypsena,
Alkana gauja patylom tykojo —
Buvo jums suruošta puota kruvina.

Vienas kaip erelis skrido linkui miško
Ir dingo miško tamsumoj,
O tau, Briedi, kulka pervėrė krūtinę,
Iš tavęs tekėjo upelis kraujų.

Tavo jauną kūną spardė ir tyčiojos,
Spardė ir draskė kaip plėšrūs arai,
Tavo lūpos negyvos šypsojos,
Mirdamas kartojai: „Tėvynė bus laisva".

Upė Varėnė plaukdama vaitojo,
Kad krantus jos plauna lietuvio kraujai,
Ir žalieji medžiai nulenkė viršūnes
Tąją ramią naktį, kai tu žuvai.

Močiutė Urale, brolelis Vorkutoj,—
Nieks tau nešluostys kruvinųjų skruostų,
Tik maži paukšteliai — miško dainininkai
Tau prie kapelio amžinai čiulbės.

Putinas

     DAINA

24. AIDUI, SPORTUI IR GARSUI

Jie nesigailėjo kraujo
Ir jaunystės tos brangios,
Mielai viską paaukojo
Dėl Tėvynės mylimos.

Jie krauju apšlakstė žemę,
Varpas nulenkė rugiai,
Kai su piktų priešų gauja
Narsiai grūmės mūs draugai.

Saulė leidosi nuliūdus,
Slėpės už miškų tyliai,
Kai drąsuoliai mūsų žuvo,
Narsūs girių ąžuolai.

Liūdi tėviškė drąsuolių,
Verkia jų kovos draugai,
Verkė Aido, Sporto, Garso,—
Jie negrįš jau amžinai.

Degsnys

25. DAINA SAKALUI

Tu, sulaukęs vasarėlės,
Linksmas, jaunas ir smagus buvai,
Netikėjai, kad žiaurusis
Parduos priešui amžinai.

Tu skrajojai, Sakalėli,
Tėviškės plačiuos laukuos
r norėjai pasiekt tikslą
Dėl Tėvynės mylimos.

Vos, sugrįžęs iš kelionės,
Užmigai tu taip saldžiai,
Ir išgirdai brolio balsą,
Sakalėli, eikš čionai.

Tik išgirdęs brolio balsą,
Greit prišokai prie angos
Ir, iškišęs savo galvą,
Apžiūrėjai kraugerius.

— Vyrai, rusai! — suskambėjo
Iš tavo jaunos širdies,
Ir, paėmęs pistoletą,
Dėjai prie savo galvos.

Nuskambėjo duslūs šūviai
Bunkerio siauroj angoj,
Žuvo mūsų penki broliai
Dėl Tėvynės mylimos.

Degsnys

30. DAINA

Vaduokim mes, broliai, pavergtą šalį,
Gaivinkime jos dvasią kilniausiais darbais,
Kad mūsų Tėvynės laimingai nušvistų.
Aptemus padangė širdingais džiaugsmais.

Na, broliai, prie ginklo, į kovą lig vieno,
Šiais metais ateina jau mūs valanda,
Su žvangančiais ginklais budėkim iš vieno,
Tikrai mes laimėsim visur, visada.

Ten tėviškė laukia aptemus,
Čia laukia mūs broliai prašvintant aušros.
Pasaulis girdi ir skausmą mūs žino,
Kaip slėgė mus šiandien priešas baisus.

Mes, broliai, dėl laisvės mirties nebijokim,
Tėvynės mūs meilė laimingai nuves,
Tik drąsą tam reikalui mes panaudokim,
Laimingai tuomet atsikvėpsime mes.

Degsnys

31. DAINA

Medžių šakos nulenkė viršūnes,
Ir nuliūdo tėviškė brangi,
Kai, rytų saulutei patekėjus,
Užėjo priespauda broliams sunki.

Nuliūdo sode čiulbantys paukšteliai,
Ir darže nuliūdo jazminai,
Ir jaunystės žiedas kai nuvyto,
Krito trys sūnūs — tvirti ąžuolai.

Jiems klojo patalą mirties ant gatvės
Purvas, sumindžiotas priešų gaujos,
Tiktai paukšteliai, miško giesmininkai,
Jiems pačiulbėj’, nutūpę prie galvos.

Verkė tėviškė trijų drąsuolių,
Verkė draugai atskirtieji kovos,
Ir pasiryžo mūsų partizanai
Atpirkti laisvę brangios Lietuvos.

Nedaug jau liko mums čia kentėti,
Laisva Tėvynė greit mums nušvis.
Ir mes greta žygiuosime per pievas
Laisvosios tėviškės keliais plačiais.

Sutiks močiutė, sena sengalvėlė,
Sūnelį grįžtant iš didžios kovos,
Sutiks mergaitė, tavo numylėta,
Su jurginų gražių puokšte.

Vyturys

     DAINA

32. DEGSNIUI IR PUTINUI

Jurginai žydi, galvas lenkia,
Gamta jau puošiasi žiedais,
Trejus metus jūs išskrajojot
Tėvynės vieškeliais plačiais.

Degsneli, mielas Putinėli,
Kokia sunki gi jūs dalia:
Priešai išdraskė durniais žemę
Ir tyko jie pamiškėje.

Gegužės trisdešimtą dieną
Gegutė guodė taip liūdnai,
Bet nepasakė jums, Degsneli,
Kad suruošti jums čia kapai.

Ilsėjotės po sunkaus žygio,
Vėjelis draikė plaukus jums.
Staiga tik šūviai pasigirdo —
Sudie, pasaulis toks gražus.

Sudie, mergaite mėlynakė,
Sudie daržely jazminai,
Negrįžim vėlų vakarėlį,
Nebelsim lango patyliai.

O jūs, jaunasis jaunimėli,
Kartokit visus šiuos žodžius:
Vis tiek mūs broliai partizanai
Mylėjo laisvę per kraujus.

Vaitojo laisvės karžygėliai —
Degsnelis, Putinas brangus—
Sugrįš tėveliai iš uralų,
Bet kur atras mūsų kapus?

Vyturys

39. DAINA TRENKSMUI

Mėnulis švietė naktį ramią,
Nuo priešo kulkų tu kritai,
Savu krauju pagirdei žemę,
Kurią mylėjai taip karstai.

Mylėjai Lietuvą Tėvynę
Tu iš visos savo širdies,
Pirmas į laisvę kelią mynei,
Nebodams vargo nei mirties.

Žaliame slėny, prie upelio,
Tave paguldė priešo kulka,
Žiaurūs stribukai tavim tyčiojos,
Kad žuvo Trenksmas, narsus karys.

Kovoj sau skyrei Trenksmo vardą,
Narsus kovotojas buvai,
Visi lietuviai prisiminsim
Laisvės gynėją amžinai.

Vyturys

40. DAINA

Žalumynų rasa sumirgėjo,
Aplinkai vaitojo naktis.
Kažin kur partizanas skubėjo,
Jo buvo širdis nerami.

Palikęs jis bunkerį tamsų,
Palikęs tėvelius namuos,
Jis eina ir drąsiai žygiuoja
Aplankyti tėvelius namuos.

Namuose jo laukia mergaitė,
Močiutė ir sesė jauna,
Drąsiai jis per šlaitą žygiuoja,
Rytuose jau švinta aušra.

Priėj’ partizanas prie vartų,
Kiemely sulojo šuva,
Niekas pasitikt neišėjo,
Tik gailiai raudojo ruduo.

Ir kaime tuoj šunys sulojo,
Pasigirdo vien rusų balsai,
Iš kažin kur šūvis ataidėjo,
Ir pervėrė širdį skausmai.

Jis krito ant žemės nušautas,
Aplink buvo vien tamsi naktis.
— Aš už tave, brangi Tėvyne,
Šią naktį užmerkiu akis.

Vyturys

44. DAINA

Gamta pavasary prašvito,
Mėnulis šviečia taip liūdnai,
Iš žygio į namus sugrįžo
Šeši tėvynės gynėjai.

Šeši kaip vienas, vyrs į vyrą,
Veidai pažįstami visų,
Linksmai sutinka niūrią tylą,
Miela gyvent, gamta graži.

Veltui raudoni šunys kaukė,
Mūs pėdsakų jie nesuras,
Miegokim, broliai, išsirengę,
Rytoj į žygį visi mes.

Ilsėkimės,— prašneko Dainius,
Ilga pavasario diena.
Labanakt,— švelniai tarė Gailius,
Pasvirdamas su šypsena.

Kryžium palaiminę krūtinę
r skęsdami jie sapnuose,
Vyrai — kovotojai Tėvynės —
Užmigo klaikiam tamsume.

Negirdi ūžesio mašinų
Raudonų išgamų gaujos,
Jų tarpe niekšas Savanoris,
Išgama budelis gaujos.

—    Vyrai,— prašneko šeimininkas,
Pravėręs bunkerio duris:
—    Rusai, jų tarpe išdavikas,
Kalavijau, tavo sūnus.

O Dieve Tėve, suvaitojo,
Sūneli,— ištarė: — brangus.
Nulenkė galvą ir nutilo,
Sūnus jam paruošė kapus.

Jėzau, Marija, balsai šaukė,
Skausmai sumišo su malda,
Kovas ir Gailius užsimerkė,
Dainius atsiklaupė šalia.

Prie pačių durų klūpo tėvas,
Karžygis guli netoli,
Klonė atsiklaupė prie sienos,
Apgaubė juos tamsa tyli.

Nebenuplaus smėlėtų rankų,
Veidų nešluostys kruvinų.
O Dieve, ar jau neužtenka
Tau imt tokių brangių aukų?

Vyturys
(Paskutinė rankraščio daina)
 

6

PIETŲ LIETUVOS PARTIZANŲ

D A I N O S

Dainų tekstai rasti Merkio rinktinės partizanų
štabo leidžiamo laikraščio „Mylėk Tėvynę"
literatūrinės dalies archyve.

     DAINA

Kazimieraičiui, žuvimo metinių proga

Diena seka naktį, naktis seka dieną,
Pradingsta ir metai kovų sūkuryj.
Tiktai be žymės neišnyksi tu vienas —
Tėvynės gynėjas, didysis karys.

Užgriuvo mus priešai, lyg prakeiksmo jūra,
O mes jiems nenulenkėm galvos.
Tu mus į gretas, didis vade, subūrei,
Vedei žūtbūtinėn, šventojon kovon.

Nebuvo sunkus tau sunkių kovų kelias,
Tau rodėsi, dirbi dar vis per mažai.
Ir lėmė Aukščiausias, kad gimtąją šalį
Aplaistytum savo kraujo lašais.

Pakirto kulka ir jutai — nesikelsi.
Jau pėdos pranyko seniai miškuose,
O    Laisvės varpu tebeskamba mums balsas,
Į    kovą tebešaukia tavo dvasia.

Už brangiąją Lietuvą, mūsų Tėvynę,
Ginklus mes suspausim tvirčiau į rankas.
Tu didįjį kelią į Laisvę pramynei,
Jį pašventė tavojo kraujo auka.

Kaip sapnas prabėga sunkių kovų metai,
Lyg rūkas pranyksta kančia, ilgesys.
Tik niekad tavęs neužmirš mūsų gretos,
Lietuviams tu vadas per amžius esi.

Kazimieraitis — Lietuvos Respublikos pulkininkas-inžinierius, pirmasis Pietų
Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus. Žuvo 1946 m. liepos mėn. 12 d.
Žaliamiškyje.

     ŽAIBUI

O Žaibe, didvyri Dzūkijos,
Nuo žiaurių čekistų žuvai,
Tu gyvybę Tėvynei aukojai,
Našlaičiais draugus palikai.

Laukuose gegužis keliauja
Ir žydi įvairiais žiedais.
Mano lūpos siunčia tau dainą
Su sielos supintais skausmais.

Anksti, kai rytą teka saulė,
Ar ji vakarais nusileis,
Regiu išblyškusį jo veidą
Ir mėlynas lino akis.

Paklausyk, kaip gegutė kukuoja
Tarp medžių žaliųjų šakų
Ir berželiai jaunučiai svyruoja
Prie duobės, užgriautos smėliu.

O Žaibe, Dzūkijos didvyri,
Nuo žiaurių čekistų žuvai.
Tu Tėvynei gyvybę aukojai,
Raudoti mane palikai!

E. A. Dz.
Daina skirta partizanų vadui Vaclovui Voveriui

     DAINA APIE KLEPOČIŲ KAIMO SUDEGINIMĄ

Ko rauda, blaškos žalias miškas,
Siūbuoja, verkia ąžuolai?
— Stribai Lizduos mūs brolius šaudo...
Ar tu dar šito nežinai?

Šventą Kalėdų rytą tratėjo šūviai,
Klepočių kaimas švietė raudonai,
Paskendę durnuos, troško žmonės,
Kuriuos dar gyvus... sumetė stribai.

Prakeikim stribus... mūs skriaudėjus,
Kurie kankino mus žiauriai,
Dabar save vaduotojais vadina,
Bet nuo ko vadavo — nežinai.

Verkia senos motinėlės.
Verkia broliai tremtiniai,
Tik neverkia stribų bobos,
Nes jų šilti vogti kailiniai.

1944 metai, šv. Kalėdos

     GARBĖS KELIU

Nustebęs atodūsis aplėkė kraštą,
Nustebęs vėjelis kalbėjo beržams,
Kas drįso pakelti prieš slibiną kardą?
Kas priešintis drįsta jo smurtui žiauriam

Į kovą už laisvę sukilo titanai,
Aplink verda plienas, kraujai ir ugnis,
Nors priešas galingas, narsių partizanų
Už plieną kietesnė dvasia ir širdis.

Sakytum iš kapo senovės karžygiai
Pakilo atkeršyt už mielą Tėvynę.
Didžiuojasi kraštas garbingais jų žygiais,
Valia ir drąsa pasišventusių vyrų.

Dainuokite, dainiai skambėkite, kanklės,
Apie žygius, garbę karžygių narsių.
Tėvynę jie ryžtas iš miego prikekti
Ir vesti ją laisvės naujuoju keliu.

Rytė,
1946.XII.23

     GIEDRIUI

Žalias kaimas Dzūkijos užaugino tave,
Meilė žemei, gimtinei tavy gimė jame
Ir, kai svetimos audros šėlo josios laukuos,
Tu subūrei vyriją gint Tėvynės savos.

Kovą audros lydėjo, Giedriau, tavo kelius,
Skrido dainos su vėju, dainos salvių skardžių.
Tu atidavei auką, gal didžiausią visų,
Užu Tėviškės Laisvę užmokėjęs krauju.

Danguj žvaigždės suvirpo, sudejavo beržai,
Kai sudiev tėviškėlei mirdams tyliai tarei.
Laisvės karžygio verkė mėnesienoj gailiai
Tylią rudenio naktį paskutiniai žiedai.

Mūšio rytas, skausmingas, sidabrinis, tylus,
Neprikėlė tavęs jis, tu gulėjai ramus,
Kai motutė žilgalvė rovė plaukus šalia,
Neatmerkei, karžygi, tu akių ir tada.

Dar nepabaigtos vagos Laisvės laukia tavęs,
Kenčia mūsų Tėvynė dar vergijos kančias,
Kelkis, Giedriau, į žygį, tavęs laukia draugai,
Bet žiaurios mirties miegu amžiams tu užmigai.

Baltos gijos skrajojo po saulėtus laukus,
Skaudžios raudos, dejonės ardė tylą kapų.
Skausmas, ašaros graudžiai iš širdžių
Neprikėlė iš miego tavęs, Giedriau, brangus.

Ir kai mūsų Tėvynėj Laisvės rytas išauš,
Nepabus jis iš kapo laurais jos pasidžiaugt.
Ir per amžius ilsėsis miegu kietu, giliu,
Mes jam pinsim vainiką iš gražiausių gėlių.

     DAINA GEGUČIUI
(VINCUI IVANAUSKUI — VIETOJ VAINIKO)

Užaugo jis kaime Dzūkijos,
Kur smėlis dulkėtas, lakus,
Kur žydi daržely lelijos
Ir skamba daina po laukus.

Tą žemę smėlėtą mylėjo
Narsuolis, sūnus Lietuvos,
Ir niekad, oi ne, nežadėjo
Nulenkti engėjams galvos.

Kai skausmas pražydo Tėvynėj,
Nutilo skambėjus daina.
Su broliais į žygį išėjo,
Prataręs, vergauti gana.

Už Laisvę žaliuojančių girių,
Už Laisvę darželių žalių
Lietuviai dainuodami miršta —
Prakeikia likimą vergų.

Ein gandas per Lietuvą visą.
Kartoja ir kloniai žali,
Kaip kaunasi broliai už laisvę
Smėlėtoj Dzūkijos šaly.

Gegutės pušynuos kukuoja...
Braukia ašaras sesės gailias...
Kai brolius velėna užkloja,
Tėvynė jųjų raudojo.

Išgamos krinta kaip lapai,
Kur Vanago kaunas būrys
Ir jo padėjėjas Gegutis,
Tas girių narsuolis karys.

Vaitojo nuliūdęs rugsėjis.
Bangavo žiaurusis Merkys.
Atskrido žinios kaip vėjas:
Gegutis jau žuvo — negrįš.

Jis kovos dirvone suklupo,
Kai saulė leidosi slapčia,
O žodžiai iš stingstančių lūpų:
Be laisvės gyventi kančia.

Tai gūdžiai miškai sušlamėjo.
Rūsčiai apsiniaukė dangus
Ir verkti Tėvynė pradėjo,
Gegutis ant gatvės brangus.

Nors guldo karžygius ant gatvės,
Visų suguldyt nepajėgs,
Ir mūsų suvargusiai šaliai
Vėl laisvė skaisti patekės.

     PRISIMINIMUI

Ar atmeni tą vakarą vėlyvą,
Kada šaltis tvirtino ledus,
Tu palydėjai draugą į pušyną,
O ašaros plovė tau veidus rausvus.

Taip tylu, tik miškas šlamėjo,
O audros skrajojo laukais,
Grįžai į laukus nusiminęs,
Nuvargęs, apšalęs šerkšnais.

Namai lyg ne tie pasidarė...
Nuobodu ir ilgu kažko...
Šeimyna nuliūdusi laukė.
Ir ilgisi, laukia tik jo.

Nelaukit, negrįš laukiamasis,
Negrįš numylėtas sūnus.
Jis mirė kovoje su priešais,
Nes karžygis buvo narsus.

Minėkim tautos narsius vyrus,
Per amžius jų vardas teskamba,
Teveda ir mus į jų žygius
Dėl laisvės mielos Lietuvos.

Jaunutis

     VIJŪNUI

Palikęs tėviškės laukus,
Sūnau pilkų arimų,
Tu išėjai kovon drąsus
Aru dangaus mėlynės.

Tėvynę troškai išvaduot
Iš kraugerių engėjų,
Troškai gyventi, bet atiduot
Gyvybę jai galėjai.

Per audrą žygin išėjai,
Narsuoli Vijūnėli.
Tau mirštant, „requiem“ liūdnai
Giedojo šaltas vėjas.

Kovos pradžioje tu kritai,
Draugai ir priešai dingo,
Tik snaigės ašarų perlais
Blakstienose sustingo.

Nudažė kraujas raudonai
Pūkinį baltą sniegą,
Palikt turėjo ten draugai
Gulėti tave vieną.

Ne motinos ranka švelni
Tavo akis užspaudė,
Engėjai mirusį pikti
Purvinais batais spardė.

Piktų strebitelių keiksmų
Tu jau nebegirdėjai,
Karžygį mielą, brangų mums,
Užmigdė amžiams vėjas.

Tave palaidojo slapčia
Strebiteliai ir rusai,
Bet atminimas tavo čia
Amžiams gyvens tarp mūsų.

Iš laurų didvyrio perlų
Vainiką tau suskinsim,
Iš sesių ašarų skaidrių
Dainose jį nupinsim.

     OKUPUOTI...

Privažiavo į mūs žalią kraštą
Gaujos išgamų, „laukti svečiai",
Ir užgniaužė mums kalbą bei raštą,
Tarėm, žuvę lietuviai stačiai.

Mus medžiojo budeliai čekistai,
Jie galvojo per amžius taip bus,
Jie norėjo išplėšti mums viską,
Ir be nieko tauta mūs pražus.

Štai nustaugė lėktuvai virš miestų,
Viskas skendo ugnies kamuoliuos,
Ir pamatė budeliai, kad riesta,
Kad atgal ne visi parvažiuos
.
Daugel matėm mes ašarų, kraujo
Partizanų, mūs brolių savų,
Kad gyvenimą kuriame naują,
Nebegaila tų buvo aukų.

Mes vainikais kapus jų papuošėm
Ir paminklus pastatėm dailius,
Bet ateiviai čia rojų jau ruošė,
Vadus statė savus, atkaklius.

Jie gestapą pastato pirmiausia,
Smogiamasis būrys jau čia pat.
Kaip čia bus, kur ir ką, jie neklausia,
Mums paklausus, parodo duris.

Okupuoti, čiulbėjo mums paukščiai,
Okupuoti, žvaigždutės žibėj’.
Pažiūrėki, lietuvi, į aukštį,
Juoda svastika mirga erdvėj.

Deja, jie per amžius čia negyveno,
Vėl sugrįžo bičiuliai seni.
Ir pasakė vaikams tėvas senas:
Dabar, vaikai, jau žūsim visi.

Dar tą dieną mūs broliai pabūgo
Paguldyti galvas be naudos.
Ir be džiaugsmo laukinius sutiko,
Vien į mišką jie kelio ieškojo.

Šimtametė pušis jiems už mamą,
Žalia eglė sesutę vaduos.
Drėgną, tamsų padarė jie namą
Automatų, granatų aiduos.

Ramunė—Sofija Budėnaitė

     PRISIMINUS ŠERNĄ

Iš kur esi kilęs ir kur gimtinė,
Mylimas vade, aš nežinau,
Pažinau tave žalioje girioj,
Tarp partizanų, kovos draugų.

Šiltą pastogę, vade, palikęs,
Darganų, lietų nepabūgai,
Išgirdęs šauksmą Dzūkijos brolių,
Mūsų eilėse atsiradai.

Dzūkijos kraštą karštai pamilęs,
Lankei mūs kaimus, braidei miškais,
Basomis kojom, tamsiom naktimis
Ne kartą krėtei šaltas rasas.

Pamilęs vargšus visa širdimi
Ir jųjų smėlėtas žemes,
Išugdęs meilę mumyse Tėvynei,
Drąsiai į kovą, vade, vedei.

Tėviškai glaudei mumis kiekvieną
Ir rodei kelią į laisvę mums,
Priešams teriojant, plėšiant mūs šalį,
Buvai visuomet tu jiems baisus.

Vaikščiodamas Merkio raižytoms pakrantėms,
Raminai žmonelius, vargdienius visus,
Artėja mumis šypsantis rytojus,
Ir Tėvynės laisvė - taip arti prie mūs.

Pamilo tave vargdieniai žmoneliai.
Skambėjo jūs vardas lūpose jų,
Mes laukėm ilgėjomės jūs, mylimas
Šerne, Jei kada užtrukdavai savo kelyje.

Jūsų meilūs žodžiai ir malonus žvilgsnis
Priduodavo mum vis naujų jėgų,
Su tavim artėjom į laisvės rytojų,
Su tavim į kovą drąsiai stojom mes.

Kovotojų širdyse sužadinęs meilę,
Užmiršęs asmeniškus savo vargus,
Mūs mylimas vade, tautos karžygi,
Laimingas šypsojais tada tarpe mūs.

Bet išgamos mūsų nėrėsi iš kailio,
Su būriais žmogžudžių sekiojo tave,
Kelyje užsukus kaiman Mordasavo,
Apspito jie kaip žvėrys alkani.

Nepabūgai ir čionais, mūs mylimas vade,
Bet, narsiai kovodams, žuvai su draugais.
Ir čia mūsų vyrai meilę jums įrodė,
Už tave ir laisvę drąsiai kovės jie.

Ir čia jums nurimo karštoji krūtinė,
Užgeso žavingas žvilgsnis jūs akių.
Kraują praliejai Dzūkijos žemelėj.
Už laisvę Tėvynės, už garbę lietuvių.

Po šalį pasklido liūdna žinelė,
Žuvo Šernas su trims kovos draugais,
Tyliai raudojo mūs jaunos seselės,
Kovotojų širdys kerštu prisipildė.

Narsus Merkinės vadas garsioje Merkinėj
Tenais apmokėjo priešams su kaupu.
Plėšikų lizdą tenais sunaikinęs,
Bedievius suvijo į maldos namus.

Išgamas, žmogžudžius jisai pamokinęs,
Liūdnas sugrįžo į žalias girias
Tęsti sunkų darbą Tėvynės gerovei,
Sutraukyti pančius sunkios vergijos
.
Rankoje su ginklu, širdyse su meile
Artėjam prie tavęs su laisvės rytu,
Kapą tau supylę, paminklą pastatę,
Sušuksim vieningai ir didžiu balsu.

Garbė tau, Šerne, ir tavo vyrams,
Laisvę atpirkot savo krauju!
Dėl tėviškėlės kraują praliejot,
Kad broliai, sesės laisvi būtų.

Šerne, tavo vardą širdyse nešiosim,
Didžių darbų tavo neužmiršim mes,
Garbė tau, didvyri, lietuvi narsus,
l kovą, į laisvę drąsiai vedei mus.

Genys — Stasys Klimašauskas,
1946.X.10

     LIAUDIES DAINOS

Vai, skamba daug gražių dainų pasauly,
Į džiaugsmą jos skausmus išmainė,
Bet man kur kas gražesnės net už saulę
Yra lietuvių liaudies dainos.

Tos dainos gimė nebe grafų rūmuos,
Nevystė jų švelniausiais šilkais;
Mažoj bakūžėj, skendinčioj vien dūmuos,
Išvydo jos pasaulį pilką.

Močiutė lyg vaikus dainas augino,
Iškaišė dobilais lyg rūtom,
Jas sesės papuošė žiedais iš lino,
Kad tik gražesnės dainos būtų.

Jauni artojai žvilgančiuos arimuos
Į dainas lūkestį įdėjo,
Našlaitė, prieklėty liūdnai parimus,
Skundą į dainas įdėjo.

Kovas įpynė broliai už Tėvynę,
Kada į karo žygį ruošės,
Milžinkapių didvyrius prisiminę,
Jie dainas dailino ir puošė.

Į dainas daug troškimų jie sudėjo,
Kai skrido iš krūtinės dainos,
Išgirdo meilę žvarbūs vėjai,
Dainom grožėjos naktys, verkė dienos.

Tos liaudies dainos šiandien lūpas puošia
Kiekvieno brolio, lietuvaitės,
Alsuoja lankos, šilas ošia,
Tos dainos amžinai krūtinę kaitins.

Nors daug gražių dainų yra pasauly,
Jos juodą skausmą džiaugsmu išmainė,
Bet man kur kas gražesnės net už saulę
Yra lietuvių liaudies dainos.

     DAINA APIE ŠTURMĄ

Drąsus buvai visuomet žygy,
Lietuvą mylintis sūnau.
Girdėjau tavo vardą skambant,
Nors aš tavęs nepažinau.

Nemačiau niekad tavo veido,
Nors sakė, tu esi gražus.
Esu maža gėlė darželio
Ir Tulpės vardu vadinuos.

Girdėjau aš, kaip švilpė vėjai:
—    Šturmas narsuolis ir drąsus,
Šturmas į žygi šiandien eina,
Šturmas sugrįš, Šturmas nežus.

Nuo priešo kulkos nustoj kvėpavęs,
Nustojo plakti jauna širdis.
Šturmas jau žuvo kovoj už laisvę,
O dar Tėvynę gaubia naktis.

Nors tu jau žuvęs, broliai tęs kovą,
—    Keršto skriaudikams,— šlama miškai,
—    Keršto,— linguoja darželių gėlės,
—    Keršto už brolius, keršyt skubiai.

Greitai nušvis mums laisvės rytas,
Ir tavo kapas pakvips žiedais.
Ak, kaip norėčiau, kad visos gėlės
Būt pasodintos tulpių vardais.

Tulpė

     *  *  *

Kalnai ten dejavo, upeliai klegėjo,
Kai aš mažutėlis buvau.
Pušelės lyg rūtos lingavo nuo vėjo
Ir augo aukščiau, vis aukščiau.

Kaip būdavo gera po liepom šakotom
Nuvargusią galvą priglaust
Ir auštantį rytą sidabro palaukėm,
Nuskrist ligi pačio dangaus.

Ir šiandien tie patys kalneliai dejuoja,
Ir šiandien man liūdna, klaiku,
Tie patys kalneliai, šilai, uogienojai,
Tik aš nebe tas jau esu.

Kaip sužeistas aras virš girių plačiųjų
Jis skraido diena ir nakčia,
Tik vieno maldauju, o Viešpatie galingas,
Leisk mirti Tėvynės laukuos.

Lapo apačioje prierašas ta pačia ranka:
Marmuro paminklų
Nieks nepastatys,
Tik vieno norėčiau,
Kad būt parašytas —
— ilgesys...

     PŪTĖ VĖJAS

Pūtė, pūtė šiaurus vėjas,
Laužė ąžuolo šakas.
Pavergė mus stalinistai,
Išvežiojo mūs šeimas.

Nusiminė mūs lietuviai,
Kad juos žydberniai valdys,
Ir kiekvieną naktį laukia,
Kada Sibiran išveš.

Stovi paruošta mašina
Prie gimtųjų namelių,
O aš slapstausi miškuose,
Atsiskyręs nuo tėvų.

Oi, tėveli ir mamyte,
Kam surišo jums rankas,
Kam suvarė į vagonus,
Dievas žino, kur išveš.

Motinėlė tur vaikelį
Ant baltųjų rankelių,
O vaikelis gailiai verkia
Nuo žiemos šaltų vėjų.

Ir atšalo jo rankutės
Šaltam vagono kampe,
Ir sustingo jo lūputės,
Šaukiant mamą pas save.

Motinėle, duok duonelės
Ir pienelio to saldaus,
Nešk, tėveli, į namelius,
Nes rankutes sušalau.

Nėr duonelės nė kąsnelio,
Nei pienelio to saldaus,
Nei gimtųjų tų namelių,
Nei gyvenimo ramaus.

Motinėlė gailiai verkia,
Apkabinus vaikelius,
O    tėvelis išbučiavo
Į    skaisčiuosius veidelius.

Oi, broleli ir sesute,
Sudie, sudie amžinai,
Gal aš žūsiu čia miškuose,
O jūs žūsit Sibire.

Likęs vienas mūsų brolis,
Kuris slapstosi miškuos.
Jis atkeršys stalinistams
Už naikinimą tautos.

Už kiekvieną kraujo lašą
Komunistai atsakys,
Tegul kailį savo neša,
Kur į Azijos šalis.

P. P.

     * * *

Vasario dešimtoj dienoj
Daug buvo šūvių Lietuvoj,
Ta diena buvo jiems baisi —
Stribai į sklepą ritosi.

Iš miško kulkos zvimbėjo,
O stalinistai drebėjo.
Kaminskas sako: — Vyrai, oi,
Kiek daug banditų Lietuvoj.

Kaminskas bėgo Miklūsu
Ir nuolat klimpo lig ausų.
—    Šalkauskai, Levai, ratavok,—
Še, tau balsai ir pakavok.

Prieteliau, bėkim laukeliu,
O ne Miklūso raisteliu.
Miklūso raiste tai baisu —
Aš klimpstu iki pat ausų.

Kaminskas lėkė — nesustoj’,
O Levas rėkė — oi oi oi!
Prieteliau, manęs nepalik,
Kad mūs banditai nepaimt.

Kaminskas buvo nerangus:
—    Prieteliau, kelias kur į Daugus?
—    Oi tu, broleli, nežinau,
Nes aš banditų pats bijau.

Kaminskas sėdi jau namie,
O visi klausia — kas ten yra?
—    Oi, vyrai, vyrai, negerai,
Banditų yr pilni miškai,
Būtum pražuvę amžinai.

O Bakšio Juozas buvo rangus,
Neklausė kelio jis į Daugus.
Jis Palevičiaus tvarte sėdėjo
Ir į Miklūsą kreivai žiūrėjo.

Oi, Baliukoni, bėkim greičiau —
Banditai gretinas arčiau,
Jei jiems pakliūsim, bus blogai,
Nes jų yra pilni miškai.

1945 m., V. P.

     MELNYČIOS MŪŠIS

Melnyčios mūšy buvo smagu,
Ir pažiūrėti buvo gražu.
Bravas Gelažinis darė sau kratas
Ir jisai galvojo, kad banditą ras.

Kai uždavė šūvių — kratos ne galvoj,
Kailį kaip išnešus, jisai tegalvoj!
Bėgo Gelažinis, bėgo nesustoj,
O Gavelio Petras tik suriko: „Stoj!"

Vedė Gelažinį Melnyčios keliu,
O jau Voveriuką siauru takeliu.
Voveris vyniojos, kaip ištrūkus — oi!
O nuo kalno šlaito jam suriko: „Stoj!“

Voveris vyniojos, rankas iškėlė,
O jam Žaibas vadas kailį išvėlė.
Vedė Voveriuką siauru takeliu,
O tą Gelažinį vienplaukį keliu.
Nors tas Gelažinis ir buvo drąsus,
Bet jis neatlaikė prieš partizanus.

Projaba vyniojos — kaip ištrūkus — oi!
Bet nuo stataus kalno jam suriko: „Stoj!"
Projaba nestojo — kulką gav’ galvon,
Apie partizanus daugiau negalvoj.

Mažas Algirdukas: dėde, pavėžėk!
Ir tu nuo banditų mane išgelbėk.
— Oigi tu, vaikeli, tu labai drąsus,
Tu atsilaikysi ir prieš miškinius.

1948 m., V. P.

     MOTINĖLEI

Dažnai kartojo mano lūpos
Tą brangų žodį mama, tu,
Bet tu tyli, lyg negirdėtum
Už durų, amžiams užvertų, mama.

Mamyte, kada tavo lūpas
Papuošiu laimės šypsena,
Ar tau saldi kančia nuo priešo,
Vardas — bandito motina, mama?

Mamyt, ar dar nepailsėjai
Nuo taip vargių, sunkių kančių,
Krūtinė tau ar nesudrėko
Nuo mano ašarų karčių, mama?

Nuo tavo ašarų, našlaiti,
Kiečiausios uolos sudrebės,
Tik neprikels mamos iš kapo,
Nepaguos ir neprakalbės, mama.

Ir tuo, mano brangi mamyte,
Tavęs labiau pasiilgstu,
Miškus ir pievas išklajojęs.
Sakyk, kada ir kur rasiu, mama!

Žilvitis — Juozas Makaraitis

     STRAZDUI

Kaip aš norėčiau bėgti pievom,
Skardenti slėny daineles,
Priskinti puokštę baltų ievų
Vien tiktai, Strazdai, dėl tavęs.

Deja, tavęs jau neberasiu,
Ilsies kapely tu ankštam,
Nors išbraidysiu pievų rasą,
Šile šūkausiu aš žaliam.

Ne vienam žygy tu parodei
Verdūno kovą mums drąsiai,
Apgynei garbę kraujo rožėm,
Pareigą savo atlikai.

Sutikęs priešų didį būrį,
Žiaurių budelių alkanų,
Mirčiai drąsiai į akis žiūri,
Vienas buvai iš milžinų.

Šarvus atstojo tau krūtinė,
Drąsą — kulkosvaidžių ugnis,
Buvai į mūšį pirmutinis,
Kovoj užmerkei tu akis
.
Tave norėtų palydėti
Saulutė, žengianti miškais,
Kartu su motina liūdėti,
Kad jos sūnelis nepareis.

Ramunė —Sofija Budėnaitė

     ŠTURMUI (IŠ VALKININKŲ)

Tu buvai toks narsus ir galingas,
Šturmo vardą paskyrė draugai,
Vaikščiodams po žalią girelę,
Mane, našlaitę, pamilai.

Aplinkui berželiai svyruoniai
Saugoj’ nuo piktų kraugerių,
Nors mirties šmėkla mus gaubė,
Buvo mums gera, ramu.

Po skaudžių ilgesio dienų
Dar kartą aplankė mane,
šeidamas tyliai jis tarė:
Lauk, dar grįšiu pas tave.

Bet daugiau jis nebegrįžo,
Aukojos Tėvynei narsiai,
Priglaudė jį žemė šaltoji
Ir saugo svyruokliai beržai.

Liko skaudžios ilgesio naktys
Ir liūdna lakštučių daina,
Nukankinę tėvelį, močiutę,
Kraugeriai išplėšė ir tave.

Laimutė

     KRITUSIAM PARTIZANUI

Palinkę gluosniai tyliai verkė,
Kai, partizane, tu kritai,
Kai tavo akys užsimerkė,
Sustingo sielvarte laukai.

Prie upės, krūmuose, nutilo
Lakštutė, suokusi linksmai,
Skausme lelijų žiedai sviro,
Nuliūdę apmirė šilai.

Už laisvę žemės mūs gimtinės
Tu savo galvą paguldei.
Niekuomet neužmirš didvyrių
Mūsų laisvos tautos vaikai.

Lietuvos sesės tavo kapą
Vainikais rūtų padabins,
Sūnelio motina netekus,
Čia širdį ašarom ramins.

Tau laurų spindinčią karūną
Nupins poetai dainose —
Garbė ir meilė tau tebūna
Per amžius mūsų širdyse.

Rytis,
1947.II.16

     DAINA

Balučiui, Putinui, Šermukšniui, Paukščiui

Saulutė leidos debesyse,
Vaikščioj mergaitė verkdama,
Priėjo sena motinėlė,
Ramino verkiančią dukrą.

—    Neverk, dukra, neverk, jaunoji,
Ne vienas jis pasauly yra.
Jis, būdavo, dažnai ateina
Ir, jei sugrįš, tai nepames.

—    Oi, motin, jis daugiau nesugrįš,
Tai nujaučia mano širdis.
Išduos jį niekšas išdavikas,
O bolševikai jį nukaus.

Jis dar sugrįš, bet jau vestuvės,
Jaunimas šoka pas ją linksmai.
Jo mylimoji, jį užmiršus,
Kitą bučiuoja aistringai.

Tai sužinojęs, pas ją nueina:
—    O, mylimoji, ką padarei?
Sakei: — Sugrįžk, o grįžk, brangusis,
Dabar už kito išėjai.

Oi, ginkle, ginkle, tu taiklusis,
Jau nebemieli mes čionai.
Eisim į žaliąją giružę,
Kur pasilikę mūs draugai.

Tenai, miškely, tarpe krūmų,
Mane paukšteliai nuramins.
Dar geriau, ginkle, tave mylėsiu,
Nes tik tu vienas man likai.

„Mylėk Tėvynę" 1947 m. gegužės 20 d. Nr. .4/9. Leidžia Merkio rinktinės partizanų štabas. Visi keturi partizanai žuvo, išduoti 1947.IV.11, švintant rytui. Nenorėdami pasiduoti NKVD-istams gyvi, po trumpo mūšio nusižudė bunkeryje.

     DAINA

Prisirinkau nuo tavo kapo
Rudens priplėšytų žiedų,
O jie tyliai širdin prašneko,
Rodos, būtum prašnekęs tu.

Tie žodžiai amžino troškimo,
Palaidoti dar nelaiku,
Gegutė guodė ir užkimo,
Nuskrido miško vainiku.

Tu išėjai, ir tavo kelias
Vien tiktai pergalę laimės,
Palinkus diemedžio šakelė
Tau apie laisvę prakalbės.

Tu išėjai, ir gal negrįši,
Ir lino akys nežydės,
Tad leisk, brangus, prie tavo kryžiaus
Surinkt vidurnakčio žvaigždes.

Palinkus diemedžio šakelė,
Medinis kryžius tarpe jų,
Tėvynė, rodosi, jau kelias,
Gal keltumeis gyvent ir tu.

     DAINA

Lėkė pilkas balandėlis
Per žalią girelę,
Nešė senai motinėlei
Liūdnąją žinelę.

Gūdžiai, gūdžiai užburkavo
Prie bakūžės lango,
Motinėle, tavo sūnus
Miršta karo lauke.

Kulkos perplėšta krūtinė,
Pats kraujuose plūko,
Kruvinas rankas ištiesęs,
Jis man taip sušuko.

Lėki, pilkas balandėli,
Mano tėviškėlėn,
Paprašyki, kad ateitų
Brangi motinėlė.

Ji paduos man vandenėlio,
Apkabins galvelę.
Tik močiutė nuramintų
Alpstančią širdelę.

Dar norėj kažką sakyti,
Bet staiga nutilo,
Lūpos dar kažką šnibždėjo,
Bet galva nusviro.

Motinėlė, tai išgirdus,
Baltas rankas laužė,
Savo žuvusį sūnelį
Vis vardeliu šaukė.

     DAINA

Daugel dainelių nedainuosiu,
Daugel dainuoti negaliu,
Mačiau rugelį ir vosilką,
Išbraidžius naktį rugelius.

Rugelis prašė tylią naktį
Vosilkos meilės pažadų,
Mačiau rugelį labai liūdną,
Paliko man labai graudu.

Nei auksu žėrinti saulutė,
Nei perlu blizganti rasa,
Nei vakaro tyloj lakštutė
Neduos mums laimės niekados.

Pro šlamančius berželio lapus
Sudie, sudie man pasakei.
Jei atsiminsi mane kartais,
Atmink, mergaite, ką sakei.

     *  *  *

Ar matai, kaip skęsta obelys žieduose
Ir baltutės vyšnios šlama po langais,
Bet tu nežinai, ko aš taip ilgiuosi
Ir ko širdis verkia vėlais vakarais.

Prieblanda jau gęsta, snaudžia baltos ievos
Ir lakštutė krūme čiulba tarp gėlių.
Išvaikščiojau mišką ir žaliąsias pievas,
Širdžiai nuraminti nerandu žiedų.

Kai tu būsi toli ir dainas dainuosi,
Nepajusi skausmo širdyje tu savo,
Pamylėsi kitą, aistringai bučiuosi,
Meilę pažadėsi jai vienų vienai.

Nusvirs mano rankos ant tavo krūtinės,
Nusvirs gelsvos kasos ant tavo pečių,
Tada tu rymosi, mane apkabinęs,
Bet aš tau kartosiu, jau vėlu, vėlu.

Bus užmerktos akys mano sidabrinės,
Ir nebežavėsi savo akimis,
Ir neprisiglausiu tavęs prie krūtinės,
Nes ilsiuosi žemėj vien tik dėl tavęs.

Pažiūrėk tu rytą į alyvų rasą,
Jos tarytum kalba, kad dar nežydės.
Tada tu suprasi mano širdies skausmą,
Ir manąjį skundą tau širdis atspės.

     AKTYVISTŲ DAINA

Jiems nesvarbu dokumentai,
Tik išgąsdinti žmogus,
Prašom atnešt samagono,
Jei gyvenimas brangus.

Jeigu nėra samagono,
Duok man pastotis nors dvi,
Reik važiuoti į Merkinę
Ir išgert dar pakely.

Tuoj atvyko ir seniūnas,
Pastotys, draugai, jau čia,
Štai jau yra jom ir žmonės,
Galite važiuot iš čia.

Prisikrovė daugel baldų
Ir šiaip įvairių daiktų
Ir įsakė, kad važiuotų
Ko greičiausiu greitumu.

Saulė dairosi ir šypsos,
Jau pakilusi aukštai,
Ir paukštelių didžios minios
Ėmė švilpaut įvairiai.

Dunda ratai, o jie šypsos,
Mat patenkinti visi,
Parvažiavus bus samagono
Ir dar vaikščios nebasi.

Tyliai suurzgė šunelis
Ties gyventoju pirmu,
Bet, pagautas įdomumo,
Greitai lenda po svirnu.

Ratai skrenda pro pušyną,
Pro nulaužytas šakas.
O milicinieriai iš džiaugsmo
Trina nosis ir kaktas.

Truputį pasidarbavom,
Bet išėjo neblogai,
Ale ką čia ir kalbėti,
Apsvarstyta neblogai.

Verkia medžiai, šakos lūžta,
Nors vėjelio nebėra,
Užjaučia stovėdamas berželis,
Kas per latras čia yra.

Privažiuoja, kur kelelis
Tiestas tankiame miške,
Kur sukumpę storos pušys
Auga žmonių palanka.

Suaidėjo garsūs šūviai,
Vienas griuvo vežime,
Mat Karpavičius vyriausias
Su raudona kepure.

O kiti šoko grioviuose
Ir suriko dar ura,
Nei nematė draugo Miliausko,
Kai trūko ir jam galva.

Taip ir žuvo Karpo latras,
Turi rusiškus nagus,
Ir išnaikins partizanai
Rusų rojaus kacapus.

     MERKINĖS PUOLIMAS

Žiemos sniegulės krinta,
Ir medžiai kuždasi liekni,
O partizanai susirinkę,
Pasiryžimo kupini.

Parodys meilę jie Tėvynei,
Savo krauju ją atžymės.
Drąsiai žygiuos jie į Merkinę,
Niekšams, skriaudėjams užmokės.

Ir ilgai laukti nereikėjo,
Anapus Nemuno staiga
Groti kulkosvaidžiai pradėjo,
Siaubas su vyrais yra čia.

Ir Siaubo vyrai narsiai kirto
Kulkosvaidžių taiklia ugnim.
Stribukų, rusų daugel krito
Ir nugarmėjo vandenin.

Daugel žvėrių raudonų pribuvo
Bailiųjų žiurkių išgelbėt.
O broliai keturi čia žuvo,
Kuriems ant gatvės reik gulėt.

Dar vos tik grįžus iš Merkinės,
Tuoj pasitiko mūs vadai:
Kiekvienam spaudė baltą ranką
Ir klausė, ar viskas gerai.

Ne, pone, vade mylimiausias,
Atraportavo Pauliukas,
Nėra čia Putino, Genovaičio,
Nėra čia Siaubo milžino.

Jie žuvo, puldami Merkinę,
Už brangią žemę Lietuvos.
Tad sugiedokim Laisvės himną
Mes, partizanai Lietuvos.

  ANTRAS MERKINĖS PUOLIMAS

Būki sveika, Merkine senoji,
Susilaukus šiandieną svečių.
Gal tau Nemunas tėvas pasakė,
Kas gulės ant kietų akmenų.

Ir išaušo birželio trečioji,
Ir pakilo saulutė aukštai.
Miega galiūnai sau ramūs,
O čia pat ir rusai kraugeriai.

Ir nubudo abudu iš miego,
Bet jau buvo viskas per vėlu:
Tęskit kovą karžygių pradėtą,
Neapkęskit raudonų kraugerių.

Verkė Skiedros žmona, našle likus,
Ir josios du sūneliai maži.
Ogi, dievulėliau gailestingas,
Kodėl našlaičių dalužė sunki,

Sakei, grįši, mūsų mylimas tėveli,
Užauginsi mus, du sūneliu...
Dabar guli Merkinėj ant gatvės —
Nesiskųsim mes tau vargeliu.

     KALNIŠKĖS MŪŠIS

Žaliam vasaros gegužy,
Kai skleidės žiedai,
Kalniškėse mus užpuolė
Driskiai kraugeriai.

Stoj’ į kovą partizanai —
Šalies vanagai —
Už Tėvynės brangią žemę
Kovės jie narsiai.

Mūs kulkosvaidžiai pragydo
Vien karšta ugnim,
Kulkos neša mirtį priešams,
Kylantiems vilnim.

Žalios eglės šakos linko,
Linko tarpe mūs,
Žalias miškas suvaitojo:
—    Žūsit, broliai, jūs.

Aplink mišką gula rūkas...
Sužeistų skausmai —
Žali žolynai nuo kraujo
Dažosi rausvai.

Baigiasi kova žiaurioji
Kalniškės aukštumoje.
Lūpos mirštančio vaitoja:
—    Sudie, Lietuva...

Sudie, Tėvyne ir močiute,
Sesute ir brolau,
Sudie, mylima mergaite,
Aš neateisiu jau.

Jūs mus laidot negalėsit,
Jūs širdis gailės,
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėse gulės.

Palaidos mus azijatai
Nakties tamsumoj
Ir neleis senos močiutės
Dievui pamaldaut.

Sesut, pinki man vainiką,
Atnešk paslapčia,
Brolis juodo medžio kryžių
Pastatys nakčia.

Sakyk mylimai mergaitei,
Kad jau neateis
Josios mylimas bernelis
Vėlais vakarais.

Tu nuskriski, balandėli,
Į mano namus,
Pasakyk senam tėveliui,
Kad negrįš sūnus.

     * * *

Jeigu kalbėt galėtų,
Jis daugel pasakytų,
Nužudė azijatai
Iš tolimų rytų.

Neateis mama, sesės
Sūnelio pažiūrėt,
Nei jauna mergužėlė
Ant kapo paliūdėt.

Tavo močiutė verkia
Toliajam Sibire,
O jauna mergužėlė
Daržely vakare.

Nepuošk, sesute, kapo,
Nes tu jo nežinai,
Lai guli partizanas
Ten, kur pušų spygliai.

     PARTIZANAI

Mes partizanukai,
Žalio miško vyrai,
Mišką mes globojam,
Ir mus miškas myli.

Mes miške gyvenam
Ir daug randam grybų
Tai geriausias maistas
Prie valdžios tarybų.

Bet su šitais grybais
Neilgai draugausim,—
Eisime į kaimą —
Lašinukų gausim.

Kai kartais į kaimą
Stribukai atjoja,
Pamiškėmis rusų
Daugel privažiuoja.

Bet mes ir su rusais
Nenorim draugauti,
Tankiai švino žirnių
Duodam paragauti.

Ant pečių šautuvas,
Rankoje — naganas,
Ir nežino niekas —
Joja partizanas.

Saulei nusileidus,
Kai mėnulis šviečia,
Jaunos mergužėlės
Mus užeiti kviečia.

Meiliai apkabina,
Į akis pažiūri,
Įdeda į krepšį
Padžiovintą sūrį.
 

7

DAINOS APIE LIETUVOS
PARTIZANŲ ŽŪTĮ

          Ko negrįžta didvyriai iš girios?
          Ar nemyli tėvelių senų?
          Gal apsčiai jiems visko ir tenai yra?
          Gal neranda kelio į gimtus namus?..

                    Ramunė

    PARTIZANO MOTINAI

Neverk, motut,— tau širdį skauda,
Netekus mylimo sūnaus.
Ką gi padės bejėgė rauda,
Ir švies saulutė iš dangaus.

Kaip tu jį, mažąjį, nešiojai,
Jis tarė pirmas tau žodžius.
Ir alpsti, kai jį spardo kojom,
Ir ašaros tau nenudžius.

Tau uždrausta prie jo prieiti,
Nušluostyt kraują nuo kaktos
Ir paskutinį kart priglausti
Prie širdies, mylinčios, karštos.

Jam plaukus sušukuos vėjelis,
Verks gatvių akmenys šalti,
Žvaigždelės degs dangaus platybėj,
Bet nieks daugiau tavęs nebelankys.

Tu nepriklaupsi prie jo kapo I
šlieti sielvarto gilaus,
Nes nusineš jį šaltos vilnys,
Putojančioj gelmėj priglaus.

Pakils žuvėdros virš bedugnės
Gelmėj putojančio vandens,
O tau, motule, juodos mintys
Klaikia mirtim besivaidens.

    KALNIŠKĖS MOTINA

Kalniškės pagiry, kur klevai keturi,
Mažytė trobelė stovėjo:
Neturtingi labai, bet gyveno gražiai,
Visų džiaugsmui tris sūnus augino.

Kuo užkliuvo kuris, kad žiaurus sūkurys
Visą šeimą persekiot ima.
Sūnus sekė ilgai atėjūnai „draugai",
Kol išėjo slapstytis į girią.

Štai vyriausias sūnus, manėm, užvadas bus,
Tėveliui kalėjime mirus.
Antras pasekė jį, ir dalužė žiauri
Neleido pas mamą sugrįžti.

Kur jauniausias? Kur jis? Dar tiktai mokinys,
Daug kartų už brolius kankintas.
O martelė miela, vidurinio žmona,
Nunešė valgyt slapukams.

Laikas buvo taikus, bet dar krėtė miškus,—
Ir žuvo daugybė slapukų.
Sklido šiurpi žinia, išskubėjus mama
Savųjų ieškojo lavonuos.

Štai martelė. Štai ji! Ir visi keturi!..
O kiek svetimų ten gulėjo!..
Pažiūrėti klaiku, atpažinti sunku,
Kaip šūvių suvarstyti kūnai.

Nepravirko balsu,— neprikelsiu visų,—
Jauniausiojo garbanas glostė.
Pasidarė graudu, ar pritrūko jėgų —
Mama susvyravus suklupo.

Išklūpojo jinai visą naktį tenai,
Bet nieks neatėjo paguosti,
Ji pakilo ryte, marmurinė, balta,
Nuo smūgio pažįstamo stribo.

Ją apsupę „draugai“ spardė, stumdė ilgai,—
Ji, sukaupus jėgas, atsakė:
— Jūs išžudėt visus, liko skausmas baisus
Ir kraujuose sumirkus prijuostė.

    JŪRININKUI — ALBERTUI PERMINUI
        IR JO DRAUGAMS

Garbingą šalį pranokėjo
Užpuolė gauja kraugerių,
Vyrų pulkai kovon išėjo
Parnešti laisvę arba žūt.

Per šėlstantį, audringą mišką,
Jūreivi, karžygį narsus,
Vedei į kovą savo būrį
Parnešti laisvę arba žūt.

Sustingo lieknos aukštos pušys,
Kai šūviai nuaidėj šile.
Ten kovės vyrai trys kaip liūtai,
Ten paaukojo jie save.

Suūžė vėjai, sušlamėjo
Per lygius tėviškės laukus,
Beržams ir uosiams susvyravus,
Netekom karžygių trijų.

Garbė per amžius, šlama girios,
Garbė jiems — plaka širdys mūs.
Garbė Jūreiviui, Šturmui, Linui,—
Narsiems arams laisvės kovų.

Visi keturi partizanai žuvo 1947.XI.8

    NEGRUI

Dzūkijos kraštą pamylėjai,
Jos pelkes, smėlį ir laukus.
Širdy sukaupęs savo drąsą.
Gimtus apleidai namelius.

Šventa kova tave žavėjo
Ir kančios Lietuvos vaikų,
Ir, nakties sparnams išsiskleidus,
Tu išėjai kovų keliais.

Ir guodė tave miškai dzūkų,
Kaip tu žengei per smėlį jos,
Širdy nešei tu tyrą laisvę
Juodiems arimams Lietuvos.

Širdis gal verkė Žemaitijos,
Mintimis po klonius jos skraidei,
Graudus ir liūdnas žemės balsas
Ir mirtini brolių šauksmai.

Bet priešas žiaurus užmokėjo
Už tave, karžygį brangus,
Ir žvilgsnius niekšiškus gesino
Automatas tavo taiklus.

Tavo draugai linksmai dainuoja,
Karžygišką mūšį laimėję,
O kiek išniekintų ant gatvės
Broliams dėl liūdesio gulėjo.

    KARDUI IR BIJŪNUI

Graži gimtoji mūs šalelė,
Alkose žydi daug gėlių,—
Ramunė palenkė žiedelį
Baltų lapelių vainiku.

Ėjo vergijos metai žiaurūs,
Liūdi mūs krašto sakalai,
Ir tau, Kardeli, virė kraujas,
Engėjams keršyt išėjai.

Tu troškai keršyti engėjams
Už kraują nekaltų draugų,
Vėjelis tave glamonėjo
Ošiančio miško gražumu.

Sustaugė viesulai galingi,
Kulkosvaidžiai dainav’ liūdnai,
Aukso saulutė apsiniaukė,
Raudojo tylūs vakarai.

Žavioj jaunystėj sidabrinėj
Yra sunku akis užmerkt,
Gamtužę puošiančius žiedelius
Ir tėviškę palikt vergaut.

Ant tavo veido nusileido
Mirtis su plieniniais sparnais.
Sudie, pavasario saulute,
Kardelis merkias amžinai.

Už tėviškėlę merkias akys,
Rankutes laužosi mama —
Išplėšė brangųjį sūnelį
Engėjų sprogstanti kulka.

Sustingę lūpos tartum sakė:
Aš jau kapelyje Rasų,
Vergijos pančių man pakanka,
O jau kovoti negaliu.

Garsūs vėl šūviai nuaidėjo —
Yra nauja brangi auka.
Vėjelis nešė liūdną žinią
Eglių, pušelių vainiku.

Nuleido ranką Bijūnėlis
Ir nebemato jau draugų,
Mirtis kaip rūkas nusileido,
Uždengė veidą kaip sparnu.

Jaunystėje palikęs mamą,
Atskirtas nuo savų draugų,
Už Lietuvą — ištaręs,— mirštu,
Nuleido galvą ties medžiu.

Už kalno tėtis rankas laužo —
Gaila jam mirštančio sūnaus,
Ašaras braukia seserėlė,
Liūdi ir mylima brangaus.

Ėglio krūmelyje lakštutė
Jų žiaurią mirtį apraudos,
O ąžuolėlis aprasojęs
Mūsų karžygius apraudos.

Išauš tuoj laisvė laukiamoji,
Rytas su džiugesiu giliu,
Tuos žodžius mirštantys karžygiai
Įrašė žemėje krauju.

Šis eilėraštis yra akrostichas: jo eilučių pirmosios raidės reiškia: ,,Garbė Lietuvos karžygiams, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį".
Autorius — Geležinio Vilko tėvūnijos partizanas Briedis (žuvęs).
Kardas - Juozas Pratusevičius iš Barsukų vienkiemio (Alytaus apskr., Būtri-monių vaisė.) išėjo partizanauti 1950 pavasarį. Žuvo 1951 (?) Miklinasų k. su Bijūnu — iš Miklinasų k.

    KLEVUI — VYTAUTUI SUBAČIUI

Tyliai banguoja Nemunėlis,
Aplinkui vien žali krantai.
Džiaugėsi vargo bernužėliai —
Čia jų pastogė ir namai.

Čia ošė žalieji pušynai
Tarytum Lietuvos dalia,
Čia brolis Nemunas gaivina,
Skandindams vargą ir kančias.

Jau džiaugiasi — nedaug beliko
Kentėti priespaudos dienų,
Išeisim saulės pažiūrėti
Iš šių prakeiktų bunkerių.

Bet vieną rytą sudejavo
Žaliojo Nemuno krantai,—
Tai bolševikų piktos gaujos
Klastingai ėjo pušynais.

Kova netyčia pasitiko
Narsius šalies partizanus,
Nuo taiklių, šūvių priešai krito,
Keikdami save ir draugus.

Bet priešų gaujos nemažėjo
Visur po Nemuno krantus.
Gyvent jaunystėj taip norėjos,—
Dangus toks mėlynas, gražus
.
Sruvo kraujas iš krūtinės
Ant sudžiūvusių samanų,
Liki sveika, graži Tėvyne,
Daugiau kovoti negaliu.

Sudie, sudie, dangaus mėlyne,
Jau akys merkias amžinai,
Sudie, sesutės lietuvaitės.
Dainas dainuokite liūdnai.

Jau jie nemato nei takelio,
Kuriuo lavonai vežami.
Tik kraujo smėlyje upeliai
Ir plaukai, vėjo draikomi.

Praeis vergijos metai žiaurūs,
Užmiršim kraujo mes žaizdas,
Tik kraujo smėlyje upeliai
Nebeišdžius jau niekada.

Marytė, Žagariai.
Klevas dirbo Dzūkų rinktinės štabe, žuvo 1947.VIII.13 Strielčiuose.

    GUOBAI IR VIESULUI

Žvalius sparnus į laisvę tiesėt
Dzūkijos vargstančiuos miškuos,
Tiesius kelius į laisvę skynėt
Kovų audringųjų būriuos.

Mylėjo Viesulas ir Guoba
Grobuonių draskomas šalis,
Kur ruošė jie ten mirtį juodą,
Tai priešui jų ranka taikli.

Ir verkė žvaigždė vakarinė,
Kai aplankyti ją ėjai.
Už laisvę mūs brangios
Tėvynės Kartu su Guoba pražuvai.

Žiaurių kovų audringuos vėjuos,
Klaikių granatų ūžesy
Gimtinės gryčios žiburėlis
Karštai ruseno tau širdy.

    TIGRUI — VALENTAI

Pravirko diemedis daržely,
Pravirko jovaras gražus,
Tada išėjo narsus Tigras,
Palikęs žmoną ir vaikus.

Sudie, žmonele tu brangioji,
Aš tave vieną palieku,
Sudie, vaikeliai mylimieji,
Aš gint Tėvynės išeinu.

Pravirko žmona mylimoji,
Padavė baltą ranką,
Palaimink, Dieve, tavo žygį,
Palaimink ir mus visus.

Taip tarė Tigras nusiminęs,
Bučiavo žmonos veidelius,
Paėmęs ant rankų stipriųjų,
Bučiavo mažus vaikelius.

Pravirko mažos jo dukrelės
Ir šaukė: „Tėte, kur eini?"
Kam šautuvą prie peties spaudi
Ir kam mus mažas palieki?“

„Neverkit jūs, maži vaikeliai
Aš gint Tėvynės išeinu.
Neverk ir tu, jauna žmonele,
Kad tave vieną palieku.“

Paėmęs kryžių pabučiavai.
Jojo palaimos paprašei.
Rankoje šautuvą prispaudęs,
Pro pirkios duris išėjai.

Jis ėjo per tankius pušynus
Ir brido per sniego pūgas
Už okupuotą tėviškėlę,
Sibyriuj brolius išvežtus.

Kepurėj jo spindėjo Vytis,
Kardas lietuviškai gražus.
Tu sutikai tuoj partizanus,
Tėvynės .narsius gynėjus.

Kai tu išėjai į pievelę,
Sutiko būsimi draugai,
Sutiko jie, kaip partizanai,
Tėvynės narsūs gynėjai.

Ėjo tada drąsiai didvyriai,
Aplink siautė tamsi naktis,
O už pečių iškėlus kardą
Stovėjo išblyškusi mirtis.

Užėjot jūs su Vyturėliu
Vytautų kaime pailsėt,
O išdavikai baisiai žiaurūs
Nuėjo budeliams pranešt.

Nespėjote tada, didvyriai,
Vytautų kaime pailsėt.
Iš pietų, vakarų ir šiaurės
Pradėj kulkosvaidžiai tratėt.

Iš mūšio Vytautų kaimely
Tironai žiaurūs ir pikti
Ant Veisėjų gatvės paguldė,
Stalino šunes prakeikti.

Gulėjai, Tigre, prie paminklo,
Gulėjai kruvinas tada,
Bet ir užteks mums dainuoti,
Nes liūdna ši daina.

Daina skiriama partizanui Tigrui — Valentai, palikusiam namuose keturias mažas dukreles. Žuvo Vytautų kaime, Lazdijų rajone kartu su partizanu Vyturėliu.
Abu partizanai buvo paguldyti Veisėjuose, gatvėje, prie paminklo.

    KARVELIUI

Jūs kaip arai kovon išėjot
Tėvynės kalnuotais laukais,
Į laisvę skynėt josios kelių,
Jį laistėt verdančiu krauju.

Karveli mielas, tu ilgėjais
Sutikti laisvę su žiedais
Ir kiek žiaurių kovų turėjai,
Čia žūti nė nepamanei.

Greitai prabėgo penki metai,
Praleidai daug kovų tvirtai
Ir piktą priešą narsiai kovei,
Nes tu prieš jį narsus buvai.

Atėjo tylus vakarėlis,
Mėnulis švietė taip aukštai,
Girdėjot ūžiančias mašinas,
Bet grėsmės nejautė širdis.

Ko ūžėt, vėtros įsišėlę,
Kam laužėt ąžuolo šakas,
Gal jautėt būsimas kautynes
Ir žūt turėsiančias aukas?

Ir kaip norėjo jie pabėgti
Nuo žiaurios tos, baisios kovos,
Bet priešai kelią jiems pastojo —
Žiaurių tų budelių gauja.

Žiaurioj kovoj akis užmerkė
Karvelis, Narą apkabinęs,
Ir gailiai, gailiai girios verkė —
Netekom karžygių dviejų.

Jei žinot kapą, seserėlės,
Papuoškit vasaros žiedais,
Kur miega mūsų brolužėliai,
Akys užmerktos amžinai.

    SIAUBUI, TIGRUI, GINTARUI IR MILŽINUI

Į kovą išvedė jus meilė
Žemelei vargstančiai tėvų,
Už josios gyvastį ir meilę
Jūs sumokėjote krauju.

Jaučiu aš jūsų drąsią mintį,
Akis liepsnojančias regiu,
Takai takeliai jūs numinti
Laukuos audringųjų kovų.

Varpai Kalėdų jums linkėjo
Sutikti sėkmę kovoje
Ir džiaugsmo žiedu pražydėjo
Jaunose jūsų širdyse.

O betgi laimė jūs pablūdo,
Pablūdo ūkanoj niūrioj,
Kai jums krauju krūtinės plūdo
Už šalį žemės mylimos.

Kai rusai bunkerį apsupo
Ir jūs kovojote narsiai,
Laukai raudojo, šūviai siuto
Ir merkės akys amžinai.

Jums patalą mirties paklojo
Snaigės ant gatvės akmenų.
Raudojo vėjai, kai tyčiojos
Raudoni budeliai iš jų.

Laukų berželis svyruonėlis
Šiandien raudoti nepaliaus,
Raudoti Siaubo, Gintarėlio,
Tigro ir Milžino brangaus.

Ilgai, ilgai raudos motulės
Kovoje kritusių sūnų,
Ilgai prie vartų lauks sesutės —
Brolelių grįžtant nesulauks.

Ir kai išlaisvintoj žemelėj
Trispalvė vėlei sužydės,
Jūs nesulauksime prie kelio,
Nepasitiksim su gėlėm.

Ir kai parvežė jus ant gatvės,
Ant aikštės akmenų kietų,
Dejavo vėjai, kai tyčiojos
Raudoni budeliai iš jų.

Tačiau mums vardas jūsų gyvas,
Gyva mums jūs jauna širdis.
Žiemos speiguos žiedų alyvų
Neužgesins mums jūs mirtis.

    KLAJŪNUI

Siuto tavo gimtuos laukuos
Grūmodami perkūnai,—
Vaduot Tėvynės išėjai,
Brangus kary Klajūnai.

Globojo tėviškės miškai
Tave pusantrų metų
Nuo mūs baisių tautos priešų —
Laukinių azijatų.

Drąsus ir linksmas tu
Po Dzūkiją klajojai,—
Greit iškovota laisvė bus,—
Dainose vis kartojai.

Atėj’ pavasaris gražus,
Laukai žieduose puošės,
Kai tu žuvai — verkė miškai
Ir senos eglės ošė.

Lietutis nuprausė tave,
Apraudojo saulutė,—
Gal jie žinoj’, kad neateis
Tavo brangi močiutė.

Ramiai ilsėkis, karžygy,—
Žali miškai raudos vis,
O kai skambės laisva daina —
Kapą vainikais klosim.

    LORDUI

Džiaugės Lordas, kad rytoj Kūčios,
Džiūgavo jo trys draugai,—
Nors priešų gaujos persekioja,
Kalėdas švęsime linksmai.

Kur nors kilnaus lietuvio gryčioj,
Nuošaliai nuo gaujos stribų,
Kad priešų akys nematytų,
Kalėdas švęsime linksmai.

„Nėr ko bijoti,— tarė Lordas,—
Vyrai, už laisvę einam mes,
Stipriai suspauskim ginklą rankoj
Ir naikinkim stribų gaujas!“

Tik staiga pasigirdo šūviai,
Virš bunkerio kyšo galva,—
— Išeik, išeik,— stribokai šaukia,—
Mes tavęs laukiame jau čia.

Granatos dainą uždainavo,
Išdraskė viską jos aplink.
Ir keturis mūs brangius vyrus
Nužudė budelio ranka.

Daugų miestely Kūčių dieną
Gulėj ant žemės keturi —
Lordas, Nykštukas ir Raktelis,
Nuo jų Vytenis nuošaly.

Už tave, Lorde, brangus vade,
Iškelsim puotą — būk ramus,
Vaišinsim kulkom kieto plieno
Enkavedistus, stribokus.

    ALKSNIUI IR TIGRUI

Nešk, pavasari, motinai žinią,
Neški laisvę gimtiesiems laukams,
Jau užgeso sūnaus melsvos akys,
Ir atgulė jisai į kapus.

Skęsta sielvartas gedulo šyde,
Laukias keršto draugai už tave...
O per greit suklupai, mielas Tigre,
Dzūkų žemei aukojai save.

Alksni, drąsiai kovojai su priešu,
Bet didžiulė jų buvo minia.
Tu žaizdose gulėdams vaitojai:
— O Tėvyne, greit būsi laisva!

Dar ilgai tavęs lauks partizanai,
Žemaitijos kalnuoti laukai,
Verks beržai pakelėje pasvirę,
Gimto kaimo alyvų žiedai.

Skęsta sielvarte Barčių arimai,
O nelaukit jau jų vakarais,
Neateis jau daugiau Alksnis,
Tigras, Kaip kadaise su žygio draugais.

    KLEVUI

Tyli naktis tokia graži,
Mėnulis švietė taip liūdnai,
O tu ėjai keliu plačiu,
Kur žūsi tu — nepamanei.

Ir naktį priešai tave sekė,
Lydėjo tave paslapčia,
Bet tu jų nė nepastebėjai,
Kai prisiartino nakčia.

Kai išgirdai lauke tu šūvį,
Tai greitai puolei per duris,
Tik per vėlus jau laikas buvo —
Užmerkti teko tau akis.

Kulkosvaidis baisiai grūmojo,
Iš miego kėlė jis visus,
Bet niekas nė nepagalvojo,
Kad Lietuvos karžygis žus.

Pažadintas iš saldaus miego
Baisių kulkosvaidžio garsų,
Tėvelis senas nežinojo,
Kad žūsta mylimas sūnus.

Tu parkritai ant juodos žemės,
Jaunas karžygį Lietuvos,
Ilgai tekėj’ upelis kraujo
Tau iš širdelės nekaltos.

Užgesė tau graži jaunystė,
Ir liejos kraujas iš galvos,
Žuvai tu netoli namelių,
Tėvynės žemėj mylimoj.

Tu už Tėvynę kraują liejai,
Pasiaukojai tu už mus,
Žuvai tu žydinčioj jaunystėj,
Palikęs žydinčius laukus.

Ilgai gulėjai prisiglaudęs
Prie tėviškės žemės juodos,
Ilgai tekėj’ upeliai kraujo
Tau iš širdelės nekaltos.

Išbalusį veidelį prausė
Nakties miglelė su rasa,
Nuliūdęs mėnesėlis šviesus
Apšvietė kūną tau nakčia.

Nuskrisk, raibasis paukšteli,
Nuskrisk ant aukšto kalnelio,
Sakyk senai motinėlei,
Kad jau nebėra sūnelio.

Nuskriski, raibasis paukšteli,
Sakyki liūdnu žodeliu,
Sakyk, kad guli jos sūnelis
Su savo mylimu draugu

Nuneški jai kraujo lašelį,
Padėk ant šalto kapelio.
Sakyk, kad žiauriai išdraskytas
Kraujas mylimo sūnelio.

Sakyk senai motinėlei,
Kad išeit’ ant vieškelėlio,
Kai veš priešai jį Merkinėn,
Matys nors žaizdą sūnelio.

Matys, koks kruvinas jo veidas
Ir širdis peršauta baisiai,
Matys, kaip teka jojo kraujas
Ir kaip paniekintas žiauriai.

Paėmę priešai tave vežė
Ir džiaugės tavo mirtimi,
Tiktai sesutės gailiai verkė,
Lydėjo tave akimis.

Jos tik iš tolo tau vis sakė:
„Sudie, broleli, amžinai,
Nematysim daugiau mes tavęs
Ir kur padės tave stribai

Mums liko kraujo tik lašeliai,
Ištaškyti labai žiauriai,
Ir liko ta skaudi vietelė.
Kur užmigai tu amžinai.

Kai nuvežė tave ant gatvės,
Buvai išniekintas stribų,
Likai atskirtas tu nuo brolių
Ir mylimosios sesutės.

Nuskriski, raibas tu paukšteli,
Surinki kraujo lašelius,
Nuneški juos po stiklo langu,
Padėk tarp žydinčių gėlių.

Ten, kur gulėjo jūsų brolis,
Sėkit, sesutės, gėleles,
Prisiminkite savo brolį,
Jo baisias mirties valandas.

Žuvo 1947.11.7

    GIRUČIUI

Sakyk, Giruti, kas pagailėjo
Gyvent pasauly tam plačiam,
Tavos gyvybės nepasigailėjo —
Tu nežinai, tu nežinai.

Dar mažas būdams, nežinojai,
Tad tavęs lauks sunki dalia...
Kada apsupo, saldžiai miegojai
Su draugu Vyturiu miške.

Tavo tėveliai toli rytuose,
Tremtinio kančios lydi juos,
Tik jie nežino sūnaus kapelio,
Žuvusius vyrus kas paguos.

Kodėl užmerktos akelės tavo?
Pasiaukojai tu už mus.
Visa viltis tėveliams tavo —
Margas laiškelis į rytus.

Nuskrisk, gegute, toli rytuosna,
Nuskrisk pas mano tėvelius,
Nunešk žodelį, o ne laiškelį,
Laiškelio nerašysiu aš.

Ar tau ne kieta, Girut, gulėti
Ant gatvės akmenų kietų?
Broliai, sesutės, jūs pažiūrėkit,
Kaip aš atskirtas nuo draugų.

Tyliai liūdėkit jūs, partizanai,
Abu su Vyturiu neatbus.
Tegul jiems būna lengva žemelė,
Mes puošimės juodu rūbu.

    KATINUI IR VAITKUI

Nusiminęs tėvas klaupėsi po kryžium,
Jam per skruostus rieda ašara gaili:
Du sūnūs už laisvę taip karštai kovojo,
Šiandien gi ant gatvės guli išmesti.

Nesuspėjo vieno apraudot sūnelio,
Tik staiga atėjo naujiena baisi:
Netoli tos vietos, Katinas kur žuvo,
Šiandieną jau Vaitkus užmerkė akis.

Miglose paskendęs Mikučionių kaimas,
Kalnai seka liūdną pasaką nakčia.
Sesutės vainikus pina iš svajonių,
Ašarom lyg perlais dabina kasas.

Niekas neaplanko — jų kapai nežymūs.
Dar šiandien paskendęs miglose dangus,
Greit šviesus rytojus išblaškys tuos rūkus,
Ant didvyrių kapo nešim vainikus.

    ŠERMUKŠNIUI

Atidaryk langą iš kiemo pusės —
Tegul tau kvepia vyšnių žiedai.
Gal suramins jie širdelę liūdną
Ir ant krūtinės man bus lengviau.

Dar nepravėriau stiklo langelio.
Dar nepamačiau obels žiedų,
Kai nuskambėjo pasalus šūvis,
Per mūsų pievas, plačias lankas
.
Šoko bermukšnis tiesiai pro langą,
Kulka pataikė jaunon širdin.
Tekėjo kraujas, krito ant žemės
Ir ant jurgino melsvų žiedų.

Skaistusis veidas trenkėsi žemėn,
Jo lūpos šnibžda: „Sudie, šalie,
Jau nematysiu plačių arimų,
Ir kai ankstyvas rytas nušvis.“

Atėjo priešas prie mano veido.
Išniekindamas šaukė „Valio".
Štai išdavikas guli negyvas —
Ant piršto žiedas turbūt ne jo.

Ir nusimovė aukso žiedelį,
Skaistųjį veidą spardė visi.
Tu neateisi, mano brangioji,
Nes mūsų priešo ranka žiauri.

O tu, močiute, tai neateiki,
Nes gailiai verksi lig sutemos,
Prisiminusi savo sūnelį,
Kuris negrįš jau niekados.

Už ką man žūti, už ką kentėti,
Jog aš nekaltas tautos sūnus,
Aš nenorėjau priešui tarnauti, Ž
udyt ir skriausti savo draugus.

    ĖGLIUI

Jau šalta žiema praėjo
Ir gėlių pilni laukai,
Į padangę pasikėlė
Vyturių skardūs balsai.

Vos tik saulei patekėjus,
Tu pakluonėm atėjai,
Kepurėlę tavo puošė
Žibučių melsvi žiedai.

Tu sakei, kad myli gėles,
Žalias rūtas seserų,
Skynei jas nuo kepurėlės
Ir segei man prie kasų.

Gal už tai ir sau vardelį
Žalio ėglio parinkai,
Kad kaip rūtelė daržely
Vis žaliuotų amžinai.

Tu, nuvargęs iš po žygio,
Saldžiai kluone užmigai,
Sapnavai, kad tėviškėlėj
Vėl laisvi žali laukai.

Bet beširdžiai pagailėjo
Tau jaunųjų dienelių,
Tau, žaliasis Ėglužėli,
Sulaukt laisvės valandų.

Nusigando skaisti saulė,
Patekėjus rytuose,
Sužinojo, kad bernelis
Jaunas guli kapuose.

O močiutei sengalvėlei
Širdį skauda taip labai:
Žuvo sūnus partizanas,
Nei kapelio nežinai.

Gegužėle tu raiboji,
Po girelę paskrajok
Ir, atradus Ėglio kapą,
Liūdnu balsu užkukuok
.
    PUTINUI

Kovokime, broliai, visi
Pavergtoje mūs Lietuvoje,
Kad žuvo ir Putinas vadas,
Užmerkė akis jau jisai.

Nelaukite, mylimi broliai,
Jau sutemos vėliu metu,
Jau neateis Putinas — vadas
Per pievas numintu taku.

Palikai tu savo būrelį
Skrajojant po pievas, laukus,
Ir vyrai tavi nežinojo,
Kad mylimas vadas jų žus.

Ir pats jisai to nežinojo,
Ir linksminos su žmonėmis,
O kraugeriai stribai — plėšikai,
Jau sekė jie jį akimis.

Nuliūdo laukai ir miškai,
Ir medžiai nuleido šakas,
Kai mirdamas Putinas — vadas
Iš skausmo sugniaužė rankas.

Bet mes senus minkim, broliai,
Rinkimus darykim slapčia.
Ir mes išsirinkime vadą
Slapyvarde tokia pačia.

Tik už vieną Putiną — vadą
Jų kris po mūs kojų šimtai,
Mes lupsim stribus skeltanagius,
Kad rūktų net jų skarmalai.

Ir mylimas Putine — vade,
Narsusis Lietuvos kary,
Tu užmigai amžinu miegu.
Kas Lietuvą gins be tavęs.

    VĖJUI IR VAIDILUČIUI

Jauni partizanai sugrįžo iš žygio,
Vengdami, kad rusai nepult’.
Ties Margionių kaimu visi jie sustojo,
Sau džiaugės, kad visi gyvi.

Vadas Vėjelis ten visiems kalbėjo —
Neikime į kaimą, nes galime žūt.
Bet Vaidilutis visiems prieštaravo:
Kas gali užpult — tokia jėga mūs.

Ir jie patraukė visi į kaimą,
Manė, kad pavalgys ten jie pietus sau,
Betgi neilgai jie tenai viešėjo,—
Niekšai bolševikai ten užpuolė juos.

Vadas Vėjelis pirma auka krito,
Pirma auka krito Margionių kaime,
Brangusis Vėjeli, tu nesitikėjai,
Kad tu pirmas krisi gimtame kaime.

Vai tu, Vėjeli, duok sparnus,
Tai gal aš nuskrisčiau girelėj žalioj.
Tai ten pasislėpčiau tarp žalių beržų,
Nes nenoriu žūti jaunystėj pačioj.

Kulka beširdė pervėrė krūtinę,
Šalia milinė buvo kruvina,
Galvoje ūžė laisvės vėjai,
Gimtoji žemė buvo taip miela.

Tu, motinėle, daugiau nematysi
Savo Vaidilučio gyvųjų tarpe,
Daugiau neateis jis vėlais vakarais,
Daugiau nebevaikščios tėviškės miškais.

Oi tu, Vaidiluti, argi tu tikėjais,
Kad tu atsigulsi Margionių kaime,
Ir, pamatęs rusus stovint kieme,
Pirmą kulką leidai į save.

    GUOBAI IR VIESULUI

Ošė žalias miškas, paukšteliai čiulbėjo,
O tu, mielas vade, drąsiai mūšin ėjai.
Ėjai nekalbėdamas, ginklą rankoj spausdams,
Nes kovot malonu, savą žodį ginant.

Niekad netikėjai, kad kovoj palūši,
Sakei,— laisvei švintant, Lietuva atbus.
Lenkės tau žilvičiai, lenkės pievų gėlės,
Linkėjo tau laimės kaimo mergužėlės.

Tavimi didžiavos Dzūkijos šalelė,
Nes tu drąsiai gynei Lietuvos žemelę.
Pravėrei dureles, pasdairei aplinkui.—
Nepamatei priešų, kurie tyliai slinko.

Pasigirdo riksmas ir su juo — daug šūvių,—
Viesulas suklupo prie namų gimtųjų.
Pasigirdo riksmas iš visų šalelių:
—    Viesulai, sudievu,— tarė draugas tavo.

Guoba susilenkęs kraujuose gulėjo:
—    Sudievu, Tėvyne, kurią taip mylėjau!
Margas sakalėli, skriski į uralus,
Praneški tėveliams, kad žuvo sūnelis.

Guoba iškovojo šešias vasarėles,
Žuvo anksti rytą, saulei netekėjus.
Vežė į Alytų, nudažytas kelias —
Viesulo ir Guobos pervertos širdelės.

Alytaus miestely yra kietos gatvės,
Viesulas ir Guoba gulėjo per naktis.
Jūs, jaunos sesutės, kad laisvei atėjus,
Jų kapus suradę, pasodinkit gėles.

    SAVANORIUI

Tu pasvirai lyg ąžuolėlis
Nuo audrų giružėj žalioj.
Žiauriajam budeliui pagailo,
Kad dar esi šaly gimtoj.

Tai sužinojus, motinėlė,
Laužydama baltas rankas,
Tai gailiai verkė sūnaitėlio,
Kad gatvėj išniekintas bus.

Ir sklido raudos mamos, sesių
Su sielvartu, giliu skausmu,
Ir tiktai žalios miško pušys
Jas guodė tyliu ošimu.

Neverkit, sesės, neliūdėkit,
Neliekit ašarų gailių,
Tik kapą, jei kada atrasit,
Prisėkit daugelį gėlių.

O mielas broli, Savanori,
Tiktai dėl laisvės tu žuvai.
Ir karžygio tu vardą brangų
Savoj Tėvynėj įgijai.

    LIETUČIUI

Tyli naktis be vėjo,
Sapnuoja beržai pakelėj,
O čia mūšis verda, liepsnoja —
Neaišku, kurie nugalės.

Kaip pievos paskęsta rūkuose,
Mes pėdsakų ieškom tavų,
Lietuti, o mylimas vade,
Pagerbiamas visų draugų.

Ne. buožė buvai tu, drąsuoli,
Ne joks išdavikas, vai, ne —
Neapkentei rusų vergovės,
Žuvai, bekovodamas prieš ją.

Daug vargo, kančių iškentėjai,
Išėjai per lietų, ugnis...
Kodėl tu, Lietuti brangiausias,
Dabar neišvengsi mirties?

Kovodamas tu amžinybę,
Sau tėvą — draugu pasrinkai.
Net amžiams sudie nepasakęs,
Staiga lyg sapne užmigai.

Didžiuose mes žygiuos drąsuoliai,
Nes lieka mums tava atmintis,
Širdyse suaugę kaip vienas,
Ir mūs neišnaikins mirtis.

    SIAUBUI

Paskutinį tu spalio rytelį
Už Tėvynę garbingai kritai,—
Už Tėvynę, už sesę brolelį.
Ir už laisvę, kurią branginai.

Tris metus tu praleidai garbingai,
Sunaikindams daug priešų šalies,
Savo drąsą parodei Tėvynei,
Nebodamas dėl jos net mirties.

Daug kautynių laimėjai, karžygi,
Priešui baimės nemaž’ įvarei,
Savo žygiais išgarsinai šalį,
Kad skambėtų pasauly plačiai.

Kaip koks aras, kaip dvasios galiūnas
Tu skrajoji Tėvynės laukais.
Kur išgirsi, kad verda kautynės,
Žinok — Siaubas ten kaunas su jais.

Visad grįždamas linksmas drąsuolis,
Nugalėjęs ten priešų šimtus,
Narsiai mylimą tėviškę gynęs,
Vis sugrįžta pas savo draugus.

Ir šiandieną, kur verda kautynės,
Girdis tolyje šūvių garsai,—
Gal ir Siaubas kaunas su priešais.
Bet ko liūdi svyruokliai beržai?

Jau nurimo kautynės, nutilo.
Apsiniaukė saulėtas dangus.
Ko negrįžta mūs mylimas Siaubas?
Gal jau amžiams paliko jis mus?

Nebegrįš jis daugiau, nesulauksim,
Už Tėvynę jis žuvo, už mus.
Priglaus jį kieta gatvė Merkinės,
Ten, kur guli brolelių šimtai.

Žuvo mylimas vadas brangiausias,
Nematysim mes jo jau daugiau.
Kas nušluostys tau ašaras, žeme,
Ką mylėjo jisai taip karštai?

Nenuliūskim, rankų nenuleiskim —
Keršto noras uždegs mūs širdis —
Kol dar vienas lietuvis gyvensim,
Mūsų žemėj plėšikams — mirtis.

    GIRĖNUI, VEJELIUI, SIAUBUI IR PERKŪNUI

Kodėl spalio mėnuo klastingas —
Žadėj’ laimę, o ašarų pilnas.
Jis išeidamas rūsčiai šypsojos,
Išplėšdams iš mūsų draugus.

Aušo rytas, toks šaltas, miglotas,
Ir be laimės atėjo diena —
Enkavedistų būriai supa mišką,
Išsiskleidę Nemuno krantais.

Jūs dar bėgot žaliaisiais pušynais,
Nuo žolynų rasas braukdami,
Bet prakeiktas gobšus išdavikas
Budriai tikrino jūsų takus.

Taip jūs bėgot prie Nemuno— tėvo,
Kaip mažyčiai vaikai nuo žvėrių,
Negalvojot, kad Nemuno bangos
Prislėgs smilčių gelsvajam dugne.

Griebė irklą narsusis Vėjelis,
Greitai yrės per upės bangas.
Jis galvojo pasiekt kitą krantą
Ir dar kviesti į kovą draugus.

Kuri buvo taip miela pakrantė,
Kur jie laukė savųjų draugų,—
Tenai slėpės tikri išdavikai,
Jie jūs laukė išskėtę nagus.

Pasigirdo kulkosvaidžio šūviai,
Nuaidėjo Nemuno krantais.
Jūs sukritot kaip lapai valtelėj
Ir dar kautis pradėjot su jais.

Temo akys ir čiaupėsi lūpos,
Verkė ginklai beviltėj kovoj.
Kraujas dažė bangelių paviršių,
Ginklai gaudė kaskart vis labiau.

Ilgai staugė žmogėdros pakrantėj,
Trokšdami jų paimti gyvų.
Nemunėlis pajuodęs tylėjo,
Suslėpęs karžygius dugne.

Perkūnėli, mūs mylimas drauge,
Tu laimingas buvai visados...
Dabar kulkos sudraskė krūtinę,
Nemunėlio dugne užmigai.

O Girėne, narsusis karžygį,
Kodėl laimės šiandien netekai,
Kodėl vardą tu sau Girėno —
Nelaimingo lakūno, rinkais?

    LINKSMUČIUI

Ir Nemunas rūsčiai bangavo,
Ir    skleidė sidabro bangas,
Ir    jojo pakrantėj močiutė raudojo,
Ir ašaras liejo gailias.

Ir ko gi taip liūdnai banguoji
Šiandieną, o Nemune, tu?
Gal gaila tau žuvusio kario,
Kur krito ant tavo krantų?

Tik švintant šilelį apgulę,
Tironai galando dantis.
Vaikščiojo pakrante įnirtę kaip šunys
Gal auką kur nors pamatys.

Ir ko gi taip rytą miglotą
Pušelės prie kelio vaitoj’?
Linksmučiui pašautos ten kojos,
Tai jis ten su priešu kovoj’.

Ir vėjas liūdnai suvaitojo.
Ir šūvis kartu nuaidėj’,
Linksmučiui pakirstos ten kojos
Žiauriųjų tironų vadų.

Pripuolęs tironas prie kario
Išskėtė raudonus nagus,—
Paleido du šūvius jam kritęs karžygis -
Susmuko žmogėdra baisus.

Prispaudęs vamzdelį prie kaktos,
Pakėlęs į dangų akis,
Ištarei: „O Dieve, žūstu aš už laisvę!"-
Po šūvio užgeso širdis.

Ir kodėl nuvyto šiandieną
Gražiausi darželio žiedai?
O gal jų sesutė nelaistė,
Kad verkė kas rytas gailiai.

Ir ko gi mes, gėlės, nevysim,
Kad žuvo mūs brangus sūnus,
Kad žuvo už laisvę brangios tėviškėlės
Narsusis Tėvynės karys.

Ir kodėl, sūneli, negrįžti,
O ar tau negaila manęs?
Nejaugi žiaurusis likimas išskyrė —
Man plyšta širdis be tavęs.

Gana. jau raudoti, močiute,—
Sūnelis vis tiek jau negrįš,
Žiaurieji tironai išplėšė didvyrį,
Neleidžia papuošt jam kapų.

Perloja

    MURINUI

Pamilai brangiąją Tėvynę,
Kalnus, pušynus ir miškus,
Žaliojo Nemuno pakrantes
Ir tėviškės gimtus laukus.

Ir kai pašvaistės dangų raižė
Nuo priešų sukeltų gaisrų,
Tada tarei: „Sudie, močiute,
Aš eisiu gint šalį tėvų".

Ir vieną vakarą tu tylų
Apleidai gimtus namelius.
Širdy liepsnoj Tėvynės meilė
Dėl priešų priespaudos žiaurios.

Ir su palaima motinėlė
Lydėjo tave iš namų,
O sesės gailiai gailiai verkė
Daržely tarp kvapnių gėlių.

Jaunystės dalią tu praleidai
Su dainom tėviškės laukuos,
Drąsos, jėgos savo jaunystei
Tu įgijai žaliuos miškuos.

Ir porą metų tu praleidai
Tarp girios narsiųjų arų,
Ir žiaurūs priešai neprašyti
Patyrė daug smūgių skaudžių.

Per klastą žiaurių išdavikų,
Per budelius mūsų tautos,
O, Murine, mūs broli mielas,
Nustojai gyvybės jaunos.

Negailestinga priešo kulka
Pervėrė širdį mirtinai,
Ir jau bestingstančiomis lūpom
„Sudie" Tėvynei ištarei.

Su gilia žaizda krūtinėje
Ir veide su didžiu skausmu...
Paslėpė liepsnos uraganas
Nuo budelių priešų akių.

    SNAIPERIUI

Pasruvęs rudenio dangus
Lietumi žemę vilgė.
Tamsiąją naktį išėjai
Tu, laisvės pasiilgęs.

Kaip rudens ūkana pilka
Aptemdė mūs padangę,
Taip budelių gauja žiauri
Naikino šalį brangią.

Tu savo šalį pamilai,
Išėjai jai padėti.
Užkirsdams budeliams kelius,
Bandei prieš juos kovoti.

Kovojai, degdamas kerštu
Už išžudytus brolius.
Paskatino tave drąsa
Mūs milžinų senolių.

Pasirinkai kelius sunkius,
Su priešais vis kovodams,
Ir aukojai patsai save,
Vilties vis nenustodams.

Ir spindi akys tau drąsa,
Širdy — pasiryžimas.
O, Snaiperi brangus,
Žiaurus tavo likimas.

Susekė kraugeriai šnipai,
Kur tu ilsies po žygio,
Nurodė gaujai budelių,
Kad tau išplėšt gyvybę.

Su budeliais narsiai grūmeis
Ir žūti nebijojai,
Ir už laisvę brangios šalies
Tu žūti nebijojai.

Prie klojimo kulkosvaidis
Kraugeriškas tratėjo,
O Snaiperis, vadas brangus,
Krauju ten apsiliejo.

Ilgai visi dar prisimins
Tą smėlėtą kalnelį,
Kur savo sielą Snaiperis
Įteikė Visagaliui.

1947.II.7

    JAZMINUI

Tu užgesai, jazminams žydint,
Baltiems pivonijų žiedams.
Ar nusibodo jaunos dienos,
Kad atsiskyrei nuo draugų?

Skaudus likimas, Jazmine, tavo
Pražūti kartą ir negrįžt,
Palikti žydinčią jaunystę,
Palikti tėviškės laukus.

Kai saulė leidosi už girios,
Tu jau kraujuose gulėjai.
Sužeista kulkomis krūtinė,
„Sudie, Tėvyne",— kalbėjai.

Nurimus audroms, tu ilsėjais,
Palikęs brolius su mama,
Bažnyčioje varpai skambėjo,
Bet tu jau jų negirdėjai.

Paguldė tave jie ant gatvės,
Ant akmenų labai kietų,
O tavo tėveliai uraluos
Nežino tavųjų skausmų.

Kas dieną laukė tavęs broliai,
Kada pas juos tu ateisi.
Bet tavo rankos jau užšalę,
Ir nebeplaks daugiau širdis.

— Nelauk, mamyt, sūnelio grįžtant
Jis nesugrįš jau niekada,
Nes dargi rusams nepakanka
Kraujo ir ašarų gailių.

Ir lubinai gelsvi pražydo
Tavosios tėviškės laukuos,
Ir broliai, sielvartu nuliūdę,
Neparneš laisvės tau daugiau.

O vasarą žydės jurginai,
Ir džiaugsis broliai jų žiedais,
O Jazminui žiedai nuvyto
Su brangiais laisvės pažadais.

Kape apkas tave, didvyri,
Su laisvės ir kovos draugais,
O mes, čia likę, neužmiršim
Ir nedainuosime linksmai.

    DŪMUI

Auksinė vasara kvatojo,
Nusviro kekės jazminų,
Kai tu apleidai gimtą sodžių,
Išėjai gint šalies tėvų.

Neišlydėj’ tavęs tėvelis.
Nei motinėlė verkdama,
Nes jie toli toli uraluos,
Kur daugel brolių išvežtų.

Tu išėjai, sudie pasakęs,
Gegužio mėnesį gražiam,
Ir liko liūdna tėviškėlė —
Tavo broleliai vien miške.

Tu išėjai kovot už laisvę,
Pasivadinęs Dūmeliu.
Iš savo partizanų būrio
Rytą draugu pasirinkai.

Laimingą vasarą praleidai
Tėvynės ošiančiuos miškuos.
Atėjus rudeniui, išėjai
Gyvent Nemunėlio krantuos.

Tyliai bangavo Nemunėlis,
Pageltę lapai baigė krist,
Bet tu turbūt nepagalvojai,
Kad čia gyvybę reiks palikt.

Pirmajam lapkričiui išaušus,
Sukilo bangos Nemune:-
Daug žuvo brolių partizanų,
Mirtis nuskynė ir tave.

Ramiai ilsėkis tu, Dūmeli,
Žuvusių brolių čia greta,
Tegul bus tau lengva žemelė,
Lietuvių krauju aplieta.

    ŽVALGUI IR JO DRAUGAMS

Kai aušo rytas sidabrinis,
Su džiugesiu grįžai atgal
Ir netikėjai, kad pateksi
Į priešo budelio rankas.

Palikęs verkiančią mamytę,
Sakei, sugrįši tu pas ją,
Ir netikėjai, kad greit žūsi
Ir atsiskirsi nuo draugų.

Užpuolus priešams, jūs nelaukėt,
Kada tenai jus nužudys,
Draugai, trise neatsišaukėt.
Paleidot šūvius į save.

Žvalgeli, verkia motinėlė,
Kuri jau tavęs nematys.
Ir niekur nėra jai pastogės,
Kas jos širdelę suramins.

O tu, jaunoji mergužėle,
Tu neraudoki paslapčia,
Ateik į Alovės miestelį,
Rasi čia gulintį mane.

Tas namas stovi šalia gatvės,
Nėr jame durų nei langų,
Nėra vainikų, rūtų, rožių,
Nėra sesučių nei draugų.

O kaip norėtųs juos priglausti
Šventon žemelėn amžinai,
Kad šunys kaulų nenešiotų,
Mama neverktų taip gailiai.

Verkė sesutės ir močiutė,
Verkė mergaitė mylima,
Verkė tavęs visas pasaulis
Ir paukštelių liūdna daina.

Atmins tave ir partizanai,
Kurie klajoja po miškus,
Nūrs tavo kapo nesimato,
Nes tavo kūnas pas stribus.

    NEMUNĖLIUI

Tu palikai gimtuosius tolius,
Jaunystėj mindžiotus takus
Ir atklydai pas laisvės brolius
Į Dzūkijos miškus.

Nebuvo gaila tau tą kartą
Jaunystės žydinčios savos,
Kai tu rinkais sau kuklų vardą
Gražiausios upės Lietuvos.

Tą saulėtą rugpjūčio dieną,
Palikęs ošiančias girias
Ir pasirinkęs draugą vieną,
Išėjai sau mirties surast.

Beržų nusvirusių pavėsy
Namų griuvėsius palikai.
Tąsyk pavasaris žydėjo,
Žaliavo klony s ir laukai.

Ten, kur platus dulkėtas kelias,
Kur teka Nemunas ramus,
Žuvo didvyris Nemunėlis,
Krauju aplaistė jo krantus.

Jauna širdis nustojo plakus,
Kovų ir žygių jau gana.
Priglauski jį, Tėvynės žeme,
Kaip savo kūdikį mama.

Kas gi sukurs jautriąją dainą
Draugams, jau kritusiems kovoj,
Kas melsis prie motulės kapo,
Sužibus laisvei Lietuvoj.

    NELAUK, TĖVIŠKE, JO

Nelauk, tėviške, jo grįžtant pievų taku,
Jau didvyris negrįš pramintuoju taku.
Aš menu, išėjau liūdną žygį tada.
Gal daugiau negrįšiu su draugu niekada.

Kaukė niūrūs miškai,
Lenkės žvaigždės nakties.
Balti snaigių pūkai
Tau bučiuoja akis.

Laukei laisvės, brolau,
Atskrajojant miškais,
Ir sakei, sugrįšiu
Su žilvičių žiedais.

Jau sugrįžo visi mūsų žygio draugai,
Pro rūkus vos girdėt tavo balso aidai.
Tu pavasarius tris palydėjai miškuos,
O dar drąsiai žuvai Barčių kaimo laukuos.

Verkėm, Alksni, tavęs, tyliai slinko naktis,
Tamsumoj skrendi ten, kur šviesi ateitis.
Tu pavasarius tris palydėjai miškuos,
Dabar drąsiai žuvai Barčių kaimo laukuos.

Verkėm, Alksni, tavęs, tyliai slinko naktis,
Balti snaigių pūkai tau bučiuoja akis,
Motinėlė neateis, mergužėlė neateis,
Nuo stribokų gaujos tavęs nieks nepaleis.

Tik žemelė prislėgs, ta juodoji, sunki,
Oi, už ką, oi, už ką, bernužėli, kenti?
Už žemelę tėvų, už šalelę draugų,
Kas tik gyvas, minės, bernužėlio gailės.

    ŠTURMUI

Užpuolė brangią mūs šalelę
Kraujo ištroškusi minia.
Tėvynė šaukė savo sūnų,
Kad stotų gretos ginti ją.

Gyvybės savo negailėkim,
Kiekvienam laisvė yr brangi,—
Išėjo pirmos brolių gretos,
Ir, Šturmai, tu su jais kartu.

Nešiojai partizano vardą,
Tėvynės meilę širdyje
Ir gynei mūs Tėvynės laisvę,
Pasižymėdams kovoje.

Ir daug, oi daug tu dėl Tėvynės
Darbų garbingų padarei.
Mes neužmiršim tavęs, broli,
Tave minėsim amžinai.

Kad čia kovoja partizanai.
Visa tai žino vakarai.
Į vakarus su ryšiu ėjai
Per Lenkiją tu su draugais.

Žiemos verpetai sūkuringi —
Nenugalėjo jie tavęs,
Ir su sargyba susikovęs,
Ėjai per sieną tu slapčia.

Naktis žemelei pranašavo,
Kad jau pavasaris arti.
Vargingą, tolimą kelionę
Keliavo broliai keturi.

Nuvargot jūs visi be galo
Ir apsistojot pailsėt,
O išgama seklys norėjo,
Kur esat, tiksliai sužinot.

Seklys, kelis sodžius apžvalgęs,
Turėdams šuniškas akis,
Nujautęs, kur ilsėjos broliai,
Skubėjo rusams pasakyt.

Balandžio dvidešimt aštunta—
Ta nelaimingoji diena.
Kur broliai ilsėjos, tą sodžių
Užpuolė kraugerių minia.

Ir pasigirdo šūvių salvės,
Kovojo Šturmas su draugais.
Nuo tvarto šokt — skambėjo balsas,
Granatų pritarė trenksmai.

Narsiai kovojo partizanai,
Laimingai teko išsiveržt,
Ką broliai kulkom pavaišino,
Teko šešiems akis užmerkt.

Pradėjo Šturmas pirmas trauktis,
Draugai jo traukėsi paskui.
Mažėjo žingsniai, silpo jėgos,
Ir tarė: — Broliai, aš žuvau.

Ir, žingsnių keletą nužengęs,
Parkrito ant žalios vejos,
Ir pilkąją žemelę vilgė
Nekaltas kraujas iš žaizdos.

Pribėgo draugas, jį pakėlė,
Bet jis jau žodžio nekalbėj’,
Tik gailiai, gailiai melsvos akys
Į draugo veidą pažiūrėj’.

Tartum sudie kalbėj’ jo akys:
Aš žūstu, man brangi šalis,
Palikit, broliai, mane vieną,
Kad neištiktų jūs mirtis.

Draugai dar gelbėti norėjo,
Dar jam šypsojosi viltis,
Bet greit juos rusai pastebėjo,
Ir prasidėj žiaurus mūšis.

Su rankom priedangą sau kasė
Ant lygumėlės dobilų Ir meldė jis,
Aukščiausio prašė,
Kad dar suteiktų jam jėgų.

Priešai pamanė, kad jis žuvęs,
Prieš gyvus sutelkė jėgas,
Jis likęs eiti negalėjo,
Pats apsirišo sau žaizdas.

Naktis skrajojo virš Tėvynės,
O jis kentėj sunkias kančias.
Kai aušo rytas, priešai prašė,
Kad jis pakeltų jiems rankas.

Jisai atsakė: — Pasiduodu,
Tik sunkiai sužeistas esu,
Ilgai kentėjau, jėgos menkos
Ir rankų kelt nepajėgiu.

Ir priešai slinko taip atsargiai.
Ir džiaugsmas kilo jų širdy,—
Sugriaudė šūviai, ir iš karto
Trys priešai krito negyvi.

Dar pusę valandos girdėjos
Vis automatų klegesys,
Granatos trenksmas nuaidėjo —
Tai žuvo už Tėvynę jis.

Išauš pavasaris malonus,
Paukšteliai guos ir linksmins mus,
Dar tvirtos liko brolių gretos,
Bet tavęs, Šturmai, jau nebus.

Žydės alyvos, baltos ievos,
Žydės ir dobilai baltai,
Kur tavo kraujas laistė žemę.
Ten sužydės jie raudonai.

Dabar tau puoš garbingą vardą,
Raudoni dobilai žydės,
Sesės dainuos dainas graudingas,
Tave dainuodamos minės.

    MINDAUGUI

Tyliai krenta baltas vyšnios žiedas.
Tolumoje skęsta tėviškės laukai,
Kam žaliam gegužy, skęstančiam žieduose,
Kam mus vienus, mielas vade, palikai.

Baltos ievos beria žiedus pakelėse.
Obelys palydi šypsena šviesia.
Jos jaunystę lydi žieduose alyvų,
Mini jau, vade Mindaugai, tave.

Ošia žalios pušys, baltas beržas moja,
Rasos pievas kloja, vėlai vakare.
Tu jau neateisi tėviškės papieviais
Baltos mėnesienos vėlai vakare.

Veltui lauks kalneliai, kloniai ir takeliai,
Jau kovon neveši mūs jau niekada.
Liūdės laukai, pievos, upės ir pušynai,
Juodos naktys tavęs verkdamos raudos.

Pamilai Tėvynę, kai vargai ją slėgė,
Kai nelaimės pančiai veržė širdyse.
Išėjai į kovą, nes mylėjai laisvę.
Išėjai, nes šaukė pavergta šalis.

O kas gi tavo žirgelius suskaitytų,
Kiek takų numynei tėviškės laukuos?
Čia kiekvienas medis, kelias ir kalneliai
Tavąją legendą amžinai kartos.

Jie kartos, kad liejas čia nekaltas kraujas,
Išdavikai priešams pardavė tave.
O tu taip mylėjai šiuos Dzūkijos smėlius
Ir, už juos kovodams, užmiršai save.

Vis žadėjai: laisvę mes parnešim šaliai,
Kaip ramunės žiedas ji veiduos žydės,
Nesulaukė laisvės tako baltas smėlis —
Rožėm žydi kraujas iš tavos širdies.

Tegul plaukia dainos ir šiandien į širdį,
Karžygių legenda amžinai gyva.
Tavo vardo, vade, ir darbų tavųjų
Neužmirš niekuomet laisva Lietuva.

Tu tarp mūsų gyvas amžinai palieki,
Tavo žodžiai dega mūsų širdyse,
Šventas beržas dega už tave, o vade,
Ir į kovą veda Mindaugo dvasia.

    ĄŽUOLINIUI

Mielas brolau, tautos gynėjau,
Velykų rytas jau arti,
Varpelis skamba, Kristus kelias,
Argi jo balso negirdi.

Neprikeliam tavęs iš pievų,
Suklupusio kraujų klanuos,
Kas ašarotus našlaitėlius.
Kas suramins ir kas paguos.

Tave minėsim, Ąžuolini,
Ir neužmiršim niekados,
Kas apdainuos tave Tėvynėj,
Kas likusius draugus globos.

Ir laukiam tavęs dieną, naktį,
Širdis nerimsta laukdama.
Ir kaip tokias naktis iškęsti,
Kai sieloj deganti žaizda.

    UOSIUI