ALIARMO BALSAI JUNGT. VALSTYBĖSE
Dr. George R. Price, 35 metų, dirba Minnesotos universiteto tyrinėjimų srityje. Karo metu jis dalyvavo prie garsiojo “Manhattano projekto” vykdymo. Life paskelbtas jo straipsnis “Diskutuojant dabartinės panikos klausimą”, liečia aštrius Amerikos likimo klausimus ryšium su sovietiniais laimėjimais raketų srityje. Bet atsakymai į juos gali turėti ir siauresnės mums reikšmės, nes ir mūsų tautinio gyvenimo plote yra gyvi klausimai: kalbėti pesimistiškai ar optimistiškai, tai reiškia — tiesiai, ar pridengiant; ir mums lieka susimąstyti: ar patogumų kelias ar kovos ir atsparumo kelias; ar turim dvasinių autoritetų, ar turim juos susikurti, ar geriau juos sunaikinti ir visai atmesti... Straipsnio santrauką paruošė V. Jurkuvienė.
*
Kai į erdvę pakilo Sovietų satelitas, Washingtonas pradėjo nuraminimo ir kartu įspėjimo politiką, — pradeda autorius ir tuojau pasisako prieš tuos raminimus, nes padėtis esanti tiek rimta, kad Amerika galinti šiuo kartu pralaimėti. Kodėl? Atsako:
Tautos vietoje nestovi
Dabar, kaip ir Amerikos revoliucijos metu, mes gyvename laiką, kuris bando žmogaus dvasinį tvirtumą. Bet šiandien mes nebeturime tokios energijos ir stiprybės atsispirti artėjantiems pavojams. Mes, amerikiečiai, esame kaip tie Hans Christian Andersono pasakos žmonės, kurie, stebėdami savo karalių nuogą paraduojantį gatvėmis, giria jo rūbo gražumą. Šiandien mes turime daugybę įrodymų, kad Rusija gali mus nugalėti, bet mes vienas kitam giriame mūsų krašto pajėgumą, jo gražią ateitį ir įsivaizduojame, kad jokio pavojaus nėra.
Atsiminkime, kad istorija susideda iš tautų kilimo ir jų smukimo. Ar tai būtų Babilonas, Bagdadas, Konstantinopolis, ar Roma — pavyzdys seka vienas kitą. Visuomet vienoje pusėje stovėjo turtinga, išdidi, pertekusi tauta, kuri tikėjo savo pergale. Tačiau tuo pačiu laiku kitoje pusėje atsirasdavo žiaurus barbariškas priešas, alkanas ir nuskurdęs, bet su dvasiniu narsumu ir stipriu užkariavimo alkiu.
Šiandieną kostiumai ir dekoracijos yra naujos, bet aktoriai labai panašūs į anų laikų aktorius.
. . . Grįžkime prie 1945 metų. Tada JAV džiaugėsi savo jėga, prestižu ir saugumu, kuris pralenkė kitas to meto tautas. Rusija tuo metu buvo karo nualintas kraštas, toli atsilikęs nuo mūsų atominės bombos gamybos ir nuo mūsų aviacijos, šiandien abi šios tautos yra beveik lygios šiose srityse. Teisybė, kol kas mes esame dar truputį labiau pažengę už Rusiją. Bet tai nesvarbu. Svarbu yra tai, kokiu greičiu sovietai mus vejasi. Dvylika metų stebėjome jų karinės jėgos augimą, kuris savo greičiu yra vienintelis istorijoje. Tačiau tai, atrodo, mums nieko nereiškia. Mes žiūrime į tai, kaip į kokį provincijos barbarų neramumą, ir esame panašūs į nutukusį romėną, kurį tie barbarai vestgotai užklupo besimaudantį ištaigioje Caracallos vonioje . . .
Katastrofos vizija
. . . Tiesiog prieš mus stovi tarpkontinentinių balistinių raketų krizė. Dabar jau sovietai pirmauja jų gamyboje. Kaip patirtis rodo, jie gali naujus kariškus išradimus greičiau padaryti nei mes, jeigu jie to tikrai nori. Šis dalykas rodo, kad jie ir ateityje pirmaus...
Jeigu Sovietų Sąjunga tolimųjų raketų gamyboje galėtų 18 mėnesių pralenkti mus, tai mes būtume priversti pasiduoti be kovos. Mūsų pasipriešinimas gali silpnėti palaipsniui, ir sovietai gali taip padaryti, kad mes jo nepajausime.
Štai šios nelaimės planas:
Pirmoji stadija.Sovietai demonstruoja tikslias tolimąsias raketas, kurios neša 20 megatonų bombų. Jie praneša, kad jų noras yra palaikyti taiką, bet karo trokštančios JAV juos verte griebtis tam tikrų karinių veiksmų. Dabar, kai šis JAV grasinimas yra pašalintas, jie gali paskelbti savo taikos ir žmoniškumo tikslus. Jie pradeda mažinti savo kariuomenę ir skelbia planus satelitinėms valstybėms išlaisvinti.
Antroji stadija.Rusija verčia visas svetimas valstybes, kuriose yra mūsų oro bazės, kad jos pareikalautų mūsų atsitraukimo. Sovietai pareiškia, kad jie niekada nepuls JAV, jeigu JAV jų pirma nepuls. Norėdami sumažinti tarptautinę įtampą ir pakelti taikos nuotaikas, jie bus priversti raketomis sunaikinti mūsų oro bazes, jeigu jos iki nurodytos datos dar egzistuos. Mūsų sąjungininkai pareikalauja pasitraukimo, ir mes be pasipriešinimo sutinkame.
Trečioji stadija.Rusija ir Kinija reikalauja Europos ir Azijos tautų nusiginklavimo. Pasaulio taikai išlaikyti tautos turėtų būti nuginkluojamos palengva, viena po kitos. Valstybėms, kurios tam nesipriešins, bus atsiteista ekonomine pagalba ir paliktos laisves. Tos, kurios priešinsis, bus nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Ketvirtoji stadija.Sovietai pareiškia, kad jie nors ir galėtų užkariauti pasaulį, bet to nedarys, nes jų vienintelis tikslas yra taika. Jie pasiūlo pasaulinį nusiginklavimą Jungtinių Tautų priežiūroje. Dabar mūsų vienintelis pasirinkimas būtų kautis. Bet mes būtume be sąjungininkų, be oro bazių ir būtume sunaikinti. Taip mes ir nusiginkluojame, kai tuo tarpu Rusija, būdama galingiausia valstybė pasaulyje, Jungtinių Tautų priežiūra tvarko savo naudai.
Penktoji stadija. Rusija dabar praneša, kad ji dar turi galybę ginklų. Ji reikalauja, kad visos valstybėj įsijungti' į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Tragedja užbaigta.
Šis apibūdinimas, be abejo, nėra visai tikslus. Bet jeigu ir silpniausi jo kontūrai atitinka tiesą, tai mes turime didžiai susirūpinti.
Trumpas susimąstymas
Gal mes ir galėsime išlikti gyvi po artėjančios tolimųjų raketų krizes. Net ir tiek pavėlavę, galbūt mes galėtume pradėti savo naują programą ir Rusiją pasivyti. Tada labai trumpą laiką padėtis būtų be išeities. Nedaug ateities spėjimų gali būti taip tikri kaip ši: Rusija mus pralenks matematikos ir fizikos srityje, nes gyvenimo faktai rodo, kad tauta, kaip ir individas, visuomet ga
li pasiekti tų dalykų, kuriuos ji labiausiai vertina. Mes gal ir toliau turėsime geriausius pasaulyje TV komikus, beisbolo žaidėjus, o Rusija tuo tarpu turės pasaulyje geriausius mokytojus ir mokslininkus. Dabar Sovietų mokyklos ir universitetai auklėja jaunuolius, kurie po 10 metų tikrai pirmaus mokslo srityje.
Yra visiškai aišku, kas toliau atsitiks. Jei mes pasivysime rusus tolimųjų raketų gamyboje, tai tuoj atsiras kitas ginklas, dėl kurio gamybos vėl reikės pirmauti. Ir jeigu mes tą vėl laimėsime, tai neabejotinai atsiras kitas ginklas. Kiekvienais metais augs Rusijos mokslo jėgos ir eventualiai mus pralenks savo ginklais ir gynybos technika, kurios dar negali suprasti mūsų vaizduotė.
Trumpai, mes turime visiškai pakeisti savo dabartinį galvojimą, jei nenorime jau 1975 priklausyti Sovietų Sąjungai. Ar galime tikėti šituo spėjimu ? Panagrinėkime argumentus, kurie pasisako prieš šią nuomonę. Mes juos girdėjome ir anksčiau.
Šis kraštas jau seniai egzistuoja. Mes jau ne kartą esame turėję didelių pavojų ir visuomet juos nugalėdavome.Bet romėnai pradžioje penktojo šimtmečio irgi turėjo už savęs ilgą, daugiau kaip tūkstančio metų praeitį pilną pavojų ir vis dėlto greit sulaukė galo.
Daug dalykų, dėl kurių žmogus daugiausia sielojasi, niekada neatsitinka. Kiekvienu metu kas nors gąsdina, kad artinasi pasaulio galas. Bet geriau apsimoka būti optimistu.
Tačiau ar visuomet? Pesimistai žydai, pabėgę iš Vokietijos Hitlerio iškilimo pradžioje, dar ir dabar gyvena, o visi optimistai seniai paversti pelenais. Ir kiek tų buvusių optimistų yra vergų stovyklose Sibire!
Mes turime pasitikėti savo vadais. Jie turi už mus daugiau nusimanyti.
Bet ir visos tautos, kuries yra jau žuvusios, irgi turėjo vadus, kurie daugiau nusimanė nei paprasti piliečiai.
Tai ką mes turime daryti? Mes turime apsispręsti, kas mums ištikrųjų šiam pasauly svarbiausia, ko mes daugiausia norime. Cadillako? Spalvotos televizijos, Mažesnių taksų, — Ar gyventi laisvėje ? Mes niekada neišliksime laisvi tik tuo, kad paskirsime mokslininką, kuris derins raketų gamybos programą; tik tuo, kad padidinsim gynybos biudžetą 4% ar 5%; tuo, kad išleisime įstatymą, kuriuo mokymas gaus valstybės paramą. Mes išliksime gyvi tik pagrindinai perkainodami vertybes ir savo siekimus gyvenime. Mes turime labiau susirūpinti savo vaikų išmokslinimu, nei taksų mažinimu; turimo daugiau rūpintis gauti Nobelio premijų už fiziką nei laimėti pasaulines beisbolo rungtynes; naujos mašinos kas metai įsigijimo rūpestį turime pakeisti rūpesčiu, ar mes gyvensime laisvėje.
Ko mums daugiausia trūksta, daug daugiau nei mokytojų, inžinierių, mokslininkų, — tai tikrai didelių vadų. Amerika šiandien yra turtingiausia ir dar (kurį laiką) galingiausia valstybė tik dėl to, kad maždaug prieš du šimtmečius ji buvo didelių vadų valdoma. Dabar Amerika smunka tik todėl, kad tokių vadų šiandien nebėra. Mes žinome, kad šiandien Washingtone yra daugybė gabių ir sąžiningų vyrų. Tačiau kai juos palyginame su praeities didžiosiomis asmenybėmis, mes negalime nepastebėti, kad kažko trūksta. Kam šiandien galėtume suteikti mūsų tautos tėvo vardą arba leisti pasirašyti nepriklausomybės deklaracija? Kas galėtų šiandien perimti Franklino arba Hamiltono vietą?
Ko mums labiausiai reikia
Mes labiausiai reikalingi “kraujo, darbo, ašarų ir prakaito”, — tų dalykų, kurie kitados išgelbėjo Angliją. Mums reikia ne optimistinių, bet pesimistinių kalbų, kurios pakeltų mūsų pasiryžimą, o ne biržos akcijas. Mums reikia gynybai išlaidų, kurios būtų nustatytos ne mūsų nepasitenkinimo dideliais mokesčiais, bet pasibaisėjimo slaptąja policija, kankinimo kameromis, vergų darbo stovyklomis Sovietų Rusijoje.
Mes prašvilpavome 12 metų, kuriuos Sovietai panaudojo mums pralenkti. Dabar artinasi laikas, kada mes turime apsispręsti, kas mums brangiau, ar mums laisvė brangiau už prabangą, arba toliau eiti keliu, kuris nuvedė į pražūtį tiek daug didelių valstybių.
Ar mes pajėgsime tai įžiūrėti, įžiūrėti dabar, kai dar nėra vėlu? Teisybė, Romos imperija žlugo labai seniai, bet ar mes pamirštame Prancūzijos žlugimą Compiegne girioje ? Ir kas atsitiko su Hitlerio tūkstanties metų reichu ir kur yra ta didžioji Rytų Azijos saugumo zona? Ir ką mes galime pasakyti apie Estiją, Latviją, Lietuvą, Albaniją, Bulgariją, Vengriją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, šiaurės Vietnamą, Tibetą, šiaurės Korėją, Rytų Vokietiją ir Kiniją?
Visi tie kraštai turėjo vyrų ir moterų tiek pat išdidžių ir savim pasitikinčių, kaip ir mes šiandien.
