JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE
VALDAS V. ADAMKAVIČIUS, Chicago
Besitęsianti krašto okupacija iškėlė mums nepramatytas problemas. Viena iš tų problemų tai jaunosios kartos išlaikymas prie lietuviško kamieno, kita— jaunųjų įjungimas Lietuvos vadavimo darban.
1.
Ramintis iliuzija apie mūsų nepajudinamą tautinį atsparumą ir užmerkti akis prieš realybę neleidžia mums nei gyvenimas nei laikas. Tad ir keliame klausimą: ant kurio kertinio lietuvybės akmens atsistosime ir kas mumyse išlaikys ilgos kovos dvasią?
Jaunoji karta yra nauje aplinkoje, kuri savo mokykla, darbu, lengviausiai prieinama dvasine kultūra ir dar augštu civilizacijos lygiu formuoja naują žmogų. Sis žmogus normaliu keliu įsijungia į gyvenamos bendruomenės eiles, atiduodamas jai savo kūrybinę jėgą. Savojo krašto reikalai lieka graži, romantiška ir nepasiekiama vizija, be kurios galima gyventi ir netrukdomai naudotis gyvenimo patogumais. Tai viena gyvenimo pusė, kurioje šiandien esame. Kitoje pusėje matome kovojančios tautos vaizdą kuris mus riša kraujas, meilė, moralė ir sentimentas. Šių dviejų sąlygų lietuviškas jaunimas yra formuojamas gyvenimui.
Jaunimo kongresas spręsdamas lietuvybės išlaikymo problemą, pripažino, kad tautinė kultūra nebūtinai turi žlugti be savosios žemės, jeigu jos kūrėjas, šiuo atveju lietuvis, įstengs savo tyru lietuviškumu priimti svetimųjų gerąsias vertybes ir, perleidęs per lietuviškąjį spektrą, atskleisti savosios kultūros fone.
Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas. Būdami be gimtosios žemės, kurioje tarpsta ir formuojasi pirmoji meilė savajai kultūrai, tremtyje turime atsiremti į šeimą ir organizaciją. Tai vienintelis tikros savosios žemės lopas, ant kurio galime drąsiai atsistoti abiem kojom. Šeima jaunajai kartai yra pirmasis šaltinis, iš kurio semiasi lietuvybės ir pradeda formuoti lietuvišką charakterį. Todėl mes su pasigėrėjimu ir pagarba lenkiam galvas prieš didžiumą tėvų, kurie šiandien atlieka didelį lietuvybės darbą savo vaikų auklėjime, bet sykiu su rūpesčiu žvelgiame į lietuviškas šeimas, kurios savo vaikus net atitolina nuo lietuvių tautos kamieno.
Teisingai kolegė Krikščiūnaitė pasakė, kad šeima yra mažiausias organizuotas tautos vienetas, ir todėl, kiek lietuviška ir religinga bus šeima, tiek lietuviška ir stipri bus jaunuomenė ir per ją pati tauta ir jos ateitis. Šeima turi būti ta stipri ir gyva lietuviška aplinka, į kurią atsimušę visa, kas neigiama, ištirptų ir nepajėgtų pereiti jos ribas. Bet šiandien jau nevisur galime pasidžiaugti tyru lietuviškos šeimos vaizdu, nes miesto blizgučiai nuodija meilę saviems interesams, ir tai perduodama jauniesiems. Ir po eilės metų iš tokios aplinkos išėjęs jaunuolis norimas matyti geras patriotas! O jeigu jis tokis nėra, dejuojame dėl mūsų liūdnos ateities!
Šeimoje įžiebiama lietuvybės ugnis. Organizacijoje jinaiįsiliepsnoja. Organizacija ne tik išaugina lietuvį neužgniaužtą svetimos aplinkos; organizacija ne tik parodo jaunimui, kad lietuvybė nėra prieš šimtmetį ar dešimtmetį užbalzamuota mumija ir atvežta iš savojo krašto, kaip muzėjinis eksponatas. Priešingai, organizacijoje pajunta jaunimas, kad jis pats yra tos lietuvybės kūrėjas. Organizacija yra tas veikimo laukas, kuriame gyvas žmogus randa savo veikimo ir kūrybos plotmę. Mes turime išsinešę didelį dvasinį turtą, bet jis yra padėtas, tiksliau pasakius, išmėtytas atskirose pastogėse, ir jis žus be naudos, kaip kad gera ir naudinga medžiaga kartais dingsta archyvinėse dulkėse, o tik po šimtmečio pradedama ja gėrėtis kaip istorine brangenybe. Mes neturime net moralinės teisės prileisti, kad mūsų dvasiniai turtai dingtų ir kad kas nors gėrėtųsi lietuvišku jaunimu tik kaip archyvine retenybe. Mes esam gyvi ir skelbiam kad liksime gyvi rytojui. Po mūsų turės žengti jauna, kūrybinga ir nauja karta, kuri nemažiau mokės vertinti ir suprasti lietuvybę, kaip kad ją suprato mūsų tėvai. Tad jaunimo kongresas šaukiasi į visas lietuviškas organizacijas, kad jos savo darbą tęstų dar intensyviau, kad plačiau atskleistų lietuviškos veiklos duris ir parodytų visą lietuvišką turtą naujai ateinančioms kartoms, įtraukdamos savo eilėsna naujas jėgas nuoširdžiam lietuviškam darbui.
Turiu atkreipti dėmesį dar į tai, kad darbas turi būti darnus. Niekas lengviau negali pažeisti jaunos sielos, kaip pirmasis nusivylimas matant dūžtantį idealą nesantaikos, nesutarimo ir neapykantos fone. Lietuviškų organizacijų darbas bus darnus, kai savo darbo pagrindu padėsime nuoširdumą ir meilę.
2.
Šiandien būti lietuviu reiškia būti kovotoju, nes tauta yra kovos pozicijose. Kovojama už tautinę gyvybę ir valstybinę nepriklausomybę. Gyvename paradoksiniame moralės supratimo laikotarpyje. Laisvės interpretavimas tapo stipriųjų privilegija. Žodis “laisvė” virto mados žodžiu, kurį galima taikyti taip, kad jis tarnautų savam interesui. Ištisos tautos neteko valstybinio savarankiškumo, nes jėgos principu paremta moralė, pridengta dar išlaisvinimo vardu, tapo stipriųjų įrankiu. Nekitokiose aplinkybėse netekome mes savosios laisvės. Dar sunkesnėse aplinkybėse turime jieškoti teisybės. Nėra reikalo savęs apgaudinėti tikėjimu, kad mūsų laisvės klausimas yra svarbus Vakarų valstybėms ir jos dėlto pradės karą, kad atstatytų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Alyva šių dienų pasaulyje yra brangesnė nei svetimas kraujas. Dėl alyvos galima ir karu rizikuoti, o kad tūkstančiai sukilusių patrijotų miršta beginkliai komunistinių tankų traiškomi, pasaulio sąžinė nesudrebėjo. Konferencijų salių sienos sugėrė mirštančiųjų šauksmo aidus. Ši realybė lietuvių jaunimui uždeda dar didesnę pareigą — mes turime eiti ir belstis į didžiųjų sąžines, nepaliaujamai primindami jiems jų skelbiamus moralinius įsipareigojimus. Pasaulio politinė padėtis vieną dieną turės stabilizuotis. Jeigu savo nuolatiniu priminimu pasaulio politiką tvarkantiems asmenims kelsime teisėtus reikalavimus ir priminsime jų įsipareigojimus, mūsų balsas turės būti išgirstas.
Gyvenamas momentas reikalauja eiti visais mums prieinamais būdais į viešąją pasaulio opiniją. Jaunimas visada ir visur buvo pirmose laisvės kovų eilėse. Iš šios vietos aš siūlau lietuvių jaunimui, organizacijoms, švenčiant Lietuvos 40 metų nepriklausomybės paskelbimo sukaktį, išeiti su nauju dideliu politiniu žygiu Jungtinėse Tautose. Turime daug Lietuvai palankių draugų įvairių tautų delegacijose. Tegu jaunimo atstovai eina į šį forumą ir gyvu žodžiu bei paruoštais memorandumais kelia Lietuvos reikalą tarptautinėje plotmėje. Jeigu Sovietai stengiasi rodyti Vakarų pasauliui malonų veidą ir kalba apie sugyvenimą, paraginkime Vakarų pasaulį priversti Sovietus pirma atitaisyti įvykdytą smurtą. Tai vienas konkretus siūlymas.
Jaunimo darbų plane yra informacijos apie Lietuvą reikalas. Darbas svarbus ir reikalingas. Išplėskime informaciją apie Lietuvą kuo plačiausiai. Tegu iš kiekvieno Lituanus puslapio sklinda Lietuvos šviesa ir telaimi jisai Lietuvai vis naujus draugus.
Toliau raskime būdą išleisti ir paskleisti Lietuvos laisvės reikalu keletą stambių mokslinių veikalų, kuriems paruošti turime kvalifikuotų žmonių. Praskinkime kelią į viešus Amerikos informacijos centrus.
3.
Aptariant lietuvių jaunimo įsipareigojimus, randu prasminga išreikšti lietuvių jaunimo nuotaikas tremties politiniams veiksniams. Jaunimas tautos nepriklausomybės idealą priima kaip šventenybę. Laisva Lietuva mums yra nekompromisinis tikslas. Todėl jos laisvės siekime nematome jokio kito kelio, tik pagrįstą vienybe ir susiklausymu. Tos vienybės mes trokštame matyti ir iš visų mūsų politinių grupių. Jaunajai kartai buvusieji partijų nesutarimai yra nesuprantami ir nieko nepasako. Mes negalime suprasti, kaip galima paskęsti pasenusiuose 1905-jų metų partinių programų ginčuose, vienos ar kitos konstitucijos pripažinime, 13 metų vadistinio ar kitokio režimo beprasminguose ginčuose, kai tuo pačiu metu pats kraštas naikinamas bolševikinės okupacijos ir šaukiasi pagalbos tautinei gyvybei gelbėti. Jaunoji karta su skausmu širdyje stebi spaudos puslapiuose papilamą asmeninės neapykantos dumblą, kuris teršia ir visos Lietuvos vaizdą. Todėl drįstame apeliuoti į visas politines grupes kviesdami palikti praeities ginčus ir nesutarimus apsijungiant vienam darbui — Lietuvai laisvinti. Nei mes, tremtyje būdami, apspręsime Lietuvai santvarką, nei mes iš tremties galėsime ją kraštui primesti. Nedrumskime gražios Lietuvos vaizdo tam jaunimui, kuris tą Lietuvą mato ir pamylės tik iš savo tėvų lūpų.
Svarstydami lietuviškus reikalus, raskime savo širdyse šilumos, supratimo ir pasitaikiusių klaidų kultūringo bei objektyvaus peržiūrėjimo, be neapykantos ir pykčio prasiveržimo.
Parodykime realiais darbais, kad nelaimės valandą mokame dirbti vieningai vienam ir tam pačiam tikslui.
Pirma grąžinkime Lietuvai laisvės dienas, o vėliau, jeigu reikalas vers, išsiaiškinsime visus tarpusavio skirtumus.
- VALDAS V. ADAMKAVIČIUS, Chicago -
Gimęs 1926. 11. 3 Kaune. Gimnazijos mokslą pradėjo Kaune Aušros gimnazijoje 1939 ir 1946 baigė Eichstaette. Akademines studijas pradėjo Muenchene ir tęsė Illinois un-te technologijos fakultete; sykiu dirba inžinerijos firmoje. Aktyvus sportininkas ir veikėjas studentų gyvenime. Santaros metraščių redaktorius ir dabartinis Santaros pirmininkas. 1956 vadovavo lietuvių stud. delegacijai įteikiant peticiją vicepr. Nixonui.
