PRIE KŪČIŲ STALO
Tu neverk, motule, kad prie kūčių stalo
Viena kėdė šiemet jau stovės tuščia,
Kad nelauš iš rankos tau baltos plotkelės
TAS, kurs pernai laužė su tavim slapčia.
Mano vieton šiemet padėk eglės šaką
Lietuvos eglyno, kuris globė mus,
O prie jo uždeki Kūčių stalo žvakę,
Ir sūnaus artumas atgaivins namus.
Kai prie Kūčių stalo maldos žodžiai liesis
Ir vaikus minėsi sielvarte, tyliai,
Mane atsiminus, ašara riedės tau,
Skausmo kalavijai smigs širdin giliai.
Bet neverk, motule, mano sengalvėle,
Laisvė ir tėvynė įkvėpė taip mus.
Daug sūnų ir dukrų Kūčių paplotėlio
Jau nelaužys niekad motinų namuos.
Neliūdėk, motule, mes tėvų šalelei
Laisvės ryto aušrą skelbiam ir iš čia.
Tik uždeki žvakę tu prie Kūčių stalo,
Kad vieta manoji nebebūt tuščia . . .
