MARIJA PEČKAUSKAITĖ-ŠATRIJOS RAGANA
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
1980 metų liepos 27 dieną Židikuose buvo iškilmingai minima 50 metų sukaktis nuo mūsų rašytojos ir pedagogės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos mirties.
Didelė dalis jos grožinės kūrybos yra išleista ir mūsų laikais, tačiau pedagoginiai raštai tebėra spec. fonduose ir mažai kam prieinami. Pagerbdami šviesią rašytojos asmenybę, tiek daug davusią lietuvių literatūrai ir dvasios kultūrai, skelbiame pluoštelį jos minčių, skirtų jaunimui.
Gerai laiką sunaudojame, kai kiekvieną darbą dirbame, neišleisdami iš akių vyriausiojo tikslo - sielos išganymo. Visi kiti tikslai - turtas, žemės laimė, garbė - turi trauktis į antrą eilę. Gali ir jie mūsų veiksmuose pasilikti, bet tik tiek, kiek vyriausiam tikslui netrukdo. Jei giliausioji mūsų sąžinė sako, kad jie kliudo, tai, neatsižvelgdami į nieką, turime juos atmesti nuo savęs. Visiškai nuo jų nusigręžti.
Vienas anglas kartą pasakė, kad lietuviai viską dirba taip, tarsi būtų amžini. Argi neteisingai jis pastebėjo? Juk mes iš tikro eikvojame tą laiką, gaišiname jį ir nė kiek nebranginame, tartum jo turėtume neišsemiamus šaltinius.
Oi kaip praverstų mums atsiminti, kad laiko turime ne bedugnį šaltinį, bet mažą, griežtai nuseikėtą saikelį, kurio nė vienu grūdeliu nepadidinsim. Laikas yra mums Dievo patikėtas valdyti turtas, iš kurio turėsime duoti smulkią apyskaitą. Turėsime atsakyti už kiekvieną valandėlę: ir už tas juodąsias, kuriose blogai elgėmės, ir už tas bespalves kaip voratinklio siūleliai, kurias, kad ir nepadarydami nieko blogo, praleidžiame veltui, be jokios naudos.
Teisuolis kartą paklausė:
Jei šiandien nieko nenuskriaudžiau darbu nei žodžiu, ko gi turiu prašyti, kad man atleistų? O balsas iš aukštybių taip atsakė: Prašyk, kad tau atleistų vaikas, kurio veidelio nenušvietei džiaugsmo šypsena, nuskriaustas gyvulys, kurio neapgynei, ir rožė, kuri nuvyto, nes jos nepalaistei.
Kiekvienas žmogus - tiek pagarsėjęs, tiek paprastas, - yra sėjėjas. Nuolat, be paliovos sėja į artimųjų širdis savo žodžių ir darbų grūdus. Skirtumas tik tas, kad žmogus, pagarsėjęs protu ir talentu, sėja juos į tūkstančius, milijonus širdžių, o paprastas žmogelis - į širdis tos saujelės žmonių, su kuriais jis gyvena ir susitinka.
Išmokti valdytis yra pirmasis kiekvieno žmogaus rūpestis ir pareiga, pirmasis mokslas, svarbesnis už visus mokslus. Nes mokslas, proto lavinimas, trumpai sakant, visa kultūra stovi ant savitvardos, lyg namas ant pamatų.
Negali būti tokių aplinkybių, kurios, tikint Dievą ir turint tvirtos valios, žmogų galėtų priversti blogą darbą padaryti.
<...> Reikėtų nuolat atsiminti tuos gražius žodžius: Kas neatsisako nuo to, kas leistina, tas nemokės atsisakyti nuo to, kas neleistina, - nes nepratęs valdyti ir gniaužti savo geidulių, žmogus neišvengiamai tampa tų geidulių vergu. Todėl kiekvienas krikščionis turi būti iš dalies asketas. Askezė dvasiai yra tai, kas medžiagai druska - saugoti nuo puvimo.
Amžinybės jausmą žadinti savyje ir kitiems ugdyti yra be galo svarbus uždavinys. Jį atlikti pirmiausia turi moteris. Būdama jautresnė, religingesnė, ji stipriau už vyrą ilgisi to, ko šis pasaulis negali duoti. Ją mažiau negu vyrą patenkina šios žemės laikinumas. Ji duoda gyvybę naujoms kartoms. Ji giliau jaučia gyvenimą esant vien mažą visumos dalelę. Ne veltui visose tautose šventosios ugnies saugotojos būdavo moterys. Tai gražus tikro moters pašaukimo simbolis. Jos uždavinys yra kurstyti ir saugoti šventą ugnelę, kuri rusena kiekvieno žmogaus sieloje - Absoliuto, Tobulybės, Amžinybės troškimą.
<...> Visa, kas tikrai moteriška, turi būti gražu. Grožis - tai moteriškoji ypatybė. Kadangi galiausiai grožis ir gėris yra tas pats, tai tikras moteriškumas visuomet yra gražus, o tai, kas jam priešinga, yra bjauru. Iš tikro nėra nieko taip neestetiško, kaip ne tik burnojanti, ne tik šmeižianti ir apkalbinėjanti, bet ir svetimą paslaptį sakanti ir tiesiog per daug plepanti moteris. Ji stovi baisiai toli nuo to moteriškumo idealo, kur turi būti susivienijusi tiesa, gėris ir grožis.
Kiekvienas gauna tai, ko trokšta, ir nueina ten, kur veržiasi. Kiek daug kas trokšta pragaro ir į jį veržiasi!
Kas labiausiai žavi šventųjų gyvenime? Tas jų mokėjimas nepasiduoti kasdienio gyvenimo nemalonumams, ta galia taip juos panaudoti, kad jie tampa laiptai ne į pragarą, bet į dangaus sodus. Niekas taip nekelia žmogaus aukštyn, kaip mokėjimas stovėti tvirtai lyg uola prieš gyvenimo mažmožius ir niekas jo taip nežemina, kaip nuo mažmožių priklausomas elgesys. Ko esame verti, jei mus kiekvienas nemalonus mažmožis - niekniekis išstumia iš vėžių, kuriomis privalome eiti, būdami Kristaus mokiniai.
Kiekvienas turi daryti tiek gero, kiek leidžia jo gabumai, jo sveikata, jo gyvenimo aplinkybės. Su kuo nors susidūrę, su kuo nors turėdami reikalą, pirma paklauskime save: Ką gero galiu tam žmogui padaryti?
Daugiausia gero gali padaryti tas žmogus, kuris turi tvirtą valią, nes kiekvienas geras darbas yra sujungtas su kokia nors auka.
Mūsų pojūčiai nėra mūsų paskutinė instancija. Jie yra klaidingi, netobuli, kaip ir visi materialūs dalykai, ir dėl to turi būti tikrinami aukštesnio už juos dalyko. Jie moka gudriai mus suklaidinti ir jų apgauti mes lyg kvailiai meluojame, nieko nesuprasdami. Dažnai jie temato ir tegirdi tai, ko nori, o nori to, kas patinka mūsų žemesniajam aš. Jie čiužinėja paviršiumi, kaip ant ledo, visai nejausdami, kas glūdi gelmėje. Jiems tėra prieinamas kevalas, branduolio jie nepasiekia.
Girdėjau vieną moterį sakant: Kas madinga, tas gražu. Štai tipingas miniažmogio pasakymas. Žmogus, kuris neturi aiškių ir tvirtų principų, eina ten, kur traukia daugumas. Paskiau sako: Kas madinga, tas ir padoru
Žmogus pripranta prie bjauriausių, begėdiškiausių dalykų. Tik pirmą kartą blogai padaryti yra sunku, gėda, drovu. Paskiau jau eina kaip sviestu patepus. Kaip žmogus, ilgai būdamas dvokiančiame ore, nejau čia jo dvokimo, taip ir jūs, gyvendamos šioje begėdiškoje laiko aplinkumoje.
Nebematote nepadorumo, nesuprantate netekusios to dvasinio vitamino, kuris padeda atsispirti infekcijai.
Jei žmonija atgimdavo, tai tik dėl to, kad atsirasdavo žmonių, kurie turėjo drąsos nedaryti to, ką darė visi. Ir jums reikia turėti tos drąsos. Žinau, kad tai nelengva mūsų laikais, kai techniškai taip aukštai iškilus velniška pasileidimo banga liejasi su tokiu lig šiol negirdėtu smarkumu ir įžūlumu. Bet juk tikime, kad Dievas yra stipresnis už velnią.
Jaunime, žinai, kad brangiausias žmogaus turtas yra jo siela. Sudaryk mūrą, į kurį kaip baisios bangos į granito uolas atsimuštų tas velniškas siautėjimas.
(Iš kn. Mergaitės kelias [parengė Ada Urbonaitė])
