KAI KURIE ASMENYBĖS KOMPONENTAI
K.[Felicija Kasputytė]
Kas turi drąsos ir ryžto žengti pirmąjį žingsnį į atsinaujinimą, tas išeina į žmogiškosios pilnatvės kelią. Žmogiškosios pilnatvės kelias -esminis kelias. Juo eina tie, kurie veržiasi prie savo substancijos.
Savo asmenybę galima išugdyti tada, jeigu mokama atsinaujinti. Kas nepradeda iš naujo, tas nieko didžio negali pasiekti. Su atsinaujinimu yra susiję ir atgaila, ir susimąstymas, ir sugrįžimas pas Tėvą. Kas nenori paskęsti kasdienybės rutinoje, tas privalo nuolat atsinaujinti. Kiekvieną rytą mes turime visą dieną prieš akis ir kartu turime visas galimybes žengti pirmąjį atsinaujinimo žingsnį.
Galime pasakyti gerą žodį, nelaukdami jokios padėkos.
Galime būti uolūs, nelaukdami įvertinimo ir pagyrimo.
Galime parodyti kam nors mandagumo žestą.
Galime ką nors duoti, nereikalaudami atlyginimo ir netikėdami ką nors gauti kaip atpildą.
Galime liūdėti su tais, kurie kenčia, ir galime džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi.
Galime atsisakyti savo egoizmo ir pradėti gyventi kilniais altruistiniais jausmais.
Tik aukščiau ir aukščiau! Pakilti nuo šiurkščios kasdienybės ir pilkų šiokiadienio smulkmenų, nuo niekingo prakticizmo. Excelsior - šis žodis turėtų būti viso mano gyvenimo leitmotyvas. Tai didžiausia malonė, kurią suteikia Dangus. Jos dėka galima patirti tiek daug šviesių akimirkų, išvysti tiek daug dvasinio džiaugsmo prospindžių, kurie sklinda iš tolimųjų horizontų.
Į humaniškumo sąvoką įeina ir meilė, ir pagarba, ir atidumas savo artimui. Tą žodį mes taip dažnai vartojame ir kartkartėmis parašome jį iš didžiosios raidės. Tačiau humaniškumas daugiausia figūruoja žodžiuose, o praktiniame gyvenime jis labai retai tepasirodo. Humanišku žmogumi mes galėtume pavadinti tą, kuris gerbia ir myli savo artimą. Humaniškas yra tasai, kuris atsisako savo egoizmo bei ribotumo, kuris pasiryžta savo kelyje įspausti prasmingumo pėdsakus ir visomis galiomis stengiasi išsivaduoti iš skurdaus egzistencinio būvio.
Tegul kiekvienas neša artimo naštą - tada bus išspręstos visos problemos. Tegul kiekvienas myli savo artimą, ir humaniškumas sužėrės skaidria šviesa. Mylėti - tai linkėti gero visiems, su kuriais susitinkame. Mylėti - tai tikėti žmogaus gerumu. Mylėti - tai pakilti virš savojo aš. Jeigu neišeini iš savo aš pasaulėlio, niekada nepasieksi humaniškumo.
Iš kitų reikia tikėtis didelių dalykų, bet nedera jų prievartauti. Jeigu reikalausi, kad pirma jie pasikeistų, o tik tada juos pradėsi mylėti, jei meilės neparodysi tol, kol jie bus verti, tai tau reikės ilgai laukti. Jeigu jų nė kiek nepakeisi, jeigu nieko juose nepažadinsi, tavo meilė bus bloga.
Mylėk nors ir nemylimas. Būk laimingas neturte ir persekiojimuose. Tikėkis daug, bet nieko nereikalauk, - sako filosofas ir psichologas Lujis Evelis.
Yra kūno ir dvasios troškulys. Kūno troškulį lengviau nuraminti -tereikia turėti tik keletą gurkšnių skaidraus šaltinio vandens. Dvasios troškulys yra didelis ir kankinamas. Norint jį nuraminti, reikia surasti šaltinį, iš kurio trykšta dieviškos versmės. Šiandien dauguma žmonių nejaučia dvasinio troškulio. Jie patenkinti savimi, savo materialine gerove.
Jie sotūs patys savimi ir savo tuštybe. Kitaip sakant - jie patenkinti nebūtimi. Jie netrokšta nei tiesos, nei meilės. Savo dvasinius proveržius jie nuslopina materialiniais gėriais.
Atidžiau įsiklausę į mūsų pokalbius pastebėsime, kad tai tėra tik monologai: kiekvienas kalba apie save ir sau. Norime, kad tik pašnekovas greičiau baigtų kalbėjęs apie save ir mes galėtume prabilti apie savo reikalus, kurie paprastai nieko bendra neturi su pašnekovo reikalais. Taip ir tęsiame kiekvienas savo monologą. Kad mūsų pokalbiai taptų dialogu, reikalingos tam tikros sąlygos.
Pirmiausia reikia išmokti klausytis ir tylėti, o tik po to kalbėti. Reikia įsiklausyti į pašnekovo žodžius ir juos pasverti savo širdimi. Reikia įsijausti į didžiąją psichologinę ir filosofinę Tiesą, į didžiąją meilės kalbą.
Nesunku mylėti tą, kuris yra geras, taurus, laimingas. Tačiau nelengva mylėti tą, kuris yra silpnas ir nelaimingas. Paprastai mes pataikaujame tiems, kurie yra už mus aukščiau, ir tiems, iš kurių norime ką nors gauti. O jeigu pabandytume daryti atvirkščiai? Jeigu, užuot pataikavę valdininkams, būtume malonūs ir atidūs tiems, kurie yra žemiau už mus? Užuot rodę prielankumą didiesiems, parodykime nuoširdumą tiems, kurie yra nelaimingi, kurie kenčia dėl vienokios ar kitokios naštos bei neteisybės. Pabandykime pasielgti taip bent vieną dieną - ir tai jau sužėrėtų tikrojo žmoniškumo spindulėlis.
Paprastai bijome ginti tą, kuris yra puolamas ir smerkiamas. Mes bijome, kad nenukentėtų mūsų prestižas. Vertėtų prisiminti didžiojo Mokytojo pavyzdį: jeigu jis būtų norėjęs gelbėti savo prestižą Rašto aiškintojų ir įstatymų leidėjų akyse, būtų pasmerkęs moterį, kurią jie smerkė kaip nusidėjėlę. Tačiau jis kalbasi su ta visų paniekinta moterimi. Ir kalbasi taip, tarsi nelaikytų kalta. Koks jautrumas, kokia neišmatuojama didybė, koks gilus žmoniškumas, kai jis, kupinas meilės, nusižemina ir palinksta, kad pakeltų kitą žmogų, kuris nupuolė dėl savo silpnumo!
Rašydama apie paklaidas, galvoju apie nuodėmes, (žodis nuodėmė tapo labai nemadingas. Niekas nenori jo netgi minėti. Todėl nuodėmes pavadinau švelnesniu vardu - paklaidos.)
Šiandien mums tenka tiesiogiai susidurti su tiek daug paklaidų: su melu ir falšu, pykčiu ir neapykanta, klasta ir apgaule, su tuščiagarbiškumu ir išpuikusią tuštybe. Kitaip tariant, su žmogaus menkyste. Bet tenka pastebėti ir gražių žmoniškumo savybių: pasiaukojimo, atlaidumo, dėkingumo, meilės ir atjautos. Turbūt viskas priklauso nuo to, kokias galias žmogus ugdo savyje. Jis gali paskęsti purvo klampynėje, bet gali ir Į aukštumas pakilti. Jis gali būti tikruoju žmogumi, bet ir niekingu padaru. Jis gali skleisti džiaugsmą ir įspausti savyje gėrio pėdsakus, bet taip pat jis gali sėti vien blogio sėklas.
Gyvenimo palaima - tai moralinės žmogaus savybės. Geri ir humaniški žmonės taurina ir kilnina viską, kas yra aplink. O pikti ir godūs skleidžia tik skausmą ir blogį - nesvarbu, ką jie dirbtų, kokius išradimus darytų.
Jau pats troškimas būti geram yra malda. Ir toji malda pati gražiausia, jai priklauso gražiausios akimirkos, kurios nuspalvintos amžinojo Gėrio troškimu.
Kiekvienas žmogus ilgisi namų, nes namuose galima jaustis laisvai ir nevaržomai: namuose yra šilumos ir meilės; namuose randi atjautą, rūpestingumą, supratimą ir atidumą; namuose nereikia apsimetinėti ir rodytis kitokiam negu iš tikrųjų esi. Namuose mes randame gaivų atilsį, kuris būtinai reikalingas nuo triukšmo pavargusiai sielai.
Vienoje įmonėje kabo plakatas: Sudarykime jaukią namų atmosferą. Norisi padėkoti tokio sumanymo iniciatoriams. Tačiau nelengva sudaryti namų atmosferą. Namiškiai paprastai padeda vienas kitam, rūpinasi vienas kito reikalais, išgyvena vienas kito skausmą ir širdgėlą. Jie dalijasi džiaugsmu ir skausmu. Kažin ar šiandien rastume tokią įstaigą, kurioje būtų broliški tarpusavio santykiai? Dažniausiai čia veši susvetimėjimas, slaptas pavydas, vienokia ar kitokia konkurencija ir priešiškumas - nėra čia nė kibirkštėlės namų šilumos.
Namai simbolizuoja ir amžinąją palaimos buveinę, į kurią koncentruojasi nerimastingas žmogaus ilgesys. Namai - tai platusis meilės okeanas, kuriame ras prieglobstį visi upeliai. Namai - tai amžinojo grožio buveinė, kur visus surinks ir priglaus gerojo Tėvo ranka.
Nebenoriu tolių svetimųjų, o tiktai pas Tėvą į namus, - ilgesingai skundėsi Novalis.
Nuvesk mane pro tamsias žemės bedugnes į Tėvo namus, - maldavo rašytojas Eichendorfas.
Kaip maža dienų mums skirta žemėje, - sako rašytojas Bernanas, stebėdamasis ir kartu gailėdamasis, kad taip greit praeina gyvenimas. Iš tikrųjų - gyvenimas labai greit praeina. Todėl reikėtų branginti kiekvieną akimirką, kad ji nepraeitų veltui. Brangink ją ne todėl, kad išpeštum kuo daugiausia naudos, bet todėl, kad gerbtum tą laiko dovaną, kurią Visagalis dovanojo kaip didžiausią lobį. Kiekviena valanda skamba Amžinybės aidu. Kiekviena akimirka gali išpirkti praeitį ir nušviesti ateitį. Svarbu ne tai, kokia kaina išperki šios valandos skausmą arba džiaugsmą: svarbu, kokį svorį uždedi ant Amžinybės svarstyklių.
Carpe diem! - naudokis prabėgančia diena. Paimk iš jos viską, ką ji gali duoti. Tai pagonybės šūkis. Juo paženklintas ir mūsų dienų gyvenimas. Linksminkis ir dainuok, - skelbia mūsų laikų epikūrininkai, norėdami, kad žmogus užmirštų svarbiausią būties problemą.
Krikščionybė skelbia, kad reikia gerai pasverti kiekvieną valandėlę ir visada gyventi visavertį gyvenimą, kuris tiesia kelius į Amžinybę.
