JAUNUOMENĖ IR GYVOJI DVASIA
asmenybės ugdymas
Stasys Šalkauskis
Žmogaus fizinis gyvenimas yra panašus į nukirstą kūgį. Jaunatvėje žmogus kyla į viršų vienu šito kūgio šonu. Pilno subrendimo amžiuje, vadinasi, pilnatvėje, jis vyksta plokštakalnio lyguma. Pagaliau senatvėje jis rieda į pakalnę priešingu kūgio šonu. Taigi fizinis žmogaus gyvenimas eina laužyta linija, kuri iš pradžios kyla į viršų, paskui eina vienoje aukštumoje ir pagaliau krinta į apačią.
Žmogaus gyvenimas būtų be galo liūdnas ir beviltiškas, jei šita laužytoji linija būtų vienintelis jo simbolis. Laimei, šalia fizinio yra dvasinis gyvenimas, kuris gali eiti įvairiomis linkmėmis ir net nuolatai ir nenutrūkstamai kilti į viršų. Normali dvasinio gyvenimo linkmė yra ta, kuri eina jaunatvės kūginiu šonu ir nuolat kyla tiesia linija taip, kad senatvėje žmogus jaučiasi taip aukštai, jog įstengia sykiu matyti jaunatvės, pilnatvės ir senatvės kūgio šonus. Jis tada yra tikras išminčius, nes jo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip žemėje pradėtoji amžinybė. Deja, toli gražu ne visados dvasinis žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kilimas į kalną, į viršūnes. Dažnai, labai dažnai ir jis yra laužyta linija. Laužyta fizinio gyvenimo linija su kažkokiu sunkiai nugalimu fatalumu lenkia apačion ir dvasinio gyvenimo liniją, ir reikalingas yra ypatingas svartis, su kurio pagalba dvasinis gyvenimas galėtų nuolatai kilti į viršų, nepasiduodamas smukimo inercijai. Šitas svartis ir yra gyvoji dvasia.
Gyvoji dvasia ir jaunatvė
1. Jaunatvė yra natūralus gyvosios dvasios amžius. Jai šita dangaus dovana ateina be jokių pastangų. Ji turi tik nusitverti šito dvasinio gyvenimo keltuvo ir su jo pagalba pasileisti kylamąja gyvenimo linkme. Jaunatvė turi savo nuotaiką, polinkius, pomėgius, savo veikseną, logiką, žodžiu tariant, savo dvasią. Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. Trumpai tariant, jaunatvė iš savo esmės pasižymi gyvąja dvasia.
Tačiau tai yra tik viena medalio pusė. Iš kitos pusės, jaunatvė yra apsisprendimo amžius, kuriame gali pasireikšti ne tik gyvoji dvasia, bet ir realūs pavojai, smukdą žmogų į gyvenimo apačią. Jaunatvėje šalia idealinių polinkių reiškiasi taip pat brutalūs instinktai. Kartais jų balsas aidi jaunoje sieloje taip pat galingai, kaip ir idealūs garsai. Jaunatvė yra amžius, kuriame gėris ir blogis ypatingai ir intensyviai grumiasi dėl jaunuolio sielos. Šitoje kovoje kiekvienas jaunuolis ir kiekviena jaunuolė yra pašaukti stoti gėrio pusėje ir apsispręsti gyvosios dvasios linkme.
Tikra jaunatvės dvasia yra gyvoji dvasia, nors jaunatvė gali nueiti ir dvasinės mirties linkme. Jaunatvėje giliai jaučiamas idealas ir lengvai rikiuojamasi į jo tarnybą. Ji pripildo sielą dvasinio džiaugsmo ir stumia į pasiaukojimą. Jaunatvės dvasia yra ne kas kita, kaip sielos degimas idealo akivaizdoje, ir ne kas kita yra ir gyvoji dvasia.
2. Jaunatvė tik tada įgauna vertę ir dorinį turinį, jei iš prigimties dovanos ji tampa apsisprendimo darbu, dvasios laimėjimu. Kitaip tariant, Prigimtinė jaunatvė turi būti paversta dvasine jaunatve. Žmogus tik tada įstengia eiti nuolatai kylančiąja dvasinio gyvenimo linkme, kai sugeba įsigyti ir pastoviai savyje palaikyti dvasios jaunatvę. Lengviausiai tai pasiekiama tuo atveju, kai dvasinės jaunatvės reikalui yra panaudojama Prigimties jaunatvė: reikia tik psichofizinę prigimties dovaną paversti dvasiniu laimėjimu ir pastoviai saugoti jį visą gyvenimą.
Jaunatvė apskritai pasižymi psichologiškai suprantama gyvąja dvasia, o dvasinė jaunatvė pasižymi dvasiškai suprantama gyvąja dvasia. Dabar gyvoji dvasia yra ne tiek jauno temperamento, kiek dorinio apsisprendimo dalykas. Todėl, kai sakoma, kad jaunatvės dvasia turi virsti dvasine jaunatve, turima visų pirma galvoje psichologinių jaunatvės ypatybių transformacija į dvasines dorines ypatybes.
3. Galima sakyti, svarbiausias žmogaus auklėjimosi ir lavinimosi uždavinys yra jaunatvės dvasią saviugdos priemonėmis paversti dvasine jaunatve. Jei žmogus savo uždavinio jaunystėje neišpildo, niekas jau jam negalės atlyginti to didžiausio nuostolio, kuris iš to susidaro. Jaunatvei yra duotos galimybės, kurios nepasikartoja vėlesniame gyvenime, ir todėl taip dažnai tenka girdėti apgailestavimą dėl praleistų progų. Dažnas juk kalba šiais žodžiais: Jei būčiau vėl jaunas ir turėčiau savo patyrimą, kiek galėčiau atitaisyti savo klaidų ir išnaudoti geriausių progų. Kodėl tad jauniems nepasinaudoti vyresnių žmonių patyrimu?
Jaunatvė gyvena dabartine diena, ji nelabai rūpinasi, kas bus rytoj. Jaunatvei iš tikro pakanka šiai dienai savo rūpesčių. Bet vienas dalykas yra sirgti rytojaus rūpesčiais, ir kitas dalykas numatyti savo elgsenos liniją rytojaus perspektyvoms. Juk giliai žiūrint į dalyką reikia pripažinti, jog jaunatvė iš tikrųjų dirba ateičiai. Kokia yra jaunatvė, tokia bus ir ateitis. Iš tos taisyklės maža tėra išimčių. Todėl susirūpinti savo jaunatvės linkme ir yra ne tik išmintingumo įsakymas, bet ir tiesioginė pareiga kiekvienai jaunuolei ir jaunuoliui.
Šiame susirūpinime bene svarbiausias bus reikalas konservuoti jaunatvės dvasią dvasinėje jaunatvėje, t. y. visa, kas ateina dovanai iš prigimties, apsaugoti ir pakelti į aukštesnį laipsnį dvasinėje srityje. Tai yra geriausias savo jaunystės panaudojimas visam gyvenimui. - Kas nedegė jaunu idealizmu ir entuziazmu, tas niekados nebuvo jaunas; o kas šito idealizmo ir entuziazmo nepavertė dorinėmis vertybėmis, veltui pragyveno savo jaunatvę. Jis išžarstė geriausias dangaus dovanas, pats net nesuprasdamas jų reikšmės.
4. Jaunatvė yra visų žmogaus jėgų pražydėjimas. Tai gėlių, bet dar ne vaisių amžius. Kad vaisiai būtų gražūs ir sveiki, reikia gėles apsaugoti nuo pavojų. Nuo tų pavojų gelbsti idealo meilė ir kova su geiduliais, bet svarbiausia yra suprasti šituos pavojus ir nusistatyti pasipriešinti jiems.
Jaunatvė yra apsisprendimo amžius. Jaunuolis stipriai pasiilgsta idealo ir sykiu stipriai jaučia pagundas. Todėl jam lengva pasisakyti už idealą, bet taip pat nesunku ir pulti pagundos valandą.
Tvirtai apsispręsti reiškia su tvirta meile nusistatyti idealą ir sykiu ryžtis visomis jėgomis kovoti su geiduliais. Todėl tikras apsisprendimas reikalauja didelio protinio ir valios veiklumo, t. y. idealo sąmoningo supratimo ir praktinio nusistatymo kovoti dėl jo. Kad pagundos galėtų būti nugalėtos ir jaunas idealizmas galėtų įsiviešpatauti jaunuomenės gyvenime, reikia gyvosios dvasios dorine, dvasine, religine prasme. Šita prasme gyvoji dvasia yra ne kas kita, kaip dvasinė jaunatvė.
Dvasinės jaunystės ypatybės
1. Gal niekas taip gerai neišreiškia esminio dvasinės jaunystės turinio, kaip idealo meilė. Meilė yra širdies dalykas. Idealo meilė yra panašiai prigimta dvasinei jaunystei, kaip kad erotinė meilė - prigimties jaunystei. Tačiau idealo meilės palyginimas su erotine meile ir konstatavimas, kad tai yra širdies dalykai, dar tiksliai neišaiškina, kas yra idealo meilė.
Kas tai yra idealas ir kaip reiškiasi jo meilė? Idealas yra nelygstamosios reikšmės idėja - vertybė, kuriai žmogus yra pasiryžęs nesuinteresuotai tarnauti. Svarbiausi idealai, vadinami aukštaisiais, yra tiesa, gėris, grožis ir šventumas. Žemiau už šituos idealus yra nesuskaitoma daugybė lygstamųjų idealų, kuriems žmogus paprastai tarnauja suinteresuotu būdu. Tokie yra, pvz., sveikata, stiprybė, valdžia, įvairios utilitarinės vertybės ir t.t. Aukščiau už visus šituos dviejų kategorijų idealus stovi visų vyriausias, tikrai absoliutinis idealas, būtent - Tobuliausioji Esybė - Dievas, kuris yra visų idealų Šaltinis ir Atbaigėjas. Juo mažiau suinteresuotu būdu žmogus tarnauja šitam Aukščiausiajam Idealui, tuo didesnį atpildą gauna iš jo.
Idealo meilė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip pastovus jo laikymas savo dvasioje ir nesuinteresuotas tarnavimas jo naudai. Tai geidimas to laimėjimo, nuoširdus jam atsidėjimas, entuziastiškas jo gerbimas, nenuilstama kova ir didžiadvasiškas aukojimasis dėl jo. Kai doriškai suprantama širdis visomis savo jėgomis linksta į idealą, juo gyvena ir jame randa pasimėgimą, galima kalbėti apie idealo meilę.
Suprantama savaime, kiek reikia idealinio jautrumo šitai idealo meilei; bet kas daugiau už jaunystę turi šito jautrumo iš savo prigimties? Kaip todėl svarbu neprarasti šito jautrumo, šito širdingo nusiteikimo, kai jis ateina, kaip sakyta, dovanai! Vis geriau pažinti idealą ir vis tvirčiau įsijungti į jo tarnybą, - štai jaunuolių pareigos pakeliui į dvasinę jaunystę.
2. Antra dvasinės jaunystės ypatybė yra dorinis jautrumas. Jau idealo meilė neleidžia žmogui būti abejingam tiesos, gėrio, grožio, šventumo dalykams, nes abejingumas aukštoms vertybėms negali būti suderintas su širdies kilnumu ir jautrumu. Tačiau dorinis jautrumas turi specialią vietą tame bendrame kilnios širdies jautrume, kuris pagrindžia idealo meilę. Dorinis jautrumas yra ypatingas akstinas dorinei pažangai. Žmogus, nejautrus mokslo ir meno dalykams, gali dar aukštai stovėti doros dalykuose. Bet be dorinio jautrumo žmogus negali pakilti kiek aukščiau dorovėje. Dorinis jautrumas yra pagrindas tam doriniam jausmui, kuris visai intuityviai vadovauja žmogaus sąžinei.
Dorinis jautrumas yra organiškai susijęs su jaunystės dvasia. Gyvenimo realizmas, doriniai kompromisai, įprastiniai prasilenkimai su savo sąžine atbukina dorinį jausmą ir šiaip dorinį jautrumą ir padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. Tuo tarpu dorinis jautrumas padeda matyti savo trūkumus ir ydas, verčia sielotis dėl vykstančių pasaulyje neteisybių ir neduoda nurimti patiriant negerovę savyje ir aplinkoje.
Todėl labai svarbu, kad tas dorinis jautrumas neatbuktų abejingame apsileidime, pasyviame nepaslankume, kompromisuose ir puolimuose. Ypač reikia saugotis pirmutinio dorinio smukimo, kuris paprastai yra pradžia inercingo riedėjimo žemyn į dorinį pakrikimą. Didelis dalykas yra apsaugoti dorinį jaunystės jautrumą, kuris tarsi pagrindinis kapitalas visada galės būti našus doriniame gyvenime.
Žinoma, dvasinei jaunystei nepakanka tik to dorinio jautrumo, kuris ateina jaunatvei iš jos prigimties. Reikia, kad šitas jautrumas pasidarytų sąmoningas, t. y. pagrįstas dorinio dėsnio žinojimu, ir įprastinės sąžinės sankcionuojamas. Kaip gražu, kai prigimties kapitalas yra išmintingai panaudojamas, ir kaip liūdna, kai jis bergždžiai išžarstomas su lengvapėdišku neapdairumu.
3. Trečia dvasinės jaunystės ypatybė yra protinis gyvumas. Sakoma, kad žmogus yra protingas gyvūnas. Jam prigimta ir privalu vadovautis protu savo gyvenime ir veikime. Bet dvasinė jaunystė kelia protui didesnius reikalavimus negu paprastas visų dienų gyvenimas. Dvasinė jaunystė pasižymi gyvu protu: ji domisi daug kuo ir nori žinoti gerai. Jaunuomenė taip pat plačiai domisi pasauliu ir gyvenimu. Ji geidžia viską matyti, viską girdėti. Ji nori žinoti, kodėl, kam ir kaip viskas yra ir vyksta. Ji džiaugiasi, kad mato gerą ir gražų dalyką. Ji liūdi, kai susiduria su blogais dalykais, ir kelia klausimą, kaip galim būtų blogybę pašalinti, kokių priemonių reikėtų tam griebtis, ką privalu jos vietoje sukurti. Žodžiu tariant, jaunuomenė su įdomumu stebi pasaulį ir gyvenimą, nori žinoti racionalius jų pagrindus ir iniciatyviškai tiria jų tobulumo priemones.
Kitaip tariant, jaunatvė yra linkusi domėtis, žinoti ir kurti. Tai yra gyvenimo faktas. Juo remiasi taip pat ir dvasinės jaunatvės koncepcija. Žmogaus protas kartais gali būti mažai pajėgus, bet tai dar nereiškia jo negatyvumo. Tačiau svarbiausia, kad žmogus būtų paslankus naudotis savo protu, juo dirbti, juo kurti. Gyvosios dvasios žmogus, kaip ir jaunuolis, intensyviai domisi tiesa ir tikrenybe, siekia pažinti priežastis ir tikslus, iniciatyviškai nusistato kiekvienu klausimu, kurį kelia pasaulis ir gyvenimas. Be šitų protinių ypatybių negalima taip pat kalbėti apie dvasinę jaunystę.
Skirtumas tarp prigimties jaunystės ir dvasinės jaunystės ir čia glūdi tobulumo laipsnyje. Dvasinė jaunystė gyvai domisi pasauliu ir gyvenimu ir geidžia juos pažinti ne dėl gyvo jaunatvės temperamento, bet dėl gilesnių žmogiškosios dvasios reikalavimų, - dvasios, kuri turi reikalo plisti pažinimu. Juk jau Aristotelis yra pasakęs, kad siela pažinimu tampa visu kuo.
4. Esame jau susekę, kad dvasinė jaunystė pasižymi idealo meile, doriniu jautrumu ir protiniu gyvumu. Kas turi visas tris šias ypatybes, pasižymės ir ketvirta, iš jų plaukiančia, - pasiryžimu nuolat tobulintis. idealo meilė nurodo žmogui, kur jis turi eiti. Dorinis jautrumas skatina jį tobulintis. Protinis jautrumas padeda jam vertinamai spręsti apie save ir susirasti priemonių tobulinimosi darbui. Sunku manyti, kad visi šie daviniai [duomenys] nesudarytų pasiryžimo pastoviai tobulintis.
Jaunuomenė apskritai yra reformatoriškai nusiteikusi. Ji yra jautri tam, kas yra negera pasaulyje ir pačiame žmoguje, ir tiki, jog reikia tik geros valios, kad viskas galėtų būti pakeista j gerą pusę. Esant jautrumui taip pat ir savo netobulybėms, jaunuomenėje gyvas yra noras ir pasiryžimas tobulintis ir tobulinti pasaulį.
Tad palaikyti dvasioje jaunatvės gerus pasiryžimus, juos sustiprinti gilesniu principų įsisavinimu ir realaus gyvenimo pažinimu ir niekados neatsisakyti nuo tobulinimosi ir tobulinimo kelio yra vienas iš svarbiausių jaunuomenės auklėjimosi uždavinių.
5. Pagaliau pasiryžimas nuolat tobulintis reikalauja, kaip būtinos sąlygos, dorinio optimizmo, kuris yra iš eilės jau penkta dvasinės jaunystės ypatybė. Kad būtų galima tikrai mylėti idealą ir nuolat eiti tobulinimosi keliu, reikia tikėti, kad dorinis gėris, šiaip ar taip, galutinėje sąskaitoje gali ir turi laimėti. Nesvarbu, kad materialinėje tvarkoje dažnai laimi blogis; nesvarbu, kad geriausi sumanymai dažnai, labai dažnai, niekais nueina gyvenimo kovoje; nesvarbu, kad žmogus dažnai neranda laimės šioje žemėje. Svarbu, kad tik žmogus niekada nenustotų ėjęs dorinio dėsnio nelygstamumu; svarbu, kad jis nepaabejotų apvaizdingu pasaulio sutvarkymu, kuris po gyvenimo kovos, žemiškos tragedijos ir kryžiaus kančių žada Prisikėlimą ir Amžinąjį Laimėjimą.
Jaunuomenė yra optimistiškai nusiteikusi iš savo prigimties, iš savo pobūdžio. Tiesa, ji kartais net nenusimano pakankamai apie gyvenimo tragizmą ir rausvomis spalvomis vaizduojasi savo ateitį ir gyvenimo eigą. Laimingas ir nerūpestingas yra šis optimistiškas amžius, bet jei jame nebus doriškai užsigrūdinta, pirma gyvenimo audra gali išblaškyti jo rausvas svajones ir paskandinti jį beviltiškame pesimizme. Kad galima būtų tvirtai pasitikėti savo asmens pažanga, reikia jau jaunystėje savo patyrimu ir darbu siekti dorinių laimėjimų. Juk optimizmas negali stiprėti pralaimėjimų nuotaikoje. Kad būtų galima kantriai ir be apsivylimų pakelti gyvenimo smūgius ir visa tai, kas pasaulyje vyksta neteisingo ir blogo, reikia pažinti gilią kentėjimų prasmę. Juk tas, kas šitos dorinės prasmės neįstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija drauge su Kristumi nešti išganomąjį kryžių, tas niekados negalės išlaikyti optimistinės dvasinės rimties žiaurioje gyvenimo kovoje. Tuo tarpu praradus šitoje kovoje dorinį optimizmą pralaimima ir pati kova.
Ir vėl naujas uždavinys jaunuomenės auklėjimuisi: privalu pagilinti ir sustiprinti tą jaunatvės optimizmą, kuris dvasinėje jaunatvėje turi tapti doriniu optimizmu, pagrįstu dorinio dėsnio supratimu ir gyvenimo pažinimu. Kitaip tariant, temperamento optimizmas turi virsti dorinio nusistatymo optimizmu. Reikia dėkoti Dangui už jaunatvės dovaną, bet sykiu reikia už ją atsidėkoti doriniu darbu ir išganingomis pastangomis. Kas ateina dykai, neturi pražūti veltui. Tai būtų didžiausias nedėkingumas iš atžvilgio į Tąjį, kuris teikia jaunystės dovanas.
Priemonės dvasinei jaunystei laimėti
1. Bendras saviugdos uždavinys yra jaunystės dovanų panaudojimas dvasinės jaunatvės laimėjimui. Reikia, pirma, stiprinti idealo meilę; antra, išlaikyti dorinį jautrumą; trečia, išvystyti protinį gyvumą; ketvirta, aktyviai įsijungti į nuolatinio tobulinimosi darbą ir, penkta, įsigyti nepalaužiamą dorinį optimizmą.
Uždaviniai nustatyti; dabar savaime kyla klausimas, kaip juos galima geriausiai realizuoti. Kitaip tariant, kyla vykdomųjų priemonių klausimas. Kokiame kelyje šitų priemonių turi būti ieškoma, štai klausimas, kurį dabar turime išspręsti.
Idealas mylimas todėl, kad jis yra vertingas kaip tam tikra dvasinė gėrybė. Tiesa, gėris, grožis, šventumas yra mums aukštieji idealai dėl savo reikšmingos vertės mūsų dvasiai. Jais gyvendami mes dvasiškai turtėjame, pakylame nuo žemiškos pilkumos ir einame amžinybės link. Nesugadinta, natūrali jaunystė savaime linksta į idealo meilę. Svarbu tik šitą meilę išlaikyti ir sustiprinti dviem priemonėmis: idealo pažinimu ir atsidėjimu jam.
Kas iš jaunuolių nėra linkęs pažinti tiesos, geisti gėrio, džiaugtis grožiu, susižavėti šventumu! Tai jau labai gera pradžia, reikia tik nesustoti šioje pradžioje. Ryžkimės sąmoningai palaikyti šiuos aukštuosius interesus arba domesius. Neleiskime jiems sumenkėti atsitiktinėje gyvenimo eigoje. Jaunai sielai juk taip lengva eiti džiaugsmo ir aukšto dvasinio pasitenkinimo linkme. Sąmoningai ieškokime tiesos, atsidėkime geriems darbams, džiaukimės menu, siekime šventumo gyvenime religijos priemonėmis.
Gyvenime neišvengiama įvairių interesų kova, todėl būtina, kad šioje kovoje mes aiškiai stotume gerojoje pusėje ir su atsidėjimu nuosekliai kovotume dėl aukštųjų interesų ir dėl aukštųjų idealų. Čia svarbu, kad iš pat pradžios neleistume gyventi mumyse dviem priešingiems idealams: teigiamam ir neigiamam. Tobulai pažinę tikrąjį idealą, lengviau įstengsime išlaikyti nuoseklią liniją.
Taigi tegul mūsų jaunatvės interesai padeda mums pažinti aukštuosius gyvenimo idealus ir palaiko mumyse pasiryžimą jiems realiai tarnauti. To mes ir galime pasiekti pastoviai domėdamiesi dvasinėmis vertybėmis ir dėdami šituos interesus į savo pasiryžimų pagrindą. Žinomas juk yra dalykas, kad prisirišimas prie dvasinės vertybės yra stipriausias svartis mūsų valiai. Tad rūpinkimės, kad šis prisirišimas būtų pastovus ir tvirtas.
Tegul žydi kilnūs jaunatvės interesai ir iš jų išauga tvirti mūsų sielos nusiteikimai!
2. Palaikymas savyje dvasinių interesų ir gyvenimas dvasinėmis vertybėmis bus sėkmingiausi tada, kai sykiu bus saugomas jaunosios širdies skaistumas. Šitas saugojimas yra bendra vykdomoji priemonė dvasinei jaunatvei laimėti. Bet savo ruožtu galima kelti klausimą, kaip arba kokiomis priemonėmis šitas širdies skaistumas gali būti išsaugotas. Suprantama savaime, kad čia reikalingos dorinio auklėjimo priemonės, kurios išvysto dorinį atsparumą ir sykiu didina dorinį aktyvumą.
Jauname amžiuje turi didelės patraukiamosios galios ne tik bendri idealiniai užsimojimai ir kova dėl teisingų idėjų, bet ir tokie naujovės dalykai, kurie nenusipelno susižavėjimo ir paramos. Šiuo atžvilgiu yra labai reikšminga, kad mūsų laikais brutaliausi politiniai šūkiai ir žiauriausios priemonės sutinka didžiausią pritarimą visų pirma jaunuomenės. Moderniosios diktatūros, ieškodamos sau adeptų visų pirma jaunuomenėje, dažnai egzaltuoja idealinius jaunatvės polinkius, bet sykiu nukreipia juos linkme, neturinčia nieko bendra su tikrais idealais.
Taip pat svarbu apsisaugoti nuo pirmo dorinio puolimo, nes po kiekvieno puolimo naujas puolimas tampa vis lengvesnis. Juk jaunatvė, kaip sakyta, ne tik teikia dovanų, bet ir sudaro pagundų. Jaunuoliškas idealizmas ir paslankumas į entuziazmą yra kaip tik tos priemonės, kurios gali būti sėkmingai panaudotos kovoje prieš pagundas dėl dorinio skaistumo.
3. Ypatybės, kurios yra būdingos dvasinei jaunatvei, gali būti įgyjamos ir stiprinamos auklėjimosi ir lavinimosi rateliuose.
4. Neabejotinai sėkmingiausia dvasinės jaunatvės priemonė yra religija, arba net, tiksliau tariant, religijos priemonės. Patį Dievą mistikai vadina amžinąja jaunatve. Jis yra nekintamas ir, būdamas absoliučiai tobulas, yra nesenstąs. Jis yra amžinas visų dvasios pajėgų žydėjimas. Galima todėl pasakyti, kad religija, kuri siekia galutinėje sąskaitoje amžinų vertybių, siekia taip pat dvasinės jaunatvės.
Dievas yra visų aukštųjų idealų pirmutinis šaltinis ir vyriausias tikslas. Todėl Dievo meilė yra aukščiausio idealo meilė. Sykiu religija reikalauja iš žmogaus ir visų kitų dvasinės jaunatvės ypatybių: ir dorinio jautrumo, ir protinio gyvumo, ir pasiryžimo nuolatos tobulintis, ir dorinio optimizmo, privalomo kovoje dėl religinių idealų.
Po to savaime suprantama religijos reikšmė dvasinei jaunatvei laimėti. Religinė mistika, askezė, liturgija, sakramentai, tarnaudami amžiniems tikslams, sykiu tarnauja ir dvasinei jaunatvei. Todėl visos religijos priemonės tinka dvasinės jaunatvės reikalui.
Be to, krikščioniškoje religijoje yra ypatingai ryški dvasinės jaunatvės apraiška. Tai yra Evangelija su jos gyvąja dvasia. Pakanka paimti šitą
Šventąją Knygą į rankas ir paskaityti vieną kitą posmą, kad gyvosios dvasios dvelkimas apsuptų mūsų sielą. Čia mes randame visas dvasinės jaunatvės ypatybes, iškeltas aikštėn tokiu stebėtinu iškalbingumu, tokiu dievišku paprastumu, kad pasinėrimas į evangeliškąją nuotaiką jaunina mūsų dvasią ir teikia jai atsparumo. Kodėl nesinaudoti sąmoningai ir tikslingai šita taip sėkminga priemone dvasinei jaunatvei gaivinti? Juk čia rasime ne tik šitos dvasios šaltinius, bet ir pastovesnį jos pagrindimą.
Apskritai jaunuomenė yra labai jautri evangeliškajai dvasiai, kuri taip gerai derinasi su jaunatvės dvasia. Paprastai žmonės, sendami ir smukdanti į gyvenimo realizmą, nuo evangeliškosios dvasios tolsta ir kartu tampa nejautrūs doriniams religijos įsakymams. Labai svarbu, kad evan-geliškoji jaunuomenės nuotaika būtų nuolatai stiprinama ir rastų pastovų pagrindą dvasinėje jaunatvėje. Savo auklėjimosi ir lavinimosi rateliuose jaunuomenė turėtų skaityti ir studijuoti Evangeliją, kad ši pasidarytų tikra jos dvasinio gyvenimo vadovė. Kaip būtų gražu, jei evangeliškasis žibintas tikrai šviestų jaunuomenės auklėjimosi ir lavinimosi darbui.
Dvasinė jaunatvė yra ne kas kita, kaip pastoviai realizuota žmogaus sieloje gyvoji dvasia. Gyvosios dvasios sąjūdis turėtų gaivinti dvasinę jaunatvę lietuvių visuomenėje. Jis turėtų atsiremti į jaunuomenės idealizmą, šitą idealizmą išplėsti ir sustiprinti, kad naujosios visuomenės kartos neturėtų trūkumų, kurie fataliai atsiliepia dabartinės visuomenės gyvenimui ir veikimui.
Įsijungti į gyvosios dvasios sąjūdį ir dirbti jo linkme reikštų jaunuomenei eiti savo prigimtąja linkme ir stiprėti dorine veikla. Pirmoj eilėj turėtų eiti susipažinimas su to klausimo straipsniais, pasirodžiusiais mūsų spaudoje. Paskui labai didelę reikšmę galėtų turėti įsigilinimas į Šventosios Dvasios dovanų doktriną, taip mažai pažįstamą ir sykiu taip reikšmingą gyvosios dvasios sąjūdžiui. Jaunuoliai ir jaunuolės turi būti pirmūnai gyvosios dvasios sąjūdyje, kuris turėtų dvasinę jaunatvę pastoviai realizuoti žmonių sielose. Štai uždavinys ir sykiu priemonė, verti jaunuomenės dėmesio!
(Iš prof. St. Šalkauskio paskaitos studentams ateitininkams, 1938 10 22)
