SAULĖTEKIS
Vincas Mykolaitis-Putinas
Su neviltim žiūriu į tekančią saulę raudoną:
Ji klaikų darbymetį mano dienom pranašauja.
Jau eina pjovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona,
Ir virpa kietai rankavėtą suspaudusi sauja.
Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės pjovėjai
Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
Juos lydi ne dainos, bet ūžauja dulkėmis vėjai
Ir širdį baugin pranašingi vaizdai.
Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
Gaisrų ugniaspalviai liežuviai padanges laižys.
Pavirs pelenais mūsų dirvos ir sėjos, ir pjūtys,
Ir siela prekiauti mus gundys gudrusis žaltys.
Ateis ta diena, kuomet broly pajusime Judą.
Jau išgamų knibžda šešėliuos niekinga gauja.
Jau sūnų ir dukrą prieš tėvą ir motiną pjudo
Ir kursto pagiežą klusniųjų vergų minioje.
Bijūnų ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
Papluši tu ašarom, karštu sruvensi krauju.
Bet šiandien, kol tekančia saule raudonai dienoji,
Linkiu tau atgimt su rytojaus pasauliu nauju.
(1941 06 11)
