BIRŽELIO 15-oji
Vincas Mykolaitis-Putinas
Prisiseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Prieš trejus metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjusių tankai, kardai ir durtuvai.
Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, -
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.
Tylūs paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...
Nuo to laiko vis vien, kur esi, kur eini,
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.
Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.
Paniekintas glūdi veidmainystės klane,
Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne,
Toks menkas, trapus ir nevykęs be galo.
Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme,
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengė šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime,
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.
(1943 06 15)
