ŠVENTIEJI AKMENYS

Poetas Faustas Kirša, parašęs daug patriotinės poezijos, kelių knygų autorius, kultūrininkas, buvęs Lietuvos Vyriausio Kariuomenės Štabo spaudos darbuotojas, Karo Mokyklos lektorius, šiais metais švenčia savo 70 metų amžiaus sukaktį. Linkėdami poetui dar daug šviesių metų, čia spausdiname jo vėlesnės kūrybos pluoštelį.

ŠVENTAS AKMUO

Sunkus akmuo man užgulė krūtinę,
Akmuo šventasis, aukuro akmuo,
Akmuo kapų, šventovių ir paminklų,
Per ištremtį keliaujant man namo.

Kaip žiedu atlape, aš akmeniu alsuoju,
Kaip meilę prarastą, aš jį jaučiu širdy,
Su juo plaukiu mares, su juo keliuos per kalnus,
Su juo mintis kovoj garbinga ir didi.

ILGIUOS

Ilgiuos, kaip padaras nukritęs į bedugnę,
Dievų leistos minties ir jųjų karalystės.
Žarstau prie aukuro jų amžinąją ugnį
Ir abejoju žodį ir tvirtybėj klystu.

Ilgiuos, kas žmogiška, kad mano veidui šviestų
Dievai iš amžių ir mintis tikriausio Dievo,
Apėjus tyrus, kaimenes ir proto miestus,
Sustodama paminklais ir gėlėtom pievom.

Faustas Kirša

TIKIU

Ant tūkstantmetės akmens plokštumos,
Kur degė aukos amžiniems dievams, 
Padėjau mirros ugnį kaip krikščionis 
Laisva valia laisvų dienų tėvams:

Tikiu į laisvę amžiną ir šviesią,
Tikiu į meilę pranašų kančią,
Tikiu į tiesą, valdančią pasaulį,
Tikiu į Dievą danguje ir čia.

PALAIMINTOS VALANDOS

Ir būna valandų, kada tu girtas nuo idėjų
Klajoji žemėje, kaip deimantų vagis:
Silpni pavydi tau, kad tu esi minties karalius,
Nors gyveni gėlelių syvais, kaip drugys.

Tos valandos palaimintos, kaip ašaros šventųjų
Iš jų pasaulio visas grožis ir jėga,
Paminklų akmenys atskleidžia dvasios veidą,
Stebuklų prarajos pakyla uždanga.