Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠVENTASIS KAZIMIERAS

šv. Kazimiero giminė

ŠVENTASIS KAZIMIERAS

(Istorinis Scenos Vaizdelis)

MARIŲ ŽUVĖDRA

PIRMAS VEIKSMAS

(Kazimiero kambarys Krokuvos pily. Užsimąstęs Kazimieras stovi prie siauro lango ir stebi saulėleidį. Įeina tarnas.)

Tarnas:Kanauninkas Dlugošas prašo malonės pamatyti šviesųjį princą. (Tarnas žemai lenkiasi ir laukia atsakymo)

Kazimieras:Kanauninką tuojau priimsiu ... Šitas patarnavimas tegul būva paskutinis šiandieną. Eik ilsėtis prieš rytojaus didelę kelionę. Tarnas: Dėkoju Jums, šviesusis prince. Duotą man laisvą laiką panaudosiu bičiuliams ir pažįstamiems atsisveikinti. Kelionei jau viskas paruošta.

Kazimieras:Ar nėra perdaug sunku apleisti gimtąjį miestą, draugus ir pažįstamus?

Tarnas:Būtų sunku, jeigu į Vilnių reikėtų vienam išvykti. Dabar . . . Daug kas pavydi laimės tarnauti Jums. Šviesiojo princo gera širdis tarnams plačiai žinoma.

Kazimieras:Tavo ištikimybė ir prisirišimas mane džiugina. Esu už tai, Stanislovai, labai tau dėkingas ... O dabar prašau įvesti kanauninką. (Tarnas lenkiasi ir išeina.)

(Tarnas įveda Dlugošą. Kazimieras pagyvėja ir ištiestomis rankomis skuba sutikti savo buvusį mokytoją.)

Dlugošas:Atleisk, kunigaikšti, senam Dlugošui . . . (Pradeda kanauninkas sveikindamasis). Kazimieras: Ach, nekalbėkit taip, kanauninke. Argi nematot, kaip džiaugiuosiu Jus pamatęs? Aš esu Jums tik Kazimieras.

Dlugošas:Tegul būva taip, kaip tu nori. Bet reikia priprasti ir prie kunigaikščio titulo. Kazimieras: Su nusižeminimu širdy pakelsiu ir tą garbę. Bet šiandien esu dar tik Kazimieras ir tuo džiaugiuosiu.    

Dlugošas: (Tiriamai žiūrėdamas į princą) Nematautavo veide didelio džiaugsmo. Jauna kakta susirūpinusi ir akys liūdnos.

Kazimieras:Ką tik stebėjau saulę nusileidžiant už gimtojo miesto sienų . . .

Dlugošas:Suprantu tave, jaunuoli. Sunku yra atsisveikinti su gimtais namais ir nerūpestinga jaunyste. Bet toks jau yra likimas to, kam skirta būti valdovu.

Kazimieras:Ne valdovas o tik žmonių tarnas būsiu, skirtas Dievo gailestingos rankos. Dlugošas: Laimingi bus lietuviai, gavę tokį kunigaikštį. Neveltui Lenkijos bajorai priekaištauja karaliui, kad gabiausią iš savo sūnų svetimiesiems atiduoda. Po savo tėvo mirties turėtum sėdėti Lenkijos soste.

Kazimieras:Neesu užsipelnęs tokios garbės. Dlugošas: Kuklumas yra dorybė, bet ir teisingumas ne mažesnė. Dideli tavo gabumai ir nepaprastas darbštumas niekam nėra geriau žinomi, kaip man — tavo buvusiam mokytojui. O ir kraštą valdyti sugebi neblogiau. Štai karalius, grįžęs po dviejų metų iš Vilniaus, rado Lenkijos iždą pilną, išpirktus iš skolų karaliaus dvarus ir griežtą tvarką.

Kazimieras:Dariau su Augščiausiojo pagalba ką galėjau.

Dlugošas:Dideli uždaviniai tavęs laukia ir Vilniuje. Lenkija deda į tave daug vilčių. Kazimieras: Mylėjau savo gimtąjį kraštą. Žmogus čia kiekvienas buvo, tarsi, mano brolis. Dlugošas: Žinau tai, mano brangusis jaunuoli. Neveltui vargšų minios renkasi prie katedros ir graudžiai aprauda tavo išvykimą. Sargybiniams bus sunku karališkai eisenai praskinti kelią miesto gatvėse ... Laikykis tvirtai ant savo arklio.

Kazimieras:Kaip gaila man tų žmonių!... Norėčiau pėsčias pražygiuoti miesto gatves ir dar kartą išklausyti jų bėdų.

Dlugošas:Nėra ko gailėtis. Vargšų ir Vilniuje Tau netruks. Bet vien gailestingais darbais mūsų kraštui nepasitarnausi.

Kazimieras:Bet juk Lietuvos rengiuosi būti aš valdovu.

Dlugošas:Lietuvos didikams patiktų tavo žodžiai. Nutraukti paskutinį ryšį su Lenkija jie tik ir svajoja. Būk atsargus, jaunasis kunigaikšti, neįpulk į pinkles, paspęstas tavo jaunai galvai. Jie mėgins išnaudoti tavo jaunus metus ir neprityrimą savo krašto naudai.

Kazimieras:Mielas mano mokytojau, juk tai ir yra mano karščiausias noras dirbti gerovei to krašto, kurį valdyti Dievas mane skiria.

Dlugošas:Žinau tavo gerus norus, bet paklausyk, ką Olesnickis galvoja. Jis gabus valstybės vyras ir toli pramatantis. Taigi, kaip būsimam Lietuvos valdovui, manau, Tau bus žinoma Maskvos didžiojo kunigaikščio paskutinės užmačios.

Kazimieras:Jūs turite galvoj gandus, kad Maskvos kunigaikštis rengiasi prašyti šv. Tėvą karališkojo vainiko.

Dlugošas:Visai teisingai.

Kazimieras:Su Romos vainikuotu Maskvos valdovu Lietuvai būtų daug sunkiau kovoti. Dlugošas: Taip ir Olesnickis mano. Lietuva viena prieš Maskvą neatsilaikytų ir būtų priversta laikytis išvien su Lenkija. Tau belieka tik šv. Sostą Maskvai palankiai nuteikti. Kazimieras: (Susijaudinęs) Šito iš manęs laukia Olesnickis?. .. Aš kovosiu prieš Maskvos kunigaikščio vainikavimą karaliumi visomis ga-

ŠV. KAZIMIERAS, —

dail. A. Valeškos vitražo eskizas.

liomis. Aš sukelsiu prieš Maskvą visas krikščioniškas tautas.

Dlugošas: (Rūsčiai)Esi katalikas ir tavo priedermė ne kovoti, o remti šv. Tėvo vaiksmus. Kazimieras: Lietuva ne tik kariškai neatsilai-

kytų prieš Romos vainikuotą Maskvą, bet ir religiškai pralaimėtų. Dar šimto metų nepraėjo nuo Lietuvos krikšto. Lietuviams dar būtų sunku skirti kur klaida, o kur teisybė, kai matytų, kad valdovų galvas Dievo vardu tas pats popiežius laimina.

Dlugošas:Oi apsiriko tie, kurie tikėjosi, už tavo jaunų pečių atsistoję, galėsią savo rankomis valstybės vairą sukti. . . Jau dabar matyti, kas valdys Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją. Kazimieras: Vienas Dievas bus vadovas mano sprendimuose ir mano sąžinė — mano darbų teisėja.

Dlugošas:Atleisk Kazimierai, kalbėjau tau kaip lenkas už vis labiau mylįs savo kraštą. Kazimieras: Esu dėkingas Jums.

Dlugošas:Bet ne mažiau myliu ir tave . . . Būsi didelis ir garsus valdovas ... Tiktai senojo Dlugošo nebus Tavo žygius ir darbus kronikose aprašyti.

Kazimieras:Sunku būti dideliu valdovu Vilniuje po tokių vyrų, kaip Kęstutis, Algirdas ir Vytautas ... Bet, jei Viešpats panorės, ras kelią ir nevertą savo tarną Kazimierą panaudoti Lietuvos garbei ir gerovei. Tebūva Jo šventa valia.

Dlugošas:O kuo tavo senelis Jogaila už anuos mažesnis? Ar ne jis nunešė į Lietuvą švento tikėjimo šviesą? Kas būtų buvę šiandien tie lietuviai be švento katalikų tikėjimo? Tai tik kita pagoniška pabaisa šalia totorių ir turkų. Kazimieras: Krikščionybės įvedimą lietuviai ateityje įvertins, bet Jogailą vargu ar kada geru žodžiu minės. Jam metama kaltė dėl Kęstučio mirties ir Vytauto kančių.

Dlugošas:O Jogailai Vilnius visados buvo arčiau širdies, kaip Krokuva. Ir Kęstutį jis nuoširdžiai mylėjo.

Kazimieras:Esu tikras, kad mano senelis buvo tik auka nelemtų intrygų.

Dlugošas:Matau, jau naktis už lango. (Stojasi) Eisiu. Lik sveikas, Kazimierai.

Kazimieras:Palaimink mane, kanauninke. (Klaupiasi ant vieno kelies).

Dlugošas: (Tiesdamas rankas virš princo galvos).Tegul Dievas tave laimina. (Žegnoja). In nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti. Amen. (Lenkiasi ir bučiuoja Kazimierui kaktą). Kazimieras: (Susijaudinęs atsistoja ir pagriebia kanauninko ranką). Ačiū, kanauninke, ačiū. Pažadėkite kasdien už mane pasimelsti. Dlugošas: Ach, tu mano kilnusis jaunuoli, senas Dlugošas daugiau reikalingas tavo nekaltos širdies maldų ... O čia štai mažas paveikslėlis prisiminimui.

Kazimieras:Juk tai Dievo Motina!... (Susijaudinęs). Kaip rūmų koplyčios altoriuje! Dlugošas: Vienišumo ir ilgesio valandoms užėjus, turėsi į ką nukreipti savo žvilgsnį. Kazimieras: Ir bus lengviau iš čia atsiplėšti. Rūmų koplyčią palikti man už vis sunkiausia. Dlugošas: Niekas iš karaliaus šeimos nelankys koplyčios taip dažnai ir pamaldžiai, kaip tu, Kazimierai.

Kazimieras:Kur gi kitur turėčiau jieškoti stiprybės ir gero patarimo, kai jaučiu, kad mano paties jėgos yra tokios menkos?

Dlugošas:Daugiau kaip kuklumas kalba tavo lūpomis. Nuolankus ir nusižeminęs esi, mano jaunuoli. Kitas tavo vietoje keltų augštyn galvą ir pūstūsi, nesutalpindamas savyje išdidumo. Kazimieras: Nežinau, kuo turėčiau didžiuotis? Dlugošas: Ar neesi karaliaus sūnus? Ir pats jau žengi į valdovo sostą.

Kazimieras:Argi Viešpaties akyse neesu tik dulkė, kaip ir kiekvienas žemės vaikas? Dlugošas: Išmintimi toli prašoki savo jaunus metus.

Kazimieras:Metai greitai bėga. Ne vaikas jau esu.

Dlugošas:Duok Dieve, gilios senatvės sulaukti. Kazimieras: Nenorėčiau ilgiau gyventi, negu reikia laimingai amžinybei užsitarnauti. Dlugošas: Sugėdinai mane. Dabar turiu jau eiti. Senas esu, o kabinuosi į šitą gyvenimą. Lik sveikas. Būk visados toks, koks šiandien esi, Kazimierai. Nesigailėsi . . .

Kazimieras:Jūsų žodžiai bus man paskatinimas siekti didesnio tobulumo.

Dlugošas:Žinau, sūnau, tu savo pasiryžimuose ištęsėsi. (Eidamas). Neveltui gyventa... Kartų kartos minės, kad Dlugošas buvo Kazimiero mokytojas . . .

II Scena

(Vos Kazimieras grįžta nuo durų, prasiskleidžia kitoje kambario pusėje užuolaidos ir princesė Sofija įkiša galvą, žvalgydamosi į šalis), Princesė: Pagaliau jau paskutinis juodvarnis iškranksėjo. O aš buvau praradusi viltį tave pamatyti. (Pasipiktinusi). Ir ko jie visi iš tavęs nori?

Kazimieras:Daug reikalų atsiranda prieš išvykimą — valstybinių ir asmeniškų.

Prncesė:Nenusimink, mielas broli. Tuojau ir pats būsi valdovas — galėsi vienu rankos mostelėjimu visiems duris po pat nosimi uždaryti. Kazimieras: (Pralinksmėja). Oho, kas per griežtumėlis! ... Vargas bus tavo pavaldiniams. Princesė: Jei tu žinotum, kiek ta žąsis mane privargino, nesistebėtum mano įtūžimu. O kad aš galėčiau!. . . (Mosteli ranka ir energingai

spriktelia pirštais).Ir kvapo jos čia neliktų!. . . Kazimieras: Apie ką tu kalbi, sesyte? Princesė: Apie ką? Nagi apie tą Brandenburgo varną, kurią mano sužadėtinis atsiuntė. Ji moko mane vokiškų dvaro papročių ir kaip būti Brandenburgo kunigaikštiene.

Kazimieras:Tai turi būti be galo įdomu. Na, sakyk, o ką tu išmokai?

Princesė:Ogi štai. (Eina išdidi, sustingusi). Aš dabar einu su savo būsimuoju vyru iškilmių eisenoje. (Kazimieras juokiasi). O dabar aš — Brandenburgo kunigaikštienė Sofija — priimu savo pavaldinius, ateinančius prašyti visokių malonių. (Išdidžiai sėdi kėdėje ir iškilmingu rankos mostu kviečia interesantą prieiti arčiau. Tada sustingusiu veidu klausosi prašymo). Kazimieras: Tu tikrai daug išmokai, sesyte. Bet priimk ir mano patarimą. Ir patikėk man, žinodama tą paslaptį, mokėsi priimti savo pavaldinius ir be tų pamokų.

Princesė:Tik sakyk greičiau. Man nereikės tos varnos kranksėjimo klausyti.

Kazimieras:Mylėk žmones. Turėk savo pavaldiniams visados atidarytą širdį. Kai nelaimingasis prašys malonės, galvok, kaip geriau galėtum jam padėti. Tada nereikės rūpintis, kaip augštai reikia laikyti savo galvą audiencijos metu.

Princesė:Bet juk ne kiekvienam prašančiam galėsiu duoti pinigų maišelį, ar paleisti jo giminaitį iš kalėjimo. Daug kartų reikės pasakyti ne.

Kazimieras:Tas ir yra, sesyte, kad mes savo pavaldiniams galime taip mažai duoti. Duokime jiems bent savo širdį ir meilę.

Princesė:Jeigu visi Brandenburgo gyventojai bus tokie, kaip ta žąsis, tai jau nelengva bus tavo patarimą vykdyti.

Kazimieras: (Juokiasi ir pirštu grūmoja). Nesakykvisi. Vieną jau, rodos, būsi pradėjusi mylėti ...

Princesė:    (šelmiškai).Štai kokį puikų žiedąjis man dovanojo. (Svajingai). Aš taip norėčiau jį greičiau pamatyti.

Kazimieras: (Apžiūri žiedą).Tikrai gražus. Princesė: O mano dovana sužadėtiniui bus mano portretas. Kad tik jį greičiau pabaigtų tas Italijos pelėda.

Kazimieras:Tai tu jam pozuoji?

Princesė:Sprando negaliu pajudinti. Kaulai sustingo valandų valandas besėdint prieš tą akiniuotą pelėdą. Ir kam? Aiškiai jam pasakiau, kad paveikslas turi būti gražiausias, kokį tik jis sugeba padaryti.

Kazimieras:Bet paveikslas turi būti panašus į tave, brangioji.    .

Princesė:O mūsų motina ar daug panaši į tą paveikslą, kurį tėvelis gavo prieš vestuves? Kazimieras: Tu negali dabar lyginti. Tada mama buvo jauna ir graži.

Princesė:Graži? Tai ko gi tėvas norėjo atsisakyti ją vesti?

Kazimieras:Iš kur tu viską žinai?

Princesė:Dabar, kai mane rengiasi išleisti, tai rūmų damos visuose kampuose šnibžda senus prisiminimus, kaip buvo, kai mūsų motina atvyko į Krokuvos dvarą. Reikia tik ausis turėti, įdomių dalykų galima sužinoti. Sako, karalienė daug ašarų išliejo.

Kazimieras:Vargšė mama! Kokia ji yra graži dabar! Ir tėvelį ji padarė laimingą.

Princesė:Na, pasakei!. . . Karalienę ir iš pelėdos galima padaryti gražią. Tik aprenk ją karalienės rūbais ir apkrauk papuošalais. Kazimieras: O tu, gudruole, nežinau ar tu gegute kukuosi tame Brandenbuge ar lakštingala čiulbėsi. (Apkabina seserį). Vistiek linkiu tau iš širdies, kad būtum labai, labai laiminga. Princesė: Tegul tik man iškelia vestuves, ne menkesnes kaip bavariečiai iškėlė mano seserei Jadvygai, tai aš jau mokėsiu kaip linksmintis ir būti laiminga. Tik pagalvok — karnavalai, puotos, vaišės, paradai, baliai ištisas tris dienas truko. O kuo aš blogesnė už tą papūgą, kuri dabar išdidžiai vadinasi Bavarijos kunigaikštiene?

Kazimieras:Tu dar baisiai jauna, sesyte. Ir nerūpestinga kaip kregždė.

Princesė:Na jau negalvok, kad vienu juoku esu gyva. Nors ašarų nelieju, kaip panelė Halina, bet Tavęs baisiai gaila. Gerai, kad ir aš čia neilgai gyvensiu ... O sakyk, ar tu manai linksmai gyventi Vilniuje?

Kazimieras:Darbas ir rūpesčiai manęs laukia. Princesė: Štai tau ir pasakė!. . . O dar visi sako, kad išmintingą galvą turi. Tai argi tu tiki, kad karališkasis dvaras melsis su tavim per naktis ir bus laimingas.

Kazimieras:Aš tik norėjau pasakyti, kad darbas pirmoj vietoj ir pareigos.

Princesė: (Lyg negirdėjusi brolio pasiteisinimo, svajingai).Kunigaikštis jaunas, gražus... nevedęs. O kad taip aš galėčiau būti tavo vietoj! Puotos, muzika, juokas niekados nenutiltų Vilniaus pilies sienose.

Kazimieras:Tu kalbi, kaip mūsų brolis Aleksandras.

Princesė:O! jis mokėtų gyventi. Bet išmoksi ir tu, kai pilyje atsiras jauna kunigaikštienė. Kazimieras: (Šypsodamasis). Tu tikra šarka. Princesė: Matai, patiko ta mintis. Tai gal jau turi kokią širdies damą?

šv. Kazimieras karališkuose rūmuose
Gaspard Bouttats iš Antverpeno vario raižinys, 1692 metų

Kazimieras:Žinoma, net ir jos paveikslą vežuosi su savim.

Princesė:Ką? Ir niekas man nieko apie tai nesakė! Kur buvo mano akys ir ausys? Pasakyk greičiau, kas ji tokia? Kur jos portretas? Kazimieras: Miela sesyte, nemanau skubėti. Reikia duoti tau progos susivaldyti. Tavo žingeidumas buvo visados didelis.

Princesė:Ir kaip galėjo mama nuslėpti nuo manęs? Ar ne aš vyriausia iš dukterų namuose? Ar mama neturėtų pasidalinti su manim kiekviena paslaptimi?

Kazimieras:Nekaltink mamos, brangioji. Ji nieko dar nežino.

Princesė:Nežino?... Mama nežino? ... Ir tu drįsai pasirinkti sau mergaitę be mamos žinios? O vargas tau, Kazimierai!

Kazimieras:Ko tu taip nustebai?

Princesė:Ir akmuo išsižiotų iš nustebimo, tai išgirdęs... Atrodo, kad tu tik prieš valandą iš mėnulio į mūsų rūmus nukritai... Ar tu nežinai, kad mama tvarko mūsų vedybas? Manai tavo slaptai meilei nesipriešins?

Kazimieras:Tikriausiai ne.

Princesė:Tu jau perdaug geros nuomonės apie save. Kas kad tu jau kunigaikštis. O mama yra karalienė. O be to, ji dar vis negali tau atleisti nepavykusio žygio į Vengriją.

Kazimieras:Nebijau. Už mano mylimąją kovos visa Lietuvos Kunigaikštija.

Princesė:Na tu švento kryžiaus medi, tai kas ji tokia yra? Ta laimingoji . ..

Kazimieras:Pasakysiu. Ir paveikslą jos parodysiu, jei man padarysi mažą patarnavimą. Princesė: Viską padarysiu, ko prašysi. Jei pati ko negalėsiu, tai įsakysiu savo sužadėtiniui padaryti.

Kazimieras:Niekados savo gyvenime neįsakinėk. Ne tik savo vyrui, bet net ir žemiausiam savo tarnui. Ne įsakinėk, o tik prašyk, kad padarytų.

Princesė:Sakyk, ko nori. Aš jau degu smalsumu.

Kazimieras:Tu minėjai mergaitę, verkiančią dėl mano išvykimo. Kas ji tokia? Gal jai reikainga pagalba?

Princesė:Kas ji tokia? Nagi linksmoji Halina. Atsimeni, ji vos neišlėkė iš dvaro už kokį tai slaptą pasimatymą su vienu dvariškiu. Kazimieras: Man pasisekė mamą perkalbėti. Princesė: Mama vistiek neturi ant jos akies. O man ji geriausiai patinka iš visų rūmų damų . . . Dabar tavo eilė. Sakyk savo paslaptį. Kazimieras: Štai jos paveikslas.

Princesė: (Prišokusi akimirksnį žiūri). Juktai Dievo Motina.

Kazimieras:Taip, sesyte, Marija yra mano širdies dama.

Princesė:Tu šv. Juozapo asile, manai visą amžių Marijai himnus deklamuosi!? Atsiminsi mano žodžius — vos tik tavo kojos sušils Vilniaus pilyje, mama pradės dairytis tau tinkamos žmonos.

Kazimieras:Užmiršti, sesyte, kad mano dangiškoji princesė yra galingesnė ne tik už mamą, bet už visas pasaulio karalienes. Jeigu ji panorės mano širdį turėti tik sau vienai, tai ir pragaras jos neatims.

Princesė:Mama nekvaršins sau galvos dėl tavo širdies. Tiktai vieną dieną pamatysi, kad prie tavo rankos jau kokia papūga prikabinta. Kazimieras: Laikiau tave dar vaiku. Dabar matau, kad turi sąmojaus ir galvoji kaip suaugusi moteris. Sakyk, ar negalėtum man padaryti vieną patarnavimą.?

Princesė: Kuo galėčiau tau padėti? Prašyk, kad ir mano širdies.

Kazimieras:Tu imsi sau palydoves, išvykdama į Brandenburgo dvarą?

Princesė:Žinoma. Negi aš galėčiau tomis vokiškomis žąsimis pasitikėti.

Kazimieras:Minėjai, kad Halina tau patinka. Pažadėk man ją su savim pasiimti. Pati sakai, kad mama jos nemėgsta.

Princesė:Gerai. Padarysiu, kaip tu nori. Kazimieras: Gal tu galėtum jai dar šįvakar apie savo planus pranešti. Nereikės vargšei bijoti dėl savo netikro rytojaus.

Princesė:Ach, Kazimierai, niekas tiek daug nesirūpina kitų reikalais, kaip tu.

Kazimieras:Ačiū, sesyte. (Paima už rankų). Padarei man didelį malonumą. Tiktai būk tvirta, jeigu kas tavo planui priešinsis.

Princesė:Nesirūpink. Aš jau nenusileisiu, nors ir Brandenburgo kunigaikštiją dėl Halinos reikėtų prarasti.

Kazimieras: (Juokiasi).Tikiu tuo, tikiu. Princesė: Kiekviena proga mokei mane švelnumo, nuoširdumo, nuolankumo, nuolaidumo, kantrybės, susivaldymo. Dabar pats gali džiaugtis, kad tų dorybių neišmokau.

Kazimieras:Esi nepataisoma išdykėlė. Jei dėl manęs suirs tavo būsimos vestuvės, siųsiu pasiuntinius atgabenti tave su visomis tavo damomis į Vilnių... O dabar jau turime galvoti apie atsisveikinimą. Padaryk jį man kiek galima mažiau liūdną.

Princesė:To aš nemoku, Kazimierai. (Apsikabina brolį).

Kazimieras: (Švelniai glosto jos pečius).Tegul Tave Dievas laimina. Varpelis šaukia į koplyčią vakarinei maldai. Pasimatysime dar prie vakarienės stalo...

Princesė:Būk laimingas, Kazimierai... (Princesė išsivaduoja iš brolio rankų ir nulenkta galva išeina iš kambario).

Kazimieras: (Kazimieras žiūri valandėlę į duris, už kurių išnyko mylima sesuo).Viešpatie, nenoriu Tau skųstis, bet širdį taip gelia, kai reikia ją atplėšti nuo viso to, kas buvo taip miela ir brangu. (Užmerkia akis. Rankomis spaudžia krūtinę)... Viešpatie, išmokyk mane neprisirišti prie viso to, kas laikina ir praeina. Išmokyk geriau suprasti ir atjausti kitų skausmus ir nelaimes ir užmiršti savąsias... (Uždanga nusileidžia)

ANTRAS VEIKSMAS

(Prieš veidrodį sėdi baltoje baliaus suknelėje jaunutė, geltonplaukė vaivadaitė Aldona ir apžiūrinėja save)

Aldona:Kaip gera būti jaunai!. . . (Atsistoja ir nesutalpindama savyje džiaugsmo sukasi kam baryje). Mylėti, džiaugtis, svajoti... Pasaulis toks gražus, toks gražus ... (Staiga surimtėja).

G. Bouttats — šv. Kazimieras ir jo broliai

Kad taip būtų tėvelis gyvas! . . . (Atsidūsta). Su mama aš nemoku sugyventi . ..

(Įeina vaivadienė Zavišienė. Augšta, sausa, juodaplaukė moteris apie 50 metų. Tikra priešingybė savo dukteriai).

Vaivadienė:Žavingai atrodai, mano mažyte. Tiesiog žavingai. Aš labai patenkinta. Ir kas per panašumas!. . . Tikras mano paveikslas!. . . Kad taip tavo tėvas galėtų matyti . . . (Šluostosi akis). Dieve duok jam amžiną ramybę. Aldona:    (Su žaidžiančia ironija). Panašios,

kaip du vandens lašai. Jeigu ne amžiaus skirtumas, žmonės turėtų bėdos mus atskirti. Vaivadienė: Amžių, mano brangioji, protinga moteris nenešioja ant pečių, kaip naštą, o naudoja kaip laiptus įkopti į didesnį pasisekimą ir laimę.

Aldona:Mama, prašau tik būk atsargi, kad nenupultum. Tavieji laiptai jau gana augšti. Vaivadienė: Diena iš dienos tas pats. Tu pajuoki kiekvieną mano žodį. Stebiuosi, kaip mano nervai išlaiko. Esi gyvas tėvas iki paskutinio kraujo lašo.

Aldona:To ir tenorėjau išgirsti. Tėvelis buvo idealus žmogus.

Vaivadienė:Žinau. Visos Mozūruos moterys pavydėjo man vaivados Zavišos. O kas jį padarė tokį išmintingą, tokį kilnų, tokį garsų ir žavingą?. . . Ogi mano vaivadijos turtai, mano žemės, mano pilys, mano kilmė, mano giminės garbė ir mano vardas .. .

Aldona:Tėvelis daugiau didžiavosi savo kilme. Jo protėviai buvo drąsūs Lietuvos riteriai. Kitaip ir Jogaila nebūtų tėvelio senelį pasiėmęs į Krokuvą už savo asmens gynėją ir draugą. Vaivadienė: (Staiga pasidaro perdėtai švelni). Brangioji, meskime tuos senus ginčus. Gyvenu tik dėl tavęs, mano mažyte. Tavo laimė jau taip arti. Klausyk tik mano patarimo. (Beldžiasi. Įeina tarnas su puokšte rožių).......

Tarnas:Šviesusis kunigaikštis siunčia rožes garbingoms viešnioms. (Lenkiasi ir išeina). Aldona: (Svajingai grožisi rožėmis). Kunigaikštis labai mums malonus.

Vaivadienė: (Paslaptingai).Tam ir esame mes čia, brangioji, kad įgytume daugiau, negu tiktai kunigaikščio malonę . . .

Aldona:Nieko nesuprantu.

Vaivadienė:Tai paklausyk. Jaunasis kunigaikštis negaluoja. Sako, gydytojai patarė jam vesti. Ir dabar Lenkijos bajorai, pati karalienė ir Lietuvos didikai vieni už kitus lenktyniaudami jieško jam žmonos.

Aldona:Na ir kas iš to?

Vaivadienė:Ogi tas, kad Aldona Zavišaitė gali būti Didžioji Lietuvos Kunigaikštienė. Aldona: O kas mane numatė už tinkamą kandidatę?

Vaivadienė:Aš — vaivadienė, tavo motina. Aldona: (Nusivylusi). Ach, mama, tai tik tavo nauja fantazija ... Aš jau geriau nedalyvausiu tame baliuje.

Vaivadienė:Ar iš proto išėjai?. . . Aš dariau dėl jos tokią kelionę, nesigailėdama savo gležnos sveikatos. Ir dabar, kai jau viskas pasiekta, ji atsisako. Ir iš kur toks nedėkingumas!... Aldona: Mama, bet juk tu sakei, kad tu negali pamiršti tėvelio ir kelionė tau reikalinga išsiblaškyti.

Vaivadienė:Man išsiblaškyti?!... Brangioji, man nereikia jieškoti pramogų šitame barbariškame krašte. Užtenka tik atidaryti mano pilies vartus ir visi Mozūrijos kilmingieji suplauks kaip žuvys į tinklą.

Aldona:Mama, bet kaip tu manai įvykdyti tą savo fantastišką planą?

Vaivadienė:Tai nėra jokia fantazija, brangioji. Geresnės kandidatės ir pats Viešpats Dievas nerastų.

Aldona:Argi maža princesių karalių ir kunigaikščių dvaruose?

Vaivadienė:Bet nėra tokios, kurią remtų abidvi pusės. Suprask — lenkai nori įsodinti į Vilniaus sostą lenkę, o lietuviai norėtų kunigaikštienės lietuvaitės. Tave lenkai laikys už lenkę, o lietuviai už lietuvaitę. Ir vardas tavo lietuviškas.

Aldona:O kaip su karaliene ir pačiu kunigaikščiu?

Vaivadienė:Tavo giminė sena. Jos herbai yra seni ir garbingi. Karalienė nieko negalėtų prikišti. O su kunigaikščiu dar lengviau. Jei tik laikysies mano patarimų, laimėsi jį taip lengvai, kaip kitados aš laimėjau tavo tėvą. Aldona: Mama, tu pasakojai man, kad tėvelis ant kelių atsiklaupęs maldavo tavo rankos. Vaivadienė:    Žinoma, taip buvo, kai pamatėmano turtus ir pilį.

Aldona:Šitaip?. . . Aš taip ir galvojau. Vaivadienė: Ką? Manai vaivada vedė mane dėl turto? Koks įžeidimas!.. . Mano grožis, mano kilnumas traukė žymiausius Mozūrijos vyrus ir klupdė ant kelių prieš mane.

Aldona: (Sarkastiškai).O jeigu ir kunigaikštis atsiklaups prieš tave, mama, vietoj prieš mane?. . .

Vaivadienė:Ir turėtų klauptis iš dėkingumo, gaudamas tokią puikią žmoną. Tik ideali motina gali išauginti tokią žavingą dukterį. Aldona: Ach, mama, kad tu bent kartą galėtum suprasti, kokia tu juokinga. Tu kalbi, lyg kunigaikštis jau būtų man pasipiršęs. Vaivadienė: Jis ir negali kitaip padaryti. Aš esu viską numačiusi ir sužinojusi. Įsidėmėk . .. Kunigaikštis geriau mėgsta tylią vienatvę, kaip triukšmingas puotas . . . Kunigaikštis yra pamaldus ir labdaringas . . . Atsimink, kunigaikštis niekados nepavargsta klausydamas apie gėrį, grožį ir artimo meilę.

Aldona (Susierzinusi).Aš neesu buvusi nei vienoj Vilniaus bažnyčioj. Aš nieko nežinau apie vargšus. Neesu net mačiusi, kaip gyvena mūsų pačių tarnai.

Vaivadienė:Tuo aš pati pasirūpinsiu. O čia štai šventa relikvija, atgabenta iš Šventosios Žemės. Paslėpk ją savo rūbo klostėse.

Aldona: (Tiria “relikviją”). Betjuk tai paprastos gelumbės skiautelė . . . Kvepia vynu. Vaivadienė: Nepiktžodžiauk, kad nenusidėtum. Pirkau tą relikviją už didelius pinigus nuo smuklininko paskutinėje nakvynės vietoje. Tai yra skiautelė rūbo, kuriuo vilkėjo Palestinos moteris, kai, sugavę svetimoteriaujant, ją atvedė pas Kristų. Smuklininkas man užtikrino, kad joks vyras neatsispirs prieš meilę tai moteriai, kuri turės prie savęs tą relikviją. Kad veikimas visiškai būtų tikras, ta gelumbė dar buvo pamirkyta kvepaluose, kuriuos vartojo šv. Magdalena.

Aldona:Mūsų vyskupas yra uždraudęs pirktis relikvijas iš visokių vaikščiojančių valkatų. Tiktai dvasiškiai gali jas dalinti tikintiesiems. Vaivadienė: O gal tas smuklininkas ir buvo gavęs tą relikviją iš kokio pravažiuojančio vienuolio, ar maldininko. Ar maža žmonių keliauja į šventas vietas?

Aldona:Bijau ekskomuniką užsitraukti.

Vaivadienė:Kai sėdėsi Vilniaus soste, tai bus nesunku gauti visų nuodėmių atleidimą. Galėsi bažnyčias statyti, šventas vietas lankyti. Net ir pas šv. Tėvą nuvyksi, jei bus reikalo. Aldona: (Girdisi tolumoj muzika. Aldona slepia “relikviją” už kaklo). Girdėti muzika. Balius turi būti jau prasidėjęs. Reikia pranešti, kad mes esame pasiruošusios. (Ima varpelį ir skambina).

(Uždanga nusileidžia)

(Pabaiga sekančiame KARIO nr.)

Šventasis kazimieras

(Istorinis Scenos Vaizdelis)

MARIŲ ŽUVĖDRA

(Pabaiga)

(Vasaros naktis pilies sode. Naudodamasis medžių šešėliais, tarsi bijodamas, pamažu ateina kunigaikštis spindinčiuose iškilmių rūbuose ir sėdasi ant suolelio. Muzika silpnėja. Girdisi lakštingalos čiulbėjimas).

Kazimieras: (Valandėlę klausosi užsisvajojęs). Viešpatie, kas yra didesnė — Tavo galybė ar Tavo meilė žmogui?. . . Į tokį mažą žemės sklypeli supylei tiek daug grožio, kad juo stebėtųsi tik vienas, menkas žmogus — Kazimieras. Vaivadaitė: (Iš pilies salės atselina vaivadaitė). Atleiskite, kunigaikšti. (Daro gilų reveransą). Maniau, kad sodas bus tuščias.

Kazimieras:   Aš turėčiau atsiprašyti kilniąją

viešnią, kad išgąsdinau. Jei nakties grožis išviliojo Jus iš puotos salės, sėskite.

Aldona:Jūs labai malonus, šviesusis kunigaikšti. (Sėdasi). Sunku ką nors gražesnio įsivaizduoti, kaip šitas puikus sodas naktį. Kazimieras: Gaila, kad dabar ne medžioklės laikas. Nėra progos pamatyti Vilniaus apylinkių. Jos taip pat yra nepaprastai gražios. Aldona: Ir Vilniaus miestas man patinka. Kazimieras: Gal vieną dieną jis bus toks didelis ir garsus, kokį Gediminas jį išpranašavo. Aldona:    (Pradrąsėjusi). Ačiū, kunigaikšti, už rožes. Jos nuostabiai gražios.

Kazimieras:Gėlės yra mano silpnybė. Nors ir naktis, negaliu neparodyti savo mėgiamų rožių krūmų. (Atsikelia ir eina takeliu).

Aldona: O ten mamytė eina. Tikriausiai jieško manęs.

Vaivadienė:Nežinojau, kad mano duktė šviesiojo kunigaikščio globoje. (Daro reveransą). O kokia garbė!...

Kazimieras:Buvo įdomu pasikalbėti su panele vaivadaitė. Pasirodo, mes abu mėgstame gamtos grožį ir Vilniaus miestą.

Vaivadienė:Malonu girdėti, kunigaikšti. Nedaug yra jaunų žmonių, kurie mėgtų mano dukterį. Jiems atrodo, kad vaivadaitė perdaug pamaldi ir perdaug rūpinasi vargšais.

Kazimieras:Matyt iš tėvo paveldėjo kilnią sielą.

Vaivadienė:Ką Jūs sakote, kunigaikšti!. .. Aldona yra grynas mano paveikslas. Kuklumas,

švelnumas, gailestingumas, atsižadėjimas žemiškų dalykų yra aiškiausios mano dorybės. Aldona: (Susijaudinusi). Mama, kaip galima taip kalbėti! ...

Vaivadienė:Kodėl ne? Tiktai Viešpats Dievas teisingai permato žmogų. O žmonėms, brangioji, reikia pasisakyti, kad jie galėtų teisingai įvertinti. Ar ne tiesa, kunigaikšti?

Kazimieras: (Slėpdamas lengvą šypseną).Žinoma. Atrodo ir mano pirmas įspūdis apie vaivadienę buvo klaidingas.

Vaivadienė:Jau kas mane liečia, tai aš nesigailėsiu laiko, kad kunigaikštis turėtų progos susidaryti teisingą nuomonę. Taip pat ir apie mano dukterį, nors, kaip sakiau, mes abi panašios, kaip du vandens lašai.

Aldona:Mama, aš tave maldauju, nekalbėk taip . . .

Kazimieras:Nesijaudinkite, panele vaivadaitė, aš mėginsiu abiejų paveikslus savo vaizduotėje laikyti atskirai . .. (Stengdamasis pakreipti kalbą). Nuostabi naktis! .. .

Vaivadienė:Graži, labai graži. Bet nieko nėra gražesnio, kaip du jauni žmonės kartu. (Atsistojusi priešais gėrisi jaunuoliais).

Kazimieras:    (Nusiduoda nieko nesuprantąs).

Kaip patiko sodas ir pilis dienos metu? Vaivadienė: Atleiskite, kunigaikšti, mes beveik nieko nematėme. Visą laiką praleidžiame bažnyčioje . . . Kaip sakiau, Aldonos negalima atitraukti nuo maldos.

Kazimieras: (Kreipiasiį Aldoną). Kuri bažnyčia geriausia Jums patiko?

Aldona: (Visai sumišusi). Man? . . .Sakote man, kunigaikšti ... Aš ... Man ...

Vaivadienė:Esu visai tikra, Aldona nieko neprisimena. Ji taip karštai meldžiasi, kad nieko nepastebi, kas aplinkui dedasi.

Aldona:Taip . . . taip, kunigaikšti.

Vaivadienė:Dar ir akis užmerkia, kad niekas jos maldoje neišblaškytų.

Kazimieras: (Su švelnia pašaipa).Gal vaivadienė ne taip giliai susitelkia maldai?. . . Kaip jums patiko katedra?

Vaivadienė:Didelė... Didelė ir graži bažnyčia. Smulkmenų ir aš būsiu nedaug pastebėjusi. Mano ausys ir akys priklauso tik vargšams. .. Dievas turtų man nepagailėjo.

Kazimieras:Man tikrai nemalonu girdėti, kad mūsų vargšai, prašydami išmaldos, trukdo vaivadienei melstis.

Vaivadienė:   Niekas manęs čia nėra prašęs.

Bet užtenka man tik išgirsti gilesnį žmogaus atodūsį ir nepajuntu, kaip mano ranka tiesia nelaimingajam pagalbą.

Kazimieras:Įdomu, įdomu . . . Atrodo, vaivadienė greičiau išklauso žmogaus maldos, kaip Dievas.

Vaivadienė:Tokia jau mano širdis, kunigaikšti ... Tokia širdis (Prisiartina tarnas su apsiaustu).

Tarnas: (Lenkiasi).Atleiskite, šviesusis kunikunigaikšti, naktis šilta, bet rūkas jau kyla virš upės. Leiskite apsiaustą uždėti ant pečių. (Tuo tarpu kyla triukšmas prie vartų). Kazimieras: Ačiū, Stanislovai, už rūpestį. Aš jaučiuosi visai gerai . . . Gal pažiūrėsi, kas ten dedasi prie vartų?

Tarnas: (Lenkiasi).Klausau, kunigaikšti. (Eina prie sargybinio).

Vaivadienė:Pakeleivingasis tikriausiai augštos kilmės. Kitaip nakvynės užeigos namuose jieškotų . .. (Kunigaikštis nerimsta. Visi žiūri į vartus).

Vaivadienė: Ogal pasiuntinys iš Krokuvos praneša, kad karalius su karaliene atvyksta. O kokia būtų laimė!.. . Mūsų pareiga būtų laukti Vilniuje ir pasveikinti Krokuvos karališkąją porą . . . Pats Dievas savo meilinga ranka viską tvarko. (Grįžta tarnas).

Tarnas:Varginga moteris skundžiasi neturinti kuo palaidoti savo mirusį vyrą. Kita motina maldauja malonės pamatyti šviesųjį kunigaikštį.

Aldona: (Nustebusi).Taip vėlai!

Vaivadienė:Koks negirdėtas įžūlumas. Kazimieras: Koks jos reikalas?

Tarnas:Jos kūdikis miršta. Motina įsitikinusi, kad tik vienas kunigaikštis galėtų jį išgelbėti. Vaivadienė: Ar ji yra augštos kilmės?

Tarnas:Ne. Ji yra viena iš tų vargšų, kurie jau yra patyrę kunigaikščio meilę nelaimingam žmogui.

Aldona:Niekados nesu mačiusi, kaip gyvena vargšai žmonės.

Kazimieras:Sulaikykite moteris prie mažųjų pilies vartų. (Tarnas lenkiasi).

Vaivadienė:Žinoma, jas reikia sulaikyti ir tinkamai nubausti už kunigaikščio begėdišką trukdymą.

Z. Kolba, šv. Kazimiero sapnas (vitražas)

Kazimieras:Stanislovai, paimk vaistų ir maisto krepšelį. Lauk manęs prie bokšto. Vaivadienė: (Dukteriai triumfuojančiu žinovės balsu). Pilies bokšte yra paprastai kalinami nusikaltėliai, brangioji. Esu laiminga, kad kunigaikštis paklausė mano išmintingo patarimo. Kas matė Jo Didybę trukdyti, kai jis turi tokią malonią draugiją . . .

Kazimieras:Atleiskite, garbingosios viešnios, pareiga mane šaukia. Mirštantieji ir ligoniai negali laukti. (Kunigaikštis lenkiasi ir skubiai nueina).

Vaivadienė: O Saliamono išmintie, dar negirdėta, kad kunigaikštis laidotų numirėlius ir gydytų ligonis!

Aldona:    (Svajingai).O koks jis žavingasl

Koks paprastas, koks malonus! .. .

Vaivadienė: (Isteriškai krinta ant suolo).Neišgyvensiu... Tokios gėdos neišgyvensiu! Mus, tokias kilnias ir kilmingas moteris, kunigaikštis išmainė į kažkokias skurdeivas.

Aldona: (Sėdasi prie motinos).Nusiramink, mama. Gali bent tuo pasiguosti, kad tavo surinktos žinios apie kunigaikštį buvo teisingos. Kunigaikštis tikrai myli vargšus ir globoja nelaiminguosius ...

(Tamsa)

(Pasinaudodamos tamsa, moterys pasišalina iš scenos. Šviesos pilies languose užgęsta. Muzika nutyla. Vėlyba naktis. Sodas skęsta mėnesienoje. Susisupęs į juodą apsiaustą, ateina per sodą kunigaikštis ir suklumpa prie katedros durų). Kazimieras: (Meldžiasi pusgarsiai). Ačiū Tau, Viešpatie, už Tavo begalinę meilę, kurią Tu parodei man, pasirinkdamas mane, savo įrankiu mano pavaldinių skausmui ir nelaimėms sumažinti. Duok jėgų, Viešpatie, tai nelaimingai našlei kantriai išvargti jai skirtą vargą. Suteik kenčiančiai motinai džiaugsmo grąžindamas jos mylimam kūdikiui sveikatą. Kunigaikščio vardą aš nešioju, o koks aš esu pasigailėtinai bejėgis. Viešpatie, Tu valdyk šitą kraštą. Mano mylimoji Marija, sėsk į Vilniaus sostą, kaip teisėta jos valdovė. O aš tik pasiliksiu paklusnus Tavo pasiuntinys, kai Tu pilnomis rankomis dalinsi dangaus dovanas mano žmonėms ...

(Uždanga)

Trečias Veiksmas

(Niūriame kambary stovi lova. Prie jos sėdi senas vienuolis. Dega žvakė).

Kazimieras:Ačiū, tėve, už budėjimą per naktį prie mano lovos. Po šv. Komunijos jaučiuosi labai suramintas. Eik ilsėtis, tėve.

Vienuolis:Nesirūpink, sūnau. Tuojau pradės aušti. Pavasario rytas ankstyvas.

Kazimieras:Jis bus man paskutinis šioje žemėje.

Vienuolis:Palikime tai, sūnau, Dievo gailestingumui ir Jo šventai valiai.

Kazimieras:Atsistosiu prieš Viešpaties sostą tuščiomis rankomis. Ne užmokesčio iš Jo lauksiu, o tik gailestingumo išmaldos.

Vienuolis:Vienuoliai ir dvasiškiai galėtų Tau pavydėti Tavo švento gyvenimo, jaunasis kunigaikšti.

Kazimieras:Jis buvo trumpas ir nesėkmingas. Aš apvyliau visus, kurie daug iš manęs tikėjęsi. Mano motina, karalius ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija.

Vienuolis:Kunigaikšti, neturėtum savęs kankinti tokiomis liūdnomis mintimis. Argi nesi mylimas, kaip teisingas ir rūpestingas valdovas?

Kazimieras:Lietuviai tikėjosi sulaukti iš manęs įpėdinio savo kraštui, o aš palieku Vilniaus sostą tuščią. (Beldžiasi į duris. Įeina tarnas Stanislovas).

Tarnas:Tėve, žymiausias astronomas, atvykęs iš Krokuvos, nori tuojau pamatyti karališkąjį ligonį. Sako, jis nešąs kunigaikščiui gerą žinią. Vienuolis: Gydytojas man griežtai įsakė neleisti jokių lankytojų. Kunigaikštis reikalingas didelės ramybės.

Kazimieras:Mano ramybės šitas pasaulis negali sudrumsti. Niekados nesu uždaręs durų nė vienam žmogui, kuris norėjo mane matyti. Tegul jos būna atviros ir dabar.

Vienuolis:Išpildyk, Stanislovai, Jo Didenybės valią. (Tarnas įveda senį, įsisupusį į apsiaustą, kurio viena pusė balta, vaizduojanti dieną, antra — juoda, reiškianti naktį).

Astronomas: (Žemai lenkiasi).Šviesusis kunigaikšti, leisk man praverti mano lūpas, kurios slepia didelę ir džiaugsmingą žinią.

Kazimieras:Kalbėk.

Astronomas:Tai, ką aš pasakysiu, kunigaikšti, yra ne žmogaus išminties sugalvota, o paties dangaus per žvaigždes apreikšta. Per naktis aš sekiau paslaptingus žvaigždžių kelius iki didžioji paslaptis man pasidarė aiški. Kazimieras: (Atsidūsta). Žvaigždės jau darosi man artimesnės, kaip žemė.

Astronomas (Klaidingai kunigaikštį supratęs). Nesistebiu, kunigaikšti. Jūsų Didenybės žvaigždė ilgą laiką buvo, tarsi, prigęsusi. Šiąnakt ji pradėjo kilti augštyn. Tokia šviesi ir spindinti, kaip žvaigždė naujai užgimusio kūdikio.

Tarnas: (Nudžiugęs sušunka).Viešpatie, tai stebuklas!. . . Aš visados tikėjau, kad kunigaikštis pasveiks.

Astronomas:Žvaigždės rodo didelę garbę, į kurią kunigaikštis greitu laiku įžengs.

Tarnas:Žinau, jis taps Lenkijos karaliumi. Kazimieras: (Šypsodamasis) Ačiū Tamstai, kad pralinksminai mano ištikimąjį Stanislovą, jis buvo toks liūdnas paskutinėmis dienomis. Astronomas:    (Nepatenkintas, kad kunigaikštis nesidomi jo pranašavimais).Ar šviesusis kunigaikštis nenorėtų ką nors daugiau sužinoti apie savo ateitį?

Kazimieras:Ne, nes ateitis mums nepriklauso. Aš turiu tik vieną mažą prašymą.

Astronomas:Man būtų didžiausia garbė ir laimė jį išpildyti.

Kazimieras:Prašyk, kad Augščiausias būtų ypatingai gailestingas, kai Jis vertins mano praeitį.

šv. Kazimieras pasirodo Lietuvos kariuomenei prie Polocko 1518 m, (Iliustracija išHiliariono knygelės.)

Astronomas:Tebūna kunigaikščio valia. (Lenkiasi ir tarno lydimas išeina).

Vienuolis: (Atitraukia užuolaidas).Švinta. Saulė tuojau tekės. Pasistenk užmigti, kunigaikšti. Kazimieras:    Greitai    bažnyčių varpai pradės

skambinti rytmetinėms maldoms. Prašau man paduoti Marijos paveikslėlį.

Kazimieras: (Valandėlę žiūri į paveikslą, užmerkia akis ir karštai meldžiasi). Ošventoji Dievo Motina Marija, greitai jau greitai aš Tave matysiu . ..

Vienuolis:Sūnau, aš, kaip tavo nuodėmklausis, Dievo vardu prašau paaiškinti ypatingą savo pamaldumą į Dievo Motiną Mariją.

Kazimieras:Aš tikiu, kad vargšui žemės vaikui lengviausia yra prisišaukti Mariją. Vienuolis: Nori pasakyti sūnau, Marija greičiausia išgirsta mūsų maldas, kadangi ji yra mūsų motina.

Kazimieras:Nevisai taip, tėve. Aš tikiu, kad Marijos širdžiai žemė yra artimesnė, kaip dangus.

Vienuolis: (Nustebęs). Tai negali būti, kunigaikšti!

Kazimieras:Man ta mintis atėjo labai seniai, kai buvau dar vaikas.

Vienuolis:Jeigu nėra per daug sunku, kalbėti, pasakok, kunigaikšti.

Kazimieras: (Kiek patylėjęs, tyliu balsu kalba). Mano motinos didžiausias troškimas žemėje buvo matyti mane Vengrijos karaliaus soste. Aš buvau tada dar mažas berniukas. Nei valdžia, nei garbė man nerūpėjo. Tik širdis iš skausmo plyšo, kai reikėjo palikti motiną ir iš namų išvykti į tolimą kraštą. Atėjo atsisveikinimo valanda. Palydovai atvedė mane iškilmingai į sosto salę. Po trumpų iškilmingų apeigų turėjau pasakyti sudiev savo motinai. Karalienė sėdėjo soste, kaip suakmenėjusi. Ir man buvo nesunku ją atsisveikinti. Bet, kai vedamas iš iškilmių salės, dar kartą pažvelgiau į karalienės sostą, pamačiau ten sėdinčią ne bejausmę, išdidžią karalienę, o tik tyliai, slaptai verkiančią motiną. Mama, brangioji mama, surikau ir puoliau atgal prie motinos. Motina spaudė mane prie savęs, bučiavo ir rydama ašaras šnibždėjo: “O Kazimierai, kad tu dar kartą galėtum būti mažas kūdikis!. . .”

(Kazimieras susijaudinęs nutilo).

Vienuolis:Tu dar neatsakei į mano klausimą. Kazimieras: Tada aš supratau, kad, nežiūrint didžiausios garbės, kokią tik sūnus gali pasiekti, motinai visados bus mieliau jį prisiminti kaip mažą kūdikį.

Vienuolis:Nori pasakyti, kad Dievo Motina mus dėl mūsų netobulumų visados laiko tik kūdikiais ir kaip tokius ypatingai globoja. Kazimieras: Ne, tėve. Aš norėjau tik pasakyti, kad ir Marija yra motina. Jos Sūnus viešpatauja danguje neišpasakytoje garbėje ir didybėje. Bet Marijai, kaip Jo Motinai, yra maloniausia Jį prisiminti, kaip kūdikį. O kūdikiu Jis buvo žemėje. Todėl Marijos širdžiai žemė turi būti brangesnė kaip dangus.

Vienuolis:Nuostabu. Apie tai aš niekados nepagalvojau. Tavo tikėjimas, sūnau, yra toks permatomai tyras ir paprastas, kad ir vaikas jį suprastų. Iš kitos pusės jis toks gilus, kad ir išminčiaus protui sunku įsiskverbti į jo gelmes.

Kazimieras:Pasimelskime, tėve.

Kazimieras: (Meldžiasi).

Artėjant mirties angelą jaučiu.

Paskutinę dovaną, Marija, Tau nešu.

Dedu po Tavo kojų žemę Lietuvos,

Marija, maldauju — nepalik jos be globos.

(Girdisi švelni muzika. Kazimieras sėdasi lovoje ir tiesia rankas. Jam pasirodo Dievo Motina. Vienuolis nieko nemato, tik girdi muziką ir mato nušvitusį Kazimiero veidą. Jis klaupiasi šalia lovos).

Kazimieras: (Pagautas ekstazės sužino apie būsimą Marijos šventovę Aušros Vartuose, apie Lietuvos ateitį ir apie tai, kad Jis bus tautos globėjas).

Kazimieras:

Ateini, Marija?. . . Ne. . . Tokios malonės aš nevertas...
Sakai būstinę pasirinksi Aušros Vartuos?
Nebus kunigaikščių, nei valstybės, nei pilies, 
Tiktai Aušros Vartų jokis priešas neišdrįs paliest.

Karas... Kraujas liejas... Maskva Lietuvą niokioja,
Baltą, ristą žirgą angelai balnoja.
Sako, — “Jok, Kazimierai, prie Dauguvos upės,
Padėki lietuviams ten sumušti rusą”.

Gyvenimas eina, kraujasi metai,
Lietuvos didybės saulė leidžias ir gęsta.
Nukariauta, nuniokiota, išdalinta,
Valstybė — Didžiosios Lietuvos Kunigaikštija vadinta.

Maskoliai liepia garbint carą,
Užmiršti laisvę, kalbą, raštą.
Lietuviai, kartą jau pamilę,
Savo Tikėjimą už vis labiausia gina.

Matau — minios, suklupusios prie Marijos kojų,
Skundžiasi, prašo ir ašaroja.
Marija Visagalį stebuklo išprašo,
Laisvės Aušra vėl pateka virš Nemuno krašto.
Lietuva keliasi, kuriasi, statos,
Tik Marija Aušros Vartuos negirdi lietuviško ačiū.

Vilnius laisvės dar neišvydo,
Užgrobtas tapo klastingo kaimyno.

Lietuviai laisve atsidžiaugt negali,
Gražiausią vardą surast mėgina savo šaliai.
Nemuno, gintaro, didvyrių žemės vardą jai taiko, 
Kiti Lietuvą vaidilučių, rūtų ir dainos šalimi laiko.

Deja, tuose žodžiuose netelpa nei mintis nei grožis.

Ką jaučia ir išsakyt norėtų laisvos žemės artojas.
Klausosi dainiai. Poetai išgirsti nori,
Ką miestai ir sodžiai dažniausiai kartoja.

Kareiviai rikiuojasi prieš aušrą į žygį,
“Marija, Marija” giesmė juos išlydi.

šv. Kazimieras Lietuvos karius perveda per Dauguvą. (Iliustracija iš Hiliariono knygeles.)

Leidžiasi saulė. Dienos galą skelbia trimitas iš bokšto,
Invalidai prie aukuro renkas “Marija, Marija” giedoti.

O kai žemė gegužės mėnesį pražysta,
Arba kai rudenį derlių našų valo,
Lietuva visa puola ant kelių
Marijai dėkoja ir palaimos prašo.

Taigi... Marija yra tas magiškas žodis.
Kurį lietuvis ir keldamas ir guldamas kartoja.
Ir mažai tautai reta garbė teko —
Lietuva Marijos Žeme pavadinta tapo.

Gaila. Laisvės ir džiaugsmo buvo trumpi metai.
Kraujas ir ašaros vėl upeliais teka.
Marijos Žemė neša vergiją negirdėtą.
Uždrausta net garbint Visatos Kūrėją.

Lietuviai kovoja.
Į pasaulio sąžinę šaukias.
Niekas negirdi.
Prašymai randa visur ausį kurčią.

Marija viena nieko neatboja,
Aprauda žuvusį partizaną, išvežtą artoją.

Marija lydi pabėgėlį ir į Aukso Šalį.
“Sūnau, radęs laimę, neužmiršk savo brolių karčią dalią”.

Marija Sibiro taigose tremtinius lanko,
Jų ašaras šluosto ir į taurę renka.

“Sūnau, taurė jau pilna. Žmonės laukia stebuklo.

Ne vyno, o ašarų Mano Žemė pritrūko”.
Kristus žvilgteri į taurę ir ranka numoja — 
“Moteriške, dar neatėjo valanda manoji”. 

(Muzika silpnėja ir tolsta, dangiškoji šviesa pamažu gęsta. Vizija baigiasi).

Kazimieras:    (Valandėlę skęsta mintyse apie tai, ką jis ekstazėje sužinojo, paskui kreipiasi į vienuolį).

Matau iš šito apreiškimo —

Augščiausias mane globoti Lietuvą skiria. Sukvieski, tėve, palydovus ir plunksną imk į ranką

Noriu aš palikti trumpą testamentą.

(Vienuolis paskambina varpeliu. Įeina tarnas ir pora palydovų).

Vienuolis:Jo didenybė mūsų mylimas kunigaikštis nori paskelbti savo paskutinę valią. (Kunigaikštis užmerkęs akis. Susikaupęs. Į susirinkusius nekreipia dėmesio).......

Vienuolis: (Pasilenkęs prie ligonio).Viskas paruošta, Jūsų Didenybe.

Kazimieras: (Iš lėto diktuoja).Aš, Kazimieras, Lietuvos valdovas iš Dievo valios, mirdams palieku testamentą tokios galios:

Viešpats suteikė man didelę malonę —
Marija aplankė, ateitį parodė.
Gaila. Pažadu tylėti lūpas man užčiaupė,
Leido tiktai mirtį čia išpranašauti.

Dar šį rytą prieš Mišias ankstybas
Praneš mano mirtį ilgas varpų gaudimas.
Net būsimos kartos minės tą liūdną žinią,
Kai pavasario ankstybą rytą jaunas kunigaikštis mirė.

Tegul motina nerauda. Paguoskite karalių.
Mano gyvenimo tikslas buvo pildyt Dievo valią. 
Nesigailiu pasaulio, nei valdžios, nei karūnos, 
Šioj žemėj išnyksta viskas, tarsi, dūmas.

Ilgėjaus dangaus, nevystančio vainiko,
Ačiū Dievui, kad jėgos greit sunyko.
Žengiu į kapą ne ilsėtis, ne jieškot ramybės,
Lietuvą globoti esu pasiryžęs.

Žemėje mano jėgos buvo ribotos,
Tikiu, daugiau galios turi maldos paaukotos.
Kai mano siela pakils iki Viešpaties sosto, 
Žmonių vargus ir reikalus savaime žinosiu.

Surinkęs jų atodūsius, ašaras ir skausmą,
Maldausiu Augščiausį, kol pažadą gausiu,
Kad Viešpats palengvins prašančiųjų dalią,
Suteikdamas Kazimierui užtarėjo galią.

Ir paskutinio patarnavimo prašyti noriu:
Įdėkit į karstą giesmę, kurią Marijai aš giedojau. 
Mano gyvenimo šūkį teužrašo ant karsto — 
“Geriau mirti, kaip nusidėt bent kartą”.

Vilniuje padėkit mano karstą,
— Lankys jį tie, kurie tik kenčia, vargsta —
Taip iš miesto, įkurto Gedimino,
Užtarsiu pas Dievą Tautą, globosiu Lietuvos jaunimą.

Dabar. . . Atleiskit mano kaltes, mieli broliai,
Likit sveiki.
Amžinybė mane jau vilioja.

Ačiū už viską. Eikit. . . Palikit mane vieną,
Kad galėčiau ramiai užmigti Viešpatyje.

(Uždanga)

Valandėlę tamsu. Tada pasigirsta giedama “Ave Maria”. Ant uždangos ar scenoje parodomas šv. Kazimiero apšviestas paveikslas. Ženklas, kad Jis yra Bažnyčios pripažintas pirmas ir vienintelis Lietuvos šventasis.