PRAEITIES AIDAI DABARTYJE

ZENONAS JAŠKA

Zenonas Jaška, šio straipsnio autorius, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyriaus Atminties grupės pirmininkas. Nuotraukoje: Z. Jaška kalba 1996 m. ĮLF studijų savaitėje Telšiuose.

1996 lapkričio 24 netoli Alsėdžių iškilmingai pašventintas kuklus atminimo kryžius. Čia, Skirpsčių kaimo bunkeryje, 1944-45 metais dirbo kapitono A. Kubiliaus-Balio įkurtas LLA Žemaičių Legiono Štabas, apjungęs organizuotai kovai Plungės, Telšių ir Mažeikių apskričių partizanus. Vėliau ŽLŠ pavadintas Žemaičių Apygarda. Ši 1948-siais tapo Vakarų Lietuvos srities dalimi. Jai vadovavo ketvirtasis Lietuvos prezidentas, partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas.

Kryžius primins ir šiose apylinkėse kovojusius ir nelygioje kovoje žuvusius „Alkos" rinktinės partizanus. Iškilmėse dalyvavo išlikę gyvi St. Grybauskas, O. Pociutė-Každailienė, St. Stanienė-Danilevičienė, A. S. Norkai, A. Čijunskis, Z. Daulenskis, R. Preibytė-Valiūnienė, M. Alūzaitė-Kuličauskienė, I. Bičkus ir kiti kovotojai.

Kryžių statė ir svečius kvietė Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyrius. Projektą parengė ir talkino žinomas menininkas Alfredas Jonušas, kuris su broliu Romualdu lanko partizanų kovų ir žūties vietas, renka prisiminimus. Atmintinose vietose Alfredas stato savo darbo kryžius, kurie saugo nuo užmaršties netolimą praeitį.

Žemaitijoje nerasi vietos, kuri neliudytų vieno ar kito istorinio įvykio. XX amžiaus istorijoje Skirpsčiai užims ypatingą vietą. Be čia 1944-45 metais vykusios veiklos neįmanoma suprasti, kodėl beveik visą penktąjį dešimtmetį Žemaitijos partizanų daliniai vadino save Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) kovotojais.

1941-jų birželyje sukilėliai ir vokiečių armija išvadavo Lietuvą. Tauta džiūgavo išvengusi Sibiro, bolševikinio teroro. Tauta vylėsi vėl pati tvarkysianti savo ateitį. Deja, greitai uždainavome: „Viens raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva". Vis stiprėjančio vokiečių teroro sąlygomis jaunų karininkų grupelė jau 1941-jų gruodyje Vilniuje įkūrė pogrindinę organizaciją - LLA. Vadovaujama Kazio Veverskio, ji greitai apėmė visą Lietuvą. Jei pradžioje jos tikslas buvo burti vyrus ginkluotai kovai prieš vokiečius, tai jau keturiasdešimt trečiaisiais ėmė ruoštis artėjančiai bolševikinei okupacijai. Organizaciniu atžvilgiu Žemaitija priklausė Šiaulių apygardai, vadovaujamai leit. A. Eidimto. Laikytasi griežtos karinės drausmės, organizacija formavosi trejetukų pagrindu.

Kai 1944 vidurvasarį bolševikai užėmė rytinę Lietuvos dalį, frontas nusistovėjo ties Šiauliais, Raseiniais. Žemaitija priglaudė tūkstančius bėglių. LLA padalinta į du sektorius. Vienas jungė tuos, kurie okupacijoje galės gyventi legaliai. Antrasis sektorius - „Vanagai" - turėjo veikti ginkluotame pogrindyje. Alsėdžių - Platelių apylinkėse „Vanagų" stovykloje, nuo Šiaulių atsiritant patrankų gausmui, keli tūkstančiai jaunuolių iš visos Lietuvos skubotai mokėsi partizaninio karo pagrindų. Vokiečiai ragino jaunimą stoti į jų armiją, tad draudė LLA veiklą. Organizacijai ypač trūko ginklų. Tik vadų sumanumo dėka pavyko sukaupti kad ir nedideles šaudmenų ir pėstininkų ginklų atsargas. LLA ir kitų pogrindinių organizacijų pastangomis Lietuva vienintelė iš Pabaltijo valstybių nesuformavo vokiečių siūlomos SS divizijos.

LLA vadai, kaip ir visa Lietuva, tikėjo, kad Vakarai įvykdys Atlanto chartijos deklaraciją, todėl bolševikinė okupacija ilgai neužtruks. Visą Lietuvą apėmusi organizacija iki karo pabaigos turėjo saugoti tautą nuo bolševikinio teroro, drausminti kolaborantus, pasiruošti išsivadavimui. Frontui persikėlus Vokietijon, ryšys su užsieniu bus įmanomas tik radijo bangomis. LLA trūko tiek siųstuvų, tiek ir radistų. Vadovybė 1944 vasaros pabaigoje Žemaitijoje atrinko apie 200 jaunuolių, kurie Rytprūsiuose praėjo trumpalaikius kursus. Silpstanti vokiečių armija manė juos panaudosianti savo tikslams - karinei žvalgybai sovietų okupuotoje Lietuvoje. Gyvenimas parodė, jog apmokyti ir apginkluoti LLA nariai grįžę įsiliejo į pavienius partizanų būrius. Radijo ryšys naudotas susisiekti su Vokietijoje veikusia LLA dalimi.

Sovietų armija frontą ties Šiauliais pralaužė spalio 7 d. ir per kelias dienas atsidūrė prie Klaipėdos. Savo kūnais nesulaikė sovietinių tankų prie Sedos ir Tėvynės Apsaugos Rinktinės kariai. LLA vadas K. Veverskis, leit. Eidimtas pasitraukė į pogrindį. Deja, nemaža dalis organizacijos vadovų paskutinę akimirką išvyko į Vakarus. Sutriko ryšiai tarp trejetukų. 1944 gruodyje pakaimėje žuvo K. Veverskis. Daugelis „Vanagams" priklausiusių kovotojų būrėsi miškuose.

Gretimam psl.—Alfredas Jonušas prie savo suprojektuoto kryžiaus Skirpsčių km. Kryžiaus apačioje parašyta: „Skirpsčių km., Pocių sodyboje 1944-1945 m. veikė pirmasis LLA Žemaičių legiono štabas, šiose apylinkėse su okupantu kovojo Alkos rinktinės partizanai, Šlovė kritusiems nelygioje kovoje."

1944.11.17 naktį pievose tarp Alsėdžių ir Platelių parašiutais nusileido Rytprūsiuose paruošti LLA kovotojai: grupės vadas kpt. A. Kubilius, radistas A. Šertvytis, Š. Jazdauskas, J. Dūda ir J. Semsis. Atvykę į Skirpsčius, Pocių sodyboje įsirengė bunkerį, ėmėsi atstatyti ryšius su pogrindžiu. Į grupės veiklą įsijungė telšiečiai H. Petkevičius, Šiaulių apygardos ryšininkas ir žinomas sportininkas St. Grybauskas. Per juos išsiaiškinta, jog miškuose susiformavę partizanų būriai likę be vieningos vadovybės. Rūsčią 1944-45-jų žiemą, pafrontės sąlygomis, knibždėte knibždant NKVD, „Smerš" daliniams, vykstant masiniam bolševikų terorui, Grybauskas, Petkevičius, iš Jazdauskiškių kilęs Liudvikas Raudonis bei parašiutininkai per porą mėnesių pabuvojo stambiausiuose kapitonų Juozaičio, Antanavičiaus ir kituose partizanų daliniuose visoje Žemaitijoje. Išsiaiškinus padėtį, 1945 metų pradžioje Telšiuose įkuriamas Žemaičių Legiono štabas. Pirmuoju jo vadu tampa A. Kubilius, pavaduotoju Š. Jazdauskas, o pagrindine vadaviete Pocių sodyba Skirpsčiuose. Su Vokietija palaikytas pastovus radio ryšys iki pavasario. ŽLŠ, apjungęs Žemaitijos partizanus, įkūrė „Alkos", „Šatrijos" ir „Kardo" rinktines, veikusias visoje šiaurės vakarų Žemaitijoje. Greta organizacinio darbo štabas, pasitelkęs buvusį Plungės miesto burmistrą Misevičių, spausdino ir platino informacinius biuletenius apie padėtį pasaulyje, gyventojams aiškino kaip elgtis naujos okupacijos sąlygomis. LLA draudė partizanams be štabo sprendimo bausti kolaborantus. Pastarieji būdavo tik įspėjami. A. Kubilius ir Š. Jazdauskas asmeniškai susitiko su Telšių vyskupu V. Borisevičiumi. Parapijų klebonai štabą rėmė maistu.

Per 1945 metų Velykas stribams apsupus greta štabo netoliese nakvojusius partizanus, Kubiliaus grupė ugnimi padėjo užkluptiesiems. Po to nutarta štabo vadavietę perkelti į Rietavo miškus, kur veikė gausus kapitono Juozaičio partizanų dalinys.

Deja, nespėta. Balandžio 23 Vilkų kaime buvo suimtas iš užduoties grįžtantis A. Kubilius, Pocių sodybos prieigose į pasalą pateko štabo nariai bei kiti partizanai. Vienas žuvo, trys sužeisti, dviem iš jų pavyko pasitraukti.

Štabas bandė išlaisvinti savo vadą užpuolant Alsėdžius. Parašiutininkui J. Dūdai, tuo metu mokytojavusiam miestelyje, nepavykus nustatyti, kur kalinamas A. Kubilius, šios minties atsisakyta.

Laikinai Žemaičių Legiono Štabui jau Rietavo miškuose vadovavo Šarūnas Jazdauskas, o 1945 rudenį vadu tapo majoras J. Semaška-Liepa. Bet tai jau Skirpsčių epopėjos tąsa.

Kaip susiklostė tolimesnis ŽLš kovotojų likimas? A. Kubilius, vyskupas V. Borisevičius, E. Misevičius nuteisti mirties bausme. Radistas A. Šertvytis slapčia gydėsi Telšiuose, Radviliškyje, kur buvo suimtas. Birželio pradžioje partizanams susidūrus su NKVD, sužeistas priešui pateko H. Petkevičius, Vorkutoje kalėjęs svetima Valiulio pavarde. Likę štabo nariai anksčiau ar vėliau buvo suimti ir ilgai kalinti. Pocių sodyba, kurioje buvo štabo vadavietė, sudeginta, šeimininkas žuvo KGB rūsiuose Vilniuje, žmona patyrė lagerių dalią, duktė Onutė Každailienė-Jonis nuo tardymų tapo invalide. Dar gyvi parašiutininkai A. Šertvytis bei J. Dūda Tėvynėje neturi kur prisiglausti.

Ir nė vienas iš jų nemano atlikę žygdarbį - jie tik vykdė savo pareigą. Taip jie buvo mokomi.