LAISVĖS KOVŲ PĖDSAKAIS PER SUVALKIJĄ

EDMUNDAS ARBAS-ARBAČIAUSKAS

Besilankydamas 1996 m. rudenį Lietuvoje, turėjau laimės susitikti su daugeliu naujų ir įdomių žmonių. Buvo įdomu pajusti dabartinį žmonių mentalitetą - po sovietinės okupacijos, Sibiro gulagų, deportacijų ir žiauraus krašto išniekinimo. Nuo pat į Lietuvą atvykimo dienos ne tik buvau stebėtojas, bet ir pats įsijungiau į lietuvišką gyvenimą ir politinę akciją; buvo įdomu pajusti daugelio tautiečių siekius ir jų rūpesčius.

Lietuvoje atsiradau Seimo rinkimų karštligėje. Mane labai nustebino, kad Lietuvoje, besiruošiant naujiems Seimo rinkimams, kaip grybų po lietaus pridygo partijų, partijėlių ir net, tariamai nepriklausomų, kandidatų, nespėjusių ar nepajėgusių nieko sukurti. Jie elgėsi, lyg būtų tautos gelbėtojai, nepritapę nei prie vienos politinių srovių, veržėsi į Seimą. Ir prisiminė tautos pavergėjo posakis: „Nori pavergtą tautą valdyti, tai skaldyk ją į daugelį partijų ir kiršink vieną prieš kitus". Tokia tauta be didelio vargo pati savo sunaikins.

Prie Juozo Lukšos—Daumanto paminklo Veiveriuose. Iš k.— Albinas Valentinavičius, Edmundas Arbas, Nijolė Bražėnaitė ir Antanas Lukša

Teko pastebėti ir šviesesnių prošvaisčių - didesnėje tautos dalyje vyrauja gili patriotinė dvasia. Bendraujant tokių kilnių žmonių aplinkoj, lyg ir praeities mitologinėje erdvėje, pasijunti dvasiškai stipresnis ir mąstai, kaip gera būti lietuviu.

1996 m. spalio 5 d. kartu su inž. Albinu Valentinavičium išvažiavom į Garliavą ir Veiverius dalyvauti iškilmėje, atidengiant paminklą Lietuvos laisvės kovų didvyriui - partizanui Juozui Lukšai. (Apie šio paminklo atidengimo Veiveriuose iškilmes jau buvo rašyta „Įlaisvę" žurnalo Nr. 125. Red.)

Man asmeniškai su Juozu Lukša teko susipažinti studijuojant Stuttgarto Universitete, Vokietijoje. Profesoriui Juozui Brazaičiui atvykus į svarstybas, kur buvo ruošiami atsikuriančiai Lietuvai būsimos konstitucijos apmatai „Įpilnutinę demokratiją", J. Lukša buvo pristatytas, kaip kažkoks architektūros studentas iš Švedijos universiteto. Tikra jo pavardė nebuvo minima.

Po oficialios paminklo atidengimo šventės su inž. Albinu Valentinavičium nuvažiavome į partizano J. Lukšos žuvimo vietą Pažėruose. Apžiūrėjome kartu su Lukšos broliu Antanu, J. Lukšos žmona dr. Nijole ir kitais dalyviais visą legendarinio partizano žuvimo vietą pamiškėje ir  melioracijos kanalą, kuriuo pavyko pabėgti ir išsigelbėti Lukšą lydėjusiam partizanui Pečiulaičiui - Lakštingalai. Toje vietoje dabar yra pastatytas kryžius.

Netoliese aplankėm Skausmo kalnelį, kur palaidoti žuvę partizanai. Stebėjausi vietinių žmonių pagarba įamžinant juos individualiais cementiniais kryžiais su įrašais - pavardėmis, slapyvardžiais ir žuvimo datomis.

Toliau vėl krauju aplaistyta vieta: Dygrių kapinaičių kalnelyje ilsisi partizanai Jurgis Račyla, A. Valentinavičiaus motinos pusbrolis, Vytautas Mikalauskas ir kiti. Prie Pažėrų sankryžos pastatytas Lietuvos laisvės kryžius. Pavažiavus kelis kilometrus, matėme Garliavos stribų būstinę, kur būdavo išniekinami partizanų kūnai. Apžiūrėjome toje vietoje pastatytus kryžius žuvusiems partizanams. Toliau Išlaužos bažnyčia, kur buvo pašventinta Tauro apygardos partizanų vėliava. Netoli - majoro Algirdo Varkalos, Žaliuko žuvimo vieta.

Visai netoli ir Šaltupio kaimas - inž. Valentinavičiaus tėviškė; ten gimusi ir dar tebegyvena Agota Valentinavičienė, kuri dar puikiai prisimena, kaip buvo Lietuvos partizanams kepama duona, taisomi jų drabužiai, o sodybos svirne laikomi grūdai ir miltai partizanams maitinti. Pas kaimyną Kazimierą Varkalą buvo įrengtos keturios slėptuvės. Čia buvo įsikūręs ir „Tauro" apygardos partizanų štabas, kur ilgesnį laiką slapstėsi Juozas Lukša - Skirmantas.

Lietuvos savanorio sūnus, garsus partizanų vadas majoras Algirdas Varkala - slapyvardžiu Žaliukas ir Juozas Lukša puikiai sutardavo, buvo drąsūs, draugavo, kartu rašė atsiminimus. Juozo Lukšos „Partizanai už geležinės uždangos" buvo rašomi Varkalų sodyboje, o išleisti Amerikoje.

Agota Valentinavičienė, nors ir vyresnio amžiaus ir liguista, dar gerai prisimindama pasakoja, kad beveik visas Šaltupio kaimas 1918 m. buvo savanorių kaimas nepriklausomybės kovose. Jie taip pat buvo dideli ir Lietuvos partizanų rėmėjai. Iš jų kaimo neatsirado nei vieno išdaviko. Savanoris Viktoras Jūnekaitis ir kiti, nors ir žiauriai KGB tardomi ir kalinami, nieko neišdavė. A. Valentinavičienė prisimena, kaip bolševikmečiu žiemą partizanams buvo parūpinamos rogės su pakinkytais arkliais skubių ryšių perdavimui bei sužeistiems partizanams surinkti. Vieną tokį sunkiai sužeistą partizaną, vardu „Juozas", Valentinavičių šeima visą rudenį ir žiemą išlaikė, kol galėjo pats paeiti (buvo sunkiai peršauta koja). Žmonės kantriai tylėjo, nors baimės ir buvo daug. Valentinavičienės vyras, 1918 m. savanoris, taip pat "buvo KGB saugumo šaukiamas į Vilnių tardymui.

Kitame netolimame Laukiškių kaime - vėl paminklas, kur žiaurioje kovoje, apsupti NKVD dalinių, žuvo keturi partizanai, jų tarpe Vytautas Grybauskas ir J. Kazakevičius. Kautynės tęsėsi nuo ankstyvo ryto, vos ne visą parą. Po Misiūno namais buvo įtaisyta slėptuvė ir keturiuose kampuose įtaisyti kulkosvaidžiai. NKVD daliniai, negalėdami priartėti, varė žmones padegti namą, bet tokių neatsirado.

A. Valentinavičius, tuo laiku dar jaunuolis, per susišaudymą gulėjo prie tvarto betoninio pamato; bijojęs, kad NKVD, šaudydami padegamomis kulkomis, nepadegtų sodybos.

Greta šaltupio yra Pakunspio kaimas, kur NKVD jokiu būdu negalėjo surasti slepiamos „Kronikos".

Artėjant prie Prienų - vėl istorinės kautynių vietos. Prienų miesto centrinėje aikštėje stovi kuklus paminklas žuvusiems, prie gimnazijos -kitas paminklas partizanams, šioje aikštėje gulėjo nušautas Prienų Žiburio gimnazijos taurus mokytojas Juozas Stravinskas - Kardas. Čia pat buvo stribų būstinė, apačioje - kalėjimo kameros, kur buvo kalinami ir tardomi Žiburio gimnazijos moksleiviai: gimnazistas Antanas Bieliauskas, Danutė Kazakevičiūtė, Albinas Valentinavičius ir kiti.

Tarp Prienų ir Birštono vos 4 klm., ir vėl partizaninės susišaudymo vietovės. Birštono centrinėje aikštėje - paminklas visiems žuvusiems partizanams šioje apylinkėje.

Agota Valentinavičienė prisimena, kaip Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams atsikūrusi Lietuvos vyriausybė paskyrė 8-15 ha. geros žemės ir miško trobesiams pastatyti. Skirdavo ir lengvom sąlygom paskolas gyvuliams įsigyti bei ūkio įrangai nusipirkti. Dabar partizanai, kovojusieji už Lietuvos laisvę, yra savotiškai užmiršti, net Lietuvos vyriausybės skriaudžiami su mažom pensijom, o tuo tarpu Lietuvos niekintojai ir kankintojai, okupantų kolaborantai dažnai yra aprūpinti daug didesnėmis pensijomis ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis.

1918 m. prie Jiezno nepriklausomybės kovose žuvo Valentinavičiaus dėdė Jonas. Čia buvo atmuštas bolševikų veržimasis į Lietuvos gilumą. Šiuose kapuose guli 16 žuvusių Laisvės gynėjų - savanorių, o netoli -Alytuje ilsisi pirmasis žuvęs Lietuvos karininkas Juozapavičius. Nepriklausomybės kovų laikais prie Jiezno ir Alytaus buvo sustabdytas bolševikų veržimasis Lietuvon.

Mano įdomi kelionė Lietuvos laisvės kovų keliais truko visą dieną. Teko susitikti žmonių, kurie įdomiais pasakojimais prisimena 1918 m. nepriklausomybės kovas ir vėliausią bolševikinę-teroristinę okupaciją bei narsias partizanines kovas už žmonių laisvę. Savo susikaupime jaučiau didelę pagarbą ne tik žuvusiems, bet ir likusiems gyviems partizanams. Važiuodamas Lietuvos partizanų krauju aplaistytais keliais, supratau, kur glūdi tas entuziastingas patriotizmas, atsidavimas Lietuvai ir kur tos šaknys stipriam ir giliam ateities patriotizmui, besitęsiančios iš kartos į kartą. A. Valentinavičiaus tėvas buvo nepriklausomybės kovų savanoris, o senelis-diedukas dar Muravjovo laikais - lietuviškos spaudos ir knygų, spausdintų Tilžėje, knygnešis, perneštą spaudą platinęs Lietuvoje.

Kiekvienos kultūringos tautos pažanga ir jos laisvė rėmėsi ir remsis savo kilniais tautiečiais, kurie, nebijodami pavojų, pasiaukoja savo tautos laisvei ir jos gerovei.