KUR SUPASI ŽEMĖ IR ŠLAMA ŠIMTAMETĖS LIEPOS

JANINA SEMAŠKAITĖ

Vasarą čia žydi senos galingos liepos ir mezga vaisius drevėtos obelys, tik jų niekas nenuskina. Buvusios sodybos vietoje stovi didžiulis akmuo su paminkline lenta: joje žuvusių šio kaimo vyrų ir sudegintų gyvų vaikų pavardės. Šalia, tarytum amžiams sustingęs kaimo skausmas, rymo medinis kryžius. Jį padirbo, meniškai išraižė ir pastatė Povilas Mateikis sušaudyto tėvo Juozo Mateikio ir penkių sudegintų sodybų atminimui. Prie kryžiaus veda vos pastebimas tankioje žolėje takelis, nes lanko šią vietą nedaugelis, tik tie, kas išliko gyvi po siaubingos 1945-ųjų liepos 14 dienos ir tremčių. Dažniausiai čia ateina Povilas Mateikis, regėjęs, kaip vietiniai stribai ir rusų kareiviai siautėjo kaime, degino sodybas ir šaudė žmones. Negailestingai ir Povilui kas pavasarį senose tėviškės liepose gegutė skaičiuoja metus ir kas žino, ar toli diena, kai niekas iš likusių gyvųjų jau nebegalės papasakoti apie Kurkliečių kaimo tragediją.

Iš kairės—Feliksas Mateikis, partizanavęs Rokiškio apylinkėse, Monika Rudzaitė-Mateikienė, buvusi partizanų ryšininkė, ir Povilas Mateikis. (Nuotr. A. Dručkaus)

Povilas Mateikis prie kryžiaus ir paminklinio akmens Kurkliečių km. vietovėje, kur stovėjo jo tėvų namai ir žuvo tėvas Juozas. (Nuotr. A. Dručkaus)

Tad išgirskime senų liepų raudą ir santūrius Povilo Mateikio žodžius.

Rokiškio apskrities, Kamajų valsčiaus, Kurkliečių kaimo jauni vyrai iš pirmųjų okupacijos dienų, pajutę didžiausią pavojų Tėvynei ir laisvei, patyrę kuo kvepia okupantų žadamas rojus, išėjo į partizanus ar pavieniui tyliai slapstėsi nuo verbuotojų į armiją. Kaimas juos rėmė, laimino išeinančius laisvės parnešti, maitino, rengė, o sušildę, ar žaizdas aprišę, žegnodavo išeinančius tolyn į mišką, į nežinią.

Su nudundėjusio karo šūviais, su viena po kitos sekusiomis okupacijomis, atrodo, kažkas pakeitė kaimą. Žmonės jautė, jog kartu su okupantais atėjo visus kaustantis jausmas, kuriam nerado pavadinimo ir vis dar nesuprato - kas tai? Juk buvo kaimas kaip kaimas, kaip visi Lietuvos kaimeliai: gal ir turėjo savo kvailelį ar išminčių, o gal ir savą, linksmesnę nei kitos moterytę, pas kurią paguodos ieškotojai prietemoje užeidavo širdgėlos numalšinti. Gyveno kaimas savomis bėdomis ir šventiniais džiaugsmais, o jei ir būta šio to, ko galėtų ir nebūti, vistiek niekas negalėjo pakeisti protėvių tradicijų, garbės ir žmogiškumo supratimo.

Tačiau po 1945, be viso to, kas buvo matoma akimis ir girdima ausimis, atsėlino nematomas ir nepažįstamas - kam tiko tik išdavystės vardas. Sakytum, ant viso kaimo būtų užtemptas juodas voratinklis, kurio nematai ir negirdi, tik jauti tarsi sėlinančią iš paskos baimę, ko kaimo žmogaus siela dar nebuvo patyrusi. Nelyginant juoda migla aptemdė protus, nutildė sąžinės balsą. Ir nors visi jautė, jog ne į kiekvieną sodybą nusidriekė juodojo voratinklio gijos, niekas nežinojo, ką jos jau spėjo apraizgyti. Tas nežinojimas kaimui tapo tragedija.

Atmintiną 1945 m. liepos 14 rytą kažkas iš vietinių komunistėlių ar jiems prijaučiančių paskundė saugumui, jog kaime lankosi partizanai. O jie iš tiesų kartais užeidavo: savi, dar nepraradę laisvės vilčių, pavargę ir pailsę, tą atmintiną rytą sustojo netoli miškelio. Tačiau nespėjo susitikti su savais, nes ankstų rytą rusų garnizono kareiviai su Rokiškio stribais apsupo miškelį ir užkirto visus kelius į kaimą.

Netrukus prasidėjo iki pietų užtrukęs susišaudymas. Partizanai, bandę prasiveržti iš apsupimo ir bėgę link kaimo, susišaudžius, grįžo atgal į miškelį. Keli pasislėpė kviečių lauke, kur buvo apsupti ir netrukus pasigirdo sprogimas kviečiuose. Nenorėdami pakliūti saugumui į nagus, susisprogdino penki partizanai: du broliai Baltuškos, du broliai Budreikos ir Albinas Meginis.

Štai tada ir prasidėjo tikroji genocido akcija, ką ir dabar dar stengiamės vadinti įvairiausiais vardais, tik ne tikruoju. Tačiau tikriausias žodis nusakyti tam, kas vyko Kurkliečių kaime - genocidas. Matyt, kai kas dar fanatiškai bijo šito žodžio: vieni, tikėdamiesi pridengti savo kaltes ir klaidas, nieko nenori prisiminti, kiti - bijodami sulaukti dar baisesnio genocido, nes kam dar be mūsų pačių gali rūpėti Lietuvos laisvė. Tik tie, kurie visa tai matė ir iškentė, kuriems nedaug beliko gegutės suskaičiuotų metų gyventi - tiesos jau nebijo. Kur kas baisiau širdį akmeniu paversti, tylesniu už žemę pavirsti, (savo gyvybės šaknų - Tėvynės nebejausti.

Povilas Mateikis gimtų namų dvasią, Tėvynės ilgesį išsivežė su žemės grumsteliu, su dirvos akmenėliu, su liepsnojančio Kurkliečių kaimo vaizdais, išsivežė į ilgą tremtį, iš kur ne visiems buvo lemta sugrįžti. Daug ką galėjo okupantai suprasti, tik vieno dalyko nesuvokė, jog visada žemėje buvo ir bus žmonių, kurie verčiau pasirinks mirtį, negu vargo dalią ir išdavystę. Penki partizanai pasirinko mirtį: susisprogdino, kai rusų kareiviai buvo vos už keliolikos žingsnių nuo jų. Akimirksniu juodojo voratinklio tarnai nusprendė: norit mirti - mirkit! Visi!

Ir pasuko į kaimą ginkluota bedvasė orda. Juos vedė vietiniai stribai, įkaušę ir įtūžę, žinojo kur veda ir kas bus: vedė žudyti savųjų. Akimirksniu užsiliepsnojo kaimas. Pirmiausia buvo padegtos dvi partizanų rėmėjų Mateikių sodybos. Sudegė iki pat pamatų akmenėlių. Paskendo liepsnose Albino Zolubo ir Petro Pajarsko sodybos. Likimui lėmus, šeimininkas Albinas Zolubas tuo metu dirbo laukuose ir, prasidėjus genocido akcijai, pasislėpė dirvoje. Išliko gyvas, bet jau be savų namų...

Kaimo pakraštyje, dūminėje pirkelėje, gyveno du senukai - Ulijonas Vaičius su žmona Ona. Vaičiui jau buvo suėję devyniasdešimt metų, o jo žmonai ne kažin kiek mažiau. Kol buvo jaunesnis, Vaičius visam kaimui siūdavęs vienodo sukirpimo ir dydžio kelnes, mat kitaip nemokėjęs. Oi koks pavojingas priešas pasirodė rusų kareiviams šitas devyniasdešimtmetis seneliukas. Nušovė net į akis nepažvelgę ir įmetė į degančią pirkelę. Senoji puolė iš ugnies traukti vyro kūną: norėjo garbingai palaidoti. Ištempė iš ugnies senuko lavoną, bet pripuolę kareiviai savo auką vėl įmetė į ugnį. Senoji verkė, puldinėjo nuo vieno kareivio prie kito, beviltiškai klausdama: „Už ką nužudėt mano žmogų?" Kareivių kreivos šypsenos ir nuogas cinizmas nebuvo juodų darbų priedanga. Okupantai stengėsi visiems mirtiną baimę įvaryti: vaikams, kurie dar nejaučia, kas yra mirtis, ir seniems, kurie jos jau nebebijo.

Neišvengė tragiško likimo ir Povilo Mateikio pusbrolis Petras su šeima. Kaip tik tomis dienomis pas jį slapstėsi žmonos brolis Balys Lašas. Rusams užėjus, buvo priverstas slėptis, mat nepriklausomoje Lietuvoje policijoje tarnavęs. Nušovė genocido akcijos vykdytojai Balį Lašą, sušaudė Petro Mateikio motiną Teresę Mateikienę. Du mažus, klykiančius iš baimės jų vaikus - trijų metukų Algiuką ir ketvertų Nijolytę -gyvus įmetė į namo liepsnas. Raudančiai senajai Vaičiuvienei kareiviai šaltakraujiškai paaiškino: „Kam palikti vaikus gyvus, juk tėvai nušauti!" O tėvai tuo metu dar buvo gyvi, toli nuo namų ir apie vaikų žūtį nežinojo... Petras Mateikis, dirbęs toliau nuo namų, pasislėpė bulvių duobėje po linais ir išliko gyvas. Bet ir jį stribai, suradę, išsivarė į Svėdasus. Grįžo sumuštas, praradęs sveikatą. Nebuvusi tuo metu kaime vaikų motina, sužinojusi, kas nutiko, apraudojusi apanglėjusius vaikų kūnelius, išprotėjo...

Jeigu Lietuvos moterys būtų galėjusios visam pasauliui parodyti, kaip atrodė okupanto rankos, per gyvenimą, matyt, tik tiek ir teišmokusios - laikyti degtinės stiklinę ir žudyti, jos būtų parodžiusios tas rankas, tik ar pasauliui kada nors rūpėjo Lietuvos motinų skausmas?

Sudegė ir Petro Pajarsko sodyba, o jį patį, išbėgusį iš namo, kareiviai nušovė ir kūną įmetė į ugnį. Jo sūnų Praną Pajarską, sušaudę, drauge su kitų žuvusių partizanų kūnais išvežė ir numetė Svėdasuose ant grindinio.

Kaime buvo dvidešimt keturios sodybos, tačiau sudegė tik kaimo centras. Toliau esančių sodybų žmonės suspėjo pasitraukti, išgirdę šūvius pasislėpė laukuose.

Pasakoja Povilas Mateikis kaimo tragediją ir susimąsto:

- Nežinau, ar galima tikėti sapnais, bet prieš tą siaubingą rytą, susapnavau klaikų, spalvotą sapną: pjaunam mudu su tėvu žolę lankoje ir užpuola mus didelis rudas šuo. Aš atsigyniau, o tėvui perkando ranką. Nubudau, o tėvas mane už peties judina: „Kelk, eisim šienauti." Išėjom į laukus. Žiūriu - atėjom kaip tik į tą vietą, kurią sapnavau. Tada ir papasakojau tėvui savo sapną, o jis tik ranka numojo: „Netikėk sapnais. Pjaunam žolę." Baigiant pjauti atbėgo kaimynė Jane Baronaitė ir pasakė, kad Ažugojų miškelis apsuptas. Tėvas dalgį ant pečių ir paliepė man: „Tu slėpkis, o aš einu namo." Pasakiau, kad eisiu kartu, tik nusiprausiu. Čia pat tekantis Malaišos upelis viliojo savo skaidria vėsa. Besiprausiant atbėgo seserys Janina ir Irena su mama. Liepė mudviem su tėvu neiti namo, pasislėpti, tačiau tėvo nesulaikė, neįtikino. Jam rūpėjo namai, juk užgriuvę stribai viską iš namų šluote iššluodavo, kiaules nušovę išsiveždavo, rūbus geresnius. Mums besišnekant ir vėl atbėgo Jane Baronaitė prie upelio, manęs ieškodama. Pasakė, jog namai kaime jau apsupti, rusai visus vyrus iš eilės šaudo, įspėjo, kad neičiau namo. Tėvas man liepė sprukti iš kaimo, o jis eisiąs namo, gal senų ir moterų nelies?..

Jie dar tikėjosi iš okupantų gailestingumo... Kiek leido jaunos jėgos, nubėgo Povilas į gretimą Gudonių kaimą pas pažįstamus.

-    Vakarėjant, kai aprimo šūviai, o iš namų beliko svilėsiai, sugrįžau į savo kaimą. Dar rūko, degė ir kiti trobesiai, žviegė apsvilę gyvuliai, kurių rusai neišsivarė, prie degėsių rinkosi žmonės, kurie išliko gyvi. Kieme, prie tvarto gulėjo nušautas, sukniubęs tėvas. Apdegusi nugara, matyt dar spėjo išbėgti iš degančių namų. Veide - trys kulkos, krūtinėje -keturių žymės. Sudegę ne tik namai: visas turtas ir sesers kraičio skrynios, sudegę tvarte arklys, paršingos kiaulės, avys, telyčia, naujam namui statyti sukaupta mediena... Sekmadienį laidojom su mama ir seserimis tėvą ir kitus aštuonis nužudytus žmones. Mama po laidotuvių nakvojo pirtyje. Mat mūsų karvės, kurios buvo toli ganykloje liko nesudegintos ir mama ketino jas anksti pamelžti. Motina norėjo tuojau pat nubėgti pas karves, bet pabūgo, nes visose sodybose kaimo pakrašty dar slankiojo stribai. Bijojom jiems pasirodyti. Paskui sužinojom, kad mus įskundė Feliksas Zovė iš Kunigiškių. Jo sūnus buvo stribas, šeima garsėjo girtuoklystėmis ir tinginyste. Nežinia, kur po to kruvinojo šeštadienio dingo Zovė, gal patys enkavedistai su juo susidorojo, kai buvo nebereikalingas? Ne vienas jų tarnas panašaus likimo susilaukė. Nelinksmi mano prisiminimai, kaip ir daugelio, kurių jaunystė praėjo pokario metais...

Povilas Mateikis namų jau neturėjo, tad abu su motina kurį laiką gyveno išlikusioje pirtelėje, paskui glaudėsi pas pažįstamus toliau nuo Kurkliečių kaimo. Povilui, kaip ir kitiems kaimo vyrams, buvo likęs vienintelis kelias - pas partizanus. Žinojo, kad jo vistiek nepaliks ramybėje. Pasitarus su vyrais, būrio partizanai, kuriems vadovavo Vytautas Vilutis, Poviliui, kaip jauniausiam, liepė registruotis ir gyventi legaliai. Įtikino: „Būdamas ryšininku, mums daugiau padėsi."

Dar metus Povilas arė tėvų žemę, dirbo laukuose. Statytis naujo namo vietinė valdžia neleido. Prisiglaudė Povilas Gudonių kaime pas senelį Paršuką. Kartą netoliese, miške, kažkas pašaudė, gal rusai su partizanais susitiko, visaip spėliojo žmonės, nors po to negirdėjo, kad kas nors būtų nušautas ar sužeistas. Vistiek sugužėjo stribai su kareiviais į Gudonių kaimą, suėmė Povilą Mateikį ir dar septynis jaunus kaimo vyrus. Nors jokių įkalčių nei įrodymų apie jų ryšius su partizanais neturėjo, suimtuosius teisė, kaip tarybų valdžios priešus: visi buvo pasmerkti septyneriems metams katorgai. Juos žvėriškai mušė, daužė, kol prarasdavo sąmonę, reikalavo pasakyti, pas ką kaime užeina partizanai, kas iš vietinių vyrų dar gyvi miške? Tylėjo vyrai, ne visi ir beturėjo ryšius su partizanais, o Povilas Mateikis, trumpai tepabuvęs ryšininku, nei norėjo, nei galėjo ką nors pasakyti.

-    Kankino mane ir kalėjime pranašingi sapnai. Nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Sapnavau, kad esu savo namuose, ant suolo guli partizanas Vytautas Vilutis, o aš žadinu jį, jaučiu pavojų, šaukiu vardu, keliu ir ne-47 prikelki. Guli lyg negyvas... O po savaitės mane pasiekė žinia, jog būtent mano sapno dieną Vilutis buvo nušautas rusų kareivių: tuo pačiu metu žuvo ir partizanai Taraldžiai. Manau, kad juos visus bus išdavęs vadinęsis partizanu Vaclovas Čepukonis. Nežinau, kaip jis tapo išdaviku: gal buvo specialiai saugumo siųstas šnipinėti, bet išdavė jis daugybę vyrų. Pražudė visus, su kuriais tik susipažino. Tuojau po karo, niekas iš jį pažinojusių žmonių nebuvo jo gimtose vietose matęs, net nežinojo - gyvas jis, ar miręs. Tačiau 1956 metais, kai jau daugelis partizanų buvo žuvę, o jų artimieji sušaudyti ar ištremti, ateidavo Vaclovas Čepukonis beveik atvirai, dienos metu į kaimo sodybas, uniformuotas Lietuvos kario uniforma, pasivadindavo slapyvarde Tigras ir pareikšdavo: „Mes dar gyvi!" Partizanai taip nesielgė, todėl kai kam kilo įtarimas. Kiti ir paklausdavo, kaipgi jis išliko gyvas, jeigu nė vieno jo bendražygio nebėra? Visi žuvo? Atsakydavo Čepukonis - Tigras, esą prasiveržęs iš apsupimo, į jį šaudę, bet nepataikę... O žmonės, išgirdę panašias šnekas, dar labiau juo netikėjo. Tačiau savo juodą darbą jis jau buvo padaręs.

-    Negaliu ir dabar suprasti, kaip žmogus tampa išdaviku? Nejaugi nesuvokia išdavystės esmės? Juk vieną dieną ateina praregėjimas ir tada žmogus baisisi savo darbais, o pasibaisėjęs turėtų gyventi ir elgtis kitaip. Negi išduodama tik dėl pinigų? Sakykit, kas kada išdavikui atsiteisė savo darbu uždirbtais pinigais? Juk jiems mokėdavo žmonių skausmu ir ašaromis, iš dorų žmonių atimtomis gėrybėmis. Kažin, ar krauju aplaistyti turtai kam nors atnešė ramybę? Kažin?..

Povilas Mateikis tarytum pasiūlo amžiną išdavystės paslaptį atskleisti, pamąstyti apie savus ir svetimus, okupantų siųstus išdavikus. Kokia jėga per amžius palaiko išdavystę? Išdavikui nebėra kelio atgal, o jei pasuksi atgal - sumokėsi gyvybe. Tave, bevali žmogau, sunaikins tie, kurie mokėjo už išdavimą. Gyvybės instinktas galingas ir tu, žmogeli, kartą suklydęs, žengsi tuo pačiu keliu. Tik stiprūs dvasia, nebodami mirties grėsmės, pasuka atgal, tačiau taip atsitinka ne dažnai.

-    Lageryje mus irgi stengėsi išblaškyti, kad tik nesusirinktų keli lietuviai draugėn. Vos šešiolika dienų pabuvus keturioliktame Mordovijos lageryje, buvau išsiųstas į dvidešimt pirmąjį lagerį Potnoje. Atsigavęs klausinėjau tremtinių, ar čia daugiau lietuvių nėra? Tačiau ir kiti buvo neseniai atvežti, nieko negalėjo pasakyti. Buvo labai liūdna vienam. Atmenu, šiltą vasaros dieną einu lagerio alėja ir matau iš valgyklos išeina nedidukas senelis. Kailinukai visai nutrinti, virve sujuosti, vienoje rankoje - lazda, kitoje - kibirėlis ir konservų dėžutė, kurion įpilta lagerio sriubos. Tikriausiai pats pasidaręs iš automašinos padangų vyžas, kuriom apsiavęs. Aš dar neseniai gyvenau šiame lageryje, tai nešiojau savo apynaujį švarkelį, kuriuo išvažiavau iš Lietuvos. Jis mane nužvelgė ir praėjęs sustojo. Atsisuko. Žiūrim į vienas kitą ir tylim: eiti savais keliais, ar prašnekti? Staiga jis sako man: „Palauk, iš kur atvažiavai?" Pasisakiau 48 esąs lietuvis. „Žinau! žinau! - nudžiugo, prašnekęs jau lietuvių kalba, -atpažįstu saviškius." Susipažinome. Tai buvo Vytautas Šilingas, buvęs nepriklausomos Lietuvos finansų ministras. Puolėm vienas kitam į glėbį, apsikabinom, o paskui jis mane nusivedė į savo baraką. Ten ir daugiau saviškių sutikau, didžiai gerbiamų žmonių. Mus pasitiko Juozas Tonkūnas ir buvęs Lietuvos diplomatas J. Aukštuolis. Jie mane priėmė ir globojo kaip vaiką, neleido liūdėti, mokė didžiausios išminties, kaip išlikti žmogumi komunistų sukurtame lagerių pragare. „Vaikei, - sakydavo man Šilingas, - matysi bado, bet nieko iš jų netykok. Pavalgei ir šauk iš valgyklos. Nerink atliekų, kad ir kaip jaustumeis alkanas..." Ir žadėdavo: „Sugrįšim į Lietuvą, pasimatysim. Visi susibėgsim..." Nesusitikom. Lagerių sunkumus galėjo atlaikyti tik labai jauni ir labai sveiki žmonės. Vėliau dar buvau sutikęs poetą Antaną Miškinį, jau kitame lageryje, kur vėl buvau nuvežtas dar sunkesniems darbams. Bendravau su Miškiniu visą vasarą. Poetas paliko labai linksmo ir įdomaus žmogaus įspūdį. Yra prasitaręs, jog žinąs, kas jį įskundė, tačiau viską paliekąs skundiko sąžinės teismui, buvo labai draugiškas ir jautrus kito žmogaus skausmui. Gaila, trumpa buvo mūsų draugystė: mane dar jauną ir sveiką, dar galintį dirbti sunkiausius darbus vėl išvežė, šį kartą - į Magadaną. Iškentėjau be kaltės man priteistus metus, ką apie juos bekalbėti: visiems tremtiniams lagerio kasdienybė vienoda. Nepakeliamai sunkus darbas, alkis, badas ir begalinis tėviškės ilgesys. Išgirsdavau lietuvišką dainą - ašaros upeliais tekėdavo, papūsdavo pietvakarių vėjas ir užsisvajodavau: gal nuo mano Tėvynės, nuo tėvelių gimtinės pučia? Kai sugrįžau į Lietuvą, atvažiavau į tėviškę, atsiguliau ant žemės ir man atrodė, kad žemė supasi...

- Suposi mano tėviškės žemė, tarytum atsiprašydama, glamonėdama ir klausdama, kodėl jos vaikai ją paliko? Sugrįžimo džiaugsmą aptemdė slogūs nusivylimai: vos gaunu darbą, padirbu mėnesį ir atleidžia. Bandito vaikas! Ilgai lydėjo bandito vardas, ar verta klausti, kodėl? Ir neklausiau, tik buvo labai skaudu: okupantai mus trėmė ir teisė be kaltės. Šaldami, badaudami mes statėme Sibiro miestus - juk ant tremtinių kaulelių pastatyti Sibiro miestai, nutiesti keliai... O kai sugrįžom namo tuščiomis rankomis ir pašlijusia sveikata - savi nepriėmė. Nesuprantu ir dabar, kas su mūsų žmonėmis pasidarė? Įbauginti, nudvasinti mankurtai. Sugrįžus namo, manęs laukė toks gilus nusivylimas, kad žodžių tam jausmui nusakyti nėra. Tačiau noriu tikėti, kad viską įveiksim, kad Lietuva dar gyva.

Atsisveikinau su gražiu, nepalūžusiu dvasia žmogumi. Vaikščiojau Povilo Mateikio tėviškės laukais, kur supasi žemė ir žydi senos, medumi kvepiančios liepos, tyliai širdyje linkėdama: „Tegul gegutė kas pavasarį iškukuoja Jums ilgus ir gražius gyvenimo metus."