SEDOS KAUTYNES PRISIMENANT

PAULIUS JURKUS

Kartą viename pokalbyje buvo prisimintos Sedos kautynės. Vienas pokalbio dalyvių nustebo:

— Kaip tai? Kokios tos kautynės?

Svečias nebuvo girdėjęs, kad 1944 m. spalio 7 prie Sedos vyko svarbios kautynės. Ten su sovietine armija kovėsi Tėvynės apsaugos rinktinė ir patyrė didelių nuostolių. Sedos kapinių kalnelyje sugulė per šimtą narsiausių brolių sakalėlių, kurių nei tinkamai palaidoti, nei apraudoti nebuvo kada. Buvo rūsčios dienos tėvynei Lietuvai, kai svetimieji įnirtę trypė jos šventą žemę.

Kautynės buvo. Nebebuvo jau Lietuvos valstybės, jos kariuomenės, bet štai suėjo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kariai, savanoriai net iš nepriklausomybės kovų ir moksleiviai gimnazistai, palikę knygas kitoms laimingesnėms kartoms. Jie, susitelkę į batalionus, parodė pasauliui, kaip lietuvių tauta moka ginti savo laisvę, kaip dėl jos aukojasi.

Po Stalingrado pralaimėjimo vokiečių kariuomenė traukėsi iš Sovietų Sąjungos plotų. Jau 1944 m. pavasarį Lietuvoje girdėjosi tolimos artilerijos dundėjimas. Kasdien jis artėjo. Artėjo ir „išvadavimas". Pavergtoms, Sovietų Sąjungos prievarta įjungtoms tautoms, tai nešė naują okupaciją, kurią sovietų propaganda vadino išvadavimu. Banga po bangos Raudonoji armija griuvo į Lietuvą. Žmonės suprato, ką tai reiškia, žinojo, kaip reikės elgtis. Reikės nuslėpti bet kokį pasipriešinimą prieš sugrįžtančią okupaciją, nes kitaip NKVD suseks ir sunaikins.

Sedos kautynėse dalyvavo savanoriai iš visos Lietuvos. Jų sąrašai buvo paslėpti ar sunaikinti. Okupantas nieko nerado, o žmonės tylėjo. Tad nebuvo ir jokių represijų savanorių šeimoms. Tokiu būdu net lietuvių tarpe kautynės buvo nutylėtos.

Suprantama, ir sovietinei propagandai tos kautynės nebuvo reikalingos. Sovietai skelbė, kad jų kariuomenę visur sutinka su gėlėmis, tad reikėjo nutylėti ir Sedos kautynes.

Ir sugulė broleliai sakalėliai
aukštam kalnelyje, 
tėvynės laisvę gindami

Kautynės plačiau prisimintos tik 1994 m. spalio pradžioje, kai jau buvo atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Iškilmingai ir su derama rimtimi buvo paminėta 50 metų kautynių sukaktis, išleista ir knygų, kurios, atrodo, išeivijos dar nepasiekė.

Tai buvo paskutinės didesnės tikros kautynės, kur fronto linijose dalyvavo Lietuvos savanoriai, tikėdami į Lietuvos nepriklausomybę.

Prieš slenkančią antrąją bolševikų okupaciją 1944 m. liepos-spalio mėnesiais buvo organizuojamas lietuvių savanorių pasipriešinimas. Jau liepos pradžioje Raudonoji armija užėmė Aukštaitiją, sustojo ties Dubysa ir Venta. Tose vietose ir Pirmojo pasaulinio karo metu buvo didelės kautynės, tarp tų pačių tautų armijų.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1914    metų rudenį Rusija vykdė puolimą į Rytprūsius per Sedą ir kitus Žemaitijos miestelius bei kaimus. Pradžioje jai sekėsi, bet Augustavo girių aplinkumoje pasibaigė katastrofišku pralaimėjimu. Po to jau vokiečių armija žygiavo į Lietuvą. Rusai iš Sedos pasitraukė 1915    m. balandžio 5 į Mažeikius. Tų metų vasarą vokiečiai jau buvo užėmę visą Lietuvą.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje nuo Ylakių pusės atjojęs kpt. Plechavičius (vėliau generolas), su savo raiteliais iš Sedos išvijo bolševikus.

Taigi Seda buvo dažnas kautynių laukas, kur kovėsi svetimos kariuomenės, kur taip pat kariavo ir lietuviai, gindami savo laisvę. Tada savanoriams pasisekė. Ta sėkme tikėjo ir dabar. Verbuodami savanorius į savo Lietuvos apsaugos rinktinę, jie prisiminė anuos laisvės karus ir laimėjimus.

Lietuvos apsaugos rinktinė

Vokiečių armijos Rytuose buvo sumuštos, traukėsi be tvarkos, tikėdamos kur nors sustoti, persigrupuoti ir pasipriešinti. Net ir tose sąlygose vokiečiai kažkaip tikėjo, kad pergalė bus jų pusėje. Karių nuotaiką kėlė ir skatino ištverti nuolatiniai gandai apie naują ginklą „Neue Waffe". Visur buvo kalbama ir tuo tikima, o kalbas palaikė vokiečių propaganda.

Zarasų apskrities viršininku tada buvo kun. dr. Jonas Steponavičius. Tuo viršininku pasidarė tik vokiečių okupacijos metais, nes gerai mokėjo vokiškai, Vokietijoje buvo studijavęs psichologiją ir gavęs daktaro laipsnį. Jis buvo patriotas, norėjęs kuo daugiau gero padaryti savo žmonėms.

Kunigas dažnai rengėsi civiliais drabužiais ir pravažiuojančiai kariuomenei jis atrodė ne dvasiškis, o šiaip išsimokslinęs valdininkas. Jis į Zarasus sukvietė patriotinius veikėjus pasitarti, kaip sutikti antrąją bolševikų okupaciją. Buvo nutarta vieniems pasilikti vietoje, organizuoti judrius partizanų būrius ir pagal situaciją kautis su bolševikais. Kiti turėjo trauktis į vakarus, organizuoti lietuvišką karini dalini ir su priešu kautis fronto sąlygose. Ir pats kun. J. Steponavičius apie padėtį kalbėjo optimistiškai, atrodo, kad ir jis tikėjo, jog vokiečiai tuoj išras „naują ginklą".

Atvykę tie Rytų Lietuvos savanoriai su Žemaitijoje veikusiais „Vanagais" jau rugpjūčio pradžioje užsklendė fronto tarpą tarp Ventos ir Virvytės upių ir taip laikinai sustabdė bolševikų veržimąsi į Vakarus.

Suorganizuoti daliniai — Tėvynės apsaugos rinktinė — tada buvo vadinami įvairiais vardais — Tėvynės apsaugos pulkais. Teisingai ir teisiškai tas kovos junginys turėjo vadintis Lietuvių savanorių divizija. Dabar įsitvirtino terminas Tėvynės apsaugos rinktinė. Savanorių būriai iš visos Lietuvos rinkosi Žemaitijoje. Juos reikėjo juridiškai įteisinti ir aprūpinti reikiamais ginklais, apranga ir maistu.

1944 m. liepos 28 d. Pievėnų bažnytkaimyje susirinko keturiolikos didelių savanorių būrių vadai aptarti pasipriešinimo planą. Buvo kreiptasi ir į Žemaitijoje buvusį vokiečių kariuomenės grupės vadą plk. Maederį.

Tada įsitvirtino Tėvynės apsaugos rinktinės vardas. Rinktinei vadovauti išrinktas kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku paskirtas kapitonas Jonas Čėsna, ypatingos tarnybos viršininku — Zarasų policijos viršininkas Vincas Tamošiūnas. Idėjinis rinktinės kūrėjas kun. J. Steponavičius liko rinktinės štabo konsultantu.

Kun. Jonas Steponavičius

Kun. Jonas Steponavičius gimė 1880 kovo 30 d. Zokorių viens., Antalieptės vls., Zarasų apskr. Mokėsi Rygos gimnazijoje, baigė Vilniaus kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją teologijos magistro laispniu. Kunigu įšventintas 1906. Psichologiją studijavo Muenchene, Berlyne, Leipcige, kur gavo daktaro laipsnį. Iki Pirmojo pasaulinio karo veikė įvairiose draugijose Vilniuje, karo metu buvo pasitraukęs į Rusiją. Po karo grįžęs į Lietuvą, pradžioje dar gyveno Vilniuje, paskui lenkų buvo ištremtas į Lietuvą. įsijungė į politinę veiklą, buvo Steigiamojo seimo narys, Krikščionių demokratų partijos atstovas.

1927 m. jis ėmė vadovauti Zarasų vidurinei mokyklai, ją išugdė iki pilnos gimnazijos, 1933 m. persikėlė į Utenos gimnaziją. Čia būdamas, vėl sugrįžo prie psichologijos mokslo ir parašė du rimtus veikalus. Paskirtas Zarasų apskrities viršininku, suorganizavo platų Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) tinklą. Su tų savanorių didele dalimi jis ir nukeliavo į Žemaitiją.

Po Sedos kautynių su kariuomenės likučiais pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno gana vargingai. Šių eilučių autoriui jį teko susitikti popiežiaus įkurtoje Lietuvių tautinėje delegatūroje, kuriai vadovavo kan. Feliksas Kapočius ir kurios raštinėje autorius dirbo. Kun. J. Steponavičius tada pasakojo, kad jis buvo ir gimnazijos direktorius, ir apskrities viršininkas, bet apie savanorių dalinius nieko nesakė. Jis mirė 1947 gruodžio 8 d. Wangen in Algau miestelyje, netoli Šveicarijos sienos.

Mitas apie „naują ginklą"

Visuose frontuose vokiečių armiją lydėjo nepasisekimai, o tačiau vokiečiai visur skelbė, kad pergalė būsianti jų pusėje, kad jie išrasią naują ginklą. Tų metų rudenį puolimui prieš Angliją jie jau panaudojo savo V-l raketas (Vergeltunswaffe), o Werner von Braun padarė V-2, kuris buvo tikrai efektyvus ginklas. Vokietija užsimojo pasigaminti net atominę bombą, tačiau tai nepavyko: aliantai padėjo visas pastangas projektą sunaikinti. Bet vokiečių propaganda ir toliau skleidė žinias apie naujo ginklo išvystymą. Skleidė tiek Vokietijoje, tiek ir užimtuose kraštuose.

1944 m. rugpjūčio 15 į Žemaitijos frontą atvyko garsi vokiečių armijos šarvuočių divizija „Das grosse Deutschland". Tuo metu šių eilučių autorius buvo Žemaičių Kalvarijoje. Pats matė, kaip kelius drasko ir žemę drebina galingi vokiečių tankai.

Žmonėms pagerėjo nuotaikos. O gal ir atsilaikys vokiečių kariuomenė? Gal atsiras ir tas „naujasis ginklas"?

Rugsėjo mėnesį pradėjo kasti apkasų liniją per žemaičių aukštumas. Linija praėjo pro Žemaičių Kalvarijos pietus ir vakarus, tuo būdu miestelis būtų paliktas sovietų pusėje, jei būtų puolimas. Prie kasimo darbų pavarė vietos gyventojus. Buvo pavarytas ir šių eilučių autorius. Jam teko būti vertėju. Darbams vadovavo iš Allensteino, iš Prūsijos, atvykę 10 mokytojų. Dauguma jų buvo vyresnio amžiaus, tik vienas iš jų, vardu Richter, buvo dar gana jaunas, kokių 45 metų, tačiau didelis propagandistas apie naują ginklą ir vokiečių pergalę, įsikarščiavęs jis aiškino, kad naujas ginklas tuoj bus baigtas, kad tada pergalė garantuota.

Tos kalbos metu vienas senyvas mokytojas, atokiau sėdėjęs po medeliu ir kalbėjęs rožančių, prisitaikęs, kad nebūtų daug dėmesio, pamojo man kaip vertėjui ateiti prie jo. Tas mokytojas ir tarė man:

— Netikėk ta propaganda. Niekas jokio ginklo neišras, jokios pergalės ir nebus. Svarbu išlikti gyviems...

Tų pačių 1944 m. ankstyvą pavasarį Suvalkijoje buvo pasirodę būrelis matininkų ir ėmė kažką matuoti, planuoti. Žmonės paklausė, ką jie čia daro svetimuose laukuose. Jie atsakė, kad projektuoja Berlyno-Rygos autostradą. Keturios kelio linijos bus į vieną pusę, keturios į kitą. Statyba prasidėsianti tais pačiais metais. Žmones tai turėjo veikti raminančiai, kad čia nebeateis bolševikinė okupacija.

Didysis puolimas

Rugpjūčio 3 lietuviai savanoriai užėmė pozicijas Ventos-Virvytės bare. Fronto barą laikė du batalionai. Pirmojo bataliono vadu buvo kapitonas Ignas Povilavičius, antrojo bataliono — leitenantas A. Kenstavičius.

Fronte vyko nedideli vietinės reikšmės mūšiai. Bolševikai nebandė skverbtis per savanorių pozicijas. Po trijų savaičių vokiečiai pakeitė lietuvius. Juos perkėlė į užnugarį, kad pailsėtų, pasirengtų būsimoms kautynėms. Trečiasis batalionas buvo atsargoje, nukeltas net už Sedos. Visi trys batalionai, būdami užfrontėje, atliko eilę pratimų, įvairių pasirengimų kautynėms.

Raudonoji armija ruože ties Šiauliais buvo sutelkusi 16 divizijų, o vokiečiai teturėjo tik vieną diviziją. Jie jau iš anksto žinojo, kad reikės trauktis, tik laukė vyriausiojo šios srities vado — generolo, kurio būstinė buvo kažkur apie Alsėdžius, įsakymo.

Raudonosios armijos puolimas prasidėjo iš vakaro, spalio 6 ir tęsėsi naktį į spalio 7. Ta naktis buvo pati baisiausia, kurią teko pergyventi šių eilučių autoriui. Visa padangė į šiaurę, į šiaurės rytus nuo Žemaičių Kalvarijos degė, švytėjo nuo paleistų raketų ir dundėjo didžiu trenksmu. Gaudė artilerijos pabūklai. Padangėje ūžė lėktuvai ir mėtė raketas, kad jos nušviestų visus kelius, laukus, sodybas, kariuomenės judėjimą.

Spalio 7 d. išvakarėse abu pirmųjų linijų lietuvių savanorių batalionai gavo įsakymą: rytinėje Sedos pusėje prie Varduvos sulaikyti bolševikų puolimą. Jau sutemus, spalio 6 naktį daliniai išžygiavo į kautynes prie Sedos. Iki vidurnakčio susirinko visi daliniai. Pirmas ir antras savanorių batalionai užėmė pozicijas lytinėje miestelio pusėje; užnugaryje toliau liko Varduva. Trečias, atsarginis batalionas, buvo paliktas anapus Varduvos, į vakarus, pakeliui į Barstyčius. Savanoriai daugiausia buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais, turėjo ir granatų. Buvo ir sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių kuopa, kuriai vadovavo kapitonas Počebutas. Artilerijos neturėjo.

Išaušus sovietų armija pajudėjo. Savanorių daliniai kovėsi narsiai, pancerfaustais sunaikino aštuonis bolševikų tankus, sunaikino ir daugybę gyvosios jėgos, bet į jų vietą plūdo naujos priešo grandys, voros ir tankai. Pirmuosius du batalionus bolševikai išblaškė. Ypatingai nukentėjo pirmojo bataliono pirmoji kuopa, gynusi fronto barą tarp Telšių ir Pievėnų kelių kryžkelės.

Sovietai jau buvo išmokę kariauti. Lėktuvais buvo išžvalgę apkasus ir nustatė, kad apkasų aukščiausia vietovė — tai kalvos ties Barstyčiais. Tikėjosi, kad vokiečiai ten ginsis.

Ten bolševikai ir suvarė tris tankų kolonas. Viena atriedėjusi į Žemaičių Kalvariją, pasuko į Barstyčius; kita kolona puolė tiesiai iš Sedos, trečia veržėsi nuo Ylakių. Bet mūsų iškastos fronto linijos niekas negynė. Buvo iškasta pasitraukimo atveju ten prisiglausti, bet ir to nereikėjo. Lava liejosi taip greitai, kad tą pati vakarą sovietų tankai jau buvo prie Kretingos.

Likusieji Tėvynės apsaugos rinktinės daliniai pasitraukė. Po Sedos kautynių miestelio kapinėse greitosiom buvo palaidota per 100 narsiųjų Lietuvos kareivėlių, sakalėlių. Sedos senosios kapinės yra Grūstėje, apie 5 km už miesto, prie kelio į Ylakius. Naujosios kapinės buvo įkurtos netoli bažnyčios, prie Sedulos ežerėlio ant kalniuko. Ten ir liko savanoriai, kurie taip mokėjo aukotis tėvynei. Per metų metus jie buvo užmiršti, nežinomi, tik kažkieno nežinomos rankos vis apravėdavo kapus, pasodindavo gėlelių...

* * *

Užaugo medžiai kautynių vietose. Ir kas gi prisimena, kad čia prieš 50 metų buvo tokios kautynės. Ne vienas dar klaus: ir kodėl? Juk tai buvo beprasmiška. Tačiau visi jie tikėjo Lietuva, kad ji prisikels iš savo vargų ir žaizdų. Jie žuvo, kad Lietuva keltųsi, kad jos vaikų vaikai žinotų, kaip reikia ginti laisvę ir už ją aukotis. Tai didelė ir labai prasminga žuvusiųjų kalba!

Ar juos prisiminsime, pagerbsime taip, kaip reikia pagerbti už laisvę kovojusius karius? Lietuva kautynių laukuose pastatė paminklus, iš kautynių laukų surinko akmenis ir Kaune, Karo muziejaus sodelyje, pastatė paminklą Nežinomajam kariui. Ar įmanoma pastatyti paminklą ir Sedoje? O reikėtų visiems pravažiuojantiems, praeinantiems skelbti, kas ten guli aukštam kalnelyje prie Sedulos ežerėlio. Tai mūsų broleliai sakalėliai!..

Niekas negali nugalėti tokios tautos, kurios vaikai taip miršta dėl jos laisvės. Ją galima laikinai pavergti, bet ateis laikas, ir tauta kaip feniksas kelsis nepriklausomam gyvenimui ir dar skaisčiau sušvis savo kūryba.

Poeto Vytauto Mačernio žuvimas

Spalio 7 d. rytą poetas Vytautas Mačernis atėjo pas šių eilučių autorių. Aptarėme padėtį, nusprendėme pasitraukti į Vakarus. Poetas išėjo atgal į savo tėviškę, į Šarnelės kaimą. Kelio buvo apie 4 km. Kol susirengė, susirado arklį, pasikinkė, praėjo keletas valandų. Jau ir popietė, o draugas vis neatvažiuoja. Tada šių eilučių autorius išvažiavo dviračiu. Dar už kokios pusantros ar dviejų valandų Vytautas, pasikinkęs arkliuką, pirma nuvažiavo į Žemaičių Kalvarijos miestelį (gal norėjo aplankyti paštą), tada apsisukęs važiavo pro kapines į autoriaus namus.

1994 spalio 8 prie poeto Vytauto Mačernio kapo Šarnelėje susirinkę sediškiai. Antras iš dešinės— žurnalistas Tomas Sakalauskas, trečias— Kostas Bružas, etnografas, kultūrininkas išŽ. Kalvarijos.

Ten už kapinių yra trys Kryžiaus kelių koplyčios. Privažiavus jam prie antros koplyčios — Veronika nušluosto Kristaus veidą, — nuo Sedos kelio atūžė sviedinys ir sprogo čia pat prie Barstyčių kelio darže. Išmušė didelę duobę. Sviedinio skeveldra zvimbdama lėkė per kelią ir pataikė į važiuojantį poetą Vytautą Mačernį. Pataikė jam iš užpakalio į galvą. Skeveldra išėjo per galvą ir per akį, nutrenkdama nuo nosies akinius. Poetas buvo nukautas vietoje. Arklys buvo sunkiai sužeistas. Jis vežimėlį dar įtraukė į autoriaus kiemą, sustojo prie namo galo ir ten baigė savo kelionę.