NEPAVYKĘS POLITINIS DEBIUTAS

Tai prasidėjo prieš penkiasdešimt penkerius metus... Prasidėjo,,aklos ir svetimų durtuvų palaikomos jėgos gadynė, prieš kurią turėjo nutilti ir tiesa, ir bet kokia teisė". Apie tos gadynės pačias pirmąsias dienas— 1940-tųjų liepos mėnesį— rašo Vincas Seliokas, inžinierius, laisvės kovotojas, rezistentas, Sibiro kalinys ir tremtinys.

VINCAS SELIOKAS

VINCAS SELIOKAS, gimęs 1904 m. Gudelių-Padvarių km., Vilkaviškio apskrityje, mokėsi Vilkaviškyje, Kauno aukšt. technikos mokykloje, vėliau VDU Kaune gavo inžinieriaus diplomą. Veikė šaulių, ateitininkų, pavasarininkų organizacijose, pogrindyje — Lietuvių fronte, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdyje. Nuo 1944 m. keletą kartų bolševikų suimtas, tardytas, pagaliau 1947 m. nuteistas 25-riems metams ir ištremtas į Intos arktine stovyklą, iš kurios 1965 m. paleistas, bet be leidimo grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Daugpilyje. Šiuo metu gyvena Panevėžyje.

ŠIANDIEN, eidamas Marijampolės Vytauto gatve, prie Subockio batų parduotuvės sutikau paštininkę, kuris atidavė man tos dienos korespondenciją. Beeidamas tuoj pradėjau skaityti tuo laiku įdomiausią dienraštį „XX amžių". Mano dėmėsi patraukė dviejų pranešimų antraštės: pirmoji, kad rytoj (VII.9) pradedami siūlyti kandidatai į Liaudies seimą, ir antra, kad naujoji vyriausybė „XX amžiaus" redaktorium patvirtino prof. Steponą Kolupailą. Perskaitęs pastarąjį pranešimą, pradėjau samprotauti, kad gal dar ne viskas taip blogai, kaip pirmosiomis dienomis atrodė. Jei, nors ir su Maskvos pagalba ir palaiminimu, sudarytoji vyriausybė dar leidžia toki įtakingą dienrašti, ir, tuo labiau, jei tą dienrašti patiki redaguoti prof. Kolupailai, tai gal dar ne viskas prarasta? Gal dar turėsime bent kiek ir laisvės, ir demokratijos?

Kęstučio apygardos partizanai: pirmasiš k.— nežinomas, toliau ,,Sauleika" ir ,.Valstietis".

Tuoj kilo mintis — ar nepabandyti aktyviai dalyvauti rinkimuose ir per juos reikšti tautos valią? Žinoma, reikėtų pirma pasitarti su žmonėmis, turinčiais politinio darbo patirti. Bet jie arba jau „izoliuoti", arba tyli, bijodami būti sutriuškinti, netekę vilties bent kiek paveikti įvykių eigą.

O man, kaip „šimtaprocentiniam proletarui", gal ir neprimes klasinių interesų gynimo kaltinimo? O ir Komunistų partijai, kuri tada teturėjo tik apie 1500 narių, vienai užgrobti valdžią, nebojant tautos valios, gal bus nepatogu, nes tada ir aklam būtų aišku, kad ji ne tautos valia, o tik rusų tankais pasitiki.

Apie rinkimus jau buvo kalbama, kad jie būsią „laisviausi", „demokratiškiausi" ir t.t., kad būsianti kažkokia „Darbo sąjunga", apie kurią iki tol niekas nieko nebuvo girdėjęs. Buvo kalbama ir apie „darbininkų ir darbo inteligentų bendrą frontą". Tad kodėl nepamėginti jame pasireikšti? Tad su „XX amžiumi" rankoje ir turėdamas „veikėjiškus" planus mintyje, pasibeldžiau į vieno iš savo artimiausių bendradarbių Vytauto Lazdausko duris.

Su Vytautu mudu greitai susitarėme ne tik dėl paties reikalo veikti, bet ir dėl mano pasiūlyto kandidato. Prof. Steponas Kolupaila politinių partijų veikloje nebuvo pasireiškęs; jis buvo žinomas kultūrininkas, mokslininkas, visuomenininkas, tvirtai suaugęs su lietuviškuoju jaunimu — skautija, studentais. Buvo žinomas kovotojas už Lietuvos elektrifikaciją, nepabūgęs pasisakyti prieš belgų bendrovės lupikavimus, o taip pat prieš tuos, kurie gavo ar galės gauti iš to sau pelno. Nors jis priklausė jau vyresniųjų kartai, bet turėjo daug jaunatviško entuziazmo. Mums atrodė, kad jis ir Lietuvos Liaudies seime nepabijotų pasakyti savo nuomonę ir ginti lietuvių tautos interesus.

Laiko buvo nedaug, reikėjo veikti žaibiškai, šios veiklos nelaikėme nei priešvalstybine, nei prieštarybine, tad nusprendėme nesislapstyti, naudotis telefonu, kviesti galimai daugiau bendradarbių ir mūsų kandidatą pasiūlyti Marijampolės Tarnautojų profsąjungos vardu. Pasikvietėm dar vieną mūsų bičiulį Joną Urbą ir pasiskirstėm pareigom. Aš turėjau susisiekti telefonu su prof. Kolupaila ir paskirti su juo pasimatymą.

Vytautas ir Jonas stengėsi įtraukti daugiau vienminčių iš „darbo inteligentijos” ir gauti jų pritarimą. Pasisekė. Vietos inteligentai vieningai pritarė ir mūsų sumanymui, ir mūsų parinktam kandidatui. Žadėjo, jei reikės, pasirašyti ir kokį nors pareiškimą. Iš rinkimų būstinės sužinojau, kad Marijampolėje kandidatai bus paskelbti viešai laike mitingo, kuris įvyks jau rytoj (1940.VII.9) miesto turgavietėje. Nors, kaip minėjau, tas skubotumas mums atrodė beprasmis, nes apie kandidatų siūlymą pranešė tik šios dienos spauda, ir viskas atrodė apgaubta kažkokia paslaptimi, bet mes ryžomės veikti. Suradome ir kalbėtojus, kurie rytojaus mitinge palaikys mūsų kandidatą.

TADA mūsų trijų asmenų — V. Lazdausko, J. Urbo ir V. Selioko — delegacija sėdo į „kanarėlę” (vieno iš mūsų geltonos spalvos mašiną) ir už nepilnos valandos važiavimo sustojome Fredoje prie jau mūsų belaukiančio prof. Kolupailos namelio. Ten radome su mūsų kandidatu sodelyje bešnekučiuojantį ir prof. Praną Dovydaitį. Dovydaitis atrodė labai nuvargęs, prislėgtas ir mūsų pastangas laikė beviltiškomis, nes, kaip jis sakė, „liaudis” yra tai partija, o už jos stovi milijoninė „laisvintojų armija”. Rinkimai ir visos gražios kalbos apie laisvę ir demokratiją esančios tik „fygos lapelis" okupacijos nuogumui pridengti, o Pozdniakovas greičiausiai jau turįs net ir „jau išrinkto seimo" sąrašą. Dovydaitis kalbėjo, jog jis negalįs tikėti, kad Kompartija leistų kam nors laisvai reikšti savo iniciatyvą. Reikia pažymėti, kad prof. Dovydaitį matėme tada jau paskutinį kartą.

Tačiau prof. Kolupaila, kuris du iš mūsų gerai pažinojo kaip savo studentus, mūsų pastangas vertino, nors gal ne tiek optimistiškai kaip mes. Jis apžvelgė mus sušilusius, pakvietė į vėsų kambarį ir pradėjo ilgoką įžangą: „Atviromis krūtinėmis ir širdimis dirbkime, kol bus galima. Mes neturime kartoti senosios rusų inteligentijos klaidų, kuri greit visai atsiribojo nuo tos drumzlinos srovės ir buvo sunaikinta. Aš jums pritariu, — kalbėjo jis, — kad mes turime laikinai dirbti kartu, jei bus galima tą srovę koreguoti, kol nebūsime verčiami eiti į kompromisus su savo principais ir sąžine. Mūsų tautai dabar reikia išlaikyti 'brandos egzaminą', todėl, jei dėl mūsų visiško pasyvumo į šį seimą būtų išrinkti tik jų pataikūnai ir statistai, tai jų bus daroma viskas, ko panorės 'viršininkas' ".

Mūsų trijulės vardu kalbėjau aš: „Profesoriau, mes Jus gerbiame ir Jumis pasitiidme. Mes įsitikinę, kad Jūs išrinktas į liaudies seimą nepabūgsite pasakyti tai, ką lietuvių tauta, Lietuvos jaunimas galvoja, kuo mūsų tauta rūpinasi ir ko bijo. Jei sutinkate, stengsimės Jūsų kandidatūrą išstatyti”.

Profesorius vėl rimtai peržvelgė mus ir trumpai pagalvojęs tarė: „Visų diktatūrų bendras bruožas — silpnybė, kad jos garbindamos vadus neiš-45 siugdo įpėdinių ir nuveda tautas į anarchiją. Bet mums šiuo metu gresia galbūt ne tiek anarchija, kiek ta išsiveržusi dumblina srovė. Ši srovė, skatinama svetimųjų atėjūnų gali nušluoti ne tik diktatūros likučius, bet ir amžiais kurtas mūsų kultūros vertybes. Tad aš jūsų pasiūlymą priimu ir kandidatūrą išstatyti leidžiu. Jei būsiu išrinktas, — dirbsim ir, tikiuosi, rinkėjų neapvilsim". Ir tuoj ėmęs popieriaus, mašinėle parašė savo sutikimą.

Mes greit atsisveikinome, tačiau, vos pradėjus važiuoti, profesorius dar mus sustabdė ir perspėjo: „Jei iš partijos pusės sutiksite pasipriešinimą, tai dėl mano kandidatūros su Kompartija į konfliktą neikite, nes tas konfliktas gali būti tolygus savižudybei. Ji nušluos jus ir mane..."

Į Marijampolę sugrįžome dar prieš saulėleidį ir tuoj nuskubėjome į apskrities profsąjungų būstinę, kur, kaip skelbė stambūs plakatai, buvo įsikūrusi apygardos rinkimų komisija. Čia, atrodė, darbas virte verda. Nors buvo šiltas liepos vakaras, visi langai buvo uždarinėti ir užuolaidomis lyg per karą užtemdyti. Tik pro užuolaidų plyšelius iš vidaus veržėsi stipri šviesa. Tirštai prirūkytame koridoriuje budėjo du rusiškomis palaidinėmis apsivilkę ir naganais ginkluoti sargybiniai. Vienas iš jų, tik mums įėjus, griežtai paklausė: „Pas ką ir kokiu reikalu?" Mes paaiškinome, kad skubiu rinkimų reikalu norime matyti komisijos pirmininką ar jo pavaduotoją. Rinkimų komisijos pirmininku buvo rašytojas Antanas Venclova, o jo pavaduotojas — adv. Leonas Stoklickis, žydų tautybės. Tvarkos saugotojas, pasakęs mums palaukti, nuėjo į vieną kambarį, iš kurio po kelių minučių, matomai jau kažkieno apšviestas, ką mums pasakyti, išėjo mūsų cukraus fabriko „veikėjas" Titenis (už komunistinę veiklą nuteistas 6 metams ir vėliau amnestuotas). Mes jam paaiškinome mūsų žygio tikslą ir papasakojome apie plačiai žinomą mūsų kandidatą. Mums su Titeniu bekalbant, dar kelis kartus pro tas pačias duris mus žvalgė nepažįstamos galvos, neatpažintos akys... Kaip vėliau supratome, kaip tik tada jau ir buvo išspręstas mūsų politinio debiuto likimas.

Iš pasikalbėjimo su Titeniu mes sužinojome, kad nei komisijos pirmininko, nei jo pavaduotojo nesą, tačiau po ilgesnių derybų patyrėme, kad mus priims kažkoks sekretorius, kuris dabar irgi užimtas. Po dviejų valandų laukimo pagaliau iš to kambario išėjo labai nepatrauklios, gal net kriminalistiškos, išvaizdos „sekretorius" su papirosų dantyse ir, prie mūsų trejeto priėjęs, piktai paklausė, ko mes norime. Mes skubiai jam vėl aiškinome, kad cukraus fabriko tarnautojų bei miesto darbo inteligentijos vardu norėtume pasiūlyti vieną savo kandidatą. Jis paklausė, ar mūsų kandidatas jau apsvarstytas partijos ir profsąjungos komitete, ar turime jo raštišką sutikimą, ir pasakė, kad rytoj dvyliktą valandą turgaus aikštėje bus mitingas ir ten bus siūlomi kandidatai. Mes atkreipėme jo dėmesį į tai, kad apie partijos palaiminimą kandidatui niekur spaudoje nebuvo rašyta, o rytoj, mitingo metu, pats mūsų kandidatas galėtų save su dalyviais supažindinti. Mūsų pašnekovo susirūpinimas, atrodo, visai padidėjo ir, kantrybės netekęs, griežtai pasakė, jog rytoj be komisijos pirmininko sutikimo jokiu būdų nedrįstume koki nors savo kandidatą siūlyti. Į visus kitus mūsų klausimus vadinamasis „sekretorius" atsakymų neturėjo.

Supratome, kad mes ten nepageidaujami, tik dar nežinojome kodėl. Kad partijai, kuri, nesiskaitydama su tautos valia, nori išsilaikyti valdžioje, tokia mūsų iniciatyva galėjo nepatikti, mums buvo aišku. Bet juk mes kreipėmės į valdžios įstaigą, kuri kalba apie piliečių lygiateisiškumą, apie reikalą rinkti „geriausius iš geriausių". Ko vertos tos visos kalbos apie laisvę, demokratiją, apie „partiečių ir nepartiečių bloką"? Taip samprotaudami, vienam iš mūsų pasiūlius, nusprendėme dar nekapituliuoti, o bandyti surasti bent komisijos pirmininko pavaduotoją jo namuose.

VASAROS vakaras buvo šiltas ir giedras. Nors laikrodis rodė jau 22:15 val., bet gatvėje buvo dar visai šviesu. Mums prie durų paskambinus, durys greit atsidarė ir pasirodė apkūni, inteligentiškos išvaizdos, gal apie 40 metų, moteris. Pasisakėme norį matyti advokatą ir gauti iš jo kai kurių patarimų. Ji mums maloniai su juntamu svetimu akcentu paaiškino, jog Venclovai esant labai užimtam Kaune, visa atsakomybė ir darbo našta kritusi ant jo pavaduotojo advokato Stoklickio. Todėl jis visą savo laiką dabar praleidžiąs rinkimų būrinėje, ten maitinasi ir net ilsisi. Ji patarė ten ir kreiptis. Kai durys vėl užsidarė, Jonas automatiškai paklausė: „Į kur dabar?" O mes, lyg susitarę, atsakėme: „Gal bandykime dar kartą..?"

Prie rinkimų komisijos būstinės tebestovėjo mūsų pažįstamas „mandagusis sekretorius", laikydamas rankose kažkokį sąrašą ir tikrindamas iš karinio sunkvežimio iškraunamus plakatus. Jie buvo įvairaus dydžio, atrodė prityrusios rankos pagaminti, išrašyti baltais dažais ant raudonos drobės ir gražiai ant rėmų ištempti. Juose buvo parašyta:

„Tegyvuoja Darbo Sąjunga!", „Rinkime tik kovose užgrūdintus liaudies sūnus!", „Kas ne su mumis, tas prieš mus, o kas prieš mus — tas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus!", „Visas jėgas kovai su liaudies priešais!", „šalin smetoninės diktatūros išperas!" Ir dar daugelis kitų panašių...

Kai sunkvežimis buvo iškrautas, Vytautas sekretorių paklausė, ar pirmininko pavaduotojas Stoklickis jau sugrįžęs, tačiau ir vėl išgirdome jo aiškų ir „įtikinantį" atsakymą, kad pavaduotojo šiandien nėra ir nebus. Laukti nebebuvo prasmės, bet ir skirstytis nesinorėjo. Pergyvenome gilų nusivylimą dėl mūsų nepasisekusio politinio debiuto, dėl palaidotų demokratijos vilčių. Eilinio piliečio beteisiškumas buvo jau akivaizdus.

Ėjome namų link tylėdami, nes tokioje nuotaikoje bet ką sakyti atrodė banalu. Priėjus Vytauto-Vaičaičio gatvių sankryžą, iš „Robinzono" kino teatro po vakarinio seanso išėjusi minia užtvėrė mums kelią. Žmonių minios nešinas prie mūsų priartėjo gerai pažįstamas mūsų fabriko ūkvedis Stebulis. Jis atrodė geroje nuotaikoje ir, galvodamas, jog ir mes kine buvome, paklausė, kaip mums patikusi ii komedija. Jam už visus atsakiau: „Mes kitų sukurtų komedijų nežiūrėjome, bet patys kūrėme. Ir, atrodo, išėjo kažkas panašaus į komediją, nors mus pačius tik piktas juokas ima..." Kadangi jis mano atsakymu susidomėjo, papasakojome jam apie savo nesėkmes. O paskiau jj, kaip ilgai Tarybų Sąjungoje gyvenusį ir net Solovkus mačiusį, apipylėme klausimais, tikėdami, jog jis padės mūsų nesėkmių priežastis atspėti.

Paėjome nuošaliau į esantį miesto sodą, atsisėdome ant suolelio, ir tada jis mus paklausė: „Iš kokios planetos jūs čia atvykote?.. O gal ir iš Amerikos atsiradote?.. O jūs, naivūs kūdikėliai, jūs vis dar galvojate kaip kažkokie užsieniečiai. Nuo šiandien įsidėmėkite, kad senasis žodynas Tarybų Sąjungoje nebegalioja, kad žodis 'laisvė' dabar reiškia, kad turite 'laisvę', reiškia, teisę girti visą, ką padarė ar daro partija bei jos statytiniai, jos vyriausybė; ir peikti visą, ką daro kiti be partijos palaiminimo. Atsiminkite, kad 'rinkimų laisvė' — tai ne tik laisvė, bet ir pareiga atiduoti savo pritarimą ir balsus už partijos jau seniai parinktus kandidatus. Tai atlikta be jūsų pagalbos, tad nekaišiokit nosies, kur nereikia. Jei to nežinosite, reikės 'pasimokinti geografijos', kaip savo laiku teko jos mokintis ir man. Sužinosite, kur yra Solovkų salynas, Naujoji žemė, Sibiras ar kitos Tarybų Sąjungos žmonėms žinomos vietos.. .Žinokite, kad tie visi 79 kandidatai į liaudies seimą jau seniai partijos veikėjų apsvarstyti ir dėl kiekvieno iš jų jau gautas Pozdniakovo sutikimas. O rytoj mitinge kalbės jau paskirti jų kalbėtojai, kurie pasiūlys tik 'geriausius iš geriausių', ir nė vieno daugiau".

Mes statėme jam klausimus, bandėme ginčytis, kad rinkėjai jų neišrinks, o rinks tikrai patikimus kandidatus. Stebulis kalbėjo: „Paprastai, prieš rinkimus pasistengia izoliuoti įtakingesnius žmones, kurie kokiu nors būdu galėtų paveikti visuomenės nuotaikas. Kalbantieji kur nors prieš naująją santvarką bus apkaltinti priešvalstybine veikla ir... sulikviduoti. O pavienius žmones galima patylom terorizuoti, įbauginti... Galų gale, juk balsavimo rezultatus galima visada ir 'pagerinti' ".

Į namus parėjome jau po pusiaunakčio. Gal ir teisus buvo prof. Kolupaila, mus perspėdamas, kad su partija dėl jo kandidatūros į konfliktą neitume. Ryte apie savo patirtį pranešėme savo bendraminčiams ir tiems, kurie buvo pasižadėję mūsų kandidatą palaikyti ir mitinge patys kalbėti. Nors laimėjimo vilties ir nebematėme, bet vienas iš pasiryžusių kalbėtojų — K. Akelaitis vis dėlto norėjo dar pabandyti. Tik mes visi sutartinai jį nuo šios neprasmingos aukos atkalbėjome.

Fabrike tą dieną darbu niekas nesirūpino. Darbininkai būriavosi,kalbėjosi tik apie rinkimus ir šiandienini kandidatų siūlymą, tik niekas nežinojo, kas tie kandidatai bus ir kas juos pasiūlys. Iš komiteto posėdžio grįžęs elektros skyriaus darbininkas J. Karalius, pasakojo, kad komiteto pirmininkas K. Titenis visus perspėjęs, jog kažkas iš mūsų fabrike esančių „liaudies priešų” bandysią įkišti savo kandidatą, tad jau paskirti žmonės, kad nieko iš pašalinių prie tribūnos neprileistų. Prie fabriko poilsio namų buvo išritinta apie 20 kibirų talpos statinė alaus. Komiteto pirmininkas pakvietė visus vaišintis.

VIENUOLIKTĄ valandą visiems darbininkams ir tarnautojams buvo įsakyta mesti darbą, rikiuotis ir susirikiavus eiti į mitingą. Skyrių-brigadų įgaliotiniai pagal sąrašus turėjo patikrinti, jog visi žmonės susirikiuos, palaikyti drausmę ir neleisti iš rikiuotės išsivaikščioti. Po keturis išrikiuota kolona pajudėjome turgavietės link ir užėmėme netoli tribūnos jai paskirtą vietą. O pilni kariniai sunkvežimiai, vežę žmones iš tolimesnių vietovių, vis važiavo ir važiavo, darbininkų ir tarnautojų kolonos vis ėjo ir ėjo... Iš kai kurių sunkvežimių girdėjosi dainos apie tris tankistus ir apie pražydusias obelis ir kriaušes. Aikštė vis pilnėjo, o tvarkdariai su raudonais raiščiais ant rankovių nurodinėjo, kur ir kuriai kolonai užimti vietas. Visų akys krypo į raudonu audeklu aptrauktą, gėlėmis ir lapų vainikais išpuoštą erdvią tribūną, kurioje lygiai dvyliktą valandą pasirodė rinkimų komisija, miesto ir apskrities naujieji pareigūnai.

Mitingą atidarė apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Jis kalbėjo, kad tik dabar darbininkai turi visas teises ir laisves, apie kurias anksčiau, ponams bei išnaudotojams valdant, jie net ir svajoti negalėjo. Tad jie turi išrinkti tik savo klasės gynėjus ir atstovus — tikrus liaudies sūnus. Antruoju į susirinkusius kreipėsi atletiškos išvaizdos rinkimų komisijos pirm. advokatas L. Stoklickis, pridėjęs, kad dabartinę laisvę mes išsikovojome su pagalba broliškosios rusų tautos ir didžiojo vado Josifo Visarionavičiaus Stalino. Tą iškovotą laisvę turime saugoti, nes liaudies priešai nori apgauti mus, nori prakišti savo kandidatus. Jie deda visas pastangas, naktimis nemiega, jie gal ir čia, iš šios tribūnos, bandys jus mulkinti ir siūlyti kokią nors visuomenės atmatą. Visokiems buožių išperoms neturi būti vietos mūsų tarpe. Taip kalbėdamas jis iškėlė savo bokso pirštinės didumo kumštį ir juo lyg grūmojo į mūsų pusę. Mudu su Vytautu pasikeitėme mirtininkų šypsenomis: „Ar girdi. atrodo, jog apie mus kalba!" O arti prie tribūnos stovintieji šaukė: „Šalin! Nušluoti juos nuo žemės paviršiaus!" Ne vien jų balsas, bet ir veidų išraiška buvo įtikinanti.

Po jo kalbos orkestras užgrojo internacionalą, tribūnoje ir apie ją stovintieji pakėlė kumščius ir ragino visą minią taip daryti. Tada vienas tribūnoje sėdėjusių, laikydamas popieriaus lakštą rankoje, pasakė, jog jis pasiūlysiąs mūsų apygardoje reikalingus aštuonis kandidatus. Žinoma, jis nė nepaminėjo, kad tiek pat ir atstovų reikės išrinkti. Štai tie mūsų apygardos kandidatai: Meškauskienė Mikalina, 33 m.. Žemės reformos dept. direktorė; Mickus Pranas, 28 m., agronomas; Eidukaitis Pranas, valstietis; Bieliauskas Jurgis, 50 m., valstietis; Demskis Juozas, 57 m., valstietis; Vilkaitis Jonas, 45 m., valstietis; Daukšys Petras, 32 m., stalius; Ditkevičius Viktoras, 32 m., kareivis.

Perskaitęs šį sąrašą, kalbėtojas atidavė jį adv. Stoklickiui, kuris kreipėsi į mitingo dalyvius: „Draugai, štai jums perskaitytas kovotojų už liaudies laisvę sąrašas. Kas prieš, kad šie kovų užgrūdinti kovotojai būtų įrašyti kandidatais į Liaudies seimą?” Suprantama, kad po neseniai išgirstos įžangos ir „įtikinančių" šūkių niekas prieš nepasisakė. Tada buvo perskaityta jau iš anksto parašyta rezoliucija, kurioje buvo aiškiai pareikšta, kad šiandien (1940. VII.9) į mitingą susirinkę žmonės vienbalsiai nutarė pasiūlyti į Liaudies seimą tuos visus sąraše minėtus draugus. Rezoliucija buvo tokiu pat būdu „vienbalsiai" priimta, vėl grojo orkestras internacionalą, vėl pakilo kumštys... ir tuo šis labai svarbus valstybinis aktas buvo baigtas.

Fabrikų darbininkai ir įstaigų tarnautojai vėl tvarkingomis kolonomis grįžo į savo darbovietes. Mūsų kolonai sustojus prie fabriko poilsio namų, komiteto pirmininkas Titenis pagal sąrašą tikrino, ar visi dalyviai sugrįžo. Priėjęs prie mūsų pavardžių, jis piktokai paklausė, kodėl mes trys mitinge neleistinai elgėmės, gadinome visą mitingo vienybę, kodėl nekėlėme kumščių, kai buvo grojamas internacionalas. Aš jam atsakiau, kad man lankantis Prancūzijoje, mačiau, jog niekas ten rankų ir kumščių nekelia giedant internacionalą. Vytautas aiškino, kad kumštis — tai labiau „karčiaminis argumentas", todėl mums atrodęs netinkamas. O Jonas dar pridėjo, kad tai neišauklėtų pusbernių priemonė, mes gi ėjome atlikti pilietinės pareigos. Pasibaigus patikrinimui, paklausiau keletą aplink stovinčių, ar kas nors iš jų pažįsta nors vieną iš tų šiandien išstatytųjų kandidatų ir galėtų apie juos ką nors plačiau pasakyti? Tačiau nė vienas iš jų nė vieno nepažinojo. Tik vėliau vienas iš komiteto narių sakėsi girdėjęs, kad jie veikę pogrindyje ir už tai daugiau ar mažiau nukentėję.

PO sėkmingai atliktos „pilietinės" pareigos komiteto pirmininkas Titenis dabar jau draugiškai pakvietė visus pasivaišinti ir ištuštinti anksčiau pradėtą alaus statinę. Pasiūlymo kartoti nereikėjo, apie vaišingą pirmininką susidarė glaudus ratas, visų nuotaika gerėjo. Vėliau kažkas net ir „katiušą" uždainavo... O mes trys po tokio „nepasisekusio politinio debiuto" pasukome namų link. Ėjome ir vėl tylėdami. Nė vienas neturėjome žodžių, kurie būtų atrodę tinkami tai murzinai tylai nutraukti. Mums jau buvo visai aišku, kad prasidėjo aklos ir svetimų durtuvų palaikomos jėgos gadynė, prieš kurią turėjo nutilti ir tiesa, ir bet kokia teisė. Gal panašioje nuotaikoje vėliau Jonas Aistis rašė:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybe sėmėm iš didžios senovės —
Liko netesėti mūsų pažadai...

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę —
Liko netesėti mūsų pažadai...

Taip mums lyg laidotuvinėje nuotaikoje beartėjant prie pakelėje esančių kareivinių, iš ten pro langus sklido populiariosios „išlaisvintojų" dainos garsai:

Ja drugoj takoj strany neznaju

Gdie tak volno dyšet čelovek...

Buvo pikta ir kartu juokinga, kai okupantų ir vietinių visuomenės padugnių siautėjimą reikėjo vadinti „išlaisvinimu", o beteisę būklę, kada niekas nedrįsta ištarti žodžio, pareikšti savo nuomonę — „laisve". Taip mums vis dar besiklausant dainos garsų, kažkuris iš mūsų pasakė: „Nors ir kilpą ant kaklo neria, bet, kol jos dar galutinai neužtraukė, būsime priversti dainuoti, kad čia taip 'laisvai alsuoja žmogus'