REZISTENCIJOS PRADŽIA, privedusi prie „Į laisvę" leidimo
VLADAS TELKSNYS
Kaip žinome, šiais metais švenčiame laikraščio „Į laisvę" 50-ties metų sukaktį. Jos pasirodymas yra labai susietas su kitais anų — okupacinių metų įvykiais Lietuvoje. Turime prisiminti pradinę resistencinę veiklą, iššaukusią laikraščio ,,Į laisvę” leidimą.
Nežinomi Kęstučio apygardos partizanai 1947 m.
Jau pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu reikėjo grumtis, sukilti prieš žiaurias represijas, melagingą propagandą, šmeižtą ir niekinimą Lietuvos nepriklausomybės ir jos iškilių asmenybių. Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais, jų pagalbininkais — tais, kurie net nesusimąstę skundė, kišo lietuvius į kalėjimus ir net po velėna. Reikėjo visuomenę teisingai informuoti apie politinę padėtį Lietuvoje ir vandališkus Rytų atėjūno veiksmus prieš dorus žmones.
Tuomet neteko ilgai filosofuoti, gyventi kažkokiomis iliuzijomis, šviesia ateities perspektyva. Turėjome realų priešą prieš kurį turėjome veikti tokiu ginklu, kuris prieinamas visiems Lietuvos žmonėms. Tas pirmasis iššautas ginklas tai ir buvo spauda.
Miestuose ir kaimuose pasirodė Lietuvos aktyvistų fronto grupės šapirografu bei rotatoriumi spausdinti atsišaukimai ir laikraštis „Laisvoji Lietuva", demaskuojantis bolševikinius kvislingus, raginantis nepulti į okupantų glėbį, nesižeminti ir neleisti tyčiotis iš to, kas mums šventa.
Šio pogrindžio spaudos grupei, sudarytai iš ateitininkų, vadovavo buvęs Eltos darbuotojas Povilas Malinauskas.
Spausdinimo priemones — rotatorių ir rašomą mašinėlę Malinauskas „pasiskolino" iš Užsienio reikalų ministerijos. Gerai prisimenu tą mašinėlę (ji buvo nešiojama, gana didelė ir sunki), man su Anele Mickevičiūte teko iš ministerijos pernešti į Povilo Malinausko butą net į Muravos kaimą, kur tuomet jis gyveno. Pirmajam laikraščio numeriui „Laisvoji Lietuva" matricą atkalė ta pati Anelė Mickevičiūtė. Laikraščio menišką pavadinimą sukūrė Kazys Ambrazaitis. Redagavo buvęs „XX Amžiaus" žurnalistas Pranas Rinkevičius. Pastarasis 1941 m. birželio mėn. 14 d. išvežtas su šeima į Sibirą. Žuvo miško darbuose — užmuštas virstančio medžio.
Taigi, pirmas šio laikraščio numeris išvydo pasaulį Povilo Malinausko bute Muravos kaime 500 egz. tiražu, spausdintas rotatoriumi. Be šio laikraščio čia buvo atspausdinta nemažai atsišaukimų į Lietuvos žmones. Kaune pasipylė atsišaukimai. Juos platinome klijuodami ant telefono ir elektros stulpų, tvorų, namų sienų, įdėdami į pašto dėžutes, palikdami namų laiptinėse.
Platinant atsišaukimus teko pakliūti ir į milicijos nagus, bet keistomis aplinkybėmis iš ten pabėgome. Tai buvo pilnas pavojų darbas.
Buvo ruošiamasi antro numerio „Laisvoji Lietuva" spausdinimui, bet 1940 m. spalio mėn. pabaigoje, beveik visa grupė: Povilas Malinauskas, Vladas Telksnys, Kazys Grigalevičius, Aloyzas Mickevičius, Kostas Šipkauskas suimami. Kaltinami 58-10 st. 1-ma dalimi, o Povilas Malinauskas ir Kazys Grigalevičius dar ir 182 str., nes pas juos kratos metu rasta po ginklą.
Po kankinančių tardymų, buvo sudaryta byla — kaltinamasis aktas, buvo ruošiamasi mūsų bylą perduoti 11-tos armijos Karo Tribunolui. Po šiuo aktu pasirašo tardytojas įpatingų bylų — Kiričenko ir Razauskas. Šią bylą man teko gauti pasiskaityti buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje. Nuosprendžio neišgirdome. 1941 m. birželio mėn. 23 d. prasidėjus karui, mes visi su kitais kaliniais, išsiveržiame iš Kauno kalėjimo į laisvę. Norisi pasidžiaugti, kad šioje grupėje veikę: Juozas Gražys, Anelė Mickevičiūtė, Pranas Rinkevičius, Kazys Ambrozaitis suimti nebuvo. Suimtieji, nežiūrint visų kankinimų, paslaptį išlaikė, draugų neišdavė.
Tai buvo pirmaisiais okupacijos metais, kai mūsų pogrindis buvo toks jaunas, gležnas, silpnas ir neprityręs. Mes tuomet nesupratome baisios KGB struktūros. Jos veikla buvo mums nežinoma. Gal dėl to ir pareikalavo tiek daug aukų.
Šiandien žvelgiant į praeitį, tai buvo labai mažytis darbelis — tarsi garstyčios grūdelis, bet vėliau išaugęs į didelį medį.
Okupavus Lietuvą rudajam okupantui dalis kovojusių prieš raudonąją okupaciją, įsijungėme į kovą prieš nacius. Tai Povilas Malinauskas, Juozas Gražys, Kazys Grigalevičius, Kazys Ambrozaitis ir Vladas Telksnys. Tik šios grupės dėka buvo įsteigta spaustuvė, kurioje ir buvo spausdinamas laikraštis „Į laisvę". Man joje darbuotis teko neilgai, patekau į nacių nagus. Buvau išvežtas į mirties lagerį Štuthofą. Pergyvenimus aprašiau knygoje „Kamino šešėlyje".
Dar noriu paminėti, kad grįžęs iš lagerio buvau Povilo Malinausko nakties metu nuvestas į slaptą butą ir padariau pranešimą apie Štuthofo lagerį, berods penkiems buvusios (nacių laikais) sudarytos vyriausybės nariams. Greit mano pranešimas, nežinau kokiu keliu, buvo žinomas Gestapui. O po kelių dienų mano bute pasigirdo nacių batų kaukšėjimas. Atėjo suimti. Laimei nebuvau namuose. Iš Kauno pabėgau turėdamas Povilo Malinausko įteiktą pasą Vlado Lankaičio pavarde. Tuoj pat, palikusi butą ir visą ką jame turėjome, su dukrele pabėgo ir žmona Danutė. Taigi, iki vokiečiai išbėgo turėjau slapstytis nuo jų, o užėjus raudoniesiems turėjau slapstytis nuo raudonųjų, nes buvau pabėgęs iš kalėjimo, kaip politinis nusikaltėlis. Taip ir gyvenau kita pavarde.
Pasirodo, mūsų sukurtos bylos karo su vokiečiais pradžioje buvo išvežtos į Maskvą. Grįžtant okupantai jų nepamiršo, parvežė į Lietuvą. Nesislapstantis Kostas Šipkauskas buvo suimtas, atversta sena byla ir be jokio tardymo, pagal senus kaltinimus nubaustas 10 metų lagerio. Aš išsislapsčiau 33 metus. Šį savo gyvenimo laikotarpį aprašiau knygoje ,,33-ji metai svetima pavarde".
1994.07.23.