DIDŽIŲJŲ PASAULIO GALYBIŲ ŽLUGIMAS

ANTANAS SABALIS

Prieš pat prasidedant Sovietinės imperijos braškėjimui, 1987 metais New Yorke pasirodė studija — knyga apie didžiąsias pasaulio galybes — (Paul Kennedy, The Rise and Fall of the Great Powers, Random House,770 psl.). Pasaulinės politikos stebėtojams ji tapo įdomiu studijų ir diskusijų objektu. Dabar, dulkėms nusėdus, galima vėl į ją žvilgtelėti ir pagalvoti, ką visa tai reiškia. Knygos autorius yra anglų istorijos profesorius Paul Kennedy, svečio teisėmis dėstęs istoriją Yale universitete ir parašęs studiją apie pasaulio imperijas nuo 1500 metų iki dabar. Didžiausias jo dėmesys sutelktas į Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Anglijos galybių išaugimą ir sunykimą, o taip pat į Rusijos, Vokietijos, JAV ir Europos Bendruomenės augimą bei žvilgsnį į sekantį šimtmetį.

Pagrindinės šios jo studijos idėja yra ta, kad valstybėms tapti pasaulio galybėmis padeda jų ekonominė gerovė, kuri tuomet įgalina išvystyti jų karinį galingumą. Ekonominė gerovė reikalauja žaliavų tiekimo, dažniausiai iš kitos pasaulio dalies, tad šis žaliavų tiekimas turi būti apsaugotas. Taip pat turi būti apsaugoti ir žaliavų tiekimo keliai. Si apsauga ilgainiui reikalauja vis didėjančių karinių išlaidų, kurios pagaliau veda į imperijos bankrotą. Jeigu tuo pat metu didžioji galybė, turinti apsaugoti savo žaliavas ir rinkas, įsivelia dėl savo interesų į karą ar net kelis karus, — labai dažnai po to nebeatsigauna ir praranda savo pirmaujančią rolę.

Daugumos didžiūnų pražūtis taigi yra ekonomikos nukreipimas į karinį pasirengimą arba į patį karą. Ekonominis valstybės stiprumas ir jos sugebėjimas nukreipti resursus į apsiginklavimą bei karinį tiekimą nulemia ir paties karo rezultatą.

Imperijų kūrimas prasidėjo su naujaisiais amžiais ir yra būdingas Europai. Nors amžių bėgyje yra buvę įvairių imperijų ir kituose kontinentuose (aztekų, inkų, mongolų, kinų), tačiau tiktai Europos imperijos sugebėjo pasiekti ypatingai aukštą technikos pažangą, sumoderninti karo prietaisus ir laimėti pozicijas kituose kontinentuose. Kodėl visa tai atsitiko Europoje?

Europa — modernių imperijų lizdas

Šį klausimą Paul Kennedy nagrinėja gana įdomiai: pagal jį naujųjų amžių istorija rodo, kad tik Europoje susikūrė sąlygos, kurių dėka galėjo atsirasti pasaulinio masto valstybės tiek pažangios ir ekonomiškai bei kariškai stiprios, kad jos sugebėjo pačios vienos tvarkyti ir valdyti dideles teritorijas kituose tolimuose kontinentuose. Europos unikalumas čia darosi stebėtinas. Štai sąlygos, kurios lėmė Europos unikalumą pasaulinio mąsto galybių kūrime: 1. Europos ploto maža teritorija. 2. Vandens keliai (upės ir jūros). 3. Didelis skaičius tautų, ir kas svarbiausia — 4. Vienos valstybės neįmanomumas.

Paskutinioji sąlyga, autoriaus nuomone, buvusi pati svarbiausia. Nuo Šventosios Vokiečių Romos Imperijos laikų, daug kas norėjo Europą suvienyti ir valdyti (prisiminkime tik Napoleoną ir Hitlerį), bet niekada nepasisekdavo. Europa yra perdaug diversifikuota, ir daugybė tautų visuomet pasipriešindavo vieno valdovo santvarkai.

Moderniųjų pasaulio galybių pradžia Europoje, pagal Kennedy, laikytina naujųjų amžių pradžia, Amerikos atradimas ir Vokiečių Romos Imperijos suskilimas (Habsburgų Karolio V abdikacija 1556 m.). Didžioji visų imperijų problema prasidėdavo ekonomikoje. Reikdavo išlaikyti dideles samdomas kariuomenes, kurios metai iš metų didėdavo, pvz., jeigu Ispanijos kariuomenė 15 šimtmetyje tebuvo 20,000, tai 17 šimtmečio viduryje ji jau buvo penkis kartus didesnė; jeigu Anglija 1470 m. turėjo 40,000 vyrų armiją, tai 1650 m. jau ten buvo 100,000. Tokios karinės pajėgos buvo neišpasakytai brangios išlaikyti, ir apkraudavo valstybės suverenus dideliais mokesčiais. Tačiau Europos komercija jau buvo tiek pažengus, kad mokesčių mokėtojai karaliams sugebėdavo pristatyti vis didėjančias sumas pinigų, nors neretai visa tai baigdavosi aiškiais nepasitenkinimais ir atvirais sukilimais.

Be to, su Amerikos atradimu, prasidėjo varžytinės kolonijų steigime, kas pareikalavo turėti didelius laivynus. Prasidėjo vandenynų dominavimo varžybos. 17 šimtmečio metu Europoje varžėsi jau visas imperijų sąrašas: Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Anglija, Olandija ir Danija. Pretenzijas pradėjo reikšti Švedija ir Rusija.

Pramoninės revoliucijos laikotarpis

Vakarinės imperijos gerokai nukentėjo Napoleono karų metu. Prūsija neteko 180,000 karių. Napoleono nuostoliai turėjo būti milžiniški. Austrai ir anglai taip pat turėjo didelių nuostolių. Anglija neteko Š. Amerikos dalies kolonijų. Vakarų imperijos susirūpino karo laivynais ir jūrininkais. Taip padidėjo susisiekimas ir informacijos plitimas. Visi didieji pramoniniai išradimai 19 amžiuje jau paplisdavo Europoje, sakoma, per 5 metus, įskaitant net ir persikėlimą per Atlantą. Naujas strateginis gyventojų skaičius dar nėra karinio potencijalo galutinis rodiklis, bet šį skaičių kiek pakoregavus, galima pramatyti, kiek kuri valstybė turi galimos karinės jėgos, ir konflikto atveju, — bus ar nebus lamėtoja.

Štai kaip autorius klasifikuoja pasaulio galybes prieš I Pasaulinį karą:

1. Britanija, 2. JAV, 3. Vokietija, 4. Prancūzija, 5. Rusija, 6. Austro-Vengrija, 7. Japonija, 8. Italija.

Į šią klasifikaciją įeina ne vien tik gyventojų skaičius, bet taip pat procentas gyventojų, kurie gyvena miestuose (pramonės išsivystimo rodiklis), plieno gamybos kiekiai ir energijos sunaudojimas per capita. Šį istorinį etapą autorius Kennedy vadina „pasiruošimu dviejų polių pasauliui — pirmoji stadija". Todėl nenuostabu, kad I Pasaulinio karo laimėtojais išėjo pirmosios dvi valstybės ir jų sąjungininkai.

Šio šimtmečio „dviejų polių pasaulis"

Antroji stadija, besirengiant „dviejų polių pasauliui", įvykusi tarp I ir II Pasaulinių karų. Neaišku, iš kur autorius tokią informaciją gavo, bet jis tvirtina, kad 1935-39 m. laikotarpyje Sovietų Sąjunga išvystė kur kas didesnį apsiginklavimo tempą, negu Hitlerio Vokietija, kuri buvo daug silpnesnė, negu Hitleris gyrėsi ir pasaulis bijojo. Šiuo laikotarpiu, Vokietija padidino savo ginklų gamybą vos 50%, kai Stalino Sovietų Sąjunga nuo keturių iki aštuonių kartų.

Prasidedant II Pasauliniam karui, štai kaip autorius klasifikuoja pasaulines galybes: 1. JAV, 2. Vokietija, 3. USSR, 4. Britanija, 5. Prancūzija, 6. Japonija, 7. Italija. Lemiamas veiksnys čia skiriamas JAV, kurios išvystė tokį karinį potencijalą, kad nulėmė karo eigą. Karui pasibaigus, liko tik USSR ir JAV. Prasidėjo „dviejų polių pasaulis". II Pasaulinio karo išlaidos sužlugdė Britų imperiją. Ji liko tik tolimas trečiasis partneris po „dviejų didžiųjų" — JAV ir USSR. Abi dvi didžiosios galybės 1950 m. turėjo beveik vienodo dydžio karinius biudžetus (USSR — 15.5 bilijonų, gi JAV — 14.5 bil. dolerių), tačiau sovietai laikė 4.3 milijonų kariuomenę, o amerikiečiai — tik 1.38 milijonų. Šiame istoriniame laikotarpyje išryškėjo du momentai: pirmasis buvo tas, kad Europos įtaka ir europinių galybių sumažėjimas tapo pernelyg ryškus; Anglija, Prancūzija, V. Vokietija ir Italija sudarė tik pusę JAV karinės galybės ir vos trečdalį USSR galybės. Gal todėl europiečiai daugiau bijojo sovietų, negu pasitikėjo Amerika. Antrasis momentas buvo tas, kad atsirado atominiai ginklai ir raketos. Šis masinio sunaikinimo ginklas, ypač po Nagasaki ir Hirošimos sunaikinimo, išgąsdino visą pasaulį. Ir nors daugelis valstybių po to įsigijo atomines bombas, globalinis, visa naikinantis karas pasidarė praktiškai nebeįmanomas. Pradėta kalbėti apie atominių ginklų apribojimą.

1950-80 metų laikotarpyje pasikeitė ekonominių jėgų balansas pasaulyje. Jau 1971 m. prezidentas Nixo-nas kalbėjo Kansas City žurnalistų suvažiavime, kad tuo metu jau egzistuoja pasaulyje nebe dvi, bet penkios ekonominės galybės: Vakarų Europa, Japonija, Kinija, USSR ir JAV. Šių penkių ekonominių „tūzų" ekonomija 1958-68 m. augo tarp 4% iki 6% kasmet. Tačiau autorius pastebi, kad Sovietų Sąjungoje tuo pačiu metu, kada sovietų apsiginklavimas siūbtelėjo smarkiai į priekį (atominių raketų gausa, naujas karo laivynas, didžiulė kariuomenė, etc.), jos pastangos išsilaikyti ir pralenkti JAV nebuvo tolygios paties krašto ekonomijos augimui. Šis faktas, kaip ir daugelio imperijų ankstesniais amžiais, turįs vesti prie imperijos ekonominio pajėgumo ir galybės sumenkėjimo. Panašiai darosi ir JAV, — prasiskolinimas grasina sumažinti gyvenimo lygį bei ekonominę galią. Taigi pagrindinė autoriaus tezė, kad gamyba (produkcija) ir karinis potencijalas yra esminiai tarp savęs susiję, eina kaip raudonas siūlas per visą knygą. Autorius pripažįsta ir kitus pasaulinės galybės elementus (išmokslintą darbo jėgą, krašto susisiekimo struktūrą, technologinį pranašumą, etc.), tačiau šių elementų neanalizuoja, nes anot jo, visa tai atsiliepia ekonomikoje ir gamyboje.

Sekančio šimtmečio ateitis

Knyga rašyta 1987 m. Autorius joje dar nepranašauja USSR subyrėjimo, tik sako, kad su laiku sovietų ekonominiai sunkumai karinio pasirengimo akivaizdoje kasmet didės. Prie penkių pasaulio galybių, išvardintų prezidento Nixono, knygoje pridėta dar šeštoji — būtent Indija. Prof. Kennedy ateities projekcija rodo, kad 2020 metais didžiausia ekonominė jėga pasaulyje būsianti Kinija. Jau dabar Kinijos ekonominis augimas yra pats didžiausias pasaulyje. Indija taip pat nebeimportuoja javų — patys užsiaugina. Japonijos problema pareis nuo to, kiek ji norės apsiginkluoti. Gi Europos problema pareis nuo jos noro vienytis, nuo rusiškojo imperijalizmo ir nuo sugebėjimo ekonomiškai atsilaikyti prieš Azijos galiūnus. Apskritai autorius vengia būti pranašu, nors ir sugestijonuoja, kad sekantis šimtmetis būsiąs „Azijos šimtmetis", bet, kaip žinia, jis ne vienintelis, kuris tai skelbia.

Knygoje kalbama apie kraštų ekonomiją ir jos santykį su karine galia. Niekur nepaminėta krašto moralė, gyventojų dora bei kiti dvasiniai elementai. Gal todėl, kad anglai iš viso šiais laikais apie moralę nemėgsta kalbėti, o gal ir todėl, kad daug lengviau išmatuoti plieno gamybą, analfabetų skaičių ir karo laivus, negu krašto gyventojų dorą, pasaulėžiūrą ir moralinius įsitikinimus. Vienok ir čia esama sąryšio: mes žinome ir savaime suprantame, kad pvz. JAV moralinis piliečių stovis 1950 m. buvo kur kas aukštesnis, negu dabar. Bet kas įrodys, kad Amerikos sumenkėjimas vyksta kaip tik dėl to, o ne dėl ekonominių sunkumų? Bet čia jau pasidaro atskira tema. Šiuo metu viso pasaulio lietuviai turėtų stebėti Amerikos pastangas išlikti jei ne pirmaujančia, tai bent viena iš pasaulinių galybių, nes nuo to mūsų visų gyvenimas labai daug priklauso ir priklausys.